Suzumija Haruhi:Knyga3 Bambuko lapų rapsodija

Bambuko lapų rapsodija

Gegužės mėnuo buvo jau ir taip pakankamai karštas, tačiau birželis buvo tiesiog nepakeliamas. Nežmoniška drėgmė viską dar labiau pablogino, padidindama mano nelaimingumo indeksą iki rekordinių aukštumų. Į tokį apšiurusį gimnazijos pastatą, kaip mūsiškis, jokiu būdu nebūtų įdiegti tokie prašmatnūs įrenginiai, kaip oro kondicionierius.

Svylanti 1-5 klasė buvo tarytum autobusų stotelė, kelionei velniop į pragarą. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad tas architektas neturėjo nei žalio supratimo, ką reiškė "patogi mokymosi aplinka".

Ir lyg to būtų maža, ši savaitė buvo pirmoji liepos mėnesį vykstančių semestro pabaigos testų savaitė, todėl mano širdies laimė dabar sklandė kažkur prie Brazilijos ir artimiausiu metu neketino grįžti.

Mano vidurio semestro testų rezultatai jau ir taip buvo siaubą keliantys, todėl net negaliu įsivaizduoti, kad mano semestro pabaigos rezultatai būtų bent patenkinami. Tai garantuotai dėl to, kad leidžiu per daug laiko su Komanda SOS, ir mokslams visai nebesusikaupiu. Aš visai nenorėjau būti su ja kaip nors susijęs, tačiau nuo šių metų pavasario, kai tik Haruhi kažką sumąstydavo, aš paslaptingai sekdavau paskui ją. Tai tapo mano kasdieninio gyvenimo dalimi, todėl pradedu savęs nekęsti už tai, kad taip lengvai priprantu prie tokio gyvenimo.

Po pamokų, kai saulė į klasę spigino iš vakarų, mergiotė, sėdinti man už nugaros, pabaksnojo man į nugarą mechaniniu pieštuku.

"Ar žinai kokia šiandien diena?"

Suzumija Haruhi paklausė manęs, žiūrėdama džiugia išraiška, lyg vaikiukštis per Kūčias. Kai tik ji parodo tokią smulkmenišką išraišką, tai būna aiškus ženklas, kad ji rezga kažką nedoro. Apsimečiau, kad kokias tris sekundes galvoju, o po to atsakiau,

"Tavo gimtadienis?"

"Ne~a!"

"Asahinos-san gimtadienis?"

"Ne..."

"Koizumio arba Nagato gimtadienis?"

"Iš kur man žinoti, kada jų gimtadieniai?!"

"Be to, mano gimtadienis—"

"Niekam nerūpi! Tu rimtai nežinai, kokia svarbi šiandien diena?"

Kad ir kaip sakytum, kokia ji tau svarbi, man ji vis tiek paprasčiau svilinančiai karšta diena.

"Sakyk, kokia šiandien data?"

"Liepos 7...... Juk negalvoji apie Tanabatą, ar ne?"

"Nu, tai aišku! Tai Tanabata! Ta-na-ba-ta! Kaip tu gali vadintis japonu, jei to neatsimeni?"

Festivalis iš tikrųjų yra kilęs iš Kinijos. Ir remiantis kinų kalendoriumi, Tanabata turėtų vykti tik kitą mėnesį.

Haruhi, laikydama mechaninį pieštuką, pamojavo jį man prieš pat nosį.

"Azija driekiasi nuo Raudonosios jūros iki pat čia."

Kas čia geografinė sąvoka?

"Juk jie visas tas vietas sugrupuoja drauge per pasaulio futbolo čempionatą, ar ne? Būtent taip, liepa ir rugpjūtis abu yra vasaros mėnesiai!"

Ak, nejaugi?

"Nėra skirtumo. Taigi, Tanabatą mes taip pat privalome švęsti. Aš reikalauju, kad apie šį festivalį būtų galvojama rimtai."

O aš manau, yra ir kitų dalykų, apie kuriuos būtina galvoti dar rimčiau. Ar tu tikrai privalai man tai sakyti? Aš visai nenoriu žinoti, kad tu planuoji daryti.

