Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius3
Trečiasis skyrius
Gruodžio 20-oji.
Išaušo trečiosios dienos rytas nuo tada, kai pasikeitė pasaulis ir kuomet pabudau iš besapnio miego. Kaip įprastai, išlipau iš lovos, jausdamasis, tarytum mano skrandis būtų prikimštas tuzinu .30 mm kulkų. Šiamisenas, kuris miegojo ant antklodės, staiga nusirideno ant grindų ir išsitiesė. Koja švelniai bakstelėjau jam per pilvą ir atsidusau.
Iškišusi savo galvą pro duris, mano sesuo nusiminė, pamačiusi, kad jau buvau atsibudęs.
"Na, ar Šiamis kalbėjo?"
Ji manęs to kamantinėjo nuo pat vakar vakaro. Mano atsakymas visąlaik buvo toks pat:
"Ne~a."
Man dar savo pirštuose tebejaučiant katino kailio švelnumą, mano sesuo pasigrobė Šiamiseną ir išsinešė jį iš mano kambario, dainuodama jam savo kūrybos "pusryčių dainelę". Gerai tiems katinams, vieninteliai jų rūpesčiai tai paėsti, pamiegoti ir pasilaižyti kailį. Kaip norėjau su juo bent dienai pasikeisti vietomis. Ką gali žinoti, galbūt tada lengviau rasčiau tai, ko ieškau.
Teisingai, aš vis dar neradau tų raktų. Nei nesužinojau ką tie raktai reiškė. Jau nekalbant apie programos paleidimo sąlygas. Jei šiandien ko nors nepadarysiu, pasaulis toks ir išliks. O gal net dar labiau pablogės. Galutinis terminas... kodėl jis iš viso nustatytas? Ar Nagato reikėjo spausti savo galias iki pat jų ribų, kad man suteiktų bent jau tokį ribotą laiko limitą?
Nei kiek nepasistūmėdamas į priekį, išėjau į mokyklą. Virš visų galvų kyboję niūrūs debesys pranašavo, kad tuoj ims snigti. Matyt, šiais metais bus baltos Kalėdos, juk ir iki šiol irgi daug snigo. Pastaraisiais metais apylinkėse daug sniego nebuvo, tačiau sprendžiant iš šios žiemos šaltumo, tikriausiai pripustys kaip reikiant. Ruošdamasi žiemos išvykai Haruhi turbūt džiūgautų kaip šunytis... Žinoma, jei tik Haruhi vis dar egzistuotų.
Man kaip visada kopiant į kalvą link Šiaurės gimnazijos, nepastebėjau nieko, kas atkreiptų mano dėmesį, kol galiausiai pasiekiau 1-5 klasę. Dėl savo menko fizinių jėgų atsinaujinimo, į klasę sugebėjau įropoti tik prieš pat skambutį. Kaip ir vakar, klasėje buvo daug dėl ligos nepasirodžiusių, tačiau kas mane nustebino buvo tai, kad Tanigučiui pakako vos vienos poilsio dienos. Nors jis vis dar buvo su kauke, visgi atėjo. Tik dabar supratau, kad šitam tipeliui vis dėlto patinka eiti į mokyklą.
Beje, už manęs sėdinti Asakura šiandien labai jau prasmingai šypsojosi.
"Labas rytas."
Asakura su manimi paprasčiausiai pasisveikino, kaip ir su visais kitais. Aš jai tiesiog linktelėjau atgal.
Kai tik nuskambėjo skambutis, skelbiantis pamokų pradžią, pro duris energingai įėjo Okabe-sensei ir ėmėsi uoliai vesti klasės valandėlę.
Jau buvau pasimetęs, kuri gi savaitės diena šiandien buvo. Šiandienos pamokų tvarkaraštis atrodė kitoks, nei atsimenu, nors nebuvau dėl to tikras. Net nebuvau tikras, ar praėjusią savaitę šią dieną turėjau tokias pat pamokas. Jei vakarykštis ir šiandieninis pamokų tvarkaraščiai būtų sukeisti vietomis, abejoju, ar bent pastebėčiau. Nejaugi čia tik aš pasidariau keistas? Mergina, žinoma kaip Suzumija Haruhi, niekada neegzistavo, Asakura buvo populiariausia visoje klasėje, Asahina-san buvo nepasiekiama senpai, o Nagato buvo vienintelė Literatūros klubo narė.
Tai kas iš tiesų buvo tikra? Nejaugi Komanda SOS ir viskas, ką iki šiol turėjau patirti, buvo tik mano vaizduotės vaisius?
Po velnių, mano mintys darosi vis labiau ir labiau neigiamos.
Per pirmąją pamoką, fizinį lavinimą, buvau išsiblaškęs vartininkas, kurio visai nedomino vartų gynyba; sekanti pamoka buvo matieka, per kurią man tiesiog viskas įeidavo pro vieną ausį ir pro kitą išeidavo; man net nepastebėjus, atėjo pertrauka.
Tuomet, kai nudribau ant suolo, kad atvėsinčiau galvą...
"Ei, Kjonai,"
Tai buvo Tanigučis. Jis buvo po smakru pasikabinęs savo kaukę ir šypsojosi ta savo idiotiška šypsenėle.
"Sekanti pamoka bus chemija, o mokytojas šiandien klausinės mano eilę, biški man padėk."
Tau padėt? Nu, tu gal visai išdurnėjai?! Juk pats supranti, kad jau skersai ir išilgai žinome vienas kito stiprybes ir silpnybes, ar ne? Kaip aš galiu žinoti tai, ko tu nežinai?
"Ei, Kunikidai,"
Pasišaukiau savo kitą partnerį, kuris ką tik buvo grįžęs iš tualeto,
"Pamokyk Tanigučį visko ką žinai apie natrio hidroksidą. Ypač tai, kaip jis draugauja su druskos rūgštimi."
"Na, tai paprasta, kai juos sumaišai, jie neutralizuojasi."
Atsakė Kunikidas, perbėgęs akimis per Tanigučio vadovėlį.
"A, tai čia tas klausimas. Pirma apsiskaičiuok molius ir tada galėsi juos pasiversti į kilogramus. Leisk pagalvoti..."
Matant, kaip nusimanantis žmogus tai taip kasdieniškai aiškina, imi jaustis visiškai bejėgis.
Tanigučis be perstojo linkčiojo galva, tačiau Kunikidui tęsiant, jis pats daugiau nebesistengė spręsti. Nuo mano suolo jis pasičiupo mechaninį pieštuką ir pakeverzojo keletą skaičių ir simbolių tuščiuose vadovėlio vietose.
Sutvarkius visą šį reikalą, Tanigučis man keistai šyptelėjo:
"Kjonai, per fizinį žaidžiant fūlę Kunikidas man viską papasakojo. Taip išeina, kad užvakar kėlei kažkokį sambrūzdį."
