Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius3

Trečiasis skyrius

Gruodžio 20-oji.

Išaušo trečiosios dienos rytas nuo tada, kai pasikeitė pasaulis ir kuomet pabudau iš besapnio miego. Kaip įprastai, išlipau iš lovos, jausdamasis, tarytum mano skrandis būtų prikimštas tuzinu .300 mm kulkų. Šiamisenas, kuris miegojo ant antklodės, staiga nusirideno ant grindų ir išsitiesė. Koja švelniai bakstelėjau jam per pilvą ir atsidusau.

Iškišusi savo galvą pro duris, mano sesuo nusiminė, pamačiusi, kad jau buvau atsibudęs.

"Na, ar Šiamis kalbėjo?"

Ji manęs to kamantinėjo nuo pat vakar vakaro. Mano atsakymas visąlaik buvo toks pat:

"Ne~a."

Man dar savo pirštuose tebejaučiant katino kailio švelnumą, mano sesuo pasigrobė Šiamiseną ir išsinešė jį iš mano kambario, dainuodama jam savo kūrybos "pusryčių dainelę". Gerai tiems katinams, vieninteliai jų rūpesčiai tai paėsti, pamiegoti ir pasilaižyti kailį. Kaip norėjau su juo bent dienai pasikeisti vietomis. Ką gali žinoti, galbūt tada lengviau rasčiau tai, ko ieškau.

Teisingai, aš vis dar neradau tų raktų. Nei nesužinojau ką tie raktai reiškė. Jau nekalbant apie programos paleidimo sąlygas. Jei šiandien ko nors nepadarysiu, pasaulis toks ir išliks. O gal net dar labiau pablogės. Galutinis terminas... kodėl jis iš viso nustatytas? Ar Nagato reikėjo spausti savo galias iki jų ribų, kad man suteiktų bent tokį ribotą laiko limitą?

Nei kiek nepasistūmėdamas į priekį, išėjau į mokyklą. Virš visų galvų kyboję niūrūs debesys pranašavo, kad tuoj ims snigti. Matyt, šiais metais bus baltos Kalėdos, juk ir iki šiol irgi daug snigo. Pastaraisiais metais apylinkėse daug sniego nebuvo, tačiau sprendžiant iš šios žiemos šaltumo, tikriausiai pripustys kaip reikiant. Ruošdamasi žiemos išvykai Haruhi turbūt džiūgautų kaip šunytis... Žinoma, jei tik Haruhi vis dar egzistuotų.

Man kaip visada kopiant į kalvą link Šiaurės gimnazijos, nepastebėjau nieko, kas atkreiptų mano dėmesį, kol galiausiai pasiekiau 1-5 klasę. Dėl savo menko fizinių jėgų atsinaujinimo, į klasę sugebėjau įropoti tik prieš pat skambutį. Kaip ir vakar, klasėje buvo daug dėl ligos nepasirodžiusių, tačiau kas mane nustebino buvo tai, kad Tanigučiui pakako vos vienos poilsio dienos. Nors jis vis dar buvo su kauke, visgi atėjo. Tik dabar supratau, kad šitam tipeliui vis dėlto patinka eiti į mokyklą.

Beje, už manęs sėdinti Asakura šiandien labai jau prasmingai šypsojosi.

"Labas rytas."

Asakura su manimi paprasčiausiai pasisveikino, kaip ir su visais kitais. Aš tiesiog jai linktelėjau atgal.

Kai tik nuskambėjo skambutis, skelbiantis pamokų pradžią, pro duris energingai įėjo Okabe-sensei ir ėmėsi uoliai vesti klasės valandėlę.

Jau buvau pasimetęs, kuri gi savaitės diena šiandien buvo. Šiandienos pamokų tvarkaraštis atrodė kitoks, nei atsimenu, nors nebuvau tikras. Net nebuvau tikras, ar praėjusią savaitę šią dieną turėjau tokias pat pamokas. Jei vakarykštis ir šiandieninis pamokų tvarkaraščiai būtų buvę sukeisti vietomis, abejoju, kad iš viso pastebėčiau. Nejaugi čia tik aš pasidariau keistas? Mergina, žinoma kaip Suzumija Haruhi, niekada neegzistavo, Asakura buvo populiariausia visoje klasėje, Asahina-san buvo nepasiekiama senpai, o Nagato buvo vienintelė Literatūros klubo narė.