"Bus daug linksmiau, jei viską rengsim drauge. Todėl pranešu, kad nuo šiol kiekvienais metais Tanabatai mes rengsime ką nors įspūdingo!"

"Pati sau viena to nespręsk."

Nors aš tai pasakiau, matydamas, jog Haruhi atrodė nepaprastai patenkinta, žinojau, kad kvaila bandyti ją perkalbėti.

Ji net pasakė,

"Lauk manęs klubo kambaryje! Pats sau vienas namo neišeik!"

Tau visai nereikėjo man to sakyti. Aš ir taip ketinau eiti į klubo kambarį. Vis dėlto, juk ten egzistuoja žmogutis, kurį privalau bent kartelį pamatyti. Tik ją vienintelę...

Kiti nariai jau buvo susirinkę klubo kambaryje, esančiame antrajame menų klubų pastato aukšte. Vietoj to, kad klubo kambarys, kuris yra nuomojamas iš Literatūros klubo, būtų vadinamas Komanda SOS, tiksliau jį būtų apibūdinti kaip de-facto štabu, kurį ši komanda prievarta užgrobė.

"O, laba diena."

Ta, kuri nusišypsojo ir mane džiugiai pasveikino, buvo Asahina-san. Ji – mano širdies paguodos šaltinis, be jos Komanda SOS būtų lyg karis su ryžiais be pačio kario.

Nuo liepos Asahina-san persirengė į vasarišką tarnaitės kostiumą. Ta, kuri jai atnešė tą kostiumą, aišku, buvo Haruhi, nors net neįsivaizduoju, iš kur ji traukia visus tuos spalvingus kostiumus. Asahina-san jai visada nuoširdžiai padėkodavo "A......l...labai ačiū.". Šiandien, kaip visada, ji buvo Komandai SOS rezervuota tarnaitė ir kruopščiai man virė kvietinę arbatą. Prieš atsigerdamas savo arbatos apsižvalgiau po kambarį.

"Na, kaip reikalai?"

Koizumis pasižiūrėjo ir mane pasveikino. Jis sėdėjo priešais ant stalo padėtą šachmatų lentą ir vienoje rankoje laikydamas šachmatų taisyklių knygą, kita stumdė figūras.

"Mano reikalai nuo pat tada, kai įstojau į gimnaziją, visada buvo nenormalūs."

Koizumis sakė, kad jam atsibodo Otelas, todėl praėjusią savaitę jis nusprendė atsinešti šachmatų lentą. Tačiau kadangi nei aš, nei kas kas nors kitas nemokėjo jais žaisti, jis turėjo žaisti vienas su savimi. Greitai artėjo testai, tačiau jis atrodė baisiai atsipalaidavęs.

"Na, negalėčiau pasakyti, kad esu itin atsipalaidavęs. Aš tiesiog naudojuosi laiku, kai nesimokau, kad pamankštinčiau savo smegenis – išsprendus kiekvieną užduotį smegenyse pagreitėja kraujo apytaka. Gal norėtumei sužaisti partiją?"

Ačiū, ne. Šiuo metu visai nenoriu alinti savo ir taip jau pervargusias smegenis. Jei turėsiu galvoti apie dar daugiau nesąmonių, tie anglų kalbos žodžiai, kuriuos šitiek laiko kaliau, tiesiog vėl katapultuosis man iš makaulės.

"Kaip gaila. Galbūt man sekantį kartą atsinešti Monopolį arba Laivų mūšį? A, arba ką nors, ką galėtume žaisti visi drauge? Ar turi kokių minčių?"

Nėra skirtumo, nors geriau iš viso nereikia. Čia juk ne stalo žaidimų klubas, čia – Komanda SOS. Nors aš tiksliai nežinojau, ką darė šis paslaptingas klubas. Ir žinot nenorėjau, nes nieko nežinojimas padidinama mano tikimybę išgyventi. Taigi, neturėjau jokios motyvacijos kažką daryti – tokia ta mano nepriekaištinga logika.

Koizumis tik gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie savo šachmatų taisyklių knygos, o po to paėmė juodųjų žirgą ir perkėlė į kitą vietą.

