Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius2

Antrasis skyrius

Tarytum būdama įkalinta virtoje želatinoje, gruodžio 18-oji galiausiai baigėsi ir atėjo sekanti diena.

Gruodžio 19-oji.

Nuo šiandien mums bus sutrumpintos pamokos. Jos iš tikrųjų turėjo būti sutrumpintos daug anksčiau, bet neperseniausiai mūsų mokykla rezultatų vidurkiu per bandomuosius egzaminus buvo pralenkta konkuruojančios prefektūrinės mokyklos. Mūsų direktorius ėmė spjaudytis ugnimi ir priverstinai įvedė reformas, mokyklinių pasiekimų gerinime. Atrodo, istorija nesikeičia.

Antra vertus, aplink mane, Šiaurės gimnazijoje ir Komandoje SOS buvo vien tik pasikeitimai. Tarytum pakliuvęs į konkretaus kažkieno kaprizingas pinkles, nuėjau į mokyklą ir sužinojau, kad nepasirodžiusių 1-5 klasėje buvo tik dar labiau padaugėję. Tanigučio taip pat niekur nesimatė, matyt, galiausiai pasiekė 40 ºC.

Šiandien vietoje už manęs vietoj Haruhi toliau sėdėjo Asakura.

"Labas rytas. Ar šiandien pabudęs? Tikiuosi, kad taip."

"Nu, jo."

Su abejinga išraiška veide, pasidėjau savo krepšį prie suolo. Asakura ranka pasirėmė savo smakrą.

"Bet žinai, vien tai, kad esi atmerkęs akis, nebūtinai reiškia, kad esi atsibudęs. Kad suprastum, kas dedasi aplinkui, pirmiausia turi gerai suvokti, ką matai priešais savo akis. O kaip tu? Ar gerai suvoki savo aplinką?"

"Asakura."

Pasilenkiau ir numečiau žvilgsnį į dailius Asakuros Rjouko veido bruožus.

"Nežinau, ar tu iš tikrųjų neprisimeni ar tik apsimetinėji, bet paklausiu dar kartą: ar tu anksčiau nebandei manęs nužudyti?"

Asakuros veidas staiga pasidarė niūrus. Vėl tos akys, lyg ji žiūrėtų į ligonį.

"...Vis dėlto, tu dar nepabudai. Patariu tau – kuo greičiau nueik į ligoninę. Kol ne per vėlu."

Tuomet ji užčiaupė ir nepaisydama į mane dėmesio pradėjo kalbėtis su greta jos esančia mergina.

Pasisukau į priekį, sukryžiavau rankas ir tiesiog spoksojau į tuštumą.

O jeigu tai apibūdintume šitaip.

Sakykim, kažkur yra toks labai labai nelaimingas žmogus. Kaip gi bežiūrėtum, objektyviai ar subjektyviai, tas žmogus buvo neįtikėtinai nelaimingas. Šis žmogus buvo įgimtas nelaimingumo įsikūnijimas, net pats princas Sidharta, įvaldęs giliausias nušvitimo reikšmes, laikytų šį žmogų nelaimingu. Viena dieną jis (tai gali būti ir ji, bet kad išvengtume painiavos, tiesiog tarkim, jog tai jis) kamuojamas savo kasdieninių kančių, užmiega ir kai kitą dieną pabunda, pamato, jog pasaulis apsivertęs aukštyn kojom. Pasaulis tampa toks žodžiais nenusakomai nepakartojamas, jog net žodis "utopija" netinka jam apibūdinti. Šiame pasaulyje buvo dingusios visos jo nelaimės, o jo kūnas ir siela visais bruožais, nuo galvos iki kojų, buvo pripildyti laimės. Jo pečius daugiau nebeužgriūna jokios nelaimės. Vos per naktį jį kažkas ištraukė iš pragaro ir nuskraidino į dangų.

Žinoma, pats šis žmogus nieko nelėmė. Be jo žinios jis buvo perkeltas kažkieno, ko jis nepažįsta, ir to kažkieno tapatybė taip ir išlieka visiška paslaptimi. Neaišku, kodėl tas kažkas tam žmogui taip padarė, ir niekas kitas to irgi neišsiaiškina.

Taigi, tokiu atveju, ar šis žmogus turėtų būti laimingas? Pasikeitus pasauliui, visos to žmogaus nelaimės akimirksniu dingo. Visgi, šis pasaulis šiek tiek skiriasi nuo jo ankstesniojo pasaulio, o didžiausia paslaptimi lieka tai, kokia šių pasikeitimų priežastis.

