Suzumija Haruhi:Knyga2 Skyrius1

Pirmasis skyrius

Kartas nuo karto mokyklos organizuoja tam tikrus renginius, o mano lankoma gimnazija praėjusį mėnesį rengė sporto dieną. Kai Haruhi pareiškė, kad Komanda SOS dalyvaus tarpklubinėse estafečių lenktynėse, vienoje iš tą dieną vykusių rungčių, nujaučiau kažką blogą. Vis dėlto, tas kažkas blogas ne tik išsipildė – nebūčiau net pagalvojęs, kad mūsiškė Komanda SOS Lengvosios atletikos ir Regbio klubus sutriuškins taip, jog paskutine bėgike buvusi Haruhi antrosios vietos bėgiką aplenks visais trylika sieksnių.

Ir taip mūsų klubas iš neminėtino tabu, apie kurį kalbėjo tik pašnibždomis (išskyrus mane), tapo mokyklos garsenybe, primenančią ramybės drumstėją, kuris tyčia junginėja gaisro aliarmą. Aš ir taip jau buvau pasimetęs, ką gi man toliau daryti, o dabar visai nėra kur dėtis. Be abejonės, Haruhi buvo pagrindinė viso to kaltininkė, tačiau Nagato, kuri šiose lenktynėse buvo antroji bėgikė, buvo ne ką mažiau kalta. Niekada negalėsiu pamiršti jos greičio, kurį būtų galima pavadinti nebent teleportacija. Nagato, prieš taip darydama mane bent įspėk!

Kai paklausiau Nagato, kokią magiją ji naudojo šį kartą, stoiška ateivių sukurta gyvoji humanoidinė sąsaja atsakė tokiais paaiškinamaisiais terminais, kaip "energijos lygis", "kvantinis šuolis" bei kitokiu žargonu. O kadangi jau buvau nusprendęs apglėbti humanitarinius ir apleisti tiksliuosius mokslus, negalėjau ir net nesistengiau bent ką nors suprasti.

Pasibaigus audringajai sporto dienai, praėjo mėnuo ir atėjo mokyklos festivalis. Taigi, šiuo metu ši nereikšminga prefektūrinė gimnazija aktyviai ruošėsi šiam festivaliui… nors vieninteliai žmonės, kurie rimtai kažką darė buvo mokytojai, vykdomojo komiteto nariai ir menų klubai, kadangi tai vienintelė proga jiems pamankštinti savo raumenis.

Kalbant apie klubų dalyvavimą festivalyje, dar nepripažintoji Komanda SOS nebuvo įpareigota prisidėti kokia nors kūrybine veikla. Iš tikrųjų, jei tik galėtų būti toks mūsų klubo prisidėjimas, aš neprieštaraučiau, jei uždarytume kokią benamę katę į narvą, pridėtume ženklą, nurodantį, kad tai “Nežemiškas ateivis”, ir už pinigus ją demonstruotume žmonėms, tarytum antraeilę atrakciją cirke, nors pripažinsiu, kad žmonės be humoro jausmo jaustųsi baisiai įžeisti, tuo tarpu jį turintys juoktųsi niekingai. Be to, tokiu atveju visai nereikėtų baisiai kvaršinti galvas dėl to kaip ir ką daryti. Nereikėtų jokių pastangų. Nors tikrovėje būtent tokie ir gimnazijų kultūriniai festivaliai. Jei manote, kad meluoju, aplankykite bet kurią mokyklą, kurioje jis vyksta. Tada aiškiai suprasite, kad iš esmės tokios atrakcijos daugumai mokyklos festivalių yra įprastos.

Antra vertus, ką gi 1-5 klasė, kuriai priklausau aš ir Haruhi, ketina daryti tą dieną? Paaiškėjo, kad mes darysime kažkokią sumautą apklausą. Man tai labiau panašu į priedangą, kad atrodytų, jog mes bent kažką ruošiame festivaliui. Nuo tada, kai šį pavasarį pradingo Asakura Rjouko, mūsų klasei labai trūko mokinio, turinčio vadovavimo savybių. Taigi, dėl mokinių prisidėjimo trūkumo, ši nekūrybinga idėja buvo sumastyta mūsų auklėtojo Okabės per ilgą ir nuobodžią klasės valandėlę. Niekam nepritarus ir nepaprieštaravus, idėja buvo priimta ir ilgasis susirinkimas baigėsi. Kokia dar apklausa? Kam gi tai būtų įdomu?

Manau, kad tikriausiai niekam. Na, kad jau nuspręsta, tai ir toliau uoliai darbuokitės!

Ir taip, lyg sirgdamas apatijos sindromu, jausdamas nuovargį ėjau link klubo kambario.

Klausiate, dėl ko ėjau?

Savaime suprantama, todėl kad su manimi einanti despotiškoji mergiotė nepaliaujamai skundėsi.

“Kokia dar apklausa? Tai visiška nesąmonė!”

Pareiškė ji su pasipiktinusia veido išraiška, “Turiu galvoj, kur tame įdomumas? Nu, visai nesuprantu!”

Tai ko pati nieko geresnio nepasiūlei? Juk ten irgi buvai, matei kaip Okabė nežinodamas, ką daryti, buvo išraiškos lyg per laidotuves?

“Tiek to, vis tiek neketinau prisidėti prie kokios nors klasės veiklos. Su jais būtų visai neįdomu ką nors daryti.”

Ar ne tu prisidėjai prie klasės, per sporto dieną laimėdama visas tarpklasines bėgimo rungtis? Galvojau, kad tai buvai tu, kuri būdama paskutine bėgike, laimėjo trumpos, vidutinės ir ilgos distancijos estafečių lenktynes? O gal atmintis mane apgauna?

“Tai visai kas kita.”

Kaip tai kas kita?

“Mokyklos festivalis yra mokyklos festivalis. Kitais žodžiais tariant, studentų miestelio festivalis. Nors šiaip viešosios mokyklos retai vadinamos studentų miesteliais, bet tai visai nesvarbu. Kaip bebūtų, mokyklos festivalis yra pats svarbiausias visų mokslo metų super įvykis!"

Nejaugi?

“Tai aišku!” ji energingai linktelėjo, tada į mane pasisuko ir štai ką pranešė: “Komanda SOS darys kai ką nepaprastai įdomaus!”

Suzumijos Haruhi veidas dabar švytėjo tokiu pat ryžtu, kaip kad Hanibalo, kai jis nusprendė pereiti Alpes per Antrąjį punų karą.

