Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius2
Antrasis skyrius[edit]
Tarytum būdama įkalinta virtoje želatinoje, gruodžio 18-oji galiausiai baigėsi ir atėjo sekanti diena.
Gruodžio 19-oji.
Nuo šiandien mums bus sutrumpintos pamokos. Jos iš tikrųjų turėjo būti sutrumpintos daug anksčiau, bet neperseniausiai mūsų mokykla rezultatų vidurkiu per bandomuosius egzaminus buvo pralenkta konkuruojančios prefektūrinės mokyklos. Mūsų direktorius ėmė spjaudytis ugnimi ir priverstinai įvedė reformas mokyklinių pasiekimų gerinimui. Regis, istorija nesikeičia.
Antra vertus, aplink mane, Šiaurės gimnazijoje ir Komandoje SOS buvo vien tik pasikeitimai. Tarytum pakliuvęs į konkretaus kažkieno kaprizingas pinkles, nuėjau į mokyklą ir sužinojau, kad nepasirodžiusių 1-5 klasėje buvo tik dar labiau padaugėję. Tanigučio taip pat niekur nesimatė, matyt, galiausiai pasiekė 40 ºC.
Šiandien vietoje už manęs vietoj Haruhi toliau sėdėjo Asakura.
"Labas rytas. Ar šiandien pabudęs? Tikiuosi, kad taip."
"Nu, jo."
Su abejinga išraiška veide, pasidėjau savo krepšį prie suolo. Asakura ranka pasirėmė savo smakrą.
"Bet žinai, vien tai, kad esi atmerkęs akis, nebūtinai reiškia, kad esi atsibudęs. Kad suprastum, kas dedasi aplinkui, pirmiausia turi gerai suvokti, ką matai priešais savo akis. O kaip tu? Ar gerai suvoki savo aplinką?"
"Asakura."
Pasilenkiau ir numečiau žvilgsnį į dailius Asakuros Rjouko veido bruožus.
"Nežinau, ar tu iš tikrųjų neprisimeni ar tik apsimetinėji, bet paklausiu dar kartą: ar tu anksčiau nebandei manęs nužudyti?"
Asakuros veidas staiga pasidarė niūrus. Vėl tos akys, lyg žiūrėtų į ligonį.
"...Vis dėlto, tu dar nepabudai. Patariu tau – kuo greičiau nueik į ligoninę. Kol ne per vėlu."
Tuomet ji užčiaupė ir nepaisydama į mane dėmesio pradėjo kalbėtis su greta jos buvusia mergina.
Pasisukau į priekį, sukryžiavau rankas ir tiesiog spoksojau į tuštumą.
O jeigu tai apibūdintume šitaip:
Sakykim, kažkur yra toks labai labai nelaimingas žmogus. Kaip gi bežiūrėtum, objektyviai ar subjektyviai, tas žmogus buvo neįtikėtinai nelaimingas. Šis žmogus buvo įgimtas nelaimingumo įsikūnijimas, net pats princas Sidharta, įvaldęs giliausias nušvitimo reikšmes, laikytų šį žmogų nelaimingu. Viena dieną jis (tai gali būti ir ji, bet kad išvengtume painiavos, tiesiog tarkim, jog tai jis) kamuojamas savo kasdieninių kančių, užmiega ir kai kitą dieną pabunda, pamato, jog pasaulis apsivertęs aukštyn kojom. Pasaulis tampa toks žodžiais nenusakomai nepakartojamas, jog net žodis "utopija" netinka jam apibūdinti. Šiame pasaulyje buvo dingusios visos jo nelaimės, o jo kūnas ir siela visais bruožais, nuo galvos iki kojų, buvo pripildyti laimės. Jo pečius daugiau nebeužgriūna jokios nelaimės. Vos per naktį jį kažkas ištraukė iš pragaro ir nuskraidino į dangų.
Žinoma, pats šis žmogus nieko nelėmė. Be jo žinios jis buvo perkeltas kažkieno, ko jis nepažįsta, ir to kažkieno tapatybė taip ir išlieka visiška paslaptimi. Neaišku, kodėl tas kažkas tam žmogui taip padarė, ir niekas kitas to irgi neišsiaiškina.
Taigi, tokiu atveju, ar šis žmogus turėtų būti laimingas? Pasikeitus pasauliui, visos to žmogaus nelaimės akimirksniu dingo. Visgi, šis pasaulis šiek tiek skiriasi nuo jo ankstesniojo pasaulio, o didžiausia paslaptimi lieka tai, kokia šių pasikeitimų priežastis.
Kadangi jo laimė pasiekusi viršūnę, kam gi tas žmogus turėtų išreikšti savo dėkingumą?
Nereikia nei sakyti — tas žmogus esu ne aš. Pernelyg jau skiriasi mastas.
Ech... Šis palyginimas mano atveju turbūt netinka. Negaliu sakyti, kad iki pat vakar dienos aš visąlaik buvau nugramzdintas į nelaimių prarają, o dabar esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
Vis dėlto, nepaisant į problemos mastą, jeigu šis palyginimas ne visiškai tikslus, tai bent jau artimai pavaizduoja esmę. Iki šiol mano nervais buvo tiesiog grojama, kai aplink Haruhi nuolatos vyko visi tie keisti nutikimai. Tačiau akivaizdu, jog visi tie vargai man daugiau nebereikšmingi.
Visgi—
Čia nėra Haruhi, nėra Koizumio, Nagato ir Asahina-san yra normalūs žmonės, o Komandos SOS egzistavimas yra visiškai ištrintas. Nėra alien, nėra time-travel, nėra ESP. Galų gale, katės nekalba. Tai tik visiškai normalutėlis pasaulis.
