Suzumija Haruhi:Knyga2 Prologas

Prologas

Haruhi panaši į žmogų, kuris neturi jokių rūpesčių. Tačiau ji turi. Vienintelis dalykas, kuris neduoda jai ramybės yra tai, kad “pasaulis pernelyg paprastas”.

Jai “nepaprasti dalykai” yra bet kokie antgamtiniai reiškiniai, kas reiškia, kad ji dažnai sau galvoja, “aš negaliu patikėti, kad prieš mane nepasirodo nei pusės vaiduoklio!”

Turėčiau jums paminėti, kad žodis “vaiduoklis” gali būti pakeistas “ateiviu”, “keliautoju lauku” arba “esperu”. Visiems žinoma, kad tokie dalykai atsiranda tik išgalvotuose pasauliuose, o tikrovėje jų paprasčiausiai nėra. O tai reiškia, kad kol Haruhi toliau gyvens šiame pasaulyje, šis faktas jai ir toliau neduos ramybės. Pasaulis ir turi toks būti; nieko čia keisto. Visgi, pastarieji nutikimai mano gyvenime labai apsunkino mano įsitikinimą šiuo faktu; tai man irgi neduoda ramybės.

Taip todėl, kad aš žinau, jog tie ateiviai, keliautojai laiku ir esperai iš tikrųjų egzistuoja.

“Klausykis, turiu tau pasakyti kai ką labai svarbaus.”

“Ką?”

“Juk visada norėjai, kad egzistuotų ateiviai arba keliautojai lauku, arba esperai?”

“Teisingai. Na ir kas?”

“Kitaip tariant, mūsų Komandos SOS tikslas surasti tuos žmones. Tiesa?”

“Ne vien juos surasti, mes dar turime galėti drauge pasilinksminti. Vien rasti juos nepakanka, aš noriu dalyvauti vaidinime, o ne būti tarp žiūrovų.”

“O aš visada norėjau būti tik stebėtoju iš šalies… Ech, tiek to. Ar niekada nepagalvojai, kad tie ateiviai, keliautojai laiku ir esperai gali būti neįsivaizduojamai arti mūsų?”

“Ane? Ir kas gi jie tokie? Tik nesakyk, kad turi galvoje Juki, Mikuru-čian ir Koizumį-kun? Tai visai nebūtų 'neįsivaizduojama'.”

“Ė… Amm… Iš tikrųjų, tai ir žadėjau sakyti.”

“Tu durnas? Viskas negali būti taip lengva.”

“Nu, paprastai galvojant, jo.”

“Taigi, kas ateivis?”

“Tau tai nežmoniškai patiks. Nagato Juki ateivė. Hmm, kaip čia pasakius? Kažkokia Integruotos kažko esybė… ar Informacijos kažko esybė… Žodžiu, ji tokios va į ateivius panašios ir iš kažkur ten atsiradusios būtybės pakalikė. Prisiminiau, ji humanoidinė sąsaja! Štai kas.”

“Hm, na tada Mikuru-čian?”

“Asahiną-san lengva paaiškinti: ji keliautoja laiku. Ji atkeliavo iš ateities, todėl ją galima vadinti keliautoja laiku.”

“Kiek metų iš ateities ji atkeliavo?”

“Nežinau. Ji man to nepasakė.”

“O, tada aišku.”

“Tikrai?”

“Tai reiškia, kad Koizumis-kun esperas? Tą bandei nuo pat pradžių pasakyti?”

“Būtent, tai ir ketinau sakyti!”

“Mat kaip.”

Haruhi tai tariant trūkčiojo antakiai. Ši lėtai įkvėpė ir tada sušuko:

“NEKNISK MAN PROTO!”

Ir va tiesiog taip, Haruhi visiškai atmetė tiesą, kuriai išgauti man prireikė šitiek pastangų. Na ką gi, to iš jos buvo galima ir tikėtis. Nors po to, kai kiekvienas iš jų trijulės savaip man įrodė, kad jie iš tiesų ateivė, keliautoja laiku ir esperas, vis tiek savo galvoje turėjau abejonių. O priversti patikėti Haruhi, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji nematė to, ką mačiau aš, buvo beveik neįmanoma.

