Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius1

Pirmasis skyrius

Ryte, kartu su triplaukiu katinu, kuris buvo šalia manęs susisukęs į antklodę, buvau pažadintas mano sesers jau įprasto žudikiškojo antklodės nuplėšimo manevro. Štai kokia ta mano sesulė – ankstyvo ryto galvažudė, uoliai vykdanti mamos nurodymus.

"Mama sakė, kad eitum kaip pridera valgyt pusryčių."

Besišypsodama, mano sesuo abejomis rankomis pasiėmė pagiežingą katiną ir patrynė savo nosį tarp jo ausų.

"Tau irgi, Šiami! Laikas valgyti!"

Šiamisenas, kuris po mokyklos festivalio buvo tapęs mūsų namų augintiniu, būdamas tuščia išraiška nusižiovavo ir palaižė savo priekinę leteną. Anksčiau kalbus triplaukis katinas buvo visiškai praradęs savo balsą ir mūsų namuose įgavęs paprasčiausio augintinio statusą. Jis tapo niekuo neišsiskiriančiu katinu, kurį buvo galima rasti bet kur – kai dabar pagalvoju, atrodo tarytum tai, kad šis katinas kada nors kalbėjo žmonių kalba, buvo tik kažkokia mano matyta haliucinacija. Katinas tikrai puikus ir visai neišrankus, retai kada miauksi, beveik niekada, lyg drauge su žmonių būtų pamiršęs ir kačių kalbą. Kažkodėl jis mano kambarį pavertė savo guoliu, todėl jam teko prisitaikyti prie dažnų mano sesers apsilankymų, kuri nežmoniškai troško rūpintis Šiamisenu.

"Šiamiiii, Šiamiiii. Laikas valgyt!"

Dainuodama žodžius, kurie visai nepataikė į ritmą, mano sesuo išėjo iš kambario, su akivaizdžiomis pastangomis apkabinusi katiną. Jausdamas šiurpą nuo šalto ryto oro, trumpam spoksojau į laikrodžio ciferblatą. Galiausiai prisiverčiau atsikelti, palikdamas užsitęsusį potraukį savo šiltai lovai.

Po to persirengiau, nusiprausiau, nuėjau į svetainę, per penkias minutes nurijau pusryčius ir išėjau pro duris anksčiau nei mano sesuo. Šiandien oras vėl buvo šaltas ir tik toliau blogėjo.

Iki dabar, viskas ėjosi normaliai.

Man kaip visada kopiant į kalną, akiratyje pasirodė pažįstamas pakaušis. Už maždaug dešimties metrų nuo manęs buvusi figūra be jokių abejonių buvo Tanigučis. Įprastai eidamas keliu į kalną šis vaikinas džiugiai šokinėja ir strakalioja, tačiau šiandien jis ėjo tikrai lėtai. Po akimirkos aš jį pasivijau.

"Ei, Taniguči!"

Pamaniau sau, kad kartas nuo karto būtų visai neblogai man pačiam imtis iniciatyvos patapšnoti jam per petį, todėl taip ir padariau.

"...Hmm, Kjonai?"

Jo balsas buvo akivaizdžiai prislopintas. Žinoma; Tanigučis buvo su balta medicinine kauke.

"Kas nutiko? Sloga?"

"E...?" Tanigučis atrodė paliegęs. "Sloga, kaip kad pats matai. Tiesą sakant, geriau būčiau likęs namuose, bet mano senis dėl to pradėjo kelti vėją."

Vakar jis buvo toks kupinas energijos, bet, kaip suprantu, staiga pasigavo slogą.

"Apie ką tu čia šneki? Aš ir vakar suknistai jaučiausi! *Ehem, ehem*" Gerai jau, nereikia čia manęs trikdyti vien dėl to, kad aš nepratęs matyti Tanigučį kosėjantį ir paliegusį. Bet nejaugi jau vakar jam nedaug trūko, kad imtų sirgti? Man jis tiesiog atrodė kvaištelėjęs kaip visada.

"Hmm... Jo? Visai nesistengiau atrodyti sveikas."

Tanigučis pakėlė galvą ir piktai nusišypsojo.

"Juk sau toks laimingas spygavai apie tą savo Kalėdų pasimatymą. Na, greičiau pasveik prieš tą pasimatymą! Žinai, tokia proga retai kada pasitaiko!"

Visgi, Tanigučis dar labiau pakėlė galvą.