Tai juk pats buvai tą dieną mokykloje, ar ne?
"Per pietų pertrauką ėjau nusnaust į slaugės kabinetą, o po to visą popietę jaučiausi mieguistas. Tik šįryt apie tai sužinojau. Girdėjau, kad tau visai buvo pasimaišę, nejaugi tu tikrai sakei, kad Asakura neturėtų egzistuoti?"
"Nu jo."
Pakėliau ranką ir pamojau ja, rodydamas "Atsiknisk tu pagaliau nuo manęs!". Visgi, Tanigučis tik šyptelėjo ir tęsė:
"Kaip gaila, kad manęs čia nebuvo. Retai kada tave pamatysi taip juokingai šūkaujantį."
Atrodė, kad Kunikidas kažką iš tada prisiminė ir pasakė:`
"Kjonui šiandien jau geriau. Tą dieną galėjo pasirodyti, kad jis tyčia bandė prisikabinti prie Asakuros-san. Ar ji tau kažką padarė, kad supykdė?"
Jei būčiau pasakęs, mane būtų palaikę bepročiu. Štai todėl tylėti buvo savaime suprantamas dalykas.
"A taip, tu sakei, kad Asakura-san kažką pakeitė. Ar galiausiai radai tą žmogų? Jos vardas Haruhi, ar ne? Kas ji tokia?"
Malonėtumei man viso to nepriminėt? Dabar aš kiekvieną kartą nevalingai krūptelėju, kai paminimas tas vardas, net jei jis būtų ištartas papūgos.
"Haruhi?"
Matai? Net Tanigučis kraipo galvą. Ne vien tai, jis net pasakė:
"Sakydamas Haruhi, juk neturi galvoje Suzumijos Haruhi, ar ne?"
Taip, tos Suzumijos Haruhi......
Kaulai mano kakle sugirgždėjo. Lėtai pakėliau galvą ir pasižiūrėjau į savo klasioką, kuris spoksojo į mane ta buka išraiška.
"Taniguči, ką tu ką tik pasakei?"
"Sakiau Suzumija, prietranka iš Rytų vidurinės. Aš trejus metus buvau su ja vienoje klasėje. Kažin, kaip ten ji laikosi...... Ir iš kur tu ją pažįsti? Sakei, kad ji buvo pakeista Asakuros, kaip iš viso tai suprast?"
Mano akys akimirksniu išbalo—
"Tu! Tu sumautas plikas aštuonkoji!"
Staiga pašokęs, sušukau. Matyt įbauginti mano staigaus protrūkio, abu, Tanigučis ir Kunikidas, instinktyviai šiek tiek atsitraukė.
"Ką tu vadini 'aštuonkoju'?! Jei aš tau aštuonkojis, tai tu sepija! Be to, mano šeima jau daug kartų turi sidabraspalvius plaukus, todėl pats dėl savųjų labiau rūpinkis!"
Tai ne tavo sumautas reikalas! Pagriebiau Tanigučį už jo apykaklės ir prisitempiau jį link savo veido, kol vos nesusilietė mūsų abiejų nosys.
"Sakei, kad pažįsti Haruhi?!"
"Kaip aš galiu jos nežinoti? Aš penkiasdešimt metų jos neužmiršiu! Jei yra kas nors, kas iš Rytų vidurinės jos nepažįsta, jiems reiktų pasitikrinti, ar neserga amnezija."
"Kur?"
Lyg giedodamas kokią mantrą, šaudžiau klausimą po klausimo:
"Kur ta mergiotė? Kur dabar yra Haruhi? Sakyk, kur!"
"Kas tau užėjo? "Kur", "kur" lyg taiko būgnas! Nejaugi kur nors ją pamatei ir įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio? Pasiduok! Sakau taip tik tavo paties labui. Nors iš išvaizdos ji kiekvieno vaikino svajonė, jos elgesio pakanka, kad sudaužytų visas tas svajones į šipulius. Pavyzdžiui, ji......"
Kalkėmis mokyklos stadione piešė keistas geometrines figūras, ane? Ir pats jau žinau. Manęs nedomina jos praeities nusikalstama veikla, man terūpi kur po velnių Haruhi yra dabar!
"Ji Koujouen akademijoje."
Pasakė Tanigučis, tarytum atsakytų, koks vandenilio atominis skaičius.
"Jei neklystu, ji įstojo į tą gimnaziją, kalvos papėdėj, iš kart priešais stotį. Ji gana protinga, todėl savaime suprantama, kad ji mokytųsi tokioje elitinėje mokykloje."
Elitinėje?
"Nejaugi ta Koujouen tikrai tokio aukšto lygio? Galvojau, kad ten tiesiog turtingų merginų mokykla."
Tanigučis pasižiūrėjo į mane užjaučiančiomis akimis ir atsakė:
"Kjonai, nežinau ko tau ten prišnekėjo vidurinėj, bet ta akademija visada buvo mišri. Jau nekalbant apie tai, kad ta mokykla turi vieną aukščiausių visoj prefektūroj įstojimo į universitetą rodiklių. Turėti tokią mokyklą mūsų rajone žiauriai nervina!"
Klausydamasis Tanigučio paistalų, palengva paleidau rankas.
Kaip aš to anksčiau nesupratau? Už tai man derėtų sau seppuku pasidaryti.
Vien tik dėl to, kad Haruhi nebuvo Šiaurės gimnazijoje, pamaniau, kad ji iš viso dingo iš šio pasaulio. Kaip matot, mano vaizduotė blogesnė nei to milžiniško urvinio svirplio. Kai sekančią vasarą vyksiu pas gimines į kaimą, man reikės eiti pasišnekučiuoti su vienu jo giminaičių, sėdinčių kur prie balkono. Mes turbūt puikiai sutartume.
"Ei, tu gal raminkis." Tanigučis susitvarkė apykaklę ir pasakė, "Kunikidai, tu teisus. Jam tikrai stogas nuvažiavo ir atrodo, kad jam tik dar labiau blogėja."
Šnekėk ką nori, aš dabar neturiu nuotaikos su tavim ginčytis, nes šiuo metu buvo kai kas, kas mane labiau nervino, nei išdavikiškasis Tanigučis ir be perstojo linkčiojantis Kunikidas.
Tiesiog sunku patikėti mano bloga sėkme. Jei tą dieną kas nors iš Rytų vidurinės būtų sėdėjęs netoliese, arba Tanigučis tada būtų buvęs klasėje, būčiau daug anksčiau išgirdęs Haruhi vardą. Bliamba, kieno tai kaltė? Nagi, pasirodyk, niekše, kad galėčiau tau atspardyti subinę! Nors visai neprieštarauju to atidėti ir kitam kartui. Visi klausimai, kuriems reikėjo atsakymų, buvo paklausti. Toliau liko tik imtis veiksmo.
"Kur tu eini, Kjonai? Tualetą?"