Tai kaip?
Kuris pasaulis man labiau tinka? Kuris pasaulis suteiks man laimę? Pasaulis, kuriame buvau iki šiol? Ar pasaulis, kuriame esu dabar?
Ar dabar aš esu laimingas?
Po pamokų mano kojos iš įpročio auto-pilotu keliavo link Literatūros klubo kambario. Tai tipiškas refleksas – kai veiksmas kartojamas kasdien, kūnas juda net negalvojant. Panašiai kaip maudantis – nėra jokios eilės tvarkos, kaip vonioje prasti savo kūną, bet po kiek laiko nuolatos kartojant ji susidaro mechaniškai.
Kiekvieną dieną, kai baigiasi pamokos, aš įprastai judu link Komandos SOS, geriu Asahinos-san paruoštą arbatą, su Koizumiu žaidžiu stalo žaidimus, visą laiką turėdamas klausytis Haruhi kliedesių. Nors tai blogas įprotis, man sunku jo atsikratyti, galbūt būtent todėl, kad tai ir yra blogas įprotis.
Vis dėlto, šiandien atmosfera truputį skyrėsi.
"Ką man su šituo daryti?"
Eidamas spoksojau į tuščią stojimo blanką. Nagato tikriausiai man jį davė todėl, jog tikėjosi, kad įstosiu į Literatūros klubą. Tačiau nesuprantu, kodėl ji mane pasikvietė. Todėl, kad Literatūros klubas neturėjo kitų narių ir jam grėsė būti panaikintam? Visgi, ji drąsi, kad nusprendė pasikviesti mane, kuris tiesiogine prasme išdygo lyg iš niekur ir ją užpuolė. Regis, net šiame kitokiame pasaulyje, tik Nagato niekada nekeičia savo kiek savotiškos logikos.
"A!"
Man einant link klubų pastato, susidūriau su Asahinos-san Curujos-san combo. Mane pamačiusi, Asahina-san tiesiogine prasme atšoko atgal ir, pasislėpusi už Curujos-san, į ją įsikabino. Įskaudintas mielosios senpai reakcijos mane pamačius, aš paskubomis joms linktelėjau ir nužingsniavau šalin. Kaip norėčiau, kad vėl grįžtų tos paprastos dienos, kuomet galėjau mėgautis savo nektaru.
Šį kartą pasibeldžiau ir išgirdau tylų atsakymą. Tik tada atidariau duris.
Nagato perbėgo akimis man per veidą, o po vėl sugrįžo prie savo rankose laikytos knygos. Judesys, kuriuo ji pastūmė aukštyn savo akinius, atrodė, kad buvo jos pasisveikinimas.
"Nieko tokio, kad vėl atėjau?"
Ji užtikrintai linktelėjo man savo mažą galvele. Visgi atrodė, kad jos akys buvo labiau susidomėjusios priešais ja atversta knyga, nes ji net nepakėlė savo galvos.
Pasidėjau savo krepšį ir apsižvalgiau aplink, ieškodamas kažko, ką turėčiau daryti toliau. Deja, šiame apytuščiame kambaryje nebuvo jokių niekučių, kuriuos būčiau galėjęs rakinėti, todėl neturėdamas iš ko rinktis, nukreipiau akis į knygų lentyną.
Visos lentynos buvo iki kraštų prikimštos visokiausių storių knygų. Storaviršelių knygų buvo daugiau nei plonaviršelių ar romanų, kas akivaizdžiai rodė Nagato pomėgį sunkiam skaitymui.
Tyla.
Aš jau turėčiau būti pripratęs prie šios Nagato tylos, tačiau šiandien ji buvo itin skausminga. Jeigu nieko nepasakysiu, mane visai užvaldys nerimas.
"Ar visos tos knygos tavo?"
Nedelsiant pasigirdo atsakymas.
"Kai kurios iš jų čia buvo dar prieš mane."
Nagato parodė man savo laikytos knygos viršelį.
"Šita pasiskolinta. Iš viešosios bibliotekos."
Ant knygos buvęs barkodo lipdukas rodė, kad tai viešosios bibliotekos nuosavybė. Fluorescentinė šviesa atsispindėjo nuo laminuoto viršelio, dėl ko akimirką blykstelėjo Nagato akiniai.
Pokalbio pabaiga. Nagato toliau tęsė savo tylų storos knygos skaitymo maratoną, o aš tiesiog neberadau sau vietos.
Tyla buvo tokia nepakeliama, jog dusino. Ieškojau bet kokios pokalbio temos ir sakiau kas tik šovė į galvą.
"Ar nebandei pati ką nors parašyti?"
Po to buvo kokios ¾ minutės tylos.
"Aš tik skaitau."
Mažą sekundės dalį, prieš pasislėpdamos už akinių lęšių, jos akys žvilgtelėjo į kompiuterį, tačiau tai nesugebėjo praslysti man pro akis. Mat kaip. Tai štai kodėl Nagato reikėjo ten kažką padaryti, prieš prileidžiant mane prie kompiuterio. Man kilo nenumaldomas noras perskaityti istoriją, kurią parašė Nagato. Kažin ką ji rašė? Gal mokslinę fantastiką? Juk tai negalėtų būti meilės istorija?
"..."
Su Nagato visąlaik buvo sunku užmegzti pokalbį. Šiuo atžvilgiu ši Nagato niekuo nesiskyrė.
Grįžau prie savo tylaus knygų lentynos tyrinėjimo.
Netikėtai mano akys sustojo ties vienos knygos nugarėle.