Ką daugiau galiu pasakyti? Aš jai pasakiau absoliučią tiesą. Ir nors neatrodau, kaip labai įtikinantis bičiukas, kai žinau, kad meluojant iš to negausiu jokios naudos, aš sakau tiesą.

Tačiau iš tiesų tai irgi nebuvo Haruhi kaltė. Jei malonus vaikinas prieitų prie manęs ir tartų, “tas tavo pažįstamas žmogus iš tiesų kažkas nerealus…”, manau, aš irgi netekčiau kantrybės ir pradėčiau ant jo šaukti. Jei koks vaikinas rimtu veidu man būtų pasakęs panašius dalykus, turbūt pagalvočiau, kad jo smegenys užkrėstos kokio viruso ar supainiotos kokių nuodingų bangų. Turbūt man net būtų gaila to vaikino. Nemanau, kad kokiu nors atveju toliau su juo kalbėčiau.

Hmm, kažin tik ar ne dabar aš esu “tas vaikinas”?

“Kjonai, prasikrapštyk ausis ir klausykis.”

Haruhi vėrė į mane liepsnojančiomis akimis.

“Nesvarbu, tai ateivis, keliautojas laiku ar esperas. Jie šitaip paprastai nepasirodys priešais mus! Ar nesupranti, kokie jie vertingi? Jei juos rasime, mes turėsim juos pačiupti už kaklų, surišti ir pakabinti, kad negalėtų pabėgt! Žmonės, kurios aš atsitiktinai pačiupau iš gatvės, kad įstotų į klubą, negali būti tokie reti ir vertingi!”

Tokie samprotavimai didžiąja dalimi buvo teisingi. Visgi, neskaitant manęs, kiti trys neabejotinai buvo apdovanoti antgamtiškomis savybėmis, tuo tarpu būdamas tvirtai ant žemės, aš, kaip ir visa likusi žmonija, kaip pridera tenkinausi ir tuo, ką suteikė kukli visuotine evoliucija. Be to, taip ir galvojau, kad ta mergiščia šitaip rinkosi klubo narius.

Ech, kodėl šita kvaila mergiotė įgauna sveiko proto tik kai kalbama keistomis temomis? Jei tik ji būtų manimi patikėjusi, viskas būtų buvę daug paprasčiau. Bent jau ta netikra Komanda SOS galėtų būti išformuota, kadangi jos vienintelė sukūrimo priežastis buvo dėl Haruhi surasti ateivius ir visus juos kitus. Kai tik ji suras tuos dalykus, nebebus prasmės turėto šio klubo. Tada ji galės sau žaisti su jais kiek tik panorės, kol aš galėsiu likti pašalyje ir kartas nuo karto nusijuokti. Tikėjausi, kad greitai tai nutiks, nes dabar jaučiuosi kaip cirko gyvūnas, kurį verčia pasirodyti.

Tačiau jei Haruhi bent kiek susigaudytų, kas dedasi aplink ją, nežinau, koks tada taptų pasaulis.

Ak, taip. Iš pat pradžių turėjau jums pasakyti, kad šiame dialoge dalyvavo tik du žmonės. Tai nutiko per antrąjį “Komandos SOS klajonių aplink miestą (laikinas pavadinimas)” klubo užsiėmimą, tada kai su Haruhi kalbėjausi restorane prie stoties. Net neabejojau, kad Haruhi sumokės už mano gėrimą; gurkšnodamas kavą aš visą tai jai labai suprantamai paaiškinau. Bet į tai ji pažiūrėjo visai nerimtai. Ir man dėl to gerai. Tam, kas patikėtų tais kliedesiais, reikia ištirti smegenis.

Galų gale, aš nesivarginau jai dėstyti smulkmenų, nes detalės tokiu atveju sukeltų tik dar daugiau įtarimo. Kadangi visa tai sakiau aš – vaikinas, kurį buvo nutempę į Nagato butą klausytis ilgų, miglotų aiškinimų – nebuvo jokios priežasties įtarti ką nors keisto.

“Nenoriu daugiau girdėti tokių nevykusių pokštų.”

Haruhi iš savo stiklinės susiurbė visas geltonai žalsvas sultis ir pareiškė:

“Einam! Šiandien negalime išsiskirti į dvi grupes, todėl tiesiog einam per miestą! Ak taip, šiandien pamiršau atsinešti piniginę. Štai sąskaita.”

