Suzumija Haruhi:Knyga2 Pilnas tekstas

Itou Noizi (いとうのいぢ) pieštos spalvotos iliustracijos, esančios antrojoje knygoje.

• 

  Viršelis

• 

  Vidinis atvartas

• 
• 
• 
• 

  Prologo atvartas

Prologas

Haruhi panaši į žmogų, kuris neturi jokių rūpesčių. Tačiau ji turi. Vienintelis dalykas, kuris neduoda jai ramybės yra tai, kad “pasaulis pernelyg paprastas”.

Jai “nepaprasti dalykai” yra bet kokie antgamtiniai reiškiniai, kas reiškia, kad ji dažnai sau galvoja, “aš negaliu patikėti, kad prieš mane nepasirodo nei pusės vaiduoklio!”

Turėčiau jums paminėti, kad žodis “vaiduoklis” gali būti pakeistas “ateiviu”, “keliautoju lauku” arba “esperu”. Visiems žinoma, kad tokie dalykai atsiranda tik išgalvotuose pasauliuose, o tikrovėje jų paprasčiausiai nėra. O tai reiškia, kad kol Haruhi toliau gyvens šiame pasaulyje, šis faktas jai ir toliau neduos ramybės. Pasaulis ir turi toks būti; nieko čia keisto. Visgi, pastarieji nutikimai mano gyvenime labai apsunkino mano įsitikinimą šiuo faktu; tai man irgi neduoda ramybės.

Taip todėl, kad aš žinau, jog tie ateiviai, keliautojai laiku ir esperai iš tikrųjų egzistuoja.

“Klausykis, turiu tau pasakyti kai ką labai svarbaus.”

“Ką?”

“Juk visada norėjai, kad egzistuotų ateiviai arba keliautojai lauku, arba esperai?”

“Teisingai. Na ir kas?”

“Kitaip tariant, mūsų Komandos SOS tikslas surasti tuos žmones. Tiesa?”

“Ne vien juos surasti, mes dar turime galėti drauge pasilinksminti. Vien rasti juos nepakanka, aš noriu dalyvauti vaidinime, o ne būti tarp žiūrovų.”

“O aš visada norėjau būti tik stebėtoju iš šalies… Ech, tiek to. Ar niekada nepagalvojai, kad tie ateiviai, keliautojai laiku ir esperai gali būti neįsivaizduojamai arti mūsų?”

“Ane? Ir kas gi jie tokie? Tik nesakyk, kad turi galvoje Juki, Mikuru-čian ir Koizumį-kun? Tai visai nebūtų 'neįsivaizduojama'.”

“Ė… Amm… Iš tikrųjų, tai ir žadėjau sakyti.”

“Tu durnas? Viskas negali būti taip lengva.”

“Nu, paprastai galvojant, jo.”

“Taigi, kas ateivis?”

“Tau tai nežmoniškai patiks. Nagato Juki ateivė. Hmm, kaip čia pasakius? Kažkokia Integruotos kažko esybė… ar Informacijos kažko esybė… Žodžiu, ji tokios va į ateivius panašios ir iš kažkur ten atsiradusios būtybės pakalikė. Prisiminiau, ji humanoidinė sąsaja! Štai kas.”

“Hm, na tada Mikuru-čian?”

“Asahiną-san lengva paaiškinti: ji keliautoja laiku. Ji atkeliavo iš ateities, todėl ją galima vadinti keliautoja laiku.”

“Kiek metų iš ateities ji atkeliavo?”

“Nežinau. Ji man to nepasakė.”

“O, tada aišku.”

“Tikrai?”

“Tai reiškia, kad Koizumis-kun esperas? Tą bandei nuo pat pradžių pasakyti?”

“Būtent, tai ir ketinau sakyti!”

“Mat kaip.”

Haruhi tai tariant trūkčiojo antakiai. Ši lėtai įkvėpė ir tada sušuko:

“NEKNISK MAN PROTO!”

Ir va tiesiog taip, Haruhi visiškai atmetė tiesą, kuriai išgauti man prireikė šitiek pastangų. Na ką gi, to iš jos buvo galima ir tikėtis. Nors po to, kai kiekvienas iš jų trijulės savaip man įrodė, kad jie iš tiesų ateivė, keliautoja laiku ir esperas, vis tiek savo galvoje turėjau abejonių. O priversti patikėti Haruhi, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji nematė to, ką mačiau aš, buvo beveik neįmanoma.

Ką daugiau galiu pasakyti? Aš jai pasakiau absoliučią tiesą. Ir nors neatrodau, kaip labai įtikinantis bičiukas, kai žinau, kad meluojant iš to negausiu jokios naudos, aš sakau tiesą.

Tačiau iš tiesų tai irgi nebuvo Haruhi kaltė. Jei malonus vaikinas prieitų prie manęs ir tartų, “tas tavo pažįstamas žmogus iš tiesų kažkas nerealus…”, manau, aš irgi netekčiau kantrybės ir pradėčiau ant jo šaukti. Jei koks vaikinas rimtu veidu man būtų pasakęs panašius dalykus, turbūt pagalvočiau, kad jo smegenys užkrėstos kokio viruso ar supainiotos kokių nuodingų bangų. Turbūt man net būtų gaila to vaikino. Nemanau, kad kokiu nors atveju toliau su juo kalbėčiau.

Hmm, kažin tik ar ne dabar aš esu “tas vaikinas”?

“Kjonai, prasikrapštyk ausis ir klausykis.”

Haruhi vėrė į mane liepsnojančiomis akimis.

“Nesvarbu, tai ateivis, keliautojas laiku ar esperas. Jie šitaip paprastai nepasirodys priešais mus! Ar nesupranti, kokie jie vertingi? Jei juos rasime, mes turėsim juos pačiupti už kaklų, surišti ir pakabinti, kad negalėtų pabėgt! Žmonės, kurios aš atsitiktinai pačiupau iš gatvės, kad įstotų į klubą, negali būti tokie reti ir vertingi!”

Tokie samprotavimai didžiąja dalimi buvo teisingi. Visgi, neskaitant manęs, kiti trys neabejotinai buvo apdovanoti antgamtiškomis savybėmis, tuo tarpu būdamas tvirtai ant žemės, aš, kaip ir visa likusi žmonija, kaip pridera tenkinausi ir tuo, ką suteikė kukli visuotine evoliucija. Be to, taip ir galvojau, kad ta mergiščia šitaip rinkosi klubo narius.

Ech, kodėl šita kvaila mergiotė įgauna sveiko proto tik kai kalbama keistomis temomis? Jei tik ji būtų manimi patikėjusi, viskas būtų buvę daug paprasčiau. Bent jau ta netikra Komanda SOS galėtų būti išformuota, kadangi jos vienintelė sukūrimo priežastis buvo dėl Haruhi surasti ateivius ir visus juos kitus. Kai tik ji suras tuos dalykus, nebebus prasmės turėto šio klubo. Tada ji galės sau žaisti su jais kiek tik panorės, kol aš galėsiu likti pašalyje ir kartas nuo karto nusijuokti. Tikėjausi, kad greitai tai nutiks, nes dabar jaučiuosi kaip cirko gyvūnas, kurį verčia pasirodyti.

Tačiau jei Haruhi bent kiek susigaudytų, kas dedasi aplink ją, nežinau, koks tada taptų pasaulis.

Ak, taip. Iš pat pradžių turėjau jums pasakyti, kad šiame dialoge dalyvavo tik du žmonės. Tai nutiko per antrąjį “Komandos SOS klajonių aplink miestą (laikinas pavadinimas)” klubo užsiėmimą, tada kai su Haruhi kalbėjausi restorane prie stoties. Net neabejojau, kad Haruhi sumokės už mano gėrimą; gurkšnodamas kavą aš visą tai jai labai suprantamai paaiškinau. Bet į tai ji pažiūrėjo visai nerimtai. Ir man dėl to gerai. Tam, kas patikėtų tais kliedesiais, reikia ištirti smegenis.

Galų gale, aš nesivarginau jai dėstyti smulkmenų, nes detalės tokiu atveju sukeltų tik dar daugiau įtarimo. Kadangi visa tai sakiau aš – vaikinas, kurį buvo nutempę į Nagato butą klausytis ilgų, miglotų aiškinimų – nebuvo jokios priežasties įtarti ką nors keisto.

“Nenoriu daugiau girdėti tokių nevykusių pokštų.”

Haruhi iš savo stiklinės susiurbė visas geltonai žalsvas sultis ir pareiškė:

“Einam! Šiandien negalime išsiskirti į dvi grupes, todėl tiesiog einam per miestą! Ak taip, šiandien pamiršau atsinešti piniginę. Štai sąskaita.”

Kol spoksojau į aštuonių šimtų trisdešimties jenų sąskaitą, galvodamas, kaip paprieštarauti šiai neteisybei, Haruhi pagriebė mano kavą ir ją pabaigė. Tai aiškiai sukėlė įspūdį, kad ji net neketino priimti jokių mano prieštaravimų. Po to ji išžygiavo iš restorano ir sukryžiavusi rankas atsistojo priešais automatines duris.

Nuo tada praėjo jau pusė metų. Kai dabar apie tai pagalvoju, atrodo, kad per šiuos paskutinius šešis mėnesius patyriau daugybę keistų nutikimų. Komandos SOS oficialus pavadinimas vis dar “Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Komanda”, nuo kurio man kelia šiurpą. Neįsivaizduoju, kur to džiugesio šitas klubas paskleidė. Man atrodo, kad vien tik Haruhi jautė tą tariamai paskleistą džiugesį. Be to, klubo egzistavimas toliau išliko paslaptimi. Pradinis tikslas buvo kažkoks pasilinksminimas su ateiviais, keliautojų laiku pagrobinėjimas ir kovojimas drauge su esperais. Ir Haruhi požiūriu, šis tikslas vis dar nebuvo pasiektas.

Visa tai tik dėl to, kad Haruhi mano, jog ji vis dar nesutiko ateivių, keliautojų laiku ir esperų. O aš negaliu padėti jai to pasiekti. Aš jau papasakojau jai apie kitų trijų narių tikrąsias tapatybes, bet ji manimi nepatikėjo. Taigi, tai nebeturėtų būti mano atsakomybė, tiesa?

Todėl, kad Komandai SOS nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, ir taip prarasti svarbiausią gyvavimo priežastį, ji vis dar nebuvo paleista. Net dabar, ši nepripažinta organizacija vis dar slaptai egzistuoja Senajame Komplekse.

Žinoma, mūsų penki nariai, įskaitant mane, kiekvieną dieną vis dar renkasi šiame klubo kambaryje. Mokinių taryba po keleto posėdžių ir skirtingo lygio analizių, panašu, kad nusprendė mus ignoruoti. Jie atmetė mūsų klubo įkūrimo dokumentus, tačiau taip pat nieko neužsiminė apie mūsų jėga okupuotą Literatūros klubą. Galbūt dėl to, kad vienintelė klubo narė, Nagato Juki, visai neprieštaravo dėl mūsų buvimo ten. Nors aš asmeniškai manau, kad mokinių taryba tiesiog nenori ginčytis su Haruhi, todėl nusprendė dėtis nieko nežinančiais.

Nemanau, kad kas nors pasaulyje tyčia liptų ant kažko, ant ko raudonai švytinčiomis neoninėmis raidėmis užrašyta “Atsargiai: užmynus sprogsta”. Net aš neturėčiau tam drąsos. Jei tik būčiau žinojęs, nebūčiau kalbėjęs su ta užsispyrusia mergiote, kurios veide kiekvieną dieną matau nedraugišką išraišką.

Paprastas gimnazistas, netyčia paspaudęs mygtuką, kuris įjungė laiko bombą, ir dabar yra priverstas nešiotis ją aplink, kaip visiškas prietranka – tai aš. Ir ši bomba pavadinimu “Suzumija Haruhi” net neturi atgalinio skaičiavimo mechanizmo. Neturiu jokio supratimo, kada ji sprogs, koks bus žalos mastas ir kas gali būti viduje. O visų svarbiausia, aš net nežinau, ar ši bomba tikra. Gal ji tik žaislas apgauti mažus vaikus.

Nesvarbu, kaip įtemptai ieškau, niekaip negaliu rasti šiukšliadėžės, ant kurios būtų parašyta “Tik pavojingoms medžiagos”. Tai reiškia, kad šis mano aktyvuotas daiktas iš esmės buvo padengtas super klijais ir priklijuotas prie mano rankos stipriau, nei kas nors kita galėtų būti.

Ech… Kur gi galėčiau rasti vietą jai išmesti?

Pirmasis skyrius

Kartas nuo karto mokyklos organizuoja tam tikrus renginius, o mano lankoma gimnazija praėjusį mėnesį rengė sporto dieną. Kai Haruhi pareiškė, kad Komanda SOS dalyvaus tarpklubinėse estafečių lenktynėse, vienoje iš tą dieną vykusių rungčių, nujaučiau kažką blogą. Vis dėlto, tas kažkas blogas ne tik išsipildė – nebūčiau net pagalvojęs, kad mūsiškė Komanda SOS Lengvosios atletikos ir Regbio klubus sutriuškins taip, jog paskutine bėgike buvusi Haruhi antrosios vietos bėgiką aplenks visais trylika sieksnių.

Ir taip mūsų klubas iš neminėtino tabu, apie kurį kalbėjo tik pašnibždomis (išskyrus mane), tapo mokyklos garsenybe, primenančią ramybės drumstėją, kuris tyčia junginėja gaisro aliarmą. Aš ir taip jau buvau pasimetęs, ką gi man toliau daryti, o dabar visai nėra kur dėtis. Be abejonės, Haruhi buvo pagrindinė viso to kaltininkė, tačiau Nagato, kuri šiose lenktynėse buvo antroji bėgikė, buvo ne ką mažiau kalta. Niekada negalėsiu pamiršti jos greičio, kurį būtų galima pavadinti nebent teleportacija. Nagato, prieš taip darydama mane bent įspėk!

Kai paklausiau Nagato, kokią magiją ji naudojo šį kartą, stoiška ateivių sukurta gyvoji humanoidinė sąsaja atsakė tokiais paaiškinamaisiais terminais, kaip "energijos lygis", "kvantinis šuolis" bei kitokiu žargonu. O kadangi jau buvau nusprendęs apglėbti humanitarinius ir apleisti tiksliuosius mokslus, negalėjau ir net nesistengiau bent ką nors suprasti.

Pasibaigus audringajai sporto dienai, praėjo mėnuo ir atėjo mokyklos festivalis. Taigi, šiuo metu ši nereikšminga prefektūrinė gimnazija aktyviai ruošėsi šiam festivaliui… nors vieninteliai žmonės, kurie rimtai kažką darė buvo mokytojai, vykdomojo komiteto nariai ir menų klubai, kadangi tai vienintelė proga jiems pamankštinti savo raumenis.

Kalbant apie klubų dalyvavimą festivalyje, dar nepripažintoji Komanda SOS nebuvo įpareigota prisidėti kokia nors kūrybine veikla. Iš tikrųjų, jei tik galėtų būti toks mūsų klubo prisidėjimas, aš neprieštaraučiau, jei uždarytume kokią benamę katę į narvą, pridėtume ženklą, nurodantį, kad tai “Nežemiškas ateivis”, ir už pinigus ją demonstruotume žmonėms, tarytum antraeilę atrakciją cirke, nors pripažinsiu, kad žmonės be humoro jausmo jaustųsi baisiai įžeisti, tuo tarpu jį turintys juoktųsi niekingai. Be to, tokiu atveju visai nereikėtų baisiai kvaršinti galvas dėl to kaip ir ką daryti. Nereikėtų jokių pastangų. Nors tikrovėje būtent tokie ir gimnazijų kultūriniai festivaliai. Jei manote, kad meluoju, aplankykite bet kurią mokyklą, kurioje jis vyksta. Tada aiškiai suprasite, kad iš esmės tokios atrakcijos daugumai mokyklos festivalių yra įprastos.

Antra vertus, ką gi 1-5 klasė, kuriai priklausau aš ir Haruhi, ketina daryti tą dieną? Paaiškėjo, kad mes darysime kažkokią sumautą apklausą. Man tai labiau panašu į priedangą, kad atrodytų, jog mes bent kažką ruošiame festivaliui. Nuo tada, kai šį pavasarį pradingo Asakura Rjouko, mūsų klasei labai trūko mokinio, turinčio vadovavimo savybių. Taigi, dėl mokinių prisidėjimo trūkumo, ši nekūrybinga idėja buvo sumastyta mūsų auklėtojo Okabės per ilgą ir nuobodžią klasės valandėlę. Niekam nepritarus ir nepaprieštaravus, idėja buvo priimta ir ilgasis susirinkimas baigėsi. Kokia dar apklausa? Kam gi tai būtų įdomu?

Manau, kad tikriausiai niekam. Na, kad jau nuspręsta, tai ir toliau uoliai darbuokitės!

Ir taip, lyg sirgdamas apatijos sindromu, jausdamas nuovargį ėjau link klubo kambario.

Klausiate, dėl ko ėjau?

Savaime suprantama, todėl kad su manimi einanti despotiškoji mergiotė nepaliaujamai skundėsi.

“Kokia dar apklausa? Tai visiška nesąmonė!”

Pareiškė ji su pasipiktinusia veido išraiška, “Turiu galvoj, kur tame įdomumas? Nu, visai nesuprantu!”

Tai ko pati nieko geresnio nepasiūlei? Juk ten irgi buvai, matei kaip Okabė nežinodamas, ką daryti, buvo išraiškos lyg per laidotuves?

“Tiek to, vis tiek neketinau prisidėti prie kokios nors klasės veiklos. Su jais būtų visai neįdomu ką nors daryti.”

Ar ne tu prisidėjai prie klasės, per sporto dieną laimėdama visas tarpklasines bėgimo rungtis? Galvojau, kad tai buvai tu, kuri būdama paskutine bėgike, laimėjo trumpos, vidutinės ir ilgos distancijos estafečių lenktynes? O gal atmintis mane apgauna?

“Tai visai kas kita.”

Kaip tai kas kita?

“Mokyklos festivalis yra mokyklos festivalis. Kitais žodžiais tariant, studentų miestelio festivalis. Nors šiaip viešosios mokyklos retai vadinamos studentų miesteliais, bet tai visai nesvarbu. Kaip bebūtų, mokyklos festivalis yra pats svarbiausias visų mokslo metų super įvykis!"

Nejaugi?

“Tai aišku!” ji energingai linktelėjo, tada į mane pasisuko ir štai ką pranešė: “Komanda SOS darys kai ką nepaprastai įdomaus!”

Suzumijos Haruhi veidas dabar švytėjo tokiu pat ryžtu, kaip kad Hanibalo, kai jis nusprendė pereiti Alpes per Antrąjį punų karą.

Gal ji ir švytėjo, bet……

Per pastaruosius šešis mėnesius, kai tik Haruhi sumanydavo kažką “įdomaus”, man tai niekaip nebūdavo įdomu, o visi jos susidomėjimai mane galų gale išvargindavo. Bent jau taip buvo man ir Asahinai-san, nes vis dėlto, mes normalūs žmonės. Esu tikras, kad visiems suprantama, jog Haruhi nenormali, tuo tarpu Koizumis nemasto kaip normalus žmogus, o kalbant apie Nagato, ji juk iš viso ne žmogus.

Trainiodamasis to tokia gauja, kaip aš turiu ramiai gyventi tokį neįprastą mokyklinį gyvenimą? Jau vėlu save kamuoti dėl to, ką man derėjo daryti prieš šešis mėnesius. Nebenoriu daugiau kaip kvailys užsiiminėti tokiais neapgalvotais niekais. Vien prisiminti pakanka, kad užsinorėčiau nukreipti ginklą sau į galvą arba išlupti ir sudeginti smegenų ląsteles, kuriose yra tie prisiminimai. Nors nežinau, ką apie tai pasakytų Haruhi.

Galbūt pernelyg įtemptai galvojau, kaip ištrinti tuos praeities prisiminimus, nes visai nekreipiau dėmesio į nervinančiąją mergiščią šalia savęs, kuri be perstojo apie kažką svaičiojo.

“Ei, Kjonai, ar bent biški klausais?”

“Ne-a, apie ką ten kalbėjai?”

“Mokyklos festivalį! Turėtum labiau džiaugtis! Mokykloje jis vyksta tik kartą per metus!”

“Gal ir tiesa, bet tau nereikia dėl to kelti taip vėjo.”

“Aišku, kad reikia! Juk galų gale tai festivalis, nėra net kalbos, kad nereikia kelti vėjo! Jis turėtų būti kaip vienas tų mano girdėtų studentų miestelio festivalių!”

“O tavojoj vidurinėje kas nors jau tokio ypatingo vyko?”

“Ne, buvo visai neįdomu. Štai todėl bus visiška nesąmonė, jei ir čia vyksiantis festivalis nebus bent kiek įdomesnis.”

“Tada, kas tau būtų įdomu?”

“Pavyzdžiui, tikras monstras išlenda iš vaiduoklių namo; jei laiptų skaičius į kitą aukštą netikėtai padidėtų; mokyklos paslapčių skaičius pašoktų nuo septynių iki trylikos; tris kartus didesnė nei normali afro šukuosena atsirastų ant direktoriaus galvos; mokykla transformuotųsi į milžinišką robotą ir susikautų su pabaisa iš jūros dugno; arba net rudenį pradėtų žydėti slyvos…”

Paklausęs iki pusės, nustojau kreipti į Haruhi dėmesį, todėl negirdėjau ką ji ten sakė po to, kai paminėjo kažką apie laiptų skaičių. Jei kas klausėtės, prašau man pasakyti.

“……Ech, nesvarbu. Viską kruopščiau aptarsim, kai nueisim į klubo kambarį.”

Būdama blogos nuotaikos Haruhi nužingsniavo dideliais žingsniais link klubo kambario ir po kelių akimirkų mes jau stovėjome prie jo durų. Virš durų kabėjusiame ženkle buvo užrašyta “Literatūros klubas”, o prie jo lipnia juosta priklijuotas lapelis, ant kurio prikeverzota “with Komanda SOS”.

“Kadangi mes čia buvome jau pusę metų, nemanau, kad kas prieštaraus, jei šį kambarį laikysime nuosavu” taip Haruhi vienašališkai paskelbė savo absoliučią valdžią kambaryje ir net norėjo pašalinti originalųjį ženklą, tačiau aš ją sustabdžiau. Šiaip ar taip, žmonėms privalu viskam išlaikyti deramą kiekį saiko.

Haruhi nepasibeldus atidarius duris, viduje išvydau kambaryje stovėjusią fėją. Kai jos akys sutiko manąsias, ji nusišypsojo lyg žydinti lelija.

“A… Sveiki.”

Vilkinti tarnaitės kostiumą ir šluota šluojanti kambarį buvo geriausia arbatos mergina, Komandos SOS pasididžiavimas – Asahina Mikuru-san. Kaip paprastai būdama klube ji saldžia, fėjai derančia šypsena pasveikino mano pasirodymą. Galbūt ji iš tikrųjų užsimaskavusi fėja. Man ji labiau panašesnė į fėją, nei į keliautoją laiku.

Komandos kūrimo metu Asahina-san buvo Haruhi prieš savo valią čia atitempta, nes kaip ši pareiškė – “mums reikia talismano”, o vėliau vėl Haruhi priversta apsivilkti tarnaitės kostiumą, taip nuo tada tapdama oficialia Komandos SOS tarnaite. Kiekvieną dieną po pamokų ji transformuojasi į tobulą tarnaitę. Ne todėl, kad jai galvoje trūksta kelių varžtelių, o todėl, kad ji buvo tokia nuolanki ir nuoširdi, jog aš tuoj apsiverksiu.

Komandai SOS Asahina-san jau buvo apsirengusi kaip mergina zuikė, slaugė, komandos šokėja bei visokiais kitokiais kostiumais, tačiau vis tiek manau, kad tarnaitės kostiumas jai tiko geriausiai. Paprastai kalbant, taip todėl, kad šis kostiumas neturi jokios paslėptos prasmės ar užuominos. Štai todėl tikėjausi, kad ji ir toliau jį vilkės.

Gal turėčiau kai ką pabrėžti: Haruhi veiksmai retai turi kokią nors prasmę. Vis dėlto, jie dažnai tampa kažko kito priežastimi, to, kas mus įvelia į daugybę rūpesčių. Todėl iš tikrųjų manau, kad būtų žymiai geriau, jei jos veiksmai išties būtų beprasmiai.

Nors Haruhi labai jau retai padaro ką nors tinkamo, vienas iš tų dalykų – nors visai galima sakyti, kad vienintelis – neabejotinai yra Asahinai-san išrinktas tarnaitės kostiumas. Jis jai taip tiko, kad galėjo tiesiog apsvaiginti. Vien tik už tai galiu pagirti tą ekscentrišką Haruhi elgesį. Nežinau, iš kuri ji jį nusipirko ar kiek mokėjo, tačiau Haruhi tikrai turi skonį dailiems kostiumams. Nors manau, kad Asahina-san puikiai atrodytų vilkėdama bet ką, ji kaip koks profesionalus modelis. Ir iš jų visų mano mėgstamiausias yra tarnaitės kostiumas. Tame kostiume turi būti kažkas ypatingo, dėl ko jis šitaip visada sugeba pamaloninti mano akis.

“Tuoj pat paruošiu arbatos.”

Savo švelniu, nuostabiu balseliu tarė Asahina-san. Ji į spintą padėjo savo šluotą ir nuliuoksėjo prie spintelės paimti visų puodelius.

Netikėtai pilve pajutau stiprų skausmą, o kai atsipeikėjau, supratau, kad Haruhi man smeigė savo alkūne.

“Tau bežvairuojant akys sulipo į liniją.”

Gal buvau kiek per daug sužavėtas Asahinos-san mielų judesių, todėl savaime primerkiau akis, palikdamas žiūrėti tik mažą plyšį. Visgi, esu tikras, kad visi taip reaguotų, pamatę tokią grakščią, drovią ir nepakartojamai žavingą Asahiną-san.

Haruhi nuėjo prie stalo, ant kurio buvo juoda piramidė su užrašu “Komandos vadė”, iš stalčiaus išsiėmė rankos raištį, taip pat su užrašu “Komandos vadė”, ir jį užsidėjo. Po to iš po stalo paspyrė plieninę kėdę ir ant jos atsisėdo, apžvelgdama klubo kambarį.

Sėdinti prie stalo kampo, skaitanti storą knygą buvo dar viena komandos narė.

“……”

Visiškai susikaupusi ties savo knygos skaitymu ten sėdėjo ne kas kitas, o Nagato Juki, pirmametė Literatūros klubo narė, kuri Haruhi labiau panaši į “papildomą dovaną, kurią drauge gauni užgrobus Literatūros klubo kambarį”.

Jos egzistavimas vos apčiuopiamas, tarytum azoto buvimas atmosferoje, tačiau iš visų komandos pirmamečių ji labiausiai neįprasta. Jos neįprastumas net smarkiai lenkia Haruhi. Aš iš viso nieko nežinau apie Haruhi, tuo tarpu apie Nagato kai ką sužinojau, tačiau dėl to tik dar labiau buvau dėl jos susipainiojęs. Jei tai, ką Nagato teigė, buvo tiesa, tada ši trumpaplaukė mokyklinukė, kuriai trūksta išraiškos, emocijų ir empatijos, yra ne žmogus, o gyvoji humanoidinė sąsaja, sukurta ateivių kontaktuoti su žmonėmis. Bet į tai sureaguoti žodžiais "kas per velnias?" visgi neišeina. Kadangi ji pati taip sakė, nėra prasmės kuo nors abejoti, todėl tikriausiai tai tiesa. Žinoma, Haruhi to nežinojo; ji vis dar laiko ją “gana keista knygų graužike”.

Nors objektyviai kalbant, tas “gana” – čia švelniai pasakyta.

“Kur Koizumis-kun?”

Haruhi aštriu žvilgsniu dūrė į Asahiną-san. Ji akimirkai sudrebėjo, o tada atsakė:

“Ė…e… jis dar neatėjo, šiandien jis truputį vėluoja……”

Asahina-san iš skardinės atsargiai paėmė arbatžoles ir sudėjo jas į mažą arbatinuką. Aš atsainiai pasižiūrėjau į drabužių kabyklą, stovinčią klubo kambario kampe. Ant jos kabėjo visokie kostiumai, lyg teatro užkulisiuose. Iš kairės į dešinę kabėjo slaugės kostiumas, merginos zuikės kostiumas, vasariškas tarnaitės kostiumas, jukata, balta bliuskutė, leopardo odos kostiumas, vilnonis varlės kostiumas ir visokie kitokie neatpažįstami kostiumai.

Per paskutinius šešis mėnesius visi šie kostiumai puošė šiltąją Asahinos-san odą. Galiu patikinti, kad nėra absoliučiai jokios priežasties, dėl kurios Asahina-san turėtų vilkėti šiuos kostiumus, išskyrus pačios Haruhi ego patenkinimą. Gal vaikystėje ji patyrę kokią psichologinę traumą? Pavyzdžiui, būdama maža negavo norėtos aprengiamos lėlės, todėl dabar Asahiną-san mato kaip didelę lėlę, su kuria gali žaisti? Dėl to dienoms bėgant Asahinos-san emociniai randai vis labiau gilėjo, tuo tarpu mano regos jutimai buvo be perstojo stimuliuojami, kurdami man laimės jausmą. Na, laimingais tapusių žmonių, regis, visgi daugiau, todėl daugiau dėl to nieko nesakysiu.

“Mikuru-čian, arbatos!”

“T…Taip! Tuojau pat!”

Asahina-san paskubomis įpylė žaliosios arbatos į puodelį, ant kurio markeriu buvo užrašyta “Haruhi”, ir nunešė jį ant padėklo.

Haruhi priėmė puodelį, nupūtė garus ir gurkštelėjo. Tada ji prabilo kaip gėlių komponavimo meistrė, baranti savo mokinę, kad ši nepakankamai stropi:

“Mikuru-čian, pamenu, kad jau sakiau tai tau anksčiau. Ar pamiršai?”

“A?” nerimaudama Asahina-san laikė padėklą. “K… Kas tai?”

Ji pakėlė galvą kaip Javos žvirblis, prisimindamas vakarykštės dienos sėklų skonį.

Haruhi padėjo puodelį ant stalo.

Haruhi: "Kai atneši arbatą, kas kokį trečią kartą turi netyčia pargriūti ir išpilti arbatą! Tu visai nepanaši į nerangią tarnaitę!"

“Kai atneši arbatą, kas kokį trečią kartą turi netyčia pargriūti ir išpilti arbatą! Tu visai nepanaši į nerangią tarnaitę!”

“A, em……a…atsiprašau.”

Asahina-san gūžtelėjo savo mažučiais pečiais. Pirmą kartą girdžiu tokią taisyklę; nejaugi ta mergiotė tikrai galvoja, kad tarnaitės turi būti nerangios?

“Dabar turi progą. Mikuru-čian, eik pasipraktikuok ant Kjono. Kai neši arbatą, būtinai išpilk ją jam ant galvos.”

“E?!”

Aiktelėjo Asahina-san ir į mane pasižiūrėjo. Tikrai norėčiau išgręžti Haruhi galvoje skylę ir pakeisti jos turinį. Deja, viduje negalėčiau nieko rasti ir tektų tik atsidusti.

“Asahina-san, tik žmogus su nuvažiavusiu stogu galėtų sugalvoti kažką tokio, ką dabar supaistė Haruhi.”

Todėl toliau uoliai darbuokis! Norėjau tai pridėti, bet galiausiai nusprendžiau, kad gal nereikia.

Haruhi tai išgirdo ir pakreipė savo akis.

“Ei, tu ten durniau, aš nejuokauju! Aš visada rimtai.”

Tokiu atveju, tai dar blogiau; tau galbūt reiktų padaryti kompiuterinę tomogramą. Be to, kažin dėl to, kad pradedu ant jos pykti už tai, kad vadina mane durniumi, man trūksta humoro jausmo?

“Tiek to, leisk man parodyti. Po to daryk tai, ką aš dariau, Mikuru-čian.”

Haruhi pašoko nuo kėdės ir nukniaukė padėklą iš mirksinčios Asahinos-san. Tada ji pakėlė arbatinuką ir pradėjo pilti arbatą į puoduką, ant kurio buvo užrašytas mano vardas.

Bežadėje tyloje man žiūrint, kaip rutuliojasi ši scena, Haruhi šiurkščiai padėjo puoduką ant padėklo, į visas puses taškydama arbatą, tada pasižiūrėjo, kur aš sėdėjau, ir linktelėdama davė ženklą, kad tuoj ateis. Skubiai paėmiau puoduką.

“Ei! Netrukdyk!”

Kaip suprast ‘netrukdyk’? Vieninteliai žmonės, kurie čia savo noru sėdėtų ir lauktų, kol kažkas jiems ant galvos piltų karštą arbatą, yra arba pernelyg draugiški, arba bando apgauti draudimo kompaniją.

Ir taip stovėjau, gėriau žaliąją arbatą, kurią man paruošė Haruhi, ir sau galvojau: kodėl gi nors jos virė arbatą tomis pačiomis arbatžolėmis, Asahinos-san arbatos skonis šitaip skyrėsi nuo Haruhi? Net negalvojant atsakymas buvo akivaizdus. Jų skonių skirtumą lėmė prieskonis, vadinamas "meile". Jei Asahina-san būtų buvusi laukinė baltoji rožė, tai Haruhi būtų ypatinga rožių rūšis, kurios net nežydi ir turi vien tik spyglius; gal net sėklų neturi.

Haruhi įspėjančiai į mane spoksojo, kol gėriau savo arbatą.

“Hmp.”

Ji šiurkščiai perbraukė per savo plaukus ir grįžo į savo vietą. Išraiška jos veide buvo lyg ji būtų ką tik išgėrusi kokių karčių žolinių vaistų.

Asahina-san iš palengvėjimo atsiduso ir ėmėsi tęsti savo patarnavimą, į Nagato puodelį pripildama jai paruoštos arbatos ir padėdama jį priešais skaitančiąją merginą.

Nagato nesujudėjo, toliau būdama prikausčiusi žvilgsnį prie kietaviršelės knygos. Turėtum bent bandyti parodyti kažkiek dėkingumo! Jei tai būtų Tanigučis, jis turbūt pralauktų tris dienas, kol išgertų Asahinos-san arbatą.

“……”

Nagato vertė puslapius nekrutindama galvos. Kaip visada, Asahina-san tai nelabai ėmė į širdį ir nuėjo pasiruošti puodelį sau pačiai.

Tą akimirką pasirodė penktasis narys, nors niekas nebūtų prieštaravęs, jei jis ir nebūtų pasirodęs.

“Atleiskite, mane užlaikė, nes mūsų klasės susirinkimas truko ilgiau, nei tikėtasi.”

Atskleisdamas savo žavingai nekaltą šypseną prie durų stovėjo Koizumis Icukis, Haruhi paslaptingasis persikėlęs mokinys. Jis, kurio nesupažindinčiau su savo mergina, jei tokią turėčiau, kaip visada savo dailutėlaičiame veide turėjo šypseną.

“Atrodo, kad aš atėjau paskutinis. Jei susirinkimas dėl manęs buvo atidėtas, aš nuolankiai atsiprašau. Galbūt man derėtų kaip nors išpirkti kaltę?”

Susirinkimas? Koks dar susirinkimas? Niekad negirdėjau apie jokį susirinkimą.

“Pamiršau tau pasakyti.”

Haruhi žiūrėdama į stalą man pasakė:

“Visiems kitiems jau pasakiau per pietų pertrauką. Pamaniau, kad tau bet kada suspėsiu pasakyti.”

Tu turėjai laiko nueiti į kitas klases, tačiau negalėjai pasivarginti pasakyti man, kuris toje pačioje klasėje sėdi suole priešais tave?

“O koks skirtumas? Juk gavosi tas pats. Svarbu ne tai, kada apie tai sužinoma, bet tai, kas yra dabar daroma.”

Toks jos būdas viską sutvarkyti. Nesvarbu, ką pasako Haruhi, aš niekad nepasijaučiu nei kiek geriau. Savaime suprantama.

“Nors tiksliau, tai, kad tiesiog privalu nuspręsti kas bus daroma toliau!”

Malonėk tu žmoniškai kalbėti ir kaip pridera vartok esamąjį ir būsimąjį laiką. Be to, taip pat neaišku ar kalbi veiksmažodžio vienaskaitos ar daugiskaitos pirmuoju asmeniu.

“Tai aišku, kad kalbu apie mus visus! Juk tai Komandos SOS renginys.”

Koks dar renginys?

“Ar prieš tai nepasakiau? Kada daugiau galime daryti renginį, jei ne per mokyklos festivalį?”

Na, tada tai ne komandos, o mokyklos renginys. Jei jau taip nori pagyvinti mokyklos festivalį, tada varyk prisidėti prie festivalio vykdomojo komiteto. Būsi užkrauta pakankamai juodo darbo.

“Tai būtų visai beprasmiška. Mums visgi reikia Komandos SOS-iško užsiėmimo! Prireikė daug darbo, kol komanda pasiekė šiandieninę padėtį! Mokykloje nėra nei vieno, kuris nežinotų, kas mes esame! Ar supranti?”

Kas per velnias tas Komandos SOS-iškas užsiėmimas? Prisiminęs, kokius užsiėmimus Komanda SOS darė per pastarąjį pusmetį, pasijaučiu kiek melancholiškai.

Tu šneki, kas tau tik šauna į galvą, lengva tau, tačiau ar bent nutuoki, kiek Asahina-san ir aš kankinomės per tuos šešis mėnesius? Nevilties akimirką Koizumis tesišypso kaip kvailys, tuo tarpu Nagato prie breinštorminimo visai neprisideda. Tu labiau atsižvelk į eilinius piliečius kaip aš. Na, Asahina-san irgi nelabai eilinė pilietė, tačiau ji tokia miela, jog dėl jos man viskas okay. Vis dėlto, jai tereikia tiesiog stovėti, leisti mano akims mėgautis vaizdu ir myluoti nualintą dykvietę mano širdyje.

“Mums reikia padaryti kažką, kas išpildytų visų lūkesčius.” nelaimingai sumurmėjo Haruhi.

Apie tai kalbant, na tiesiog kas gi kažko tikisi iš Komandos SOS? Štai klausimas vertas apklausos! Komandos SOS egzistavimas vis dar nepripažintas, jau nekalbant apie paaukštinimą iki draugijos, o narių skaičius taip pat išliko nepadidėjęs. Būtų tik blogiau jeigu padidėtų, todėl verčiau tegul viskas išlieka kaip yra, nes kad ir kur bevažiuotų, Haruhi Ekspresas vis vien lėks nuo bėgių. Keleivių tėra vos penki, bent jau vietoj manęs suraskit kokį atpirkimo ožį. Arba bent jau mokėk man valandinę algą, pakaks ir 100 jenų.

Haruhi per trisdešimt sekundžių pabaigė savo arbatos puodelį, tada paprašė Asahinos-san antro.

“O tu Mikuru-čian? Ką jūs darysit?”

“Amm…… Turi galvoje mūsų klasę…… Mes ketiname daryti makaronų ir arbatos kavinę……”

“Mikuru-čian turbūt būsi padavėja, ar ne?”

Asahina-san plačiai atmerkė akis.

“Iš kur žinai? Aš norėjau gaminti maistą, tačiau visi kiti manęs taip prašė……”

Haruhi akys atrodė kažką rezgančios, tokios gudrios akutės, nežadančios nieko gero. Ji akimis nuslinko link drabužių kabyklos, akivaizdžiai parodydama, kad galvoja, jog Asahinos-san dar nebuvo aprengusi padavėja.

Haruhi išraiška atrodė susimasčiusi.

“Koizumi-kun, o ką darys tavo tavo klasė?”

Koizumis gūžtelėjo pečiais.

“Mes nusprendėme rengti vaidinimą, tačiau nuomonės mūsų klasėje išsiskyrė. Kai kurie norėjo originalaus scenarijaus, tuo tarpu kiti klasikinio vaidinimo. Mokyklos festivalis artėja, tačiau mes vis dar įtemptai dėl to ginčijamės. Panašu, kad užtruks, kol viskas galiausiai bus nuspręsta.”

Gyvybingoje klasėje daug geriau. Nors tai vargintų.

“Hmm.”

Haruhi akys pasisuko prie likusio nekalbėjusio nario.

“O tavo, Juki?”

Skaityti nepaprastai mėgusi ateivė pakėlė galvą, kaip prerijų šuva, pajutęs lietų.

“Ateities būrimą.”

Ji kaip visada atsakė be jokių emocijų.

Nenoriai paklausiau:

“Ateities būrimą?”

“Taip.”

Nagato, iš kurios veido atrodė, jog ji net nekvėpuoja, linktelėjo galvą.

“Tu bursi ateitį?”

“Taip.”

Nagato burianti ateitį? Ji pranašaus? Galiu įsivaizduoti Nagato su juoda smailia kepure, vilkinčią juodą gobtuvą ir besinešančią krištolinį rutulį; po to įsivaizduoju sceną, kurioje ji pasako porai “Jūs išsiskirsite po penkiasdešimt aštuonių dienų trijų valandų ir penkių minučių.”

Pranašaudama įmaišyk bent jau truputį švelnaus melo, gerai? Na, tai ar Nagato gali pranašauti ateitį yra dar vienas dalykas, kurio man dar neteko išsiaiškinti.

Asahinos-san klasė rengs kavinę, Koizumio statys spektaklį, tuo tarpu Nagato – darys ateities būrimą? Kodėl gi kitų klasių veiklos skamba daug įdomiau, nei mūsų nyki apklausa? O jei taip – viską sumetam į krūvą ir darom spektaklių pranašysčių apklausos kavinę?

“Baik nušnekėt kaip nevisprotis, pradedame susirinkimą.”

Mano pasiūlymas buvo šaltakraujiškai išniekintas Haruhi, kuri po to nuėjo prie baltos lentos. Ji patempė dirigento lazdelę, kol ji tapo ilga, kaip radijo antena, ir plekštelėjo per lentą.

Ant jos nieko nėra užrašyta, kur tu nori, kad žiūrėčiau?

“Greitai kai kas bus užrašyta. Mikuru-čian, tu atsakinga už rašymą. Atidžiai užrašyk viską, ką paskysiu.”

Kada Asahina-san tapo raštvede? Manau, niekas nežino, nes Haruhi tai sugalvojo prieš akimirką.

Asahina-san, arbatos mergina ir raštvedė, paėmė markerį ir atsistojusi prie lentos, žiūrėjo į Haruhi veidą.

Išdidžiai skambančiu balsu Haruhi tarė:

“Komanda SOS rengs filmo rodymą!”

Nu visai nepagaunu, kaip veikia tos Haruhi smegenys. Nors visai nesvarbu, nes visada taip buvo. Visgi, čia ne susirinkimas, o labiau proga jai pademonstruoti savo asmenines užgaidas.

“Ar ne visada taip būdavo?”

Pašnibždomis tarė Koizumis. Dėl jo tos perdėtai prašmatniai besišypsančios išraiškos, kilo noras apipaišyti jam veidą. Toliau nekeisdamas savo grakščios šypsenos, šis tarė:

“Regis, kad Suzumija-san jau iš karto žinojo, ką norėjo daryti, todėl nelabai yra ką aptarti. Ar nepasakei jai ko nors, ko tau nederėjo?”

Nepamenu, kad šiandien būčiau jai sakęs ką nors apie filmus. Gal praėjusią naktį ji matė kokį apgailėtiną C-filmą, jis jai pasirodė nuobodus ir dabar nori išlieti savo nepasitenkinimą?

Panašu, kad Haruhi buvo įsitikinusi, jog jos kalba patraukė visus klausytojus ir atrodė labai laiminga.

“Mane visada kamavo vienas klausimas.”

Aš teturiu klausimų tik apie tavo galvos turinį.

“Kai pasibaigia TV serialas, jis paprastai baigiasi žūvant pagrindiniam veikėjui, tačiau ar tai ne pernelyg netikroviška? Kodėl jis turi mirti būtent pabaigoje? Tai nesąmonė, todėl aš nekenčiu istorijų, kuriuose kažkas miršta pabaigoje. Aš niekada nekurčiau tokio filmo!”