Apsisukau, skubėdamas link klasės durų ir pasakiau:
"Aš išeinu anksti."
Kaip tik galima anksčiau,
"O kaip dėl tavo krepšio?"
Jis tik trukdys.
"Kunikidai, jei klaus Okabe, pasakyk, kad aš mirštu nuo buboninio maro, dizenterijos ir vidurių šiltinės vienu metu. Be to, Taniguči!"
Nuoširdžiai padėkojau savo klasiokui, kuris nukabinęs žandikaulį žvilgsniu lydėjo mane išeinant:
"Dėkui!"
"A, aha......?"
Toliau nežiūrėdamas, kaip Tanigučis prie smilkinio sukinėja pirštu, išbėgau iš klasės ir po kokios minutės jau buvau prie mokyklos vartų.
Dideliu tempu bėgti nuo kalno buvo išties sunku. Todėl, kad buvau pernelyg susijaudinęs, bėgau iš visų jėgų ir po kokių dešimties minučių mano kojos ir plaučiai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad per daug juos spaudžiu, jau nekalbant apie mano širdį. Kai dabar pagalvoju, aš čia būčiau laisvai suspėjęs, net jei būčiau palaukęs, kol baigsis trečia pamoka. Šiuo metų laiku, Koujouen akademijoje turbūt irgi yra sutrumpintos pamokos. Būtų pakakę, jeigu būčiau ten nusigavęs iki nuskambant paskutiniam skambučiui. Net jei būčiau tiesiog atėjęs iš Šiaurės gimnazijos, aš vis tiek būčiau užtrukęs ne daugiau nei pusvalandį.
Tuomet, kai suvokiau kokie menki buvo mano laiko paskirstimo įgūdžiai, jau buvau pasiekęs privačiąją mokyklą prie stoties, pradiniame mano kasdieninio priverstinio kopimo maršruto į mokyklą taške. Mokykloje buvo labai tylu, ar jiems vis dar buvo pamokos? Pasižiūrėjau į savo laikrodį: jeigu pas juos pamokos nesiskiria nuo mūsiškių, jiems tikriausiai dabar trečia pamoka. Kitaip tariant, kol atsidarys mokyklos vartai, aš turiu visą valandą laisvo laiko. Viskas, ką galėjau daryti šitame šaltame ore tuščiomis rankomis, buvo laukti.
"Galėčiau tiesiog įsibrauti be leidimo......"
Mano vietoje, Haruhi būtent taip ir darytų ir kuo gražiausiai susitvarkytų. Deja, aš neturėjau tokio pasitikėjimo savimi ir, lėtai priėjęs prie vartų, pasimečiau ir tuoj pat vėl paskubomis nusliūkinau šalin. Už uždarytų mokyklos vartų stovėjo rūstaus veido apsauginis. To juk ir tereikia tikėtis iš turtingos privačios mokyklos.
Iš tiesų, aš galėjau perlipti tvorą ir įsmukti į mokyklą; bėda tik ta, kad tvoros viršūnė buvo gana tolokai nuo žemės, o ant jos dar buvo apraizgaliota spygliuota viela, todėl geriau atrodė tiesiog palaukti, kol bus atidaryti mokyklos vartai. Jei braučiausi be leidimo, viskas būtų baigta, jeigu būčiau pagautas. Aš jau taip toli nuėjau, nenoriu leisti, kad taip paprastai būtų Game Over. Galų gale, priešingai nei Haruhi, kai reikia, aš vis dar sugebu suimti save į rankas.
Taigi, aš taip pralaukiau beveik dvi valandas.
Nuskambėjus neįprastam mokyklos skambučiui, pro atvertus vartus lyg potvynis pasipylė mokiniai.
Tanigučis buvo teisus, čia iš tiesų buvo mišri mokykla. Merginų uniformos buvo tokios pat kaip ir anksčiau – juodi moteriški švarkeliai, o tarp jų įsimaišę ir namo skubantys vaikinai vilkėjo tradicines gakuran uniformas. Tai buvo visiška priešingybė Šiaurės gimnazijai, kur merginos vilkėjo jūreivių uniformas, o vaikinai – švarkus. Pagal merginų ir vaikinų santykį, atrodė, kad daugiau buvo merginų......
"Kaip taip gali būti...... Tiek to."
Tarp vaikinų buvo keletas pažįstamų veidų, jie buvo mokiniai iš 1-9 klasės. Aš maniau, kad jie visi buvo pradingę, bet, kaip paaiškėjo, jie visą laiką buvo šitoje gimnazijoje. Nežinau, ar tai tik sutapimas, tačiau tarp jų nemačiau nei vieno, kuris būtų buvęs iš mano vidurinės. Tie, kuriuos buvau sutikęs anksčiau, nelabai kreipė į mane dėmesio ir paskubomis ėjo pro šalį, greitai žvilgtelėdami į mane įtariu žvilgsniu. Dabar jie tikriausiai turi visą naujų prisiminimų rinkinį, labai tikėtina, kad kur kas laimingesnių mokyklinių prisiminimų, nes jiems bent jau nereikia einant į mokyklą kasdien kopti į tą nelemtą kalną.
Aš toliau laukiau. Sakyčiau, tikimybė, kad ją sutiksiu, buvo kokie 50/50. Jei ta mergiotė buvo įstojusi į kokį klubą ar buvo kažkuo tai užsiėmusi ir turėjo likti mokykloje, tuomet man tereikia čia pastypsoti kaip kaliausei. Meldžiu. Greičiau eik namo. Ir tada pasirodyk priešais mane.
O kas, jei šitoj Koujouen akademijoje yra kita Komanda SOS su kitais nariais nei aš, su kuriais ji užsiima visokia tai veikla......
Vien apie tai pagalvojus, mano vidaus organai ėmė maištauti kaip paklaikę. Ar tai nereiškia, kad Asahina-san, Nagato, Koizumis ir aš esame tik nereikalingos šiukšlės? Tokiu atveju aš esu net ne antraeilis veikėjas, o visiškas pašalinis. Aš to visai nenoriu! Kam aš turėčiau melsti? Jėzui, Mahometui, Būdai, Maniui, Zaratrustrai, Lovecraft'ui, man tiks bet kas! Jei tik kuris nors iš jų numalšins man šį nerimą, aš tikėsiu bet kokia jų skelbiama pranašyste ar legenda. Net jei tai būtų viena po gatves besišlaistančių įtartinų sektų, aš mielu noru prie jų prisidėčiau. Dabar aš galiausiai suprantu, koks jausmas būti žmogumi, kuris bandosi kabintis į bet kokį šiaudą ir vis tiek nugrimzta į liūną.
Maždaug dešimt minučių kentęs nerimą ir liūdesį,
"......Ech,"
Giliai atsidusau, net nežinodamas, ką reiškė šis atodūsis. Kodėl gi aš darau tokį didžiulį paguodos atodūsį?