Tai kas iš tiesų buvo tikra? Nejaugi Komanda SOS ir viskas ką iki šiol turėjau patirti buvo tik mano vaizduotės vaisius?

Po velnių, mano mintys darosi vis labiau ir labiau neigiamos.

Per pirmąją pamoką, fizinį lavinimą, buvau išsiblaškęs vartininkas, kurio visai nedomino vartų gynyba; sekanti pamoka buvo matieka, per kurią man tiesiog viskas įeidavo pro vieną ausį ir pro kitą išeidavo; man net nepastebėjus, atėjo pertrauka.

Tuomet, kai nudribau ant suolo, kad atvėsinčiau galvą...

"Ei, Kjonai,"

Tai buvo Tanigučis. Jis buvo po smakru pasikabinęs savo kaukę ir šypsojosi ta savo idiotiška šypsenėle.

"Sekanti pamoka bus chemija, o mokytojas šiandien klausinės mano eilę, biški man padėk."

Tau padėt? Nu, tu gal visai išdurnėjai?! Juk pats supranti, kad jau skersai ir išilgai žinome vienas kito stiprybes ir silpnybes, ar ne? Kaip aš galiu žinoti tai, ko tu nežinai?

"Ei, Kunikidai,"

Pasišaukiau savo kitą partnerį, kuris buvo ką tik grįžęs iš tualeto,

"Pamokyk Tanigučį visko ką žinai apie natrio hidroksidą. Ypač tai, kaip jis draugauja su druskos rūgštimi."

"Na, tai paprasta, kai juos sumaišai, jie neutralizuojasi."

Atsakė Kunikidas, perbėgęs akimis per Tanigučio vadovėlį.

"A, tai čia tas klausimas. Pirma apsiskaičiuok molius ir tada galėsi juos pasiversti į kilogramus. Leisk pagalvoti..."

Matant, kaip nusimanantis žmogus tai taip kasdieniškai aiškina, imi jaustis visiškai bejėgis.

Tanigučis be perstojo linkčiojo galva, tačiau Kunikidui tęsiant, jis pats daugiau nebesistengė spręsti. Nuo mano suolo jis pasičiupo mechaninį pieštuką ir pakeverzojo keletą skaičių ir simbolių tuščiuose vadovėlio vietose.

Sutvarkius visą šį reikalą, Tanigučis man keistai šyptelėjo:

"Kjonai, per fizinį žaidžiant fūlę Kunikidas man viską papasakojo. Taip išeina, kad užvakar kėlei kažkokį sambrūzdį."

Tai juk pats buvai tą dieną mokykloje, ar ne?

"Per pietų pertrauką ėjau nusnaust į slaugės kabinetą, o po to visą popietę jaučiausi mieguistas. Tik šįryt apie tai sužinojau. Girdėjau, kad tau buvo visai pasimaišę, nejaugi tu tikrai sakei, kad Asakura neturėtų egzistuoti?"

"Nu jo."

Pakėliau ranką ir pamojau ja, rodydamas "Atsiknisk tu pagaliau nuo manęs!". Visgi, Tanigučis tik šyptelėjo ir tęsė:

"Kaip gaila, kad manęs čia nebuvo. Retai kada tave pamatysi taip juokingai šūkaujantį."

Atrodė, kad Kunikidas kažką iš tada prisiminė ir pasakė:

"Kjonui šiandien jau geriau. Tą dieną galėjo pasirodyti, kad jis tyčia bandė prisikabinti prie Asakuros-san. Ar ji tau kažką padarė, kad supykdė?"

Jei būčiau pasakęs, mane būtų palaikę bepročiu. Štai todėl tylėti buvo savaime suprantamas dalykas.

"A taip, tu sakei, kad Asakura-san kažką pakeitė. Ar galiausiai radai tą žmogų? Jos vardas Haruhi, ar ne? Kas ji tokia?"

Malonėtumei man viso to nepriminėt? Dabar aš kiekvieną kartą nevalingai krūptelėju, kai paminimas tas vardas, net jei jis būtų ištartas papūgos.

"Haruhi?"

Matai? Net Tanigučis kraipo galvą. Ne vien tai, jis net pasakė:

"Sakydamas Haruhi, juk neturi galvoje Suzumijos Haruhi, ar ne?"

Taip, tos Suzumijos Haruhi......

Kaulai mano kakle sugirgždėjo. Lėtai pakėliau galvą ir pasižiūrėjau į savo klasioką, kuris spoksojo į mane ta buka išraiška.