Mes kalbam apie filmus ar apie TV serialus?

“Na, juk kalbėjau apie filmų kūrimą? Net hanivos skulptūrų ausys didesnės nei tavo. Eik atmintinai išmok kiekvieną žodį, kurį ką tik pasakiau.”

Geriau jau įsiminsiu visų vietinių geležinkelio stočių pavadinimus, nei mokysiuos tavo retorinį šlamštą.

Asahina-san, kuri nelabai neatrodė, kad iš tikrųjų būtų iš Kaligrafijos klubo, ant lentos raitytomis raidėmis užrašė žodžius “Filmo rodymas”, o Haruhi patenkinta linktelėjo galva.

“Kaip ir viskas, dabar supratai?”

Haruhi kalbėjo kaip sinoptikė, džiaugsmingai pranešanti, kad lietingasis sezonas netrukus baigsis.

“Ką, o tiksliau, kaip?”

Aš paklausiau, kas, žinoma, buvo savaime suprantama. Aš supratau tik “Filmo rodymas”. Kur ji ketina rasti studiją, kuri pasivargintų leisti jos filmą? Turi pažįstamų iš Buena Vista International?

Visgi, Haruhi skaisčiai šypsantis, jos juodos akutės žėrėjo.

“Kjonai, na tu ir nesupratingas. Aišku, kad tai mes kursime filmą. Filmas bus rodomas per mokyklos festivalį su užrašu 'Komanda SOS pristato' pačioje titrų pradžioje.”

“Nuo kada mes tapome Filmų kūrėjų klubu?”

“Ką tu čia šneki? Mes visada būsim Komanda SOS! Nepamenu, kad būčiau čia girdėjusi apie kokius nors filmų kūrėjus.”

Beširdiškai pasakė Haruhi, kas tikriausiai būtų labai įskaudinę Filmų kūrėjų klubo narius, jei jie tik būtų tai girdėję.

“Tai jau galutinai nuspręsta! Nebebus jokio pakartotinio svarstymo! Tolimesni skundai bus atmesti!”

Kadangi Komandos SOS žiuri vadovė taip sako, nemanau, kad tai gali būti atšaukta. Kas iš viso įgrūdo Haruhi į Komandos SOS vadės sostą? Ne, vieną minutę, geriau pagalvojus, juk ji pati jį pasisavino. Nesvarbu, kokiame pasaulyje gyveni, visada yra triukšmingų ir pretenzingų žmonių su nepaliaujamai besipučiančiais ego. Dėl to tokiems žmogeliams kaip aš ir Asahina-san, kurie linkę plaukti pasroviui, visada tenka kęsti vargą. Tai šaltos ir žiaurios tikrovės konfliktas; ir taip pat tiesa.

Kol mano protas knaisiojosi po filosofinį klausimą "kas laikoma tobula visuomene"……

“Štai kaip.” pasakė Koizumis, tarytum būtų viską supratęs. Lygiai dalinęsis šypsena tiek su manimi, tiek su Haruhi, šis tarė:

“Viskas aišku.”

Ei, Koizumi, malonėk taip gracingai nepriimt Haruhi numestos bombos! Ar apie tai visai neturi savo nuomonės?

Koizumis švelniai pirštu sprigtelėjo per savo plaukų sklastymą, “Sprendžiant iš to, ką girdėjau, mes darysime savos kūrybos filmą, kad pritrauktume lankytojų jo pažiūrėti. Ar tai tiesa?”

“Būtent!”

Haruhi pliaukštelėjo “antena” per lentą.

Asahina-san sudrebėjo, tačiau vis tiek sukaupė drąsą ir paklausė, “Bet……kodėl kursime filmą?”

“Praėjusią naktį negalėjau užmigti.” Haruhi mostelėjo antena prie pat jos akių ir pamojavo lyg stiklo valytuvu. “Todėl įsijungiau televizorių ir pradėjau žiūrėti keistą filmą. Iš pradžių manęs jis nedomino, tačiau neturėjau nieko geresnio ką veikti, todėl nusprendžiau pažiūrėti.”

Taip ir galvojau.

“Tai buvo baisiai nuobodus filmas, toks nuobodus, kad užsimaniau padaryti tarptautinį skambutį tam režisieriui; štai todėl man šovė mintis.”

Dirigento lazdelės galiukas buvo nukreiptas į Asahinos-san mažytį veidelį.

“Jei toks filmas gali egzistuoti, tada aš neabejotinai galiu sukurti geresnį!”

Tuo įsitikinusi pareiškė Haruhi ir išpūtė krūtinę.

“Todėl pamaniau pabandyti. Prieštaravimų turit?”

Asahina-san iš baimės smarkiai papurtė galvą. Net jei ir turėjo savo nuomonę, Asahina-san turbūt vis vien nieko nesakys, tuo tarpu Koizumis yra linkčiojantis padlaižys, o Nagato ir taip jau niekada nešneka, todėl neišvengiama, kad vienintelis, kuris tokiomis akimirkomis teiksis kalbėti, visada privalės būti aš.

“Jei taip jau nori filmų režisierė ar prodiuserė, visiškai neprieštarauju. Tai tavo pasirinkimas, daryk kas tau patinka. Vadinasi, dabar mes sau galime eiti ir taip pat siekti savo svajonių ir tikslų?”

“Apie ką kalbi?”

Haruhi kaip antis suraukė lūpas, o aš kantriai bandžiau ją perkalbėti:

“Sakai, kad kursim filmą, tačiau mes dar nieko nepasakėm. Kas jei mums nepatinka ši idėja? Vien tik režisierius negali sukurti filmą.”

“Nusiramink, aš jau praktiškai sugalvojau scenarijų.”

“Ne, aš ne apie tai kalbu……”

“Nereikia dėl nieko rūpintis. Tiesiog kaip visada daryk ką tau liepiu. Visiškai nėra dėl ko jaudintis.”

Aš labai jaudinuosi.

“Aš viską suplanuosiu ir viskuo pasirūpinsiu.”

Dabar aš dar labiau jaudinuosi.

“Nu bliamba, kaip tu nervini! Jei pasakiau, kad darom, vadinasi darom. Mūsų tikslas užimti pirmą vietą mokyklos festivalio veiklos rinkimuose. Ką gali žinoti, gal tie pasipūtę nenuovokos iš mokinių tarybos pagaliau pripažins Komandą SOS oficialiu klubu…… Ne! Aš priversiu juos mus pripažinti! Kad pasiektume šį tikslą, pirma į savo pusę turime palenkti visuomenės nuomonę!”

Žinai, visuomenės nuomonė ir festivalio pabaigos rinkimai vienas kitam nėra tiesiogiai proporcingi.

Bandžiau priešintis.

“O kaip dėl kūrimo išlaidų?”

“Jei kalbi apie biudžetą, jį turim.”

Iš kur? Netikiu, kad mokinių taryba suteiks biudžetą šiai pogrindinei organizacijai, kuri viešai demonstruoja savo veiklą.

“Juk Literatūros klubas irgi gavo biudžetą?”

“Tai Literatūros klubo biudžetas! Tu negali jo naudoti!”

“Bet Juki sakė, kad galim.”

Varge. Pasižiūrėjau į Nagato veidą, kai ji sulėtintai jį pakėlė ir į mane pasižiūrėjo, po to nieko nepasakiusi lėtai sugrįžo prie savo knygos.

Ar visai nėra žmonių, kurie norėtų stoti į Literatūros klubą? Neketinau užduoti šį klausimą, nes visai gali būti, kad Nagato tyčia taip padarė, kad Literatūros klubas būtų ties panaikinimo riba. Manau, ji supranta, ką rezga Haruhi; bus gaila, jei dabar kas nors norės įstoti į Literatūros klubą. Kaip norėčiau, kad kas nors išlaisvintų Literatūros klubą iš Haruhi gniaužtų.

Haruhi nepastebėjo, ką galvojau, kol palaimingai aplink makalavo savo antena.

“Ar dabar visiems viskas aišku? Šią veiklą laikykite daug svarbesne, nei savo klasės! Jei turit prieštaravimų, išklausysiu juos po mokyklos festivalio, gerai? Režisierės žodis galutinis!”

Ugningai pareiškė Haruhi, kaip motina meška zoologijos sode, įsikibusi į ledo gabalą karštą vasaros dieną. Aplinkiniai jai daugiau neberūpi.

Iš pradžių ji komandos vadė, dabar nori būti režisierė? Kuo ji galiausiai nori tapti? ……Tik nesakyk, kad Dievu.

“Šiandien viskas! Man dar reikia nuspręs kaip paskirstyti vaidmenis, darbus ir surasti rėmėjų. Prodiuseriui kuriant filmą reikia nuveikti daug reikalų.”

Nelabai žinau ką konkrečiai daro tie prodiuseriai, tačiau ką po velnių ji ketina daryti? Rėmėjų?

Bum!

Garsus garsas nuaidėjo kambaryje. Pasisukau ir pamačiau, kad Nagato užvertė savo knygą. Tas garsas jau tapo neoficialiu Komandos SOS signalu, skelbiančiu, kad šiandien baigiamas darbas.

Pasakiusi “smulkmenas aptarsime rytoj!” Haruhi išbėgo iš kambario kaip katė, išgirdusi kaip atidaroma kačių ėdalo skardinė. Nelabai man norėjosi išgirsti apie tas smulkmenas.

“Na ar viskas tiesiog ne puiku?”

Vienintelis žmogus, kuris tai pasakytų, neabejotinai yra Koizumis.

“Jei tik neisime medžioti ateivių cirko išsigimėlių pasirodymui, ar numušinėti NSO, kad darytume jo vidaus ekspoziciją, man palengvėja.”

Kur aš tai girdėjau anksčiau?

Besišypsantis esperas pridengė burną ir nusijuokė.

“Vis dėlto, mane itin domina, kokį filmą kurs Suzumija-san, nors manau, jog daugiau ar mažiau įsivaizduoju, kas jos galvoje.”

Koizumis žvilgtelėjo link Asahinos-san, kuri tvarkė puodukus.

“Tai gali būti įdomus mokyklos festivalis, bus smagu.”

Jo paveiktas, aš taip pat pasukau savo žvilgsnį link Asahinos-san. Mums bežiūrint į apgalvį, šokinėjantį ant jos plaukų…

“A! K… Kodėl jūs į mane žiūrit?”

Pastebėjusi du nepadorius į ją spoksančius vaikinus, Asahina-san liovėsi kažką dariusi ir smarkiai išraudo.

Atsakiau jai savo širdyje:

O ne, visai dėl nieko. Aš tiesiog pagalvojau, kažin kokį kostiumą Haruhi atsineš šį kartą?

Pasiruošusi eiti namo…… arba tiksliau, paprasčiausiai įsidėjusi knygą į savo krepšį, Nagato tyliai atsistojo ir nuėjo link durų. Gal Nagato skaito knygą apie pranašystes? Nes ta knyga buvo parašyta užsienio kalba, kurios negalėjau suprasti.

“Bet……” sumurmėjau.

Filmas…… hm?

Atvirai kalbant, aš taip pat truputį sudomintas, žinoma, ne iki tokių gilumų kaip Koizumis, maždaug tik tiek giliai, kiek tas jūrinis planktonas, gyvenantis ant žemyninio šelfo.

Gal turėčiau ko nors iš to tikėtis?

Kadangi niekas kitas iš to nieko nesitikėjo.

Atsiimu viską, ką prieš tai sakiau, aš visai nieko nesitikiu.

Nes jau sekančią dieną po pamokų aš buvau kančiose.

   - Pristato: Komanda SOS
   - Vyriausioji prodiuserė / Režisierė / Scenaristė: Suzumija Haruhi
   - Pagrindinis moters vaidmuo: Asahina Mikuru
   - Pagrindinis vyro vaidmuo: Koizumis Icukis
   - Antraeilio vaidmens veikėja: Nagato Juki
   - Asistento padėjėjas / Operatorius / Redaktorius / Atsakingas už įrangą / Informacijos rinkėjas / Kitas juodas darbas: Kjonas

Kai pamačiau, kas užrašyta sąsiuvinyje, pagalvojau tik apie vieną dalyką.

“Tai ką aš konkrečiai darysiu?”

“Tai, kas ten parašyta.”

Kaip orkestro dirigentė, Haruhi pamojo savo lazdele.

“Tu esi užkulisių darbininkas, kaip kad yra pažymėta vaidmenų ir darbų paskirstyme. Mes turime nuostabią kūrybinę grupę, ar ne?”

“A… Aš pagrindinė veikėja?”

Švelniu balsu paklausė Asahina-san. Šiandien vietoj tarnaitės kostiumo ji vilkėjo savo įprastą mokyklinę uniformą, nes Haruhi pareiškė, kad šiandien jai nereikia persirengti. Matyt, Haruhi šiandien ketina Asahiną-san kur nors vestis.

“Jei galima, aš norėčiau gauti smulkesnį vaidmenį……”

Asahina-san meldė Haruhi savo liūdnu žvilgsniu.

“Ne,” atsakė Haruhi. “Mikuru-čian, aš paversiu tave garsia. Kaip bebūtų, tu juk esi lyg mūsų komandos prekinis ženklas. Tau dabar tereikia tik pasipraktikuoti duoti autografus. Kai tik įvyks filmo premjera, gerbėjai stos į eilę dėl tavo parašo.”

Filmo premjera? Kur ji ketina daryti tokį renginį?

Neatrodo, kad Asahina-san dėl to jaustųsi labai jaukiai.

“……Bet aš nemoku vaidinti.”

“Nesijaudink, aš tave puikiai išmokysiu.”

Asahina-san nerimaudama pakėlė galvą, į mane pažiūrėjo ir liūdnai nuleido antakius.

Dabar čia buvome tik mes trys, nes Nagato ir Koizumis turėjo dalyvauti klasių susirinkimuose dėl savo festivalio veiklų, todėl šiandien vėluos. Nebūčiau pagalvojęs, kad yra žmonių, kurie pasiliktų po pamokų ruoštis tokiems dalykams; turiu galvoje, jiems reikia tik tyliai ten sėdėti ir kantriai viską pralaukti. Stebina, kad yra toks didelis skaičius žmonių, kurie žiūri į visą tai rimtai.

“Antra vertus, Juki ir Koizumis-kun elgiasi visai nerimtai.” Susierzinusi tarė Haruhi. Nežinodama, kur išlieti savo pyktį, ji pirštu parodė į mane. “Aš kuo aiškiausiai pasakiau, kad ši veikla svarbesnė, nei visos kitos, tačiau jie vis tiek pasirinko vėluoti savo klasių labui. Aš tikrai turiu jiems duoti įspėjimą.”

Gal Nagato ir Koizumis labiau jaučia bendrumą su savo klasėmis, nei aš ir Haruhi. Iš vienos pusės galima sakyti, jog iš tikrųjų labiau keista tai, kad šiuo metu mes esame čia.

Netikėtai apie kai ką pagalvojau.

“Asahina-san, o ar tau nereikia dalyvauti savo klasės susirinkime?”

“Mm-hm, aš esu atsakinga tik už klientų aptarnavimą, todėl viskas, kas mums liko, tai sukurti kostiumus. Aš vis dar nežinau, kokį kostiumą vilkėsiu, todėl truputį nekantrauju.”

Asahina-san paraudo ir nusišypsojo. Panašu, kad ji jau priprato prie cosplay’inimo. Vietoj to, kad slankiotų su Komanda SOS ir visai be jokios priežasties būtų verčiama vilkėti visokius beprasmius kostiumus, ar jai nebūtų geriau vilkėti kažką, kas labiau atitinka progą? Visiškai normalu padavėjai pasirodyti makaronų kavinėje, labiau nei tarnaitei Literatūros klube.

Niekada nesupratau, kaip Haruhi sugebėdavo kažką tokio įtraukti į pokalbio temą:

“Mikuru-čian, jei tu taip norėjai apsirengti kaip padavėja, reikėjo anksčiau pasakyti! Aš tau be vargo kaip mat būčiau suveikusi kostiumą.”

Neprieštarauju, jog darai tokius sąmojingus pasiūlymus, tačiau ar nemanai, kad žmonėms Literatūros klube dera vilkėti ne visokius kostiumus, o savo mokyklinę uniformą? Net slaugės kostiumas buvo ginčytinas. Jei jai būtinai reikia vilkėti kostiumą, man vis tiek labiausiai patinka tarnaitės kostiumas…… Gal tai koks mano asmeninis potraukis?

“Na, gerai tada.”

Haruhi pasisuko link manęs.

“Kjonai, ar žinai, koks yra pats svarbiausias dalykas, kuriant filmą?”

Hmm…… Na, pabandžiau prisiminti visas filmų scenas, kurios mane sužavėjo ir buvo vertos būti pavyzdžiu. Pamąstęs, pasitikinčiai savimi atsakiau:

“Geros idėjos ir užsidegimo?”

“Tai ne tokie abstraktūs dalykai!”

Haruhi atstūmė mano mintis.

“Nu tai aišku, kad kameros! Kaip mes be jos filmuosime filmą?”

Tai tiesa, tačiau aš neturėjau galvoje kažką tokio pragmatiško…… Tiek to, aš vis vien neturiu daug gerų idėjų ar užsidegimo filmo kūrimui ir teorijoms, todėl nežadu ginčytis.

“Nuspręsta.”

Haruhi sutraukė savo dirigento lazdelę ir numetė ją ant vadės stalo.

“Dabar eisim įsigyti kameros.”

Trrr! Pasigirdo atsitraukiančios kėdės garsas. Pasisukau ir pamačiau, kad Asahinos-san veidas išblyško. Negalima jos kaltinti; kaip bebūtų, Haruhi žiauriai pagrobė šiame kambaryje esantį kompiuterį iš Kompiuterių klubo, panaudojusi vargšę Asahiną-san kaip auką.

Asahinos-san rudi plaukai virpėjo, kai ji lėtai pravėrė savo sakuros spalvos lūpas ir pasakė:

“A…Amm…… S-S-Suzumija-san, aš ką tik kai ką prisiminiau, man reikia grįžti į klasę.”

“Patylėk.”

Haruhi veide buvo siaubą kelianti išraiška. Asahina-san krūptelėjo ir akimirksniu bejėgiškai atgal susmuko į savo vietą. Po to Haruhi geranoriškai nusišypsojo.

“Nesijaudink.”

Vien dėl to, jog pasakai “nesijaudink”, negarantuoja, kad nenutiks nieko, dėl ko neverta jaudintis.

“Šį kartą nenaudosiu Mikuru-čian kūno kaip aukos, man tik tereikia biški jos pagalbos.”

Asahina-san į mane žiūrėjo tokiomis liūdnomis akutėmis, kaip veršiukas sunkvežimyje pakeliui į skerdyklą. Nedelsdamas atsakiau į nekaltą Haruhi suokimą:

“Tuojau pat pasakyk kokios tu nori iš mūsų pagalbos. Priešingu atveju Asahina-san ir aš niekur iš čia neisime.”

Haruhi išraiška sakė, “Kas tiems dviems užėjo?”

“Eisiu surasti rėmėją. Lengviau padaryti gerą įspūdį, jei drauge vesiuosi ir pagrindinį moters vaidmenį atliekančią aktorę, tiesa? Tu irgi eisi! Turėsi panešti daiktus.”

Antrasis skyrius

Jau buvo ruduo, tačiau oras kažkodėl nei kiek nesidarė vėsesnis. Tarytum Žemė būtų galiausiai visai sukvailėjusi ir pamiršusi virš Japonijos atnešti rudenį. Vasaros karštis buvo užsitęsęs į begalinius pratęsimus ir jei kas nors čia neateis ir nepelnys home-run'o, nepanašu, kad kada greit pasibaigs. Net jei ir pasibaigs, mane apima nuojauta, kad rudeniui galop atėjus, jis vis vien bus žiemos nuspirtas į šalį.

Haruhi pareiškus "mes gal jau vėluojame", susidėjome savo krepšius ir palikome mokyklą. Pasiutusiu greičiu jai lekiant žemyn ištįsusiu šlaitu, kažin kur gi ji taip skubėjo? Kažkaip man sunku patikėti, jog atsirastų tokių rėmėjų, kurie sutiktų padėti padengti gimnazijos kultūriniam festivaliui kuriamo mėgėjiško filmo išlaidas. Tai dar gal būtų įmanoma, jeigu mes būtume koks Filmų klubas, tačiau mes, kaip bebūtų, neaiškiems tikslams sukurta, nereikšminga, paslaptinga organizacija, apie kurią net po pusmečio dar niekas nežino. Nenustebčiau, jei mums net durų neatidarytų.

Nusileidę nuo kalno, sėdome į priemiestinį traukinį. Po trijų stotelių pasiekėme rajoną, kuriame buvo sakurų apsupta alėja, kuria kartą turėjau progą tik dviese pasivaikštinėti drauge su Asahina-san. Šioje vietoje buvo didžiulis prekybos centras ir prekybos rajonas, dėl ko ši vieta buvo ganėtinai judri ir užimta.

Man ir Asahinai-san sekant iš paskos, Haruhi nuėjo tiesiai į prekybinį rajoną.

"Štai čia."

Pagaliau ši sustojo ir bedė pirštu į elektronikos prekių parduotuvę.

"Aišku." atsakiau.

Ji turbūt ketina šantažuoti parduotuvę, kad gautų iš jų filmavimo įrangos.`

Tik kažin kaip ji ketina tai daryti?

"Kol derėsiuos, judu palaukit čia."

Haruhi įgrūdo man į rankas savo krepšį ir nei nesudvejojusi nuėjo pro stiklines parduotuvės duris.

Asahina-san pasislėpė už manęs, nuolat žvilgčiodama į parduotuvę, kuri buvo apšviesta visų tų prožektorių. Ji buvo kaip kokia pradinukė mergytė, pirmą kartą atėjusi pas draugę į svečius. Iš nugaros bežiūrint į Haruhi, kuri aplink maskatavo rankomis, bekalbėdama su kažkuo, kas atrodė kaip parduotuvės savininkas, troškimas ginti Asahiną-san manyje vis labiau stiprėjo. Jei Haruhi bent pamėgins daryti ką keisto, griebsiu Asahiną-san sau į glėbį ir tučtuojau iš čia pabėgsiu.

Pro vitrinos stiklą matėsi, kaip Haruhi pirma pirštu pabaksnojo į įrangą, tada į save, po to į savininką. Tuo tarpu savininkas be sustojimo linkčiojo. Kažin ar neturėčiau jį įspėti, kad taip lengvai netikėtų ką ji sako?

Po kiek laiko Haruhi apsisuko ir parodė į mus, pasiruošusius sprukti vos tik nutiks kas nors įtartina. Ji maloniai nusišypsojo, pamojavo rankomis ir toliau tęsė savo prezentaciją.

"Ką ji daro...?" paklausė Asahina-san, toliau stovėdama už manęs, kyštelėdama ir vėl paslėpdama savo galvą. Net jei Asahina-san, keliautoja laiku iš ateities, nežino atsakymo, tada nėra jokių šansų, jog aš galėčiau tai žinoti.

"Kas žino? Turbūt reikalauja, kad jie už dyką atiduotų savo geriausią skaitmeninę kamerą."

Ji toks žmogus, kuri net nesuvirpėjusi galėtų padaryti kažką tokio. Ji juk iš tikrųjų tiki, kad ji visatos centras, o visi kiti sukasi aplink ją.

"Kaip įkyru..."

Prisimenu, kad anksčiau apie kažką panašaus kalbėjau su Nagato.

Haruhi mano, kad jos vertybės ir įsitikinimai yra neginčytini. Ji nesupranta, ką galvoja kiti, arba nesuvokia, kad kiti gali galvoti kitaip, nors tiksliau, jai niekada net netoptelėjo galvoje, kad jos mąstysena gali būti iš esmės kitokia nei visų kitų.

Jei žmonės norėtų sukurti keliavimą laiku, pakaktų Haruhi pasodinti į erdvėlaivį. Bet kokiu atveju, jai vis tiek būtų nusispjaut į reliatyvumo teoriją.

Kai tai paminėjau Nagato, tylioji ateivė tik pasakė: "Tavo nuomonė gali būti teisinga."

Nagato tai labai reikšminga. Visiems kitiems – Suzumija Haruhi kelia juoką.

"O, atrodo, jie jau baigė."

Asahinos-san šnabždesys iš užsigalvojimo sugrąžino mane į realybę.

Iš elektronikos parduotuvės Haruhi pasirodė su patenkinta išraiška veide, o rankose nešėsi nedidelę dėžę. Ant jos šono buvo paveikslėlis su prekės pavadinimu. Jei neklystu, tai tikrai buvo kamera.

Kažin kokius grasinimus ji naudojo, kad įbaugintų savo auką?

Gal ji pagrasino sudeginti parduotuvę? O gal pradėti boikoto kampaniją? Arba visą naktį siuntinėti apgavikiškus faksus? Arba ten viską nusiaubti dėl įniršio priepuolio? O gal net pagrasino, kad susisprogdins velniop su visa ta parduotuve?

"Nekalbėk niekų! Aš ne tokia, kuri imtųsi šantažo!"

Laimingai sau žygiavo Haruhi, būnant po stikliniu prekybos rajono stogu.`

"Pirmasis etapas baigtas! Tai pernelyg lengva!"

Sekdamas paskui Haruhi buvau priverstas nešti dėžę su kamera. Bespoksodamas į Haruhi plaukus, krentančius jai ant nugaros, paklausiau:

"Kaip sugebėjai iškaulyti tokį brangų daiktą? Ar dėl to, kad išsiaiškinai nepadorias savininko paslaptis?"

Iš tiesų, patys pirmieji Haruhi žodžiai, išėjus iš parduotuvės, buvo "Mes ją gavom!". Jei savininkas taip noriai dalina daiktus, aš irgi ketinu stoti į eilę. Todėl prašau, pasakyk man savo naudotus stebuklingus žodžius.

Haruhi pasisuko ir šyptelėjo, "Tikrai nieko ypatinga! Tiesiog pasakiau, kad noriu sukurti filmą ir man reikia kameros, o jis atsakė 'gerai'. Nebuvo jokių problemų."

Pradėjo atrodyti, kad nors dabar viskas einasi sklandžiai, sklandžiai čia viskas nepasibaigs. O gal aš tik per daug jaudinuosi?

"Nesijaudink dėl smulkmenų, tiesiog toliau laimingai būk mano tarnu ir viskas bus gerai!"

Deja, po šio pavasario aš iki šiol vis dar tebesinešioju tą nejaukų jausmą, lyg plaukčiau kruiziniu laivu, pavadinimu 'Titanikas'. Norėjau išsiųsti SOS signalą, tačiau, mano nelaimei, aš nemokėjau Morzės abėcėlės, ir nebuvau toks žmogus, kuris galėtų džiaugtis, kai jį vadina tarnu.

Sekdamas paskui Haruhi buvau priverstas nešti dėžę su kamera.

"Nuostabu! Dabar į sekančią parduotuvę!"

Triukšmingoje minioje Haruhi pamojavo rankomis ir nužingsniavo pirmyn. Aš apsikeičiau žvilgsniais su Asahina-san ir nuskubėjau paskui Haruhi.

Šį kartą Haruhi lankėsi žaislų parduotuvėje.

Kaip ir praėjusį kartą, kol Haruhi ėjo derėtis, Asahina-san ir aš likome lauke. Pradėjo darytis aišku, ką ji rezga, nes kiekvieną kartą, kai ji parodydavo į mus, jos pirštas būdavo nukreiptas į Asahiną-san. Jei teisingai atspėjau, ji turbūt naudoja Asahiną-san kaip kokį derybų pasiūlymą. Asahina-san to visgi nepastebėjo, nes smalsiai apžiūrinėjo gaublį, padėtą po vitrinos stiklu.

Po kelių minučių Haruhi grįžo su savimi nešdamasi milžinišką dėžę. Kas šį kartą?

"Ginklai" atsakė Haruhi ir į rankas man vėl įbruko dėžę. Kruopščiai ją apžiūrėjau ir pamačiau, kad tai plastikiniai modeliai; jie atrodė, kaip pistoleto formos ginklai. Ką ji ruošėsi daryti su tokiais daiktais?`

"Mums jų reikės veiksmo scenoms, tiksliau, susišaudymams! Įtemptos kovos yra bet kokio įdomaus filmo sudedamoji dalis. Jei būtų galima, aš taip pat norėčiau susprogdinti visą pastatą. Ar žinai, kur jie pardavinėja sprogmenis? Kažin ar jų yra ūkinių prekių parduotuvėse?"

Iš kur man po velnių žinoti? Bent jau žinau, kad jų nerasi prekybos centre ar internete. Gal jie turi jų kokiam akmens karjere... Norėjau Haruhi tai paminėti, tačiau kaipmat išvijau šią mintį sau iš galvos, nes gali būti, kad ji iš tikrųjų vidury nakties ten įsėlintų ir pasivogtų sau dinamito ir degiklių.

Nuleidau kameros ir plastikinių ginklų modelių dėžes ir papurčiau galvą.

"Tai ką man daryt su tomis dėžėmis?"

"Pirma parsinešk jas namo, o tada rytoj atnešk į klubo kambarį. Dabar pernelyg vargintų nunešti jas atgal į mokyklą."

"Aš?"

"Tu."

Haruhi sukryžiavo rankas ir geranoriškai nusišypsojo. Tai buvo ta retai klasėje matoma šypsena, skirta tik Komandai SOS, ir kiekvieną kartą, kai Haruhi taip nusišypso, man visada tenka viskuo pasirūpinti. Na kas aš jai buvau?

"Atsiprašau..."

Asahina-san mandagiai pakėlė ranką.

"Ką aš turėčiau daryti...?"

"Tu jau gali eiti namo, Mikuru-čian. Tavo darbas šiandien jau baigtas."

Asahina-san sumirksėjo ir žiūrėjo, tarytum ją ką tik būtų apsėdęs lapės demonas. Kadangi viskas, ką Asahinai-san šiandien reikėjo daryti, tai aklai sekioti paskui mane ir Haruhi, ji tikriausiai nesuprato, kokių galų Haruhi iš viso prašė ją eiti drauge, nors aš jau galėjau nutuokti, ką ši rezgė.

Vesdamasi mus į stotį, Haruhi energingai žingsniavo lyg fizinio lavinimo mokytojas. Panašu, kad šiandienos Haruhistų veikla eijo į pabaigą. Dienos laimikis buvo kamera ir keli žaisliniai šautuvai. Vietoj įgudusio derėjimosi Haruhi greičiausiai juos įsigijo visai nepriimtinais būdais. Išlaidų buvo nulis. Kitaip tariant, mes juos gavome nemokamai.

Yra posakis: "Nėra nieko baisesnio, nei gauti kažką, už ką nereikia sumokėti". Tačiau dalykas tas, kad neatrodo, jog Haruhi nerimautų. Jei kas nors žino, kas ją išgąsdintų, prašau, pasakykit man.

Sekančią dieną drauge su savo krepšiu į kalvą vilkau papildomo krovinio.

"Ei, Kjonai! Ką nešiesi? Dovanų geriems vaikučiams?"

Prie manęs pribėgo Tanigučis, mano ir Haruhi klasiokas, primityvus vienaląstis organizmas, įprastas gimnazistas, kurį bet kur gali rasti. 'Įprastas' yra nepaprastai tikslus jo apibūdinimas. Šiuo metu man normalumas yra itin retai sutinkamais dalykas, nes reiškia stebuklingą sąvoką, naudojamą tikrovėje.

Kurį laiką sudvejojau, tada padaviau Tanigučiui į rankas lengvesnį iš dviejų krovinių.

"Kas čia per žaisliniai šautuvai? Nežinojau, kad turi tokių pomėgių."

"Ne aš, o Haruhi."

Trumpai viską paaiškinau Tanigučiui, nors jis buvo gana teisus, laikydamas tai keistu pomėgiu.

"Man sunku įsivaizduoti, kad Suzumija jį išardytų, po to surinktų ir išsaugotų."

Man taip pat sunku įsivaizduoti, bet kas daugiau jei ne Haruhi galėtų tuos daiktus išardyti ir surinkti? Galiu visiems pasakyti, kad kai buvau mažas bandžiau surinkti žaislinį robotą, tačiau nesvarbu kaip stengiausi, paprasčiausiai nesugebėjau prijungti jo dešinio peties, todėl iš nepasitenkinimo jį išmečiau.

"Kaip tau sunku."

Pasakė Tanigučis tonu, visai neskambėjusiu užjaučiančiai.

"Iki šiol vienintelis žmogus, taip ilgai ištempęs su Suzumija, esi tu. Tiesą sakant, geriau ir toliau su ja būk."

Apie ką tu po galais kalbi? Aš jokiu būdu nenoriu būti su Haruhi! Su ta, kuria turėčiau būti, tai Asahina-san. Esu tikras, kad visi taip galvotų.

Tanigučis sukikeno kaip koks gremlinas.

"A, jokiu būdu. Vis dėlto, Asahina-san yra mažasis Šiaurės gimnazijos angelas, visų čia esančių vaikinų širdžių paguoda. Jei nenori, kad pusė mokyklos vaikinų tave surištų ir įgrūstų į maišą, siūlau tau būti labai atsargiam. Manau, jog nenori, kad aš tau smeigčiau peiliu į nugarą, ar ne?"

Na, gerai, tada imsiu antrą geriausią pasirinkimą ir rinksiuos Nagato.

"Tai irgi netinka. Nors gali taip neatrodyti, tačiau ji turi daug slaptų gerbėjų. Ir dėl ko ji nustojo nešioti akinius? Ar ji juos pakeitė į kontaktinius lęšius?"

"Hmm... ko pats jos nepaklausi?"

"Paklausti? Iki šiol nesvarbu, kaip stengiausi, ji visai nekreipdavo dėmesio į tai, ką sakiau. Visi jos klasėje tvirtai tiki, kad vienas jos ištartas žodis gali nulemti dienos likimą."

`Baikit laikyti Nagato Dievu. Kas tai per prietaras? Ji gal neįprasta, bet jos normoms, ji visai normali. Nors aš nelabai žinau, kokios tos jos normos.

"Kad ir kaip būtų, tau geriausiai tinka Suzumija. Tik tu sugebi padoriai su ta durne susišnekėti. Prižiūrėk ją ir kaip įmanoma labiau sumažink aukų skaičių. A, taip, artėja mokyklos festivalis, ką šiai išskirtinei progai ketinate daryt?"

"Manęs neklausk."

Aš ne koks Komandos SOS atstovas, visgi, Tanigučis tęsė: "Net jei paklausčiau Suzumijos, ji man atsakytų kokiais nors kliedesiais, o dar jei tai padaryčiau ne laiku, gal net mane užpultų. Iš Nagato Juki nieko neišpeščiau, nesvarbu kaip klausinėčiau, o prie Asahinos-san negaliu prisiartinti, nes būčiau nulinčiuotas minios, jei tik pabandyčiau su ja pasikalbėti. Štai todėl turiu klausti tavęs."

O jis tai sugeba pasiteisinti. Jo manymu, aš tiesiog ponas gerutis.

"O nesi? Tu panašus į žmogų, kuris toliau su ja eitų, net jei žinotų, kad priešais yra skardis."

Mums artėjant prie mokyklos įėjimo, būdamas labai susierzinęs pagriebiau maišelį iš Tanigučio rankų.

Nežinau, kas slypi vidury Haruhi beprotybės, bet žinau, kad nieko gero. Vis dėlto, aš ne vienintelis su Haruhi šioje pragaištingoje kelionėje. Su manimi yra bent trys kiti. Du iš jų turbūt gali savimi pasirūpinti, tačiau Asahina-san yra kraują stingdančiame pavojuje, nes net neįsivaizduoja, ko tikėtis. Visai neatrodo, kad ji būtų iš ateities. Nors būtent tame ir slypi jos žavesys.

"Štai todėl," paaiškinau Tanigučiui, "kas nors turi ją apginti."

Va, štai ką pagrindinis veikėjas turėtų sakyti. Nors aš ją ginu tik nuo Haruhi seksualinio priekabiavimo. Ir viskas.

Ramiai tęsiau toliau: "Kadangi gavau tokią progą, mano pareiga ją ginti. Man nerūpi, ką sako visi kiti mokyklos vaikinai, jei norit, galite suformuoti džentelmenų aljansą, man nusispjaut."

Tanigučis toliau kikeno kaip gremlinas.

"Geriau žiūrėk po kojomis, nes kiekviena diena yra nauja diena."

Pasakęs tokį grasinimą, kurį naudotų tik klastingas vagis, Tanigučis nuslinko pro mokyklos įėjimą.

Nešdamas savo krepšį ėjau link už klasės esančio koridoriaus, kai pamačiau Haruhi, grūdančią savo daiktus į spintelę. Aš taip pat nuėjau į savo tuščią spintelę padėti kamerą ir žaislinius šautuvus.

"Kjonai, šiandien būsime baisiai užsiėmę."

Net nepasisveikinusi, Haruhi užtrenkė savo spintelę ir nusišypsojo man šilta pavasariška šypsena.

"Mikuru-čian, Juki, ir Koizumiui-kun, aš neleisiu jiems skųstis! Filmo scenarijus mano galvoje jau artėja prie pabaigos. Aš jau net girdžiu dundesį; dabar tereikia tai tik perteikti į ekraną."

"Nejaugi?"

Atsainiai atsakiau ir įėjau į klasę. Mano vieta antra nuo galo paskutinėje eilėje. Nors nuo semestro pradžios mes jau daug kartų keitėmės vietomis, tačiau iki šiol aš niekada negavau vietos gale, nes Haruhi visada gauna vietą už manęs. Nuo pat pradžių maniau, kad tai pernelyg keista būti sutapimu, tačiau vis tiek noriu tikėti, kad tai tik sutapimas.

Jei to sau nekartočiau, tikrai netekčiau tikėjimo žodžiu "sutapimas". Esu tikras, kad bet kas, įsivėlęs į reikalus su Haruhi, pradėtų galvoti kaip aš. Aš lyg vidurio žaidėjas, atsakingas už visų bet kurios komandos kamuolių perėmimą, tuo tarpu Haruhi paklaikusiai besiveržianti puolėja, esanti nuošalėje ir lekianti link vartų. Ji turbūt šitaip nuošalėje, kad artimiausias priešininkas už kilometrų, todėl net jei jai perduos kamuolį, šoninis teisėjas neturės iš ko rinktis ir pakels nuošalės vėliavėlę.`

Haruhi tikriausiai pasakytų, kad teisėjas suklydo. Tada rimtu veidu pareikštų, kad kažkas blogai su taisyklėmis, toliau pasičiuptų kamuolį, nubėgtų už įvarčio linijos ir pareikalautų, kad būtų skiriamas taškas. Tokiu atveju siūlau jai nesiartinti prie regbio.

Kad susitvarkytum su jos neapdairiu elgesiu, geriausias būdas paprasčiausiai apsimesti, jog nieko neįvyko, ir tyliai pasišalinti iš nusikaltimo vietos. Arba tiesiog liautis priešintis ir paklusti tam, ką tik ji sako.

Išskyrus mane, visi mano klasiokai pasirinko pirmąjį variantą.

Taigi, po šeštos pamokos, likus vienai pamokai, Okabė ir kiti mokiniai nieko nesakė dėl to, kad vieta už manęs yra tuščia. Ar jie nepastebėjo? O gal jie pasirinko nepastebėti? O galbūt jie tiesiog nesivargino švaistyti laiką, rūpintis tokiais dalykais? Bet kokiu atveju, visi sutiko, kad geriausiai yra palikti ją ramybėje, todėl nėra svarbu tai žinoti.

Ėjau link klubo kambario, nešdamasis krepšį, dėžes ir blogą nuojautą, ir sustojau priešais Literatūros klubą.

Man pasirodė, kad kažką girdėjau. "Aaa!" buvo mieli Asahinos-san klyksmai, o "Vaa!" buvo siaubą keliantys Haruhi šauksmai. Vėl prasideda iš naujo.

Jei dabar atidaryčiau duris, tikriausiai pamatyčiau nepaprastai malonų vaizdą, tačiau kaip vyras su sveiku protu, užgniaužiau savo troškimus ir kantriai palaukiau už durų.

Po maždaug penkių minučių, švelnūs priešinimosi klyksmai galiausiai liovėsi, o Haruhi turbūt kaip visada užsidėjo rankas ant klubų ir triumfuojančiai išsišiepė. Kaip kiškis niekada negalės nugalėti gyvatės, nėra jokių šansų, kad Asahina-san pajėgtų nugalėti Haruhi.

Pasibeldžiau į duris.

"Užeik!"

Haruhi energingas atsakymas nuaidėjo kambaryje. Atidarydamas duris ir įeidamas į klubo kambarį bandžiau atspėti, kas buvo popieriniuose maišeliuose, kuriuos ji šį rytą atsinešė. Kaip ir tikėjausi, Haruhi pasveikino mane pergalinga šypsena, tačiau ta išraiška man jau buvo atsibodusi. Pasukau savo žvilgsnį link žmogaus, sėdinčio ant plieninės kėdės, ir pajutau, kaip staiga pašoko mano kūno temperatūra.

Ten sėdėjo padavėja ir žiūrėjo į mane ašarotomis akimis.

"..."

Jos plaukai buvo šiek tiek suvelti. Padavėja nuleido galvą ir tylėjo lyg Nagato. Haruhi surišo padavėjos plaukus į dvi kasytes. Stebina tai, kad niekur nesimatė pačios Nagato.

"Na, tai ką manai?"

Haruhi suprunkštė ir manęs paklausė. Kas čia per išraiška, sakanti, kad viskas tik jos dėka? Asahinos-san žavesys yra Dievo dovana, vis dėlto...

Aš iš tikrųjų maniau, kad su šiuo kostiumu ji atrodo puikiai. Kažin, ką galvoja Asahina-san? Juk ji nepaprieštarautų tokioms mano mintims, ar ne? Be to, ar jos sijonas kiek ne per trumpas?

Tyra, kaip 100% sultys, padavėja Asahina-san tvirtai suspaudė savo kumštukus ir sėdėjo labai įsitempusi.

Šis kostiumas tau tobulai tinka; tarytum būtų sukurtas išskirtinai tau. Dėl to, aš trisdešimt sekundžių praspoksojau į Asahiną-san. Netikėtai kažkas patapšnojo man per petį, dėl ko iš netikėtumo vos nepašokau.

"Atleiskite dėl vakar. Šiandien mes vis dar turėjome peržiūrėti scenarijų, tačiau primigtinai prašiau leidimo išeiti anksčiau, kad galėčiau sudalyvauti jūsų šiandienos susitikime."

Koizumis nusišypsojo savo gražiu veidu, o po pažvelgė per mano petį į klubo kambarį.

"Sveiki."

Jis linksmai nusišypsojo.

"Šis kostiumas..."

Koizumis pro mane praėjo, padėjo krepšį ant stalo ir atsisėdo ant vienos iš plieninių kėdžių.

"Tau nuostabiai tinka."

Ir pareiškė savo labai tiesiogią nuomonę. Na, visi tai žino. Ko aš nesuprantu, tai ką padavėja veikia sename prastame kambaryje, o ne kavinėje ar restorane.

"Nes" atsakė Haruhi, "norėjau, kad Mikuru-čian filme vilkėtų šį kostiumą."

Kuo netinka tarnaitės kostiumas?

"Tarnaitės atlieka tik tam tikrus darbus turčiams jų namuose. Padavėjos visai kas kita, jos pasirodo gatvės kioske, kokioje parduotuvėje ar restorane ir suteikia visokias paslaugas už valandinį 730 jenų mokestį."

Nežinau, ar šis valandinis mokestis laikomas dideliu ar mažu, tačiau bet kokiu atveju, nemanau, jog Asahina-san apsirengtų kaip tarnaitė vien tam, kad galėtų dirbti kokiame name. Nors visai kita kalba dėl to, ar Haruhi iš tikrųjų mokėtų už jos paslaugas.

"Baik kabinėtis prie smulkmenų! Svarbiausia tai, ką apie tai manai, o aš manau, kad ji atrodo puikiai."

Gal tu taip galvoji, o kaip dėl Asahinos-san?

"Amm... Suzumija-san... man atrodo, kad šis kostiumas man truputį per mažas..."