Gal ji ir švytėjo, bet……

Per pastaruosius šešis mėnesius, kai tik Haruhi sumanydavo kažką “įdomaus”, man tai niekaip nebūdavo įdomu, o visi jos susidomėjimai mane galų gale išvargindavo. Bent jau taip buvo man ir Asahinai-san, nes vis dėlto, mes normalūs žmonės. Esu tikras, kad visiems suprantama, jog Haruhi nenormali, tuo tarpu Koizumis nemasto kaip normalus žmogus, o kalbant apie Nagato, ji juk iš viso ne žmogus.

Trainiodamasis to tokia gauja, kaip aš turiu ramiai gyventi tokį neįprastą mokyklinį gyvenimą? Jau vėlu save kamuoti dėl to, ką man derėjo daryti prieš šešis mėnesius. Nebenoriu daugiau kaip kvailys užsiiminėti tokiais neapgalvotais niekais. Vien prisiminti pakanka, kad užsinorėčiau nukreipti ginklą sau į galvą arba išlupti ir sudeginti smegenų ląsteles, kuriose yra tie prisiminimai. Nors nežinau, ką apie tai pasakytų Haruhi.

Galbūt pernelyg įtemptai galvojau, kaip ištrinti tuos praeities prisiminimus, nes visai nekreipiau dėmesio į nervinančiąją mergiščią šalia savęs, kuri be perstojo apie kažką svaičiojo.

“Ei, Kjonai, ar bent biški klausais?”

“Ne-a, apie ką ten kalbėjai?”

“Mokyklos festivalį! Turėtum labiau džiaugtis! Mokykloje jis vyksta tik kartą per metus!”

“Gal ir tiesa, bet tau nereikia dėl to kelti taip vėjo.”

“Aišku, kad reikia! Juk galų gale tai festivalis, nėra net kalbos, kad nereikia kelti vėjo! Jis turėtų būti kaip vienas tų mano girdėtų studentų miestelio festivalių!”

“O tavojoj vidurinėje kas nors jau tokio ypatingo vyko?”

“Ne, buvo visai neįdomu. Štai todėl bus visiška nesąmonė, jei ir čia vyksiantis festivalis nebus bent kiek įdomesnis.”

“Tada, kas tau būtų įdomu?”

“Pavyzdžiui, tikras monstras išlenda iš vaiduoklių namo; jei laiptų skaičius į kitą aukštą netikėtai padidėtų; mokyklos paslapčių skaičius pašoktų nuo septynių iki trylikos; tris kartus didesnė nei normali afro šukuosena atsirastų ant direktoriaus galvos; mokykla transformuotųsi į milžinišką robotą ir susikautų su pabaisa iš jūros dugno; arba net rudenį pradėtų žydėti slyvos…”

Paklausęs iki pusės, nustojau kreipti į Haruhi dėmesį, todėl negirdėjau ką ji ten sakė po to, kai paminėjo kažką apie laiptų skaičių. Jei kas klausėtės, prašau man pasakyti.

“……Ech, nesvarbu. Viską kruopščiau aptarsim, kai nueisim į klubo kambarį.”

Būdama blogos nuotaikos Haruhi nužingsniavo dideliais žingsniais link klubo kambario ir po kelių akimirkų mes jau stovėjome prie jo durų. Virš durų kabėjusiame ženkle buvo užrašyta “Literatūros klubas”, o prie jo lipnia juosta priklijuotas lapelis, ant kurio prikeverzota “with Komanda SOS”.

“Kadangi mes čia buvome jau pusę metų, nemanau, kad kas prieštaraus, jei šį kambarį laikysime nuosavu” taip Haruhi vienašališkai paskelbė savo absoliučią valdžią kambaryje ir net norėjo pašalinti originalųjį ženklą, tačiau aš ją sustabdžiau. Šiaip ar taip, žmonėms privalu viskam išlaikyti deramą kiekį saiko.

Haruhi nepasibeldus atidarius duris, viduje išvydau kambaryje stovėjusią fėją. Kai jos akys sutiko manąsias, ji nusišypsojo lyg žydinti lelija.

“A… Sveiki.”

Vilkinti tarnaitės kostiumą ir šluota šluojanti kambarį buvo geriausia arbatos mergina, Komandos SOS pasididžiavimas – Asahina Mikuru-san. Kaip paprastai būdama klube ji saldžia, fėjai derančia šypsena pasveikino mano pasirodymą. Galbūt ji iš tikrųjų užsimaskavusi fėja. Man ji labiau panašesnė į fėją, nei į keliautoją laiku.

Komandos kūrimo metu Asahina-san buvo Haruhi prieš savo valią čia atitempta, nes kaip ši pareiškė – “mums reikia talismano”, o vėliau vėl Haruhi priversta apsivilkti tarnaitės kostiumą, taip nuo tada tapdama oficialia Komandos SOS tarnaite. Kiekvieną dieną po pamokų ji transformuojasi į tobulą tarnaitę. Ne todėl, kad jai galvoje trūksta kelių varžtelių, o todėl, kad ji buvo tokia nuolanki ir nuoširdi, jog aš tuoj apsiverksiu.

Komandai SOS Asahina-san jau buvo apsirengusi kaip mergina zuikė, slaugė, komandos šokėja bei visokiais kitokiais kostiumais, tačiau vis tiek manau, kad tarnaitės kostiumas jai tiko geriausiai. Paprastai kalbant, taip todėl, kad šis kostiumas neturi jokios paslėptos prasmės ar užuominos. Štai todėl tikėjausi, kad ji ir toliau jį vilkės.

Gal turėčiau kai ką pabrėžti: Haruhi veiksmai retai turi kokią nors prasmę. Vis dėlto, jie dažnai tampa kažko kito priežastimi, to, kas mus įvelia į daugybę rūpesčių. Todėl iš tikrųjų manau, kad būtų žymiai geriau, jei jos veiksmai išties būtų beprasmiai.

Nors Haruhi labai jau retai padaro ką nors tinkamo, vienas iš tų dalykų – nors visai galima sakyti, kad vienintelis – neabejotinai yra Asahinai-san išrinktas tarnaitės kostiumas. Jis jai taip tiko, kad galėjo tiesiog apsvaiginti. Vien tik už tai galiu pagirti tą ekscentrišką Haruhi elgesį. Nežinau, iš kuri ji jį nusipirko ar kiek mokėjo, tačiau Haruhi tikrai turi skonį dailiems kostiumams. Nors manau, kad Asahina-san puikiai atrodytų vilkėdama bet ką, ji kaip koks profesionalus modelis. Ir iš jų visų mano mėgstamiausias yra tarnaitės kostiumas. Tame kostiume turi būti kažkas ypatingo, dėl ko jis šitaip visada sugeba pamaloninti mano akis.

