Suzumija Haruhi:Knyga3 Mystérique Sign

Mystérique Sign (Paslaptingasis ženklas)

Kaip ir buvo galima tikėtis, per semestro pabaigos testus Haruhi pagijo iš savo melancholiškos būklės ir vėl pradėjo daryti tai, kad ir ką ji po galais norėjo. Kalbant apie mane, atrodo, kad visas šis išlaisvintas liūdesys, lyg estafetės lazdelė, buvo perduotas į mano rankas, todėl buvau visiškoje kančių viršūnėje. Kiekvienas išdalintas popieriaus lapas privertė mane jaustis vis blogiau ir blogiau. Turbūt savo melancholija aš tiek pat dalinausi su Tanigučiu. Per vidurio semestro testus mes buvome tarytum ginklo broliai, kurie drauge bandė praskristi ties pačia skridimo aukščio riba, ir meldėmės, kad nesudušim, net kai raudonasis susimovimo rašiklis buvo aiškiai pagavęs mus savo radare. Žmogus – tai tik mąstantis gyvūnas, kuris nori, kad šalia jo būtų kas nors, kas bent jau tiek pat kvailas, kaip ir jis. Jei toks šalia yra, gali pasijusti palyginti ramus. Nors antra vertus, priežasties, dėl kurios būtų galima atsipalaiduoti, visiškai nėra.

Vietoje už manęs testą atlikinėjo Haruhi, kuriai kažkodėl visada lieka laisvo laiko. Likus maždaug trisdešimt minučių iki testo pabaigos, buvo galima išgirsti, kaip ji snaudžia ant savo suolo.

Kaip nervina.

Testų metu visų klubų veikla yra sustabdoma, tačiau kadangi Komanda SOS dėl kažkokios priežasties veikia visus metus, nors niekas to ir neprašė, mes toliau tęsėme savo veiklą, lyg tai būtų įprasta diena, taip kaip vakar ir užvakar. Panašu, kad mokyklos nuostatai negalioja Komandos SOS veiklai. Nors tai savaime suprantama, nes jau nuo pat pradžių visas šis reikalas buvo klaida. Ir kadangi mūsų mįslingoji komanda net nėra klubas, ar kažkas panašaus, nėra jokių problemų. Tokie jau tos mūsų Haruhi nuostatai.

Panašiai, kaip praėjusią dieną. Kai jau galiausiai buvau sukaupęs visą valią iš paskutiniųjų pasimokyti, Haruhi tiesiog pačiu tinkamiausiu metu pagriebė mane už rankos ir drauge nusitempė į klubo kambarį.

"Trumpam į tai pažiūrėk!"

Pasakė Haruhi, pirštu rodydama į kompiuterio ekraną, kurį ne taip seniai pagrobė iš kito klubo.

Neturėjau iš ko rinktis, todėl pažiūrėjau. Atvertoje grafikos rengyklėje buvo matyti kažkokios nesuprantamos terlionės. Tai atrodė kaip ratu susisukęs girtas kaspinuotis – gal paveikslėlis, raidės ar kažkokia piktograma. Net nežinojau, ką apie tai galvoti – tarytum tai būtų nupiešta kokio darželinuko.

"Kas čia?"

Atvirai paklausiau.

Haruhi nedelsiant atsakė, nutaisydama savo burną lyg anties snapą,

"Ar ir taip neaišku?"

"Ne-a. Visai neaišku. Šiandieninį moderniosios japonų kalbos testą buvo lengviau suprasti, nei tai."

"Ką tu čia nusišneki? Tas testas buvo toks lengvas, kad net tavo mažoji sesutė būtų gavusi idealų rezultatą!"

Jos žodžiai rimtai pradeda nervinti.

"Tai mano Komandos SOS emblema!"

Ji atsakė švytinčiu iš pasididžiavimo veidu, tarytum ką tik būtų atlikusi kažką neįtikėtino.

"Emblema?" paklausiau.

"Taip. Emblema." atsakė Haruhi.

"Čia? Tai sugebėtų įžiūrėti tik paryčiais namo grįžtantis girtas ofiso tarnautojas, amžinai svajojantis gauti paaukštinimą, ir dėl to ištisus du mėnesius dirbantis kiaurai per naktis ir savaitgalius."

"Nu tai atidžiau pasižiūrėk! Matai, vidury užrašyta 'Komanda SOS', ar ne?"

Na, negaliu užtikrintai sakyti, kad to nematau, tačiau garsiai nesakau, kad užtikrintai nematau, ar čia yra kažkas tokio, ar ne. Na ką, kiek aš čia į krūvą suvėliau neiginių? Jei kas turite laisvo laiko, suskaičiuokit, nes man pačiam nesinori.

"Čia tu turi daugiausiai laisvo laiko! Be to, tu juk vis tiek neisi ruoštis testui."