Asahina-san turbūt jaudinasi, kad matosi jos kelnaitės, nes visą laiką ji tvirtai tempė žemyn savo sijono kraštą. Tačiau tai dar labiau mane trikdė, ir man net nepastebėjus, mano akys buvo prikaltos prie tos vietos.

"Aš manau, kad jis tau tiesiog puikiai tinka."

Prireikė didžiulių pastangų, kad patraukčiau savo žvilgsnį ir nutaisyčiau jį į Haruhi, kuri šypsojosi kaip graži gėlė, žydinti viduryje miško. Haruhi pasižiūrėjo į mane savo didelėmis ryškiomis akimis.

"Šį kartą mūsų filmo konceptas bus..."

Ji parodė į drebančios Asahinos-san nugarą,

"Tai."

Kaip suprast "tai"? Tu nori kurti dokumentinį filmą apie merginą, dirbančią arbatinėje?

"Ne! Būtų visai neįdomu kurti slaptos kameros šou apie Mikuru-čian kasdieninį gyvenimą. Mums reikia sukurti filmą apie neįprasto žmogaus kasdieninį gyvenimą, tik tada filmas gali būti patrauklus. Dokumentinio filmo apie įprastos gimnazistės kasdieninį gyvenimą kūrimas gali patenkinti jos ego."

Nemanau, kad sukūrus šį filmą Asahina-san būtų labai patenkinta. Mano nuomone, kažkam kitam būtina patenkinti savo ego, o Asahinos-san kasdieninis gyvenimas jau ir taip pakankamai neįprastas, tačiau nusprendžiau apie tai patylėti.

"Kaip Komandos SOS režisierė, aš įvykdysiu savo misiją linksminti liaudį. Tik palaukit! Priversiu visus ploti atsistojus!"

Atidžiai pasižiūrėjęs supratau, kad žodis ant Haruhi "Vadės" rankos raiščio buvo pakeistas į "Režisierė". Kokia tu smulkmeniška.

Patenkinta režisierė, nusiminusi pagrindinio vaidmens aktorė ir pagrindinio vaidmens aktorius, kuris mįslingai šypsosi, tarytum būtų tik pašalinis asmuo, net neįsivaizduoju, kai apibūdinti šią sceną. Šią akimirką prasivėrė klubo kambario durys.

"..."

Pagalvojau, kad tai kažkas kitas, todėl akimirką buvau apimtas siaubo. Pagalvojau, kad mano trumpas gyvenimas galiausiai atėjo į pabaigą, nes pati Mirtis atėjo manęs pasiimti. Aš net pagalvojau, kad esu filmo užkulisiuose, kur Salieris lėtai nužudo Mocartą, jam sukūrus savo Requiem.

"..."

Įprastas išbalęs Nagato veidas pasirodė pro duris. Ji atskleidė tik savo veidą, tuo tarpu jos kūnas buvo padengtas tamsos.

Aš nebuvau vienintelis iš nuostabos netekęs žado. Haruhi ir Asahinai-san nebuvo nei kiek geriau, net Koizumio įprastoje šypsenoje atsispindėjo šiek tiek baimės. Nagato vilkėjo keistą kostiumą, kuriame nejaukiai jaustųsi net Asahina-san. Ji buvo apsigaubusi juoda mantija, apsimovusi tokio pat juodumo smailią skrybėlę, akivaizdžiai raganos kostiumą.

Mums žiūrint sustingusiais žvilgsniais, Nagato, atrodanti kaip Mirtis, tyliai nuėjo į kampe sau skirtą vietą, iš už mantijos išsitraukė krepšį ir storaviršelę knygą, ir padėjo juos ant stalo.

Ignoruodama mūsų sustingusius žvilgsnius, ji pradėjo skaityti savo knygą.

Panašu, kad per mokyklos festivalį ateities būrimui jos klasė naudos šį kostiumą.

Būdama pirmoji, kuri atsigavo nuo šoko, Haruhi apibombardavo Nagato krūva klausimų.

Iš jos vienskiemenių atsakymų priėjome išvadą: tarp jos klasės merginų yra talentinga dizainerė, galėjusi sukurti kostiumą, kuri Nagato patinka visur vilkėti.

Nagato į kambarį įėjo su tokiu siaubą keliančiu kostiumu, gal ji slapta nusprendė savotiškai pasivaržyti su Asahina-san? Jos logiką sunkiau suprasti nei Haruhi!

Šioje tylioje atmosferoje, kurios niekas nedrįso kalbėti, tik Haruhi linksmai šūkaliojo,

"Tai tu galiausiai supratai, Juki! Šis kostiumas tiesiog nepakartojamas!"

Nagato lėtai pasuko akis link Haruhi, o po to sugrąžino savo žvilgsnį prie knygos.

"Šis kostiumas tobulai atitinka mano personažo konceptą! Vėliau pasakyk man, kas tau sukūrė šį kostiumą, norėčiau jai nusiųsti telegramą ir padėkoti už jo pastangas."

Ak, tik nereikia, nusiuntusi jai pasveikinamąją telegramą priversi ją kažką įtarti, jaudintis, kad joje yra kažkokia paslėpta prasmė. Ar negali nešališkai pastebėti, kai visi kiti apie tave galvoja?

Haruhi jau buvo septintam dangui. Niūniuodama 'Turkų Rondo', ji atidarė savo krepšį ir išėmė kelis atspausdinto popieriaus lapus. Tada ji kiekvienam padavė po lapą, spinduliuodama kaip Kintarou, kuris ką tik nugalėjo juodąjį lokį.

Neturėjau iš ko rinktis, tik nukreipti žvilgsnį link popieriaus lapo.

Štai kas buvo ant jo užrašyta:

   "Kovojanti padavėja – Asahinos Mikuru nuotykiai (laikinas pavadinimas)"
     Vaidmenys:
   – Asahina Mikuru – kovojanti padavėja iš ateities
   – Koizumis Icukis – vaikinas esperas
   – Nagato Juki – blogoji ateivė
   – Papildomi – visi kiti

...... O Dieve, kas čia per velnias?! Ji iš tikrųjų atspėjo juos visus teisingai!

Aš buvau visiškai priblokštas. Nežinau, ar ji turėjo nepaprastų dedukcijos įgūdžių, ar ji paprasčiausiai aklai spėjo ir juos visus pataikė teisingai. Aš net pradėjau įtarti, kad ji apsimetė, jog nežino. Lyg niekur nieko galėti taip teisingai tai nustatyti, kas iš viso tai per galia?

Akimirkai buvau netekęs žado, o atsipeikėjau tik kai išgirdau, kad kažkas šalia manęs juokiasi. Tai gali būti tik Koizumis.

"O, supratau......"

Jis atrodė ganėtinai patenkintas; kaip aš jam pavydžiu.

"Kaip man reikėtų tai pasakyti? Matyt, to reikėjo ir tikėtis iš Suzumijos-san? Tik Suzumija-san galėtų sugalvoti tokius veikėjus, paprasčiausiai neįtikėtina."

Nesišypsok taip, verti mane jaustis nepatogiai.

Asahina-san sugriebė A4 formato lapą ir pradėjo drebėti, žiūrėdama į jo turinį.

"A......"

Ji švelniai šūktelėjo ir pasižiūrėjo į mane išraiška, prašančią būti išgelbėtai. Įdėmiai pasižiūrėjęs pastebėjau, kad jos akyse buvo nepaprasto liūdesio su trupučiu priekaištavimo, lyg kokia didžioji sesuo, priekaištaujanti ant vaiko, kad šis iškrėtė piktą pokštą...... Ak, dabar atsiminiau. Po to, kas nutiko prieš šešis mėnesius, aš pasakiau Haruhi apie jų tikrąsias tapatybes. Am, o varge. Ar tai mano kaltė?

Paklaikusiai pasižiūrėjau į Nagato ir pamačiau, kad ateivių sukurta gyvoji humanoidinė sąsaja, vilkinti savo juodą mantiją ir smailią kepurę......

"......"

Toliau tyliai skaitė savo knygą.

"Tai ne tokia didelė problema."

Optimistiškai pasakė Koizumis, nors aš neturėjau nuotaikos juoktis.

"Žinau, kad tai nėra juokinga, tačiau tai ne taip niūru."

"Iš kur tu gali žinoti?"

"Nes tai tik pasiskirstymas vaidmenimis filmui. Suzumija-san iš tikrųjų netiki, kad aš esu esperas. Tai mano vaidinamas sugalvoto filmo pasaulio veikėjas Koizumis Icukis yra esperas."

Koizumis kalbėjo kaip asmeninis korepetitorius, mokantis mokinį su trumpalaike atmintimi.

"Tikrojo pasaulio Koizumis Icukis ir 'Koizumis Icukis' yra du skirtingi žmonės. Nemanau, kad kas nors sumaišytų mane su veikėju, kurį vaidinu. Net jei kas nors sumaišytų, tai tikrai nebūtų Suzumija-san."

"O aš tiesiog negaliu atsipalaiduoti. Niekas negali garantuoti, kad tai ką sakai, yra tiesa."

"Jei ji būtų sumaišiusi tikrąjį pasaulį su išgalvotu, šis pasaulis jau būtų tapęs mokslinės fantastikos pasauliu. Kaip sakiau anksčiau, nors Suzumija-san taip neatrodo, tačiau ji tikrai masto logiškai ir jos mintys apima tikrovės ribas."

Žinoma, aš taip pat žinojau, kad Haruhi visada masto pusiau fantastikos režimu, ir dėl to aš nuolat įsiveliu į visokius keistus nutikimus. O blogiausia tai, kad to kaltininkė Haruhi apie tai pati net nenutuokia.

"Nes mes nepateikėme jai jokių įrodymų."

Ramiai pasakė Koizumis,

"Galbūt vieną dieną viskas pakryps taip, kad jos supratimas bus neišvengiamas, tačiau dabar taip nėra. Gerai, kad Asahinos-san ir Nagato-san valdžia taip pat atstovauja tokį mastymą, todėl tikiu, kad viskas bus gerai, jei taip išliks amžinai."

Aš irgi taip galvojau, nes noriu pamatyti, kaip išsidarko pasaulis. Būtų gaila, jei ateitų pasaulio pabaiga, man net nespėjus pereiti video žaidimo, kurį išleis kitą savaitę.

Koizumis toliau šypsojosi,

"Vietoj jaudinęsis dėl pasaulio, turėtum labiau rūpintis dėl savęs. Mane ir Nagato-san galima lengvai pakeisti kuo nors kitu, tačiau ne tave."

Tam, kad neleisčiau Koizumiui pamatyti mano sudėtingas mintis, apsimečiau, jog susikaupiau ties žaislinio ginklo užtaisymu.

Šiandien Haruhi praleido laiką privertusi Asahiną-san pasimatuoti kostiumą, visiems paskelbusi vaidmenų paskirstymą, o tada pasakė, kad šiandienai viskas baigta. Iš tiesų, ji planavo Asahiną-san, apsirengusią padavėjos kostiumu, patampyti visur po mokyklą, o po to surengti spaudos konferenciją, kad paskelbtų apie savo filmą. Tačiau, kai Asahina-san buvo arti ašarų, aš išbandžiau viską, kad Haruhi atsisakytų šitos minties. Pasakiau jai, kad šioje mokykloje nėra nei Žinių draugijos, nei Žurnalistų draugijos, ir garantuotai jokios Reklamos draugijos. Haruhi pasižiūrėjo į mane, atkišusi lūpas kaip paukščio snapą, pasižiūrėjo žemyn ir pasakė,

"Taip, tu teisus."

Nebūčiau pagalvojęs, kad ji taip greitai pasiduos.

"Geriau iki paskutinės minutės viską laikyti slapta. Kjonai, kaip tokio intelekto žmogus esi visai gudrus. Bus rūpesčių, jei informacija iš anksto nutekės."

Tai ne kažkoks Holivudo ar Honkongo veiksmo filmas; niekam nebus įdomu vogti tavo keistas idėjas.

"Tada Kjonai, tu atsakingas, kad iki rytojaus būtų paruošti ginklai, nes rytoj prasideda filmavimas. Tau taip pat būtina išmokti naudotis kamera. A taip, turi paieškoti programos, kuri galėtų pakrauti video klipus į kompiuterį skaitmeniniam redagavimui, ir......" Ir taip, Haruhi apkrovė mane krūva darbo ir nuėjo namo, niūniuodama "Didžiojo pabėgimo" melodiją

Ji tikrai žino kaip žmonėms sukelti daugybę rūpesčių, nepaisant kaip jie jaučiasi. Na jau tikrai!

Taigi, dabar aš ir Koizumis labai užsiėmę instrukcijos skaitymu ir bandymu išsiaiškinti, kaip iš šio ginklo šaudomos šratinės kulkos.

Persirengusi Asahina-san išėjo namo su žemai nukabintais pečiais. Nagato taip pat pradingo net nesusidėjusi to kostiumo į krepšį, tarytum būtų pakviesta į raganų puotą. Matyt, Nagato atėjo tik parodyti savo kostiumo. Sprendžiant iš jos manieros, to darymui gali būti kažkokia priežastis, nors irgi įmanoma, kad ji atėjo mūsų tik aplankyti. Ji turbūt kažkuo užsiėmusi savo klasėje, pavyzdžiui, pranašavimui su krištoliniu rutuliu.

Mane apėmė jausmas, kad mokykla diena po dienos darosi gyvesnė. Kiekvieną dieną po pamokų trečiarūšiame orkestre trimitai nustoja skambėti nedarniai ir pradeda groti sutartinai; be to, buvo daug žmonių, kiekviename slaptame mokyklos kamputyje karpančių fanerą ir balzą; kiekvieną dieną mokinių skaičius, apsirengusių keistais kostiumais kaip Nagato, augo su kiekviena diena.

Vis dėlto, tai buvo tik mokyklinis renginys, rengiamas paprastoje prefektūtinėje gimnazijoje, nepanašu, kad tai keltų didelį jaudulį. Mano nuomone, daugiausiai tik pusė mokyklos vis dar uoliai bandė mėgautis savo mokykliniu gyvenimu. Antra vertus, mūsų klasė, 1-5, seniai apleido bandymą pasilinksminti per mokyklos festivalį. Tie mokiniai, kurie neįstoję į klubus, tada turbūt turi begalę laisvo laiko, o Tanigučis ir Kunikidas yra tobuli "Klubas Po Pamokų Einam Namo" atstovai.

"Šitas mokyklos festivalis,"

Tanigučis pradėjo.

Tada buvo pietų pertrauka, aš buvau su šiais dviem nereikšmingais antraeiliais veikėjais, kai valgėme iš savo priešpiečių dėžučių.

"Kas dėl mokyklos festivalio?"

Paklausė Kunikidas, o Tanigučis atskleidė šypseną, kuri buvo apgailėtinai šlykšti, palyginus su Koizumio elegantiška šypsena.

"Tikrai super proga."

Maldauju, ar bent tu galėtum nešnekėt kaip Haruhi?! Šypsena Tanigučio veide staiga išblėso,

"Tačiau tai su manimi niekaip nesusiję, mane tiesiog užknisa."

"Kodėl?"

Paklausė Kunikidas

"Nes man visai neatrodo, kad tai linksma. Ir tie nenurimstantys žmonės baisiai mane trikdo, ypač ten, kur vaikinai suporuojami su merginomis. Man norisi juos užmušti!"

Tikriausiai, kad tai vadinamas įsiūtis dėl pavydo?

"O mūsų klasė? Rengia apklausą? Hmp! Tai pernelyg nuobodu! Garantuotai bus koks kvailas klausimas apie tai, kokia tavo mėgstamiausia spalva! Kokia iš viso prasmė rinkti tokią informaciją?"

Jei jau esi toks nepatenkintas, kodėl tada pats nieko kito nepasiūlai? Galbūt tada Haruhi nebūtų turėjusi laiko kurti filmą.

Tanigučis prarijo dešrelę ir pasakė,

"Tokiais pasiūlymais neketinu veltis į bėdą. Ech, aš neprieštarauju pasiūlyti, aš tiesiog nenoriu už viską būti atsakingas, jei pasiūlymas būtų priimtas."

Kunikidas nustojo pjaustyti savo sluoksninį pyragą ir pasakė, "Tu teisus."

"Tik kvaili drįstų išlįsti su tokiais pasiūlymais, arba tokie, kurie jaučia stiprų atsakomybės jausmą, kaip kad Asakura, jei tik čia ji tebebūtų."

Jis paminėjo mokinės vardą, kuri išsikraustė į Kanadą. Mane vis dar išpila šaltas prakaitas, kai kiekvieną kartą išgirstu jos vardą. Nors Nagato padarė, kad Asakura pradingtų, aš buvau jos išvykimo priežastis. Aš taip pat tada nieko nepadariau, kad sukliudyčiau jos pradingimui, todėl dabar per vėlu gailėtis.

"Jo, kaip gaila," pasakė Tanigučis, "Kodėl tokia tobula, protinga mokinė turėjo mus palikti? Ji buvo vienintelė priežastis, dėl kurios buvau dėkingas, kad esu šioje klasėje. Po velnių, kažin ar ne per vėlu paprašyti perkelti mane į kitą klasę?"

"Kurią klasę turi galvoje?" paklausė Kunikidas, "Nagato klasę? O, apie tai kalbant, mačiau ją vaikščiojančią apsirengusią kaip burtininkę, kaip tai suprasti?"

Na, man pačiam neaišku.

"Nagato, hm......"

Tanigučis į mane pasižiūrėjo, jo veidas atrodė, lyg jam netikėtai į galvą būtų šovęs matematikos uždavinys, ir pasakė, tarytum kažką butų supratęs,

"Tai kada tai prasidėjo? Mačiau, kaip tada apkabinai ją klasėje. Tai turbūt vienas iš Suzumijos scenarijų. Tyčia mane išgąsdinot, ar ne? Manęs neapkvailinsit."

Gerai, kad Tanigučis neteisingai suprato visą reikalą, akimirksniu akmuo nukrito nuo mano pečių...... Vieną minutę, ar neatėjai į klasę, nes pamiršai kažką pasiimti? Iš kur mums reikėjo žinoti, kad tu ateisi? ......Žinoma, apie aš jam nesakiau. Tanigučis durnas ir nėra prasmės durniui sakyti, kad jis durnius. Kartais esu dėkingas Dievui, kad nuo gimimo Tanigučį padarė durniumi.

"Apie tai kalbant, tai tikrai buvo nesąmonė."

Dėkingai pasakė Tanigučis, Kunikidas buvo užsiėmęs valgymu, tuo tarpu aš pasižiūrėjau už savęs. Haruhi vieta buvo tuščia, na, ką dabar ji sumastė?

"Aplink mokyklą ieškojau vietos, kur galėčiau filmuoti filmą,"

Pasakė Haruhi,

"Tačiau nebuvo jokios tinkamos vietovės. Mokykloje mes jokiu būdu nesukursime tinkamos atmosferos, einam laukan!"

Nors jai nepatinka atmosfera mokykloje, vien dėl to jai nereikėjo vargi ieškoti judrios vietos. Atrodo, jis pasiryžusi siekti daug.

"Em...... A... Ar aš irgi turiu eiti?"

Įbaugintu balsu paklausė Asahina-san.

"Tai žinoma. Mes negalime būti be savo žvaigždės."

"Š... Šiame kostiume?"

Sudrebėjo Asahina-san, nes kaip ir vakar, šiandien ji vėl buvo priversta vilkėti padavėjos kostiumą, kurį neįsivaizduoju iš kur gavo Haruhi.

"Na, žinoma."

Haruhi linktelėjo galva, tarytum tai būtų savaime suprantamas dalykas, o Asahina-san prisidengė save ir susirangė.

"Ar pernelyg nevargintų, jei tau reikėtų nuolatos persirenginėti? Mes galim net nerasti vietos, kur persirengti. Todėl, tu gali jį vilkėti visą dieną, ar ne? Nagi! Eime!"

"Bent jau leisk man ką nors apsivilkti ant viršaus..."

Maldavo Asahina-san.

"Ne!"

"Bet man pernelyg nejauku."

"Tu ir turi jaustis nejaukiai, kad galėtum suvaidinti švelnią ir drovią! Kaip kitaip tikiesi laimėti Auksinį gaublį?"

Ar mūsų tikslas nebuvo tik per mokyklos festivalį laimėti geriausios veiklos rinkimus?

Šiandien visi komandos nariai susirinko klubo kambaryje. Koizumis taip pat atėjo, jo klasės vaidinimo scenarijus jau buvo nuspręstas, šypsojosi, matydamas vienpusišką Haruhi ir Asahinos-san bendravimą. Nagato čia irgi buvo, nors ji kėlė kitą problemą.

"......"

Ji kaip visada tylėjo, tai buvo niekis, tačiau šiandien ji atrodė keistai. Dėl kažkokios priežasties ji vėl buvo apsirengusi burtininkės kostiumu, kurio atėjo mums parodyti vakar. Iš tikrųjų, jai būtų pakakę jį vilkėti tik per mokyklos festivalio dieną, jai nereikia dabar pradėti nuolatos jį vilkėti.

Atrodė, kad Haruhi labai patinka Nagato juoda mantija ir smaili skrybėlė.

"Dabar tavo vaidmuo 'Piktoji ateivių burtininkė!'"

Ji tučtuojau pakeitė scenarijų. Aš žiūrėjau kaip Haruhi paduoda Nagato į rankas dirigento lazdelę, ant kurios galiuko pritvirtinta dekoratyvinė žvaigždutė, tokia, kuria paprastai puošia Kalėdų eglutes, kol Nagato stovėjo nejudėdama. Kažkodėl, net man nekėlė rūpesčių tai, kad tylioji knygų graužikė vaidino ateivių burtininkės vaidmenį. Galbūt šis vaidmuo Nagato labiau tinka, nei tas Integruotos Informacijos daikčiukas, nes ji tikrai gali naudotis magiškomis galiomis, bent jau mano akimis, todėl tai negali būti netiesa.

Nagato netikėtai pakėlė savo kepurės kraštą ir pasižiūrėjo į mane neišraiškingomis akimis.

"......."

Man nerimą kėlė tai, kaip Haruhi pati nusprendė savo filmui naudotis kostiumais, kurie buvo sukurti kitų klasių veiklai, tačiau jai tokios problemos paprasčiausiai neegzistuoja.

"Kjonai, ar paruošei kamerą? Koizumi-kun, aš pasikliaunu tavimi nešant čia esančius daiktus. Mikuru-čian! Kodėl vis dar laikais nusitvėrusi už stalo? Greičiau, eime!"

Asahinos-san silpnas priešinimasis buvo bergždžias. Haruhi tiesiog pagriebė už padavėjos apykaklės nugaros ir nutempė jos trapią figūrėlę link durų, jai nesiliaunant verkšlenti. Nagato nusekė iš paskos, vilkdama savo apsiausto skverną, tuo tarpu Koizumis ėjo paskutinis, man mirktelėjo ir pradingo į koridorių.

Kai jau svarsčiau, ar man vis dar įmanoma neiti......

"Ei! Kaip mes turime sukurti filmą be operatoriaus!"

Haruhi iškišo galvą pro duris ir plačiai praverta burna garsiai sušuko. Pamatęs žodžius "Didžioji Režisierė" užrašytus ant jos kairiosios rankos raiščio, mane staiga apėmė bloga nuojauta.

Atrodo, kad ši mergiotė į tai žiūri mirtinai rimtai.

Pačios pasiskelbta "Didžioji Režisierė" Haruhi, nepaisant to, kad neturėjo jokios ankstesnės režisierės patirties, rodė kelią; mieloji padavėja nulenkė galvą ir sekė iš paskos, tuo tarpu niūrioji jaunoji ragana slinko paskui kaip šešėlis. Koizumis nešė popierinius maišelius ir skaisčiai šypsojosi...... Aš sekdamas stengiausi kaip galėdamas likti kuo atokiau nuo ekscentriškosios grupės.

Jau pačiupus visų dėmesį perėjus mokyklą, ši Helovyno kostiumų palyda tapo dėmesio centras vos išėjus iš mokyklos. Asahina-san tarp mūsų ėjo nusiminusi. Po dviejų minučių ėjimo ji žemai nukabino savo galvą, trys minutės ir ji jau pašėlusiai raudonuoja, po penkių minučių ji jau praktiškai sklandė ore kaip nusiminęs vaiduoklis.

Haruhi ėjo ryškiai švytėdama, lyg tuoj dangus sudrebėtų, niūniuodama teminę dainą "Heaven and Hell". Jos dešinėje rankoje pamačiau dirbtinį geltoną garsiakalbį, nors net nežinau, kada ji juos pasiruošė, o jos kairioje rankoje režisieriaus kėdutę. Ji žingsniavo, taryrum Mongolų ordos per žalias pievas žygiuojančios į vakarus. Kai jau pradėjau dvejoti, kur ji puls sekantį kartą, pastebėjau, jog pasiekėme traukinių stotį. Haruhi nupirko penkis bilietus ir išdalino visiems po vieną, tada lyg niekur nieko nužygiavo link bilietų turniketų.

"Palauk."

Asahinos-san silpnas priešinimasis buvo bergždžias. Haruhi tiesiog pagriebė už padavėjos apykaklės nugaros ir nutempė jos trapią figūrėlę link durų, jai nesiliaunant verkšlenti. Nagato nusekė iš paskos, vilkdama savo apsiausto skverną...

Paprieštaravau, Asahinai-san dar nespėjus net prabilti. Parodžiau į padavėją, vilkinčią mini sijonėlį, kuri iš visur pritraukė visų žvilgsnius, ir raganą su juoda mantija, kuri stovėjo lyg praeivė, ir pasakiau,

"Tu leisi joms važiuoti traukiniu taip apsirengus?"

"Ar yra problemų?" Haruhi apsimetė, kad nesupranta, ir atsakė, "Jei jos nieko nevilkės, jos gali būti suimtos. Tačiau jos tiesiog puikiai apsirengusios! O gal tu galvojai, kad merginos zuikės kostiumas būtų geriau? Tai kodėl anksčiau nesakei? Visai neprieštaraučiau pakeisti laikinąjį pavadinimą į 'Kovotoja mergina zuikė!'"

Tai neturėtų sakyti kažkas, kas tyčia atsivedė žmogų, apsirengusį padavėjos kostiumu...... Be to, galvojau, kad sakei, jog jau buvai sugalvojusi filmo konceptą? Nesu labai dėl to tikras, bet ar galima tiesiog kaitalioti filmo konceptą, kada tik užsimanai?

Kaip galėdamas bandžiau suprasti, ką po velnių galvojo režisierė.

"Tavo sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių yra gyvybiškai svarbus. Štai taip per stipriausiųjų išgyvenimą gyvybė Žemėje evoliucionavo iki šios dienos. Išnyksi, jei nustosi galvoti. Mes turime išmokti prisitaikyti, kad išgyventume!"

Prisitaikyti prie ko? Jei motina gamta mąstytų, esu tikras, kad pirmas dalykas, kuri ji padarytų, tai išspjautų Haruhi iš atmosferos.

Koizumis nusižemino iki daiktus nešančio besišypsančio vergo, Nagato toliau tylėjo, kol Asahina-san buvo pernelyg išsekusi ką nors pasakyti. Kitaip tariant, aš buvau vienintelis, kuris kalbėjo.

Kaip norėčiau, kad kas nors sugalvotų, ką čia daryti.

Atrodo, kad mūsų tylą Haruhi suprato, kaip tai, kad mes įtemptai susimąstėme dėl jos kalbos.

"A, atvažiuoja traukinys! Mikuru-čian, einam! Šou tuoj prasidės!"

Kaip policininkė, tempianti nusikaltėlę, kurios motyvas vertas gailesčio, Haruhi pastūmė Asahinos-san pečius pro turniketus.

Išėjus iš stoties, pastebėjau, kad tai buvo ta pati stotis, kurioje buvome praėjusią dieną, o priešais mus buvo prekybos rajonas. Man net nespėjus nieko įtarti, supratau, kad Haruhi atėjo į tą pačią parduotuvę, kurioje lankėmės anksčiau. Tai buvo elektronikos prekių parduotuvė, kurioje ji sugebėjo gauti kamerą.

"Atėjau, kaip kad prižadėjau!"

Haruhi energingai įėjo, o savininkas iškišo galvą ir nukreipė savo žvilgsnį į Asahiną-san.

"Hoho."

Savininkas su nepadoriai atrodančia šypsena spoksojo į pagrindinę aktorę, kol Asahina-san stovėjo sustingusi, kaip vienas tų kovinių žaidimų veikėjų, kuris ką išnaudojo visus savo ypatingus manevrus. Po to savininkas pasakė,

"Ji mergina iš praėjusios dienos? Šiandien ji atrodo visai kitaip, hoho. Taigi, mes tavimi pasikliauname."

Dėl ko pasikliaunate? Instinktyviai norėjau žengti žingsnį pirmyn ir uždengti Asahiną-san, kuri drebėjo man už nugaros, tačiau man nespėjus to padaryti, buvau nustumtas Haruhi.

"Dabar prasideda susirinkimas, visi klausykitės."

Su tokia pat šypsena, kurią turėjo per sporto dieną laimėjusi tarpklasines estafečių lenktynes, Haruhi pranešė,

"Dabar pradėsim filmuoti reklamas!"

"Š... šios parduotuvės savininkas, em, jis labai dosnus ir geras. Ši parduotuvė buvo atidaryta Eidžirou senelio, ir jie parduoda viską nuo sausųjų baterijų iki šaldytuvų. O, ir...... em......"

Padavėja sustingusiai šypsojosi, stengdamasi kaip galėdama skaityti iš scenarijaus, kol Nagato stovėjo šalia jos ir laikė ženklą, ant kurio buvo užrašyta "Oomori Elektronika". Dabar jos buvo filmuojamos mano kameros objektyvo.

Asahina-san šypsojosi labai nejaukia šypsena, laikydama mikrofoną, kuris net nebuvo prijungtas.

Koizumis stovėjo už manęs ir kreivai šypsojosi, laikydamas suflerį, ant kurio buvo užrašytas scenarijus. Sufleris iš esmės buvo sąsiuvinis, ant kurio neseniai visai negalvojusi Haruhi parašė žodžius. Sutartinai su Asahinos-san skaitymo greičiu Koizumis vertė sąsiuvinio puslapius.

Mes stovėjome lauke prie elektronikos parduotuvės įėjimo, kuri buvo maždaug vidury prekybos rajono.

Haruhi sukryžiavusi kojas sėdėjo režisierės kėdėje ir raukė antakius dėl Asahinos-san vaidybos.

"Gerai, baigta!"

Ji pliaukštelėjo savo garsiakalbiu per delną ir pasakė,

"Tame visai nebuvo emocijų. Kodėl tu negali jų perteikti? Tiesiog nėra to jausmo 'būtent'."

Kramtydama nagus pasakė ji.

Atrodydamas priblokštas, nustojau filmuoti. Spausdama mikrofoną abiem savo rankutėmis, Asahina-san taip pat nustojo tai, ką darė. Nagato nuo pat pradžių buvo nejudanti, o Koizumis sugebėjo tik šypsotis.

Pėstieji, vaikštantys po prekybos rajoną, iš smalsumo dabar pradėjo rinktis už mūsų.

"Mikuru-čian, tavo išraiška pernelyg sustingusi. Tau reikia šypsotis natūraliau, iš visos širdies. Galvok apie ką nors laimingo, juk dabar esi laiminga? Vis dėlto, tu esi išrinkta būti pagrindine aktore! Per visą gyvenimą tu negalėtum būti laimingesnė!"

Baisiai norėjau tiesiog jai pasakyti "Baik pagaliau durnai elgtis!"

Jei reikėtų sutrumpinti pokalbį tarp Haruhi ir parduotuvės savininko iki dviejų eilučių, manau, kad tai atrodytų maždaug taip:

"Viduryje filmo mes įdėsime jūsų parduotuvės reklamą. Galėsit mums duoti kamerą?"

"Žinoma, jokių problemų."

Savininkas apsigavo, kad iš tikrųjų pasitikėjo saldžiais Haruhi žodeliais, tuo tarpu Haruhi paprasčiausiai pakvaišusi, kad galvoja įdėti reklamą į filmą. Nesu matęs filmo, kuriame pagrindinio vaidmens sustotų vaidinti, kad pareklamuotų kokį produktą. Nebūčiau prieštaravęs, jei tai būtų tik paprastas produkto parodymas, ar kai kuriuose scenose fone nufilmuojant parduotuvės pavadinimą, tačiau dabar mes vietoj filmo filmuojame reklamą.

"Supratau!"

Netikėtai sušuko Haruhi. Ką tu dabar supratai?!

"Apima keistas jausmas, kai matai padavėją, išeinančią iš elektronikos parduotuvės."

Gal dėl to, kad kokį kostiumą išrinkai?

"Koizumi-kun, paduok man tą maišelį. Štai tą, mažesnį."

Haruhi paėmė Koizumio paduotą maišelį, tada pačiupo svajingą Asahiną-san už rankos ir nulėkė į parduotuvę.

"Savininke! Ar yra čia kokia vieta, kur būtų galima persirengti? Em, tiks bet kur. Net tualetas. Tikrai? Tada pasinaudosim sandėliu!"

Net nesuvirpėjusi, ji nutempė Asahiną-san ir pradingo parduotuvėje. Vargšelė Asahina-san visai neturėjo jėgų priešintis ir galėjo tik nerangiai sekti, kai buvo tempiama neįtikėtinos Haruhi jėgos. Galbūt ji buvo pasirengusi padaryti viską, ko paprašys Haruhi, jei tik ši leis nusimauti jai tą kostiumą.

Koizumis, Nagato ir aš likome stovėti lauke, neturėdami ką daryti. Nagato vilkėjo savo juodą kostiumą ir spoksodama į kamerą toliau laikė plastikinį plakatą. Gana įspūdinga, kad jos rankos visai nepavargsta.

Koizumis švelniai man pasakė.

"Atrodo, kad artimiausiu metu man nereikės vaidinti. Aš dalyvauju klasės vaidinime tik todėl, kad visi taip nubalsavo. Jau ir taip vargina, bandant įsiminti visus žodžius, todėl viliuosi, kad šiame vaidmenyje nebus per daug žodžių. ...... O jei taip? Kodėl tau nepamėginus vaidinti pagrindinio vyro vaidmens?"

Haruhi yra ta, kuri sprendžia kas ką vaidina, todėl prašyk jos.

"Ar tu manai, kad aš galėčiau sugebėti atlikti tokią šiurpinančią užduotį? Nedrįstu įsivaizduoti aktoriaus, kuris nurodinėtų ką daryti vyriausiajam prodiuseriui, nes Suzumijos-san įsakymai besąlyginiai. Net nenoriu pagalvoti, kokių atsakomųjų veiksmų ji imtųsi prieš mane, jei taip padaryčiau."

Na, ir aš nenoriu! Nori pasakyti, kad aš sutinku būti operatoriumi, nes man patinka? Be to, mes net nefilmuojame filmo, o regioninę vietinės parduotuvės reklamą. Yra ribos, kiek gali rodyti kaimynystės bendrumo jausmą.

Spėju, kad parduotuvės gale šiuo metu vaidinama paklaikusi scena. Galiu įsivaizduoti išraišką Haruhi veide, kai ji nudrasko drabužius nuo bejėgės Asahinos-san. Kažin, kaip ji šįkart aprengs Asahiną-san. Ar ji niekad nepagalvojo pati vaidinti filme?

"Atleiskit, kad priverčiau laukti!"

Iš dviejų žmonių išėjusių iš parduotuvės, Haruhi žinoma išliko savo uniformoje, tuo tarpu kitos vaizdas privertė mane akimirksniu išvykti kelionėn į prisiminimų pievas. Jau praėjo šeši mėnesiai? Kaip bėga laikas! Kiek daug dalykų nuo tada nutiko! Mėgėjų beisbolo turnyras, viešnagė atsiskyrusioje saloje...... Kai dabar susimąstau, visi jie tapo tokiais laimingais prisiminimais.

...... Kaip taip gali būti?

Tai buvo Asahinos-san debiutinis pasirodymas, tas, po kurio Asahina-san ir Haruhi akimirksniu tavo mokyklos pokalbių tema. Tai buvo nepaprastai apnuoginantis kostiumas, kuris Asahiną-san padarė emociškai traumuota.

Nepriekaištinga, tobula mergina zuikė su ašaromis akyse paraudo ryškiai raudonai ir droviai sekė paskui Haruhi, jos zuikės ausims siūbuojant pirmyn ir atgal.

"Taip, dabar tobula. Vis dėlto, geriau ką nors reklamuoti merginos zuikės kostiume," dviprasmiškai pasakė Haruhi ir apžiūrinėjo Asahiną-san, šypsodamasi patenkinta šypsena. Asahina-san atrodė tiesiog suluošinta, tarytum pusė jos sielos būtų išskridę pro jos pravertas vyšnines lūpas.

"Mikuru-čian, pradedam iš naujo. Esu tikra, kad jau įsiminei tekstą. Kjonai, filmuok."

Kas turės nuotaiką jos klausytis, kai ji šitaip apsirengusi? Kai rodys filmą, esu užtikrintas, kad žiūrovai vietoj to kreips dėmesį tik į Asahinos-san vaidinamą merginą zuikę. Pasiseks, jei ekranas neužsidegs nuo įtemptų žiūrovų žvilgsnių.

"Ir, antras dublis!"

Haruhi sušuko ir staiga pliaukštelėjo garsiakalbiu.

Galiausiai, elektronikos parduotuvės reklamos, kurioje vaidino Asahina-san, kuri būdama skriaudžiama Haruhi, vienu metu šypsojosi ir verkė, filmavimas buvo baigtas. Visas tas reikalas atrodė, kaip žiūrint į užsienietį imtynininką, per kiekvieną kovą manipuliuojamą piktojo agento.

Vis dėlto, šią akimirką aš supratau, kad mes prieš tai lankėmės dar vienoje parduotuvėje. Man nereikia net spėlioti, kad Haruhi jau mąstė ir jiems sukurti reklamą.

Asahina-san mielai šaukė "Aa~!" ir "Kjaa~!" kai Haruhi ją tempė drauge per prekybos rajoną. Tuo tarpu Nagato sekė paskui Koizumį ir mane kaip fantomas, su savo įprasta nykia burtininkės išraiška.

Ant Asahinos-san apnuogintos nugaros uždėjau savo švarką, bandydamas ją bent taip paguosti. Turbūt taip padaręs tik dar labiau padidinau stebėtojų skaičių. Vis dėlto, pasaulyje pilna žmonių, turinčių keistą skonį. Be to, norėčiau kai ką patikslinti, aš tokio skonio neturiu.

Mes nuėjome į antrąją žaislų parduotuvę ir pakartojome tai, ką darėme prieš tai. Žiūrint budrioms smalsių praeivių akims, Asahina-san man graudžiai į mane pasižiūrėjo – tai yra, į kameros objektyvą.

"Ši... Šita žaislų parduotuvė buvo atidaryta Jamacučio Keidžio-san, 28 metų amžiaus, kuris nepaisė savo tėvų prieštaravimų ir metė savo tarnautojo gyvenimą...... Tam, kad išpildytų savo svajones...... Kaip tikėtasi, pardavimai neaugo kaip planuota. Šių metų pirmosios pusės pardavimai buvo vos 80% praėjusių metų, o pardavimų kreivė nukrito link apatinio dešiniojo diagramos kampo...... Todėl... Prašome ateiti ir apsižvalgyti!"

Asahinos-san kalba buvo visiškai neįtikinanti. Ar savininkas Jamacučis-san iš viso priimtų tokią reklamą? Jis turbūt taptų dar labiau prislėgtas, nei dabar. Kas iš vis norėtų, kad moksleivė taip kalbėtų apie jo verslą?

Mergina zuikė dabar buvo priversta nutaikyti jos laikomą šautuvo modelį į viršų.

"Prašome, nesitaikykite juo į žmones, geriau išbandykite jį su tuščiomis skardinėmis!"

Nagato stovėjo už nugaros, abejingai žiūrėjo į priekį, laikydama plastikinį ženklą, ant kurio užrašyta "Jamacučio žaislių parduotuvė". Tai buvo labai keistas reginys. Kadangi Asakura Rjouko atrodė kaip normalus, emocijas turintis, žmogus, tai reiškia, kad ne visos ateivių sukurtos humanoidinės sąsajos elgėsi kaip robotės. Manau, Nagato paprasčiausiai taip elgėsi, nes tyčia buvo taip užprogramuota.

Asahina-san nukreipė šautuvą į tuščias skardines, esančias ant žemės ir į jas iššovė.

"A! Man atrodo, kad skaudėtų, jei iš jo tau pataikytų! Aaaa~~!!!"

Asahina-san droviai šaukė, kol aliuminio skardinės po truputį sulinko kaip avilys. Ši šaudymo demonstracija sukėlė bruzdesį tarp praeivių, nors Asahinos-san taiklumas buvo vos 1%.

Kažkodėl mane apėmė jausmas, kad filmuoti mano skaitmenine kamera visas šias scenas buvo visiškai beprasmiška. Man gaila tiek Asahinos-san, tiek to vyruko, kuris sukūrė šią kamerą, nes ji nebuvo sukurta tokioms kvailystėms.

Ir taip pabaigus filmuoti kvailas reklamas, baigėsi šiandienos veikla.

Pirma mes grįžome į mokyklą, kad išgirstume kaip Haruhi praneša artėjančio filmavimo tvarkaraštį.

"Kadangi rytoj šeštadienis, laisvadienis, visi turit ateiti anksti. Mes renkamės devintą prie Kitaguči stoties, aišku?"

Vien reklamos surijo 15 minučių. Tiesiog kokio ilgumo bus filmas? Niekas nepajėgs pabaigti trijų valandų ilgumo filmo, rodomo per mokyklos festivalį, ir aš taip pat nelabai optimistiškas dėl to, kiek parduosime bilietų.

Galvojau sau apie tai, pastebėjęs kokia liūdna buvo Asahina-san. Išeinant ji važiavo traukiniu apsirengusi kaip padavėja, o grįžtant kaip mergina zuikė. Dabar, atgal persirengusi į savo uniformą, ji klūpėjo ant grindų, atrodydama visiškai bejėgė. Tokiu atveju, pagrindinio moters vaidmens aktorė nulūš per filmavimą.

Pabaigus man gerti Genbi arbatą, kurią padarė Koizumis vietoj Asahinos-san, kuri padėjusi galvą ant stalo ilsėjosi, ir pasakiau,

"Haruhi, ar negali sugalvoti geresnių kostiumų, kuriuos Asahina-san galėtų vilkėti? Ar nėra jokių kitų kovinių kostiumų, kurie labiau tiktų progai? Pavyzdžiui, koks kariuomenės ar komandos šokėjos kostiumas?"

Haruhi pamojavo savo dirigento lazdele, ant kurios galo buvo pritvirtinta žvaigždutė, ir pareiškė,

"Visai neoriginalu vilkėti tokius kostiumus. Tik aprengus ją padavėjos kostiumu gali priversti žiūrovus šaukti 'Oooooo~~!'. Būtina suprasti, ką galvoja publika. Štai ką jie vadina konceptu!"

Labai abejoju, ar ji bent supranta, kas yra konceptas, nors aš galiu tik atsidusti.

"Tiek to...... Paliekame tai nuošalyje. Kodėl pagrindinė veikėja turi būti atkeliavusi iš ateities? Nesuprantu, kokį skirtumą tai daro istorijai!"

Asahina-san gulėdama ant stalo krūptelėjo. Haruhi to nepastebėjo. Aišku, ji nepasidavė,

"Mes vėliau apgalvosim apie tokius dalykus, pasirūpinsim tuo, jei kas nors pareikš nepasitenkinimą."

Ar aš ką tik nepareiškiau nepasitenkinimo?! Atsakyk į prakeiktą klausimą!!!

"Jei pareiškus nepasitenkinimą atsakymas negali būti sugalvotas, tada geriausia tai palikti ramybėje! Vis tiek nėra jokio skirtumo. Svarbiausia, kad tai įdomu!"

Jei tik galėtum jį padaryti įdomiu. Kokia tikimybė, kad sukursi įdomų filmą? Kokia prasmė kurti filmą, kuris įdomus tik režisierei? Bandai būti nominuota Auksinų Aviečių apdovanojimams?