Tai buvo pažįstamas pavadinimas. Tuo metu, kai užgimė Komanda SOS, Nagato man paskolino pirmąją šios ilgos užsienietiškų mokslinės fantastikos romanų serijos knygą. Knygą, kurioje buvo pasibaisėtinas kiekis žodžių. Kai dabar pagalvoju, tuomet, kai Nagato, nieko neklaususi, įbruko man į rankas tą knygą, ji vis dar buvo akiniuota. Ji paprasčiausiai tėkštelėjo man į veidą žodį "imk" ir nieko nelaukusi išėjo. Man prireikė dviejų savaičių, kad perskaityčiau visą tą daiktą. Mane apima jausmas, kad nuo tada prabėgo ištisi metai. Per visą tą laiką nutiko šitiek daug dalykų.
Iš lentynos pasiėmus tą kietaviršelę knygą, mane apėmė keista nostalgija. Lyg būdamas knygyne, atmestinai varčiau jos puslapius, visai neketindamas ją rimtai skaityti. Kai jau žadėjau ją padėti į vietą, šalia mano kojų nukrito mažas stačiakampis popieriaus lapelis.
"Kas čia?"
Pakėliau jį. Tai buvo knygos žymeklis su ant jo esančiais gėlėtais raštais. Jis atrodė kaip vienas tų žymeklių, kuriuos net neprašius tau įkiša knygynai – žymeklis?
Jaučiausi, tarytum aplink mane būtų pradėjęs suktis pasaulis. Būtent... Tuo metu... Aš atverčiau šią knygą savo kambaryje... Radau lygiau tokį pat žymeklį... Ir tada nuskubėjau savo dviračiu... Iš atminties glūdumos vis dar galėjau atgaminti tą frazę:
Šiąnakt septintą valandą lauksiu tavęs parke, prie stoties.
Užgniaužęs kvapą, apverčiau savo drebančią ranką — ir pamačiau.
『Programos paleidimo sąlyga: surinkti raktus. Galutinis terminas: dvi dienos.』
Ant iš kietaviršelės knygos iškritusio žymeklio buvę nežinia kada sukurtos žinutės žodžiai buvo parašyti tvarkingu, kompiuterinį primenančiu, šriftu.
Tuoj pat apsisukau ir trimis žingsniais nušuoliavau link priešais Nagato buvusio stalo. Įbedęs žvilgsnį į jos plačiai atmerktas juodas akis, paklausiau:
"Ar tu tai parašei?"
Kurį laiką žiūrėjusi į mano rankoje buvusį žymeklį, Nagato pakėlė galvą. Būdama sutrikusios išraiškos, Nagato atsakė:
"Tai panašu į mano raštą. Bet... Aš apie jį nežinau. Nepamenu, kad būčiau tai rašiusi."
"..Aišku. Taip ir galvojau. Ne, viskas gerai. Susirūpinčiau, jei žinotum. Man kai kas šiek tiek neduoda ramybės. Nekreipk dėmesio, aš tik kalbu su savimi."
Iš mano burnos sklindant pasiteisinimams, mano protas sklandė kažkur visai kitur.
Nagato.
Vis dėlto tu palikai man žinutę. Nors tai tik monotoniškos, sausos raidės, aš nepaprastai džiaugiuosi. Ar galiu tai laikyti dovana nuo tos tavęs, kurią visąlaik pažinojau? Tai kažkokia užuomina, kaip ištrūkti iš dabartinės situacijos, tiesa? Kitaip juk tu nerašytum tokio dviprasmiško raštelio?
Programa. Sąlyga. Raktai. Galutinis terminas. Dvi dienos.
...Dvi dienos?
Šiandien buvo 19-ikta. Ar turėčiau skaičiuoti dienas nuo šios akimirkos? Ar nuo vakar, kuomet pasaulis pasidarė keistas? Blogiausiu atveju, galutinis terminas – rytoj, 20-ąją.
Mano vienkartinė nuostaba palaipsniui atvėso lyg magma, lėtai besisunkusi iš žemės plutos. Nieko nesuprantu, tačiau atrodo, jog man reikia surinkti kažkokius raktus, kad paleisčiau kažkokią programą. O kas tie raktai? Kur jie išbarstyti? Kiek jų iš viso yra? Kai juos visus surinksiu, kur turėsiu juos iškeisti į prizą?
Virš mano galvos susispietė būriai lūkuriuojančių klaustukų, kol galiausiai visi susiliejo į vieną didelį klaustuką.
Jei paleisiu tą programą, ar pasaulis vėl taps koks buvęs?
Pradėdamas nuo tolimojo galo, paskubomis ištraukinėjau ir atgal į lentyna dėliojau knygas, patikrindamas, ar į jas nebuvo įsprausta kokių kitų žymeklių. Kęsdamas apstulbusios Nagato žvilgsnį, toliau kapsčiausi po knygas, bet veltui. Daugiau jų nebuvo.
"Vadinasi, tai viskas?"
Na, jei tampi pernelyg godus ir imi griebti kiekvieną suvenyrą, kuris tau pasitaiko po ranka, jų svoris tave užgriūna ir galų gale turi grįžti į pačią pradžią. Aklai klaidžioti be aiškaus tikslo yra grynas laiko ir HP švaistymas. Visų pirmiausia reikia rasti raktus. Viršukalnė dar aukštai, bet bent jau pajėgiau surasti šiokį tokį kelrodį.