"Pasimatymas? Apie ką tu čia? *Ehem* Kalėdoms aš neturiu jokių planų."

Klausimas "Ką?" čia man turėtų kilti. Kas gi nutiko tai jo Koujouen gimnazijos merginai? Nejaugi ji vakar jį metė?

"Ei, Kjonai, apie ką tu čia po velnių kliedi? Nieko aš apie tai nežinau!"

Tanigučis paniurusiai užsičiaupė, o po to vėl pasisuko eiti į priekį. Visi jo slogos simptomai atrodė padarė poveikį, o tas jo silpnumas neatrodė apsimestinis. Be to, sprendžiant iš jo būklės, jo planai dėl to pasimatymo garantuotai žlugo, dėl ko jis tikrai ir jaustųsi paliegęs. Po to jo ankstesnio puikavimosi priešais mane, jam turėtų skaudėti širdį vien į mane pažiūrėjus. Aišku, aišku.

"Nebūk nusiminęs!"

Stumtelėjau Tanigučį per nugarą.

"Kodėl gi tau neprisidėjus prie mėsos troškinio vakarėlio? Vis dar gali suspėti!"

"Kokio dar troškinio? Apie kokį dar vakarėlį tu čia šneki? Nepamenu, kad būčiau ką nors apie tai girdėjęs..."

Ak, štai kaip? Matyt, šokas buvo toks didelis, jog kurį laiką niekas, ką jam sakau, neprasiskverbs vidun. Tuomet geriau nekišiu prie viso to rankų. Didingoji amžinoji laiko tėkmė užgydys visas žaizdas. Prižadu, daugiau to nebeminėsiu.

Tanigučis toliau sliūkino į priekį ir aš irgi lėtai šalia jo kopiau į kalvą.

Tuo metu man vis dar buvo neįmanoma tai pastebėti.

Tai man buvo netikėta: be mano žinios sloga 1-5 klasėje tapo epidemija. Į klasę įėjau prieš pat skambutį, tačiau ten vis dar buvo keletas laisvų vietų, o penktadalis klasės buvo užsikrėtęs baltųjų kaukių mada. Vienintelis paaiškinimas galėtų būti tai, kad jie visi vienu metu suderino slogos inkubacinį periodą ir jos protrūkio laikotarpį.

Dar labiau nustebau sužinojęs, kad vieta už mano nugaros nuo pirmos pamokos buvo palikta laisva.

"Tai neįtikėtina..."

Nejaugi persišaldymas privertė namuose likti net Haruhi? Ar ta šių metų sloga tikrai tokia grėsminga ir smarki? Sunku patikėti, kad egzistuoja pantogenų, kurie pakankamai drąsūs, įsibrauti į Haruhi kūną, jau nekalbant apie tai, kaip nesuvokiama, kad vienas jų ją įveiktų. Labiau įtikinantis paaiškinimas būtų tai, kad ji rezga naujas užmačias, kurios jai ką tik šovė į galvą. Galbūt be mėsos troškinio bus dar kažkas?

Klasės aplinka buvo nyki, ir visai ne dėl oro kondicionieriaus trūkumo. Netikėtai padaugėjo praleidžiančiųjų pamokas. Atrodė, kad net pati 1-5 klasės populiacija buvo kažkaip sumažėjusi.

Žinoma, iš nugaros nejaučiau viską užgožiančio Haruhi buvimo. Nors tuo pačiu metu pajutau, kad atmosfera buvo nepaaiškinamai pasikeitusi.

Tuomet prasidėjo pamokos, kurias atmestinai praleidau, ir greitai atėjo pietų pertrauka.

Kai traukiau iš krepšio savo šaltą kaip akmenį priešpiečių dėžutę, pasirodė Kunikidas, vienoje rankoje laikęs savo priešpiečių dėžutę, ir atsisėdo už manęs.

"Atrodo, kad ši vieta laisva. Neprieštarauji, jei čia atsisėsiu?"

Pasakė Kunikidas, iš servetėlės išvyniodamas savo Tupperware. Po to, kai gimnazijoje tapome klasiokai, pietauti su juo tapo savotišku įpročiu. Apsižvalgiau, ieškodamas kur buvo pasidėjęs mano kitas pietų draugelis, Tanigučis, tačiau klasėje jo nebuvo; matyt, jis nuėjo į mokyklos valgyklą. Šonu pasukau savo kėdę.

"Kažkaip staiga sloga pasidarė populiari. Laimei, bent jau aš neužsikrėčiau."