Šalia Koizumio sėdėjo Nagato Juki, turinti mažiau emocijų nei robotas, ir buvo užsiėmusi savo knygos skaitymu. Ši tyli ir šalta ateivė pakeitė savo susidomėjimą išverstais romanais ir perėjo prie romanų originalia užsienio kalba. Šiuo metu ji skaitė knygą, ant kurios viršelio buvo prikeverzota kalba, kurios nepajėgiau atpažinti, lyg vieną iš tų senų storų burtažodžių knygų. Spėju, kad ji parašyta senovės etruskų ar dar velniai žino kokia keista kalba. Esu tikras, kad Nagato be vargo galėtų perskaityti net tas dantiraščio lenteles.

Išsitraukiau sulankstomą kėdę ir ant jos atsisėdau. Asahina-san paskubomis priešais mane atgabeno arbatos puodelį. Kas norėtų gerti karštą arbatą tokią karštą dieną...... Net neketinau skųstis, nes tai sukeltų pačio dangaus rūstybę, ir jausdamas dėkingumą gurkštelėjau savo kvietinės arbatos. Hmm, ji tiesiog verdanti.

Kambario kampe stovėjo elektrinis ventiliatorius, kurį Haruhi iš nežinia kur nukniso. Visgi, geriausiu atveju jo vėdinimo efektas buvo lyg užpylus vandenį ant įkaitusių akmenų. Jeigu taip puikiai moki vogti, kodėl vietoj to iš mokytojų kambario nepavogei vieną tų vertikalių oro kondicionierių?

Patraukiau žvilgsnį nuo anglių kalbos vadovėlio, kurio puslapiai sklaidėsi vėjyje, atrėmiau nugarą į sulankstomą kėdę ir pasirąžiau.

Puikiai žinodamas, kad grįžęs namo neisiu mokytis, norėjau patikrinti, ar man būtų geriau pasimokyti po pamokų klubo kambaryje, tačiau supratau, kad tol, kol man kažkas tai neįdomu, man tiesiog neįmanoma to daryti, nesvarbu, kur aš bebūčiau. Tiek fiziškai, tiek protiškai yra nesveika versti save daryti tai, ko nenori. Kitaip tariant, sveikiau savęs nieko neversti. Viskas, nesimokysiu. Paspaudžiau savo automatinį rašiklį, užverčiau knygą ir nusprendžiau pasižiūrėti į savo antidepresantę. Ši antidepresantė, kuri galėjo nuraminti mano cinišką širdį, dabar, sėdėdama priešais mane, vilkėjo tarnaitės kostiumą ir sprendė savo matematikos uždavinius.

Įdėmiai pasižiūri į uždavinį, tada paskubomis kažką užsirašo į sąsiuvinį, liūdnai susimąsto, o po to nušvitusiu veidu, tarytum apimta įkvėpimo, pradeda pašėlusiai rašyti – šiuos veiksmus nuolat kartojo ne kas kita, o Asahina-san.

Vien pasižiūrėjęs pasijutau daug geriau. Netikėtai pajutau beribį gailestingumo jausmą, tarytum dabar nesivaržydamas labdarai galėčiau atiduoti visus pinigus, iki paskutinio cento. Asahina-san nepastebėjo, kad į ją žiūriu, ir buvo uoliai įnikusi į matematiką. Kiekvienas jos judesys vertė mane šypsotis, iš tiesų, aš jau šypsojausi. Tarytum žiūrėčiau naujagimį ruoniuką.

Mūsų akys susitiko.

"A, k-kas nutiko? A-ar aš padariau kažką keisto?"

Asahina-san pradėjo paklaikusiai rausti, o dėl to mano širdis tik dar labiau lydėsi. Kai jau ketinau uždainuoti savo angeliškas liaupses......

"Ja-ho!"

Triukšmingai atsidarė durys ir į vidų įlėkė grubioji mergiotė.

"Atsiprašau, kad pavėlavau!"

Gali neatsiprašinėt, niekas tavęs nelaukė.

Į kambarį įsiveržė Haruhi, ant peties besinešdama bambuko stiebą. Bambukas buvo ilgas ir dar kupinas gyvybės, ant jo vis dar augo žali lapai. Kam tu jį čia atsinešei? Darysi bambukinę kiaulę taupyklę?