"Kas tai per daiktas? Mūsų vienintelis tikslas – būtų išrinktiems geriausia mokyklos festivalio veikla! Ir jei įmanoma, neprieštaraučiau gauti Auksinį Gaublį. O kad pasiektume šį tikslą, svarbu, kad Mikuru-čian vilkėtų teisingus kostiumus!"

Nesuprantu, kaip kažkas gali ginčytis su tokiomis nesąmonėmis. Mane apima nuojauta, kad Haruhi tai būtina tik dėl to, kad ji susinervino pamačiusi sumautą filmą, kuris netikėtai sugebėjo laimėti Auksinį Gaublį.

Vėl atsidusau ir pasižiūrėjau į šoną. Visa apsirengusi juodai, Nagato sugrįžo į savo kamputį kambaryje ir vėl iš naujo pasinėrė į knygų pasaulį. Kas jai ne taip? Ar ji numirtų, jei šitam kambarį kažko neskaitytų?

"Palauk."

Pažiūrėjęs į skaityti mėgstančią ateivę, staiga apie kai ką pagalvojau,

"Ei, aš vis dar nemačiau scenarijaus."

Ne tik trūksta scenarijaus, aš net nežinau kokia ta istorija. Viskas, ką žinau, tai kad Asahina-san yra padavėja iš ateities, Koizumis – vaikinas esperas, o Nagato – pikta ateivių burtininkė.

"Jis nebūtinas."

Ką Haruhi sau galvoja?! Ji užmerkė akis ir parodė žvaigždute ant dirigento lazdelės į savo kaktą,

"Nes v~~iskas yra čia, scenarijus ir filmo scenos. Tau nereikia dėl nieko nesijaudinti, aš sugalvosiu visas scenas, kurias tau reikės nufilmuoti."

Koks drąsus pareiškimas. Tu turėtum būti ta, kuriai nereikėtų galvoti ir tiesiog spoksoti pro langą. Jei tik elgtumeis bent kiek švelniau ir rimčiau, be vargo galėtum varžytis su Asahina-san.

"Visi, rytoj! Drąsiai žygiuokim pirmyn. Kad pasiektų šlovę, žmogus privalo pradėti pasiruošdamas mintimis. Tai greičiausias būdas į pergalę, visai neišleidus pinigų! Jei išlaisvinsit save iš savo minčių pančių, išlaisvinsit potencialą, apie kurį niekad nežinojot. Toks teisingas būdas!"

Tai turbūt tiktų kovinėje mangoje, tačiau nepaisant to, kaip tu stengsies taukšti apie tai, kaip valdyti proto būseną ar pasiekti tarptautinę sėkmę, Japonijos futbolo rinktinei vis tiek dar ilgas kelias, kol galės laimėti Pasaulinę Taurę.

"Šiandien viskas! Nekantriai laukime rytojaus! Kjonai, nepamiršk kameros, įrangos ir kostiumų. Visi būkit punktualūs!"

Haruhi visa jėga pačiupo savo krepšį ir išlėkė iš kambario. Niūniuodama "Rokio" teminę dainą ji mažėjo eidama per koridorių, o aš pasipiktinęs žiūrėjau į krūvą daiktų, kuriuos turėsiu parsinešti. Na, kuriai organizacijai turiu skųstis, dėl šitos režisierės tironiškų sprendimų?

Iki šiol mūsų mokyklinis gyvenimas buvo visai normalus, tik kad kartais paaštrinamas iki tokio lygio, kad galima netekti savitvardos, dėl Haruhi perdėto entuziazmo kuriant filmą. Jei vyktų apklausa visos šalies gimnazijose, esu tikras, kad yra ir kitų žmonių, kurie ekscentriški kaip mes. Kitaip sakant, jie visi gyvena "normalų" gyvenimą.

Aš nebebuvau užpultas Nagato žmonių; aš nebekeliavau laiku su Asahina-san; ir aš nebesusidūriau su jokiais milžinais, kurie švytėjo kaip mėlyni žemių luitai; galiausiai, aš niekada nebepatyriau jokių absurdiškų žmogžudystės paslapčių su viduj paslėpta tiesa.

Tai buvo normalus mokyklinis gyvenimas.

Artėja mokyklos festivalis, o Haruhi jaudulys dabar baigia pasiekti užvirimo tašką. Endorfinai jos galvoje dabar sukasi kaip žiurkėnas bėgimo ratelyje, čaižomas botagu bėgti garso greičiu.

Bet kaip sakiau, viskas buvo normalu.

...... Turiu galvoje, iki dabar.

Geriau pagalvojus, esu tikras, kad Haruhi jau pradėjo savotiškai save valdyti.

Dar geriau pagalvojus, supratau, kad mes nenufilmavome nei vieno filmo kadro. Viskas, kas buvo skaitmeninėje kameroje, tai klipai, kuriuose mergina zuike apsirengusi Asahina-san reklamavo vietines elektronikos ir žaislų parduotuves. Haruhi režisuotas Komandos SOS filmas net neturėjo struktūros; net istorija buvo paslaptis.

Nors geriau, jei ji išliktų paslaptis.

Net jei galų gale parodytume dokumentinį filmą apie Asahiną-san, pristatinėjančią vietinio prekybos rajono parduotuves, nebūtų jokių problemų. Iš tikrųjų, ar toks filmas ne geriau pritrauktų žiūrovus? Be to, tai naudinga vietinio prekybos rajono ekonomikai, todėl numušami du paukščiai vienu akmeniu. Ak taip, sukurkime Asahinos Mikuru reklamų ypatingąją seriją! Manau, man tai dar labiau patiktų. Norėjau pasakyti, kaip jos operatoriui.

Tačiau pažinodamas Haruhi geriau, nei kas nors kitas, žinau, kad vien tuo ji nebus patenkinta. Ji toliau užsispyrusiai tęs daryti tai, ką užsigeidė. Ji ne toks žmogus, kuris pasiduoda pusiaukelėje.

Kokia rūpesčių kelianti mergina, kuri laikosi įsikibusi savo principų!

Taigi, nuo sekančios dienos, mes vėl iš naujo patekome į keistą ir baisią situaciją. Nežinau, kaip tai apibūdinti... Kaip ten Haruhi tai pasakė?

Kai išlaisvini save nuo savo proto suvaržymų, gali išlaisvinti potencialą, apie kurį niekada nežinojai ......Kažkas panašaus.

Skamba logiškai.

Bet, Haruhi,

Kodėl tik tu esi vienintelė, kurios potencialas išlaisvinamas?

O pati apie tai net nežinai.

Trečiasis skyrius

Atėjo šeštadienis.

Mums reikėjo susitikti prie stoties. Kai atvykau, nešdamasis visą įrangą, naudodamas didžiausią kuprinę, kokią tik sugebėjau surasti namuose, išsiaiškinau, kad kiti keturi jau manęs laukė.

Haruhi, vilkinčios kasdieniškus drabužius, ir Asahinos-san, kaip visada žavingos, vaizdas buvo patrauklus kaip niekada. Jos atrodė kaip pora nesutampančių seserų. Asahina-san, kuri labiau atrodė kaip jaunesnioji sesuo, nepaisant to, kad yra vyresnė, vilkėjo brandaus stiliaus drabužius.

Apsupta trijų keistų žmonių, Asahina-san mane pamačiusi iš palengvėjimo atsiduso ir mojuodama man linktelėjo. Ak, kaip gera.

"Tu pavėlavai!"

Nors Haruhi ant manęs ir šaukia, tačiau ji akivaizdžiai buvo gana laiminga. Priežastis, dėl kurios jos rankos buvo tuščios yra ta, kad garsiakalbį ir režisierės kėdę ji taip pat įgrūdo tarp mano krovinio.

"Dar net nėra devynių."

Susiraukiau ir pasakiau. Pasižiūrėjau į šoną ir pamačiau Nagato porcelianinės skulptūros išraišką bei Koizumio atsipalaidavusią šypseną. Apie tai kalbant, šiandien laisvadienis. Nors Nagato buvo normalu kaip visada vilkėti savo uniformą, kodėl šiandien Koizumis irgi ją vilki?

"Pasirodo, kad tai mano kostiumas filmui."

Atsakė Koizumis.

"Ji man tai pasakė vakar. Aš vaidinsiu esperą, užsimaskavusį kaip gimnazistą."

Ar ne iš tikrųjų tu juo ir esi..?

Padėjau kuprinę, kurioje buvo sugrūsta kamera ir visi kiti filmavimo daiktai, ir nuo kaktos nusibraukiau prakaitą. Haruhi demonstravo laimingą veido išraišką, kaip pradinukė, pasirengusi važiuoti į ekskursiją, ir pareiškė:

"Kjonai, turėsi būti nubaustas, nes pasirodei paskutinis, bet ne dabar. Dabar turėsim važiuot autobusu. Aš sumokėsiu už bilietus, nes vis tiek tai dalis išlaidų, tačiau tu turėsi visus pavaišinti."

Padariusi vienašališką nuosprendį, ji pamojo ranka.

"Visi! Autobusų stotelė štai ten! Paskui mane!"

Dabar pastebėjau, kad ant jos rankos raiščio buvo užrašyta "Ultra Režisierė". Matyt, Haruhi atrodė, kad ji dar aukštesnio lygio nei Didžioji Režisierė. Nejaugi ji tikrai tikisi sukurti nuostabų filmą?

Norėčiau tai pabrėžti dar kartą, aš vis tiek manau, kad sukurti Asahinos-san ypatingąjį video būtų kur kas įdomiau nei šitai.

Po duobėto trisdešimties minučių pasivažinėjimo autobusu, mes išlipome autobusų stotelėje kalvos papėdėje. Dar trisdešimt minučių praleidome įtemptai kopdami kalno taku.

Mes atėjome į miško parkelį, tokį, kurį galima rasti bet kur kaime. Ši vieta nuo pat pradinės mokyklos man buvo gerai pažįstama, nes kai kiekvienais metais ateidavo laikas ekskursijai, mes galų gale visada eidavome į žygį po vietinius kalnus.

Jis buvo tik vadinamas parku, nes valdžia tik iškirto tuščią sklypą ant kalvos ir ant jos įkūrė fontaną. Čia buvo taip tuščia, kad negalėjau imti svarstyti, kokio gi velnio iš viso turėjau ropštis į tokį aukštį. Tik maži vaikigaliai, neturintys supratimo, kas yra pramogos, gali būti laimingi čia atėję. O labiausiai tikėtina, kad tuos mažvaikius čia atveda jų tėvai.

Laikydami aikštės centre esantį fontaną kaip pradžios tašką, nusprendėme šią vietovę padaryti mūsų šiandienio filmavimo vieta. Haruhi, kuri buvo tuščiomis rankomis, tryško beribe energija, tuo tarpu aš buvau nuvarytas kaip arklys. Jei nebūčiau pusės savo krovinio įbrukęs Koizumiui, esu tikras, kad dabar jau ant kalno tako gulėčiau padvėsęs. Taigi, kai tik pasiekėme parką, aš atsilošiau į įrangos kuprinę, kuri dažniausiai naudojama turistiniams žygiams, bandydamas atgauti kvapą.

"Ar norėtumei atsigerti?"

Plastikinis butelis pasirodė prieš mano akis. Jį laikė Asahina-san.

"Aš jau išgėriau pusę, todėl jei neprieštarauji......"

Kadangi ši Oolong arbata sukurta dievų, ji privalo būti tokia saldi, kaip visi dangiškieji nektarai, kartu sudėjus. Tai neturi nieko bendra su tuo, ar ji ją gėrė, ar ne, nes turbūt būsiu prakeiktas, jei jos atsisakysiu. Prieš galėdamas dėkingai priimti šią dovaną, nelabojo velnio ranka nustūmė angelo ranką, kai Haruhi pagriebė Oolong arbatą iš Asahinos-san ir pasakė:

"Palik tai vėlesniam laikui! Mikuru-čian, dabar ne laikas girdyti tarnus, atsakingus už juodą darbą. Jei greitai nepradėsim, mes iššvaistysim visą šį gerą orą. Todėl greičiau pradėkim filmavimą."

Asahina-san plačiau praplėtė akis:

"Ė......? Čia?"

"Žinoma. Dėl ko gi daugiau galvoji mes čia atėjome?"

"Bet ar man nereikia persirengti? Čia nėra vietos, kur galėčiau persirengti......"

"Tai ne problema. Žiūrėk, jų pilna visur."

Haruhi pirštu dabar rodė į žalią mišką, supantį parką.

"Niekas nematys, jei persirengsi miške, tai kaip natūrali persirengimo kabina. Nagi, eime!"

"Ė?...KJAA~~!!! G...GEEEEEELBĖKIT~~!!!"

Pagalbai nespėjus būti suteiktai, Asahina-san buvo nutempta Haruhi ir jos pradingo miške.

Neilgai trukus Asahina-san vėl pasirodė vilkėdama žaismingąjį padavėjos kostiumą, su dviem kasytėmis, surištomis jai už jos galvos. Jos akys droviai žiūrėjo į laukines gėles, augančias kelkraštyje.

Vienos iš jos akių spalva buvo labai keista. Jos kairioji akis buvo mėlyna, kas jai nutiko?

"Tai spalvotas kontaktinis lęšis."

Paaiškino Haruhi.

"Turėti skirtingų spalvų akis taip pat svarbus faktorius. Tik pažiūrėk į ją, ar jos paslaptinga aura dabar nepasidarė dar didesnė? Tereikėjo tik mažo triuko. Tokia užuomina!"

Ji iš nugaros pačiupo Asahinos-san smakrą ir pasukinėjo jos mažą veidelį į šonus. Asahina-san galėjo tik atrodyti suglumusi, kol su ja žaidė Haruhi.

"Jos mėlynojoje akyje slypi paslaptis," pareiškė Haruhi.

"Nes jei nesuteiksime jai jokios reikšmės, visai nebus ypatinga turėti skirtingų spalvų akis."

Žiūrint į išsekusią Asahiną-san, jos iškamuota išraiška jau buvo gana ypatinga.

"Tada kokia tų spalvotų kontaktinių lęšių paslaptis?"

"Šiuo metu ji vis dar paslaptis."

Haruhi atsakė ir nusišypsojo.

"Ei, Mikuru-čian! Kiek laiko tu ketini miegoti? Tu esi filmo žvaigždė! Tu juk antra pagal didingumą, po vyriausiosios prodiuserės ir režisierės! Patempk nugarą!"

"KJAA~~!"

Asahina-san keistai suklykė ir dėl Haruhi buvo priversta pozuoti. Po to, Haruhi privertė Asahiną-san nešioti šautuvą (tai yra, žaislinį šautuvą).

"Sukelk žudikės įspūdį! Priversk žmones stipriai pamanyti, kad tu iš ateities!"

Haruhi pradėjo reikalauti visokių nepagrįstų reikalavimų, kol Asahina-san paklaikusiai bandė priešais mane daryti visokias pozas – norėjau pasakyti, prieš kamerą. Jai visai nereikėjo taip smarkiai stengtis. Rimtai jau.

Tuo metu, Haruhi tam rodė nenormalų kiekį entuziazmo. Aš taip pat esu matęs filmų, kurie man buvo nežmoniškai nuobodūs. Bet aš niekada nepagalvojau "Aš galėčiau padaryti geresnį nei šis" ir tada nesiėmiau bandyti pats sukurti filmo, aš iš viso net nežinau, kaip kuriami filmai. Net jei ir nufilmuočiau filmą, netikiu, kad pats sukurčiau kažką geresnio. Vis dėlto, Haruhi tikrai galvoja, kad ji turi talentą būti režisiere. Bent jau ji tiki, kad gali sukurti geresnį filmą, nei tie pigūs B-filmai, kuriuos rodo vėlai naktimis. Iš kur gi ji traukia tiek pasitikėjimo savimi?

Haruhi pamojavo savo geltonu garsiakalbiu ir sušuko,

"Mikuru-čian! Nesidrovėk! Išsilaisvink! Įsijausk į savo personažo vaidmenį ir viskas bus tvarkoj! Dabar tu esi pagrindinė veikėja Asahina Mikuru!"

...... Žinoma, žinojau, kad Haruhi pasitikėjimui savimi nebuvo jokio pagrindo. Ji gimė su tuo nepagrįstu pasitikėjimu, dėl kurio pasaulis nuolatos paskęsta chaose. Kitaip ji nebūtų apsimovusi tokio absurdiško rankos raiščio ir taip pasipūtusiai nesišypsotų.

Laikydamiesi režisierės Haruhi instrukcijų, mes pradėjome filmuoti įsimintinąjį "Veiksmą 1".

Nors scena buvo taip pavadinta, tačiau joje aš tik nešiojau kamerą ir filmavau, kaip Asahina-san bėgioja po aikštę. Man buvo pasakyta, kad tai skirta filmo įžanginei scenai. Manau, kad mes bent jau turėtume turėti scenarijų, tačiau Haruhi tiesmukai atsakė, jog tokio dalyko nėra.

"Kils rūpesčių, jei užrašytas scenarijus nutekės."

Va tokia buvo jos priežastis. Atrodo, kad ji ketina kurti filmą taip, kaip tuose Honkongo veiksmo filmuose, kur viskas daroma improvizuojant. Atvirai kalbant, aš jau buvau pavargęs, tačiau palyginus su Asahina-san, kuri dusdama bėgo, abejose rankose nešdamasi ginklus, mano situacija nebuvo pernelyg bloga.

Stebima mūsų akylų žvilgsnių, Asahina-san toliau bėgo, pakeliui svyruodama tai į kairę, tai į dešinę. Tai nesibaigė iki "Veiksmo 5", kada režisierė parodė "Gerai" gestą, ir ji galėjo pavargusi nukristi ant žemės.

"Uff...... uff......"

Nekreipdama dėmesio į padavėją, sudėjusią rankas ant žemės, gaudančią orą, Haruhi pasisuko ir davė įsakymus Nagato, kuri visą laiką laukė pašonėje:

"Dabar pradėsime kovos sceną tarp Juki ir Mikuru-čian."

Vilkėdama savo mėgstamiausią juodą kostiumą, priešais kamerą išėjo Nagato. Kadangi jai tereikėjo tik ant savo uniformos užsimauti juodą mantiją ir ant galvos užsidėti juodą smailią skrybėlę, jai nereikėjo būti nutemptai į mišką persirengti, todėl gali laikyti save laiminga. Nors Nagato atrodė kaip tokia mergina, kuri net nesuvirpėtų, nesvarbu, kur reikėtų persirengti. Kažin, kaip tai atrodytų, jei jos apsikeistų vaidmenimis? Nagato būtų padavėja, o Asahina-san būtų burtininkė. Tai būtų nerealistiškas reginys, tačiau skamba įdomiai.

Haruhi Asahiną-san ir Nagato pastatė vieną priešais kitą per tris metrus.

"Mikuru-čian, noriu, kad negailestingai šautum į Juki."

"E?" Asahina-san atrodė priblokšta. Ji pakraipė savo suveltus plaukus, kurie buvo sujaukti po to, kai jai teko taip ilgai bėgti, ir pasakė, "Bet mes negalime jais šaudyti į žmones......"

"Nesijaudink! Mikuru-čian, su tavo įgūdžiais tu vis tiek prašausi. Net jei tiksliai nusitaikysi, Juki sugebės lengvai išsisukti."

Nagato stovėjo nejudėdama, tyliai laikydama lazdelę, ant kurios galo buvo pritaisyta dekoratyvinė žvaigždutė.

Pagalvojau sau – net jei šautum į Nagato priešais pat jos nosį, ji vis tiek galėtų išsisukti nuo šūvio šviesos greičiu.

"Na......"

Asahina-san droviai pasižiūrėjo į Nagato, kaip naujokė padavėja, kuri ką tik sudaužė lėkštę ir turi pranešti baisiai atrodančiai vyriausiajai vyrėjai.

"Viskas gerai..." atsakė Nagato, tada pasuko lazdelę savo rankoje, "...šauk."

"Mikuru-čian, net Juki sako, kad neprieštarauja, todėl šaudyk, kiek nori. Tačiau atsimink vieną dalyką – nešaudyk abiem ginklais vienu metu, o vieną po kito! Tai esminis šaulio, kuris abejose rankose laiko po ginklą, įgūdis."

Koizumis pakėlė atspindinčią plokštę sau virš galvos. Neturiu žalio supratimo iš kur gi Haruhi nukniso šitą. Filmų klubas šiuo metu turbūt pranešinėja policijai, apie vagystę. Be to, Koizumi, ar tu neturėtum būti pagrindinis veikėjas?

"Aš nesu tikras, kaip prisitaikyti prie pasikeitimų, kurie nutinka per filmavimą, todėl vietoj filmavimosi man labiau patinka daryti tai. Vakar svarsčiau ar negalėčiau likti už scenos......"

"Ė?"

Asahina-san laikė didžiulius žaislinius šautuvus ir užmerktomis akimis nesiliaunamai šaudė. Negalėjau aiškiai matyti, kur skrido šratai, tačiau sprendžiant iš vaizdo, kai Nagato stovėjo net nesukrutėdama, atrodo, kad į ją net nepataikė. Ar tai dėl magijos......? Kai tik pradėjau tai įtarti, Nagato lėtai pakėlė savo lazdelę, greitai pamojo ir kulka atšoko ant žemės, sukeldama dzingstelėjimą. Nors ji nebuvo užsidėjusi akinių, jos rega toliau mane stebino.

Nagato nei karto nepatraukė žvilgsnio nuo ginklo. Ji atrodė labai neįprastai, tarytum nebūtų pagalvojusi, "Neatrodysiu nenatūraliai, jei nemirksėsiu", nors dėl to pritraukia dar daugiau dėmesio. Nors nemanau, kad mane vis dar stebina tai, ar ji gali praleisti visą dieną nemirksėjusi, ar prasiveržti kiaurai pro lubas ir akimirksniu pajudėti į kitą vietą, todėl tai nebuvo taip keista.

Nagato, retkarčiais pamodama savo lazdelę, priminė sugedusį priekinio stiklo valytuvą. Kiekvieną kartą, kai ji pamodavo lazdele, šratinės kulkos atsimušdavo į žvaigždutę, nukrisdavo ant žemės ir sukeldavo tarkštelėjimo garsą.

Vis dėlto, ši kovos scena buvo išties nyki. Nagato tiesiog mojavo savo lazdele, kol Asahina-san paprasčiausiai šaudė su dviem ginklais savo rankose, nei karto nepataikydama į savo taikinį. Haruhi tik pasakė "šaudyk, kiek tik nori" ir nedavė jokio scenarijaus. Vieninteliai dialogo žodžiai, kuriuos galėjau girdėti, buvo Asahinos-san "A~~! Kjaa~~!! Man baisu!!"

Kai Asahina-san išnaudojo visas kulkas savo gunkluose, Haruhi garsiakalbiu patapšnojo sau per petį. Padėjau savo laikytą kamerą ir nuėjau prie Haruhi, kuri sėdėjo savo režisierės kėdėje.

"Ei, Haruhi. Koks čia iš viso filmas? Tame visai nematau jokios istorijos."

Ultra režisierė į mane žvilgtelėjo ir pasakė:

"Tai nesvarbu, nes vis tiek po filmavimo aš ketinu redaguoti scenas."

Ir kas gi tai darys? Aišku... prisimenu, kad mano darbų sąraše buvo redagavimas.

"Bent jau duok joms kokį nors dialogą!"

"Jei kils problemų, mes paprasčiausiai per redagavimą pašalinsim fono garsus ir ant viršaus jas įgarsinsim. Mes taip pat tada pridėsim garso efektus ir foninę muziką. Dabar dėl tų dalykų visai nereikia jaudintis!"

Kai dabar pagalvoju, dėl to, kad istorija egzistuoja tik tavo galvoje, mums bet kokiu atveju nebuvo apie ką galvoti. Bent jau turiu įsitikinti, kad Haruhi seksualinis priekabiavimas prie Asahinos-san butų sumažintas iki minimumo, ir taip pat uždrausti bet kam kitam nei aš liesti jos kūną. Tai taškas, nemanau, kad kas nors dėl to gali prieštarauti, tiesa?

"Dabar sekanti scena! Juki kontrataka. Juki, panaudok savo magiją ir iš visų jėgų pulk Mikuru-čian!"

Nagato nejudėjo, išskyrus jos tamsios akys, kurios į mane pasižiūrėjo iš po jos tamsios skrybėlės, ir taip linktelėjo galva, kad tik aš galėčiau pastebėti. Manau, Nagato bandė manęs paklausti "Ar tikrai galiu?"

Atsakymas, be abejonės, buvo "NO!". Jokiu būdu neleisčiau kam nors sužeisti Asahina-san, ką jau kalbėti apie magiją. Tu tik pažiūrėk į Asahiną-san, ar nematai, kaip ji visi purta išblyškusiu veidu?

Aišku, Haruhi visai nežinojo, kad Nagato gali naudoti tokia galingą magija, todėl, matyt, ji norėjo, kad Nagato pavaizduotų kažką panašaus į magiją.

Atrodo, kad Nagato irgi suprato, ką galvojau. Nieko nepasakius ji pakėlė savo lazdelę, tada ja taip pamojavo, kaip fanai per pop koncertus tomis fluorescentinėmis lemputėmis.

"Tiek to," pasakė Haruhi, "Vėliau pridėsim vaizdo efektus. Kjonai, redaguodamas nepamiršk padaryti taip, kad iš Juki lazdelės išlėktų keletas spindulių."

Iš kur man po velnių žinoti, kaip padaryti tuos vaizdo efektus? Būtų visai kita kalba, jei mums padėtų Industrial Light & Magic, bet deja ne.

"Mikuru-čian, klyk iš skausmo ir krisk ant žemės, atrodydama kančiose."

Asahina-san akimirką sudvejojo, tada suniurnėjo "......Aa" ir su ištiestomis rankomis nugriuvo į priekį. Šalia jos toliau stovėjo Nagato, kaip mirties dievas, atėmęs Asahinos-san sielą. Aš turėjau įrašyti šią sceną, kol Koizumis stovėjo už manęs ir laikė atspindinčią plokštę.

Aplink stovinčių praeivių spoksantys žvilgsniai dabar jautėsi, kaip adatos smingančios man į nugarą.

Galų gale Haruhi nusprendė mūsų pasigailėti ir davė mums pertraukėlę. Visi išvargę atsisėdome ant žemės.

Haruhi atsuko mano ką tik nufilmuotą video ir vėl peržiūrėjo, su susirūpinusia išraiška veide kažką murmėdama.

Keletas smalsių vaikų pribėgo prie Asahinos-san ir Nagato ir klausinėjo "Kokiai čia TV laidai?". Asahina-san galėjo tik silpnai nusišypsoti ir papurtyti galvą, o Nagato visiškai ignoravo jų buvimą ir susiliejo su fonu.

Nuo pradžios iki pabaigos Haruhi taip ir nepaaiškino, kam bus naudojamos tos mūsų filmuotos scenos. Štai todėl aš buvau visai pasimetęs, kai Ultra režisierė paskelbė, kad sekanti filmavimo vieta bus netoli esanti šventykla. Nejaugi taip greitai baigėsi pertraukėlė?!

"Ten yra balandžių."

Pasakė Haruhi.

"Mums reikia scenos, kurioje Mikuru-čian bėgioja su balandžiais skraidančiais fone! Jei įmanoma, norėčiau, kad balandžiai būtų balti, tačiau turbūt dabar negaliu būti išranki."

Tikriausiai turėsim ieškoti naminių balandžių. Haruhi apsivijo ranka aplink jau išsekusią Asahiną-san (turbūt tam, kad nelestų jai pasprukti) ir nužingsniavo per miško parkelį prie pagrindinio kelio. Aš ir Koizumis nešėme įrangą ir paskui jas sekėme, lyg vietiniai šerpai, pasamdyti pasirūpinti filmavimo grupės, atsiųstos nufilmuoti dokumentinį filmą, kroviniu. Galiausiai mes pasiekėme didelę šventyklą, esančią viduryje kalno. Praėjo daug laiko nuo tada, kai paskutinį kartą čia buvau, per ekskursiją pradinėje mokykloje.

Haruhi atsistojo priešais ženklą, ant kurio parašyta "Nelesinti balandžių" ir atvirai pradėjo aplink žarstyti duonos trupinius lyg sodininkas, pasiryžęs apsėti visą lauką gėlėmis. Viskas, ką galiu pasakyti, tai kad ji turbūt visiška beraštė.

Beveik visiškai uždengdami visą žemę, akimirksniu supuolė būrys balandžių, o po kiek laiko jų atskrido dar daugiau. Žinoma, tomis plunksnomis, sukritusiomis prie įėjimo, nebus malonu pasirūpinti. Asahina-san pakluso nurodymams ir atsistojo viduryje balandžių jūros. Stovėdamas priešais padavėją filmavau, kaip lesa jai per kojas, o jos lūpos nesiliaunamai dreba. Ką aš čia po galais darau?

Haruhi stovėjo už kadro, laikydama Asahinos-san turėtus ginklus, ir išjungė apsauginį jungiklį. Man net nespėjus paklausti, ką ji ketina daryti, ji netikėtai kaip pasiutusi pradėjo šaudyti prie Asahinos-san kojų.

"KJAAA~~!!!"

Asahinos-san siaubo apimta veido išraiška buvo nepaprastai tikroviška, niekada nesu tokios matęs. Dėl tokio beprotiško Haruhi poelgio, kurio būtų pakakę, kad įsiutintų Gyvūnų globos draugiją, taip išgąsdinti taikos simboliai visi iš karto pradėjo blaškytis it skraidyti.

"Būtent! Šitokios scenos ir norėjau! Kjonai, būtinai viską nufilmuok!"

Kamera veikia, todėl turėtų filmuoti, ar ne? Stovėdama vidury skraidančių balandžių liūties, Asahina-san atsiklaupė ir rankomis užsidengė galvą.

"Mikuru-čian! Kodėl atsiklaupei? Tau reikia naudotis skraidančiais balandžiais kaip fonu ir bėgti link čia! Greičiau kelkis!"

Atrodo, kad dabar netinkamas laikas ir vieta filmuoti filmą, nes vietoj Gyvūnų globos draugijos pasirodė kažkoks senis, kuris atrodė kaip šventyklos dvasininkas, dabar lėkė link mūsų į šventyklą. Jis buvo apsimovęs hakamą, kuri turėjo reikšti, kad jis kažkaip susijęs su dvasininku. Aš jau buvau pasiruošęs būti jo išplūstas, kai Haruhi nedvejodama panaudojo savo slaptą ginklą.

Ji pradėjo šaudyti savo ginklais į vargšą senuką. Tada pamačiau šokančio dvasininko (manau, jis juo buvo) vaizdą, be perstojo bandančio išsisukti nuo į grindinį lekiančių kulkų. Jokių abejonių, kad Pagarbos senoliams draugija smarkiai tuo pasipiktintų.

"Atsitraukt!"

Sušuko Haruhi ir iš karto pabėgo. Kalbant dėl Nagato, net nežinau, kada ji pradingo ir buvo toli priekyje, laukė mūsų prie torii arkos. Matydami, kaip Asahina-san nepajėgs pati pabėgti, aš ir Koizumis iš abiejų šonų pakėlėme ją už rankų ir išnešėme drauge su visa įranga.

Kadangi režisierė pabėgo, mes tiesiog negalėjome palikti pagrindinio vaidmens aktorės kaip atpirkimo ožio.

Po dešimties minučių, mes valgėme greito maisto restorane ir dėl kažkokios gi priežasties aš turėjau mokėti.

"Galbūt kažko neapgalvojau. Galbūt turėtume įtraukti dvasininką kaip piktadarį?"

Tokia buvo Haruhi nuomonė apie jos nusikalstamą veiksmą.

Susiurbusi vos kelis makaronus, Asahina-san susmego ant stalo.

"Mikuru-čian, tu per mažai valgai. Kaip tu taip ketini užaugti? Taip tu tik pritrauksi tik konkrečią grupę fanų, jei gali pasiūlyti tik savo krūtis. Nagi, ištiesk savo nugarą."

Pasakė Haruhi, kai nukniaukė Asahinos-san makaronus ir ėmėsi juos žiaumoti.

Tačiau aš žinojau tiesą. Nežinau, po kiek metų, bet paprasčiausiai žinau, kad Asahinos-san veidas ir figūra galiausiai taps vertais "Mis Pasaulis". Nors ji pati to nežino.

Koizumis tik toliau šypsojosi, kol Nagato pridėjo savo sumuštinį prie burnos ir tyliai pradėjo kramtyti. Pastūmiau savo tuščią lėkštę į šoną ir pasakiau Haruhi, kuri ką tik pabaigė antrą priešpiečių porciją:

"Ką darysi, jei tas dvasininkas pasiskųs mokyklai? Mūsų priedangą išdavė Koizumio uniforma."

"Nebus jokių problemų."

Haruhi nežmoniškai optimistiška,

"Mes nuo jo stovėjom pakankamai toli, be to, tokį mokyklinį švarką bet kur gali pamatyti. Mes viską neigsim ir apsimesime, kad su mumis neturi nieko bendra. Keli šratai nebus pakankami įrodymai, mūs apkaltinti."

Aš pasižiūrėjau į video kamerą ir pagalvojau, ar visa tiesa nepaaiškės, kai tik bus parodytas filmas? Aš tiesiog negaliu patikėti, kad egzistuotų dvi visiškai vienodos padavėjos, kurios būtų apsuptos balandžių prie šventyklos.

"Tai kur toliau eisim?"

"Turėsim grįžti į parką. Aš manau, kad vien tokios vietos nepakaks sukurti įtemptą kovos sceną. Kad sužavėtume žiūrovus, turime padaryti kažką labiau drastiško. Na, aš jau turiu daugybę minčių, pavyzdžiui, Mikuru-čian kaip paklaikusi bėga per mišką, kol ją vejasi Juki. O po to Mikuru-čian nukrenta nuo skardžio, bet būna išgelbėta Koizumio, kuris ėjo pro šalį. Ką manai apie tokį įvykių posūkį?"

Manau, kad tai visiškai durnas įvykių posūkis. Kas patikėtų, kad moksleivis dėl atsitiktinumo tiesiog vaikščioja po mišką su savo uniforma? Nemanai, kad tai labai neįprasta? Žinant, kokia prietranka yra Haruhi, ji gali iš tikrųjų nustumti Asahiną-san nuo skardžio. Tokiu atveju, Haruhi, kodėl tau pačiai nenušokti? Tapk Asahinos-san kaskadininke ir taip pat apsivilk tą kostiumą. Hmm, nors jų krūtinių dydžiai kiek skiriasi......

Kai tik apie tai galvojau, Haruhi pakėlė antakį ir į mane kreivai pasižiūrėjo.

"Apie ką tu čia galvoji? Tik nesakyk, kad fantazuoji apie tai, kaip atrodau padavėjos kostiume."

Iš tiesų, atspėjai teisingai.

"Aš juk režisierė. Aš negaliu paprasčiausiai pasirodyti priešais kamerą. Jeigu vienu metu vaikysiuosi du kiškius, aš tiesiog pargriūsiu ir susilaužysiu nosį."

O ar nesi taip pat ir vyriausioji prodiuserė?

"Filmavimo grupės nariai gali turėti kiek tik nori darbų, tačiau mes negalime vaidinti pagrindinių veikėjų, nes galime pasirodyti prieš kamerą tik retomis progomis. Mes turime pagalvoti apie tai, kaip sujaudinti tuos fanus."

Kokių dar fanų tu ketini turėti šitam filme? Asahinos-san fanų? Iki dabar, visas filmas buvo vien tik Asahinos Mikuru kostiumo demonstravimas! ......Antra vertus, tai nėra jau taip blogai.

Koizumis labai elegantiškai padėjo stiklinę pieno ant stalo ir paklausė:

"Ar mes trys esame vieninteliai šio filmo veikėjai?"

Kvaily! Neklausinėk nereikalingų dalykų!

"Na......"

Dabar Haruhi suraukė lūpas, lyg būtų labai susimąsčiusi. Ar neturėjai tokių dalykų apgalvoti iš anksto?

"Trys žmonės nėra daug. Tikrai, per mažai. Mums reikia keleto papildomų veikėjų, kurie atspindėtų energingą pagrindinės veikėjos dvasią. Ačiū, kad priminei, Koizumi-kun. Atsidėkodama, duosiu tau daugiau laiko ekrane."

"A...... na, dėkoju."

Šypsena Koizumio veide dabar tiesiog sakė "Ot, velnias". Taip tau ir reikia! Žinojau, kad iš to nieko gero neišeis, todėl ir tylėjau.

Antra vertus, kur ketini rasti naujų aktorių? Yra 75% tikimybė, kad jos atsitiktinai rastas žmogus yra keistas. Pagal eilės tvarką, sekantis žmogus turėtų būti dimensinis slaideris, tačiau mane apima nuojauta, kad toks žmogus tikriausiai iš viso nenorėtų atkeliauti į šį pasaulį.

"Kol bus nugalimas piktadarys, svarbu nugalėti keletą jo pakalikų. Pakalikai, pakalikėliai......"

Haruhi uždėjo pirštą sau ant lūpos ir pasižiūrėjo į mane.

"Juk tie du tiktų, ar ne?"

Aš irgi atspėjau, apie ką galvojo Haruhi. Tanigučis ir Kunikidas. Jie du vieninteliai, kuriuos galima atsivesti drauge, nesukeliant pernelyg daug rūpesčių. Jie saugiausias pasirinkimas, pakališkiausieji pakalikai, mažiau reikšmingi, nei papildomi veikėjai. Mažiau žalingi, nei vieniša klajojanti dvasia.

"Turbūt."

Nusukau žvilgsnį nuo režisierės, kuri mąstė, ką dar įtraukti, ir pažvelgiau į Asahiną-san, gulinčią ant stalo užmerktomis akimis. Ji atrodė tokia miela net kai miegojo. Ji buvo užburianti, net jei ji tik apsimetė, kad miega.

Po to pasukau žvilgsnį link Nagato, kuri siurbė savo gaivųjį gėrimą pro šiaudelį. Apžiūrėjęs jos medinę išraišką, paklausiau Haruhi:

"Taigi, ką toliau filmuosime?"

Haruhi tuo metu rijo makaronų sriubos lėkštę, kas užtruko, kol ji pabaigė ją visą.

"Bet kokiu atveju, aš noriu, kad Mikuru-čian kaip galima labiau kankintųsi. Vis dėlto, filmo tema yra apie merginą, kuri turi patirti visokias nagandas, bet galiausiai, nepaisant visų sunkumų, pajėgia jas įveikti ir po to ilgai ir laimingai gyvena. Kuo daugiau Mikuru-čian kankinsis, tuo didesnis katarsis bus pabaigoje. Nesijaudink, Mikuru-čian, viskas pasibaigs laiminga pabaiga."

Tai vien tik pabaiga bus laiminga? O iki jos, Asahina-san galės tik sutikti su Haruhi tironišku tvirkinimu. Kokį iš vis scenarijų paruošė Haruhi? Panašu, kad aš vienintelis, kuris gali sustabdyti jos pakvaišusį elgesį, turiu būti atsargus ir nuolatos ją stebėti. Ir kas po galais tas katarsis?

Asahina-san pusiau atmerkė savo akis ir pasižiūrėjo į mane pora neįprastų akių, iš kurių kairioji buvo mėlyna, tarytum prašydama manęs ją išgelbėti. Tačiau po to ji švelniai atsiduso ir vėl lėtai užmerkė akis. Ką tai reiškė? Ar tai, kad daugiau manimi nebepasitiki?

Šiuo metu, kai Koizumis ir Nagato tau negali suteikti jokios priedangos nuo artėjančio cunamio, aš vienintelis tavo pusėje.

Nors vis dėlto, per paskutinius šešis mėnesius, nesvarbu, ką dariau, tiesiog negalėjau sustabdyti Haruhi beprotybės. Puikiai suprantu, kad tai, ką darau, visai beprasmiška, tačiau bent jau norėčiau, kad vertintų mano riterišką ryžtą.

Nors atvirai kalbant, aš niekada nebandžiau sustabdyti Haruhi. Prieš pusę metų maniau, kad turiu priversti Haruhi atsisakyti minties sukurti Komandą SOS, net jei turėčiau nukapoti jai rankas. Tačiau, kol susipainiojęs žiopsojau, Haruhi susirado klubo kambarį ir narių, ir galiausiai net aš pakliuvau į jos spąstus ir pats tapau nariu...... Ir todėl dabar esu čia.

Bet jei būčiau vožęs tai mergiotei per pakaušį su beisbolo lazda, ar ją sustabdęs netikėtai užpuolęs, turbūt nebūčiau susitikęs su Asahina-san, Nagato ir Koizumiu. Galbūt būčiau su jais susipažinęs kitais būdais, tačiau niekada nebūčiau sužinojęs apie tokias jų absurdiškas tapatybes, kaip ateivis ar keliautojas lauku. Būčiau juos pažinojęs, kaip paprastus mokinius, su kuriais prasilenkiu koridoriuje.

Tik neklauskit, kuris pasirinkimas man labiau patinka. Vis dėlto, aš jau girdėjau, kaip kiti trys nariai atskleidžia savo tapatybes, ir mačiau stulbinančias Nagato galias, užaugusią Asahinos-san versiją ir Koizumį, pavirstantį į raudonos šviesos rutulį. Jei kada nors apsilankytumėte paralelinėje visatoje, galbūt sutiktumėte kitą mano versiją, kuri niekada nekalbėjo su Haruhi ar kitais trimis nariais. Todėl, jei turėsit klausimų, klauskit to kito "manęs", nes aš pats nežinau, ką sakyti.

Tačiau šiuo metu aš buvau situacijoje, kai negalėjau neabejodamas pasakyti, kad nieko nežinau. Filmo kūrime mokyklos festivaliui nėra nieko bloga. Problema ta, kad Haruhi galvoje kažkas negerai, nors tai visiem žinomas faktas, todėl tai irgi nestebina. Tai, kad Haruhi ima ir šauna į galva kvaila mintis kurti filmą, nebuvo nieko naujo. Man tai buvo tik eilinis darbas, man tereikėjo paklusti tam, ką ji sako, ir viltis, kad viskas baigsis laimingai......

Štai ką galvojau, todėl nebandžiau jai sukliudyti kurti filmą. Man nerupi, ar tu režisierė, ar dar bala žino kas, daryk, kas tau patinka! Manipuliuok visus, kaip tik tau širdis geidžia! Jei tik nuo to pasijusi geriau, sutinku užgniaužti nesibaigiančius dūsavimus savo širdyje ir klausyti tavęs iki pabaigos. Nes aš mažiausiai noriu būti įkalintas su tavimi nežinomoje dimensijoje.

Apie visą tai galvojau, žiūrėdamas į pagyrūnišką Haruhi ir iškamuotą Asahiną-san, besišypsantį Koizumį ir neišraiškingą Nagato.

Tą akimirką net nenutuokiau, kad gailėjimasis dėl to, jog nesustabdžiau Haruhi, pasirodys taip greitai.

Mes sugrįžome į miško parko aikštę. Ar galėtum ką nors padaryti dėl to planavimo stygiaus? Prieš einant į šventyklą galėjome nufilmuoti visas scenas! Didžiausia problema buvo ta, kad scenarijus egzistavo tik Haruhi galvoje. Supratau, kaip svarbu yra perteikti mintis žodžiais ir tai, kad informacijos išsaugojimas ant popieriaus privalo būti geriausia idėja per žmonijos istoriją.

"Manau, kad turim atsisakyti ginklų. Galvojau, kad kulkos būtų įspūdingos, tačiau visai nebuvo blyksnių ar šūvio garsų, ir tai atėmė visą intensyvumą. Jie visai beverčiai, juk visgi jie tik žaisliniai."

Atrodo, kad Haruhi Jamacuči žaislų parduotuvę laiko tik paprastu rėmėju. Tada ji savo sportbačio galu ant žemės pažymėjo du didelius kryžius. Tikriausiai, ji žymi vietas, kuriose turės stovėti Asahina-san ir Nagato.

"Mikuru-čian stovi čia, o Juki – štai ten."

"Em."