“Tuoj pat paruošiu arbatos.”

Savo švelniu, nuostabiu balseliu tarė Asahina-san. Ji į spintą padėjo savo šluotą ir nuliuoksėjo prie spintelės paimti visų puodelius.

Netikėtai pilve pajutau stiprų skausmą, o kai atsipeikėjau, supratau, kad Haruhi man smeigė savo alkūne.

“Tau bežvairuojant akys sulipo į liniją.”

Gal buvau kiek per daug sužavėtas Asahinos-san mielų judesių, todėl savaime primerkiau akis, palikdamas žiūrėti tik mažą plyšį. Visgi, esu tikras, kad visi taip reaguotų, pamatę tokią grakščią, drovią ir nepakartojamai žavingą Asahiną-san.

Haruhi nuėjo prie stalo, ant kurio buvo juoda piramidė su užrašu “Komandos vadė”, iš stalčiaus išsiėmė rankos raištį, taip pat su užrašu “Komandos vadė”, ir jį užsidėjo. Po to iš po stalo paspyrė plieninę kėdę ir ant jos atsisėdo, apžvelgdama klubo kambarį.

Sėdinti prie stalo kampo, skaitanti storą knygą buvo dar viena komandos narė.

“……”

Visiškai susikaupusi ties savo knygos skaitymu ten sėdėjo ne kas kitas, o Nagato Juki, pirmametė Literatūros klubo narė, kuri Haruhi labiau panaši į “papildomą dovaną, kurią drauge gauni užgrobus Literatūros klubo kambarį”.

Jos egzistavimas vos apčiuopiamas, tarytum azoto buvimas atmosferoje, tačiau iš visų komandos pirmamečių ji labiausiai neįprasta. Jos neįprastumas net smarkiai lenkia Haruhi. Aš iš viso nieko nežinau apie Haruhi, tuo tarpu apie Nagato kai ką sužinojau, tačiau dėl to tik dar labiau buvau dėl jos susipainiojęs. Jei tai, ką Nagato teigė, buvo tiesa, tada ši trumpaplaukė mokyklinukė, kuriai trūksta išraiškos, emocijų ir empatijos, yra ne žmogus, o gyvoji humanoidinė sąsaja, sukurta ateivių kontaktuoti su žmonėmis. Bet į tai sureaguoti žodžiais "kas per velnias?" visgi neišeina. Kadangi ji pati taip sakė, nėra prasmės kuo nors abejoti, todėl tikriausiai tai tiesa. Žinoma, Haruhi to nežinojo; ji vis dar laiko ją “gana keista knygų graužike”.

Nors objektyviai kalbant, tas “gana” – čia švelniai pasakyta.

“Kur Koizumis-kun?”

Haruhi aštriu žvilgsniu dūrė į Asahiną-san. Ji akimirkai sudrebėjo, o tada atsakė:

“Ė…e… jis dar neatėjo, šiandien jis truputį vėluoja……”

Asahina-san iš skardinės atsargiai paėmė arbatžoles ir sudėjo jas į mažą arbatinuką. Aš atsainiai pasižiūrėjau į drabužių kabyklą, stovinčią klubo kambario kampe. Ant jos kabėjo visokie kostiumai, lyg teatro užkulisiuose. Iš kairės į dešinę kabėjo slaugės kostiumas, merginos zuikės kostiumas, vasariškas tarnaitės kostiumas, jukata, balta bliuskutė, leopardo odos kostiumas, vilnonis varlės kostiumas ir visokie kitokie neatpažįstami kostiumai.

Per paskutinius šešis mėnesius visi šie kostiumai puošė šiltąją Asahinos-san odą. Galiu patikinti, kad nėra absoliučiai jokios priežasties, dėl kurios Asahina-san turėtų vilkėti šiuos kostiumus, išskyrus pačios Haruhi ego patenkinimą. Gal vaikystėje ji patyrę kokią psichologinę traumą? Pavyzdžiui, būdama maža negavo norėtos aprengiamos lėlės, todėl dabar Asahiną-san mato kaip didelę lėlę, su kuria gali žaisti? Dėl to dienoms bėgant Asahinos-san emociniai randai vis labiau gilėjo, tuo tarpu mano regos jutimai buvo be perstojo stimuliuojami, kurdami man laimės jausmą. Na, laimingais tapusių žmonių, regis, visgi daugiau, todėl daugiau dėl to nieko nesakysiu.

“Mikuru-čian, arbatos!”

“T…Taip! Tuojau pat!”

Asahina-san paskubomis įpylė žaliosios arbatos į puodelį, ant kurio markeriu buvo užrašyta “Haruhi”, ir nunešė jį ant padėklo.

Haruhi priėmė puodelį, nupūtė garus ir gurkštelėjo. Tada ji prabilo kaip gėlių komponavimo meistrė, baranti savo mokinę, kad ši nepakankamai stropi:

“Mikuru-čian, pamenu, kad jau sakiau tai tau anksčiau. Ar pamiršai?”

“A?” nerimaudama Asahina-san laikė padėklą. “K… Kas tai?”

Ji pakėlė galvą kaip Javos žvirblis, prisimindamas vakarykštės dienos sėklų skonį.

Haruhi padėjo puodelį ant stalo.

Haruhi: "Kai atneši arbatą, kas kokį trečią kartą turi netyčia pargriūti ir išpilti arbatą! Tu visai nepanaši į nerangią tarnaitę!"

“Kai atneši arbatą, kas kokį trečią kartą turi netyčia pargriūti ir išpilti arbatą! Tu visai nepanaši į nerangią tarnaitę!”

“A, em……a…atsiprašau.”

Asahina-san gūžtelėjo savo mažučiais pečiais. Pirmą kartą girdžiu tokią taisyklę; nejaugi ta mergiotė tikrai galvoja, kad tarnaitės turi būti nerangios?

“Dabar turi progą. Mikuru-čian, eik pasipraktikuok ant Kjono. Kai neši arbatą, būtinai išpilk ją jam ant galvos.”

“E?!”

Aiktelėjo Asahina-san ir į mane pasižiūrėjo. Tikrai norėčiau išgręžti Haruhi galvoje skylę ir pakeisti jos turinį. Deja, viduje negalėčiau nieko rasti ir tektų tik atsidusti.

“Asahina-san, tik žmogus su nuvažiavusiu stogu galėtų sugalvoti kažką tokio, ką dabar supaistė Haruhi.”

Todėl toliau uoliai darbuokis! Norėjau tai pridėti, bet galiausiai nusprendžiau, kad gal nereikia.