Pasiklausęs leidimo, atvėriau savo priešpiečių dėžutę ir pasidėjau įstrižai nuo Nagato. Žiaumodamas savo maistą, aš taip pat atvėriau ir savo mintis. Regis, Nagato kartas nuo karto nukreipdavo savo akis link manęs, bet aš tiesiog mechaniškai darbavausi valgomosiomis lazdelėmis, susitelkęs į pirmumą turintį reikalą – toliau uoliai gabenti maisto medžiagas į savo smegenis.
Laikas bėgo ir mano priešpiečių dėžutė ištuštėjo. Kai jau ketinau užsisakyti arbatos, supratau, kad su mumis Asahinos-san nebuvo, ir pasijutau prislėgtas, tačiau toliau galvojau. Tai tiesos akimirka. Negaliu veltui iššvaistyti šią per didelius vargus gautą užuominą. Raktai. Raktai. Raktai. Raktai...
Galbūt kokias dvi valandas buvau paskendęs mintyse.
Palaipsniui vis labiau besišlykštėjant savo paties bukumu, mane visai apėmė nusivylimas.
"Neturiu nei menkiausio supratimo!"
Patylomis keikiau save.
Juk tie "raktai" iš esmės buvo pernelyg nekonkretu. Tikriausiai tai reiškia ne raktus, kurie skirti atrakinimui ir užrakinimui, o greičiausiai tokius raktus kaip "raktažodis" ar "raktinis asmuo". Vis dėlto, galimybių apimtys vis tiek per plačios. Tai daiktas ar frazė? Pajudinamas ar nepajudinamas? Labai norėčiau gauti daugiau tokių užuominų. Bandžiau įsivaizduoti, ką Nagato galvojo tada, kai rašė ant to knygos žymeklio, tačiau pajėgiau įsivaizduoti tik kaip ji skaito savo sudėtingą knygą ar rėžia įspūdingą, bet skausmingai ilgą pareiškimą – būtent tokią Nagato, kokią visada pažinojau.
Staiga atsiradus susidomėjimui, įstrižai pasukau galvą ir pamačiau, kad Nagato visai nejudėjo, tarytum snaustų. Galbūt man tik pasirodė, tačiau atrodė, kad Nagato nuolat skaitė tą patį puslapį ir nedarė progreso. Visgi, lyg anaiptol įrodydami, kad ji neužmigo pokaičio miegu, jos skruostai ėmė rausti, vos tik ji pastebėjo mano išsiblaškiusį žvilgsnį. Ši Literatūros klubo narė Nagato arba buvo nepaprastai drovi, arba nepratusi prie kitų dėmesio.
Iš išorės ji atrodė lygiai taip pat, tačiau vis reaguodavo neįprastais būdas, kurie žadino mano susidomėjimą. Tyčia ėmiausi atidaus jos stebėjimo.
"..."
Nors jos akys buvo įbestos į knygą, buvo akivaizdu, kad ji neskaito nei žodžio. Nagato pro trūputį pravertas lupas tyliai gaudė orą, o vos pastebimas jos krūtinės ritmiškas bangavimas palengva tapo matomas. Su kiekviena minute jos nežymus skruostų paraudimas darėsi vis labiau ryškesnis. Tiesą sakant, ši Nagato buvo ganėtinai – ne, net labai miela. Nors tik akimirkai, man galvoje šmėstelėjo mintis: gal ne taip ir blogai būtų tiesiog įstoti į Literatūros klubą ir džiaugtis nauju pasauliu be Haruhi.
Tačiau dar ne. Aš dar negaliu pasiduoti. Išsiėmiau iš kišenės knygos žymeklį ir suspaudžiau, stengdamasis jo nesuglamžyti. Tai, kad šis žymeklis paslapčiomis prasprūdo į šį pasaulį, reiškia, kad Nagato, kuri skaitė, užsidėjusi trikampę kepuraitę, su manimi vis dar turėjo nebaigtų reikalų. O aš juk irgi jų turiu! Aš dar neparagavau Haruhi namų gamybos patiekalų. Aš dar neišdeginau Kalėdų Senelės Asahinos vaizdo savo tinklainėje. Mano žaidimas su Koizumiu buvo nutrauktas man pirmaujant, nes jis buvo užsiėmęs kambario puošimu. Jei būtume tęsę, be abejonės būčiau laimėjęs, todėl jeigu negrįšiu, neteksiu sau teisėtai priklausančių šimto jenų.
Pro langą švietė besileidžianti saulė ir atėjo laikas jai slėptis už mokyklos pastato lyg milžiniškam oranžiniam kamuoliui.
Man nusibodo nejudant sėdėti, nes kad ir kiek gręžiau savo smegenis, nieko gero iš jų neišlindo. Atsistojau ir ištiesiau ranką link savo krepšio.
"Jau eisiu namo."
"Gerai."
Nagato užvertė savo knygą, kuria neaišku, ji skaitė ar ne, įsidėjo į savo krepšį ir atsistojo. Nejaugi ji laukė, kol aš tai pasakysiu?
Viena ranka pasiėmiau krepšį ir žengiau į priekį, nes atrodė, kad jei pirmas to nepadarysiu, ji taip ir liks ten stovėti.
"Ei, Nagato?"
"Ką?"
"Tu gyveni viena, ar ne?"
"...Taip."
Ji tikriausiai svarsto, iš kurgi aš galiu tai žinoti?