Kadangi jo laimė pasiekusi viršūnę, kam gi tas žmogus turėtų išreikšti savo dėkingumą?

Nereikia nei sakyti — tas žmogus esu ne aš. Pernelyg jau skiriasi mastas.

Ech... Šis palyginimas mano atveju turbūt netinka. Negaliu sakyti, kad iki pat vakar dienos aš visąlaik buvau nugramzdintas į nelaimių prarają, o dabar esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.

Vis dėlto, nepaisant į problemos mastą, jeigu šis palyginimas ne visiškai tikslus, tai bent jau artimai pavaizduoja esmę. Iki šiol mano nervais buvo tiesiog grojama, kai aplink Haruhi nuolatos vyko visi tie keisti nutikimai. Tačiau akivaizdu, jog visi tie vargai man daugiau nebereikšmingi.

Visgi—

Čia nėra Haruhi, nėra Koizumio, Nagato ir Asahina-san yra normalūs žmonės, o Komandos SOS egzistavimas yra visiškai ištrintas. Nėra alien, nėra time-travel, nėra ESP. Galų gale, katės nekalba. Tai tik visiškai normalutėlis pasaulis.

Tai kaip?

Kuris pasaulis man labiau tinka? Kuris pasaulis suteiks man laimę? Pasaulis, kuriame buvau iki šiol? Ar pasaulis, kuriame esu dabar?

Ar dabar aš esu laimingas?

Po pamokų mano kojos iš įpročio auto-pilotu keliavo link Literatūros klubo kambario. Tai tipiškas refleksas – kai veiksmas kartojamas kasdien, kūnas juda net negalvojant. Panašiai kaip maudantis – nėra jokios eilės tvarkos, kaip vonioje prasti savo kūną, bet po kiek laiko nuolatos kartojant ji susidaro mechaniškai.

Kiekvieną dieną, kai baigiasi pamokos, aš įprastai judu link Komandos SOS, geriu Asahinos-san paruoštą arbatą, su Koizumiu žaidžiu stalo žaidimus, visą laiką turėdamas klausytis Haruhi kliedesių. Nors tai blogas įprotis, man sunku jo atsikratyti, galbūt būtent todėl, kad tai ir yra blogas įprotis.

Vis dėlto, šiandien atmosfera truputį skyrėsi.

"Ką man su šituo daryti?"

Eidamas spoksojau į tuščią stojimo blanką. Nagato tikriausiai man jį davė todėl, jog tikėjosi, kad įstosiu į Literatūros klubą. Tačiau nesuprantu, kodėl ji mane pasikvietė. Todėl, kad Literatūros klubas neturėjo kitų narių ir jam grėsė būti panaikintam? Visgi, ji drąsi, kad nusprendė pasikviesti mane, kuris tiesiogine prasme išdygo lyg iš niekur ir ją užpuolė. Regis, net šiame kitokiame pasaulyje, tik Nagato niekada nekeičia savo kiek savotiškos logikos.

"A!"

Man einant link klubų pastato, susidūriau su Asahinos-san Curujos-san combo. Mane pamačiusi, Asahina-san tiesiogine prasme atšoko atgal ir, pasislėpusi už Curujos-san, į ją įsikabino. Įskaudintas mielosios senpai reakcijos mane pamačius, aš paskubomis joms linktelėjau ir nužingsniavau šalin. Kaip norėčiau, kad vėl grįžtų tos paprastos dienos, kuomet galėjau mėgautis savo nektaru.

Šį kartą pasibeldžiau ir išgirdau tylų atsakymą. Tik tada atidariau duris.

Nagato perbėgo akimis man per veidą, o po vėl sugrįžo prie jos rankose buvusios knygos. Judesys, kuriuo ji pastūmė aukštyn savo akinius, atrodė, kad buvo jos pasisveikinimas.

"Nieko tokio, kad vėl atėjau?"

Ji užtikrintai linktelėjo man savo mažą galvele. Visgi atrodė, kad jos akys buvo labiau susidomėjusios priešais ja atversta knyga, nes ji net nepakėlė savo galvos.

Pasidėjau savo krepšį ir apsižvalgiau aplink, ieškodamas kažko, ką turėčiau daryti toliau. Deja, šiame apytuščiame kambaryje nebuvo jokių niekučių, kuriuos būčiau galėjęs rakinėti, todėl neturėdamas iš ko rinktis, nukreipiau akis į knygų lentyną.

