Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius5

Penktasis skyrius

"............"

Man toliau nežinant ką sakyti, Nagato pasisuko link Asahinos-san (vyresniosios).

"Perduosiu taikinio erdvėlaikio koordinates."

"A, žinoma."

Lyg paklusnus šuo, norintis pasisveikinti, Asahina-san (vyresnioji) ištiesė ranką.

"Prašau..."

Nagato pirštu palietė Asahinos-san (vyresniosios) delną, o po to vėl palengva jį atitraukė... Ir viskas? Visgi, regis, kad Asahinai-san (vyresniajai) to visiškai pakako.

"Supratau, Nagato-san. Mums tereikia ištaisyti ten esančią "ją", tiesa? Tai neturėtų būti sunku, kadangi tuo metu "ji" turėtų nebeturėti jokių galių..."

Atrodydama pasiryžusi, keliautoja laiku sugniaužė ranką, kai tuomet ateivė pasakė:

"Palaukite."

Nebemūvėdama akinių ir rodydama savo nepridengtą veidą, Nagato abejingai pridūrė:

"Dabartiniame būvyje jūs taip pat būtumėte įtraukti į erdvėlaikio pakeitimą. Privalo būti panaudotos atsakomosios priemonės."

Ji tyliai ištiesė ranką.

"Ranką."

Kam tau ji? Ji nori su manimi irgi pasisveikinti? Man paklusniai atkišus savo ranką, Nagato paėmė už mano riešo savo lediniais pirštais, akimirką priversdama mano širdį plakti greičiau.

"............"

Staiga Nagato pritraukė savo veidą man prie rankos.

"A!"

Savaime surikau. Visgi, manau, kad tai buvo neišvengiama reakcija. Pritūpusi, Nagato netik prilietė mano riešą savo lūpomis, tačiau taip pat parodė ir savo dantis. Taip, kaip per filmo kūrimą, kai ji užpuolinėjo Asahiną-san ją kandžiodama.

Tiesą sakant, visai neskaudėjo. Tai buvo panašu į vieną tų nepiktų Šiamiseno įkandimų, bandant jį paglostyti, nors katino dantys suleisti man į odą vis tiek dūrė. Tuo tarpu Nagato įkandimas visiškai nekėlė skausmo, tarytum jos seilėse būtų buvę kokios nors nuskausminančios medžiagos. Lyg uodo įgėlimas.

Penkias ar dešimt sekundžių pabuvusi kandusi man ranką, Nagato lėtai pakėlė galvą.

"Tavo kūno paviršius buvo apgaubtas kontržvalgybinių veiksmų gynybiniu šydu ir apsauginiu lauku."

Pasakė Nagato be jokio paraudimo ar drovėjimosi. Kita vertus, abejomis rankomis užsidengusi burną, Asahina-san (vyresnioji) atrodė ganėtinai nustebusi. Pasižiūrėjau į savo riešą, kuriame jaučiau keistą nutirpimą. Ant jo buvo dvi vampyro įkandimo žymes primenančios skylutės, kurios dar man bežiūrint dingo be pėdsako. Taip, kaip Asahinai-san kuriant filmą, man į kūną buvo įleista ypatingųjų Nagato nanomašinų.

"Tu taip pat."

Baimindamasi Nagato, Asahina-san taip pat droviai ištiesė drebančią ranką.

"...Jau senokai man to nedarei. Tuo metu aš tau sukėliau šitiek rūpesčių..."

"Man tai pirmas kartas."

"A, t-tiesa, pamiršau......"

Stipriai užmerkusi akis, keliautoja laiku priėmė ateivės bučinį ant riešo, paslaptingųjų nanomašinų suleidimui trukus trumpiau nei man, ir galiausiai baigus, ji sausai atkosėjo.

"Ką gi, keliaukime, Kjonai-kun. Nuo dabar prasidės tikrasis darbas."

Labai tikiuosi, šis apšilimas ir taip jau baisiai ilgas buvo. Nors į tai dėjau begalę pastangų, nenoriu to kada nors daugiau daryti.

"Dėkui."

Stengdamasis išlikti kaip galima ramesne išraiška, padėkojau būto šeimininkei. Tylos įsikūnijimu buvusi Nagato nieko neatsakė. Jos išraiškoje nesijautė jokios savimonės. Vis dėlto, nežinau kodėl, tačiau stovinčios Nagato siluetas man atrodė nepaprastai vienišas. Juk taip ir buvo, kaip kad ir anksčiau buvau pamanęs?

"Iki pasimatymo, Nagato. Būtinai lauk, kol aš ir Haruhi pasirodysime literatūros klubo kambaryje."

Tarytum lėlės, kuriai buvo įkvėpta gyvybė, judesiu, ateivių sukurta organinė gyvybės forma linktelėjo galvą.

"Lauksiu."

Šis tylus balsas privertė suprasti apie neįprasto liūdesio buvimą mano širdyje. Vis dėlto, apie šio nuliūdimo priežasties ieškojimą teko užmiršti greičiau nei apie užgesintos cigaretės dūmą, Asahinai-san (vyresniajai) pasakius:

"Kai išvengtumei laikligės,"

Ji tvirtai paėmė mane už pečių.

"Užmerk akis."

Padariau kaip lieptas. Priešais save jutau stovinčią Asahiną-san, laikiusią mano rankas.

"Kjonai-kun..."

Jos švelnus šnabždesys skambėjo nepaprastai maloniai. Nejaugi ji ketina mane pabučiuoti?

"Pradėkim."

Prašau, prašau, kiek tik tau širdis geidžia, kuo aistringiau, tuo geriau. Ir man apie tai begalvojant...

Mane apėmė dramatiškas svaigulys. Laimei, kad užsimerkiau. Nors net jei nebūčiau, man vis tiek būtų užtemę akyse. Tai buvo lyg važiavimas amerikietiškais kalneliais be apsaugų. Darėsi nebeaišku, ar kraujas buvo traukiamas man iš kūno, ar jis tekėjo man į smegenis. Toliau sklandant nesvarumo būsenoje, net užsimerkus atrodė, kad man sukasi akyse. Nepraradau sąmonės vien tiek dėl šilumos, sklidusios iš Asahinos-san (vyresniosios) rankų.

Kiek gi minučių aš taip prabuvau? O gal valandų? Netekau bet kokios laiko ir erdvės nuovokos. Aš daugiau nebeiškęsiu. Mane pykina, Asahina-san...

Man jau be jokio taktiškumo bandant užčiuopti ką nors, į ką būčiau galėjęs nusivemti...

"Em... Mes atvykome."

Man iš po kojų prapuolęs tvirtos žemės jausmas buvo vėl sugrįžęs.