Haruhi tai išgirdo ir pakreipė savo akis.

“Ei, tu ten durniau, aš nejuokauju! Aš visada rimtai.”

Tokiu atveju, tai dar blogiau; tau galbūt reiktų padaryti kompiuterinę tomogramą. Be to, kažin dėl to, kad pradedu ant jos pykti už tai, kad vadina mane durniumi, man trūksta humoro jausmo?

“Tiek to, leisk man parodyti. Po to daryk tai, ką aš dariau, Mikuru-čian.”

Haruhi pašoko nuo kėdės ir nukniaukė padėklą iš mirksinčios Asahinos-san. Tada ji pakėlė arbatinuką ir pradėjo pilti arbatą į puoduką, ant kurio buvo užrašytas mano vardas.

Bežadėje tyloje man žiūrint, kaip rutuliojasi ši scena, Haruhi šiurkščiai padėjo puoduką ant padėklo, į visas puses taškydama arbatą, tada pasižiūrėjo, kur aš sėdėjau, ir linktelėdama davė ženklą, kad tuoj ateis. Skubiai paėmiau puoduką.

“Ei! Netrukdyk!”

Kaip suprast ‘netrukdyk’? Vieninteliai žmonės, kurie čia savo noru sėdėtų ir lauktų, kol kažkas jiems ant galvos piltų karštą arbatą, yra arba pernelyg draugiški, arba bando apgauti draudimo kompaniją.

Ir taip stovėjau, gėriau žaliąją arbatą, kurią man paruošė Haruhi, ir sau galvojau: kodėl gi nors jos virė arbatą tomis pačiomis arbatžolėmis, Asahinos-san arbatos skonis šitaip skyrėsi nuo Haruhi? Net negalvojant atsakymas buvo akivaizdus. Jų skonių skirtumą lėmė prieskonis, vadinamas "meile". Jei Asahina-san būtų buvusi laukinė baltoji rožė, tai Haruhi būtų ypatinga rožių rūšis, kurios net nežydi ir turi vien tik spyglius; gal net sėklų neturi.

Haruhi įspėjančiai į mane spoksojo, kol gėriau savo arbatą.

“Hmp.”

Ji šiurkščiai perbraukė per savo plaukus ir grįžo į savo vietą. Išraiška jos veide buvo lyg ji būtų ką tik išgėrusi kokių karčių žolinių vaistų.

Asahina-san iš palengvėjimo atsiduso ir ėmėsi tęsti savo patarnavimą, į Nagato puodelį pripildama jai paruoštos arbatos ir padėdama jį priešais skaitančiąją merginą.

Nagato nesujudėjo, toliau būdama prikausčiusi žvilgsnį prie kietaviršelės knygos. Turėtum bent bandyti parodyti kažkiek dėkingumo! Jei tai būtų Tanigučis, jis turbūt pralauktų tris dienas, kol išgertų Asahinos-san arbatą.

“……”

Nagato vertė puslapius nekrutindama galvos. Kaip visada, Asahina-san tai nelabai ėmė į širdį ir nuėjo pasiruošti puodelį sau pačiai.

Tą akimirką pasirodė penktasis narys, nors niekas nebūtų prieštaravęs, jei jis ir nebūtų pasirodęs.

“Atleiskite, mane užlaikė, nes mūsų klasės susirinkimas truko ilgiau, nei tikėtasi.”

Atskleisdamas savo žavingai nekaltą šypseną prie durų stovėjo Koizumis Icukis, Haruhi paslaptingasis persikėlęs mokinys. Jis, kurio nesupažindinčiau su savo mergina, jei tokią turėčiau, kaip visada savo dailutėlaičiame veide turėjo šypseną.

“Atrodo, kad aš atėjau paskutinis. Jei susirinkimas dėl manęs buvo atidėtas, aš nuolankiai atsiprašau. Galbūt man derėtų kaip nors išpirkti kaltę?”

Susirinkimas? Koks dar susirinkimas? Niekad negirdėjau apie jokį susirinkimą.

“Pamiršau tau pasakyti.”

Haruhi žiūrėdama į stalą man pasakė:

“Visiems kitiems jau pasakiau per pietų pertrauką. Pamaniau, kad tau bet kada suspėsiu pasakyti.”

Tu turėjai laiko nueiti į kitas klases, tačiau negalėjai pasivarginti pasakyti man, kuris toje pačioje klasėje sėdi suole priešais tave?

“O koks skirtumas? Juk gavosi tas pats. Svarbu ne tai, kada apie tai sužinoma, bet tai, kas yra dabar daroma.”

Toks jos būdas viską sutvarkyti. Nesvarbu, ką pasako Haruhi, aš niekad nepasijaučiu nei kiek geriau. Savaime suprantama.

“Nors tiksliau, tai, kad tiesiog privalu nuspręsti kas bus daroma toliau!”

Malonėk tu žmoniškai kalbėti ir kaip pridera vartok esamąjį ir būsimąjį laiką. Be to, taip pat neaišku ar kalbi veiksmažodžio vienaskaitos ar daugiskaitos pirmuoju asmeniu.

“Tai aišku, kad kalbu apie mus visus! Juk tai Komandos SOS renginys.”

Koks dar renginys?

“Ar prieš tai nepasakiau? Kada daugiau galime daryti renginį, jei ne per mokyklos festivalį?”

Na, tada tai ne komandos, o mokyklos renginys. Jei jau taip nori pagyvinti mokyklos festivalį, tada varyk prisidėti prie festivalio vykdomojo komiteto. Būsi užkrauta pakankamai juodo darbo.

“Tai būtų visai beprasmiška. Mums visgi reikia Komandos SOS-iško užsiėmimo! Prireikė daug darbo, kol komanda pasiekė šiandieninę padėtį! Mokykloje nėra nei vieno, kuris nežinotų, kas mes esame! Ar supranti?”

Kas per velnias tas Komandos SOS-iškas užsiėmimas? Prisiminęs, kokius užsiėmimus Komanda SOS darė per pastarąjį pusmetį, pasijaučiu kiek melancholiškai.

Tu šneki, kas tau tik šauna į galvą, lengva tau, tačiau ar bent nutuoki, kiek Asahina-san ir aš kankinomės per tuos šešis mėnesius? Nevilties akimirką Koizumis tesišypso kaip kvailys, tuo tarpu Nagato prie breinštorminimo visai neprisideda. Tu labiau atsižvelk į eilinius piliečius kaip aš. Na, Asahina-san irgi nelabai eilinė pilietė, tačiau ji tokia miela, jog dėl jos man viskas okay. Vis dėlto, jai tereikia tiesiog stovėti, leisti mano akims mėgautis vaizdu ir myluoti nualintą dykvietę mano širdyje.