Kol spoksojau į aštuonių šimtų trisdešimties jenų sąskaitą, galvodamas, kaip paprieštarauti šiai neteisybei, Haruhi pagriebė mano kavą ir ją pabaigė. Tai aiškiai sukėlė įspūdį, kad ji net neketino priimti jokių mano prieštaravimų. Po to ji išžygiavo iš restorano ir sukryžiavusi rankas atsistojo priešais automatines duris.

Nuo tada praėjo jau pusė metų. Kai dabar apie tai pagalvoju, atrodo, kad per šiuos paskutinius šešis mėnesius patyriau daugybę keistų nutikimų. Komandos SOS oficialus pavadinimas vis dar “Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Komanda”, nuo kurio man kelia šiurpą. Neįsivaizduoju, kur to džiugesio šitas klubas paskleidė. Man atrodo, kad vien tik Haruhi jautė tą tariamai paskleistą džiugesį. Be to, klubo egzistavimas toliau išliko paslaptimi. Pradinis tikslas buvo kažkoks pasilinksminimas su ateiviais, keliautojų laiku pagrobinėjimas ir kovojimas drauge su esperais. Ir Haruhi požiūriu, šis tikslas vis dar nebuvo pasiektas.

Visa tai tik dėl to, kad Haruhi mano, jog ji vis dar nesutiko ateivių, keliautojų laiku ir esperų. O aš negaliu padėti jai to pasiekti. Aš jau papasakojau jai apie kitų trijų narių tikrąsias tapatybes, bet ji manimi nepatikėjo. Taigi, tai nebeturėtų būti mano atsakomybė, tiesa?

Todėl, kad Komandai SOS nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, ir taip prarasti svarbiausią gyvavimo priežastį, ji vis dar nebuvo paleista. Net dabar, ši nepripažinta organizacija vis dar slaptai egzistuoja Senajame Komplekse.

Žinoma, mūsų penki nariai, įskaitant mane, kiekvieną dieną vis dar renkasi šiame klubo kambaryje. Mokinių taryba po keleto posėdžių ir skirtingo lygio analizių, panašu, kad nusprendė mus ignoruoti. Jie atmetė mūsų klubo įkūrimo dokumentus, tačiau taip pat nieko neužsiminė apie mūsų jėga okupuotą Literatūros klubą. Galbūt dėl to, kad vienintelė klubo narė, Nagato Juki, visai neprieštaravo dėl mūsų buvimo ten. Nors aš asmeniškai manau, kad mokinių taryba tiesiog nenori ginčytis su Haruhi, todėl nusprendė dėtis nieko nežinančiais.

Nemanau, kad kas nors pasaulyje tyčia liptų ant kažko, ant ko raudonai švytinčiomis neoninėmis raidėmis užrašyta “Atsargiai: užmynus sprogsta”. Net aš neturėčiau tam drąsos. Jei tik būčiau žinojęs, nebūčiau kalbėjęs su ta užsispyrusia mergiote, kurios veide kiekvieną dieną matau nedraugišką išraišką.

Paprastas gimnazistas, netyčia paspaudęs mygtuką, kuris įjungė laiko bombą, ir dabar yra priverstas nešiotis ją aplink, kaip visiškas prietranka – tai aš. Ir ši bomba pavadinimu “Suzumija Haruhi” net neturi atgalinio skaičiavimo mechanizmo. Neturiu jokio supratimo, kada ji sprogs, koks bus žalos mastas ir kas gali būti viduje. O visų svarbiausia, aš net nežinau, ar ši bomba tikra. Gal ji tik žaislas apgauti mažus vaikus.

Nesvarbu, kaip įtemptai ieškau, niekaip negaliu rasti šiukšliadėžės, ant kurios būtų parašyta “Tik pavojingoms medžiagos”. Tai reiškia, kad šis mano aktyvuotas daiktas iš esmės buvo padengtas super klijais ir priklijuotas prie mano rankos stipriau, nei kas nors kita galėtų būti.

Ech… Kur gi galėčiau rasti vietą jai išmesti?

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į knygos iliustracijas

Toliau į pirmąjį skyrių