Nes pasirodė ji.
Švarkelių ir gakuran uniformų jūroje pamačiau veidą, kurio nebepamiršiu visą likusį savo gyvenimą.
Kaip ir tada, kai pirmąją mokslo metų dieną ji save prisistatė ir sustingdė klasėje orą, ji turėjo ilgus plaukus, kurie siekė jai iki liemens. Kurį laiką žiūrėjau į ją pritrenktas, o po ėmiau skaičiuoti pirštais, bandydamas išsiaiškinti, kuri gi šiandien buvo savaitės diena. Šiandien nebuvo diena, kada ji turėjo laikyti savo plaukus palaidus. Matyt, šitos Haruhi nedomino kvailiojimas su plaukais.
Tarytum būdami nepatenkinti, kad užstoju kelią, Koujouen akademijos mokiniai turėjo mane apeiti pro kairę ir dešinę pusę. Neįsivaizduoju, ką jie galvojo apie vaikiną, kuris lyg nevisprotis stovėjo priešais mokyklos vartus, tačiau jie gali sau galvoti ką tik nori. Aš neturėjau laiko kada dėl to rūpintis.
Stovėjau sustingęs ir stebėjau, kaip palengva artėja mergina, vilkinti mokyklinę uniformą.
Suzumija Haruhi.
Aš pagaliau tave radau.
`Nevalingai nusišypsojau, pamatęs, kad Haruhi nebuvo vienintelė, kurią radau.
Šalia Haruhi ėjo ir ja šnekučiavosi vaikinas, vilkintis gakuran uniformą. Besišypsantis šypsena, kurios tiesiog negalėjau pakęsti, buvo ne kas kitas, o Koizumis Icukis. Tai tikrai netikėtas priedas.
Vadinasi, dabar jiedu buvo tapę tokie artimi, jog drauge eidavo namo iš mokyklos. Visgi, Haruhi neatrodė pernelyg laiminga – jos išraiška buvo tokia pat niūri, kokia buvo tada, kai pirmą kartą ją pamačiau mokslo metų pradžioje. Ji retkarčiais trumpai atsakydavo, o po to toliau būdama susiraukusi vėl nusukdavo savo rūstų žvilgsnį į asfaltą.
Tai buvo ankstesnioji ji. Dar prieš tai, kai jai šovė į galvą mintis sukurti Komandą SOS, kai kur tik ji mokykloje beeidavo, jos išraiška nuolatos buvo lyg kovų menų meistro, beviltiškai nerandančio sau lygaus varžovo. Ta jos išraiška man kėlė nostalgiją. Tai buvo ta Haruhi, kuriai buvo įgrisęs kasdienybės paprastumas, ta, kuri uoliai stengėsi rasti bent kiek linksmybių, nors taip ir nesuprato, kad pati gali priversti atsirasti viską, ko tik ji trokšta.
Kaip ten bebūtų, klajoti po prisiminimus visada bus laiko, tačiau tik ne dabar. Jiems palengva artėjant prie manęs, neatrodė, kad jie kreiptų į mane dėmesio.
Kad ir kaip tai beviltiškai skambėtų, jau dabar negalėjau sutramdyti savo besidaužančios širdies. Jeigu man dabar tektų apsilankyti pas gydytoją, iš manęs sklindantis dviejų dūžių ritmas būtų toks garsus, jog gydytojas nepajėgtų prie ausų nulaikyti stetoskopo. Oras buvo stingdančiai šaltas, tačiau nepaisant to mane tiesiog pylė prakaitas. Vyliausi, kad mano drebančios kojos tik mano vaizduotės vaisius. Iki šiol juk nebūdavau toks bailys.
......Jie jau čia. Haruhi ir Koizumis buvo tiesiai priešais mane.
"Ei!"
Man prireikė didžiulių pastangų, kad vien priversčiau savo balsą tai ištarti.
Haruhi pakėlė galvą ir apsikeitė su manimi žvilgsniais.
Jos juodas kojines mūvinčios kojos nustojo ėjusios.
"Ko?"
Jos žvilgsnis dvelkė tokiu šalčiu lyg šaldytuvo kamera. Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o po to nusuko akis šalin,
"Ko tu iš manęs nori? Ne, greičiau jau turėčiau klausti, kas tu toks? Aš ne tokia, kuri leidžia, kad į ją kreiptųsi "Ei!". Jei nori flirtuoti, susirask ką kitą, aš neturiu jokio noro tokiems užsiėmimams."
Psichologiškai jau buvau tam pasiruošęs, todėl tai man nebuvo didelis šokas. Kaip ir tikėjausi, ši Haruhi manęs nepažinojo.
Koizumis taip pat buvo sustojęs ir žiūrėjo į mane abejingu žvilgsniu. O iš jo žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jis ne tik manęs neatpažino, bet ir iš viso anksčiau nebuvo regėjęs.
Pasisukau ir kreipiausi į šį Koizumį:
"Ar tau tai irgi pirmas kartas, kada mes susitinkame?"
Koizumis lengvai gūžtelėjo pečiais ir atsakė:
"Manau, taip. Galėčiau pasiteirauti, kas tu toks?"
"Ar tu persikėlęs mokinys šitoj mokykloje?"
"Aš persikėliau čia šį pavasarį...... Iš kur tu žinai, kad aš persikėlęs mokinys?"
"Ar žinai ką nors apie grupę, kuri vadinasi 'Organizacija'?"
"'Organizacija'...... ar ne? Kaip tai rašosi?"
Ši mandagi šypsena man buvo puikiai pažįstama jo ypatybė. Vis dėl to, jo akys išdavė atsargumo jausmą. Taip kaip ir Asahina-san, jis manęs nepažinojo.
"Haruhi."
Haruhi skruostas nežymiai trūktelėjo ir ji nukreipė į mane savo dideles juodas akis.
"Kas tau davė leidimą kreiptis į mane vardu? Kas tu iš viso per vienas? Nepamenu, kad būčiau prašiusi persekiotojo draugijos. Eik pagaliau šalin, užstoji kelią."
"Suzumija."
"Neleidžiu kreiptis ir pavarde. Iš kur tu iš viso žinai kuo aš vardu? Lankei Rytų vidurinę? Tai Šiaurės gimnazijos uniforma, ar ne? Apskritai, ką tu čia iš viso darai?"
Haruhi prunkštelėjo ir nusisuko šalin.
"Nekreipk į jį dėmesio, Koizumi-kun. Apsimeskim, kad viso to niekada ir nebuvo. Nėra prasmės švaistyti laiko su šiuo stuobriu. Šiaip ar taip, jis tiesiog kvailys. Eime!"
Kodėl Haruhi po pamokų namo ėjo drauge su Koizumiu? Nejaugi Koizumis šiame pasaulyje buvo perėmęs mano vaidmenį? Nors ši mintis akimirką man buvo atėjusi į galvą, tuomet per daug įtemptai apie tai negalvojau.