Tavo žiniai, vos aš prieš akimirką buvau kupinas užsidegimo. Nors, kai dabar pagalvojau, tu visiškai teisi.

"Aš ketinu jį uždėti ant Komandos SOS tinklapio pirmojo puslapio."

Na, taip, mes iš tikrųjų turime tokį daiktą. Vis dėlto, šis gailestį keliantis tinklapis iš viso ir teturi tik pirmąjį puslapį.

"Mes visai nesulaukiame lankytojų. Tai tiesiog nepriimtina! Be to, mes negavom nei vieno paslaptingo elektroninio laiško. Ir vis tik dėl to, kad tu man sutrukdei! Tikėjausi, kad galėsiu žmones pritraukti su tomis erotiškomis Mikuru-čian nuotraukomis."

Visos aistringos tarnaitės Asahinos-san nuotraukos – mano! Su niekuo neketinu jomis dalintis. Tai garantuotai vienas tų dalykų, kurių šiame pasaulyje vien už pinigus nenusipirksi.

"Tu gal ir sukūrei tinklapį, bet laaaabai nuobodus, ar nesutinki? Jame visai nėra nieko įdomaus. O tada pagalvojau, 'Kodėl įdėjus ką nors panašaus į Komandos SOS simbolį?'"

Tik greičiau pašalink tą durną tinklapį iš interneto. Man gaila tų žmonių, kurie per klaidą į jį pateko. Kadangi jame nėra jokio turinio, ten nėra ką atnaujinti. Jis turi tik užrašą "Sveiki atvykę į Komandos SOS namų puslapį!", elektroninio pašto adresą ir apsilankymų skaitiklį. Tas skaitiklis nepasiekęs net triženklio skaičiaus ir panašu, kad devyniasdešimt procentų tų apsilankymų buvo Haruhi.

Žiūrėdamas, kaip naršyklės lange pasikrauna Haruhi atvertas savadarbis tinklapis, paklausiau,

"Kodėl tau nerašius veiklos žurnalą? Juk tai vadės darbas aprašyti planus ir pasiekimus. Net erdvėlaivio kapitonas veda laivo žurnalą..."

"Jokiu būdu, žiauriai vargintų!

Na taip, mane tai irgi vargintų. Jei man reikėtų apibūdinti čia praleistą dieną, galėčiau rašyti tik apie tai, kokią knygą skaitė Nagato, kaip žaidžiant Gomoku laimėjau prieš Koizumį, kaip Asahina-san, kaip ir kasdien, buvo miela, ir kaip Haruhi tyliai sėdėjo užčiaupta burna! Užrašius tokius neypatingus dalykus, abejoju, kad kam nors tai būtų bent kiek įdomu. Taigi, neketinu daryti nieko, kas nesuteiks malonumo.

"Gerai, Kjonai. Padaryk taip, kad šis simbolis pasirodytų pirmajame tinklapio puslapyje."

"Pati užsidėk."

"Aš nežinau, kaip!"

"Tai sužinok. Vien kitus visur varinėdama niekada neišmoksi."

"Aš vadė! Vadės darbas yra vadovauti. Be to, jei viską daryčiau už jus, jūs visai neturėtumėt darbo, ar ne? Kartais bent biški pasinaudok ir savo galva. Niekur nenueisi, jei darysi tik tai, kas tau liepta."

Tai tu man liepi tai daryti ar nedaryti? Apsispręsk pagaliau. Kalbėk aiškia ir suprantama japonų kalba.

"Tu tik daryk greičiau! Negalvok, kad šitaip žaisdamas žodžiais mane išdursi. Turėtum būti dėkingas, kad turi tiek pat laisvo laiko, kiek graikai iki Mūsų Eros metų. Nagi, judinkis!"

Kuo ilgiau klausiausi Haruhi balso, kuris skambėjo taip nervinančiai, lyg garsiai karksinčios varnos prieš pat aušrą, tuo labiau man pradėjo skaudėti ausis, todėl nenoriai atvėriau HTML redaktorių, paėmiau meistrės dailininkės Haruhi šedevrą, kuris atrodė lyg būtų nupieštas per daug laisvo laiko turinčio mažvaikio, sumažinau iki tinkamo dydžio, įklijavau į failą ir, nieko daugiau nekeitęs, viską nusiunčiau į serverį.

Kad patikrinčiau, naršyklėje paspaudžiau 'atsiųsti iš naujo'. Taip, regis, beprasmė Komandos SOS emblema jau paliko pėdsaką interneto pasaulyje. Paskubomis žvilgtelėjau į apsilankymų skaitiklį ir, kaip ir tikėjausi, skaičius vis dar buvo dviženklis. Na, butų tik geriau, jei daugiau niekas, išskyrus Haruhi, nebematytų šio tinklapio. Nenorėčiau, kad kas nors sužinotų, jog aš sukūriau tą šlykštų tinklapį.