Priversta lakstyti ratais, Asahina-san ėjo lėtai ir sunkiai, tarytum būtų sudeginusi visos dienos kalorijų kiekį. Ji buvo pernelyg išvargina priešintis, kai ėjo į sceną, vilkėdama seksualųjį padavėjos kostiumą. Ji net nesigėdijo, nusmukusi iki mažo vaiko proto lygio, judėjo kaip lėlė.

Nagato, kuri jau ir taip buvo kaip lėlė, tyliai nuėjo prie jai paskirtos vietos ir tylėdama stovėjo. Jos juoda mantija pleveno dėl nuo kalno pučiančio vėjo.

Haruhi parodė į žaislinį ginklą, kurį paėmė iš Asahinos-san, ir pasakė:

"Nejudėkit iš vietų, aš noriu nufilmuoti, kaip jūs viena prieš kitą kaunatės. Koizumi-kun paruošk atspindinčią plokštę."

Po to Haruhi sugrįžo į savo režisierės kėdę, nukreipė ginklą į orą ir iššovė:

"VEIKSMAS!"

Iš visos gerklės sušuko ji.

Paskubomis paėmiau savo kamerą, tačiau Asahina-san turbūt buvo labiau sutrikusi nei aš. Veiksmas? Haruhi joms liepė tik ramiai stovėti, ji nepasakė, kokius kitus veiksmus jos turėtų daryti.

"......"

Nagato ir Asahina-san tyliai stovėjo, spoksodamos į viena kitą.

"Am......"

Asahina-san pirmoji patraukė žvilgsnį.

"......"

Nagato toliau spoksojo į Asahiną-san.

"......"

Asahina-san taip pat nutilo.

Ir taip, pučiant kalnų vėjeliui ši spoksojimo dvikova užsitęsė iki begalybės.

"Gana!"

Kažkodėl Haruhi atrodė baisiai susinervinusi:

"Kaip jūs žadate taip kautis?"

Tu joms liepei ten stovėti.

Pakeitusi šautuvą į garsiakalbį, Haruhi priėjo prie Asahinos-san ir trenkė jai per galvą, tarp dviejų kasyčių, kurias ji pati surišo.

"Mikuru-čian, nesvarbu, kokia miela tu esi, privalai niekada neprarasti budrumo. Mielų merginų pilna visur! Jei nesistengsi, tave akimirksniu aplenks jaunesnės merginos!"

Apie ką tu čia šneki?

Asahina-san švelniai trynė savo galvą, o Haruhi rodydama viršenybę pareiškė:

"Štai todėl, Mikuru-čian, tau reikia iš akies iššauti lazerį!"

"Ė?"

Asahina-san iš nuostabos išpūtė akis.

"Bet tai neįmanoma!"

"Dėl šios priežasties tavo kairioji akis yra kitokios spalvos! Aš nepakeičiau ją į mėlyną ne dėl to, kad taip užsimaniau! Toje akyje slypi neįtikėtina galia, sugebėjimas šaudyti lazerinius spindulius. Todėl šauk savo Mikuru Spindulį!"

"A... Aš negaliu!"

"Labiau stenkis!"

Haruhi apsivijo Asahinos-san galvą rankomis ir trankė jos galvą su geltonu garsiakalbiu.

Klykiančios iš skausmo Asahinos-san scena buvo pernelyg tragiška. Padaviau Koizumiui kamerą, kuris padėjo atspindinčią plokštę ir suglumęs stebėjo šią sceną, ir pačiupau Haruhi už apykaklės.

"Liaukis, durne tu!"

Patraukiau mažąją padavėją nuo tironiškosios Ultra režisierės.

"Paprasti žmonės tiesiog negali šaudyti lazerinių spindulių sau iš akių. Ar visai sukvailėjai?"

Pažiūrėk į Asahiną-san, rankomis trinančią savo galvą! Pažiūrėk, kokia ji tapo nusiminusi, jos veidu jau rieda perlo dydžio ašaros.

"Hmp."

Man vis dar laikant jos apykaklę, ji šalin pasuko galvą ir sumurmėjo:

"Aišku, kad žinau."

Paleidau ją, o Haruhi švelniai pliaukštelėjo per kaklą su savo garsiakalbiu.

"Aš norėjau, kad ji tik suvaidintų, kaip šauna nepaprastus lazerinius spindulius. Vis dėlto, jai vis dar trūksta emocijų, kurias turėtų turėti pagrindinė veikėja. Tu visai neturi humoro jausmo."

Nes tavo humoras visai nejuokingas, ir tai didelė problema. Ką darytum, jei Asahina-san tikrai galėtų šaudyti lazerinius spindulius?

...... Juk negali, ane?

Nejaukiai pasukau savo akis link Asahinos-san ir pabandžiau ją priversti suprasti mano gestus. Asahina-san į mane pasižiūrėjo ašarotomis akimis. Truputį palenkusi galvą ji sumirksėjo savo didelėmis apvaliomis akimis. Atrodo, su Asahina-san vien akimis neįmanoma bendrauti. Kol apie tai galvojau, Koizumis žengė į priekį ir begėdiškai davė savo patarimą:

"Esu tikras, kad galėtume tuo pasirūpinti redaguojant, naudodami kompiuterinės grafikos efektus?"

Koizumis maloniai nusišypsojo lyg TV laidos vedėjas ir padavė Asahinai-san dėžutę servetėlių.

"Suzumija-san, ar taip ketinote daryti nuo pat pradžių?"

"Tai aišku." pasakė Haruhi.

Nei velnio tu neketinai, pagalvojau sau.

Asahina-san nusišluostė akis ir išsišnypštė nosį, o po to įtartinai pasižiūrėjo į mane ir Haruhi.

Nagato atrodė kaip teatro lėlininkė, visąlaik tyliai prastovėjo už scenos. Kodėl saulė dar nenusileido? Negaliu sulaukti, kada galėsim nutraukti filmavimą dėl šviesos trūkumo.

"Iš naujo pakartosim šitą sceną."

Pasakė Haruhi ir pradėjo aiškinti, kaip padaryti svarbiąją pozą.

"Turi sušukti 'Mikuru Spindulys!' ir padaryti šitą pozą."

"Š... Šitaip?"

"Ne, šitaip! Be to, užmerk savo dešinę akį."

Haruhi idėja buvo prie kairiosios akies pridėti kairiąją ranką, pirštais padarius 'V' ženklą, ir sumirksėjus iššauti spindulį.

"Mikuru-čian, pamėgink sušukti."

"......Mi, Mi, Mi, Mikuru Spindulys!"

"Garsiau!"

"Mikuru Spindulys!"

"Nesidrovėk, garsiau!"

"Am...... Mikuru Spinduly~~s!"

"Rėk iš visų plaučių!"

Kam po velnių viso to reikia?`

Asahina-san, kuri garsiai šūkaliodama vis labiau raudonavo, dabar buvo Haruhi priversta šaukti iš visų plaučių. Spoksantys praeinančių pro aikštę vaikų ir jų tėvų žvilgsniai darosi nebepakeliami. Baisiai norėjau jiems pasakyti, kad nėra ką čia jiems pamatyti. Tačiau nors kūrėme filmą, mes iš esmės pritraukėme dėmesį kaip keliaujančio cirko trupė. Iš tiesų, filmuoti šitas improvizuotas scenas nėra taip blogai, tačiau visai neįsivaizduoju, kokia laiminga Haruhi laiminga istorija gali tapti ir jei viso to prasmė tik pareklamuoti Asahiną-san, tada jau to per daug.

Asahina, kuri garsiai šūkaliodama vis labiau raudonavo, dabar buvo Haruhi priversta šaukti iš visų plaučių.

Po akimirkos, Asahina ir Nagato sugrįžo į savo kovines pozicijas; Koizumis stovėjo šone ir laikė pakėlęs atspindinčią lentą, tarytum ruoštųsi šaukti 'Banzai', kol Haruhi išdidžiai sėdėjo režisierės kėdėje. Aš stovėjau maždaug už dviejų metrų nuo juodo Nagato silueto ir per jos petį filmavau Asahiną-san – toks Haruhi pareikalautas filmavimo kampas.

Labai netikėtai nutiko šis pasikeitimas.

"Gerai, dabar šauk spindulį!"

Sušuko Haruhi, o Asahina-san visai be pasitikėjimo savimi padarė savo pozą,

"Mi...... Mikuru Spindulys!"

Kamera nufilmavo jos drebantį balsą, kai ji mielai sušuko ir sumirksėjo.

Tą akimirką kameros objektyvas, pro kurį žiūrėjau, staiga visiškai pajuodavo.

"Hm?"

Nesupratau, kas nutiko, net pagalvojau, kad kamera sugedo. Patraukiau akį nuo kameros ir priešais save pamačiau bauginantį juodą kostiumą bei smailią skrybėlę.

"......"

Nagato priešais pat mano akis laikė suspaudusi kumštį. Reiškia, kad ji buvo kalta dėl to, kad objektyvas užtemo, nes uždengė jį savo dešine ranka.

"A?" Haruhi taip pat iš nuostabos išsižiojo.

Kryžius, kurį batu nubrėžė Haruhi buvo maždaug už dviejų metrų, ir visą laiką Nagato ten stovėjo. Kai Haruhi sušuko "Veiksmas" ir Asahina mielai suriko, kamera iš tikrųjų rodė Nagato nugarą. Tai kaip ji sugebėjo greičiau nei per sekundę atsidurti prie pat mano akių, lyg kažką laikydama kumštyje? Šį fenomeną galėčiau paaiškinti tik kaip erdvinę distorsiją.

"Hm?" sutrikusiai atrodanti Haruhi paklausė "Juki, kada spėjai ten atsidurti?"

Nagato nieko neatsakė, tiesiog spoksojo į Asahiną savo obsidianinėmis akimis. Asahina-san išpūtė akis ir žiūrėdama išsigandusiomis akimis vėl sumirksėjo.

Nagato ranka vėl sujudėjo šviesos greičiu ir kažką sučiupo ore, lyg gaudytų uodą. Kur dingo jos laikyta stebuklinga lazdelė?

Hm? Man pasigirdo, kad girdėjau kažką keistą, tarytum uždegtą degtuką, greitai įmestą į vandenį.

"Ė......?"

Ta, kuri sutrikusi šūktelėjo, buvo Asahina-san, ir turbūt visai nesusigaudė, kas čia dedasi. Aš irgi. Ką darė Nagato?

Tarytum prašydama pagalbos, Asahina pasuko galvą į šoną...... ir keistas garsas pasigirdo iš Koizumio pusės. Galėjau suklysti, tačiau tai skambėjo kaip iš kiauros padangos sklindantis oras......

Atspindinti plokštė, kuri iš esmės buvo pigus gabalas polistirolio, buvo perpjauta per pusę. Buvo neįprasta matyti visada ramų Koizumį priblokštą, kai jis žiūrėjo į pusiau perpjautą plokštę. Tačiau neturėjau laiko mėgautis tokiu reginiu.

Nagato pradėjo judėti ir taip galėjo tik ji vienintelė.

Juodoji figūra pašoko ir nusileido priešais Asahiną-san. Po to Nagato ištraukė savo ranką iš už mantijos ir sučiupo už Asahinos veido, savo mažais pirštais tvirtai spausdama jos kaktą, uždengdama jos kairią akį.

"Kjaa...... Na...... Nagato-san......!"

Nagato užkabino Asahiną-san už vienos kojos ir pargriovė mažąją padavėją tiesiai ant žemės. Mirties Deivė dabar sėdėjo ant tų putlių krūtų, lyg jotų ant arklio. Asahina-san sielvartingai šaukė, čiupdama už lieknų Nagato rankų, bandydama sustabdyti jos puolimą.

"Aaa!"

Galiausiai atsipeikėjau, tačiau kas čia dedasi? Iš pradžių tik pagalvojau, kad Nagato tik bandė sustabdyti filmavimą, tačiau tada, kai Koizumio atspindinti lenta buvo perpjauta per pusę, nieko nebesupratau, o po to keliautoja laiku buvo užpulta ateivės. Kada Haruhi liepė joms taip vaidinti...... Nors taip neatrodo, nes režisierė tylėjo apstulbinta, taip kaip aš ir Koizumis. Nemanau, kad tai turi ką bendrą su nepakartojama vaidyba

"......Baigiam!"

Haruhi atsistojo ir garsiakalbiu pliaukštelėjo per kėdę.

"Palauk, Juki, ką tu darai? To nebuvo scenarijuje!"

Nagato tylėdama sėdėjo ant Asahinos-san, kurios glotnios kojos buvo visiškai apnuogintos, kai ji priešinosi Nagato, kuri buvo sugriebusi už jos veido.

Išgirdau, kaip kažkas už manęs murma. Pasisukęs pamačiau Koizumį, spoksantį į perpjautą lentą susirūpinusiu žvilgsniu. Pastebėjęs, kad į jį žiūriu, jis keistai į mane pasižiūrėjo. Ką tai turėtų reikšti?

Tiek to, man nerūpi paslaptingas Koizumio žvilgsnis. Dabar svarbu sustabdyti Nagato, kuri be jokios priežasties staiga pradėjo pulti. Laikydamas savo kamerą nubėgau prie padavėjos ir burtininkės su juoda mantija, kuri kurios buvo sugriuvusios į krūvą

"Ei, Nagato, ką tu darai?"

Smaili kepurė lėtai pasisuko link manęs. Nagato į mane žiūrėjo akimis, primenančiomis juodąsias skyles, ir atrodė, kad mažos lūpos tuoj prasivers.

"......"

Tikėjausi, kad ji kažką pasakys, tačiau galiausiai nieko nepasakė. Atrodė, kad Nagato nežinojo kokius žodžius naudoti ir užvėrė burną. Po to, lėtai atsistojo ir truputį subangavo savo mantiją, kai vėl joje paslėpė savo ranką.

"*verkia*......"

Gulėdama ant žemės Asahina-san atrodė traumuota. Žinoma, kad ji buvo, jei Nagato staiga be jokių emocijų būtų pribėgusi prie manęs ir tada mane pargriovusi, manau, aš taip pat būčiau persigandęs. Juk šiuo metu Nagato atrodė kaip kokia tamsos burtininkė, kurią mažiausiai norėtum sutikti vaikščiojant naktį. Vaikas vien pamatęs turbūt privarytų į kelnes.

"......"

Nagato palenkė savo atgal didelės skrybėlės kraštą ir ramiai stovėjo, žiūrėdama į mane. Paėmiau už rankos Asahiną-san, kuri visa drebėjo ir ją pakėliau. Asahinos-san verkiant ašaros riedėjo jai per skruostą, o jos blakstienos buvo visiškai šlapios, dėl ko jos žavesys tik dar labiau padidėjo...... Hm?

"Tai nesąmonė, ką judvi čia išdarinėjate? Baikit daryti dalykus, kurių nėra scenarijuje."

Priėjo režisierė, kuri iš viso net neparašė scenarijaus, ir tada aš su ja vienu metu šūktelėjome "Hm?"

"Mikuru-čian, kas nutiko tavo kontaktiniam lęšiui?"

"A......"

Asahina, kuri dabar buvo įsikabinusi į mano ranką, pridėjo pirštą prie savo kairiosios akies.

"Ė?"

Buvo savaime suprantama, kad mes trys atrodėme sutrikę, todėl turėjome paklausti vienintelio žmogaus, kuris žinojo visas smulkmenas.

"Nagato, ar nematei Asahinos kontaktinio lęšio?"

"Ne."

Nagato atsakė net nesuvirpėjusi. Mane apima nuojauta, kad ji meluoja.

"Gal ji jį dabar pametė per tas muštynes?"

Haruhi spėjo neteisingai ir pradėjo ieškoti aplink.

"Kjonai, irgi ateik ieškoti. Tas kontaktinis lęšis nepigus, jis buvo geriausias iš savo rūšies."

Priklaupiau ant visų keturių ir padėjau Haruhi jo ieškoti. Vis dėlto, žinojau, kad tai laiko švaistymas, nes mačiau, kad Nagato pripuolusi prie Asahinos-san paėmė kažką į savo ranką ir tada, pastūmusi ją ant žemės pačiupo ją už veido.

"Niekur neradau."

Haruhi suraukė burną. Man jos gaila, nes rimtai neieškojau. Apsisukau ir pamačiau Koizumį, žaidžiantį su perpjautomis atspindinčios lentos dalimis, jas suspausdamas ir atskirdamas. Bent jau turėtum ateiti ir padėti!

Koizumis nusišypsojo ir pasakė,

"Galbūt ją sulaužė vėjas, vis dėl to, ji labai trapi."

Koizumis pasakė tokią nesąmonę, po to parodė man atspindinčią lentą. Haruhi atsistojo nuo žemės ir pagriebė ją jam iš rankų.

"Kas nutiko? Sulūžo? Hmp, to ir reikėjo tikėtis iš pigaus daikto. Varge, mūsų mokyklos Filmų klubas moka nupirkti vien tik šlamštą. Koizumi-kun, pamėgink suklijuoti jas lipnia juosta."

Abejingai pasakė Haruhi, o po to pasuko savo krokodilės akis link išgąsdintos Asahinos-san, kuri buvo nustojusi verkti.

"Mes negalime tęsti šią sceną be kontaktinio lęšio. Ką daryti?"

Atrodė, kad ji rimtai galvojo, tada spragtelėjo pirštais, tarytum ant jos galvos būtų užsidegusi elektros lemputė,

"Sugalvojau! Mes pakeisime viską į taip, kad jos akių spalva pasikeičia tik po transformacijos!"

"T, Transformacijos?" paklausė Asahina-san.

"Būtent. Būtų pernelyg nederama tau visą laiką vilkėti padavėjos kostiumą. Mes padarysime taip, kad šis kostiumas skirtas tik po transformacijos, o visą kitą laiką vilkėsi kažką labiau įprastą."

Manau, kad visiškas absurdas, kad kažkas ieškotų realizmo jau visiškai absurdiškame fantastiniame pasaulyje. Haruhi nuskambėjo, tarytum sau būtų pripažinusi, kad padavėjos kostiumas buvo pernelyg nederamas. Asahina greitai linktelėjo galva.

"Ž, žinoma! Aš taip pat norėčiau vilkėti kažką paprastą."

"Taigi, paprastomis progomis Mikuru-čian vilkės merginos zuikės kostiumą."

"Ė?! K,k,k kodėl?"

"Nes turime tik tą kostiumą. Jei vilkėtum paprastus drabužius, tai neatrodytų pakankamai patraukliai. Palauk! Istorijai irgi kai ką sugalvojau. Paprastai Mikuru būna mergina zuikė, kuri pritraukia pirkėjus į prekybos rajoną, tačiau pavojaus metu ji transformuojasi į Kovotoją Padavėją! Ką manai? Tai idealu, ar ne?"

Ar ką tik pati nepasakei, kad tai buvo pernelyg nederama?

"Gerai, eime."

Haruhi nusišypsojo blogą lemiančia, pusmėnulio formos šypsena. Ji pačiupo Asahinos-san už rankos ir nutempė. "E? P... palauk! Aiii!!!" Padavėja beviltiškai klykė, kol buvo nulinkta į miško gilumą.

Hmm.

......Na, aš neprieštarauju. Galiu tik sudėti rankas ir parodyti savo apgailestavimą Asahinai-san, nes jau kurį laiką laukiau, kada išeitų Haruhi. Prisiekiu mėgautis kiekviena sekunde, kurią matysiu tave merginos zuikės kostiume, todėl tavo auka nenueis veltui.

......Tiesa, turiu paklausti Nagato apie viską, kas nutiko.

"Taigi, dėl ko vyko tas improvizuotas pasirodymas?"

Nagato kairiąja ranka laikė savo kepurės kraštą, po jo šešėliu slėpdama pusę savo veido. Tada ji lėtai ištraukė savo dešinę ranką. Nors ji buvo visiškai uždengta mantijos, aš vis tiek galėjau matyti jos baltą mokyklinės uniformos rankovę. Nagato tada atkišo savo smilių, o ant jo buvo mėlynas kontaktinis lęšis.

Vadinasi, ji tikrai buvo ta, kuri jį nukniaukė.

"Tai."

Nagato lėtai pasakė,

"Lazeris."

Tada ji vėl nustojo kalbėti.

......

Žinai, kurį laiką jau norėjau tau tai pasakyti, tu net nepasieki minimalių reikalavimų, reikalingų perteikti žinutes! Kalbėk bent jau kokias dešimt sekundžių!

Nagato spoksojo į savo pirštą ir pasakė.

"Aukšto intensyvumo pulsuojantis permatomas spindulys."

Ji tai pasakė labai lėtu tempu. Viskas aišku, tai aukšto intensyvumo pulsuojanti permatomas......

Atleisk, dabar aš dar labiau susipainiojau.

"Lazeris?" paklausiau.

"Taip." atsakė Nagato.

"Na, tai įspūdinga." pasakė Koizumis.

Koizumis iš Nagato paėmė kontaktinį lęšį ir po apžiūrėjo jį prieš saulę.

"Jis atrodo kaip visai normalus kontaktinis lęšis."

Ji pasakė, kad tai "labai įspūdinga", tačiau visai nemačiau, ko čia taip žavėtis, todėl man tai visai neatrodė "įspūdinga".

"Kaip tai suprast?"

"Ar galėtum parodyti savo dešinės rankos delną? Ne tavo, turiu galvoje Nagato-san."

Mergina su juoda mantija į mane pasižiūrėjo, lyg prašydama leidimo, todėl jai linktelėjau. Gavusi mano leidimą, Nagato atskleidė likusiu keturis pirštus, kurie prieš akimirką buvo tvirtai suspausti. Vos nesušukau dėl to, ką pamačiau.

"......"

Pro mus papūtė tylus vėjas. Mane apėmė šiurpas, kai viską supratau. Tai viską paaiškina.

Ant Nagato beveik beraukšlio delno paviršiaus buvo kelios juodos duobės, kurios atrodė lyg būtų išdegintos raudonai įkaitintų replių. Jų buvo maždaug penkios.

"Aš nesugebėjau jo sulaikyti."

Nekalbėk taip atsipalaidavusi, vien pažiūrėjus tai atrodo nežmoniškai skausminga.

"Jis buvo labai galingas ir nutiko per akimirką."

"Ar lazeriai sklido iš Asahinos-san kairiosios akies?" paklausė Koizumis.

"Taip."

Kaip suprast, "taip"? Ar Koizumis taip pat yra dalis šios beprotybės? Ar jie jau išsiaiškino kas čia dedasi?

"Nedelsiant pradedama vykdyti regeneracija."

Pasakė Nagato ir galėjau matyti, kaip juodos skylės šviesos greičiu pradeda trauktis ir nykti, o jos delnas atgauna pirminį baltumą ir minkštumą.

"Po galais."

Galėjau tik iš nuostabos spoksoti.

"Nejaugi Asahina-san tikrai šaudė spindulius šau iš akių?"

"Tai buvo ne pagreitintų dalelių šūviai, o koncentruoti spinduliai."

O koks skirtumas? Man visai nusispjaut, ar tai buvo lazeris, mazeris ar atominiai spinduliai, naudojami sunaikinti Motros kokoną. Tokiam mėgėjui, kaip aš, viskas tas pats. Koks iš viso skirtumas tarp jonų pabūklo ir antiprotonų pabūklo, jei abudu galima naudoti kovai prieš monstrą? Problema ta, kad kodėl Asahina-san gali šaudyti tuos atominius spindulius, jei aplink nėra pabaisos?

"Tai koncentruotos šviesos, o ne atominiai spinduliai."

Na, ar nesakiau, kad nėra skirtumo? Man nereikia tokių mokslinių paaiškinimų.

Nagato tyliai vėl paslėpė savo dešinę ranką, aš tryniau savo galvą, kol Koizumis vartė kontaktinį lęšį sau tarp pirštų.

"Ar Asahina-san iš pat pradžių turėjo tokį sugebėjimą?"

"Ne," Nagato greitai atmetė šią hipotezę, "Šiuo metu Asahina Mikuru normalus žmogus, jos kūnas niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių."

"Ar šis kontaktinis lęšis turi kokių nepaprastų ypatybių?" toliau klausė Koizumis.

"Ne, tai tik dekoratyvinis."

Ji toks ir turi, nes juk Haruhi buvo ta, kuri tą kontaktinį lęšį atnešė. Vis dėlto, būtent tame ir yra bėda, nes faktas, kad ji jį atnešė, padarė jį dar labiau ypatingu.

Reikia išsamiau išsiaiškinti smulkmenas. Jei Nagato nebūtų jo sulaikiusi, tada lazeris iš Asahinos-san akies būtų kiaurai perėjęs per kamerą, tiesiai per mano akies obuolį, po to būtų išėjęs pro mano pakaušį, prieš tai išdeginęs viską pakeliui, ypač mano smegenis, kurios pakepintos būtų baisiai smirdėjusios. Tikrai nebūtų gražus vaizdelis.

Apie tai kalbant, jaučiuosi labai gėdingai, kad priverčiau Nagato vėl išgelbėti man gyvybę.

"Tokiu atveju,"

Koizumis pridėjo ranką prie smakro ir kreivai nusišypsojo

"Tai Suzumijos-san darbas, ar ne? Ji norėjo Mikuru Spindulio, todėl realybė pasikeitė pagal jos norus."

"Teisingai."

Tvirtai atsakius Nagato išraiška išliko tuščia. Niekada nesugebėčiau būti toks ramus, kaip ji.

"Pala! Šitame kontaktiniame lęšyje nėra jokios magijos, tiesa? Tai kodėl žudantys spinduliai pasirodė vien todėl, kad Haruhi to panorėjo?"

"Suzumijai-san nereikia magijos ar kokio nors mokslo. Jeigu ji tiki, kad kažkas 'egzistuoja', tada tai tikrai 'egzistuoja'."

Abejoju, kad galiu sutikti su tokiu iškreiptu mąstymo būdu.

"Haruhi iš tikrųjų nenori, kad Asahina-san šaudytų spindulius sau iš akies. Tai buvo skirta tik filmui, ar ji pati taip nepasakė? Tai buvo tik juokelis."

"Tiesa."

Koizumis linktelėjo galva. Taip lengvai nesutik su mano nuomone, kaip aš turiu toliau ginčytis?

"Mes visi žinome, kad Suzumija-san turi tam tikrą logiką, tačiau taip žinoma, kad šio pasaulio logika jai dera. Galbūt šį kartą buvo nepaprastas nutikimas, kuris viską sukėlė...... A, jos grįžo. Pratęsime tai vėliau."

Koizumis kontaktinį lęšį atsargiai įsidėjo sau į marškinių kišenę.

Kiek dėl visko rūpesčių.

Naudoti žmogišką sumanumą kovose su paslaptingomis jėgomis, kurios grasina sunaikinti Žemę, primušti blogiukus, dalyvauti antgamtinėse kovose, tarytum tai būtų kasdieninis dalykas, tame esant truputį dramos ir romantikos......

Atvirai kalbant, aš anksčiau norėjau įsivelti į tokią istoriją. Jei dabar neturėčiau susidurti su tokiomis aplinkybėmis, mielai būčiau sutikęs dalyvauti fantastiniame pasaulyje, ir kuo labiau absurdiškame, tuo geriau.

Tačiau dabar pažiūrėkit į mane. Vien dėl to, kad pakalbėjau su konkrečia klasioke, įjungiau visų savo nelaimių jungiklį, sutikau visokių keistų žmonių ir begale kitų keistenybių. Šaudyti spindulius iš akies? Kas tai per velnias? Kur čia logika?

Kalbant apie keistuolių trio, jei Asahina-san, nei Nagato ar Koizumis iš tikrųjų neįrodė savo tapatybių. Visi trys paprasčiausiai prisistatė, o aš buvau pakankamai kvailas jais patikėti. Vis dėlto, aš patyriau nutikimų, dėl kurių neturėjau iš ko rinktis ir patikėti, viskam yra ribos, net aš turiu savo įsitikinimus. Nors pastarosiomis dienomis mano įsitikinimai baisiai pasikeitė.

Pagal jų teiginius: Asahina-san yra keliautoja lauku iš ateities. Ji niekada nepasakė iš kurių ji metų, žinau tik priežastį, dėl kurios ji čia atkeliavo – stebėti Suzumiją Haruhi.

Nagato yra dirbtinai sukurta Gyvoji Humanoidinė Sąsaja sukurtą kažkokio ateivių esybės. "Kas tai per velnias?" Jūs paklaustumėte, tačiau jūs nesuprastumėte, net jei pasakyčiau. Esu tikras, kad bent pusė iš jūsų nepajėgtų to suprasti, tarp jų ir aš. Ką šie žmonės daro šitoj planetoje? Nagato pasakė, kad jos viršininkė, kažkas, vadinama Integruotos Informacijos Minčių Esybė, labai susidomėjusi Suzumija Haruhi.

Tuo tarpu Koizumis, jis yra esperas, atsiustas grupės, besivadinančios "Organizacija". Viena iš jo misijų buvo persikelti į šią mokyklą ir stebėti Suzumiją Haruhi.

Nors Haruhi, kuri stovi viso to centre, jau senokai pažįsta šį nepaprastą trio, ji vis dar nenutuokia apie jų tikrąsias tapatybes. Asahina-san ją pavadino "laiko distorsija", Nagato pasakė, kad ji "galimybė auto-evoliucijai", o Koizumis buvo dar labiau absurdiškas, paprasčiausiai pavadinęs ją "Dievu".

Ačiū, kad uoliai darbuojatės, draugužiai.

Žinau, kad daug prašau, bet prašau, padarykit ką nors dėl Haruhi! Kitaip ši Komandos Vadė visam laikui liks mįsle ir amžinai mus įkalins kokiame milžiniškame gravitaciniame lauke, lyg neutronų žvaigždėje. Dabar man vis dar viskas gerai, tačiau pagalvokit, kas dėsis po dešimties metų! Kas, jei Haruhi toliau elgsis, kaip šiandien? Tai būtų didelė problema. Neteisėtai užgrobti klubo kambarį, trainiotis aplink surauktu veidu, be jokio priežasties kelti rūpesčių ir be perstojo būti blogos nuotaikos. Žmonės gali ją toleruoti, kol ji paauglė, tačiau jai nebebus taip lengva, kai ji taps vyresnė. Iki tada ji tada nebepajėgs pritapti prie visuomenės. Ar Asahina-san, Nagato ir Koizumis toliau ketina būti su ja, toliau daryti tas pačias nesąmones?

Jeigu taip, leiskit man pirma nešdintis. Atsiprašau, aš neturiu ketinimų toliau likti švaistyti laiką, nes laikas nieko nelaukia. Gyvenime nėra perkrovimo mygtuko ir kokiam skersgatvį nėra išsisaugojimo taško, kur būtų galima išsisaugoti savo progresą.

Mano sprendimas nėra susijęs su tuo, kad Haruhi daro laiko distorsijas, sukuria informacijos sprogimus ar sukuria ir sunaikina pasaulius. Ji ir aš esame skirtingi žmonės. Aš tiesiog negaliu amžinai su ja žaisti katę ir pelę. Net jei norėčiau, galiausiai aš vis tiek turėčiau nueiti savais keliais. Gal po kelių metų, ar kelių dešimtmečių, tačiau tas metas bet kokiu atveju ateitų.

"Kiek dar laiko tu ketini žliumbti? Greičiau prie to priprask!"

Pasisukau ir pamačiau Haruhi, tempiančią Asahiną-san lauk iš miško.

"Rodyk daugiau profesionalios aktorės orumo! Nedvejojant persirengti yra tiesiausias kelias link Mėlynojo kaspino naujokų apdovanojimo! Ir aš juk neprašau tavęs išsirengti nuogai. Vis dėlto, žmogus turi teisę saugoti savo brangų orumą."

Haruhi dabar atrodė kaip medžiojanti skalikė, ką tik pagavusi kiškį, tempdama vargšę zuikutę Asahiną-san, kurios bateliai ant kulniukų nebuvo labai tinkami vaikščioti po purvynus. Ji šypsojosi tokia ryškia šypsena, kad bet ką priverstų čiaudėti.

"Jei šis filmas bus sėkmingas, už bilietus gautais pinigais nuvešiu visus prie karštųjų versmių. Pagalvokit apie atlygį po viso sunkaus darbo! Juk tu irgi nori važioti, ar ne, Mikuru-čian?"

Bet...... Nesvarbu. Kol tai baigsis, aš irgi pasivažinėsiu jos beprotybės traukiniu. Priežastis, dėl kurios dabar trainiojuosi su tavimi, yra tai, kad aš taip pat įsivėlęs į tavo kuriamo filmo siužetą. Jei žvelgčiau iš Koizumio pusės, aš neturiu ko prarasti. Gaila, kas neturiu jokių antgamtinių galių, savęs apginti.

Taigi, džiaugiuosi būdamas užkulisių komandos nariu.

Gal po kelių metų galėsiu tai prisiminti ir nusijuokti, sakydamas, "Oho, ar tai tikrai nutiko?"

Tikiuosi.

Apsirengusi savo merginos zuikės kostiumu, Asahina-san atrodė dar labiau susigėdusi, nei vilkėdama padavėjos kostiumą. Antra vertus, Haruhi švytėjo iš laimės. Ko čia taip džiūgauji?

Apsimečiau, kad fokusuoju kamerą ir pritraukiau vaizdą tarp Asahinos-san krūtų. Turiu kruopščiai patikrinti.

Ten, ant kairiosios Asahinos-san krūties buvo mažas apgamėlis, o atidžiau pažiūrėjęs pamačiau, kad jis žvaigždutės formos. Patvirtinimas baigtas, tai tikrai manoji Asahina-san, o ne apsišaukėlė.

"Ką čia dirbi?"

Haruhi veidas staiga pasirodė priešais objektyvą.

"Nefilmuok scenų, kurių aš nenoriu. Žinai, čia ne tavo asmeninė kamera."

Aišku, kad žinau! Aš net nenuspaudžiau filmavimo mygtuko, o tik žiūrėjau.

"Gerai, visi! Klausykitės! Toliau, mes filmuosime kasdieninį Mikuru gyvenimą. Mikuru-čian, turėsi ten įprastai vaikščioti, kol paskui tave sekios kamera."

Kokiame kasdieniniame gyvenime vaikščiojama tokiame parke, apsirengus merginos zuikės kostiumu?

"Tai nesvarbu. Šiame filme tai visiškai normalu. Nelogiška reikalauti tikroviškumo fantastiniame pasaulyje!"

Čia aš turėčiau taip sakyti! Dėl to, kad užsimanei tikroviškumo savo fantastiniame filme, mūsų realybė griūna!

Po to, nežinodama, kad gali šaudyti mirtinus spindulius, Asahina-san perėjo Haruhi vaidybos pamokas ir nuėjo aplink skinti gėlių, pūsti rudus lapus sau nuo delno ir lakstyti aplink po žolę. Lėtai, bet garantuotai ji mirė nuo išsekimo.

Tada Haruhi smeigė pribaigiamąjį smūgį,

"Hmm, nemanau, kad yra prasmė merginai zuikei bėgioti po kalnus. Šis fonas visai nepritampa. Grįžkim į gatves!"

Net nesuvirpėjusi, ji paprieštaravo savo anksčiau sakytiems dalykams, dėl to turėjome važiuoti autobusu, kad vėl grįžtume atgal į miestą.

Kurį laiką nebeturėdamas apšvietimo darbų, Koizumis po ranka nešėsi atspindinčią plokštę, kurią aplaidžiai suklijavo lipnia juosta, taip pat pusę įrangos, kurią aš jam sugrūdau, kol kita ranka laikėsi už autobuso turėklo.

Šalia jo stovėjau aš, kol už mūsų lyg šešėlis stovėjo Nagato. Tik Haruhi ir Asahina-san sėdėjo tuščiose vietose. Haruhi nukniaukė kamerą man man iš rankų ir įsitaisė dviguboje vietoje, iš šono filmuodama Asahiną-san.

Asahina-san nulenkė galvą ir švelniai atsakinėjo Haruhi klausimus. Spėju, kad dabar pagrindinio vaidmens aktorė dalyvavo interviu su režisiere.

Autobusas važiavo vingiuojančiu kalvos keliu link gyvenamojo rajono. Tuo metu slapta meldžiausi, kad vairuotojas susikauptų ties saugiu vairavimu, o ne žvilgčiojimu pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį.

Turbūt mano maldos buvo išgirstos, nes autobusas galiausiai saugiai pasiekė stotį. Visą šį laiką, kiti keleiviai laikėsi atstumo, beveik visi spoksodami į Haruhi, Asahiną-san ir Nagato. Siūbuojančioms zuikės ausims ir šviesiems švelniems jos pečiams buvo tiesiog neįmanoma atsispirti. Turbūt šiuo metu gandai apie merginą zuikę Asahiną pasklis po visą miestą, ne vien Šiaurės gimnaziją.

O gal Haruhi būtent to ir siekė. "Girdėjau, kad vakar autobusu važiavo graži mergina zuikė.", "O, aš jas mačiau.", "Apie ką tu kalbi?", "Girdėjau, kad Šiaurės gimnazijoje yra toks klubas, vadinamas Komanda SOS?", "Komanda SOS?", "Teisingai, Komanda SOS.", "Komanda SOS, hm? Atsiminsiu ją.". Ar to ji tikėjosi? Asahina-san ne Komandos SOS talismanas! Iš tiesų, ji yra oficiali klubo tarnaitė ir mano asmeninis antidepresantas, todėl turbūt mano galvojimas nelabai skyrėsi nuo Haruhi.

Žinoma, Haruhi nepajėgia išgirsti kitų žmonių minčių. Ji sukūrė neįtikėtiną įtaisą, kuris išmeta bet kokią neigiamą kritiką, vos tik ji patenka pro ausis. Jei tik sugebėčiau perprasti, kaip šis įtaisas veikia, esu tikras, kad Nobelio premijos medicinos srityje atrankos komitetas akimirksniu įtrauktu mane į savo sąrašą. Kas nors norite pamėginti? Svarbiausia paaiškinant reikia prikurti visokių sudėtingų žodžių.

Kol nusileido saulė, Asahina visą likusią dienos dalį praleido kaip mergina zuikė. Klausiat, ką ji darė tame kostiume? Na, nieko ypatingo, tik aplink lakstė jį vilkėdama. Tai nelabai skyrėsi nuo tų paslaptingų nutikimų medžioklių, tačiau šį kartą ji buvo dar labiau nualinta, nes turėjo kęsti kitų žmonių žvilgsnius, jaudintis, jei kas nors iškvies policiją. Haruhi neturi supratimo, kas yra leidimas filmuoti, ir galvojo, kad turi laisvę filmuoti, kur tik panorėjusi. Jos laisvė tokia nesuvaržyta, kaip Popiežiaus Nekaltojo III trečiame amžiuje, atrodo. Iš tikrųjų, ji visiškai neteisingai suprato laisvės sąvoką.

"Šiandien viskas."

Galiausiai, Haruhi nutaisė išraišką, reiškiančią, kad šiandienos sunkus darbas baigtas. Neskaitant Nagato, visi kiti atsiduso iš palengvėjimo. Kokia ilga diena. Bent jau pailsėsiu sekmadienį.

"Tada iki rytojaus. Susitiksim toje pat vietoje ir tuo pat metu, kaip ir šiandien."

Ji tikrai nežino, kaip liautis. Nežinojau, kad turėjai leidimą iš mokyklos kompensuoti veiklą per savaitgalius.

"Apie ką tu kalbi? Mes jau atsiliekame nuo filmavimo grafiko! Dabar ne laikas tinginiauti! Galėsi atsipalaiduoti, kai baigsis mokyklos festivalis! Iki tol, apsimesk, kad raudoni skaičiai neegzistuoja kalendoriuje!"

Dar tik antra filmavimo diena. Ar gali ką nors padaryti dėl to prasto planavimo? Kaip suprast, mes atsiliekame? Ar tai reiškia, kad visos tos valandos šiandieninio filmavimo visai nebus naudojamos? Ar Haruhi bandė sukurti visą filmų frančizę? Tai tik paprastas filmas, kuriamas konkrečiai mokyklos festivaliui, o ne koks didelio biudžeto filmas.

Vis tiek, Haruhi visai nesijaudino. Ji sugrūdo man visus daiktus, apsimovusi tik savo rankos raištį, ir nepriekaištingai nusišypsojo.

"Iki rytojaus! Aš būtinai padarysiu šį filmą sėkmingu. Ne, kadangi aš režisierė, sėkmė jau garantuota. Visa kita priklauso nuo jūsų. Būkit punktualūs! Nedalyvaujantiems asmeniškai manęs bus įvykdyta mirties bausmė!"

Padariusi šį pareiškimą, ji nubėgo, niūniuodama Marilyn Mansono "Rock is Dead" melodiją.

"Aš pranešiu apie tai Asahinai-san."

Prieš išeidamas Koizumis tyliai sušnabždėjo man į ausį. Asahina-san buvo užsidengusi Koizumio švarku. Jei būtų buvusi žiema, būčiau atsinešęs savo paties švarką. Deja, oras dabar buvo vis dar užstrigęs ties vasaros pabaiga. Žiūrėjau į įrangos krūvą, sukrautą man prie kojų, jausdamas nepasitenkinimą.

"Ką jai praneši?"

"Apie lazerį. Kol jos akies spalva nesikeis, tada jokie keisti spinduliai nešaus jai iš akies. Manau, tokia Suzumijos-san logika. Mes neturėsime problemų, jei ji neįsidės jokių kitos spalvos kontaktinių lęšių."

Apšvietimo asistentas, kurio darbas buvo paprasčiausiai laikyti atspindinčią lentą, man nusišypsojo profesionalia šypsena, tokia, kaip tų draudimo agentų.

"Tik dėl saugumo, manau, turime imtis atsargumo priemonių. Esu tikras, kad ji sutiks bendradarbiauti. Vis dėlto, tie spinduliai pavojingi."

Koizumis nuėjo prie juodą mantiją vilkinčios Nagato, stovinčios lyg antropomorfinis stiklo gabalas.

Kai grįžau namo, nešdamas įvairaus dydžio maišus su įranga, mano sesuo apstulbinta į mane žiūrėjo, tarytum būtų pamačiusi keistą padarą iš kito pasaulio. Ši pradinukė, kalta už tai, kad kvaila pravardė "Kjonas" buvo visur paskleista, strakaliojo aplink, šaukdama "Ar tai kamera? Oho! Ar aš irgi galiu pažaisti?". Sušukau "Eik šalin, durne!" ir paskubomis grįžau į savo kambarį.

Aš buvau visiškai išsekęs. Mintys apie tai, kaip tapau vujaristu operatoriumi, ilgai sukosi mano galvoje. Žinoma, būtų visai kita kalba, jei privačiai filmuočiau Asahiną-san, tačiau visiškas laiko švaistymas filmuoti savo paties seserį! Turiu galvoje, kur tame įdomumas? Padėjęs daiktus ant grindų, iš karto nugriuvau į lovą. Turėjau trumpą akimirką ramybės, iki tol, kol mano sesuo, vykdydama mamos įsakymą pakviesti mane vakarienės, užpuolė mane mirtinu alkūnės smūgiu.

Ketvirtasis skyrius

Sekančią dieną, mes vėl nenoriai laukėme priešais stotį. Vis dėlto, šį kartą, be trijų Komandos SOS narių, radau keletą naujų veidų. Tai buvo taip vadinamieji "parankiniai", kurių sau ieškojo Haruhi.

"Ei, Kjonai, tu mums ne tai prižadėjai!"

Priekaištaudamas pasakė Tanigučis.

"Kur gražioji Asahina-san? Mes čia atėjome vien dėl to, kad su ja susitiktume! Tačiau aš jos niekur nematau."

Tas buvo tiesa. Jau buvo po sutarto laiko, o Asahina-san dar nebuvo pasirodžiusi. Ji turbūt slėpėsi namuose, ketindama praleisti šiandienos veiklą, tiek daug iškentusi per pastarąsias dvi dienas.

"Aš atėjau tik akių paganyti, o ką gavau? Iki dabar mačiau tik įsiutusios Suzumijos veidą. Tu mane išdūrei!"

Baik inkšti! Kodėl tada neapžiūrinėji Nagato?

"Kai dabar tai paminėjai, Nagato-san kostiumas jai labai tinka."