“Mums reikia padaryti kažką, kas išpildytų visų lūkesčius.” nelaimingai sumurmėjo Haruhi.

Apie tai kalbant, na tiesiog kas gi kažko tikisi iš Komandos SOS? Štai klausimas vertas apklausos! Komandos SOS egzistavimas vis dar nepripažintas, jau nekalbant apie paaukštinimą iki draugijos, o narių skaičius taip pat išliko nepadidėjęs. Būtų tik blogiau jeigu padidėtų, todėl verčiau tegul viskas išlieka kaip yra, nes kad ir kur bevažiuotų, Haruhi Ekspresas vis vien lėks nuo bėgių. Keleivių tėra vos penki, bent jau vietoj manęs suraskit kokį atpirkimo ožį. Arba bent jau mokėk man valandinę algą, pakaks ir 100 jenų.

Haruhi per trisdešimt sekundžių pabaigė savo arbatos puodelį, tada paprašė Asahinos-san antro.

“O tu Mikuru-čian? Ką jūs darysit?”

“Amm…… Turi galvoje mūsų klasę…… Mes ketiname daryti makaronų ir arbatos kavinę……”

“Mikuru-čian turbūt būsi padavėja, ar ne?”

Asahina-san plačiai atmerkė akis.

“Iš kur žinai? Aš norėjau gaminti maistą, tačiau visi kiti manęs taip prašė……”

Haruhi akys atrodė kažką rezgančios, tokios gudrios akutės, nežadančios nieko gero. Ji akimis nuslinko link drabužių kabyklos, akivaizdžiai parodydama, kad galvoja, jog Asahinos-san dar nebuvo aprengusi padavėja.

Haruhi išraiška atrodė susimasčiusi.

“Koizumi-kun, o ką darys tavo tavo klasė?”

Koizumis gūžtelėjo pečiais.

“Mes nusprendėme rengti vaidinimą, tačiau nuomonės mūsų klasėje išsiskyrė. Kai kurie norėjo originalaus scenarijaus, tuo tarpu kiti klasikinio vaidinimo. Mokyklos festivalis artėja, tačiau mes vis dar įtemptai dėl to ginčijamės. Panašu, kad užtruks, kol viskas galiausiai bus nuspręsta.”

Gyvybingoje klasėje daug geriau. Nors tai vargintų.

“Hmm.”

Haruhi akys pasisuko prie likusio nekalbėjusio nario.

“O tavo, Juki?”

Skaityti nepaprastai mėgusi ateivė pakėlė galvą, kaip prerijų šuva, pajutęs lietų.

“Ateities būrimą.”

Ji kaip visada atsakė be jokių emocijų.

Nenoriai paklausiau:

“Ateities būrimą?”

“Taip.”

Nagato, iš kurios veido atrodė, jog ji net nekvėpuoja, linktelėjo galvą.

“Tu bursi ateitį?”

“Taip.”

Nagato burianti ateitį? Ji pranašaus? Galiu įsivaizduoti Nagato su juoda smailia kepure, vilkinčią juodą gobtuvą ir besinešančią krištolinį rutulį; po to įsivaizduoju sceną, kurioje ji pasako porai “Jūs išsiskirsite po penkiasdešimt aštuonių dienų trijų valandų ir penkių minučių.”

Pranašaudama įmaišyk bent jau truputį švelnaus melo, gerai? Na, tai ar Nagato gali pranašauti ateitį yra dar vienas dalykas, kurio man dar neteko išsiaiškinti.

Asahinos-san klasė rengs kavinę, Koizumio statys spektaklį, tuo tarpu Nagato – darys ateities būrimą? Kodėl gi kitų klasių veiklos skamba daug įdomiau, nei mūsų nyki apklausa? O jei taip – viską sumetam į krūvą ir darom spektaklių pranašysčių apklausos kavinę?

“Baik nušnekėt kaip nevisprotis, pradedame susirinkimą.”

Mano pasiūlymas buvo šaltakraujiškai išniekintas Haruhi, kuri po to nuėjo prie baltos lentos. Ji patempė dirigento lazdelę, kol ji tapo ilga, kaip radijo antena, ir plekštelėjo per lentą.

Ant jos nieko nėra užrašyta, kur tu nori, kad žiūrėčiau?

“Greitai kai kas bus užrašyta. Mikuru-čian, tu atsakinga už rašymą. Atidžiai užrašyk viską, ką paskysiu.”

Kada Asahina-san tapo raštvede? Manau, niekas nežino, nes Haruhi tai sugalvojo prieš akimirką.

Asahina-san, arbatos mergina ir raštvedė, paėmė markerį ir atsistojusi prie lentos, žiūrėjo į Haruhi veidą.

Išdidžiai skambančiu balsu Haruhi tarė:

“Komanda SOS rengs filmo rodymą!”

Nu visai nepagaunu, kaip veikia tos Haruhi smegenys. Nors visai nesvarbu, nes visada taip buvo. Visgi, čia ne susirinkimas, o labiau proga jai pademonstruoti savo asmenines užgaidas.

“Ar ne visada taip būdavo?”

Pašnibždomis tarė Koizumis. Dėl jo tos perdėtai prašmatniai besišypsančios išraiškos, kilo noras apipaišyti jam veidą. Toliau nekeisdamas savo grakščios šypsenos, šis tarė:

“Regis, kad Suzumija-san jau iš karto žinojo, ką norėjo daryti, todėl nelabai yra ką aptarti. Ar nepasakei jai ko nors, ko tau nederėjo?”

Nepamenu, kad šiandien būčiau jai sakęs ką nors apie filmus. Gal praėjusią naktį ji matė kokį apgailėtiną C-filmą, jis jai pasirodė nuobodus ir dabar nori išlieti savo nepasitenkinimą?

Panašu, kad Haruhi buvo įsitikinusi, jog jos kalba patraukė visus klausytojus ir atrodė labai laiminga.

“Mane visada kamavo vienas klausimas.”

Aš teturiu klausimų tik apie tavo galvos turinį.

“Kai pasibaigia TV serialas, jis paprastai baigiasi žūvant pagrindiniam veikėjui, tačiau ar tai ne pernelyg netikroviška? Kodėl jis turi mirti būtent pabaigoje? Tai nesąmonė, todėl aš nekenčiu istorijų, kuriuose kažkas miršta pabaigoje. Aš niekada nekurčiau tokio filmo!”