"Palauk!"
Pagriebiau Haruhi už peties, kai ji bandė pro mane praeiti.
"Trauk nuo manęs rankas!"
Haruhi papurtė savo ranką ir nubloškė manąją šalin. Dabar jos veidas buvo kupinas įniršio, tačiau tokio masto pykčio nebuvo gana, kad ją paleisčiau, nes kitaip visos tos stovėjimo valandos būtų buvusios beprasmės.
"O tu tai įkyrus!"
Haruhi pasilenkė ir grakščiai man spyrė per koją{}. Iš mano kulkšnies sklidęs skausmas buvo toks stiprus, jog atrodė, kad tuoj uždusiu, nors nepargriovė mane ant žemės. Kažkaip atgavęs pusiausvyrą ir jausdamas tiek fizinį, tiek psichologinį skausmą, pasakiau:
"Tik pasakyk man vieną dalyką."
Išspaudžiau paskutinius savo drąsos likučius. Jei tai nesuveiks, aš visiškai bejėgis. Tai buvo mano paskutinė viltis — paklausiau šį klausimą:
"Ar prisimeni Tanabatą prieš trejus metus?"
Jai jau benueinant, Haruhi vės sustojo. Žiūrėdamas į jos ilgus juodus plaukus, tęsiau:
"Tą dieną tu įslinkai į savo mokyklą ir mokyklos stadione balta kreida pripiešei įvairių figūrų."
"Na ir kas?"
Haruhi apsisuko ir pasižiūrėjo įtūžusiu žvilgsniu.
"Visi jau tai žino. Kaip tu iš viso apie tai užsimeni?"
Atsargiai rinkausi žodžius, stengdamasis kuo greičiau pabaigti,
"Tu nebuvai vienintelė, kuri tą naktį įslinko į mokyklą. Su tavimi buvo vaikinas, kuris nešėsi Asahiną..... merginą. Su juo tu piešei tuos simbolius. Tai buvo žinutė Hikobošiui ir Orihimei, kuri apytikriai reiškė 'Aš esu čia—'"
Aš negalėjau pabaigti sakinio.
Haruhi dešine ranka pagriebė už mano kaklaraiščio ir patempė prie savęs. Tempiamas šios bauginančios jėgos, prieš savo valią parpuoliau į priekį ir gavau smūgį į kaktą nuo Haruhi kietos lyg akmuo galvos.
"Ai!"
Reikšdamas nepasitenkinimą pasižiūrėjau į ją, o jos akys man tučtuojau atkirto tokiu pat piktumu. Jos veriantis žvilgsnis žiūrėjo tiesiai man į akis. Tas jos žvilgsnis kėlė savotišką nostalgiją, kaip ir ta susierzinusi Haruhi išraiška.
Įtūžio nevaldanti mergiotė paklausė manęs sumišusiu balsu, jos venoms atrodant, kad tuoj pratrūks:
"Iš kur tu tai žinai?! Kas tau tai pasakė?! Ne, aš juk niekam to nepasakojau. Tuo metu......"
Haruhi staiga sustojo, o jai pamačius mano uniformą, jos žvilgsnis dramatiškai pasikeitė.
"Šiaurės gimnazija...... Nejaugi...... Kuo tu vardu?!"
Jai tvirtai mane laikant už kaklaraiščio, man darėsi sunku kvėpuoti. Na ir žvėriška tos mergiotės jėga. Vis dėlto, dabar netinkamas laikas dalytis prisiminimais apie neįtikėtiną Haruhi jėgą. Mano vardas? Turėčiau jai pasakyti savo tikrąjį vardą, kurio ji niekada nėra girdėjusi, ar tą kvailą pravardę, kuria visi priprato mane vadinti?
Ne, priešais mane esančiai merginai nei vienas iš šių vardų neturėtų jokio poveikio. Nemanau, kad kada nors ji būtų girdėjusi šiuo abu vardus. Šiuo atveju buvo tik vienas vardas, kuriuo aš galėjau naudotis:
"Džonas Smitas."
Nors stengiausi tai ištarti kuo ramesniu tonu, man tai buvo anaiptol nelengva, turint galvoje, kad buvau laikomas pakeltas už kaklo. Ar nematai, kad man darosi sunku kvėpuoti...... Ir kai tik apie tai pagalvojau, didžiulis spaudimas priešais mano krūtinę netikėtai pradingo.
"......Džonas Smitas?"
Haruhi paleido mano kaklaraištį ir atrodė priblokšta, laikydama savo sustingusią ranką pakeltą ore. Retai kada esu ją tokią matęs. Suzumija Haruhi atrodė tarytum giltinė būtų išplėšusi jai sielą, jos burnai esant plačiai pravertai.
"Vadinasi, tai tu...... Tu tas Džonas Smitas? Tas keistas gimnazistas...... kuris man tada padėjo...... Rytų vidurinėje......"
Haruhi staiga susvirduliavo. Jos ilgi tamsūs plaukai uždengė jai akis, ir kai ji jau buvo besusmunkanti, Koizumis spėjo laiku ją sugauti.
Man pavyko užmegzti ryšį.
Kaip suprast "padėjau tau"? Iš esmės, aš turėjau viską už tave padaryti...... Tačiau neketinau švaistyti laiko ir su ja ginčytis. Būtent, man galiausiai pavyko rasti užuominą! Šiame visiškai pasikeitusiame pasaulyje vienintelį žmogų, kuris dalinosi su minimi tokiais pat prisiminimais.
Vadinasi, tai tu.
Ne kas kitas, o Suzumija Haruhi.
Jei ši Haruhi matė mane per Tanabatą prieš trejus metus, tuomet šis pasaulis po trejų metų gali būti susiejamas su tuo laiko tašku. Ne viskas "dingo be pėdsako". Kai su Asahina-san keliavau į praeitį prieš trejus metus ir Nagato galių pagalba sugrįžau į dabartį, ta istorijos dalis iš tiesų egzistavo. Dar nežinau, kas pakeliui nutiko ne taip, bet bent jau prieš trejus metus šis pasaulis buvo toks pat, kaip ir tas, kurį pažinojau.
Kas gi galėjo nutikti ne taip? Kodėl aš buvau vienintelis, likęs su ankstesniaisiais prisiminimais?
Na, turbūt galėsiu apie tai pagalvoti vėliau.
Pasižiūrėjau į Haruhi, kuri atrodė tokia priblokšta, tarytum būtų pamačiusi vieną tų pasaulio stebuklų, ir pasakiau jai:
"Aš viską paaiškinsiu. Ar dabar turi laiko? Pasakojimas bus gana ilgas......"
Mums trims einant petys į petį, Haruhi pasakė:
"Džoną Smitą aš sutikau dukart. Netrukus po to, kai išėjau, pakeliui namo kažkas man iš už nugaros sušuko. Ką jis ten man pasakė...... A, taip! Kažką panašaus į 'Pasirūpink Džonu Smitu, kuris paskleis džiugesį visame pasaulyje!'. Ką gi visa tai reiškia?"
