Suzumija Haruhi:Knyga3 Bambuko lapų rapsodija

Bambuko lapų rapsodija

Gegužės mėnuo buvo jau ir taip pakankamai karštas, tačiau birželis buvo tiesiog nepakeliamas. Drėgmė viską dar labiau pablogino, padidindama mano nelaimingumo indeksą iki rekordinių aukštumų. Į tokį apšiurusį gimnazijos pastatą, kaip mūsiškis, jokiu būdu nebūtų įdiegti tokie prašmatnūs įrenginiai, kaip oro kondicionierius.

Svylanti 1-5 klasė buvo tarytum autobusų stotelė, kelionei velniop į pragarą. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad tas architektas neturėjo nei žalio supratimo, ką reiškė "patogi mokymosi aplinka".

Ir lyg to būtų maža, ši savaitė buvo pirmoji liepos mėnesį vykstančių semestro pabaigos testų savaitė, todėl mano širdies laimė dabar sklandė kažkur prie Brazilijos ir artimiausiu metu neketino grįžti.

Mano vidurio semestro testų rezultatai jau ir taip buvo siaubą keliantys, todėl net negaliu įsivaizduoti, kad mano semestro pabaigos rezultatai būtų bent patenkinami. Tai garantuotai dėl to, kad leidžiu per daug laiko su Komanda SOS, ir mokslams visai nebesusikaupiu. Aš visai nenorėjau būti su ja kaip nors susijęs, tačiau nuo šių metų pavasario, kai tik Haruhi kažką sumąstydavo, aš paslaptingai sekdavau paskui ją. Tai tapo mano kasdieninio gyvenimo dalimi, todėl pradedu savęs nekęsti už tai, kad taip lengvai priprantu prie tokio gyvenimo.

Po pamokų, kai saulė į klasę spigino iš vakarų, mergiotė, sėdinti man už nugaros, pabaksnojo man į nugarą mechaniniu pieštuku.

"Ar žinai kokia šiandien diena?"

Suzumija Haruhi paklausė manęs, žiūrėdama džiugia išraiška, lyg vaikiukštis per Kalėdas. Kai tik ji parodo tokią smulkmenišką išraišką, tai būna ženklas, kad ji rezga kažką nedoro. Apsimečiau, kad kokias tris sekundes galvoju, o po to atsakiau,

"Tavo gimtadienis?"

"Ne~a!"

"Asahinos-san gimtadienis?"

"Ne..."

"Koizumio arba Nagato gimtadienis?"

"Iš kur man žinoti, kada jų gimtadieniai?!"

"Be to, mano gimtadienis—"

"Niekam nerūpi! Tu rimtai nežinai, kokia svarbi šiandien diena?"

Kad ir kaip sakytum, kokia ji tau svarbi, man ji vis tiek paprasčiau svilinančiai karšta diena.

"Sakyk, kokia šiandien data?"

"Liepos 7...... Juk negalvoji apie Tanabatą, ar ne?"

"Nu tai aišku! Tai Tanabata! Kaip tu gali vadintis japonu, jei to neatsimeni."

Festivalis iš tikrųjų yra kilęs iš Kinijos. Ir remiantis kinų kalendoriumi, Tanabata turėtų vykti tik kitą mėnesį.

Haruhi, laikydama mechaninį pieštuką, pamojavo jį man prieš pat nosį.

"Azija driekiasi nuo Raudonosios jūros iki pat čia."

Kas čia geografinė sąvoka?

"Juk jie visas tas vietas sugrupuoja drauge per pasaulio futbolo čempionatą, ar ne? Būtent taip, liepa ir rugpjūtis abu yra vasaros mėnesiai."

Ak, nejaugi?

"Nėra skirtumo. Taigi, Tanabatą mes taip pat privalome švęsti. Aš reikalauju, kad apie šį festivalį būtų galvojama rimtai."

O aš manau, yra ir kitų dalykų, apie kuriuos būtina galvoti dar rimčiau. Ar tu tikrai privalai man tai sakyti? Aš visai nenoriu žinoti, kad tu planuoji daryti.

"Bus daug linksmiau, jei viską rengsim drauge. Todėl pranešu, kad nuo šiol kiekvienais metais Tanabatai mes rengsime ką nors didelio!"

"Pati sau viena to nespręsk."

Nors aš tai pasakiau, matydamas, jog Haruhi atrodė nepaprastai patenkinta, žinojau, kad kvaila bandyti ją perkalbėti.

Ji net pasakė,

"Lauk manęs klubo kambaryje! Pats sau vienas namo neišeik!"

Tau visai nereikėjo man to sakyti. Aš ir taip ketinau eiti į klubo kambarį. Vis dėlto, juk ten egzistuoja žmogutis, kurį privalau bent kartelį pamatyti. Tik ją vienintelę.