Mes kalbam apie filmus ar apie TV serialus?

“Na, juk kalbėjau apie filmų kūrimą? Net hanivos skulptūrų ausys didesnės nei tavo. Eik atmintinai išmok kiekvieną žodį, kurį ką tik pasakiau.”

Geriau jau įsiminsiu visų vietinių geležinkelio stočių pavadinimus, nei mokysiuos tavo retorinį šlamštą.

Asahina-san, kuri nelabai neatrodė, kad iš tikrųjų būtų iš Kaligrafijos klubo, ant lentos raitytomis raidėmis užrašė žodžius “Filmo rodymas”, o Haruhi patenkinta linktelėjo galva.

“Kaip ir viskas, dabar supratai?”

Haruhi kalbėjo kaip sinoptikė, džiaugsmingai pranešanti, kad lietingasis sezonas netrukus baigsis.

“Ką, o tiksliau, kaip?”

Aš paklausiau, kas, žinoma, buvo savaime suprantama. Aš supratau tik “Filmo rodymas”. Kur ji ketina rasti studiją, kuri pasivargintų leisti jos filmą? Turi pažįstamų iš Buena Vista International?

Visgi, Haruhi skaisčiai šypsantis, jos juodos akutės žėrėjo.

“Kjonai, na tu ir nesupratingas. Aišku, kad tai mes kursime filmą. Filmas bus rodomas per mokyklos festivalį su užrašu 'Komanda SOS pristato' pačioje titrų pradžioje.”

“Nuo kada mes tapome Filmų kūrėjų klubu?”

“Ką tu čia šneki? Mes visada būsim Komanda SOS! Nepamenu, kad būčiau čia girdėjusi apie kokius nors filmų kūrėjus.”

Beširdiškai pasakė Haruhi, kas tikriausiai būtų labai įskaudinę Filmų kūrėjų klubo narius, jei jie tik būtų tai girdėję.

“Tai jau galutinai nuspręsta! Nebebus jokio pakartotinio svarstymo! Tolimesni skundai bus atmesti!”

Kadangi Komandos SOS žiuri vadovė taip sako, nemanau, kad tai gali būti atšaukta. Kas iš viso įgrūdo Haruhi į Komandos SOS vadės sostą? Ne, vieną minutę, geriau pagalvojus, juk ji pati jį pasisavino. Nesvarbu, kokiame pasaulyje gyveni, visada yra triukšmingų ir pretenzingų žmonių su nepaliaujamai besipučiančiais ego. Dėl to tokiems žmogeliams kaip aš ir Asahina-san, kurie linkę plaukti pasroviui, visada tenka kęsti vargą. Tai šaltos ir žiaurios tikrovės konfliktas; ir taip pat tiesa.

Kol mano protas knaisiojosi po filosofinį klausimą "kas laikoma tobula visuomene"……

“Štai kaip.” pasakė Koizumis, tarytum būtų viską supratęs. Lygiai dalinęsis šypsena tiek su manimi, tiek su Haruhi, šis tarė:

“Viskas aišku.”

Ei, Koizumi, malonėk taip gracingai nepriimt Haruhi numestos bombos! Ar apie tai visai neturi savo nuomonės?

Koizumis švelniai pirštu sprigtelėjo per savo plaukų sklastymą, “Sprendžiant iš to, ką girdėjau, mes darysime savos kūrybos filmą, kad pritrauktume lankytojų jo pažiūrėti. Ar tai tiesa?”

“Būtent!”

Haruhi pliaukštelėjo “antena” per lentą.

Asahina-san sudrebėjo, tačiau vis tiek sukaupė drąsą ir paklausė, “Bet……kodėl kursime filmą?”

“Praėjusią naktį negalėjau užmigti.” Haruhi mostelėjo antena prie pat jos akių ir pamojavo lyg stiklo valytuvu. “Todėl įsijungiau televizorių ir pradėjau žiūrėti keistą filmą. Iš pradžių manęs jis nedomino, tačiau neturėjau nieko geresnio ką veikti, todėl nusprendžiau pažiūrėti.”

Taip ir galvojau.

“Tai buvo baisiai nuobodus filmas, toks nuobodus, kad užsimaniau padaryti tarptautinį skambutį tam režisieriui; štai todėl man šovė mintis.”

Dirigento lazdelės galiukas buvo nukreiptas į Asahinos-san mažytį veidelį.

“Jei toks filmas gali egzistuoti, tada aš neabejotinai galiu sukurti geresnį!”

Tuo įsitikinusi pareiškė Haruhi ir išpūtė krūtinę.

“Todėl pamaniau pabandyti. Prieštaravimų turit?”

Asahina-san iš baimės smarkiai papurtė galvą. Net jei ir turėjo savo nuomonę, Asahina-san turbūt vis vien nieko nesakys, tuo tarpu Koizumis yra linkčiojantis padlaižys, o Nagato ir taip jau niekada nešneka, todėl neišvengiama, kad vienintelis, kuris tokiomis akimirkomis teiksis kalbėti, visada privalės būti aš.

“Jei taip jau nori filmų režisierė ar prodiuserė, visiškai neprieštarauju. Tai tavo pasirinkimas, daryk kas tau patinka. Vadinasi, dabar mes sau galime eiti ir taip pat siekti savo svajonių ir tikslų?”

“Apie ką kalbi?”

Haruhi kaip antis suraukė lūpas, o aš kantriai bandžiau ją perkalbėti:

“Sakai, kad kursim filmą, tačiau mes dar nieko nepasakėm. Kas jei mums nepatinka ši idėja? Vien tik režisierius negali sukurti filmą.”

“Nusiramink, aš jau praktiškai sugalvojau scenarijų.”

“Ne, aš ne apie tai kalbu……”

“Nereikia dėl nieko rūpintis. Tiesiog kaip visada daryk ką tau liepiu. Visiškai nėra dėl ko jaudintis.”

Aš labai jaudinuosi.

“Aš viską suplanuosiu ir viskuo pasirūpinsiu.”

Dabar aš dar labiau jaudinuosi.

“Nu bliamba, kaip tu nervini! Jei pasakiau, kad darom, vadinasi darom. Mūsų tikslas užimti pirmą vietą mokyklos festivalio veiklos rinkimuose. Ką gali žinoti, gal tie pasipūtę nenuovokos iš mokinių tarybos pagaliau pripažins Komandą SOS oficialiu klubu…… Ne! Aš priversiu juos mus pripažinti! Kad pasiektume šį tikslą, pirma į savo pusę turime palenkti visuomenės nuomonę!”