Aš nieko panašaus nesu sakęs. Įsitikinęs, kad Haruhi jau nebebuvo stadione, nuėjau pažadinti Asahiną-san ir nuskubėjau link Nagato buto. Nejaugi yra dar kitas Džonas Smitas? Ir apie ką po velnių tas Džonas Smitas kalbėjo?
Atrodo, tarytum tasai Džonas Smitas tiesiog nėrėsi iš kailio, kad padrąsintų Haruhi.
"Ar tas Džonas Smitas buvo tas pats, kurį matei Rytų vidurinėje?"
"Jis buvo per toli, o dar tuomet buvo tamsu. Aš neatsimenu nei vieno iš jų veidų. Bet jo balsas skambėjo taip, kaip tavo, be to jis vilkėjo Šiaurės gimnazijos uniformą."
Rodos, kad reikalai darosi vis labiau ir labiau painūs. Kai jau maniau, kad man per didelius vargus pagaliau pavyko surasti sąsają, detalės vis tiek nederėjo.
Mes nuėjome į netoliese esančią kavinę. Iš pradžių norėjau nueiti į tą kavinę, kurioje Komanda SOS įprastai rengdavo savo susirinkimus, tačiau ji buvo gana tolokai nuo čia.
"Mano pažinota kita tu mokėsi Šiaurės gimnazijoje ir po priėmimo ceremonijos štai ką ji pasakė......"
Dar net nepasirodžius mūsų užsakymams, tuoj pat pradėjau savo pasakojimą. Nespėjus cafe au lait atvėsti tiek, kad ją būtų galima išgerti vienu gurkšniu, be sustojimo papasakojau jai sutrumpintą istorijos apie tai, kas iki šiol nutiko, versiją. Apie tai, kaip ateivė, keliautoja laiku ir esperas visi drauge prisijungė prie Komandos SOS, o mūsų klubo kambariu buvo literatūros klubo kambarys.
Ypač detaliai jai papasakojau apie mano kelionę laiku per Tanabatą, nes tiesiog maniau, kad tai pati svarbiausia dalis.
Daviau Haruhi tik bendrą supratimą apie tai, kaip ji tariamai buvo dievas, laiko iškraipymas ir evoliucinė tikimybė, nes nei viena iš tų teorijų nebuvo patvirtinta. Aš tiesiog jai pasakiau, kad joje slypėjo neįtikėtina galia ir kad ši nežinoma galia galėjo net pakeisti pasaulį.
Vien to pilnai pakako, kad prikaustyčiau šios mergiotės dėmesį. Jai nuolat paskęstant mintyse, ji galop paklausė:
"Kaip tu galėjai perskaityti tą mano išgalvotą ateivių kalbą? Ar tikrai tie simboliai reiškė 'Aš esu čia, pažiūrėkit į mane'?"
"Kai kas man tai išvertė."
"Turi omenyje, ta ateivė?"
"Tiksliau tariant, ateivių sukurta gyvoji humanoidinė sąsaja, skirta bendrauti su žmonėmis... Kiek pamenu, ji taip sakė."
Trumpai jiems papasakojau apie Nagato Juki. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė kaip netikėtas literatūros klubo priedas, nors iš tikrųjų ji tebuvo tik sukurta tylia, neišraiškinga, knygas mėgstančia mergina. Po to jiems papasakojau apie Asahiną-san. Serijinė persirenginėjanti talismanė, taip pat mūsų viešųjų ryšių pareigūnė ir išimtinai komandos arbatos tiekėja iš tikrųjų buvo keliautoja laiku iš ateities. Ji buvo ta, su kuria aš keliavau laiku į Tanabatą prieš trejus metus, o Nagato dėka mums pavyko grįžti atgal.
"Vadinasi, tai reiškia, kad tas Džonas buvai tu, ar ne? Tuomet aš tavimi patikėsiu, juk nieko blogo dėl to nenutiks. Štai kaip, tada tu keliavai laiku......"
Haruhi žvelgė į mane akimis, kuriomis būtų apžiūrinėjamas keliautojas laiku, ir linktelėjo galva.
Ar tu ne perdėtai patikli? Nebūčiau net pagalvojęs, kad būtum taip lengvai visu tuo patikėjusi. Aną kartą, kai tik mudu vieni ėjome po miestą ieškoti paslaptingų dalykų, mums būnant toje kavinėje mano pasakojimą tu palaikei visiškai paistalais.
"Ta kita aš tikra durnė. Aš tavimi tikiu,"
Haruhi pasilenkė ir pridūrė:
"Nes taip tiesiog žiauriai įdomiau!"
Man puikiai pažįstama ryški šypsena pražydo lyg didžiulė gėlė. Tai buvo šypsena, kuria Haruhi nusišypsojo, kai pirmą kartą pamačiau jos šypsena. Tai buvo ta milijono vatų šypsena, kuria ji nusišypsojo, kai per anglų kalbos pamoką, kai jai staiga šovė į galvą mintis sukurti Komandą SOS.`
"Nuo tos dienos, aš ėmiau ir ištyrinėjau visus iš Šiaurės gimnazijos. Sykį net buvau įsilaužusi. Visgi, taip ir nepamačiau nieko, kas būtų priminęs Džoną. Aš šitaip ant savęs pykau, kad deramai neįsiminiau tavo veido. Bet dabar viskas aišku, nes prieš trejus metus tu net nebuvai įstojęs į Šiaurės gimnaziją......"
Tuo metu egzistavo dvi mano versijos. Viena jų lengvabūdiškai leido laiką vidurinėje, kita drauge su Asahina-san buvo sustingdyta laike Nagato svečių kambaryje.
Toliau galėčiau paminėti ir ano vaikino patyrimus:
"Tame pasaulyje Koizumis yra esperas. Tu man daug padėjai, bet taip pat ir sukėlei daug rūpesčių."
"Jei tai tiesa, tuomet tai gana pribloškia."
Grakščiai gerdamas savo arbatą, pasakė Koizumis, žvelgdamas įtariu žvilgsniu.
Vėl pasisukau link Haruhi.
"Kodėl nestojai į Šiaurės gimnaziją?"
"Iš esmės, nėra jokios konkrečios priežasties. Šiaurės gimnazija mane domino tik dėl to nutikimo per Tanabatą. Bet iki tol, kol būčiau įstojusi į gimnaziją, Džonas jau būtų ją baigęs, neminint to, kad man jau anksčiau nepavyko jo rasti. Be to, Koujouen turi aukštesnį įstojimo į universitetą rodiklį, o mano vidurinės auklėtojas nuolat zyzė, kad ten stočiau, todėl tiesiog sutikau, kad daugiau nebeįkyrėtų. Iš tikrųjų, man kaip ir nėra skirtumo, kurioje mokykloje mokytis."