"Taniguči, ką tu ką tik pasakei?"

"Sakiau Suzumija, prietranka iš Rytų vidurinės. Aš trejus metus buvau su ja vienoje klasėje. Kažin, kaip ten ji laikosi...... Ir iš kur tu ją pažįsti? Sakei, kad ji buvo pakeista Asakuros, kaip iš viso tai suprast?"

Mano akys akimirksniu išbalo—

"Tu! Tu sumautas plikas aštuonkoji!"

Staiga pašokęs, sušukau. Matyt įbauginti mano staigaus protrūkio, abu, Tanigučis ir Kunikidas, instinktyviai šiek tiek atsitraukė.

"Ką tu vadini 'aštuonkoju'?! Jei aš tau aštuonkojis, tai tu sepija! Be to, mano šeima jau daug kartų turi sidabraspalvius plaukus, todėl pats dėl savųjų labiau rūpinkis!"

Tai ne tavo sumautas reikalas! Pagriebiau Tanigučį už jo apykaklės ir prisitempiau jį link savo veido, kol vos nesusilietė mūsų abiejų nosys.

"Sakei, kad pažįsti Haruhi?!"

"Kaip aš galiu jos nežinoti? Aš penkiasdešimt metų jos neužmiršiu! Jei yra kas nors, kas iš Rytų vidurinės jos nepažįsta, jiems reiktų pasitikrinti, ar neserga amnezija."

"Kur?"

Lyg giedodamas kokią mantrą, šaudžiau klausimą po klausimo:

"Kur ta mergiotė? Kur dabar yra Haruhi? Sakyk, kur!"

"Kas tau užėjo? "Kur", "kur" lyg taiko būgnas! Nejaugi kur nors ją pamatei ir įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio? Pasiduok! Sakau taip tik tavo paties labui. Nors iš išvaizdos ji kiekvieno vaikino svajonė, jos elgesio pakanka, kad sudaužytų visas tas svajones į šipulius. Pavyzdžiui, ji......"

Kalkėmis mokyklos stadione piešė keistas geometrines figūras, ane? Ir pats jau žinau. Manęs nedomina jos praeities nusikalstama veikla, man terūpi kur po velnių Haruhi yra dabar!

"Ji Koujouen akademijoje."

Pasakė Tanigučis, tarytum atsakytų, koks vandenilio atominis skaičius.

"Jei neklystu, ji įstojo į tą gimnaziją, kalvos papėdėj, iš kart priešais stotį. Ji gana protinga, todėl savaime suprantama, kad ji mokytųsi tokioje elitinėje mokykloje."

Elitinėje?

"Nejaugi ta Koujouen tikrai tokio aukšto lygio? Galvojau, kad ten tiesiog turtingų merginų mokykla."

Tanigučis pasižiūrėjo į mane užjaučiančiomis akimis ir atsakė:

"Kjonai, nežinau ko tau ten prišnekėjo vidurinėj, bet ta akademija visada buvo mišri. Jau nekalbant apie tai, kad ta mokykla viena geriausių visoj prefektūroj pagal įstojančių į universitetą procentą. Turėti tokią mokyklą mūsų rajone žiauriai nervina!"

Klausydamasis Tanigučio paistalų, palengva paleidau rankas.

Kaip aš to anksčiau nesupratau? Už tai man derėtų sau seppuku pasidaryti.

Vien tik dėl to, kad Haruhi nebuvo Šiaurės gimnazijoje, pamaniau, kad ji iš viso dingo iš šio pasaulio. Kaip matot, mano vaizduotė blogesnė nei to milžiniško urvinio svirplio. Kai sekančią vasarą vyksiu pas gimines į kaimą, man reikės eiti pasišnekučiuoti su vienu jo giminaičių, sėdinčių kur prie balkono. Mes turbūt puikiai sutartume.

"Ei, tu gal raminkis." Tanigučis susitvarkė apykaklę ir pasakė, "Kunikidai, tu teisus. Jam tikrai stogas nuvažiavo ir atrodo, kad jam tik dar labiau blogėja."

Šnekėk ką nori, aš dabar neturiu nuotaikos su tavim ginčytis, nes šiuo metu buvo kai kas, kas mane labiau nervino, nei išdavikiškasis Tanigučis ir be perstojo linkčiojantis Kunikidas.