Žinai, visuomenės nuomonė ir festivalio pabaigos rinkimai vienas kitam nėra tiesiogiai proporcingi.

Bandžiau priešintis.

“O kaip dėl kūrimo išlaidų?”

“Jei kalbi apie biudžetą, jį turim.”

Iš kur? Netikiu, kad mokinių taryba suteiks biudžetą šiai pogrindinei organizacijai, kuri viešai demonstruoja savo veiklą.

“Juk Literatūros klubas irgi gavo biudžetą?”

“Tai Literatūros klubo biudžetas! Tu negali jo naudoti!”

“Bet Juki sakė, kad galim.”

Varge. Pasižiūrėjau į Nagato veidą, kai ji sulėtintai jį pakėlė ir į mane pasižiūrėjo, po to nieko nepasakiusi lėtai sugrįžo prie savo knygos.

Ar visai nėra žmonių, kurie norėtų stoti į Literatūros klubą? Neketinau užduoti šį klausimą, nes visai gali būti, kad Nagato tyčia taip padarė, kad Literatūros klubas būtų ties panaikinimo riba. Manau, ji supranta, ką rezga Haruhi; bus gaila, jei dabar kas nors norės įstoti į Literatūros klubą. Kaip norėčiau, kad kas nors išlaisvintų Literatūros klubą iš Haruhi gniaužtų.

Haruhi nepastebėjo, ką galvojau, kol palaimingai aplink makalavo savo antena.

“Ar dabar visiems viskas aišku? Šią veiklą laikykite daug svarbesne, nei savo klasės! Jei turit prieštaravimų, išklausysiu juos po mokyklos festivalio, gerai? Režisierės žodis galutinis!”

Ugningai pareiškė Haruhi, kaip motina meška zoologijos sode, įsikibusi į ledo gabalą karštą vasaros dieną. Aplinkiniai jai daugiau neberūpi.

Iš pradžių ji komandos vadė, dabar nori būti režisierė? Kuo ji galiausiai nori tapti? ……Tik nesakyk, kad Dievu.

“Šiandien viskas! Man dar reikia nuspręs kaip paskirstyti vaidmenis, darbus ir surasti rėmėjų. Prodiuseriui kuriant filmą reikia nuveikti daug reikalų.”

Nelabai žinau ką konkrečiai daro tie prodiuseriai, tačiau ką po velnių ji ketina daryti? Rėmėjų?

Bum!

Garsus garsas nuaidėjo kambaryje. Pasisukau ir pamačiau, kad Nagato užvertė savo knygą. Tas garsas jau tapo neoficialiu Komandos SOS signalu, skelbiančiu, kad šiandien baigiamas darbas.

Pasakiusi “smulkmenas aptarsime rytoj!” Haruhi išbėgo iš kambario kaip katė, išgirdusi kaip atidaroma kačių ėdalo skardinė. Nelabai man norėjosi išgirsti apie tas smulkmenas.

“Na ar viskas tiesiog ne puiku?”

Vienintelis žmogus, kuris tai pasakytų, neabejotinai yra Koizumis.

“Jei tik neisime medžioti ateivių cirko išsigimėlių pasirodymui, ar numušinėti NSO, kad darytume jo vidaus ekspoziciją, man palengvėja.”

Kur aš tai girdėjau anksčiau?

Besišypsantis esperas pridengė burną ir nusijuokė.

“Vis dėlto, mane itin domina, kokį filmą kurs Suzumija-san, nors manau, jog daugiau ar mažiau įsivaizduoju, kas jos galvoje.”

Koizumis žvilgtelėjo link Asahinos-san, kuri tvarkė puodukus.

“Tai gali būti įdomus mokyklos festivalis, bus smagu.”

Jo paveiktas, aš taip pat pasukau savo žvilgsnį link Asahinos-san. Mums bežiūrint į apgalvį, šokinėjantį ant jos plaukų…

“A! K… Kodėl jūs į mane žiūrit?”

Pastebėjusi du nepadorius į ją spoksančius vaikinus, Asahina-san liovėsi kažką dariusi ir smarkiai išraudo.

Atsakiau jai savo širdyje:

O ne, visai dėl nieko. Aš tiesiog pagalvojau, kažin kokį kostiumą Haruhi atsineš šį kartą?

Pasiruošusi eiti namo…… arba tiksliau, paprasčiausiai įsidėjusi knygą į savo krepšį, Nagato tyliai atsistojo ir nuėjo link durų. Gal Nagato skaito knygą apie pranašystes? Nes ta knyga buvo parašyta užsienio kalba, kurios negalėjau suprasti.

“Bet……” sumurmėjau.

Filmas…… hm?

Atvirai kalbant, aš taip pat truputį sudomintas, žinoma, ne iki tokių gilumų kaip Koizumis, maždaug tik tiek giliai, kiek tas jūrinis planktonas, gyvenantis ant žemyninio šelfo.

Gal turėčiau ko nors iš to tikėtis?

Kadangi niekas kitas iš to nieko nesitikėjo.

Atsiimu viską, ką prieš tai sakiau, aš visai nieko nesitikiu.

Nes jau sekančią dieną po pamokų aš buvau kančiose.

   - Pristato: Komanda SOS
   - Vyriausioji prodiuserė / Režisierė / Scenaristė: Suzumija Haruhi
   - Pagrindinis moters vaidmuo: Asahina Mikuru
   - Pagrindinis vyro vaidmuo: Koizumis Icukis
   - Antraeilio vaidmens veikėja: Nagato Juki
   - Asistento padėjėjas / Operatorius / Redaktorius / Atsakingas už įrangą / Informacijos rinkėjas / Kitas juodas darbas: Kjonas

Kai pamačiau, kas užrašyta sąsiuvinyje, pagalvojau tik apie vieną dalyką.

“Tai ką aš konkrečiai darysiu?”

“Tai, kas ten parašyta.”

Kaip orkestro dirigentė, Haruhi pamojo savo lazdele.

“Tu esi užkulisių darbininkas, kaip kad yra pažymėta vaidmenų ir darbų paskirstyme. Mes turime nuostabią kūrybinę grupę, ar ne?”

“A… Aš pagrindinė veikėja?”

Švelniu balsu paklausė Asahina-san. Šiandien vietoj tarnaitės kostiumo ji vilkėjo savo įprastą mokyklinę uniformą, nes Haruhi pareiškė, kad šiandien jai nereikia persirengti. Matyt, Haruhi šiandien ketina Asahiną-san kur nors vestis.

“Jei galima, aš norėčiau gauti smulkesnį vaidmenį……”

Asahina-san meldė Haruhi savo liūdnu žvilgsniu.