Tai buvo kasdieniškai kalbantis Kunikidas, kuris buvo išrinktas būti antruoju parankiniu, po Tanigučio. Haruhi vakar vakare man paskambino, kol maudžiausi po dušu. Viena ranka laikiau telefoną, kurį man padavė sesuo, kol kita ranka trinkau galvą, klausydamas, ką ji ten nori pasakyti.

"Tą durnių Tanigučį ir tą kitą...... Neatsimenu jo vardo... Žodžiu, jie tavo draugeliai. Rytoj tuos du atsivesk. Noriu juos panaudoti kaip parankinius."

Tai pasakiusi, ji nedelsiant padėjo ragelį. Turėtum bent jau pasakyt "Labas"! O kai prašai paslaugos, turėtum klausti mandagiai, o ne visą laiką įsakinėti! Turėtum prašyti taip, kaip tai darytų Asahina-san!

Nežinojau, kokių planų savaitgaliui turi Tanigučis ir Kunikidas, todėl išsimaudęs jiems paskambinau. Du begalę laisvo laiko turintys antraeiliai veikėjai tuoj pat sutiko. Ką jie iš vis dirba savaitgaliais?

Galbūt Haruhi pagalvojo, kad tų dviejų nepakaks, nes atsivedė dar vieną žmogų. Ši papildoma veikėja pasilenkė į priekį, apžiūrinėdama Nagato kostiumą, kurios akys buvo uždengtos jos plačios skrybėlės krašto. Ji pasitaisė savo ilgus plaukus ir man nusišypsojo.

"Kjonai-kun, kaip laikosi Mikuru?"

Šios energingos merginos vardas yra Curuja-san ir ji yra Asahinos-san klasiokė. Pasak Asahinos-san, ji... "Draugė, su kuria susipažinau šiame laikmetyje" ir nemanau, kad tame turėtų būti kas nors keista. Birželį, kai Haruhi užsigeidė dalyvauti beisbolo turnyre, Asahina-san dėl komandos narių skaičiaus atsivedė šią antrametę merginą. A, taip, Tanigučis ir Kunikidas irgi ten buvo, net mano sesuo buvo į visą tai įvelta.

Curuja-san dosniai atskleidė savo švytinčiai baltus dantis ir pasakė:

"Tai ką šiandien veiksime? Man sakė ateiti, jei turėsiu laiko, todėl štai ir aš. Koks ten Suzumijos-san rankos raištis? Kam ta rankinė kamera? Kodėl Juki taip apsirengusi?"

Ji apibombardavo mane vienu klausimu, po kito. Kai jau ketinau pradėti jai atsakinėti, Curuja-san jau buvo nulėkusi prie Koizumio:

"Oho, Icuki-kun! Šiandien kaip visada šauniai atrodai!"

Ji tikrai nenustygstantis žmogus.

Taip anksti iš pat ryto Haruhi irgi buvo energinga, kurtinančiu tonu rėkaudama į telefoną:

"Ką?! Tu pagrindinė veikėja! Nuo tavęs priklauso 30% filmo sėkmės! Žinoma, aš atsakinga už tuos likusius 70%, bet tai nesvarbu! Ką sakei? Pilvą skauda? Nenusišnekėk! Tik pradinukė naudotų tokį pasiteisinimą! Staigiai čia atsivelki! Duodu tau trisdešimt sekundžių!"

Atrodo, kad Asahina-san tapo atsiskyrėle, kaip hikikomori. Kai ji suprato, kad šiandien vėl turės iškęsti tą patį, savaime suprantama, kad jai kilo psichologinis pilvo skausmas. Kaip bebūtų, juk ji tik trapios širdelės mergaitė.

Ji apibombardavo mane vienu klausimu, po kito. Kai jau ketinau pradėti jai atsakinėti, Curuja-san jau buvo nulėkusi prie Koizumio...

"Nu, rimtai!"

Haruhi įtūžusiai numetė ragelį ir grėsmingai į mus pasižiūrėjo, tarytum liokajus, ketinantis apšaukti vaiką dėl blogų manierų.

"Ji nusipelnė bausmės!"

Ne tau tai sakyti. Asahina-san ne tokia, kaip tu. Ji nori tik ramiai gyventi savo gyvenimėlį, ar bent jau pailsėti per sekmadienį, kai nereikia į mokyklą. Net ir aš taip galvoju.

Aišku, Haruhi jokiu būdu neleis pagrindinio vaidmens aktorei dingti be žinios. Taigi, režisierė, kuri šitiek reikalavo iš pagrindinės aktorės, nors niekaip jai neatsilygindavo, pareiškė:

"Varau ją atsivesti. Duok man maišelį."

Haruhi pasigriebė maišelį, kuriame buvo drabužiai, ir nulėkė link taksi aikštelės. Tada ji pabeldė į priešais stovinčio taksi langą, palaukė, kol vairuotojas atidarys duris, ir jai greitai įšokus į vidų, taksi tuojau pat nuvažiavo.

Kai dabar pagalvoju, aš net nežinau, kur Asahina-san gyvena, nors Nagato namuose buvau daug kartų...

"Galiu suprasti, kaip jaučiasi Asahina-san."

Man net nepastebėjus, prie manęs priėjo Koizumis.

Curuja-san dabar nesiliaunamai mojavo dviem mano klasės mulkiais, šūkaudama "Ei, seniai nesimatėm!". Koizumis nusišypsojo ir pasakė:

"Mane apima nuojauta, kad ji tikrai transformuosis į stebuklingą merginą, jei viskas ir toliau tęsis, kaip dabar. Visgi, ji net šaudė lazerinius spindulius. Tai jau darosi absurdiška."

"Nejaugi gali pasidaryti labiau absurdiška, nei dabar?"

"Būtent. Jei jai lieps iš burnos spjaudytis ugnimi, nemanau, kad tai būtų sudėtinga pavaizduoti..."

Asahina-san ne monstras. Ir ne cirko artistė, ar kokia blogoji imtynininkė.

Kas bus, jei ji nusidegins tas savo mielas lūpytes? Kas bus už tai atsakingas? Tik nesakyk, kad tu prisiimsi atsakomybę.

"Ne, aš galiu prisiimti atsakomybę tik už tai, jei stovėčiau ir nieko nedaryčiau, kol "Avatarai" keltų sumaištį. Laimei, viskas nepablogėjo iki tokio lygio... Manau, tai nutiko tik kartą. Ir už tada aš tau labai dėkingas. Dėl tavęs, mes suvaldėme katastrofą ir jos išvengėme."

Maždaug prieš pusę metų, dėl Haruhi buvo vos nesunaikintas pasaulis. Dėl mano sunkaus darbo ir protinės traumos žmonija pajėgė išgyventi. Manau, kad nebūtų per daug, jei visų pasaulio šalių lyderiai nusiųstų man po padėkos laišką. Tačiau iki dabar manęs neaplankė nei vienas užsienio diplomatas. Ech, nors antra vertus, jei jie atvyktų, jie man sukeltų tik dar daugiau streso, todėl visai jų nelaukiau. Vienintelis atlygis, kurį gavau, tai apsiašarojusios Asahinos-san apkabinimas, nors kai susimąstau, dėl jo tikrai vertėjo. Taigi, dėl Koizumio padėkos aš visai nedžiūgavau.

"O kalbant apie tą Mikuru Spind..."

Baik ją vadinti vardu; tai mane nervina.

"Atleisk. Dabar mes turėtume sugebėti sulaikyti Asahiną-san nuo tolimesnio keistų spindulių šaudymo."

Iš kur tu žinai? Esi toks optimistiškas vien dėl to, kad Haruhi šį kartą neatsinešė jokių spalvotų lęšių?

"Ne, mes jau pašalinome šį veiksnį. Aš paprašiau Nagato-san mums padėti."

Pasukau žvilgsnį link merginos, kuri ramiai stovėjo ir spoksojo į priešais stotį esančias parduotuves, o po to vėl pažvelgiau į Koizumį.

"Ką ji padarė Asahinai-san?"

"Nesijaudink, mes paprasčiausiai panaikinome jos sugebėjimą šaudyti lazerius. Aš nesu tikras kaip, nes kitaip nei kitos TFEI sąsajos, Nagato-san nieko nesako. Aš tik paprašiau jos sumažinti Asahinos-san keliamą grėsmę iki nulio."

"Kas po galais tas TFEI?"

"Tai tik trumpinys, kurį mes tarpusavyje naudojame, tau nebūtina žinoti, ką jis reiškia. Manau, kad tarp 'jų' Nagato-san yra pati neprilygstamiausia. Kažin, už ką dar ji yra atsakinga, neskaitant buvimo paprasta komunikacijos sąsaja?"

Tai, ką jis bandė pasakyti – ką dar darė ši tyli, knygas mėgstanti mergina be to, kad stebėjo Haruhi? Kai kurie žmonės vis dar gailisi to, kad pradingo Asakura Rjouko, nors aš asmeniškai visai neliūdžiu.

Po maždaug trisdešimties minučių, Haruhi vežęs taksi sugrįžo, o drauge su ja joje buvo ir padavėjos kostiumą vilkinti Asahina-san. Kaip kad vakar, ji vis dar atrodė prislėgta. Haruhi vairuotojo paprašė čekio, turbūt vėliau reikalaus padengti išlaidas.

Tanigučis ir Kunikidas į jas pasižiūrėjo ir susišnibždėjo.

"Vieną naktį, kai ėjau namo iš parduotuvės pamačiau tokią taksi."

"Ir?"

"Ir vietoj ant stogo esančio ženklo 'Taksi', buvo užrašyta 'Meilė'."

"Tu turbūt nustebai?"

"Man nespėjus patikrinti, ta taksi nuvažiavo. Tada ir supratau, ar tik ne meilės man dabar trūksta?"

"Ar ant jos tikrai buvo užrašyta 'Meilė'? Turbūt tai kokia nors pagal užsakymą pagaminta taksi."

Negaliu nesistebėti šitų dviejų durnių pokalbiu, mane apima nuojauta, kad talentingų žmonių trūkumas darosi nepaprastai rimta problema. Jei Tanigučis ir Kunikidas būtų plastmasės gabalai, Curuja-san būtų platinos lydinys. Tarp jų skirtumas, kaip tarp petardų ir Apolo 11 erdvėlaivio.

"A, Mikuru atvažiavo su taksi! Ė? Kas gi tu?"

Curujos-san balso tonas buvo labai aukštas, gal vos tik truputį žemesnis, nei nenormaliai džiūgaujančios Haruhi šauksmai. Skirtumas tas, kad Curujos-san balsas buvo normalaus pasaulio ribose.

"Oho! Kaip tu seksualiai atrodai! Kur gi Mikuru dirba? Ar neturėtum būti bent aštuoniolikos? Hm? Juk tau tik septyniolika? A, nesijaudink, mes dabar vis tiek ne tavo klientai."

Asahinos-san ašarotos akys dabar atskleidė savo natūralią spalvą, panašu, kad režisierė nesugebėjo gauti dar vieno lęšio.

Haruhi ištempė mažąją padavėją iš mašinos.

"Kaip suprast sergi? Aš neleisiu tau šitaip išsisukinėti tokiu pasiteisinimu! Mes tęsime filmavimą! Mums trūksta jaudinančių Mikuru-čian scenų! Visa tai dėl Komandos SOS! Nesvarbu, kokia vieta ar laikas, žiūrovai visada būna sujaudinti pasiaukojančių poelgių!"

Tai pati ir pasiaukok!

"Šiame pasaulyje yra tik viena pagrindinė veikėja. Nuoširdžiai kalbant, aš norėčiau būti tuo žmogumi, tačiau šį kartą, aš dosniai perleidžiu šį vaidmenį, bent jau kol baigsis mokyklos festivalis!"

Šiame pasaulyje niekas nepripažintų tavęs, kaip pagrindinės veikėjos!

Curuja-san pliaukštelėjo Asahinai-san per nugarą, priversdama ją nesiliaunamai kosėti.

"Koks čia kostiumas? Lenktynių mergina? Kokį vaidini vaidmenį? Tikrai! Tu gali jį vilkėti mūsų keptų makaronų kavinėje per mokyklos festivalį! Esu tikra, kad jis pritrauktų daugybę lankytojų!"

Tikrai suprantu, kodėl Asahina-san norėjo tapti atsiskyrėle. Jei per rungtynes esi be perstojo puolamas nuožmių atakų, niekas nenorės stoti į metėjo vietą.

Asahina-san lėtai pakėlė galvą, po to su išraiška, lyg žmogaus, kuris tuoj mirs dėl savo religijos, ji pasižiūrėjo į mane, maldaudama pagalbos, ir tada nusuko akis šalin. Ji švelniai atsiduso, tačiau vis tiek pajėgė silpnai nusišypsoti ir nužingsniavo link manęs.

"Atsiprašau, kad pavėlavau."

Pasižiūrėjau į Asahinos-san galvą, kuri buvo nulenkta žemyn, ir pasakiau:

"Viskas gerai, aš neprieštarauju."

"Aš sumokėsiu už pietus..."

"Nereikia, dėl nieko nesijaudink."

"Labai atsiprašau dėl vakar, atrodo, kad netikėtai ėmiau šaudyti optiniu ginklu..."

"Nieko tokio, aš vis vien nebuvau sužeistas."

Apsižvalgiau. Nagato stovėjo, spoksodama tuščia veido išraiška, ir laikė savo lazdelę su žvaigždute, pritaisyta prie jos galo. Asahina-san į mane pasižiūrėjo ir jau taip tyliu balsu man pasakė:

"Man įkando."

Ji patrynė savo kairįjį riešą.

"Kas įkando?"

"Nagato-san. Man pasakė, kad tai buvo kažkokios nanomašinos... Vis dėlto, atrodo, jog mano akys daugiau nieko nebešaudo, todėl man palengvėja."

Taigi, man nebereikia jaudintis, kad sukaposi mane į gabalus... Ar ne? Apie tai kalbant, man ganėtinai sunku įsivaizduoti reginį, kuriame Nagato kanda Asahinai-san į riešą. Kada tai buvo?

"Praėjusį vakarą ji atėjo drauge su Koizumiu į mano namus..."

Koizumis, kuris buvo atsakingas už įrangą, dabar kalbėjosi su Haruhi. Vakar aš irgi būčiau norėjęs eiti! Jis turėjo ir mane pakviesti eiti drauge! Aplankyti Asahiną-san garantuotai būtų buvę daug įdomiau, nei pamatyti prakeiktą Uždarąją Erdvę.

"Apie ką judu čia šnabždatės?"

Curuja-san apsivijo savo lieknomis rankomis aplink Asahinos-san kaklą.

"Mikuru, tu tokia miela! Kaip norėčiau tave laikyti kaip augintinę. Kjonai-kun, ar judu gerai sutariate?"

Na, iš tikrųjų...

Dabar du mulkiai Tanigučis ir Kunikidas plačiai išsižioję spoksojo į Asahiną-san. Ei, baikit į ją taip žiūrėti! Ką darysit, jei jai nusmuks dalis kostiumo? Kol apie tai galvojau, Haruhi sušuko:

"Vieta buvo nuspręsta!"

Kas per vieta?

"Filmavimui lauke!"

Ak, nejaugi? Vis pamirštu, kad mes kuriame filmą. Nežinau, kodėl, tačiau paprasčiausiai norėjau visą tai pamiršti. Be to, kažkodėl mane apima nuojauta, kad atsidursime vietoje, kaip iš tų pigių pop žvaigždžių DVD video klipų.

"Prie Koizumio-kun namų yra didelis tvenkinys, todėl šiandien filmuoti pradėsime ten!"

Akimirksniu, Haruhi išsitraukė plastikinę vėliavėlę, ant kurios buvo užrašyta "filmavimo grupė" ir pradėjo rodyti kelią.

Pasišaukiau Tanigučį ir Kunikidą, kurie vis dar spoksojo į Asahiną-san, savo patvirkusiomis akimis, ir dosniai pasidalinau savo daiktų nešuliais.

Mes ėjome maždaug trisdešimt minučių, kol priėjome prie tvenkinio. Vieta buvo kažkur vidurį kalvos, kuri iš esmės buvo gyvenamojo rajono centras. Nors jis buvo vadinamas tvenkiniu, tai buvo iš tiesų didelis vandens telkinys. Toks didelis, kad migruojantys paukščiai čia turbūt suskrenda spiečiais. Pasak Koizumio, greitai turėtų išskristi antys ir žuvėdros.

Tvenkinys buvo apsuptas metaline tvora, kuri žmonėms gana aiškiai pasako, kad ten eiti draudžiama. Savaime suprantama, ar ne? Tai vienas tų dalykų, kuriuos išmoksti dar būdamas vaikas. Net pradinukai neitų čia žaisti, nebent labai durni.

"Ko lauki? Greičiau lipk per tvorą!"

Pamiršau, kad Haruhi iš tiktųjų yra labai durna; uždėjusi koją ant tvoros ji pamojo ranka. Asahina-san patempė už savo nepaprastai trumpo sijonėlio krašto, atskleisdama sielvarto kupiną veido išraišką. Šalia jos stovėjusi Curuja-san nusijuokė:

"Hm? Kodėl mes čia atėjome? Ei! Ar Mikuru eis maudytis?"

Asahina-san greitai papurtė savo galvą, atsiduso ir žiūrėjo siaubo apimtu žvilgsniu į žalią tvenkinio paviršių, lyg ką tik būtų pamačiusi kraują.

"Ar nemanai, kad ši tvora mums perlipti yra kiek per aukšta?"

Koizumis kalbėjo ne su manimi, o su Nagato. Tu švaistai savo laiką, jei bandai užmegzti su ja pokalbį. Ji arba atsakys paprastu "taip" ar "ne", arba pasakys krūvą nesuprantamo žargono.

"..."

Nors Nagato išliko tyli, ji savitai sureagavo. Ji įkišo pirštus į tvoros tarpą ir lėtai patraukė į save. Dėl kažkokios priežasties, metalinė tvora, turėjusi būti įtvirtinta žemėje, dabar susilenkė kaip irisas, padėtas priešais saulę, o tada vėl sustingo toje išlenktoje formoje.

Nagato kaip visada tylėjo. Tučtuojau pasisukau ir pasižiūrėjau į kitų reakcijas, bet, matyt, aš pernelyg jaudinuosi.

"A? Atrodo, kad tvora labai sena."

Pasakė Kunikidas, tarytum viską žinotų.

"Ką aš iš viso vaidinsiu? Neketinu vaidinti kappa..."

Sumurmėjo Tanigučis, lysdamas pro sulenktos tvoros tarpą.

Curuja-san sekė paskui jį, laikydama Asahiną-san už rankos, kuri buvo nenoriai vedama link tvenkinio, kur jau laukė Haruhi.

Man šitaip palengvėja, kad papildomų veikėjų trio nėra labai supratingi.

Koizumis nusišypsojo man ir Nagato, tada praslinko pro tarpą tvoroje, o po jo lyg vaiduoklis praėjo tamsos burtininkė Nagato.

Gerai, pasiskubinkim ir greičiau tai baikim! Tai yra, kol kas nors nesužinojo, kad įsibrovėme į privačią nuosavybę.

Asahina-san ir Nagato vėl stojo viena priešais kitą, panašu, kad tai dar viena kovos scena. Aš labai abejoju, ar Haruhi iš viso bent parašė scenarijų. Kada pasirodys Koizumis? Šiandien vėl vilkėdamas savo mokyklinę uniformą, Koizumis stovėjo už manęs ir tęsė savo atspindinčios plokštės laikytojo vaidmenį.

Haruhi pasidėjo režisierės kėdę ant žemės ir ant sąsiuvinio prikeverzojo tai, kas turėjo būti dialogas.

"Šioje scenoje Mikuru-čian bus įstumta beviltišką situaciją, kai jos mėlynosios akies spinduliai buvo neutralizuoti."

Haruhi nustojo rašyti savo rašikliu ir nusišypsojo, atrodydama patenkinta.

"Taip, turėtų tikti. Tu, laikyk šitą ir štai ten atsistok."

Ir taip, Tanigučis tapo atsakingas už dialogo suflerio laikymą. Dvi aktorės pradėjo skaityti iš suflerio, kurį laikė akivaizdžiai nepatenkintas Tanigučis.

"A-A-Aš dėl to nepasiduosiu! P-Piktoji ateive Juki! T-T-Tuojau pat palik Žemę...! Emm... Atsiprašau..."

Be jokios priežasties, perskaičiusi žodžius Asahina-san atsiprašė. Tada piktoji ateivių ragana Nagato Juki jai atsakė:

"...Tikrai?"

Ji nedvejodama linktelėjo galva ir, vykdydama Haruhi nurodymus, perskaitė savo žodžius:

"Tu turi būti ta, kuri turėtų palikti šį laiko periodą. Jis yra mūsų. Jis mums yra nepaprastai vertingas. Nors jis dar neišsiaiškino apie savo galias, jos yra neįkainojamos. Mus bus reikalingos tos galios, kad galėtume užgrobti Žemę."

Mėgdžiodama judesius, kuriuos su garsiakalbiu darė Haruhi, Nagato pamojavo savo lazdele su žvaigždute ant galo ir nukreipė ją link Asahinos-san veido.

"A-A-Aš neleisiu tau taip išsisukti! Net jei turėsiu rizikuoti savo gyvybe."

"Jei taip, tada mirk."

"Baigiam!" sušuko Haruhi ir atsistojo, tada nubėgo link jų ir pasakė:

"Merginos, jus pradedat įsijausti! Taip, dabar sukūrėt puikią atmosferą, tačiau nenuklyskit nuo scenarijaus. Be to, Mikuru-čian, ateik čia."

Režisierė ir pagrindinė aktorė nuėjo ir atsuko mums nugaras. Padėjau savo kamerą ir pasikasiau kaklą. Apie ką jos po galais šneka?

Curuja-san nebegalėjo daugiau susilaikyti ir pradėjo garsiai juoktis.

"Koks čia filmas? Ar jis bent kiek suprantamas? Njahahaha! Tai pernelyg juokinga!"

Be tavęs, turbūt tik Haruhi tai atrodytų juokinga.

Tanigučis ir Kunikidas beprasmiškai stovėjo su "Kokio velnio mus čia pasikvietė?" išraiškomis. Nagato stovėjo šone, lyg su visu šiuo reikalu nebūtų niekuo nesusijusi. Tuo tarpu Koizumis paprasčiausiai stovėjo ir žiūrėjo į tvenkinio krantą. Aš išėmiau juostelę, kuri buvo beveik pilna, ir pakeičiau ją tuščia. Mane vėl apėmė jausmas, kad kūrėme bevertį šlamštą.

Curuja-san susidomėjusi apžiūrinėjo mano turimą įrangą:

"Hmm, tai štai ką šiais laikais jie naudoja video kūrimui? Ji pilna juokingų Mikuru filmukų, ar ne? Ar galėsi vėliau man parodyti? Manau, kad bus labai juokinga."

Čia nėra nieko juokingo, tikrai. Skrajučių dalinimas, apsirengus kaip mergina zuikė užtruko vos dieną, o šito kvailo filmo filmavimas tikriausiai užtruks iki mokyklos festivalio dienos. Mes net galim pradėti praleidinėti pamokas ar iš viso neiti į mokyklą. O tai mane labai trikdytų, nes nebegalėčiau atsigerti nuostabiosios Asahinos-san arbatos. Nagato arbata būtų beskonė, o Haruhi arbata būtų karti, dėl paprasčiausių fizikos dėsnių. Jau nekalbant apie Koizumio arbatą, jei turėsiu arbatą darytis pats, geriau jau gersiu vandenį iš čiaupo.

"Atleiskit, kad priverčiau laukti!"

Iš tiesų, mes turėjome laukti pakankamai ilgai. Jau pats laikas grįžti, nes nebenoriu daugiau niokoti natūralaus tvenkinio peizažo.

"Netrukus prasidės tikras veiksmas, atidžiai žiūrėkit."

Haruhi pastūmė Asahiną-san į priekį. Net jei nebūtum prašiusi, aš bet kokiu atveju į ją žiūrėčiau, plačiai atmerktomis akimis, kaip ir kiekvieną dieną! Matai? Kaip visada, Asahina-san atrodo tiesiog graži, miela ir...

"Hm?"

Vienos iš jos akių spalva buvo pasikeitusi, ir šį kartą tai buvo dešinioji akis. Sidabrinės spalvos akis liūdnai pasižiūrėjo į mane, o po to nukrypo į žemę.

"Na, Mikuru-čian, paruošk savo neįtikėtinąjį 'Mikuru Spindulį R' ir šauk jo nerealią galią, ar panašiai, tiesiog pulk!"

Neturėjau jokių galimybių to sustabdyti laiku, net jei galėčiau, iki tol būčiau supjaustytas į gabalus. Be to, visa tai nutiko pernelyg staigiai, Haruhi davė savo siaubingą įsakymą, Asahina-san sumirksėjo savo siaubo apimtomis akimis ir...

Nagato pargriovė Asahiną-san prie tvenkinio kranto; jos juodo silueto pasirodymas buvo tiesiog pernelyg staigus.

Vakarykštė scena šiandien vėl pasikartojo, tai lyg iš naujo žiūrėti atsuktą vaizdajuostę. Nagato vėl pademonstravo savo sugebėjimą pajudėti akimirksniu.

Vietoje, kurioje ji prieš akimirką stovėjo, ore kaboti liko tik jos kepurė, kuri po truputį leidosi ant žemės. Kūnas, ant kurio buvo ta kepurė, pajudėjo keliolika metrų vos per akimirksnį (kokias 0,2 sekundes) ir staigiai užšoko ant Asahinos-san, griebdama jai už galvos...

"Na-Na-Nagato-sa... KJAA!!!"

Su tuščia veido išraiška, Nagato nekreipė dėmesį į gailestį keliančius Asahinos-san klyksmus, o jos plaukai siūbavo pirmyn ir atgal, kol ji grūmėsi, ant jos sėdėdama.

"Palauk!" greitai sureagavo Haruhi.

"Juki! Tu esi burtininkė! Pagal mano scenarijų tu neturėtum būti stipri artimoje kovoje! Imtynės purve tokioje vietoje..."

Haruhi tai pasakė, bet tada užsičiaupė. Pagalvojusi kokias tris sekundes, pareiškė:

"Na, manau, tai irgi gali tikti. Gali būti ir daugiau tokių scenų, ar ne? Kjonai! Viską nufilmuok! Neiššvaistyk Juki idėjos!"

Jokia čia idėja. Tai tiesiog instinktyvi reakcija prieš to kontaktinio lęšio keltą pavojų. Asahina-san tai taip pat suprato, tačiau dėl sukelto šoko negalėjo nustoti klykti ir purtyti savo kojų. Aš toks ligonis. Dabar nebuvo tinkamas laikas spoksoti į tokį reginį.

Tada pasigirdo garsus dunkstelėjimas. Neskaitant dviejų aktorių, visi kiti apsisuko ir pasižiūrėjo sau už nugaros.

Garsas pasigirdo iš tvenkinio tvoros, per kurią peršoko Haruhi, o mes pralindome. Toje vietoje, kur Nagato padarė tarpą, dabar buvo didelė skylė. Ji buvo išpjauta į "V" formą ir nukrito ant šaligatvio, sukeldama tą garsą. Tarytum ji būtų perverta nematomo lazerio.

Vėl pasukau akis į nusikaltimo vietą ir pamačiau kaip Nagato kanda Asahinai-san į riešą, lyg išalkęs vampyras.

"Buvau neapdairi."

Nelauktai pasakė Nagato, lyg būtų padariusi klaidą.

"Vakar pakeičiau lazerį taip, kad išsisklaidytų, nesukeliant pavojaus žmonėms, tačiau šį kartą spindulys buvo sudarytas iš aukšto dažnio virpesių dalelių..."

Ji visa tai pasakė vienu įkvėpimu. Koizumis padavė jai skrybėlę, kurią pakėlė nuo žemės, ir pasakė:

"Kažkas panašaus į optinį audinį? Vadinasi, tai buvo kažkokie nematomi ir besvoriai dalelių ašmenys, ar ne?"

Nagato paėmė skrybėlę ir tuojau pat užsidėjusi ją ant galvos, atsakė:

"Pajaučiau nedidelius masės kiekius, maždaug dešimt minus keturiasdešimt pirmuoju laipsniu gramų."

"Net mažiau nei neutronas?"

Nagato nieko neatsakė ir pasižiūrėjo į Asahinos-san akį. Padavėjos akis vis dar buvo sidabrinės spalvos.

"Ėmm..."

Asahina-san patrynė savo riešą ir paklausė bailiu balsu:

"Ką šį kartą man įleidai į kūną...?"

Smailios kepurės galiukas pakilo gal kokius penkis centimetrus. Man tai ženklas, kad Nagato sutrikusi. Galbūt ji dvejoja, kaip tai tinkamai perteikti. Kaip ir tikėjausi, Nagato atsakymas buvo maždaug toks:

"Pakeitus dimensinių vibracijų ciklus, ant objekto paviršiaus galima sukurti gravitacinį jėgos lauką."

Panašu, kad ji labai stengėsi paaiškinti šį sudėtingą dalyką. Aš negalėjau suprasti, kaip ji neutralizavo tuos žudančius spindulius, tačiau atrodo, kad tie du suprato vienas kitą. Koizumis pasakė, "Supratau. Be to, ar virpesiai sukelti gravitacijos?" Jis klausinėjo dalykų, kurie visai neatrodė esą svarbūs. Nagato turbūt irgi taip pagalvojo, nes toliau nieko neatsakė.

Koizumis truktelėjo pečiais, lyg tai būtų jo firminis gestas.

"Vis dėlto, mes buvome tikrai neapdairūs. Manau, aš taip pat turiu prisiimti dalį atsakomybės. Aš galvojau, kad jos akys gali šaudyti tik lazerinius spindulius. Nejaugi ji tikrai galės iš akių skleisti bet ką, kas yra nežemiška, taip, kaip kad įvardino Suzumija-san? Iš tikrųjų nepaprastai sunku mąstyti taip, kaip Suzumija-san, ji neįtikėtinas žmogus."

Neįmanoma paskui ją suspėti, kai ji lekia didžiuliu atstumu nuo visos žmonijos. Visais trim ratais. Pakaušiu gali jausti, kad ji mina tau ant kulnų, tačiau jei trumpam pasižiūrėsi atgal, padarysi klaidą ir pagalvosi, kad bėgi priekyje. O Haruhi, lyg nepastebėtų, kad yra ir kitų, kurie bėga drauge su ja, tik veržiasi į priekį, numušinėdama barjerus ir kapodama kampus. Be to, ji turi asmeninį reaktyvinį variklį, todėl ji gali bėgti be atsikvėpimo. Ir dar, ji greitai prikuria visokių taisyklių, kurių net norėjus neįmanoma laikytis, o ji pati apie tai net nenutuokia. O jos charakteris tiesiog nevaldomas!

"Nėra taip blogai," pasakė Koizumis, "Mes tiesiog leisime vietinei valdžiai prisiimti kaltę už tai, kad tinkamai neprižiūrima tvora. Esu tikras, kad žmonės patikės tokia istorija. Svarbiausia, kad niekas nebuvo sužeistas."

Žvilgtelėjau į išblyškusį veidą, kuris slėpėsi už plačios skrybėlės. Prieš akimirką mačiau dideles žaizdas ant Nagato delno, tarytum supjaustytas smarkaus vėjo gūsio. Kaip norėčiau jas parodyti kaltininkei, tačiau dabar žaizdos buvo užgijusios, lyg tai niekada nebūtų nutikę.

Pasižiūrėjau į netoliese nuo mūsų stovinčią grupę. Haruhi ir kitų aktorių trejetukas dabar žiūrėjo į video kamerą ir nepaliaujamai šaukė... ne, šaukė tik Curuja-san.

"Ką mums daryti? Mane apima nuojauta, kad nutiks kažkas siaubinga, jei mes tęsime filmavimą."

"Negalime tiesiog imti ir sustoti. Jei mes nesutiksime paklusti, ką manai darys Suzumija-san?"

"Ji įsius."

"Tikriausiai, taip. Net jei ji pati neįsius, esu tikras, kad 'Avatarai' taip padarys Uždarojoje Erdvėje."

Liaukis man vėl priminti apie tą siaubingą vietą. Aš daugiau nenoriu ten atsidurti ir nenoriu daugiau to daryti.

"Atrodo, kas Suzumija-san mėgaujasi dabartine situacija. Ji kuria savo pačios filmą, naudodamasi savo pačios vaizduote, ir gali elgtis kaip Dievas. Manau, tu pats žinai, kad ją labai gniuždo tai, kad realybė nesutampa su jos mąstymu. Nors ji to neparodo išorėje, nes to pati nepastebi, tačiau rezultatas tas pats. Vis dėlto, filmo pasaulyje istorija juda pagal jos norus, todėl viskas įmanoma. Suzumija-san per šį filmą perkuria pasaulį."

To ir reikėjo tikėtis iš tokios egoistės. Jei neturi didelio kiekio pinigų ir valdžios, neįmanoma gauti visko, ko užsigeidi. Jai reikėtų tapti politike.

Kol mano veide keitėsi įvairios grimasos, Koizumis toliau šypsojosi ir tęsė:

"Žinoma, Suzumija-san apie visą tai nieko nežino. Nuo pat pradžios ji kūrė šį visiškai fantastinį pasaulį. Tai parodo, kiek daug entuziazmo ji deda į šį filmą. Manau, ji net pernelyg entuziastinga, nes dėl to ji nežinodama keičia tikrąjį pasaulį."

Lyg mesti kauliuką, turintį tik neigiamus skaičius – nesvarbu, kiek kartų mesi, galų gale vis tiek praloši. Kuo ilgiau tęsis šis filmavimas, tuo labiau Haruhi pasidarys nevaldoma, tačiau dar blogesnė mintis priversti ją visko atsisakyti. Kryžkelė su dviem keliais, tačiau abu veda į blogą pabaigą.

"Kad ir kaip iškristų kauliukai, aš renkuosi tęsti žaidimą."

Ir kuo remiasi tavo pasirinkimas?

"Nes man jau nusibodo naikinti 'Avatarus'... Juokauju... Atleisk. Bet kokiu atveju, manau, jog šitoje situacijoje geriau leisti nedidelius pasaulio pasikeitimus, tam kad būtų išsaugotas jo egzistavimas, nei leisti jam būti visiškai perkurtam."

Turi galvoje pasaulį, kuriame Asahina-san taptų kokia nors 'Superwoman'?

"Šį kartą pasikeitimai yra nežymus, palyginus su 'Avatarų' atsiradimu. Be to, Nagato-san užtikrins saugumą ir padėties ištaisymo priemones. Ar nematai, kad lengviau sutvarkyti su šiais antgamtiniais nutikimais, nei gelbėti pasaulį nuo visiško perkūrimo?"

Kad ir kaip į tai žiūrėtum, tai vis vien problema. O jeigu lazda užvožtume Haruhi per pakaušį ir laikytume be sąmonės iki mokyklos festivalio?

"Kokia bauginanti mintis. Jei ketini prisiimti visišką atsakomybę, aš nebandysiu tavęs sulaikyti."

"Aš negaliu ant pečių paremti viso pasaulio,"

Atsakiau ir pasižiūrėjau į Asahiną-san, kuri pirštais valėsi purvą nuo savo padavėjos uniformos. Atrodė, kad ji visai pasidavė, o pastebėjusi mano žvilgsnį paskubomis pasakė:

"O, prašau, nesijaudink dėl manęs, man bus viskas gerai. Manau, kaip nors tai ištversiu..."

Kaip tai graudina, nors visai neatrodo, kad jai būtų viskas gerai. Turbūt ji turi susitaikyti su faktu, kad kiekvieną kartą, kai nutiks kas nors keista, Nagato turės jai įkasti. Nors dantų žymės jau senokai dingo, tai vis tiek nemalonu. Jei Nagato vietoj tos stebuklingos lazdelės neštųsi dalgį, ji atrodytų kaip tryliktoji Taro korta – Mirtis. Tai, arba amžiaus neturinti kosmoso vampyrė. Bet kokiu atveju, vien pakanka būti įkastam kažkieno su tuo kostiumu, kad nusiųstu tavo sielą į aną pasaulį.

Nors Asahina-san buvo į visą tai įtempta prieš savo valią, kaip keliautojai laiku, jai tikrai trūksta pavojaus nujautimo jausmo. O galbūt tai dėl to, kad ji niekada nesako to, ką apie tai galvoja, nes jos pasaulis pilnas slaptos informacijos.

Nesvarbu. Esu tikras, kad ji kada nors man pasakys. Tikiuosi, kad tada būsim vieni du, kokioje nors jaukioje vietoje.

Galiausiai atėjo laikas pirmą kartą pasirodyti Tanigučiui, Kunikidui ir Curujai-san.

Haruhi paskelbė vaidmenis, kuriuos jie vaidins šiame filme; jau seniai buvo nuspręsta, kad jie bus nereikšmingi personažai. Jų vaidmuo bus "žmonės, kurie piktosios ateivių burtininkės buvo paversti bevaliais zombiais".

"Kitaip tariant," piktai šypsodamasi pasakė Haruhi, "kadangi Mikuru yra kovotoja už gėrį, ji negali žaloti paprastų žmonių, o Juki pasinaudojo ta silpnybe. Naudodama hipnozę ji užvaldė šiuos žmones, o Mikuru, negalėdama pasipriešinti ją puolantiems žmonės, būna skaudžiai nugalėta."

Pagalvojau sau: "Na, kiek tu dar nori kankinti Asahiną-san?". Tada Haruhi pasakė:

"Pradžiai, jūs turėsit įmesti Mikuru-čian į tvenkinį."

"ĖĖĖ?"

Tik Asahina-san suklykė iš siaubo, kol Curuja-san pradėjo nesiliaunamai kvatoti. Tanigučis ir Kunikidas pasižiūrėjo į vienas kitą, o tada susirūpinusiais žvilgsniais pasižiūrėjo į Asahiną-san.

"Ei."

Su keista šypsena veide paklausė Tanigučis:

"Įmesti ją į tvenkinį? Oras gal ir šiltas, tačiau jau ruduo. O vanduo šitam tvenkinyje ne tas žodis, koks nešvarus."

"Su-Su-Suzumija-san, ar bent jau negalėtume rasti kokio baseino..."

Beveik verkdama Asahina-san taip pat iš visų jėgų priešinosi. Net Kunikidas užstojo Asahiną-san.

"Taip, teisingai. Kas jei čia bedugnė pelkė? Kai tik įkris, ji nepajėgs išplaukti. Ir žiūrėk, ten plaukioja daugybė ešerių."

Baik šnekėti nesąmones, nuo kurių Asahina-san gali nualpti! Sprendžiant iš to, kas anksčiau nutikdavo, kuo labiau priešiniesi, tuo labiau užsispyrusi pasidaro Haruhi. Ji atsakė labai Haruhiškai:

"Tylos! Klausykitės! Dėl realizmo turi būti padaryta aukų. Iš pat pradžių aš norėjau filmuoti šią sceną su Lokneso pabaisa! Tačiau tam padaryti mums trūksta laiko ir pinigų. Mūsų kaip žmonių misija siekti geriausių rezultatų, turint ribotą kiekį resursų ir laiko. Todėl neturime iš ko rinktis ir vietoj to pasinaudoti šiuo tvenkiniu."

Kokia čia per suknista logika?! Tu bet kokiu atveju nori paskandinti Asahiną-san? Ar negali visko pakeisti kita scena?

Kol dvejojau, ar irgi prisijungti prie šio ginčo, kažkas iš nugaros patapšnojo man per petį. Apsisukau ir pamačiau Koizumį. Jis nusišypsojo ir tyliai pakraipė galva. Aš žinau. Aš žinau, kad jei Haruhi negaus to, ko užsigeidė, vėl nutiks kokia nors keistenybė. Jei Asahina-san į kaimynystę iš burnos pradėtų spjaudyti plazmą, Japonijos specialiosios pajėgos ją pradėtų laikyti pavojingu padaru.

"A... A-Aš sutinku..."

Su labai graudžia veido išraiška pareiškė Asahina-san. Dabar jos širdis kraujuoja. Vargšė mergina nusprendė pasiaukoti dėl taikos pasaulyje. Viskas pasiekė tašką, kur nebėra kelio atgal. Vis dėlto, tai turbūt pati filmo kulminacija, ar ne? Geriau turiu tai nufilmuoti.

Haruhi buvo nežmoniškai patenkinta.

"Šaunuolė, Mikuru-čian! Dabar atrodai tiesiog nerealiai! Štai kur tikra Komandos SOS narė, kurią išsirinkau! Tik pažiūrėk, kaip tu užaugai!"

Man atrodo, kad ji ne užaugo, o dėl praeitų išgyvenimų tiesiog su visu tuo susitaikė.

"Taigi, judu, imkit už Mikuru-čian rankų, o Curuja-san, čiupk už jos kojų. Pasiruoškit, kai tik duosiu komandą, iš visų jėgų meskit ją į tvenkinį."

Visa scena vyko griežtai pagal Haruhi nurodymus.

Trys parankiniai stovėjo tiesioje linijoje už Nagato, ir kai tamsioji burtininkė pamojo savo lazdele, jie nulenkė galvas, tarytum melstųsi Šinto šventykloje. Nagato, šaltakraujiškai mojuodama savo lazdele, lyg varydama piktąsias dvasias, iš tikrųjų atrodė lyg jauna šventyklos dvasininkė.

Po to, kai gavo Nagato psichinių bangų, trys parankiniai pradėjo sustingusiai šlubuoti link Asahinos-san, lyg zombiai, išalkę žmogienos.

"Atleisk, Mikuru, aš nenoriu to daryti. Bet aš negaliu savęs valdyti, labai atsiprašau."

Curuja-san, atrodydama labai laiminga, nužingsniavo link padavėjos. Tanigučis, kuris pačiu tinkamiausiu metu darosi drovus, neįsivaizdavo, ką sakyti, o Kunikidas pasikasė galvą ir išraudęs nuėjo link padavėjos, kuri darėsi vis labiau išblyškusi.

"Ei, jūs durniai! Surimtėkit!"

Pati tu durnė! Nusprendžiau tai pasilaikyti sau ir toliau filmavau. Atrodydama išsigandusi, Asahina-san lėtai atsitraukė prie tvenkinio krašto.

"Pasiruošk mirti~~."

Patenkinta Curuja-san pargriovė Asahiną-san ant žemės ir pačiupo už jos ilgų, dailių kojų. Kaip čia pasakius... reginys buvo pernelyg pavojingas.

"Kjaa...!"

Asahina-san atrodė nepaprastai išsigandusi, kai Tanigučis ir Kunikidas paėmė už jos rankų.

"P... palaukit, aš dar... g-gal nereikia?"

"Tai tam, kad būtų sukurta graži scena, tai dėl meno!"

Skamba nuostabiai, bet kuo šitas sumautas filmas susijęs su menu?!

Haruhi davė savo komandą:

"Pasiruoškit! DABAR!"

Tekšt! Nuo paviršiaus taškėsi vandens purslai, sudrumsdami tvenkinio povandeninį gyvenimą.

"A.. Padėkit... Vaa..."

Asahina-san, skendimą vaidini pernelyg tikroviškai. Ne, pala... Man atrodo, kad ji iš tikrųjų skęsta...

"Mano kojos... Nepasiekia... Kjaa...!"

Laimei, čia ne Amazonės upė, nes taip paklaikusiai blaškydama vandens paviršių ji taptų tobulu piranijų grobiu. "Kažin, ar juodieji ešeriai puola žmones...?", pagalvojau, žiūrėdamas pro objektyvą. Tik dabar pastebėjau, kad vandenyje blaškėsi ne vien Asahina-san.

"Arg! Aš nurijau vandens!"

Tanigučis irgi skendo. Tikriausiai jis per stipriai metė Asahiną-san ir pats įkrito į tvenkinį. Nusprendžiau ignoruoti šį durnių.

"Ką daro tas durnius?"

Haruhi priėjo tą pačią išvadą, kaip ir aš. Nekreipdama į jį dėmesio, garsiakalbiu ji parodė į Koizumį.

"Koizumi-kun, tavo eilė pasirodyti! Eik ir išgelbėk Mikuru!"