Kai jau ketinau paklausti, ar ji neturėjo kokio šeimos nario, su kuriuo galėtų gyventi, pamačiau, kaip nejučia ji nudelbė žemyn savo blakstienas, todėl atsisakiau šios minties. Prisiminiau jos beveik visai baldų neturinčio kambario tuštumą. Mano pirmasis apsilankymas pas ją įvyko prieš septynis mėnesius, kai išgirdau tą milžiniško masto kosminių radijo bangų kalbą, kurios turinys tiesiog visapusiškai mane gąsdino. Antrasis apsilankymas buvo per Tanabatą prieš trejus metus, kuomet buvau drauge su Asahina-san. Chronologiškai, antrasis apsilankymas įvyko anksčiau nei pirmasis, ką galiu laikyti savotišku savo pasiekimu.
"Kodėl tau neauginus katės? Katės šaunios! Nors jos nuolatos atrodo lengvabūdiškos, kartais tiesiog kyla įspūdis, kad jos supranta, ką sakai. Visai nenustebčiau, jei egzistuotų katinas, kuris galėtų kalbėti. Aš čia rimtai kalbu."
"Augintiniai draudžiami."
Atsakiusi, ji vėl kurį laiką nutilo, liūdnai mirksėdama savo akimis. Sukeldama pro šalį praskriejančios kregždės garsą, ji įkvėpė ir prabilo trapiu balsu.
"Norėtum užeiti?"
Nagato žiūrėjo man į nagus.
"Kur?"
Atsakė mano nagai.
"Pas mane į namus."
Pusinė pauzė tylos.
"...Galiu?"
Kas čia po galias nutiko? Ji drovi, baikšti ar agresyvi? Šios Nagato psichologinės savybės visai nenuoseklios! O gal įprastos šiuolaikinės mokyklinukės psichologija tokia pat nepastovi, kaip Banginio žvaigždyne esančios α Ceti žvaigždės šviesos ciklų kreivė?
"Gerai."
Nagato pradėjo eiti ir ištrūko man iš akiračio. Išjungusi kambario šviesas, ji atidarė duris ir pradingo koridoriuje.
Žinoma, nusekiau paskui ją. Nagato namai. Prabangiame bendrabutyje esantis 708 butas. Aš tik žvilgtelėsiu į svetainę. Galbūt ten rasiu kokių nors naujų užuominų.
Jeigu ten rasiu miegantį kitą save, tuoj pat kumščiu jį pažadinsiu.
Pakeliui iš mokyklos, aš ir Nagato apie nieką nesikalbėjome.
Nagato tiesiog tylėdama ėjo žemyn nuo kalno, pristabdydama žingsnį tik tada, kai į ja papūsdavo stiprus, šaltas vėjas. Pasižiūrėjęs į jos iš nugaros staigaus vėjo gūsio sutaršytus trumpus plaukus, aš irgi tiesiog toliau abejingai judinau savo kojas. Nebuvo daug temų, kuriomis būtume galėję kalbėtis, be to, atrodė, kad geriau neklausti, kodėl iš viso ji mane pas save pasikvietė.
Kurį laiką paėjus, Nagato galiausiai sustojo priešais prabangų daugiabutį. Kažin kiek kartų aš jau esu čia buvęs? Dukart buvau apsilankęs Nagato bute, kartą buvau atėjęs prie Asakuros buto ir kartą užlipęs ant stogo.
Prie įėjimo įvedusi kodą, Nagato atrakino paradines duris ir nepasižiūrėjusi atgal nuėjo į vestibiulį.
Lifte ji taip pat tylėjo. Prie septintame aukšte esančio aštuntojo buto, ji į durų spyną įkišo raktą ir jas atrakino, bet net tada ji mane į vidų pakvietė tik gestu.
Taip pat tylėdamas, įėjau į vidų. Buto išplanavimas buvo išlikęs nepasikeitęs nuo to, kurį prisiminiau. Tuščias butas. Svetainėje nebuvo daugiau kitų baldų, išskyrus kotacu. Kaip ir anksčiau, čia nebuvo net užuolaidų.
Be to, ten dar buvo svečių kambarys. Tai turėtų būti kambarys, atskirtas nuo šio stumiamosiomis durimis.
"Ar galėčiau žvilgtelėti į šį kambarį?"
Paklausiau Nagato, kuri atėjo iš virtuvės su japonišku arbatos servizu. Nagato lėtai sumirksėjo.
"Prašau."
"Atleisk akimirkai."
Stumiamosios duris lengvai atsidarė, lyg būtų buvusios su ratukais.
"..."
Viduje buvo tik tatami kilimas.
Na, to ir turėjau tikėtis. Juk negali būti, kad aš tiek daug kartų galėčiau keliauti į praeitį...
Atgal uždariau stumiamąsias duris ir parodžiau Nagato, kuri mane stebėjo, savo ištiestus delnus. Matyt, šis gestas jai nieko nereiškė. Nieko nepasakius, Nagato ant kotacu padėjo du puodukus ir mandagiai atsisėdusi pradėjo pilti arbatą.
Sukryžiavęs kojas atsisėdau priešais ją, toje pat vietoje, kuomet lankiausi pas ją pirmąjį kartą. Man tada reikėjo beprasmiškai išgerti keletą Nagato paruoštos arbatos puodukų ir paskui išklausyti tą NPC monologą apie visatą. Tuomet buvo žaliuojančių augalų ir baisaus karščio sezonas – visai kita dimensija nei dabartinis speigas. Net mano širdis dabar skendi šaltyje.
Tyloje mums vienam priešais kitą geriant arbatą, Nagato nuleido savo už akinių pasislėpusias akis.
Atrodė, kad Nagato dėl kažko dvejojo. Jos burna tai prasiverdavo, tai vėl užsičiaupdavo. Ji pasižiūrėjo į mane lyg jau būtų sukaupusi drąsą, tačiau po to vėl nusisuko. Tai pakartojusi keletą kartų, ji galiausiai pastūmė į šalį savo puoduką ir, su didelėmis pastangomis, ištarė:
"Aš tave buvau anksčiau sutikusi."