“Ne,” atsakė Haruhi. “Mikuru-čian, aš paversiu tave garsia. Kaip bebūtų, tu juk esi lyg mūsų komandos prekinis ženklas. Tau dabar tereikia tik pasipraktikuoti duoti autografus. Kai tik įvyks filmo premjera, gerbėjai stos į eilę dėl tavo parašo.”

Filmo premjera? Kur ji ketina daryti tokį renginį?

Neatrodo, kad Asahina-san dėl to jaustųsi labai jaukiai.

“……Bet aš nemoku vaidinti.”

“Nesijaudink, aš tave puikiai išmokysiu.”

Asahina-san nerimaudama pakėlė galvą, į mane pažiūrėjo ir liūdnai nuleido antakius.

Dabar čia buvome tik mes trys, nes Nagato ir Koizumis turėjo dalyvauti klasių susirinkimuose dėl savo festivalio veiklų, todėl šiandien vėluos. Nebūčiau pagalvojęs, kad yra žmonių, kurie pasiliktų po pamokų ruoštis tokiems dalykams; turiu galvoje, jiems reikia tik tyliai ten sėdėti ir kantriai viską pralaukti. Stebina, kad yra toks didelis skaičius žmonių, kurie žiūri į visą tai rimtai.

“Antra vertus, Juki ir Koizumis-kun elgiasi visai nerimtai.” Susierzinusi tarė Haruhi. Nežinodama, kur išlieti savo pyktį, ji pirštu parodė į mane. “Aš kuo aiškiausiai pasakiau, kad ši veikla svarbesnė, nei visos kitos, tačiau jie vis tiek pasirinko vėluoti savo klasių labui. Aš tikrai turiu jiems duoti įspėjimą.”

Gal Nagato ir Koizumis labiau jaučia bendrumą su savo klasėmis, nei aš ir Haruhi. Iš vienos pusės galima sakyti, jog iš tikrųjų labiau keista tai, kad šiuo metu mes esame čia.

Netikėtai apie kai ką pagalvojau.

“Asahina-san, o ar tau nereikia dalyvauti savo klasės susirinkime?”

“Mm-hm, aš esu atsakinga tik už klientų aptarnavimą, todėl viskas, kas mums liko, tai sukurti kostiumus. Aš vis dar nežinau, kokį kostiumą vilkėsiu, todėl truputį nekantrauju.”

Asahina-san paraudo ir nusišypsojo. Panašu, kad ji jau priprato prie cosplay’inimo. Vietoj to, kad slankiotų su Komanda SOS ir visai be jokios priežasties būtų verčiama vilkėti visokius beprasmius kostiumus, ar jai nebūtų geriau vilkėti kažką, kas labiau atitinka progą? Visiškai normalu padavėjai pasirodyti makaronų kavinėje, labiau nei tarnaitei Literatūros klube.

Niekada nesupratau, kaip Haruhi sugebėdavo kažką tokio įtraukti į pokalbio temą:

“Mikuru-čian, jei tu taip norėjai apsirengti kaip padavėja, reikėjo anksčiau pasakyti! Aš tau be vargo kaip mat būčiau suveikusi kostiumą.”

Neprieštarauju, jog darai tokius sąmojingus pasiūlymus, tačiau ar nemanai, kad žmonėms Literatūros klube dera vilkėti ne visokius kostiumus, o savo mokyklinę uniformą? Net slaugės kostiumas buvo ginčytinas. Jei jai būtinai reikia vilkėti kostiumą, man vis tiek labiausiai patinka tarnaitės kostiumas…… Gal tai koks mano asmeninis potraukis?

“Na, gerai tada.”

Haruhi pasisuko link manęs.

“Kjonai, ar žinai, koks yra pats svarbiausias dalykas, kuriant filmą?”

Hmm…… Na, pabandžiau prisiminti visas filmų scenas, kurios mane sužavėjo ir buvo vertos būti pavyzdžiu. Pamąstęs, pasitikinčiai savimi atsakiau:

“Geros idėjos ir užsidegimo?”

“Tai ne tokie abstraktūs dalykai!”

Haruhi atstūmė mano mintis.

“Nu tai aišku, kad kameros! Kaip mes be jos filmuosime filmą?”

Tai tiesa, tačiau aš neturėjau galvoje kažką tokio pragmatiško…… Tiek to, aš vis vien neturiu daug gerų idėjų ar užsidegimo filmo kūrimui ir teorijoms, todėl nežadu ginčytis.

“Nuspręsta.”

Haruhi sutraukė savo dirigento lazdelę ir numetė ją ant vadės stalo.

“Dabar eisim įsigyti kameros.”

Trrr! Pasigirdo atsitraukiančios kėdės garsas. Pasisukau ir pamačiau, kad Asahinos-san veidas išblyško. Negalima jos kaltinti; kaip bebūtų, Haruhi žiauriai pagrobė šiame kambaryje esantį kompiuterį iš Kompiuterių klubo, panaudojusi vargšę Asahiną-san kaip auką.

Asahinos-san rudi plaukai virpėjo, kai ji lėtai pravėrė savo sakuros spalvos lūpas ir pasakė:

“A…Amm…… S-S-Suzumija-san, aš ką tik kai ką prisiminiau, man reikia grįžti į klasę.”

“Patylėk.”

Haruhi veide buvo siaubą kelianti išraiška. Asahina-san krūptelėjo ir akimirksniu bejėgiškai atgal susmuko į savo vietą. Po to Haruhi geranoriškai nusišypsojo.

“Nesijaudink.”

Vien dėl to, jog pasakai “nesijaudink”, negarantuoja, kad nenutiks nieko, dėl ko neverta jaudintis.

“Šį kartą nenaudosiu Mikuru-čian kūno kaip aukos, man tik tereikia biški jos pagalbos.”

Asahina-san į mane žiūrėjo tokiomis liūdnomis akutėmis, kaip veršiukas sunkvežimyje pakeliui į skerdyklą. Nedelsdamas atsakiau į nekaltą Haruhi suokimą:

“Tuojau pat pasakyk kokios tu nori iš mūsų pagalbos. Priešingu atveju Asahina-san ir aš niekur iš čia neisime.”

Haruhi išraiška sakė, “Kas tiems dviems užėjo?”

“Eisiu surasti rėmėją. Lengviau padaryti gerą įspūdį, jei drauge vesiuosi ir pagrindinį moters vaidmenį atliekančią aktorę, tiesa? Tu irgi eisi! Turėsi panešti daiktus.”

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į prologą

Toliau į antrąjį skyrių