"Hmm?"

Kunikidas ant ištiestos servetėlės atsargiai pasidėjo savo Tupperware ir apžiūrėjęs jo turinį, pažvelgė į mane nustebusia išraiška. Laikydamas valgomąsias lazdeles lyg krabo žnyples, Kunikidas pasakė.

"Plintančios slogos ženklai buvo pastebimi jau prieš savaitę. Neatrodo, kad tai gripas, nors gal geriau, jeigu ir būtų. Juk šiais laikais prieš jį yra tam tikrų vakcinų."

"Prieš savaitę?"

Paklausiau, nustojęs pjaustyti savo špinatais papuoštą omletą.

Negalėjau įsivaizduoti, kad kas nors tuo pat metu prieš savaitę būtų skleidęs slogos bakterijas. Neatėjusių dėl ligos nebuvo ir, kiek pamenu, per pamokas niekas nekosėjo. Visi 1-5 klasėje atrodė sveiki – nejaugi paslapčiomis man už nugaros veikė kažkoks ligų demonas?

"Ką? Juk buvo gana daug žmonių, kurie dėl ligos neatėjo. Nepastebėjai?"

Visai nepastebėjau. Iš tikrųjų?

"Tikrai taip. Nuo šios savaitės pradžios jis ėme vis labiau blogėti. Tikiuosi, kad jie nepaskelbs karantino. Mane apima nuojauta, kad jie dėl to sutrumpintų mūsų žiemos atostogas."

Kunikidas į savo burną įsidėjo furikake ryžių.

"Tanigučis pastaruoju metu irgi atrodo siaubingai. Jo tėvo nuomone persišaldymą reikia išprakaituoti, todėl neleidžia jam likti namuose, nebent temperatūra būtų virš 40°C. Tikiuosi, kad Tanigučis ką nors sugalvos, kol jam visai nepablogėjo."

Aš sustojau judinti savo valgomąsias lazdeles.

"Kunikidai. Atleisk, bet aš maniau, kad Tanigučis tik nuo šiandien pradėjo atrodyti leisgyvis."

"O ne, jokiu būdu. Jis taip buvo jau nuo šios savaitės pradžios, ar ne? Juk vakar jis net nėjo į fizinį lavinimą."

Dariausi vis labiau ir labiau sutrikęs.

Palauk, Kunikidai. Apie ką tu čia kalbi? Kiek pamenu, per vakarykštę fizinio lavinimo pamoką vykusias futbolo rungtynes Tanigučis vaikėsi kamuolį taip energingai lyg būtų apsinešęs nuo steroidų. Dėl to klysti tiesiog negaliu, nes kaip tik žaidžiau priešingoje komandoje ir nuolatos bandžiau iš jo atkovoti kamuolį. Žinoma, aš tai dariau visai ne dėl to, jog Tanigučis susirado merginą, tačiau jeigu būčiau žinojęs, kas šiandien nutiks, prieš jį puolant būčiau geriau apie tai pagalvojęs.

"Tu tikras? Rimtai? Keista."

Kunikidas nulenkė galvą, krapštydamas morkas iš savo kinpiragobou.

"Gal čia aš suklydau?"

Jis pasakė lengvabūdišku tonu.

"Hmm, na, sužinosim, kai grįš pats Tanigučis."

Kas po galais šiandien nutiko? Tanigučis ir Kunikidas kalba tarytum būtų už tiršto rūko ir kažkodėl net Haruhi nėra! Nejaugi tai blogą lemiantis ženklas, reiškiantis rūpesčius visai žmonijai, išskyrus Haruhi? Mano paprastai tylus šeštasis pojūtis pradėjo skambinti visais pavojaus varpais, o keisti šiurpuliai staiga perbėgo man per nugarą.

Aš buvau teisus.

Mano nuojauta manęs nenuvylė. Nebuvo jokių abejonių, kad tai blogą lemiantis ženklas. Mano nuojauta nenustatė tik tai, ant kieno galvos užgrius visi šie rūpesčiai. Visa žmonija, išskyrus Haruhi – na, ne visai. Kad ir kaip tai atrodytų netikėta, tačiau tik vienas žmogelis tai pastebėjo ir buvo sunerimęs dėl šito įvykių posūkio. Išskyrus šį vienintelį vargšelį, visai likusiai žmonijai tai nė kiek nekėlė rūpesčių. Taip buvo todėl, kad jie iš esmės neturėjo jokių galimybių pastebėti pačios šio įvykio pradžios. Neįmanoma pastebėti to, kas už tavo suvokimo ribų. Iš jų perspektyvos pasaulis visai nepasikeitęs.