O po to dar pridūrė:
"Už mokyklos."
Kur?
"Ar prisimeni?"
Ką?
"Bibliotekoje."
Išgirdus šį žodį, mano smegenų glūdumoje girgždėdami ėmė suktis krumpliaračiai. Man iš atminties iškilo prisiminimai apie tai, kaip su Nagato buvau bibliotekoje. Tai nutiko per pirmąją, įsimintinąją "Paslaptingų Nutikimų Paiešką".
"Šią gegužę."
Nagato nuleido akis.
"Tu man padėjai pasidaryti bibliotekos kortelę."
Tarytum nutrenktas elektros šoku, mano protas nustojo veikti.
...Taip. Jei nebūčiau jos padaręs, nebūčiau sugebėjęs tavęs nutempti nuo tos knygų lentynos. Turėdamas kęsti nervinančius Haruhi skambučius, tiesiog privalėjau ją padaryti, kitaip nebūtume greitai grįžę į susirinkimo vietą...
"Tu..."
Vis dėlto, tolimesnis Nagato situacijos apibūdinimas skyrėsi nuo to, ką prisiminiau. Remiantis tuo, ką išgirdau iš tylaus, murmančio Nagato balso, štai kas nutiko tą dieną:
Maždaug vidury gegužės, Nagato pirmą kartą nuėjo į viešąją biblioteką, tačiau nežinojo kaip pasidaryti kortelę. Jai būtų pakakę paklausti vieno iš bibliotekininkų, bet tuomet jie visi buvo užsiėmę. Be to, ji buvo drovi ir nedrįso klausti. Ir taip, Nagato ėmė beprasmiškai klajoti aplink bibliotekininkų postą. Turbūt nebegalėdamas daugiau taip į ją žiūrėti, pro šalį einantis vaikinas už ją atliko visus formalumus.
Tas žmogus –
"Buvai tu."
Nagato pasuko savo veidą link manęs ir jos akims susitikus su manosiomis, po pusės sekundės ji jas vėl nukreipė į kotacu.
"..."
Tarp manęs ir Nagato sklandė trys taškai. Į tuščią svetainę sugrįžo tyla, tačiau niekaip negalėjau rasti žodžių. Negalėjau jai atsakyti į klausimą, ar tai prisimenu. Mano ir jos prisiminimai nežymiai skyrėsi. Tai tiesa, kad aš jai padariau bibliotekos kortelę, tačiau aš buvau ne praeivis. Priešingai, aš buvau tas, kuris ją ir nusivedė į biblioteką. Pasidavus toje "Paslaptingų Nutikimų Paieškoje", kuri ir taip jau buvo pasmerkta žlugti, nusprendėme nueiti į biblioteką ir prastumti joje laiką. Nors mano gebėjimai prisiminti tokie pat menki, kaip jūrinės plukės lervos, niekada neužmiršiu to tylos apsupto Nagato uniformos vaizdo.
"..."
Nežinodama kaip atsakyti į mano tylą, Nagato kiek liūdnai pakreipė lūpas ir savo plonu pirštu pradėjo sukti ratus aplink puoduko kraštą. Pamatęs jos truputį drebančius pirštus, tapau dar labiau nebylus ir tyla vis labiau augo.
Viskas būtų buvę paprasta, jei būčiau tiesiog atsakęs, kad prisimenu. Tai nebūtų visiškas melas. Tiesiog šioje tiesioje buvo keletas nesutapimų. O šiuo atveju, šie nesutapimai nebuvo didžiausia problema.
Kodėl gi iš viso buvo tie skirtumai?
Mano pažinota ateivė nežinia kur pradingo, palikusi vien tik knygos žymeklį.
Din-dilin!
Komunikatoriaus skambutis nutraukė amžiną tylą. Išgirdęs tą netikėtą garsą, vos nepašokau iš vietos. Taip pat nustebusi, Nagato kiek virpančiu kūnu pasisuko link įėjimo.
Vėl nuskambėjo skambutis. Atėjo dar kitas svečias? Visgi, kas gi eitų į svečius pas Nagato? Galėjau įsivaizduoti nebent kokį kurjerį ar mokesčių surinkėją.
"..."
Lyg nuo kūno atsiskyrusi siela, Nagato atsistojo ir nuslinko prie sienos, žingsniais net nesukeldama garso. Komunikatoriaus valdymo pulte ji paspaudė keletą mygtukų ir išgirdo kažkieno balsą. Tuomet šiek tiek sunerimusia išraiška pasisuko link manęs.
Nagato kažką tyliai šnabždėjo į garsiakalbį, regis, prieštaravo, sakydama, "Bet..." bei "Na, dabar...".
"Palauk truputį."
Matyt įveikta, Nagato nupleveno link įėjimo ir atrakino duris.
"O?"
Lyg pečiu būtų atidariusi duris, į vidų įsibrovė mergina.
"Kodėl gi čia esi tu? Kaip neįprasta – Nagato-san namo parsivedė vaikiną."
Šiaurės gimnazijos uniformą vilkinti mergina abejomis rankomis laikė puodą ir mikliai nusimovė batus, prispausdama pirštus prie durų slenksčio.
"Tik nesakyk, kad per prievartą čia įsirovei?"
Pirma tu pati pasakyk, kodėl esi čia? Netikėtas reginys, pamatyti tavo veidą už klasės ribų.