Tiesiog sunku patikėti mano bloga sėkme. Jei tą dieną kas nors iš Rytų vidurinės būtų sėdėjęs netoliese, arba Tanigučis tada būtų buvęs klasėje, būčiau daug anksčiau išgirdęs Haruhi vardą. Bliamba, kieno tai kaltė? Nagi, pasirodyk, niekše, kad galėčiau tau atspardyti subinę! Nors visai neprieštarauju to atidėti ir kitam kartui. Visi klausimai, kuriems reikėjo atsakymų, buvo paklausti. Toliau liko tik imtis veiksmo.

"Kur tu eini, Kjonai? Tualetą?"

Apsisukau, skubėdamas link klasės durų ir pasakiau:

"Aš išeinu anksti."

Kaip tik galima anksčiau,

"O kaip dėl tavo krepšio?"

Jis tik trukdys.

"Kunikidai, jei klaus Okabe, pasakyk, kad aš mirštu nuo buboninio maro, dizenterijos ir vidurių šiltinės vienu metu. Be to, Taniguči!"

Nuoširdžiai padėkojau savo klasiokui, kuris nukabinęs žandikaulį žvilgsniu lydėjo mane išeinant:

"Dėkui!"

"A, aha......?"

Toliau nežiūrėdamas, kaip Tanigučis prie smilkinio sukinėja pirštu, išbėgau iš klasės ir po kokios minutės jau buvau prie mokyklos vartų.

Dideliu tempu bėgti nuo kalno buvo išties sunku. Todėl, kad buvau pernelyg susijaudinęs, bėgau iš visų jėgų ir po kokių dešimties minučių mano kojos ir plaučiai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad per daug juos spaudžiu, jau nekalbant apie mano širdį. Kai dabar pagalvoju, aš čia būčiau laisvai suspėjęs, net jei būčiau palaukęs, kol baigsis trečia pamoka. Šiuo metų laiku, Koujouen akademijoje turbūt irgi yra sutrumpintos pamokos. Būtų pakakę, jeigu būčiau ten nusigavęs iki nuskambant paskutiniam skambučiui. Net jei būčiau tiesiog atėjęs iš Šiaurės gimnazijos, aš vis tiek būčiau užtrukęs ne daugiau nei pusvalandį.

Tuomet, kai suvokiau kokie menki buvo mano laiko paskirstimo įgūdžiai, jau buvau pasiekęs privačiąją mokyklą prie stoties, pradiniame mano kasdieninio priverstinio kopimo maršruto į mokyklą taške. Mokykloje buvo labai tylu, ar jiems vis dar buvo pamokos? Pasižiūrėjau į savo laikrodį: jeigu pas juos pamokos nesiskiria nuo mūsiškių, jiems tikriausiai dabar trečia pamoka. Kitaip tariant, kol atsidarys mokyklos vartai, aš turiu visą valandą laisvo laiko. Viskas, ką galėjau daryti šitame šaltame ore tuščiomis rankomis, buvo laukti.

"Galėčiau tiesiog įsibrauti be leidimo......"

Mano vietoje, Haruhi būtent taip ir darytų ir kuo gražiausiai susitvarkytų. Deja, aš neturėjau tokio pasitikėjimo savimi ir, lėtai priėjęs prie vartų, pasimečiau ir tuoj pat vėl paskubomis nusliūkinau šalin. Už uždarytų mokyklos vartų stovėjo rūstaus veido apsauginis. To juk ir tereikia tikėtis iš turtingos privačios mokyklos.

Iš tiesų, aš galėjau perlipti tvorą ir įsmukti į mokyklą; bėda tik ta, kad tvoros viršūnė buvo gana tolokai nuo žemės, o ant jos dar buvo apraizgaliota spygliuota viela, todėl geriau atrodė tiesiog palaukti, kol bus atidaryti mokyklos vartai. Jei braučiausi be leidimo, viskas būtų baigta, jeigu būčiau pagautas. Aš jau taip toli nuėjau, nenoriu leisti, kad taip paprastai būtų Game Over. Galų gale, priešingai nei Haruhi, kai reikia, aš vis dar sugebu suimti save į rankas.

Taigi, aš taip pralaukiau beveik dvi valandas.

Nuskambėjus neįprastam mokyklos skambučiui, pro atvertus vartus lyg potvynis pasipylė mokiniai.