Tai kas gi tas vienintelis, kuris pakliuvo į bėdą?

Atsakymas akivaizdus –

Aš!

Iš susipainiojimo stovėjau netekęs žado kol visas pasaulis paliko mane užnugaryje.

Taip, pagaliau supratau.

Gruodžio 18-osios pietų pertrauka.

Blogą lemiantis ženklas apsireiškė fizine forma ir atidarė klasės duris.

Vau! Pora merginų, kurios klasėje sėdi prie durų, ėmė cypti iš džiaugsmo. Akivaizdu, kad triukšmas kilo tuomet, kai jos pastebėjo ką tik pro duris įėjusią klasiokę. Pro jūreivių uniformas vilkinčių merginų grupės tarpus akies krašteliu pastebėjau jų dėmesio centre šmėstelint ją.

Būdama ant vienos rankos užsikabinusi krepšį, ji nusišypsojo prie jos skubančioms draugėms.

"Taip, man viskas gerai. Po to, kai man šįryt ligoninėje suleido vakciną, pasijutau daug geriau. Namuose nebuvo ką veikti, todėl nusprendžiau ateiti bent jau į popietines pamokas."

Su švelnia šypsena ji atsakinėjo į klausimus apie savo savijautą. Pabaigusi šį trumpą bet gyvybingą pokalbį, siūbuodama į šonus savo pusiau ilgus plaukus, ji pradėjo palaipsniui... eiti – link – mūsų.

"A, turėčiau pasitraukti."

Kunikidas įsikando savo valgomąsias lazdeles ir atsistojo. Na, o kalbant apie mane, atrodė, kad iš mano balso stygų buvo atimta galimybė skleisti garsus, arba kad net buvau pamiršęs kaip kvėpuojant traukti deguonį. Aš tiesiog į ją spoksojau. Laiko tėkmė atrodė begalinė, nors iš tiesų ji nuėjo vos kelis žingsnius. Kai galiausiai ji sustojo, ji stovėjo priešais mane.

"Kas ne taip?"

Sutrikusiu tonu paklausė ji, žiūrėdama į mane tarytum nieko nebūtų nutikę.

"Atrodai lyg būtum pamatęs vaiduoklį! O gal kas nors yra man ant veido?"

Tada ji pasisuko link Kunikido, kuris bandė susitvarkyti savo Tupperware.

"O, aš tik noru pasikabinti savo krepšį. Toliau valgyk pietus. Aš prieš ateidama pasivalgiau. Per pietų pertrauką galiu tau paskolinti savo suolą."

Kaip ir pasakiusi, ji pasikabino savo krepšį ant prie suolo šono esančio kabliuko ir grakščiai pasisuko link jos laukiančių draugių rato.

"Palauk."

Turbūt mano balsas skambėjo kaip riksmas.

"Kodėl tu čia esi?"

Ji apsisuko ir pervėrė mane šaltu žvilgsniu.

"Ką tu turi galvoje? Ar yra kas nors keista, kad aš čia esu? O gal bandai pasakyti, kad būtų geriau, jei dėl slogos ilgiau likčiau namuose? Ką tu tiksliai bandai tuo pasakyti?"

"Ne. Man nerūpi ta tavo sloga. Aš ne apie tai..."

"Kjonai."

Kunikidas susirūpinusiai patapšnojo man per petį.

"Šiandien tu toks keistas! Tu visą dieną kalba keistus dalykus."

"Kunikidai, ar tu apie nieką nepagalvoji, kai į ją pasižiūri?"

Nebegalėdamas to daugiau pakęsti, atsistojau ir pirštu parodžiau į ją, kuri į mane žiūrėjo tarytum būtų susidūrusi su neišsprendžiama mįsle.

"Juk tu irgi žinai, kas ji, ar ne? Ji iš viso neturėtų čia būti!"

"...Kjonai, kaip grubu užmiršti savo klasiokės veidą tik todėl, kad ji porą dienų nebuvo mokykloje! Ką tu turi omenyje, sakydamas, kad ji neturėtų čia būti? Mes juk visąlaik buvom toje pačioje klasėje, tiesa?"

O kaip gi aš galėčiau tai užmiršti! Ji juk kėsinosi mane nužudyti! Net jai kada nors užmiršiu veidą žmogaus, kuris norėjo mane užmušti, pusė metų tam pernelyg trumpas laikas.