"Aš čia kaip savotiška savanorė. Labiau jau netikėta pamatyti, kad tu čia esi!"
Gražus veidas ėmė šypsotis.
Tai buvo klasės seniūnė, sėdinti už manęs.
Kitaip tariant, čia buvo pasirodžiusi Asakura Rjouko.
"Kažin, ar ne per daug padariau. Jis buvo toks karštas ir sunkus!"
Besišypsodama, Asakura ant kotacu padėjo didelį puodą. Šiuo metų laiku nuėjus į parduotuvę, tave įprastai pasveikina šis kvapas. Puode buvo oden. Ar Asakura jį pagamino?
"Teisingai. Kartais pagaminu daugiau tokio lengvai paruošiamo maisto ir pasidalinu juo su Nagato-san. Jei paliksi ją vieną, ji tiesiog pakankamai nepavalgys."
Nagato nuėjo į virtuvę paimti lėkščių ir valgomųjų lazdelių. Galėjo girdėtis tarškančios lėkštės.
"Taigi? Norėčiau sužinoti, ką tu čia veiki. Man tai labai domina."
Pasimečiau, nežinodamas, ką atsakyti. Juk aš net tiksliai nesupratau, kodėl iš viso Nagato mane pasikvietė. Dėl pasakojimo apie biblioteką? Būtų visai pakakę apie tai pasikalbėti klubo kambaryje. Tuo tarpu aš čia paklusniai atėjau tik todėl, kad tikėjausi, jog galbūt čia rasiu bent kokių nors užuominų apie tuos "raktus", tačiau aš tiesiog negalėjau to garsiai pasakyti. Vėl pradės rūpintis, kad man galvoj negerai.
Surezgiau bet kokį melą.
"Na... Em. Drauge su Nagato ėjau namo... Jo, aš svarsčiau, ar man reikėtų stoti į Literatūros klubą. Todėl eidamas drauge su ja paklausinėjau jos nuomonės. Kai pasiekėme jos namus, pokalbis dar nebuvo baigtas, todėl ji mane pasikvietė vidun. Aš tikrai nesibroviau."
"Tu, Literatūros klube? Atleisk, bet tai visai nepanašu į tave. Ar tu bent skaitai knygas? O gal rašai?"
"Aš dar kol kas nenusprendžiau ar turėčiau skaityti, ar rašyti. Ir viskas."
Pakėlus puodo dangtį, nuo kotacu po visą kambarį pasklido apetitą keliantis aromatas. Minkštai virti kiaušiniai, kurie plūduriavo padaže, buvo įgavę gražią spalvą.
Asakura, kuri sulenkusi kojas sėdėjo kairiajame kampe, svaidė į mane įtartinus žvilgsnius. Gal tik man taip atrodė, bet jie buvo tokie aštrūs, kad jeigu būtų turėję svorį, mano kaktoje būtų atsiradę daugybė mažų skylučių. Ankstesnioji Asakura buvo pusiaukelėj tampant serijine žudike, tuo tarpu šios Asakuros pakiliame elgesyje galėjai įžvelgti giliai įsišaknijusį pasitikėjimą savimi. Nebuvo abejonių, kad niekur nebūtum radęs skanesnio oden už šį. Tai kažkodėl mane vertė jausti nepaaiškinamą spaudimą. Šiuo metu man visapusiškai trūko pasitikėjimo savimi. Nepajėgiau daryti nieko, tik lakstyti sau pirmyn ir atgal.
Nebegalėdamas daugiau to pakęsti, pasičiupau krepšį ir atsistojau.
"O, tu su mumis nevalgysi?"
Tyla atsakydamas į pasišaipantį Asakuros balsą, nusprendžiau ant pirštų galų pasišalinti iš svetainės.
"A."
Vos nesusidūriau su Nagato, kuri buvo begrįžtanti iš virtuvės. Jos rankose buvo šūsnis mažų lėkščių, o ant jų valgomosios lazdelės ir indelis garstyčių.
"Aš išeinu. Atleisk, kad sutrukdžiau."
Kai jau ketinau išeiti, pajutau švelnų lyg plunksnos timptelėjimą sau už rankos.
"..."
Nagato tempė man už rankos. Truktelėjimas buvo labai švelnus, lyg ji naudotų tiek pat pastangų, kiek norėdama pakelti naujagimį žiurkėną.
Jos išraiška buvo labai drovi. Nagato tiesiog buvo nuleidusi akis, tik savo pirštais liesdama mano rankovę. Ar tai reiškia, kad ji nenori, jog aš išeičiau? Ar ji jautėsi nemaloniai, likdama viena su Asakura? Kaip bebūtų, aš neprieštarauju, ypač turint galvoje tai, kad pamačiau tokia karštligiškai besielgiančią Nagato.
"...nors antra vertus, pasiliksiu pavalgyti. Ak, aš toks alkanas, kad tuoj numirsiu. Jeigu dabar ko nors neįmesiu į skrandį, neišgyvensiu net kol grįšiu namo."
Ji galiausiai paleido pirštus. Kažkaip ėmiau dėl to gailėtis. Įprastai juk niekada nepamatysi to, kad Nagato atvirai rodo savo norus. Tokia akimirka retenybė.
Žiūrėdama, kaip parslenku į svetainę, Asakura primerkė akis, tarytum sakytų "viskas aišku".
Mano skonio receptoriai be perstojo klykė nuo skonio sukeliamo malonumo, todėl būdamas visiškai sutelkęs dėmesį į oden grūdimą sau į gerklę, nei kiek nesuvokiau, ką gi aš ten būtent valgiau. Nagato kreipė dėmesį kiekvienam savo mažyčiam kąsneliui ir užtruko beveik tris minutes vien tam, kad sukramtytų ir nurytų gabalėlį konbu. Tarp mūsų trejų, tik Asakura sau džiugiai plepėjo, o aš jai visą tą laiką abejingai atsakinėjau.