Pagrindinis aktorius, kuris nuo pradžių buvo atsakingas už apšvietimą, grakščiai nusišypsojo ir perdavė Nagato atspindinčią plokštę. Po to, jis nuėjo prie tvenkinio kranto ir padavė savo ranką.

"Imk už mano rankos. Nurimk, manęs taip pat neįtrauk."

Tarytum sudužusio laivo auka, Asahina-san tvirtai įsikibo į Koizumio ranką. Koizumis švelniai ištraukė visiškai permirkusią kovotoją padavėją iš vandens ir parėmė ją, laikydamas už liemens. Ei! Tu per arti jos!

"Ar tau viskas gerai?"

"...Nnnnn... Šalta..."

Dėl to, kad permirko vandenyje, ankšta padavėjos uniforma dabar buvo dar labiau apsivijusi aplink Asahinos-san kūną. Jei būčiau kino pramonės asociacijos narys, šiam filmui nedvejodamas duočiau R-15 reitingą. Atvirai kalbant, mane apima nuojauta, kad už tai galiu būti suimtas.

"Taip, tai tobula."

Haruhi garsiai pliaukštelėjo savo garsiakalbiu ir patenkinta atsiduso. Visai nekreipdamas dėmesio į Tanigučį, kuris vis dar pliuškenosi vandenyje, nuspaudžiau "Stop" mygtuką.

Mes atsinešėme pakankamai beverčio šlamšto, kad atidarytume nuosavą parduotuvę, tačiau kodėl tarp jo neturime nei vieno rankšluosčio?

Asahina-san paklusniai užsimerkė ir palaukė, kol Curuja-san nosinaite nušluostys jai veidą. Buvau sulaikęs kvapą, kol stovėjau šalia Haruhi, kuri rimtu žvilgsniu žiūrėjo nufilmuotą medžiagą.

"Hmm, neblogai."

Tris kartus peržiūrėjusi, kaip Asahina-san įkrenta į vandenį, Haruhi linktelėjo galva ir pareiškė:

"Nebloga scena pirmam pagrindinių veikėjų susitikimui. Icukis ir Mikuru puikiai perteikė tą drovumo ir nejaukumo jausmą. Nuostabu."

Ak, nejaugi? Žinok, man šioje scenoje Koizumis atrodė visai normalus.

"Sekantis epizodas. Išgelbėjęs Mikuru, Icukis nusprendžia paslėpti ją savo namuose. Ten prasidės sekanti scena."

Ar tai neišdarkys pasakojimo tęstinumo? Kur dingo Nagato, kuri valdė Tanigučį ir kitus? Kas nutiko zombiams? Kaip jie buvo nugalėti? Nors jie ir nereikšmingi, jei tinkamai to nepaaiškinsi, žiūrovai nepatikės istorija.

"Kaip tu nervini! Jei žiūrovai atidžiai žiūrės, jie supras, kas nutiko, net jei scena nebus nufilmuota! Mes galim paprasčiausiai praleisti nesvarbias dalis!"

Niekše tu! Tu tik norėjai įmesti Asahiną-san į vandenį?!

Kai jau ketinau pareikšti savo teisėtą pasipiktinimą, Curuja-san pakėlė ranką ir pasakė:

"Em, mano namai netoli. Mikuru gali persišaldyti, todėl ar galiu ją nuvesti į savo namus persirengti?"

"Tai nuostabu!" Haruhi sušunkant, jos akys tviskėjo.

"Curu-čian, ar galiu pasiskolinti tavo kambarį? Norėčiau nufilmuoti sceną, kurioje Icukis ir Mikuru artimiau susipažįsta. Viskas sekasi pernelyg sklandžiai! Šito filmo laukia neabejotina sėkmė!"

Būdama tokia, kuri visada gauna, ko užsigeidžia, Haruhi manė, kad viskas ėjosi sklandžiai. Vis dėlto, aš negalėjau iš galvos išmesti abejonės – įtariu, kad Curuja-san žinojo, jog Haruhi norėjo nufilmuoti tokią sceną, jai dar to nepasiūlius. Kadangi Haruhi Curują-san pavadino tik paprasta papildoma veikėja, galvojau, kad ji normalus žmogus, kaip aš, tačiau...

"Ėėė... o mes?"

Paklausė Kunikidas. Drebėdamas šalia jo stovėjo Tanigučis, gręždamas savo marškinius, kaip skudurą.

"Judu jau galit eit namo."

Negailestingai pareiškė Haruhi.

"Ačiū už pagalbą. Iki, tikriausiai jūsų daugiau nebereikės."

Ir taip, vardai ir pats šių dviejų klasiokų egzistavimas visiškai išgaravo iš Haruhi galvos. Net nepasižiūrėjusi į priblokštą Kunikidą ir Tanigučį, kuris kaip šuo purtė savo šlapius plaukus, Haruhi liepė Curujai-san būti mūsų gide ir nužygiavo į priekį dideliais žingsniais. Jums tikrai pasisekė, nebereikės kęsti daugiau kančių. Haruhi judu turbūt tiek pat vertingi, kiek šratinės kulkos. Štai ji – tikroji laimė.

Dėl kažkokios priežasties, Curuja-san džiaugsmingai sušuko:

"Gerai~~! Visi, paskui mane!"

Ji stovėjo priekyje ir mojavo vėliavėle.

Haruhi savanaudiškas elgesys nebuvo naujiena. Manau, jis jai buvo įgimtas. Gali būti, kad po penkių šimtų metų bus legendų apie tai, kaip ji nuo pat gimimo buvo palaiminta Dangaus ir Žemės. Nors tiek to.

Nežinau, kada tai prasidėjo, tačiau atrodo, kad Curuja-san puikiai sutaria su Haruhi, nes eidamos grupės priekyje jos drauge dainavo Braino Adamso dainos "18 Till I Die" priedainį. Eidamas už jų, aš gėdijausi, kad jas pažinojau.

Juodoji burtininkė Nagato tyliai sekė paskui jas, o po jos ėjo Koizumis, apšvietimo asistentas ir pagrindinis aktorius. Neatrodė, kad kas nors būtų labai susirūpinęs. Turėtumėt sekti Asahinos-san pavyzdžiu, kuri buvo susmukusiais pečiais ir nulinkusia galva. Bent jau padėkit man nešti daiktus! Kurį laiką pakopus šituo kalnu, pradėjau suprasti, kaip jaučiasi tie lenktyniniai arkliai, varomi į kalną.

"Štai ir atėjom! Tai mano namai!"`

Sustojusi, sušuko Curuja-san. Jos balsas buvo įspūdingas. Net jos namas buvo įspūdingas. Ne, turėčiau sakyti, prabangus. Nuo įėjimo nemačiau viso namo, todėl buvo sunku pasakyti, kokio dydžio buvo visas namas, tačiau man pakanka jį pavadinti dideliu. Nuo pagrindinio įėjimo nesimatė jokių kitų kaimyninių namų, todėl galiu spręsti, kad namas stovėjo gana atokioje vietoje. Apsižvalgiau ir pastebėjau, kad pastatas buvo apsuptas didžiulės sienos, kaip tuose viduramžių samurajų dvaruose. Į kokia nusikalstamą veiklą turi įsivelti, kad galėtum gyventi tokiame name?

"Užeikit!"

Atrodė, kad Haruhi ir Nagato neturi jokio supratimo apie manieras, nes jau buvo įėjusios į namą, lyg jis būtų jų pačių. Matyt, Asahina-san jau anksčiau buvo čia atėjusi, nes neatrodė tokia priblokšta, kai ją į vidų stūmė Curuja-san.

"Koks senoviškai atrodantis namas. Kaip neįtikėtinai gerai pastatyta struktūra. Tai štai ką jie vadina pastatais, turinčius architektūros jausmą? Tai reta šiuolaikiniuose pastatuose."

Pareiškė Koizumis, neslėpdamas savo susižavėjimo. Kas tu, nekilnojamo turto agentas?

Mes perėjome didelę veją, pakankamai didelę žaisti beisbolą, ir pasiekėme paradines duris. Nuvedusi Asahiną-san į vonią, Curuja-san nuvedė mus į savo kambarį.

Hm. Mano kambarys palyginus su šituo kaip šuns būda. Mes buvome plačiame japoniško stiliaus miegamajame. Kambarys buvo toks didžiulis, kad net nežinojau, kur sėstis, tačiau tikriausiai tik mane vieną tai trikdė. Nagato, Koizumis ir Haruhi neatrodė nei kiek nesusirūpinę.

"Koks nuostabus kambarys. Mes čia galėtume filmuoti net lauko scenas. Gerai, čia bus Koizumio-kun kambarys. Čia filmuosime Koizumio-kun ir Mikuru-čian romantišką sceną."

Atsisėdusi ant kilimo, Haruhi apžiūrėjo kambarį per savo į stačiakampį sudėtus pirštus. Be arbatos stalelio ir tatami kambaryje nebuvo daugiau nieko.

Pasekiau Nagato pavyzdžiu ir atsisėdau sulenktais keliais, bet po trijų minučių nebegalėjau ištverti ir turėjau atpalaiduoti kojas. Haruhi nuo pat pradžių sėdėjo sukryžiavusi kojas ir kažką šnabždėjo į Curujos-san ausį.

"Chi, chi! A, tai gali būti linksma! Palauk!"

Curuja-san išėjo iš kambario garsiai ir maloniai besijuokdama.

Negalėjau nustoti galvoti, "Ar Curuja-san tikrai normalus žmogus?". Kad sugebėtum taip linksmai sutarti su Haruhi turi būti nežmoniškai keistas arba tiesiogine prasme ne iš šio pasaulio. Nors gali būti, kad jos paprasčiausiai randa bendrą kalbą.

Palaukus kelias minutes, Curuja-san sugrįžo. Dovana, kurią ji atsivedė drauge buvo Asahina-san, ir ne šiaip Asahina-san, o Asahina-san, kuri ką tik išsimaudė. Ji vilkėjo per didelius marškinėlius, kurie turbūt buvo Curujos-san. Ką galiu pasakyti? Ji vilkėjo "tik" marškinėlius.

"Am... A-Atleiskite, kad priverčiau laukti..."

Pasakė Asahina-san. Jos plaukai vis dar atrodė šlapi, o jos oda buvo ryškiai raudona. Įeidama į kambarį ji droviai slėpėsi už Curujos-san, o po to grakščiai atsisėdo. Marškinėliai ir jo rankovės Asahinai-san buvo tiesiog per dideli. Vietoj marškinėlių tiksliau juos būtų pavadinti vientisa suknele, dėl ko ji atrodė dar žavingesnė. Kontaktinis lęšis, kurį ji pamiršo išsiimti, toliau spindėjo sidabriniu atspalviu, dėl ko akimirką išsigandau. Nors tikriausiai ji nebegali šaudyti jokių lazerių ar spindulių, todėl atsipalaidavau. Tikrai norėjau padėti Nagato, kuri klūpėdama vis dar mūvėjo savo smailią skrybėlę, į Šinto šventyklą ir pradėti ją garbinti.

"Vaišinkitės."

Curuja-san padėjo padėklą su stiklinėmis, pripiltomis oranžinio skysčio. Asahina-san, paėmusi Curujos-san paduotą stiklinę, vienu kartu išgėrė pusę sulčių. Ji turbūt neteko daug skysčių, juk šiandien jai reikėjo sunkiausiai dirbti.

Kol aš dėkingai mėgavausi savo sultimis, Haruhi savąsias pabaigė vienu mauku ir, sukdama ledo kubelius savo stiklinėje, pasakė,

"Na, pradėkim filmuoti!"

Taigi, be jokio poilsio, mes pradėjome filmuoti sekančią sceną.

Koizumis įnešė Asahiną-san, kuri apsimetė miegančia, į kambarį. Dėl kažkokios priežasties, buvo paruoštas net čiužinys. Švelniai ją paguldė ir įdėmiai žiūrėjo į jos veidą.

Asahinos-san veidas buvo ryškiai išraudęs, o jos akių vokai virpėjo. Atsargiai ir lėtai užklojęs bejėgę Asahiną-san, sukryžiavęs rankas jis atsisėdo šalia jos.

"Em..." miegodama sumurmėjo Asahina-san. Žiūrėdamas į ją Koizumis pradėjo šypsotis.

Nagato, kuriai turbūt nereikėjo pasirodyti, sėdėjo už manęs ir Curujos-san ir toliau pro šiaudelį siurbė savo sultis. Žiūrėdamas pro kamerą, aš lėtai padidinau Asahinos-san miegančio veido vaizdą. Kadangi Haruhi nedavė jokių nurodymų, galėjau filmuoti, kaip man patiko. Antra vertus, šiems dviems aktoriams ji be perstojo komandavo.

"Mikuru-čian, dabar pabusk ir pakartok žodžius, kuriuos tau sakiau."

"...Em."

Asahina-san po truputį atsimerkė ir suglebusiomis akimis pasižiūrėjo į Koizumį.

"Ar pabudai?" paklausė Koizumis.

"Taip... Kur aš esu...?"

"Mano namuose."

Stengiantis pasikelti, Asahinos-san veidas atrodė akivaizdžiai įkaitęs. Jos žvilgsnis klajojo po orą. Ji atrodė ypatingai gundančiai; ar visa tai vaidyba?

"A...Ačiū..."

Tą pačią akimirką sekė kitas Haruhi paliepimas,

"Taip, būtent! Savo veidus pridėkit arčiau vienas kito! Mikuru-čian, užmerk akis. Koizumi-kun, uždėk savo rankas ant Mikuru-čian pečių. Nagi, dabar švelniai ją paguldyk ir pabučiuok!"

Asahina-san buvo pusiau išsižiojusi ir atrodė susipainiojusi, o Koizumis paklusniai vykdė Haruhi nurodymus ir uždėjo rankas ant Asahinos-san pečių. Mano kantrybė pasiekė ribas,

"Palaukit! Siužetas pernelyg supaprastintas! Kam mums iš viso mums reikalinga tokia scena? Kas čia po galais dedasi?"

"Čia scena, kur vaikinas sutinka merginą! Romantiška scena! Tokia scena tiesiog būtina istorijoje, apie kelionę laiku."

Tu gal kvaila? Ar galvoji, kad tai kažkokia kas savaite rodoma dviejų valandų drama? Ir tu, Koizumi, ko tu taip stengiesi? Jei šita scena bus parodyta, tavo batų spintelė bus užtvindyta šimtais prakeikiančių laiškų. Bent kiek pasinaudok savo makaule!

"Chi, chi, Mikuru elgiasi taip keistai...!"

Nieko čia keisto... Norėjau taip pasakyti, bet kažkas Asahinai-san iš tikrųjų buvo blogai. Nuo pat filmavimo pradžios ji atrodė apsimiegojusi. Jos akys buvo sudrėkusios, o skruostai degė, be to, ji nesipriešino, kai Koizumis paėmė ją už pečių. Tai buvo visai nejuokinga.

"Amm... K-Koizumi-kun, man apsunkusi galva..."

Asahina-san sumurmėjo, tuo pat metu visa virpėdama. Pradėjau įtarti, ar ją kažkuo neapsvaigino. Savaime pasukau žvilgsnį link tuščios stiklinės. Curuja-san nusijuokė ir pasakė,

"Atleisk dėl to. Į Mikuru sultis aš įpyliau šiek tiek tekilos. Man pasakė, kad alkoholis padės jai tikroviškiau vaidinti."

Reiškia, visa tai Haruhi machinacijos, ar ne? Ne, aš nebuvau priblokštas, aš buvau įsiutęs! Kaip galėjai jai leisti gerti tokius dalykus?

"O koks skirtumas? Užtat dabar Mikuru-čian atrodo žiauriai seksualiai. Viskas bus daug įdomiau." pasakė Haruhi.

Tai nebeturi nieko bendra su niekieno vaidyba. Apsvaigusi Asahina-san visa purtėjo. Jos skruostai buvo nesveikai paraudę. Žinoma, gerai, kad ji atrodė seksualiai, tačiau ji buvo apsikabinusi Koizumį ir man tai nepatiko.

"Koizumi-kun, nesijaudink ir pabučiuok ją. Aišku, į lūpas!"

Ne, negali! Kaip gali taip daryti tai, kuri tuoj nualps?

"KOIZUMI, STOK!"

Koizumis susimąstė, nežinodamas, ko klausyti – režisierės ar operatoriaus. Niekše, aš tave rimtai primušiu! Bet kokiu atveju, padėjau kamerą į šoną, nes nesutinku filmuoti tokios scenos, ir net nepriversit.

"Režisiere, tai man pernelyg sunku. Be to, atrodo, kad Asahina-san daugiau nebegali."

"...Mian vickaz geliai."

Pasakė Asahina-san, bet ji visai neatrodė gerai.

"Varge, tu beviltiška."

Haruhi susiraukė ir nuėjo prie girtos merginos.

"Hm? Tu vis dar įsidėjusi kontaktinį lęšį? Šioje scenoje jo neturėtų būti!"

Ji stipriai taukštelėjo per Asahinos-san pakaušį.

"A...Ai!" sušuko Asahina-san ir papurtė galvą.

"Mikuru-čian, ne taip! Kai tau duoda per pakaušį, kontaktiniam lęšiui leisk iš karto iškristi. Bandom iš naujo."

Bum!

"Skauda!"

Bum!

"...KJAA!" Asahina-san tvirtai užmerkė akis.

"LIAUKIS, NEVISPROTE!" staigiai sučiupau Haruhi ranką ir ją sustabdžiau. "Kokios čia dar treniruotės? Čia tau ne cirkas! Tau baisiai patinka, ką?"

"Ko dabar nori? Nemėgink manęs sulaikyti. Tai buvo seniai suplanuota!"

"Niekas su tavim neplanavo! Tai nejuokinga! Tai nesąmonė! Asahina-san ne tavo žaislas!"

"O aš taip nusprendžiau, Mikuru-čian yra mano žaislas!"

Tai išgirdęs, pajutau, kaip kraujas veržiasi man į galvą, atrodė, kad net man prieš akis paraudonavo. Aš buvau įsiutintas. Netekau proto ir nebegalėjau sulaikyti savo impulsyvių veiksmų.

Kažkas sučiupo už mano riešo. Pamačiau, kad Koizumis užsimerkė ir lėtai pakraipė galva. Kai pamačiau, kad Koizumis laiko už mano rankos, supratau, jog sugniaužiau kumštį ir vos nesmogiau Haruhi.

"Ką...?"

Šaltai į mane spoksojusios Haruhi akys švytėjo lyg žvaigždynas,

"Jei kas nepatinka, tai tada ir sakyk! Juk tau tereikia vykdyti mano įsakymus! Aš juk vadė ir režisierė... ir aš neleisiu tau prieš mane maištauti!"

Mano akyse vėl paraudonavo. Tu kvaila mergiote! Eik velniop, Koizumi! Nesvarbu, tai žmogus ar gyvūnas, bet kam, kas nepasimoko, reikia įkrėsti proto, net jei tai reiškia, kad turiu panaudoti savo kumščius. Kitaip ji toliau visą gyvenimą bus niekšė ir skaudins kitus, tarytum ant nugaros turėtų spyglių.

Nesvarbu, tai žmogus ar gyvūnas, bet kam, kas nepasimoko, reikia įkrėsti proto, net jei tai reiškia, kad turiu panaudoti savo kumščius.

"Nea... pliašau, bajkit!"

Paskubomis prišoko Asahina-san ir beveik nesuprantamai pasakė,

"Neliaikia! Nesipjykit..."

Stovėdama tarp manęs ir Haruhi, Asahina-san visa išraudusi susmuko ant grindų. Ji pasičiupo už Haruhi kelių ir sudejavo,

"Emmm... Griažiai sutalkite... alba... taj sliapta..."

Neaiškiai pasakė Asahina-san, o po to išsekusi užmerkė akis ir užmigusi pradėjo tyliai alsuoti.

Man su Koizumiu lipant nuo kalno, mes priėjome tvenkinį, prie kurio neseniai filmavome.

Pagrindinei veikėjai nulūžus, filmavimas turėjo būti sustabdytas. Aš, Koizumis ir Nagato nusprendėme leisti Curujai-san pasirūpinti miegančia Asahina-san, o patys išėjome. Dėl kažkokios priežasties, Haruhi pasakė, kad ji nori pasilikti, pasičiupo kamerą ir tuoj pat atsuko man nugarą. Aš irgi tylėjau ir, nešdamas didelį kiekį įrangos, sekiau paskui Curują-san link durų.

"Atleisk, Kjonai-kun,"

Atsiprašydama pasakė Curuja-san, o tada vėl nusišypsojo,

"Aš taip pat dėl to kalta! Nesijaudink dėl Mikuru, aš vėliau pargabensiu ją namo arba ji galės naktį praleisti čia."

Nagato dingo vos išėjusi pro duris, lyg neturėtų ką apie tai pasakyti. Nagato visąlaik taip, niekas negali jos apstulbinti.

Dabar mes eidami petys petin buvome pakeliui namo. Po maždaug penkių minučių tylos, Koizumis galiausiai prabilo,

"Aš visada galvojau, kad tu esi ramus žmogus."

Aš irgi taip galvojau.

"Mūsų pasaulis jau pradėjo darytis nepastovus. Norėčiau tavęs paprašyti susilaikyti nuo poelgių, dėl kurių gali atsirasti Uždaroji Erdvė."

Aš neturiu dėl jų rūpintis! Ar ne tam buvo sukurta ta tavo 'Organizacija'? Patys dėl to ką nors ir padarykit!

"Kalbant apie ką tik nutikusį incidentą, panašu, jog Suzumija-san save pasąmoniškai suvaldė, todėl nebuvo pastebėta jokių sukurtos Uždarosios Erdvės ženklų. Tai mano asmeninis prašymas, prašau, rytoj susitaikyk su ja."

Ką aš darau – mano paties reikalas. Tai ne kažkas, ką galima sutvarkyti, vien sutikus su tuo, ko paprašei.

"Dabar mes turėtume rūpintis dėl to, kaip ištaisyti tikrovės dalis, kurios buvo paveiktos."

Koizumis akivaizdžiai bandė pakeisti temą. Nusprendžiau sutikti,

"Nėra ko galvoti, reikia tiesiog palikti viską, kaip yra."

"Taip, tai būtų labai paprasta. Vis dėlto, kiekvieną kartą, kai Suzumija-san kažką sugalvoja, realybė taip pat pasikeičia. Ar ne visada taip būdavo?"

Mėlynų milžinų, siautėjančių pilkame pasaulyje, vaizdai šmėstelėjo man galvoje.

"Kai Suzumija-san dėl kažko nesutinka, mes turime dėl to imti veikti. Mūsų misija rasti už jos sprendimų slypinčias priežastis."

Taip pat prisiminiau švytinčius raudonus rutulius. Lėtai eidamas Koizumis kalbėjo užtikrintai,

"Iš esmės mes esame Suzumijos-san minčių būsenos raminamieji ir taip pat stabilizatoriai."

"Tai... juk jūsų darbas, ar ne?"

"Taip pat ir tavo."

Paslaptingasis buvęs persikėlęs mokinys toliau nesiliaunamai šypsojosi,

"Mes atsakingu už tai, kas nutinka Uždarojoje Erdvėje, tuo tarpu tu – šiame pasaulyje. Tu esi vienintelis, kuris gali išlaikyti Suzumijos-san minčių būseną stabilią ir neleisti atsirasti Uždarosioms Erdvėms. Dėl tavęs, per pastaruosius šešis mėnesius aš galėjau mažiau dirbti. Tikriausiai turėčiau tau deramai padėkoti."

"Nebūtina."

"Tikrai? Na, tada nieko nesakysiu."

Nusileidus nuo kalno ir išėjus į pagrindinį kelią, Koizumis vėl sudrumstė tylą,

"Ak taip, norėčiau tave nugabenti į vieną vietą."

"O kas jei atsisakysiu?"

"Ilgai neužtruks. Be to, tau nereikės nieko daryti. Žinoma, tai nebus vėl kvietimas į Uždarąją Erdvę."

Koizumis netikėtai pakėlė savo ranką ir priešais mus sustojo pažįstamas juodas taksi.

"Grįžkime prie mūsų pokalbio,"

Pasakė Koizumis, atsilošdamas į galinę taksi sėdynę, kol aš žiūrėjau į vairuotojo pakaušį.

"Šiuo metu situacija susijusi su tavimi ir Suzumija-san tapo pastovi. Drauge ir kitiems komandos nariams, mums tapo įprasta suvaldyti Suzumijos-san ekscentrišką elgesį per praktinį jos troškimų patenkinimą."

"Ir tai nesiliaunami rūpesčiai."

"Galbūt. Vis dėlto, nesu tikras ar ilgai tai tęsis, nes Suzumija-san labiausiai negali pakęsti vis iš naujo kartoti tuos pačius dalykus."

O man atrodo, kad dabar ji labai viskuo mėgaujasi. Koizumis priverstinai nusišypsojo,

"Mums reikia rasti būdą kaip apriboti tų nevaldomų Suzumijos-san idėjų skaičių, kurios apima jos filmą."

Tam, kad taptų beisbolo žaidėju, žmogus turi pradėti nuo smūgiavimo lazda ir bėgiojimo treniruočių; tam, kad taptų Go ar Šiogio meistru, žmogus turi pirmiausia išmokti Go ir Šiogio taisykles; tam, kad gautų pirmą vietą per semestro testus, žmogus turėtų šansą, jei visą naktį prasėdėtų prie knygų. Trumpai tariant, žmonės naudoja skirtingus būdus pasiekti sėkmę, tačiau viskas priklauso nuo pastangų. O kiek reikia pastangų, kad galėtum pašalinti pakvaišusias mintis iš Haruhi smegenų?

Jei bandysiu ją sulaikyti, ji pasius, o tie suknisti pilki pasauliai pradės nevaldomai daugintis; tačiau jei visą laiką leisiu jai elgtis, kaip užsigeidžia, jos fantazijos gali tiesiog tapti tikrove.

Kaip į tai bežiūrėtum, abu būdai buvo kraštutiniai. Ar ji negali į viską turėti santūresnio požiūrio? Ech... Ji nebūtų Suzumija Haruhi, jei elgtųsi santūriai.

Taksi važiuojant vingiuotu kalvos keliu, vaizdas lauke darėsi vis žalesnis. Iš karto pastebėjau. Tai buvo tas pats kalnas, pro kurį vakar važiavome autobusu.

Po kiek laiko taksi sustojo tuščioje stovėjimo aikštelėje, kuria daugiausiai naudojasi žmonės, lankantys šventyklą. Čia Haruhi vakar šaudydama savo ginklu žvėriškai pasielgė su balandžiais ir šventyklos dvasininku. Mes buvome prie tos pačios šventyklos. Tai keista. Šiandien sekmadienis... Čia turėtų būti daugiau žmonių.

Pirma išlipęs iš taksi, Koizumi pasakė,

"Ar vis dar prisimeni, ką vakar sakė Suzumija-san?"

Kaip aš turiu prisiminti kiekvieną durnystę, kuri išeina jai iš burnos?

"Kai nueisime, atsiminsi. Eime į šventyklą."

Po to Koizumis pridėjo,

"Taip buvo nuo pat ryto."

Mes užlipome akmeniniais laiptais. Vakar mes jais jau ėjome, jų gale bus torii vartai, o už jų akmeninis takas vedantis į pačią šventyklą. Ant tako bus daugybė balandžių.

"..."

Netekau žado.

Ant tako iš tikrųjų buvo būrys balandžių. Po grindinį lesinėję paukščiai atrodė lyg judantis kilimas, tačiau nesu tikras, ar tai buvo tie patys balandžiai, kaip kad vakar.

Nes visi iki vieno balandžio buvo grynai baltos spalvos...

"...Ar kažkas nudažė jų plunksnas?"

... Per naktį.

"Tai be jokios abejonės yra tikra jų plunksnų spalva. Jos nėra nei nudažytos, nei išblukintos."

Gal kas nors atnešė daug baltų balandžių ir jais pakeitė vakarykščius?

"Kaip tai gali būti įmanoma? Kas taip darytų?"

Aš tik bandžiau spėti, nes žinojau, koks buvo atsakymas, tik nenorėjau to sakyti.

Vakar Haruhi pasakė,

"Jei įmanoma, norėčiau, kad balandžiai būtų balti, tačiau turbūt dabar negaliu būti išranki."

Pasirodo, kad ji buvo net labai išranki!

"Būtent. Akivaizdu, kad tai irgi Suzumijos-san pasąmonės darbas. Laimei, buvo vienos dienos uždelsimas, kol efektas tapo matomas."

Matyt, jie galvoja, kad mes atėjome jų palesinti, nes pradėjo būriuotis mums po kojomis. Be mūsų čia nebuvo kitų lankytojų.

"Suzumijos-san nevaldoma vaizduotė lėtai juda iš filmo pasaulio į realybę."

Ar jai nepakanka priversti Asahiną-san šaudyti lazerius iš savo akies?

"Ar negalime tiesiog šauti į Haruhi strėlytę su raminamaisiais ir leisti jai pramiegoti iki mokyklos festivalio pabaigos?"

Į mano pasiūlymą Koizumis atsakė ironiška šypsena,

"Tai galimas sprendimas, tačiau ar sutinki prisiimti atsakomybę už tai, kas nutiks po to, kai ji nubus?"

"Ačiū, ne."

Tai tikrai nebuvo mano darbų sąraše. Koizumis gūžtelėjo pečiais ir pasakė,

"Taigi, ką mums daryti?"

"Ar ji ne tavo Dievas? Jūs jos garbintojai, turėtumėt kažką daryti!"

Koizumis tyčia apsimetė nustebusiu,

"Tu sakai, kad Suzumija-san Dievas? Kas tau taip sakė?"

"Tai aišku, kad tu!"

"O, tikrai?"

Aš baisiai norėčiau jam atspardyti kepenis.

Koizumis nuo to išsisuko savo įprastu atsakymu "Juokauju.", o po to pasakė.

"Iš tiesų, nemanau, jog kyla problemų dėl to, ar reikia Suzumija-san laikyti 'Dievu'. Pusė 'Organizacijos' narių iš tiesų ją laiko 'Dievu', tačiau yra ir abejojančių. Aš asmeniškai taip pat į tai žvelgiu skeptiškai. Aš manau, jog jeigu ji būtų Dievas, jai nebūtų įmanoma gyventi pasaulyje, to nežinant. Bendrai kalbant, kūrėjas turėtų būti tas, kuri mus stebi iš kažkokios tolimos vietos, atsitiktinai sukelia stebuklus, ramiai stebėtų tai, kaip mes dėl jų panikuojame."

Priklaupiau, paėmiau plunksną, kurią numetė vienas iš balandžių ir toliau klūpėdamas pasukau tarp pirštų. Balandžiai vėl pradėjo bruzdėti. Atleiskit, šiandien su savimi neturiu duonos trupinių.

"Štai ką aš manau,"

Koizumis tęsė savo kliedėjimą,

"Kažkas Suzumijai-san suteikė beribes, dieviškas galias, tačiau jai neleido apie jas žinoti. Jei yra Dievas, tada Suzumija-san yra jo išrinktoji. Vis dėlto, ką besvarstytum, ji normalus žmogus."

Iš tikrųjų, man net nerūpi, ar ji normalus žmogus. Kodėl Haruhi turi tokias beribes galias, tačiau apie jas nežino? Ji sugebėjo paversti balandžių plunksnas baltomis. Kodėl? Kas už viso to slypi?

"Na, aš taip pat nežinau, o tu?"

Na, jis rimtai prašosi į snukį.

"Atleisk,"

Pasakė Koizumis, o po to vėl tęsė,

"Suzumija-san yra kūrėja ir taip pat griovėja. Gali būti, kad dabartinė tikrovė yra nesėkmingas kūrinys ir galbūt Suzumijai-san paskirta misija ištaisyti trūkumų turintį pasaulį."

Tęsk!

"Tokiu atveju mes patys būtume kalti. Tada Suzumija-san būtų normali, o mes jai trukdydami būtume šio pasaulio priešai. Ir tai ne viskas. Neskaitant Suzumijos-san, visa žmonija būtų kalta."

Jo, tai didelė problema.

"Tada problema būtume mes, kurie esame kalti. Kai pasaulis būtų visiškai ištaisytas, ar mes vis dar būtume šio pasaulio dalimi? O gal būtume laikomi trūkumais ir dėl to pašalinti? Tai kai kas, ko niekas negali nuspėti."

Jei negali nuspėti, gana nusišnekėti, tarytum viską žinotum.

"Vis dėlto, konkrečiu požiūriu, ji iki šiol nesugebėjo sukurti tobulo pasaulio ir tai faktas. Taip yra todėl, kad jos sąmonė renkasi kūrybingą požiūrį, nes Suzumija-san iš esmės yra labai pozityvus žmogus. Tačiau kas nutiktų, jei netikėtai ji taptų neigiama?"

Atrodo, kad dabar ne metas tylėti, todėl pasidaviau,

"Tai kas nutiks?"

"Aš nežinau. Tačiau bet kokiu atveju, griauti visada lengviau nei kurti. 'Jei aš tuo netikiu, tada tegul išnyksta!'. Jei Suzumija-san turėtų tokį požiūrį, viskas taptų tuštuma ir būtų sunaikinta. Pavyzdžiui, net jei prieš mus pasirodytų grėsmingas priešas, kol Suzumija-san neigia jo egzistavimą, to pakaktų jį sunaikinti. Nesvarbu, tai magija ar labai pažangi technologija, ji labai lengvai su juo susidorotų."

Tačiau Haruhi visko neneigia. Ar tai dėl to, kad ji vis dar kažko tikisi?

"Dėl to mes ir esame susirūpinę."

Toliau kalbėjo Koizumis, visai neatrodydamas susirūpinęs,

"Manau, nėra jokių šansų, kad kada nors sužinosime, ar Suzumija-san yra Dievas, ar kokia nors kita beribę galią turinti būtybė, bet dėl vieno esu tikras. Jei ji toliau laisvai naudos savo galias ir tai prives prie to, kad pasaulis bus pakeistas, gali būti, kad niekas net nepastebės, jog pasaulis pasikeitė. O baisiausia, kad Suzumija-san nepastebėtų, kada pasaulis buvo pakeistas."

"Ir kodėl?"

"Nes Suzumija-san yra šio pasaulio dalis, įrodymas, jog ji nėra šio pasaulio kūrėja. Jei ji yra Dievas, kuris sukūrė šį pasaulį, ji būtų vietoje už šio pasaulio, tačiau ji yra čia, su mumis gyvena šiame pasaulyje. Galime daryti išvadą, kad ji gali pakeisti pasaulį tik iki tam tikro masto, ir tai neįprasta ir labai keista."

"Tu man atrodai dar keistesnis."

Nekreipdamas dėmesio į mano komentarą, Koizumis toliau tęsė,

"Man vis vien patinka pasaulis, kuriame dabar gyvenu . Nors tarp įvairių žmonių yra daug nesutarimų, tik laiko klausimas, kol jie išspręs tas problemas. Problemų kelia tokios teorijos, kaip geocentrizmas. Mes turime įsitikinti, kad Suzumija-san nepradėtų tikėti tokiomis idėjomis. Juk irgi buvai tokios nuomonės, kai grįžai iš Uždarosios Erdvės?"

Na... Kaip čia pasakius? Aš nusprendžiau visą tai pamiršti ir užgniaužti tuos prisiminimus, kurių nenoriu atsiminti.

Koizumio veide atsirado šypsena; ji atrodė lyg save menkinanti.

"Atsiprašau. Aš per daug užsikalbėjau apie šiuos nesvarbius dalykus, tarytum būčiau pasaulio taikos gynėjas. Prašau priimti mano atsiprašymus."

Penktasis skyrius

Pirmadienio rytas... Iki mokyklos festivalio buvo likusi vos savaitė, tačiau mokykla vis dar buvo apsupta tylos ir ramybės. Ar ši mokykla iš viso ketina rengti mokyklinį festivalį? Ar neturėtų čia būti bent truputį gyvybingiau? Kadangi atmosfera buvo tiesiog pernelyg rami, net aš neturėjau motyvacijos. Be to, kai tik pasiekiau klasę, pasidariau dar mažiau motyvuotas.

Priešais mano klasę laukė Koizumis. Vakar ir taip daug šnekėjai, nejaugi dar turi ką pasakyti?

"1-9 klasė pradėjo repeticijas savo vaidinimui. Aš tik atsitiktinai praėjau pro šalį."

Taip anksti iš pat ryto mažiausiai norėjau pamatyti tavo mergišką marmūzę.

"Tai kas dabar? Tik nesakyk, kad galiausiai atsirado ta kvaila dimensija?"

"Ne, vakar ji neatsirado. Atrodo, kad Suzumija-san yra taip nusiminusi, kad neturi laiko jaustis nusivylusi."

Kodėl?

"Turėtumei žinoti... Nors atrodo, kad nesupranti, todėl paaiškinsiu. Suzumija-san visada galvojo, kad nesvarbu, kas tik benutiktų, tu visada būsi drauge su ja. Net jei skundiesi, tu vis tiek ją palaikai. Nesvarbu, ką ji padarytų, tik tu gali priimti ją tokią, kokia ji yra."

Apie ką tu čia kalbi? Vieninteliai, kurie turėtų su ja kantrybės, yra šventieji, pasiaukoję tikėjimo vardan. Dėl visa pikta, norėčiau patikslinti – aš nei šventasis, nei didis lyderis, aš tik paprastas žmogus, apsiginklavęs sveiku protu.

"Na, o kaip dėl Suzumijos-san?"

Kaip suprast? Kaip bus, taip bus.

"Prašau, ar galėtumei ją pralinksminti? Žinoma, balandžiai dabar gražūs, tačiau jei Suzumija-san toliau bus tokia nusiminusi, šventyklos balandžiai gali pavirsti į tai, kas visai neprimena balandžių."

"Pavyzdžiui, ką?"

"Jei žinočiau, nebūčiau toks susirūpinęs. Nebūtų gražus reginys, jei po visą šventyklą šliaužiotų gleivėti, čiuptuvus turintys padarai, ar ne?"

"Pamėgink pabert druskos."

"Tai neišspręs pačios problemos. Šiuo metu Suzumija-san pragaro prieangyje; kurdama šį filmą ji aktyviai bandė pagerinti savo padėtį. Tačiau po to, kai vakar su tavimi susipyko, visa jos energija nukreipta priešinga kryptimi – iš teigiamos į neigiamą. Situacija vis dar galima sutvarkyti, bet jeigu visa tai toliau tęsis, viskas gali tik komplikuotis."

"Trumpai tariant, prašai manęs ją paguosti?"

"Tai juk ne taip ir sunku, ar ne? Tau tereikia su ja susitaikyti."

Ką turi galvoje, sakydamas 'susitaikyti'? Aš niekada su ja gerai nesutariau.

"Hm? Tikėjausi, kad dabar jau būsi nusiraminęs. Ar aš apsirikau?"

Tylėjau.

Priežastis, dėl kurios vakar šitaip buvau ant jos įsiutęs, buvo tai, kad mano širdies gerumas nebegalėjo pakęsti užgauliojamos Asahinos-san reginio... Iš dalies... O gal tai tik kalcio trūkumas. Štai todėl vakar vakare išgėriau visą litrą pieno ir ryte pabudus netikėtai jaučiausi ramus. Nors gal tai tik placebo efektas.

Antra vertus, kodėl aš turėčiau nuryti savo išdidumą ir ją guosti? Kaip į tai bežiūrėtum, ta mergiotė peržengė bet kokias ribas!

Koizumis sukikeno, tarytum išalkęs murkiantis katinas, ir paplekšnojo man per petį.

"Aš tavimi pasikliaunu, vis dėlto, tu jai artimiausias žmogus."

Į Haruhi, kuri sėdėjo už manęs, aš nei karto nepasisukau ir nepasižiūrėjau. Atrodo, kad šiandien Haruhi dangui skiria išskirtinį dėmesį, nes didžiąją laiko dalį praleido žiūrėdama pro langą. Taip tesėsi iki pat pietų.

Kažkodėl, net Tanigučis buvo sumautos nuotaikos,

"Kas ten per filmas? Nesuprantu, kokio velnio aš iš vis ėjau su jumis švaistyti laiką!"

Žiaumodamas pietus savo įtūžį liejo Tanigučis. Per pietų pertrauką Haruhi įprastai nebūna klasėje ir šiandien nebuvo išimtis. Jei ji būtų buvusi čia, jis nekalbėtų tokių dalykų. Jis bailys, kuris prabyla tik kai yra saugu.

"Dėl visko kalta ta Suzumija. Tai bus sumautas filmas, garantuotai!"

Man visiškai nusispjaut į kitų nuomonę. Nelaikau savęs didžiu vadu ir neketinu palikti savo vardą istorijos metraščiuose. Aš tik mažas veikėjas, kuris stovi kažkur kampe ir sau murma. Aš tik sugebu prisikabinti prie visokių nereikšmingų trūkumų savo mamos pagamintame maiste, nors pats visai nemoku gaminti.

Tačiau dėl to negalėjau tylėti, todėl pasakiau:

"Mažiausiai noriu girdėti, kaip tu skundiesi."

Taniguči, ką tu kada nors esi padaręs? Haruhi bent jau dalyvauja mokyklos festivalyje ir iš visų jėgų stengiasi bent ką nors daryti. Žinoma, galų gale ji mums sukelia daugybę rūpesčių, tačiau tai daug geriau, nei visai nieko nedaryti ir visą dieną inkšti. Kvaily tu! Turėtum atsiprašyti visų Japonijos Tanigučių už tai, kad suteršei jų gerą vardą!

"Nagi, Kjonai."

Pabandė įsiterpti Kunikidas:

"Jis tik bando išlieti savo nepasitenkinimą. Iš tiesų, norėtume daugiau praleisti laiko su Suzumija-san. Mes tau labai pavydime, Kjonai."

"Nė velnio!", pasakė Tanigučis, spoksodamas į Kunikidą, "Nežadu stoti į tą prietrankų klubą."

"Keista tai iš tavęs girdėti. Juk tu vos paprašytas ateiti iš karto sutikai? Ir dar toks patenkintas ir laimingas... Net atšaukei visus savo tos dienos planus."

"Baik kabinėtis, mulki!"

Tai štai kodėl Tanigučis toks supykęs? Jis metė visus savo planus vien tam, kad galėtų ateiti ir tapti papildomu filmo aktoriumi, tačiau pasirodė tik vienoje scenoje ir vos nenuskendo. Žinau, jis nusipelnė gailesčio, bet dabar neketinu jo gailėtis, nes esu lygiai tiek pat supykęs.

Žinojau geriau nei kas nors kitas, kad Haruhi filmas buvo toks kvailas, jog niekam nevertėjo jį žiūrėti. Jai rūpi tik lėkti į priekį ir visai nesirūpina dėl pasekmių. Mes filmavome tai, kas tik šaudavo jai į galvą, net neturėdami scenarijaus. Tik genijus sugebėtų tokį filmą padaryti sėkmingu. Be to, mano nuomone, Haruhi neturėjo jokio režisierės talento, tačiau jei žmonės pradės ją dėl to kritikuoti... pala... o kodėl aš šitaip dėl to pykstu?

"Kas nutiko, Kjonai? Atrodo, kad šiandien Suzumija-san daug blogesnės nuotaikos, nei įprastai. Ar kas nors nutiko?"

Išgirdęs Kunikido klausimą, pagalvojau.

Aš buvau toks pat, kaip Tanigučis. Aš juk tik klausiau, ką ji sakė, o po to jai už nugaros keikiau. Žiūrėdamas į šį vyruką aš pajaučiau jame dalelę savęs. Kartais keikiu Haruhi, kartais jaučiuosi bejėgis... Tai mano darbas. Tai buvo vaidmuo, kurį galėjau atlikti tik aš vienas ir niekas kitas.

Jaučiausi toks susierzinęs, kas net maistas atrodė beskonis. Jaučiuosi kaltas prieš savo mamą, kuri man padarė šiuos pietus. Po velnių, Taniguči, tu durnius. Jei nebūtum pasakęs tų beprasmių dalykų, nebūčiau padaręs to, ko vėliau turėjau gailėtis.

Ir ką gi aš padariau?

Aš uždariau savo priešpiečių dėžutę ir išlėkiau iš klasės.