"Supratau!"

Jos veide nušvito šypsena, tarytum ji ką tik būtų sugalvojusi neįtikėtiną išdaigą.

"Tu turbūt po pietų nusnūdai, ar ne? Galbūt susapnavai kokį nors košmarą? Matyt, taip ir buvo. Nagi! Pabusk!"

"Ar irgi taip nemanai?" su plačia šypsena savo mielame veide, ji pasisuko link Kunikido, tikėdamasi pritarimo. Ji turėjo būtent tos merginos išvaizdą, kurios vaizdai įsirėžė man į atmintį ir nebegalėjo būti ištrinti.

Įvairūs praeities prisiminimų vaizdiniai. Klasė, pripildyta saulėlydžio spindulių – ant grindų išsiplečiantys šešėliai – langų neturinčios sienos – išsikraipiusi erdvė – rankoje laikytas peilis – nežymi šypsena – sutrupėję smėlį primenantys kristalai...

Mūsų ankstesnė klasės seniūnė, sunaikinta per kovą su Nagato, kuri tariamai turėjo būti persikėlusi į Kanadą.

Priešais mane stovėjo Asakura Rjouko.

"Pražvalėsi, jei nusiprausi veidą. Ar turi su savimi nosinaitę? Galiu tau paskolinti savo."

Asakura įsikišo ranką į savo sijono kišenę, bet aš ją savo ranka sulaikiau. Kas žino, ką dar ji išsitrauks kartu su ta savo nosinaite?

"Nereikia. Užuot, pasakyk man kas čia dedasi. Viską. Ypač tai, kodėl palieki savo krepšį prie Haruhi suolo? Čia ne tavo vieta, o Haruhi."

"Haruhi?"

Asakura suraukė antakius ir paklausė Kunikido.

"Kas ta Haruhi? Ar tai kažkieno pravardė?"

Kunikido atsakymas atėmė iš manęs bet kokią viltį.

"Nesu girdėjęs. Haruhi-san... Kaip jos vardas rašosi?"

"Haruhi yra Haruhi."

Sumurmėjau, apimtas gniuždančio jausmo.

"Jūs pamiršot kas yra Suzumija Haruhi? Kaip po velnių iš viso įmanoma ją pamiršti?"

"Suzumija Haruhi... Na, Kjonai."

Raminančiu balsu Kunikidas pradėjo lėtai aiškinti.

"Tokio žmogaus mūsų klasėje nėra! Be to, nuo mūsų paskutinio vietų apsikeitimo, ši vieta priklausė Asakurai-san. Ar tikrai nesumaišei su kita klase? Hmm, nesu anksčiau girdėjęs apie tą Suzumiją. Ji tikriausiai ne iš pirmamečių klasės..."

"Aš irgi net neįsivaizduoju."

Asakura prabilo švelniu katės balsu, tarytum siūlytų man karčių vaistų.

"Kunikidai-kun, ar galėtum žvilgtelėti mano suole? Ten kampe turėtų būti klasės žurnalas."

Pagriebiau žurnalą, kurį ištraukė Kunikidas. Iškart atsiverčiau pirmamečių 1-5 klasės puslapį ir perbėgau pirštu per merginų pavardes.

Saeki, Sakanaka, Suzuki, Seno...

Tarp Suzuki ir Seno nebuvo jokios pavardės. Suzumijos Haruhi vardas buvo pradingęs iš klasės žurnalo. "Ko tu ieškai? Tokia mergina iš viso net neegzistuoja!" šaukė man žurnalo puslapis. Užvertęs jį, užsimerkiau.

"...Kunikidai, turiu prašymą."

"Taip?"

"Įžnybk man į skruostą. Noriu pabusti."

"Tu tikras?"

Jis įžnybė iš visų jėgų. Skaudėjo. Tačiau aš nepabudau. Atmerkęs akis, aš vis tiek galėjau matyti priešais mane stovinčią Asakurą, surietusią savo lūpas į arką.

Kas čia po velnių nutiko?

Staiga supratau, kad mes tapome klasės dėmesio centru. Visų akys buvo nukreiptos į mane, tarytum jie būtų pamatę nusenusį valkataujantį šunį, kenčiantį nuo šunų maro. Po velnių! Kodėl? Aš nepasakiau nieko blogo!

"Po galais!"