Man jaučiantis lyg stovyklaučiau prie pragaro vartų, vakarienė užsitęsė ilgiau nei valandą ir mano pečiai tapo baisiai įsitempę.
Galų gale, Asakura atsistojo.
"Nagato-san, likučius sudėk į kokį nors indelį ir padėk į šaldytuvą. Puodą ateisiu pasiimti rytoj, todėl iki tada jį palieku čia."
Aš nusekiau paskui ją. Jaučiausi, tarytum būčiau išlaisvintas iš visų grandinių. Pamačiusi, kaip mes pakylam nuo grindų, Nagato dviprasmiškai linktelėjo ir nuleido akis.
Įsitikinęs, kad Asakura išėjo pirma,
"Na, iki."
Prie durų sušnibždėjau Nagato.
"Ar neprieštarauji, jei rytoj vėl ateisiu į klubo kambarį? Po pamokų aš kaip ir neturiu kur daugiau eiti."
Nagato nukreipė į mane savo akis ir...
...nusišypsojo menkute, bet akivaizdžia šypsena.
Mane tai tiesiog pritrenkė.
Leidžiantis liftu, Asakura sukikenusi paklausė:
"Ei, ar tau patinka Nagato-san?"
Na, negaliu sakyti, kad ji man nepatinka. Jei turėčiau rinktis tarp to, ar ją mėgstu, ar nemėgstu, rinkčiausi pirmesnįjį variantą, nes išties neturiu priežasties jos nemėgti. Ji mano gelbėtoja. Būtent. Asakura, tai juk Nagato Juki buvo ta, kuri išgelbėjo mane nuo to tavo žmogžudiško peilio. Kaip gi aš galėčiau jos nemėgti?
...Žinoma, negalėjau viso to sakyti. Ši Asakura nebuvo toji Asakura ir tas pats galiojo Nagato. Atrodė, kad šiame pasaulyje tik aš turėjau neįprastą požiūrį, o visi kiti buvo tapę normaliais. Juk čia nebuvo Komandos SOS.
Kaip ši mano gražioji klasiokė suprato mano tylą, kuria atsakiau į jos klausimą? Ji tik pro nosį nusijuokė.
"Ne, negali būti. Tikriausiai aš tik per daug galvoju. Tau juk labiau patinka keistesnės merginos, todėl Nagato-san tau paprasčiausiai netinka."
"Ir iš kur tu žinai apie tai, kas man patinka?"
"Tiesiog nugirdau iš Kunikido-kun. Tu toks buvai ir vidurinėje, ar ne?"
Tas niekšas, skleidžia aplink tokius paistalus. Čia tiesiog Kunikidas viską neteisingai suprato. Nekreipk į tai dėmesio.
"Bet žinok! Jei ketini susitikinėti su Nagato-san, geriau būk rimtai tam nusiteikęs. Priešingu atveju, aš tau neatleisiu! Nors gali tau taip neatrodyti, Nagato-san širdis nepaprastai trapi."
Kodėl Asakura šitaip rūpinasi Nagato? Antra vertus, mano ankstesniajame pasaulyje, Asakura buvo Nagato pastiprinimas, tad galėčiau tai suprasti. Na, nors galų gale jai pasimaišė ir buvo ištrinta.
"Tai draugystė, gimusi gyvenant po vienu stogu. Aš kažkaip tiesiog negaliu palikti jos vienos. Kai tik į ją pasižiūriu, mane apima jausmas, kad turiu ja rūpintis. Ir taip, manyje atsirado troškimas ją ginti, supranti?"
Gal supratau, o gal ir ne.
Čia baigėsi pokalbis, Asakurai išlipus iš lifto penktajame aukšte. Kiek pamenu, ji gyveno 505 bute.
"Iki rytojaus."
Asakuros besišypsantis veidas pradingo už užsivėrusių durų.
Kai išėjau iš daugiabučio, mane lauke apsupusi tamsi atmosfera buvo labiau stingdanti, nei naujo šaldiklio. Atšiaurus šiaurinis vėjas iš manęs atėmė dar kažką daugiau nei kūno šilumą.
Pagalvojau, jog reikėtų pasisveikinti su senuoju durininku, bet paskui nusprendžiau, kad nereikia. Jo poste langai buvo tvirtai uždaryti, o viduje buvo tamsu. Jis tikriausiai miegojo.
Norėjau kuo greičiau grįžti namo ir eiti miegoti. Man visai pakaks ir sapno. Ta mergiščia net nepagalvojusi be vargo gali įsibrauti į kitų žmonių sapnus.
"Tu sukeli šitiek rūpesčių, nesvarbu, tu čia esi, ar ne, tai ar negali dabar tiesiog imti ir pasirodyti, tokią kritišką akimirką? Ar negali bent sykį išklausyti mano norą...?"
Sušnabždėjau žvaigždėtam nakties dangui ir nustėrau, suvokęs, apie ką aš galvojau. Norėčiau sau gerai užvožti už tai, kad man iš viso drįsta į galvą šauti tokios pasibaisėtinos mintys.
"Kas man po galais užėjo..."
Iš mano burnos ištrūkę žodžiai pavirto į baltą atodūsį ir išsisklaidė ore.
Aš norėjau pamatyti Haruhi.
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į pirmąjį skyrių | Toliau į trečiąjį skyrių |