Visos lentynos buvo iki kraštų prikimštos visokiausių storių knygų. Storaviršelių knygų buvo daugiau nei plonaviršelių ar romanų, kas akivaizdžiai rodė Nagato pomėgį sunkiam skaitymui.

Tyla.

Aš jau turėčiau būti pripratęs prie šios Nagato tylos, tačiau šiandien ji buvo itin skausminga. Jeigu nieko nepasakysiu, mane visai užvaldys nerimas.

"Ar visos tos knygos tavo?"

Nedelsiant pasigirdo atsakymas.

"Kai kurios iš jų čia buvo dar prieš mane."

Nagato parodė man savo laikytos knygos viršelį.

"Šita pasiskolinta. Iš viešosios bibliotekos."

Ant knygos buvęs barkodo lipdukas rodė, kad tai viešosios bibliotekos nuosavybė. Fluorescentinė šviesa atsispindėjo nuo laminuoto viršelio, dėl ko akimirką blykstelėjo Nagato akiniai.

Pokalbio pabaiga. Nagato toliau tęsė savo tylų storos knygos skaitymo maratoną, o aš tiesiog neberadau sau vietos.

Tyla buvo tokia nepakeliama, jog dusino. Ieškojau bet kokios pokalbio temos ir sakiau kas tik šovė į galvą.

"Ar nebandei pati ką nors parašyti?"

Po to buvo kokios ¾ minutės tylos.

"Aš tik skaitau."

Mažą sekundės dalį, prieš pasislėpdamos už akinių lęšių, jos akys žvilgtelėjo į kompiuterį, tačiau tai nesugebėjo praslysti man pro akis. Mat kaip. Tai štai kodėl Nagato reikėjo ten kažką padaryti, prieš prileidžiant mane prie kompiuterio. Man kilo nenumaldomas noras perskaityti istoriją, kurią parašė Nagato. Kažin ką ji rašė? Gal mokslinę fantastiką? Juk tai negalėtų būti meilės istorija?

"..."

Su Nagato visąlaik buvo sunku užmegzti pokalbį. Šiuo atžvilgiu ši Nagato niekuo nesiskyrė.

Grįžau prie savo tylaus knygų lentynos tyrinėjimo.

Netikėtai mano akys sustojo ties vienos knygos nugarėle.

Tai buvo pažįstamas pavadinimas. Tuo metu, kai užgimė Komanda SOS, Nagato man paskolino pirmąją šios ilgos užsienietiškų mokslinės fantastikos romanų serijos knygą. Knygą, kurioje buvo pasibaisėtinas kiekis žodžių. Kai dabar pagalvoju, tuomet, kai Nagato, nieko neklaususi, įbruko man į rankas tą knygą, ji vis dar buvo akiniuota. Ji paprasčiausiai tėkštelėjo man į veidą žodį "imk" ir nieko nelaukusi išėjo. Man prireikė dviejų savaičių, kad perskaityčiau visą tą daiktą. Mane apima jausmas, kad nuo tada prabėgo ištisi metai. Per visą tą laiką nutiko šitiek daug dalykų.

Iš lentynos pasiėmus tą kietaviršelę knygą, mane apėmė keista nostalgija. Lyg būdamas knygyne, atmestinai varčiau jos puslapius, visai neketindamas ją rimtai skaityti. Kai jau žadėjau ją padėti į vietą, šalia mano kojų nukrito mažas stačiakampis popieriaus lapelis.

"Kas čia?"

Pakėliau jį. Tai buvo knygos žymeklis su ant jo esančiais gėlėtais raštais. Jis atrodė kaip vienas tų žymeklių, kuriuos net neprašius tau įkiša knygynai – žymeklis?

Jaučiausi, tarytum aplink mane būtų pradėjęs suktis pasaulis. Būtent... Tuo metu... Aš atverčiau šią knygą savo kambaryje... Radau lygiau tokį pat žymeklį... Ir tada nuskubėjau savo dviračiu... Iš atminties glūdumos vis dar galėjau atgaminti tą frazę:

Šiąnakt septintą valandą lauksiu tavęs parke, prie stoties.

Užgniaužęs kvapą, apverčiau savo drebančią ranką — ir pamačiau.