Nusprendžiau taip pat paklausti ir Koizumio:
"O kaip tu? Kodėl persikelti nusprendei į tą mokyklą?"
"Klausi kodėl, na, mano atsakymas iš esmės toks pat kaip Suzumijos-san. Aš paprasčiausiai stojau į tokią mokyklą, kuri atitiko mano mokymosi sugebėjimus. Žinoma, aš jokiu būdu neteigiu, kad Šiaurės gimnazija kuo nors prasta, tiesiog Kouyouen daug geresnė atsižvelgiant į mokymosi sąlygas."
Negaliu ginčytis, Šiaurės gimnazijoje net nebuvo oro kondicionavimo.
Haruhi atsiduso.
"Komanda SOS, hm...... Skamba smagiai."
Vien tik tavo dėka.`
"Jei tai, ką sakei, laikytume tiesa,"
Įsiterpė Koizumis, dabar būdamas su kiek rimtesne išraiška veide.
"Sprendžiant iš tavo pasakojimo, padėtį, kurioje atsidūrei, galima paaiškinti dviem būdais."
Tai iš tiesų skamba kaip kažkas, ką pasakytų Koizumis.
"Pirmasis, kad patekai į paralelinį pasaulį – iš savo ankstesniojo pasaulio į šį. Antrasis paaiškinimas būtų, kad pasikeitė visas pasaulis, išskyrus tave."
Aš ir pats apie tai galvojau.
"Vis dėlto, abiem atvejais vis tiek lieka neatsakytų klausimų. Pirmuoju atveju, kur pradingo tavo antrininkas iš šio pasaulio? Antruoju – kodėl tu buvai vienintelis, kurio nepaveikė pasikeitimas? Tai galėtų paaiškinti nebent tai, kad turi kokių nors neįtikėtinų galių."
Ne, galiu tai garantuoti.
Koizumis jam būdingu erzinančiu gestu grakščiai gūžtelėjo pečiais ir tęsė:
"Jeigu patekai į paralelinį pasaulį, tada turi rasti būdą, kaip sugrįžti į savo ankstesnįjį pasaulį. Jeigu buvo visiškai pakeistas pasaulis, tuomet tau reikia rasti būdą, kaip atkurti jį į jo ankstesnę būseną. Bet kuriuo atveju, greičiausias būdas tai išspręsti būtų rasti viso to kaltininką. Labai tikėtina, kad jis žinotų, kaip viską sutvarkyti."
Kas gi daugiau tai galėtų būti, jei ne Haruhi?
"Ką gali žinoti? Galbūt tai kokie nors užpuolikai iš kito pasaulio naudoja Žemę kaip savo žaidimų aikštelę. Iš kur nors gali imti ir netikėtai pasirodyti koks nors blogio genijus."
Iš karto matėsi, kad jis visą tai išsigalvoja, nes iš jo tono buvo akivaizdu, kad Koizumis nusišneka. Visgi, Haruhi to visai nepastebėjo, nes jos akys net žėrėjo.
"Aš labai norėčiau pamatyti tą Nagato-san ir Asahiną-san. A, taip, ir dar norėčiau pamatyti tą klubo kambarį. Jei aš tikrai buvau ta, kuri pakeitė pasaulį, tuomet aš galbūt ką nors prisiminsiu. Tiesa, Džonai, juk tu irgi manai, kad tai puiki mintis?
Na, taip. Neturiu dėl ko prieštarauti. Jei ši mergiotė tikrai dėl visko kalta – o bent jau aš taip galvojau – tuomet galbūt tai kaip nors ją paveiks, o Nagato ir Asahina-san taip pat mane prisimins. Kai tik ateivė ir keliautoja laiku atgautų protą, visą kitą sutvarkyti būtų paprasta. Pala, ar ji ką tik Džonu pavadino mane?
"Sakei, Kjonas? Džonas skamba geriau, kadangi jis panašesnis į žmogaus vardą, jau nekalbant apie tai, kad vakaruose jis dažnas vardas. Kas iš viso sugalvojo tau tokią kvailą pravardę kaip Kjonas? Dėl jos atrodo, kad visi iš tavęs šaipytųsi."
Mano teta buvo ta, kuri man davė tą pravardę, o mano sesuo buvo atsakinga už platų jos paskleidimą. Nepaisant to, man buvo labai malonu, kad ši Haruhi dėl to reiškė nepasitenkinimą. Kažin kodėl, juk ne taip ir seniai aš girdėjau tą pravardę.
"Na, eime."
Vienu gurkšniu išgėrusi savo Darjeeling arbatą, pasakė Haruhi ir į ranką pasiėmė savo mokyklinį krepšį.
Manau, pabandysiu paklausti:
"Dabar? Kur?"
Haruhi jau buvo atsistojusi ir, iš aukšto į mane žiūrėdama, išdidžiai sušuko:
"Tai aišku, kad į Šiaurės gimnaziją!"
Vos tai pasakiusi, Haruhi akimirksniu išskubėjo iš kavinės. Ji atrodė tokia nekantraujanti, jog net negalėjo išlaukti kol atsidarys automatinės durys.
Tai labai jau priminė jos elgesį, savotiškai jaučiau dėl to palengvėjimą.
To ir reikėjo iš tavęs tikėtis, Haruhi. Tu buvai tokia, kaip ir visada. Kai tik ką nors sugalvoji, jau mažiau nei po dviejų sekundžių imi veikti. Tai neabejotinai tu. Kaskart, kai tu pasitikinčiai savimi išspiri klubo kambario duris, mes iš karto aišku, kad ketini pranešti kokią nors neįtikėtiną idėją. Vienintelė Nagato likdavo nenustebusi......
"Po velnių!"
Pasižiūrėjau į laikrodį. Pamokos buvo jau seniai pasibaigusios. Visai pamiršau apie pažadą, kurį vakar padariau Nagato bute. Pasakiau jai, kad rytoj ateisiu klubo kambarį, tačiau vis vien vėlavau. Mano galvoje šmėstelėjo vaizdinys, kuriame Nagato atrodė nusiminusi, vienui viena laukdama beldimo į duris. Prašau, palauk truputį. Aš jau pakeliui.
Koizumis pakėlė Haruhi paliktą sąskaitą ir paklausė:
"Taigi, ar aš moku tik už Suzumiją-san?"
Jei užmokėsi ir už mane, papasakosiu tau šį tą daugiau.
"O, ir ką gi?"
Aš paprasčiausiai trumpai jam atpasakojau viską, ką pats esperas man buvo papasakojęs anksčiau. Tokius dalykus kaip antropinis principas ar kaip Haruhi yra dievas. Taip pat apie tai, kaip jis įdėjo daug pastangų, kad vien dėl Haruhi pramogos nuošalioje saloje surengtų žmogžudystės mįslę.