Haruhi papūtė savo krūtinę ir atsakė,

"Na, tai aišku tam, kad kabintume tanzakus su savo norais."

Kodėl? Kam?

"Šiaip sau, tiesiog seniai tai dariau. Visi sugalvokit po norą. Vis dėlto, juk šiandien Tanabata!"

......Kaip visada, visame tame nėra jokios prasmės.

"Iš kur tu jį ištraukei?"

"Iš už mokyklos esančio bambukų miško."

Kiek pamenu, tai privati valda, tu bambuko vagie.

"O kam rūpi? Visų bambukų šaknys po žeme yra sujungtos, todėl jei nukirstas tik tai kotas, jie nebus paveikti. Jei būčiau paėmusi sėklas – tada tai būtų galima vadinti nusikaltimu. Be to, mane sukandžiojo uodai, visur niežti. Mikuru-čian, gali man užtepti kremo nuo niežėjimo?"

"Taip, tuojau pat!"

Nešdamasi pirmosios pagalbos vaistinėlę, mažais žingsneliais priėjo Asahina-san, visai kaip kokia slaugė praktikantė. Ji išspaudė tepalo iš tūbelės ir pakišo rankas po pasilenkusios Haruhi uniforma.

"Šiek tiek į dešinę...... ne, per daug. Va, čia."

Iš malonumo užsimerkusi Haruhi dabar atrodė kaip katė, kuriai kasė pasmakrę. Ji atrėmė bambuko stiebą priešais langą ir ramiai atsistojo ant vadės stalo, o po to iš bala žino kur išsiėmė kelis tanzakus ir labai laimingai nusišypsojo,

"Dabar visi užrašykime savo norus!"

Nagato lėtai pakėlė savo galvą, Koizumis priverstinai nusišypsojo, o Asahina-san išplėtė akis. Ką ji rezga šį kartą? Haruhi nušoko nuo stalo, aukštyn pakeldama savo sijoną, ir pareiškė,

"Tačiau yra sąlygų!"

"Kokių dar sąlygų?"

"Kjonai, ar žinai, kas per Tanabata pildo žmonių norus?"

"Ar ne Origimė ir Hikobošis?"

"Teisingai. Dešimt taškų. O ar žinai, kokios žvaigždės reiškia Orihimę ir Hikobošį?"

"Ne."

"Manau, Vega ir Altayras?"

Tuoj pat atsakė Koizumis.

"Būtent! Aštuoniasdešimt penki taškai! Tos dvi žvaigždės! Kitaip tariant, mes privalome tą bambuko stiebą su tanzakais nukreipti tiksliai į tas dvi žvaigždes. Supratot?"

Ką ji čia bando pasakyti? Be to, kas gavo likusius 15 taškų?

"Ehem."

Dėl kažkokios priežasties Haruhi klastingai pasižiūrėjo.

"Paaiškinsiu. Remiantis ypatingąja reliatyvumo teorija, judėti greičiau nei šviesa yra neįmanoma."

Dėl kokios priežasties dabar taip nelauktai pradėjai rėžti šitą kalbą? Haruhi išsiėmė iš savo sijono kišenės keturkampį lapą ir, retkarčiais į jį žvilgtelėdama, garsiai perskaitė.

"Jūsų žiniai, atstumas nuo Žemės iki Vegos ir Altayro yra atitinkamai 25 ir 16 šviesmečių. Tai reiškia, kad prireiktų 25 ir 16 metų, kad į tas žvaigždes galėtume nusiųsti žinutę. Visa tai faktai – aišku?"

Na ir kas? Apie tai kalbant, tu rimtai pasivarginai susirasti šitą informaciją?

Mojuodama savo rankomis, Haruhi tęsė savo aiškinimą,

"Vadinasi, tai lygu laikui, reikalingam tam, kad dievai gautų mūsų norus, ar ne? Mums reikėtų tiek laukti, kad būtų išpildyti mūsų norai. Taigi, užrašykit tai, ko norėtumėt po 25 ir 16 metų! Tokie norai, kaip 'Noriu iki Kalėdų susirasti šaunų vaikiną' nesuveiks, nes bus paprasčiausiai neišpildyti laiku!"