Tanigučis buvo teisus, čia iš tiesų buvo mišri mokykla. Merginų uniformos buvo tokios pat kaip ir anksčiau – juodi moteriški švarkeliai, o tarp jų įsimaišę ir namo skubantys vaikinai vilkėjo tradicines gakuran uniformas. Tai buvo visiška priešingybė Šiaurės gimnazijai, kur merginos vilkėjo jūreivių uniformas, o vaikinai – švarkus. Pagal merginų ir vaikinų santykį, atrodė, kad daugiau buvo merginų......

"Kaip taip gali būti...... Tiek to."

Tarp vaikinų buvo keletas pažįstamų veidų, jie buvo mokiniai iš 1-9 klasės. Aš maniau, kad jie visi buvo pradingę, bet, kaip paaiškėjo, jie visą laiką buvo šitoje gimnazijoje. Nežinau, ar tai tik sutapimas, tačiau tarp jų nemačiau nei vieno, kuris būtų buvęs iš mano vidurinės. Tie, kuriuos buvau sutikęs anksčiau, nelabai kreipė į mane dėmesio ir paskubomis ėjo pro šalį, greitai žvilgtelėdami į mane įtariu žvilgsniu. Dabar jie tikriausiai turi visą naujų prisiminimų rinkinį, labai tikėtina, kad kur kas laimingesnių mokyklinių prisiminimų, nes jiems bent jau nereikia einant į mokyklą kasdien kopti į tą nelemtą kalną.

Aš toliau laukiau. Sakyčiau, tikimybė, kad ją sutiksiu, buvo kokie 50/50. Jei ta mergiotė buvo įstojusi į kokį klubą ar buvo kažkuo tai užsiėmusi ir turėjo likti mokykloje, tuomet man tereikia čia pastypsoti kaip kaliausei. Meldžiu. Greičiau eik namo. Ir tada pasirodyk priešais mane.

O kas, jei šitoj Koujouen akademijoje yra kita Komanda SOS su kitais nariais nei aš, su kuriais ji užsiima visokia tai veikla......

Vien apie tai pagalvojus, mano vidaus organai ėmė maištauti kaip paklaikę. Ar tai nereiškia, kad Asahina-san, Nagato, Koizumis ir aš esame tik nereikalingos šiukšlės? Tokiu atveju aš esu net ne antraeilis veikėjas, o visiškas pašalinis. Aš to visai nenoriu! Kam aš turėčiau melsti? Jėzui, Mahometui, Būdai, Maniui, Zaratrustrai, Lovecraft'ui, man tiks bet kas! Jei tik kuris nors iš jų numalšins man šį nerimą, aš tikėsiu bet kokia jų skelbiama pranašyste ar legenda. Net jei tai būtų viena po gatves besišlaistančių įtartinų sektų, aš mielu noru prie jų prisidėčiau. Dabar aš galiausiai suprantu, koks jausmas būti žmogumi, kuris bandosi kabintis į bet kokį šiaudą ir vis tiek nugrimzta į liūną.

Maždaug dešimt minučių kentęs nerimą ir liūdesį,

"......Ech,"

Giliai atsidusau, net nežinodamas, ką reiškė šis atodūsis. Kodėl gi aš darau tokį didžiulį paguodos atodūsį?

Nes pasirodė ji.

Švarkelių ir gakuran uniformų jūroje pamačiau veidą, kurio nebepamiršiu visą likusį savo gyvenimą.

Kaip ir tada, kai pirmąją mokslo metų dieną ji save prisistatė ir sustingdė klasėje orą, ji turėjo ilgus plaukus, kurie siekė jai iki liemens. Kurį laiką žiūrėjau į ją pritrenktas, o po ėmiau skaičiuoti pirštais, bandydamas išsiaiškinti, kuri gi šiandien buvo savaitės diena. Šiandien nebuvo diena, kada ji turėjo laikyti savo plaukus palaidus. Matyt, šitos Haruhi nedomino kvailiojimas su plaukais.

Tarytum būdami nepatenkinti, kad užstoju kelią, Koujouen akademijos mokiniai turėjo mane apeiti pro kairę ir dešinę pusę. Neįsivaizduoju, ką jie galvojo apie vaikiną, kuris lyg nevisprotis stovėjo priešais mokyklos vartus, tačiau jie gali sau galvoti ką tik nori. Aš neturėjau laiko kada dėl to rūpintis.

Stovėjau sustingęs ir stebėjau, kaip palengva artėja mergina, vilkinti mokyklinę uniformą.

Suzumija Haruhi.

Aš pagaliau tave radau.