Matydamas, kaip Koizumis susimasto, paklausiau:
"Ar Haruhi dėl to kalta, ar kas nors visai kitas? Kaip, tavo nuomone, yra iš tiesų?"
"Jeigu tavo minėta Suzumija-san iš tikrųjų turi dieviškų galių, tuomet tai gali būti ir jos darbas."
Na, aš tiesiog negaliu sugalvoti, kas gi kitas tai galėtų. Tačiau jei taip iš tiesų yra, tai reikštų, kad Haruhi šalia savęs pasiliko Koizumį, tuo tarpu Nagato, Asahiną-san ir mane išmesdama šalin. Nenoriu skambėti taip lyg skųsčiaus, tačiau aš tiesiog netikiu, kad Haruhi būtų labiau prisirišusi prie Koizumio, nei kurio nors iš mūsų. Ar tai irgi pasąmoniškų galių darbas?
"Sakyčiau, jaučiuosi pagerbtas, kad mane išsirinko."
Koizumis šyptelėjo ir pasakė:
"Vis dėlto, aš...... Na taip, man patinka Suzumija-san."
"......Tu rimtai?"
Tu nejuokauji?
"Manau, kad ji labai žavinga asmenybė."
Ir kur gi anksčiau aš tai girdėjau? Koizumis toliau tęsė rimtu tonu:
"Vis dėlto, Suzumiją-san domina tik mano išoriniai bruožai. Ji sakė, kad ėmė su manimi kalbėtis tik dėl to, kad buvau persikėlęs mokinys. O kadangi esu tik paprastas persikėlęs mokinys, atrodo, kad pastaruoju metu jai tai pradeda nusibosti. Toje tavo minėtoje Komandoje SOS, kokių ypatingų bruožų tu turėjai? Jeigu jokių, vadinasi tą Suzumiją-san tu nuoširdžiai dominai. Žinoma, jeigu ta Suzumija-san yra ta pati, kurią pažįstu."
Dabar ar anksčiau, nemanau, kad į savo reziumė esu įrašęs kokių nors įgūdžių, dėl kurių mane nusiųstų tiesiai į beprotnamį, išskyrus tą beprasmį sugebėjimą ne savo noru įsivelti į paslaptingus nutikimus.
Haruhi iškišo savo galvą pro duris ir šūktelėjo mums su išraiškinga šypsena savo veide:
"Ką judu ten darot? Nagi, greičiau!"
Koizumiui susimokant už mūsų tris gėrimus, aš žengiau žingsnį laukan iš šiltos ir jaukios kavinės, kur kiekvienas atokvėpis tampa matomas.
Priešais kavinę laukė sustojusi taksi, kurią susistabdė Haruhi. Atrodė, kad ji mirė nekantrumu kuo greičiau nusigauti į Šiaurės gimnaziją. Be to, tai nebuvo ta paslaptinga juoda taksi, kuria esu keletą kartų važiavęs su Koizumiu, o įprasta geltona taksi.
"Į Šiaurės gimnaziją, visu greičiu pirmyn!"
Vos tik įšokusi į taksi paliepė vairuotojui Haruhi. Pasekiau paskui Koizumį ir atsisėdau ant galinės sėdynės. Vidutinio amžiaus vairuotojas neparodė, jog įsižeidė, kad jam taip nurodinėja kažkokia tai mergiščia, ir tiesiog kreivai šyptelėjęs spustelėjo greičio pedalą.
"Man nelabai rūpi, kad įsibrausi į Šiaurės gimnaziją," pasakiau Haruhi, iš šono žiūrėdamas į jos veidą, "Tačiau jūsų uniformos pernelyg krenta į akis. Mokiniams iš kitų mokyklų reikia priežasties, kad galėtų patekti į mokyklą. Galit patekti į bėdą, jei mokytojai sužinos."
Haruhi vilkėjo juodą kostiumėlį, o Koizumis savo gakuran uniformą. Dėl sutrumpintų pamokų, po pietų nebuvo likę daug mokinių, bet jei tiesiog taip bandysit įsilieti tarp jūreivių uniformas ir mėlynus švarkelius vilkinčių mokinių, garsiai ir aiškiai skelbsitės, kad esat iš kitos mokyklos.
"Na, taip......"
Haruhi trims sekundėms susimastė.
"Džonai, ar tau šiandien buvo fizinis lavinimas? Ne, juk tai nesvarbu. Tavo fizinio apranga yra tavo klasėje, ar ne?"
Na, šiandien man pirma pamoka buvo fizinis, per kurį žaidžiau futbolą.
"Vadinasi, turi atsinešęs fizinio aprangą ir treningus?"
Turiu, kodėl klausi?
Haruhi mįslingai šyptelėjo,
"Paaiškinsiu misijos planą. Džonai, Koizumi-kun, pasislinkit arčiau."
Kas gi tokio nutiks, jei taksi vairuotojas viską nugirs? Visgi, mes vis tiek paklusniai pasilenkėm ir išklausėm, kaip Haruhi tyliai išdėstė savo misijos instruktažą.
"Labai jau panašu į tave."
Atsakiau ir žvilgtelėjau į Koizumį, kuris suraukęs antakius žiūrėjo keblia išraiška.
Pirmas išlipęs iš taksi, sustojusios netoli Šiaurės gimnazijos, nuėjau atgal į savo klasę, kad pasirengčiau Haruhi infiltracijos į Šiaurės gimnaziją planui.
Beje, už važiavimą taksi vėlgi sumokėjo Koizumis. Atrodo, kad šis Koizumis iš esmės buvo tapęs vaikščiojančia Haruhi pinigine. Nežinau, ką tas vargšas jai padarė, kad to nusipelnė. Nejaugi jo jausmai Haruhi yra romantiški? Labai norėjau jo imti ir paklausti, kuo gi jam iš tikrųjų Haruhi patiko. Nors pamenu, kad Tanigučis yra man kartą sakęs, kad nepaisant to, jog vidurinėje Haruhi elgėsi ekscentriškai, ji buvo gana populiari tarp vaikinų. Na, tikriausiai jeigu šioje mokykloje ji nebūtų sukūrusi Komandos SOS, tuomet būtų ištisas dienas atstūminėjusi visus vaikinus, visai nepaisydama, kas jai prisipažindavo. Ar tai nereiškia, kad Komanda SOS iš tikrųjų buvo Haruhi prieglobstis? Jai tapus neginčijama tokio paslaptingo klubo vade, bet kuris sveiko proto vaikinas ėmė savaime jos vengti, lyg atmušėjas, išsisukantis nuo stipraus metimo. Vietoj to, kad makaluotų lazda ir gautų dead-ball'ą į makaulę, dauguma žmonių tiesiog keturis kartus juos praleistų ir ramiai nueitų link pirmosios bazės.
Galvodamas sau apie tokius, ėjau link viršutinio aukšto.