Keletą kartų aplinkinių paklausiau dviejų klausimų:

Kur yra Suzumija Haruhi?

Ar nebuvo Asakura Rjouko persikėlusi į kitą mokyklą?

"Nežinau."

"Ne, nebuvo."

Atsakymai, kuriuos gavau, man nieko gero nežadėjo. Tarytum būtų buvę susitarę, jie privedė mane iki to, kad pradėjau jausti svaigulį ir pykinimą. Jausdamas įtempto puolimo paliktą netektį, turėjau atsiremti savo kūną į netoliese buvusį suolą. Atrodė, kad kažkuri dalis mano sveiko proto buvo sudaužyta į šipulius.

Asakura uždėjo savo ranką man ant riešo ir susirūpinusiai į mane pasižiūrėjo. Jos saldus plaukų kvapas mane veikė kaip narkotikas.

"Manau, tau reikėtų nueiti į slaugės kabinetą. Tokie dalykai gali nutikti, kai blogai jautiesi. Matyt, taip ir yra! Ar tu nepradėjai sirgti sloga?"

'Ne!'

Norėjau sušukti iš visų plaučių. Čia ne aš keistas! Pati ši situacija keista!

"Trauk šalin nuo manęs rankas!"

Nustūmiau šalin Asakuros ranką ir nubėgau link klasės išėjimo. Savo odoje jaučiau neaiškiai nemalonų jausmą, kuris skverbėsi man į smegenis. Staigus slogos protrūkis, tarpai pokalbyje su Tanigučiu, Haruhi vardo pradingimas iš klasės žurnalo, Asakuros pasirodymas... Ką? Haruhi dingo? Niekas jos nebeprisimena? Negali taip būt! Ar neturėjo šis pasaulis suktis aplink tą mergiotę? Ar ta nelemta mergiščia nebuvo visuotinio masto rūpesčių kelėja?

Vos nepargriūdamas, iš visų jėgų nutempiau savo kojas pirmyn ir kone ant visų keturių įpuoliau į koridorių.

Pirmas dalykas, kuris atėjo man į galvą, buvo Nagato veidas. Ji be jokios abejonės paaiškintų man šią padėtį. Visgi, ji juk Nagato Juki, tylioji tačiau visagalė ateivių androidė. Ji visąlaik viską kaip nors išspręsdavo. Visai neperdėčiau sakydamas, kad iki šiol išgyvenau tiktai Nagato dėka.

Aš turiu Nagato!

Ji išgelbės tokį kaip aš iš šios keblios padėties!

Nagato klasė buvo netoliese. Neturėdamas net bėgti, pasiekiau ją vos po kelių sekundžių. Vis tiek negalėdamas nieko sugalvoti, atidariau duris ir paieškojau mažosios trumpaplaukės merginos.

Jos nebuvo.

Tačiau pasiduoti buvo dar per anksti. Per pietų pertrauką ji tikriausiai buvo klubo kambary ir skaitė knygas. Net jei jos nebuvo klasėje, būtų kvaila daryti išvadą, kad net Nagato pradingo.

Kitas žmogus, apie kurį pagalvojau, buvo Koizumis. Literatūros klubo kambarys, esantis Senajame komplekse, buvo toli nuo čia. Tas pastatas buvo net už Asahinos-san antramečių klasės. Būtų greičiau nueiti į 1-9, esančią vienu aukštu žemiau. Koizumi Icuki, tu tik būk ten! Jokioj kitoj situacijoj labiau nenorėčiau pamatyti tą jo nuolatos besišypsančią marmūzę.

Risčia nubėgau per koridorių, nusileidau žemyn laiptine, nušokdamas per tris laiptus, ir nuskubėjau link 1-9 klasės, esančios mokyklos pastato kampe, melsdamasis, kad tas antgamtinių galių turintis veikėjas būtų ten.

Praėjus pro 1-7 klasę, po to 1-8 klasę, ten buvo 1-9 klasė...

"Ką? Kodėl?"

Pagaliau pradėjęs susigaudyti, sustojau ir dar kartą pasitikslinau lenteles, kurios kabėjo ant sienos. Į kairę nuo 1-8 klasės buvo 1-7 klasė. Į dešinę nuo 1-8 klasės buvo...

Tik laiptinė, vedanti link atsarginio išėjimo.

Daugiau nieko. Nei šešėlio, nei žymės.

"Kaip taip gali būti...?"

Jau nekalbant apie Koizumį.

Buvo pradingusi visa 1-9 klasė.