『Programos paleidimo sąlyga: surinkti raktus. Galutinis terminas: dvi dienos.』

Ant iš kietaviršelės knygos iškritusio žymeklio buvę nežinia kada sukurtos žinutės žodžiai buvo parašyti tvarkingu, kompiuterinį primenančiu, šriftu.

Tuoj pat apsisukau ir trimis žingsniais nušuoliavau link priešais Nagato buvusio stalo. Įbedęs žvilgsnį į jos plačiai atmerktas juodas akis, paklausiau:

"Ar tu tai parašei?"

Kurį laiką žiūrėjusi į mano rankoje buvusį žymeklį, Nagato pakėlė galvą. Būdama sutrikusios išraiškos, Nagato atsakė:

"Tai panašu į mano raštą. Bet... Aš apie jį nežinau. Nepamenu, kad būčiau tai rašiusi."

"..Aišku. Taip ir galvojau. Ne, viskas gerai. Susirūpinčiau, jei žinotum. Man kai kas šiek tiek neduoda ramybės. Nekreipk dėmesio, aš tik kalbu su savimi."

Iš mano burnos sklindant pasiteisinimams, mano protas sklandė kažkur visai kitur.

Nagato.

Vis dėlto tu palikai man žinutę. Nors tai tik monotoniškos, sausos raidės, aš nepaprastai džiaugiuosi. Ar galiu tai laikyti dovana nuo tos tavęs, kurią visąlaik pažinojau? Tai kažkokia užuomina, kaip ištrūkti iš dabartinės situacijos, tiesa? Kitaip juk tu nerašytum tokio dviprasmiško raštelio?

Programa. Sąlyga. Raktai. Galutinis terminas. Dvi dienos.

...Dvi dienos?

Šiandien buvo 19-ikta. Ar turėčiau skaičiuoti dienas nuo šios akimirkos? Ar nuo vakar, kuomet pasaulis pasidarė keistas? Blogiausiu atveju, galutinis terminas – rytoj, 20-ąją.

Mano vienkartinė nuostaba palaipsniui atvėso lyg magma, lėtai besisunkusi iš žemės plutos. Nieko nesuprantu, tačiau atrodo, jog man reikia surinkti kažkokius raktus, kad paleisčiau kažkokią programą. O kas tie raktai? Kur jie išbarstyti? Kiek jų iš viso yra? Kai juos visus surinksiu, kur turėsiu juos iškeisti į prizą?

Virš mano galvos susispietė būriai lūkuriuojančių klaustukų, kol galiausiai visi susiliejo į vieną didelį klaustuką.

Jei paleisiu tą programą, ar pasaulis vėl taps koks buvęs?

Pradėdamas nuo tolimojo galo, paskubomis ištraukinėjau ir atgal į lentyna dėliojau knygas, patikrindamas, ar į jas nebuvo įsprausta kitų nors žymeklių. Kęsdamas apstulbusios Nagato žvilgsnį, toliau kapsčiausi po knygas, bet veltui. Daugiau jų nebuvo.

"Vadinasi, tai viskas?"

Na, jei tampi pernelyg godus ir imi griebti kiekvieną suvenyrą, kuris tau pasitaiko po ranka, jų svoris tave užgriūna ir galų gale turi grįžti į pačią pradžią. Aklai klaidžioti be aiškaus tikslo yra grynas laiko ir HP švaistymas. Visų pirmiausia reikia rasti raktus. Viršukalnė dar aukštai, bet bent jau pajėgiau surasti šiokį tokį kelrodį.

Pasiklausęs leidimo, atvėriau savo priešpiečių dėžutę ir pasidėjau įstrižai nuo Nagato. Žiaumodamas savo maistą, aš taip pat atvėriau ir savo mintis. Regis, Nagato karts nuo karto nukreipdavo savo akis link manęs, bet aš tiesiog mechaniškai darbavausi valgomosiomis lazdelėmis, susitelkęs į pirmumą turintį reikalą – toliau uoliai gabenti maisto medžiagas į savo smegenis.

Laikas bėgo ir mano priešpiečių dėžutė ištuštėjo. Kai jau ketinau užsisakyti arbatos, supratau, kad su mumis Asahinos-san nebuvo, ir pasijutau prislėgtas, tačiau toliau galvojau. Tai tiesos akimirka. Negaliu veltui iššvaistyti šią per didelius vargus gautą užuominą. Raktai. Raktai. Raktai. Raktai...

Galbūt kokias dvi valandas buvau paskendęs mintyse.

Palaipsniui vis labiau besišlykštėjant savo paties bukumu, mane visai apėmė nusivylimas.

"Neturiu nei menkiausio supratimo!"

Patylomis keikiau save.

Juk tie "raktai" iš esmės buvo pernelyg nekonkretu. Tikriausiai tai reiškia ne raktus, kurie skirti atrakinimui ir užrakinimui, o greičiausiai tokius raktus kaip "raktažodis" ar "raktinis asmuo". Vis dėlto, galimybių apimtys vis tiek per plačios. Tai daiktas ar frazė? Pajudinamas ar nepajudinamas? Labai norėčiau gauti daugiau tokių užuominų. Bandžiau įsivaizduoti, ką Nagato galvojo tada, kai rašė ant to knygos žymeklio, tačiau pajėgiau įsivaizduoti tik kaip ji skaito savo sudėtingą knygą ar rėžia įspūdingą, bet skausmingai ilgą pareiškimą – būtent tokią Nagato, kokią visada pažinojau.

Staiga atsiradus susidomėjimui, įstrižai pasukau galvą ir pamačiau, kad Nagato visai nejudėjo, tarytum snaustų. Galbūt man tik pasirodė, tačiau atrodė, kad Nagato nuolat skaitė tą patį puslapį ir nedarė progreso. Visgi, lyg anaiptol įrodydami, kad ji neužmigo pokaičio miegu, jos skruostai ėmė rausti, vos tik ji pastebėjo mano išsiblaškiusį žvilgsnį. Ši literatūros klubo narė Nagato arba buvo nepaprastai drovi, arba nepratusi prie kitų dėmesio.

Iš išorės ji atrodė lygiai taip pat, tačiau vis reaguodavo neįprastais būdas, kurie žadino mano susidomėjimą. Tyčia ėmiausi atidaus jos stebėjimo.

"..."

Nors jos akys buvo įbestos į knygą, buvo akivaizdu, kad ji neskaito nei žodžio. Nagato pro trūputį pravertas lupas tyliai gaudė orą, o vos pastebimas jos krūtinės ritmiškas bangavimas palengva tapo matomas. Su kiekviena minute jos nežymus skruostų paraudimas darėsi vis labiau ryškesnis. Tiesą sakant, ši Nagato buvo ganėtinai – ne, net labai miela. Nors tik akimirkai, man galvoje šmėstelėjo mintis: gal ne taip ir blogai būtų tiesiog įstoti į Literatūros klubą ir džiaugtis nauju pasauliu be Haruhi.

Tačiau dar ne. Aš dar negaliu pasiduoti. Išsiėmiau iš kišenės knygos žymeklį ir suspaudžiau, stengdamasis jo nesuglamžyti. Tai, kad šis žymeklis paslapčiomis prasprūdo į šį pasaulį, reiškia, kad Nagato, kuri skaitė, užsidėjusi trikampę kepuraitę, su manimi vis dar turėjo nebaigtų reikalų. O aš juk irgi jų turiu! Aš dar neparagavau Haruhi namuose gamintų patiekalų. Aš dar neišdeginau Kalėdų Senelės Asahinos vaizdo savo tinklainėje. Mano žaidimas su Koizumiu buvo nutrauktas man pirmaujant, nes jis buvo užsiėmęs kambario puošimu. Jei būtume tęsę, be abejonės būčiau laimėjęs, todėl jeigu negrįšiu, neteksiu sau teisėtai priklausančių šimto jenų.

Pro langą švietė besileidžianti saulė ir atėjo laikas jai slėptis už mokyklos pastato lyg milžiniškam oranžiniam kamuoliui.

Man nusibodo nejudant sėdėti, nes kad ir kiek gręžiau savo smegenis, nieko gero iš jų neišlindo. Atsistojau ir ištiesiau ranką link savo krepšio.

"Jau eisiu namo."

"Gerai."

Nagato užvertė savo knygą, kuria neaišku, ji skaitė ar ne, įsidėjo į savo krepšį ir atsistojo. Nejaugi ji laukė, kol aš tai pasakysiu?

Viena ranka pasiėmiau krepšį ir žengiau į priekį, nes atrodė, kad jei pirmas to nepadarysiu, ji taip ir liks ten stovėti.

"Ei, Nagato?"

"Ką?"

"Tu gyveni viena, ar ne?"

"...Taip."

Ji tikriausiai svarsto, iš kurgi aš galiu tai žinoti?