Haruhi buvo klubo kambaryje ir kažką darė, kad galėtų prijungti kamerą prie kompiuterio. Ji atrodė labai nustebusi, kai netikėtai atidariau duris. Kas ten buvo jos kairioje rankoje, bandelė su kariu?

Sunerimusi ji numetė bandelę į šoną, o po to padėjo ranką už savo plaukų... manau. Tada jos juodi plaukai laivai nukrito ties pečiais. Nežinau kodėl, tačiau tai atrodė, lyg ji paskubomis būtų paleidusi už nugaros surištus plaukus. Nors aš to labai atidžiai nepastebėjau, apie tai galėsiu pamąstyti ir vėliau. Aš iš karto pasakiau tai, ką privalėjau:

"Ei, Haruhi."

"Ką?"

Haruhi veidas atrodė kaip katės, pasirengusios gintis. Tada jai tiesiai į veidą pasakiau:

"Mes būtinai sukursime nerealų filmą!"

Štai ką jie vadina impulsu, ar ne? Toks žmogus, kaip aš, turbūt pasiduoda emocijoms kokius du kartus per metus. Vakar buvo viena tų akimirkų. Visa tai tik sutapimas. O šiandien šis impulsas buvo sukeltas dėl Koizumio dviprasmiškų žodžių ir Tanigučio durno veido. Jau neminint nusiminusios Haruhi, kuri privertė mane pasijausti sugniuždytu ir nusiminusiu. Jei būčiau leidęs šiems jausmams kauptis manyje, turbūt galiausiai neatlaikyčiau ir išdaužyčiau klasės langus. Todėl nusprendžiau viską tuoj pat ir išlieti. Kodėl aš privalau pateisinti kiekvieną savo poelgį?

"Hmp."

Įsitikinusi pasakė Haruhi:

"Tai žinoma! Vis dėlto, juk aš režisierė. Sėkmė jau ir taip garantuota. Apie tai nereikia net kalbėti."

Koks lengvabūdis žmogus. Galvojau, kad ji bent truputį įvertins mano poelgį, galbūt net pagirs. Vis dėlto, ta paslaptinga šviesa, tviskanti Haruhi akyse, vėl iš naujo liepsnojo pasitikėjimu savimi. Neturiu žalio supratimo, iš kuri gi ji gauna tam kuro. Ji tiesiog pernelyg paprasta. Ji lyg RPG bosas, kuris nesiliauna ant savęs naudoti gydymo burtus, nors antra vertus, dėl ko gi jaudintis? Jai reikia būti labiau subalansuotai. Ji turėtų vienu smūgiu nugalabyti visus veikėjus ir ekrane išmesti "Game Over"... Nors apie ką aš čia kalbu? Na, taip, tokie stresą malšinantys žaidimai paprasčiausiai neegzistuoja. Aš nelabai žinau, apie ką kalbu, nes tai visai neturi prasmės, tačiau trumpai tariant, man paprasčiausiai nepatiko matyti nusiminusią Haruhi ir nebenoriu jos daugiau tokios matyti. Tegul ji toliau nesiliaudama bėga tuos maratonus, kurie yra beprasmiai, beribiai ir be tikslo. Tiesiog... Jei ji netikėtai sustotų savo kelyje, imtų ir pasąmoniškai sukurtų kažką visai nereikalingo, tai viskas.

...Štai apie ką aš tada galvojau.

Tą pačią dieną po pamokų...

"Ar negalėjai to pasakyti geriau?", paklausė Koizumis.

"Atsiprašau.", atsakiau.

"Žinoma, tu iš tiesų ją pralinksminai, tačiau aš norėjau, kad tai būtumei išreiškęs... nesukeldamas papildomų sunkumų."

"...Atsiprašau."

"Vietoj to, kad būtume sugrįžę į normalią padėtį, situacija dabar tapo dar drastiškesnė."

"..."

"Bus neįmanoma visą tai nuslėpti."

Man begalvojant Koizumis ramiai į mane pasižiūrėjo. Neatrodė, kad jis mane kaltintų, tačiau jo balsas skambėjo labai jau melancholiškai. Nejaugi? Situacija tikrai pablogėjo ir panašu, kad dėl viso to kaltas esu aš.

O kodėl gi? Iš kur gi turėčiau žinoti?

Visur žydėjo sakuros. Tai buvo tas pats takas prie upės, kur Asahina-san man atskleidė savo paslaptį. Dar kartą patikslinsiu, koks metų laikas: šiuo metu ruduo. Žinoma, ore vis dar buvo vasaros karščio likučių, tačiau paprastai japoniškos sakuros pražysta pavasarį. Visai priimtina, jei augalas pražysta šiek tiek anksčiau, nei įprasta, tačiau pusę metų yra tiesiog absurdiška. Ar sakuros drauge su saule visai išsikraustė iš proto?

Krentant sakurų žiedlapiams, atrodė, kad tik Haruhi varikliai veikia pilnu pajėgumu. Vilkėdama savo ankštą padavėjos kostiumą, Asahina-san svirduliavo, nerasdama sau vietos. Turbūt ji buvo tokia sunerimusi dėl to, kad pamatė kaip sakuros žydi ne tuo metų laiku.

"Tai nepakartojama! Aš kaip tik galvojau apie sceną su sakuromis! Šis gamtinis fenomenas nutiko pačiu metu!"

Sušuko Haruhi, versdama Asahiną-san visaip pozuoti.

Vis dėlto, tai buvo beviltiška. Jei tik žmogus padaro kažką impulsyvaus, ateityje jis garantuotai turės kankintis. Atrodo, kad šią pamoką be perstojo turėjau mokytis visus praėjusius šešis mėnesius.

Taigi, nesvarsčiau, ar "turėjau tai padaryti kitaip", o labiau, kad "iš viso neturėjau to daryti". Iš tiesų, kokia neigiama mintis. Kas nors duokit man šautuvą! Tikrą! Ne žaislinį!

Sakuros pradėjo žydėti maždaug po pietų, o vakare pradėjo kristi jų žiedai. Vietinė televizijos stotis net pranešė apie tai, kaip apie "Rudens Fenomeną". Tikiuosi, kad jie palaikys tai kokiu nors vietiniu incidentu. Paprasčiausiai suverskite kaltę pastarųjų metų klimato pokyčiams, gerai?

"Atrodo, kad ir Suzumija-san taip galvoja."

Pasakė Koizumis, eidamas petys petin su Asahina-san. Koizumio, turinčio tik gerą išorinę išvaizdą, ir Asahinos-san, turinčios visapusišką grožį, reginio būtų pakakę, kad įsiutintų viso pasaulio vyrus. Tai tikrai mane nervina.

Skraidantys žiedlapiai Nagato nekėlė jokio įspūdžio. Kaip visada, nulis emocijų. Ji tiesiog tuščiu žvilgsniu spoksojo į medžius, kurių biologinis laikrodis išprotėjo. Rožiniai lapeliai leidosi ant jos juodos mantijos, sukeldami kontrastingą efektą. Beje, ar ji žino apie balandžius?

"Sugalvojau! Pagaukim katiną!"

Netikėtai pareiškė Haruhi.

"Ragana turi turėti pagalbininką, o kas gali labiau tikti, nei katinas? Kur galėtume rasti juodą katiną? Ir būtinai grynaveislį."

Palauk, ar Nagato neturėjo būti piktoji ateivių burtininkė?

"O koks skirtumas? Aš taip dabar įsivaizdavau. Kur galėtume gauti katiną?"

"Naminių gyvūnų parduotuvėje."

Nelauktai, išgirdusi mano pasiūlymą Haruhi pakeitė nuomonę:

"Tiks ir benamis. Iš pradžių nusipirkti, po to grąžinti – per daug rūpesčių. Ar yra kur nors vieta, kur galėtume rasti benamių kačių. Juki, gal tu žinai?"

"Žinau."

Nagato truputį linktelėjo galva, o po to pradėjo eiti, tarytum religinė lyderė, vedanti mus į Pažadėtąją Žemę. Įdomu, ar yra kas nors, ko Nagato nežino? Jei paklausčiau, kur aš prieš penkerius metus pamečiau piniginę, ji tikriausiai pasakytų. Tada joje buvo visos mano santaupos – apie 500 jenų.

Po maždaug penkiolikos minučių mes pasiekėme prašmatnaus daugiabučio, kuriame visai viena gyveno Nagato, kiemą. Jame buvo gerai prižiūrėta veja, apsodinta medžiais, kurie iš lauko užstojo vaizdą. Ten buvo susirinkusios kelios katės, kurios atrodė kaip benamės, nors žmonių nebijojo. Kai prie jų priėjome, jos nebandė pabėgti. Gal jos galvojo, kad mes ketiname jas pašerti? Kai kurios net pradėjo murkti mums po kojų. Haruhi pakėlė vieną iš kačių ir pasakė:

"Ar čia nėra juodų katinų? Na, tada tiks šitas!"

Jis buvo triplaukis ir be to patinas. Vis dėlto, Haruhi net nenutuokė, koks egzotiškas šis katinas, ir atsitiktinai jį išsirinkusi visai nebuvo nustebinta. [Dėl genetikos savybių tokia kailio spalva ir buvimas patinu yra labai retas – 1 iš 10000]

"Štai, Juki. Tai tavo partneris. Gražiai sutarkite."

Nagato paėmė trispalvį katiną, žiūrėdama tuščia veido išraiška, lyg būtų paėmusi krūvą skrajučių, kurias dalina gatvėje. Katinas taip pat nerodė jokios reakcijos.

Netrukus prasidėjo filmavimas. Tame pačiame daugiabučio kieme. Akivaizdu, kad vieta ir pasakojimo tęstinumas filme tapo visiškai nebesvarbus. Mano kamera jau buvo prikimšta scenų, kurios tiesiog tik šaudavo režisierės galvoje. Juk aš neturėsiu visas šias scenas sumontuoti į rišlią istoriją, ar ne?

"Juki, pulk Mikuru-čian!"

Gavusi Haruhi įsakymą, Nagato nesujudėjusi linktelėjo galva ir tapo juodąja burtininke, turinčia katiną ant savo kairiojo peties. Kaip tai bežiūrėtum, katinas atrodė per sunkus. Laimei, katinas buvo paklusniai įsikabinęs į Nagato petį, tačiau dėl to visas jos kūnas buvo pakrypęs į šoną, visaip bandant neleisti jam nukristi ant žemės. Likdama tokioje nenatūralioje pozicijoje Nagato pamojo lazdele į Asahiną-san:

"Še tau."

Spėju, kad šioje scenoje iš Nagato lazdelės turėtų sklisti neįtikėtini spinduliai, ar ne?

"...Kjaa!"

Suklykė Asahina-san, tarytum kankintųsi nuo nepakeliamo skausmo.

"Nuostabu, baigta!"

Patenkintai sušuko Haruhi, o aš iš karto nustojau filmuoti, tuo tarpu Koizumis į šoną padėjo savo laikytą atspindinčią plokštę.

"Katinas turėtų kalbėti. Juk vis dėlto, jis raganos katinas. Kartais turėtų pasakyti ką nors sarkastiško."

Tai nesąmonė!

"Tavo vardas bus Šiamisenas. Nagi, Šiamisenai! Ką nors pasakyk!"

Kaip jis turėtų kalbėti? Ne... iš tikrų, prašau, nekalbėk.

Turbūt mano maldos buvo išgirstos, nes katinas, nelaimę pranašaujančiu vardu Šiamisenas, nepradėjo kalbėti japoniškai. Nekreipdamas dėmesio į Haruhi komandą, jis pradėjo laižyti savo uodegą. Žinoma, tai buvo savaime suprantama, tačiau vis tiek iš palengvėjimo atsidusau. [Šiamisenas – japoniškas styginis instrumentas. Klasikinis šiamisenas būna apmuštas katės kailiu]

"Viskas einasi pagal planą."

Haruhi peržiūrėjo šiandien nufilmuotą medžiagą ir linksmai nusišypsojo, lyg jos rytinės depresijos nebūtų nei buvę. Buvo puiku, kad ji taip greitai sugebėjo atsigauti. Bent kartą sukėlė man gerą įspūdį.

"Kjonai, tu būsi atsakingas už katino priežiūrą."

Haruhi sulenkė savo režisierės kėdę ir davė man šį nepagrįstą nurodymą.

"Kai parsineši jį namo, gerai juo pasirūpink. Mums toliau jo reikės filmavimui. Ir gerai jį išdresiruok! Iki rytojaus išmokyk kokio nors triuko, pavyzdžiui, peršokti per degantį lanką ar panašiai."

Jeigu jis taip kantriai laikėsi ant Nagato peties, turbūt buvo labai paklusnus katinas.

"Šiandien viskas! Rytoj paskutinė filmavimo diena! Šiandien filmavimas ėjosi sklandžiai, istorija tuoj pasieks kulminaciją ir visi buvo puikios savijautos! Visi atgaukite jėgas, nes rytoj mums jos vėl reikės!"

Haruhi pamojo savo garsiakalbiu ir mus paleido, o po to išėjo namo, niūniuodama sau teminę filmo "Blade" dainą.

"Ech..."

Mes abu su Asahina-san sutartinai atsidusome. Koizumis pasikišo atspindinčią lentą po ranka ir pasirengė išeiti, tačiau Nagato, tuščiu, kaip rašiklis be rašalo, žvilgsniu toliau spoksojo į Šiamiseną.

Aš priklaupiau ir paglosčiau katino galvą:

"Puikiai padirbėjai. Vėliau tau nupirksiu kačių ėdalo. O gal labiau norėtum sardinių?"

"Tinka abu."

Atsakė aiškus vyriškas baritonas. Tai nebuvo vieno iš mūsų balsas. Apsižvalgiau ir pamačiau priblokštus Koizumio ir Asahinos-san veidus, o po to pasisukau link šaltakraujo Nagato veido. Jie visi buvo nukreipę žvilgsnius į vieną vietą – mano kojas.

Ten prie mano kojų tupėjo katinas ir žiūrėjo į mane savo plačiai atmerktomis akimis.

"Ei.", šūktelėjau "Tu tai pasakei, Nagato? Aš klausiau ne tavęs, o katino."

"Aš irgi taip pagalvojau, todėl tau ir atsakiau. Ar pasakiau ką nors neteisingai?"

...Atsakė katinas...

"Na, tai staigmena..."

Pasakė Koizumis.

"Neįtikėtina. Katinas iš tikrųjų kalba..."

Pasakė Asahina-san.

"..."

Nagato toliau tylėdama pakėlė Šiamiseną, kuris vėl prabilo:

"Aš negaliu suprasti, kodėl jūs tokie nustebę."

Pasakė jis, įsikabindamas į Nagato pečius.

Demonas katinas... Kiek metų turi pragyventi, kad galėtum evoliucionuoti iki tokio taško?

"Aš tuo pats nesu tikras. Laiko sąvoka manęs neliečia. Kas yra dabartis? Kas yra praeitis? Tai manęs nedomina."

Tik pagalvok – šitas kačiūkštis ne tik kalba, bet dar ir nusimano filosofijoje! Nepasidaryk pasipūtęs, tu tik gauruotas kamuolys. Juk nenori atsidurti muzikos instrumentų parduotuvėje, ar ne? Arba būti parduotas per internetinį aukcioną?

"Akivaizdu, kad tu gali girdėti, kaip aš skleidžiu žmonių kalbos garsus, bet ar kai kurios papūgų rūšys negali to paties? Kaip tu gali patvirtinti, kad mano sukelti garsai perteikia žodinę prasmę?"

Apie ką jis po galais šneka?

"Em, na... iš to, kad tu atsakinėji mano klausimus."

"O ar negali būti taip, kad mano balsas tiesiog sutampa su tavo atsakymu?"

"Bet tokiu atveju, ar tai nereikštų, kad visų žmonių tarpusavio pokalbiai yra beprasmiai?"

Kokio velnio aš taip rimtai diskutuoju su katinu? Benamis katinas Šiamisenas pasilaižė leteną, pasikasė už ausies ir pasakė:

"Būtent. Nors tu bendravai su ta mergina, tačiau niekas negali būti tikras, ar judu perteikėte tai, ką abu norėjote pasakyti."

Rimtu balsu pasakė Šiamisenas.

"Taip todėl, nes kiekvienas žmogus priklausant nuo situacijos nebūtinai sako, ką galvoja.", pasakė Koizumis.

Tu geriau jau nutilk!

"Kai dabar tai paminėjai... atrodo, tiesa," pasakė, Asahina-san.

Atsiprašau, bet ar taip pat negalėtumei patylėti?

Apžiūrėjau visas kitas ant vejos buvusias kates, tačiau, išskyrus Šiamiseną, visos katės leido tik "miau" ir "murr" garsus. Atrodo, kad tik šitas katinas buvo įgavęs sugebėjimą kalbėti žmonių kalba.

Apžiūrėjau visas kitas ant vejos buvusias kates, tačiau, išskyrus Šiamiseną, visos katės leido tik "miau" ir "murr" garsus. Atrodo, kad tik šitas katinas buvo įgavęs sugebėjimą kalbėti žmonių kalba.

Dėl visko kalta ta kvaiša.

"Regis, atsidūrėme nepavydėtinoje situacijoje."

Koizumis grakščiai gurkštelėjo savo kavos ir tęsė:

"Atrodo, kad mes nuvertinome Suzumiją-san."

"Ką turi galvoje?", tyliai paklausė Asahina-san.

"Suzumijos-san sukurto filmo pasaulis pradėjo tapti šios tikrovės dalimi. Jos įsivaizduotas filmo turinys akivaizdžiai pasirodė šiame pasaulyje ir tapo dalimi mūsų realybės. Taip, Asahina-san galėjo šaudyti lazerius, o katinas pradėjo kalbėti. Jei ji netikėtai pasakys, 'Noriu nufilmuoti sceną, kurioje ant Žemės nukrenta milžiniškas meteoritas' tai gali imti ir nutikti."

Šiuo metu, išskyrus Haruhi, visi kiti keturi Komandos SOS nariai buvo susirinkę kavinėje priešais stotį. Koizumis pasiūlė nepaprastosios padėties susirinkimą, aptarti galimus atsakomuosius veiksmus prieš Haruhi, ir visų buvo vieningai sutikta. Panašu, kad padėtis darosi sudėtinga. Iš pirmo žvilgsnio mes atrodėme kaip šutvė moksleivių, drauge susirinkusių kavinėje linksmai paplepėti (nors čia vienintelis Koizumis linksmai šypsojosi), nors čia iš tikrųjų vyko kažkas panašaus į piktadarių rezgamus kėslus, kaip neleisti Teisingumo Gynėjai panaudoti savo supergalias. Be to, mes palikome Šiamiseną laukti lauke ant vejos, ir išskirtinai pabrėžėme, kad su niekuo nekalbėtų ir neatsakinėtų į niekieno klausimus. Katinas neatrodė nepatenkintas, paprasčiausiai atsakė "Gerai." ir mums einant į kavinę tyliai atsisėdo po medžio, augusio prie kelio, šešėliu.

"Kas dabar nutiks...?"

Asahina-san atrodė labai susirūpinusi. Vargšei merginai tai turbūt labiausiai svarbu, nes Haruhi filmas ją visam laikui traumavo. Nagato išliko su savo tuščia išraiška, toliau vilkėdama savo juodą kostiumą.

Koizumis dar kartą atsigėrė savo karštos kavos ir pasakė:

"Žinau tik tiek, kad negalime visiškai nepaisyti į Suzumiją-san."

Vienu gurkšniu išgėriau vandenį su ledu, nes jau buvau pabaigęs savo obuolių arbatą:

"Tai kaip turėtume sulaikyti Haruhi? Dabar tai sudėtinga."

"Klausi, kaip? Kas šiame filmavimo etape sugebėtų ją sulaikyti? Aš asmeniškai tam neturiu pasitikėjimo savimi."

Aš irgi.

Kai tik Haruhi užveda savo variklį, ji lekia į priekį nesustodama, kol pati jo neišjungia. Ji buvo lyg žuvis, kuri numirtų, jei nustotų plaukti. Galiu lažintis, kad jei atsektume jos genealoginį medį, kažkur tarp jos protėvių rastume tuną ar kokią skumbrę.

Atrodė, kad Nagato apie nieką negalvoja, kol tyliai gėrė savo migdolinę arbatą. Galbūt ji tikrai apie nieką negalvojo, o galbūt ji viską suprato ir jai nebuvo būtina apie kažką galvoti. Nors tikriausiai ji tiesiog nekalbi. Net po šešių mėnesių, praleistų su ja, man vis dar sunku perprasti, apie ką ji galvoja.

"O kaip tu Nagato? Ką tu apie tai galvoji?"

"..."

Nesukeldama jokio garso Nagato padėjo savo puoduką ant lėkštutės ir grakščiai pasukusi savo galvą į mane pasakė:

"Priešingai, nei praėjusį kartą, Suzumija Haruhi nepradings iš šio pasaulio."

Jos balsas buvo šaltas ir aiškus.

"Integruotos Informacijos Minčių Esybė yra nuomonės, kad to pakanka."

Koizumis grakščiai pridėjo savo ranką prie kaktos ir pasakė:

"Tačiau mums tai keltų rūpesčių."

"Ne mums. Mes tikimės pamatyti pasikeitimų atsiradimą mūsų stebimame objekte."

"Tikrai?"

Koizumis nusprendė nebekreipti dėmesio į Nagato ir vėl pasisuko link manęs.

"Taigi, kokiu žanru turėtume laikyti Suzumijos-san filmą? Tai mums būtina apibrėžti."

Ech, jis vėl pradėjo kalbėti savo nesuvokiama kalba.

"Esminė filmo struktūra gali būti padalinta į tris dalis. Pirmojoje, viskas nutinka kažkokiuose rėmuose. Antrojoje, prasiveržiama pro šiuos rėmus ir sukuriami nauji. Trečiojoje, pažeisti rėmai pataisomi į pradinę padėtį."

Kaip ir tikėjausi, jis pradėjo skiesti vieną iš savo ilgų kalbų marsietiškai, kuriuos žmones verstų pagalvoti "Apie ką jis po velnių čia šneka?". Asahina-san, tau nereikia klausytis šito mėšlo!

"Kadangi mes egzistuojame šiuose rėmuose, jeigu norime suprasti mūsų pasaulį, turime vadovautis racionaliu mąstymu arba perprasti jį praktiniu stebėjimu."

Apie kokius "rėmus" tu iš viso šneki?

"Laikykime pasaulį, kuriame dabar gyvename, 'tikrove'. Jo priešingybė, filmas, kurį kuria Suzumija-san, mums yra fantastika."

Ar tai ne savaime aišku?

"Tikroji problema ta, kad fantastinio pasaulio dalykai dabar paveikia mūsų 'tikrovę'."

Stebuklingosios Mikuru akys, balandžiai, sakuros, katinas.

"Mes turime nebeleisti fantastiniam toliau skverbtis į mūsų tikrovę."

Man visada atrodė, kad kalbant apie šiuos dalykus Koizumis dėjo itin daug entuziazmo ir iš tiesų atrodė linksmas. Kaip priešingybę jam, nusprendžiau nutaisyti niūrų veidą.

"Šio filmo kūrimas veikė kaip filtras, kuriame Suzumija-san galėjo leisti pasireikšti savo galioms. Kad to išvengtume, turime priversti Suzumiją-san suprasti, kad 'visa tai tik išgalvota'. Vis dėlto, šiuo metu ji nežinodama yra ištrynusi ribas tarp fantastikos ir realybės."

Tik pažiūrėk, koks tu sudomintas.

"Mes turime rasti protingą būdą, kaip įrodyti, kad fantastinio pasaulio dalykai nėra tikri. Mes turime būti tikri, kad filmas bus užbaigtas suprantamu būdu."

"Tai kaip tu ketini pagrįsti faktą, kad katės dabar gali šnekėti?"

"Pagrįsti būtų netinkamas žodis. Tokiu atveju tada būtų sukurtas pasaulis, kuriame katės gali kalbėti. Mūsų 'tikrovėje' katės negali kalbėti. Pasekmės būtų siaubingos, jei niekam tai nebeatrodys klaidinga, nes mūsų pasaulyje katėms paprasčiausiai neįmanoma kalbėti."

"O tada kaip dėl ateivių, keliautojų laiku ir esperų? Ar jų egzistavimas tik tikimybė?"

"Na, žinoma, nes šiuo metu jie egzistuoja. Mūsų pasaulyje tai labai normalus dalykas, tačiau yra sąlyga, kad mes negalime apie tai leisti sužinoti Suzumijai-san."

Nejaugi?

"Sakykime, kad pasaulis iš toli yra kažkieno stebimas. Jei tas asmuo tikės, kad 'tikrasis pasaulis' yra toks, kokiu tu jį anksčiau laikei, t.y. pasaulis, kuriame nėra antgamtinių fenomenų – ateivių, keliautojų laiku ir esperų – tada ši 'realybė' būtų visiškai fantastinis pasaulis."

Tu čia šneki apie tikrąjį Dievą, ar ką?

"Tačiau taip būna tik tada, kai stebima iš toli. Tu asmeniškai įsitikinai, kad antgamtiški fenomenai iš tikrųjų egzistuoja šiame pasaulyje – kas apima Nagato-san ir mane. Ir kadangi mes čia esame, tu turi pripažinti tikrovę visai naujuose rėmuose. Esu tikras, kad tavo požiūris į pasaulį visiškai kitoks, nei prieš metus."

Tikriausiai būčiau laimingesnis, jei viso to ir nebūčiau sužinojęs.

"Kaip turėčiau tai paaiškinti? Hmm, esame tikri dėl vieno. Dabartinė Suzumijos-san padėtis panaši į tavąją praeityje. Kitaip tariant, ji vis dar nepakeitusi savo požiūrio į realybę. Nors ji daug šneka apie tokius dalykus, giliai savyje ji vis dar netiki, kad tokie antgamtiniai fenomenai iš tikrųjų egzistuoja. Imkime, pavyzdžiui, tai, ką ji matė; atsiradimą Uždarojoje Erdvėje ir Avatarus ji palaikė sapnu. Kadangi sapnas nėra tikras, šio pasaulio 'tikrovė' išliko nepasikeitusi."

Buvo taip nutikę.

"Tiesa, todėl jei Suzumija-san fantastiką laikys tikrove, kalbančios katės garantuotai taps tikrovės dalimi. Kalbančios katės – kaip tai įmanoma? Tam būtinas tinkamas pasaulio perkūrimas. O Suzumija-san, sukurdama pasaulį, kuriame katės gali kalbėti, nepavers to pasaulio į visišką absurdą? Atrodo, kad ji neketina sukurti mokslinės fantastikos pasaulio. Sprendžiant iš jos mąstymo pobūdžio, jokios problemos jai nekels rūpesčių, nes pasaulio logiką pakeis fantastika. Jokios teorijos ar pateisinimai, kodėl katės kalba, jai nereikalingi. Kalbančios katės egzistuoja – tai faktas, kurio daugiau nei pakanka. Kaip, kodėl – tokie klausimai nekils, pasaulis taps vieta, kurioje katėms kalbėti yra įprasta."

Koizumis padėjo savo kavos puoduką ir pirštu braukdamas per jo kraštą pasakė:

"Tai būtų problematiška, nes tai paneigtų visas žmonijai jau žinomas sąvokas. Aš savotiškai gerbiu žmones už, kaip jie daro stebėjimus ir prieina išvadas. Tačiau jeigu kalbančios katės gamtoje anksčiau nebuvo pastebėtos, tikėtis joms atsirasti yra neįmanoma. Mūsų pasaulyje tai būtų visiškai neįtikėtina."

O kaip tada tu? Ar esperai ne tas pats, kaip ir kalbančios katės?

"Tu teisus. Šiam pasauliui mes taip pat vis dar esame anomalijos, kurios pažeidžia originalaus pasaulio tvarką. Mes egzistuojame tik dėl Suzumijos-san. Taip pat ir katinas – Suzumija-san norėjo, kad jis atsirastų filme, todėl jis ir egzistuoja. Mano supratimu, Suzumija-san bando sukurti sąsają tarp tikrojo pasaulio ir jos kuriamo fantastinio filmo turinio."

Dabar ne laikas kažką suprasti, dabar laikas sugalvoti, ką mums daryti!

"Štai todėl mums būtina nuspręsti, kokiam žanrui priklauso šis filmas."

Kaip norėčiau, kad žinotum, kas yra ribos! Tu turbūt labai jau patenkintas tuo, kaip sugebi rėžti tas ilgas kalbas, bet bent pamėgink pagalvoti, kaip jaučiasi klausytojas! Tos tavo begalinės kalbos tokios pat nervinančios, kaip tos, kurias kiekvieną savaitę per rytinį susirinkimą daro direktorius. Tik pažiūrėk, Asahina-san visai pasimetė.

Visgi, Koizumis net neketino sustoti.

"Jei visa tai nutiktų fantastiniame pasaulyje, tada nereikėtų jokio paaiškinimo, kodėl katės gali kalbėti ar Asahina-san gali iš akių šaudyti spindulius. Tame pasaulyje tai būtų 'savaime suprantamas dalykas'."

Pasukau žvilgsnį link lango, kad įsitikinčiau, jog ten tebėra Šiamisenas.

"Tačiau jeigu atsirastų pagrindas, dėl kurio katės galėtų kalbėti, o Mikuru Spinduliai egzistuoti, tada įmanoma, kad tai kada nors bus atrasta. Tikrovė, kurioje katės gali kalbėti, o Asahina-san šaudyti spindulius iš tikrųjų egzistuoja, tik niekas to dar nepatvirtino stebėjimais, tačiau jų egzistavimas galiausiai būtų įrodytas. Vis dėlto, nuo to momento visiškai pasikeistų pasaulis. Tada mes privalėtume pertvarkyti savo žinias apie šį pasaulį, iš tokio, kuriame antgamtiniai nutikimai neegzistuoja, į tokį, kuriame egzistuoja. Pasaulis, kurį būtume seniau pažinoję, taptų fantastiniu pasauliu."

Giliai atsidusau. Ar neįmanoma jį nutildyti?

Trumpai tariant, jis bando pasakyti, kad mums reikia pakankamo pateisinimo, dėl kurio egzistuoja kalbančios katės. Tačiau tokiu atveju, kaip paaiškinti tavo, Nagato ir Asahinos-san egzistavimą? Ar tu, drauge su jomis, nesi dalis tų antgamtinių fenomenų?

"Tau tikriausiai taip atrodo ir nereikia tolimesnių paaiškinimų. Tau pasaulis jau pasikeitė. Juk tas pasaulis, kurį pažinojai tada, kai įstojai į gimnaziją, labai skiriasi nuo to, kurį pažįsti dabar? Tavo tikrovės suvokimas visam laikui pasikeitė. Ar nebuvai susidūręs su kitomis realybėmis? Ir ar tu pats neįsitikinai, jog tokie žmonės, kaip aš, iš tikrųjų egzistuoja?"

"Ką tu bandai man pasakyti?"

"Grįžkime prie pokalbio, apie patį filmą. Filmas, kurį bando sukurti Suzumija-san, turbūt gali priklausyti fantastikos žanrui. Šiame filme nereikia jokios priežasties, dėl kurios katės gali kalbėti ar Asahina-san ir Nagato-san gali naudoti magiškas galias. Tiesiog pakanka to, kad taip yra."

Vadinasi, mums reikia tik suteikti kažkokį paaiškinimą, dėl ko egzistuoja demoniškas katinas, padavėja iš ateities ir piktoji ateivių ragana?

"Tai taip pat nepriimtina. Priešingai, suteikdami paaiškinimą jų egzistavimui mes viską tik apsunkintume. Jeigu stebėtojas, pažiūrėjęs filmą nuo pradžių iki pabaigos, bus įsitikinęs, kad 'pasaulis pasikeitė', tada toks jo būvis bus pastebėtas ir įsisąmonintas, o pasaulis pasikeis į tokį, kuriame visai nekeista, kad katės kalba. Aš visai nenoriu, kad pasaulis pasidarytų dar painesnis, nei jau dabar yra."

Aš irgi nenoriu. Turbūt vieninteliai, kuriems tai visai nekeltų rūpesčių, yra Nagato ir jos valdžia.

"Kaip užsiminiau anksčiau, mums reikia nuspręsti šio filmo žanrą, tai yra, kokio žanro siekia šis filmas. Šis žarnas turėtų leisti logiškai paaiškinti visas paslaptis ir antgamtinius nutikimus, įvykusius filme, o turėdamas priimtiną pabaigą galėtų sugrąžinti pasaulį į jo pradinę formą. Yra tik vienas žanras, kuris siužeto pabaigoje leistų pasauliui būti atkurtam ir sugebėtų rasti atsakymą į visokius paslaptingus nutikimus."

Ir koks gi?

"Misterija. Galima net sakyti, kad klasikinė misterija. Jei veiksmas laikysis šio žanro bruožų, tariamai neįtikėtini reiškiniai išliks 'tariamai neįtikėtini', tačiau patys nesukels jokių antgamtinių padarinių. Kalbantis katinas, mirtini Asahinos-san spinduliai – jie visi pasirodys tik kaip kažkokia prašmatni apgaulė. Tokiu atveju mūsų tikrovė išliktų nepakitusi."

Kavinės padavėja atrodė ganėtinai sutrikusi dėl Asahinos-san kostiumo, tačiau rinkdama mūsų tuščias stiklines apsimetė, kad jo nemato. Koizumis palaukė, kol ji nueis, o po to tęsė:

"Žinoma, katinas, kalbantis žmonių kalba, yra už sveiko proto ribų, vis dėlto, jis egzistuoja. Kitaip tariant, dalykai, kurie neturėtų egzistuoti, dabar yra atsiradę. Mūsų pasauliu tai itin žalinga."

Jis pirštu spragtelėjo vandens lašelius, esančius ant savo stiklinės, ir pasakė:

"Tam, kad išspręstume šią situaciją, filmas privalo turėti pagrįstą pabaigą. Tokią, kuri teoriškai galėtų paprieštarauti kalbantiems katinams, keliautojams iš ateities ir ateiviams, ir žmonėms būtų įtikinanti... nors tiksliau, Suzumijai-san."

"Ar yra tokia pabaiga?"

"Žinoma! Tai labai paprasta. Pabaigai mums tereikia surasti tobulą paaiškinimą, dėl kurio anksčiau nutiko visi nepaaiškinami dalykai."

Na, sakyk.

"Visa tai tik sapnas."

"..."

Mes buvome apimti kurtinančios tylos. Galiausiai, Koizumis pridūrė:

"Aš nejuokauju..."

Paniekinančiai pasižiūrėjau į šį žmogėną, kuris aplink pirštą suko savo plaukų sruogą, ir pasakiau:

"Ar tikrai galvoji, kad Haruhi sutiks su tokiu paaiškinimu? Ji rimtai pasiryžusi laimėti prizą, jai visai nusispjaut, ar filmas tikras, ar ne. O dabar sakai, kad visa tai tik sapnas? Nesvarbu, kokia ji buka, ji nesutiks su tokia kvaila pabaiga."

"Žinoma, priimant šią išvadą būtina atsižvelgti ir į jos nuomonę, tiesiog tokia pabaiga labiausiai patogi mums. Jeigu visas filmo turinys bus tik sapnas, apgaulė ar išsigalvojimai, tai bus pats geriausias įmanomas sprendimas."

Gal tau... Nors tikriausiai man tai irgi būtų neblogas sprendimas, tačiau ką apie tai manytų Haruhi? Ji turbūt sugalvojo kokią nors labai šokiruojančią pabaigą, kuria nežmoniškai didžiuojasi.

Be to, nebenoriu daugiau klausytis jo kalbų apie sapnus, kurios tokios ilgos ir nuobodžios, o suprasti jas gali tik jis vienas.

Pakeliui namo nusprendžiau užeiti į prekybos centrą. Nupirkau pigiausio kačių kraiko ir kačių ėdalo, už ypatingai nupigintą kainą, ir dėl visa pikto pasiėmęs čekį išėjau iš parduotuvės. Šiamisenas savo letena nusišluostė savo veidą ir į mane pasižiūrėjo. Kai tik pradėjau eiti, katinas sekė iš paskos.

"Dabar klausykis. Kaip grįšim namo, nekalbėk ir elkis taip, kaip turėtų elgtis katinas."

"Nesuprantu, ką turi galvoje sakydamas, 'elgtis kaip katinas', bet kadangi taip sakai, taip ir darysiu."

"Nekalbėk! Ir į viską atsakyk 'miau'."

"Miau."

Mano sesuo ir mama išpūtė akis, kai pamatė, kad namo parnešiau benamę katę. Panaudojau tokį, iš anksto sugalvotą pasiteisinimą: "Jo savininkui reikėjo išvykti, todėl jis paprašė manęs juo pasirūpinti". Jos su malonumu su tuo sutiko, ypač mano sesuo, kuri džiugiai glostė Šiamiseną, kol demoniškas katinas paprasčiausiai murkė. Nemanai, kad tai ne itin katiniška?

Po palyginti ramios nakties, šiandien vėl turėjau grįžti į mokyklą. Nesijaučiau jaukiai palikdamas Šiamiseną namuose, todėl jį drauge atsinešiau į mokyklą. Kai pabandžiau jį įsidėti į krepšį, jis pagyrūniškai atsakė "Gerai, tada" ir įsiropštė į krepšį. Paleisiu jį kur nors netoli mokyklos.

Iki mokyklos festivalio liko vos kelios dienos ir bruzdesys mokykloje, lyg sutartinai su Haruhi nuotaika, augo. Kas nutiko vakarykštei atsipalaidavusiai atmosferai?

Nuo ankstyvo ryto čia buvo pilna muzikos instrumentų garsų ir dainuojančių žmonių balsų. Visur buvo žmonių, darančių visokius ženklus ir reklamas. Čia net buvo žmonių, kurie visur klajojo, apsirengę keistais kostiumais, nors net nenutuokiau, kokioje veikloje jie dalyvauja. Iš to galima spręsti, kad visai nebūtų keista, jei koks vienas ar du slaideriai iš paralelinės visatos įsilietų į šią minią. Vieninteliai žmonės, kurie neturėjo jokio entuziazmo, buvo iš klasės 1-5. Gal dėl to, kad visą jų entuziazmą išsiurbė Haruhi?

Kai įėjau į klasę, radau Haruhi jau sėdinčią savo vietoje ir kažką su užsidegimu rašančią.

"Tai galiausiai nusprendei parašyti scenarijų?"

Nuėjau prie savo suolo ir paklausiau. Haruhi garsiai suprunkštė ir pakėlusi galvą atsakė:

"Aišku, ne! Tai reklaminė filmo skrajutė!"

"Parodyk."

Ji pakėlė savo sąsiuvinį ir atkišo jį priešais pat man nosį.

Pilna Asahinos Mikuru-čian neįkainojamų slaptų video kolekcija! Gailėsitės jei tai praleisit!

Komanda SOS išdidžiai pristato – labiausiai stulbinantis metų filmas! Ateikit ir pamatykit!

Po apačia buvo prirašyta visokių beprasmių dalykų su komentarais mažesniu šriftu apie tai, kaip netrukus baigiasi metai. Aš visai dėl to neprieštarauju, tačiau ar tai nesuklaidins žmonių pagalvoti, kad tik Asahina-san pasirodys šiame filme? Jei kas nors iš tikrųjų sugebės suvokti, koks čia per filmas, vien perskaitęs tą reklamą, tada jis nusipelnė mano pagarbos. Atvirai kalbant, net aš, operatorius, nesupratau, kokį filmą mes kuriame, nors nelabai ir turėjau progą pareikšti savo nuomonę šia tema. O pati Haruhi ką nors supranta? Vis dėlto, ji tikrai moka daug prirašyti į tokią skrajutę.

"Padarysiu šitos skrajutės kopijų ir per mokyklos festivalį dalinsiu jas prie mokyklos įėjimo. Hmm, bus tiesiog puiku! Jeigu mergina zuikė pasirodys tik per festivalio dieną, net Okabė neturės prie ko prikibti, ar ne?"

Na, ne, manau, kad turėtų. Vis dėlto, čia paprasta prefektūrinė gimnazija, turinti griežtas taisykles. Pakaks gal mokytojams kelti galvos skausmą!

"Be to, Asahina-san turės ruoštis savo klasės kavinei. Jau neminint Koizumio ir Nagato, kurie turi savo klasės veiklas. Mes būsim vieninteliai laisvi tą dieną."

Haruhi įtartinai į mane pasižiūrėjo:

"Tik nesakyk, kad tu pats ketini apsirengti kaip mergina zuikė?"

Kaip taip iš viso gali būti? Tavęs vienos pakaks. Aš galėsiu už tavęs pastovėti ir palaikyti reklaminį ženklą.

"Beje, ar žinai, kad iki mokyklos festivalio liko vos kelios dienos? Jis vyks šį savaitgalį."

"Tai aišku, kad žinau!"

"Nejaugi? Esi tokia atsipalaidavusi, tai pamaniau, kad sumaišei datas."

"Kaip aš tau galiu atrodyti atsipalaidavusi? Ar nematai, kad bandau sugalvoti filmo reklamą?"

"Nepaisant reklamavimo, ar neturėtum rūpintis svarbesniais dalykais? Kada bus pabaigtas filmas?"

"Greitai. Liko tik nufilmuoti kelias trūkstamas scenas, po filmavimo visas scenas suredaguoti, pridėti foninę muziką, vaizdo efektus ir tada viskas baigta!"

Na, tai stebina. Man asmeniškai atrodo, jog papildomų scenų, kurių reikia nufilmuoti, yra kur kas daugiau nei tų, kurias jau nufilmavome. Kokį filmą šita režisierė iš viso bando sukurti? Jau nekalbant apie tai, kad mums turbūt reikės praleisti dar daugiau laiko po filmavimo viską redaguojant, bet tikiuosi, kad klystu.

Per pertrauką, tarp trečiosios ir ketvirtosios pamokos.

"Kjonai-kun!"

Klasėje nuskambėjo balsas, kurio būtų pakakę, kad visi klasės mokiniai pašoktų iš savo vietų. Refleksiškai pasisukau, pamačiau pro klasės duris kyšančią Curujos-san galvą. Pro jos pečius matėsi švelnūs Asahinos-san pečiai.

"Ateik trumpam čia."

Nuskubėjau prie jų, tarytum būčiau trauktas energingos Curujos-san šypsenos. Haruhi toliau išlaikė įprotį per pertraukas pradingti, todėl jos čia nebuvo. Turbūt kur nors trainiojosi po mokyklą. Tai buvo puiki proga.

Kai išėjau į koridorių, Curuja-san iš karto pasičiupo mane už rankovės.

"Mikuru tau turi kai ką pasakyti!"

Asahina-san drebančiomis rankomis man padavė mažą popieriaus lapelį/

"Tai... Em, nuolaidų kuponas."

"Tai kuponas mūsų klasės keptų makaronų kavinei!", toliau paaiškino Curuja-san.

Aš tuoj pat dėkingai jį priėmiau. Jis atrodė kaip kažkoks bilietas. Remiantis tuo, kas ant jo buvo parašyta, užsisakant makaronus aš gaučiau 30 procentų nuolaidą.

"Prašau ateiti su savo draugais."

Asahina-san švelniai nusilenkė, o Curuja-san plačiai lyg mangos personažė išsižiojo ir nusišypsojo.

"Tam kartui viskas! Ate!"

Pasakė Curuja-san ir pradėjo nueiti, o Asahina-san sekė iš paskos, tačiau staiga sugrįžo prie manęs. Pamačiusi tai Curuja-san sukikeno ir sustojo mūsų palaukti.

Asahina-san sunėrė savo pirštus ir man pasakė,

"...Kjonai-kun,"

"Taip?"

"Dėl to, ką sakė Koizumis-kun... Manau, bus geriau, jei juo šitaip netikėsi... Aš taip sakau, o tu turbūt galvoji, kad aš Koizumį-kun kritikuoju... tačiau..."

"Ar turi galvoje tai, kad jis vadina Haruhi Dievu?"

Jei taip, tada nesijaudink, aš juo irgi netikiu.

"Aš, em... aš turiu kitokį į tai požiūrį, nei jis, o tai reišia, am... Kad jis skiriasi nuo Koizumio-kun paaiškinimo."

Asahina-san atsiduso ir pasižiūrėjo į mane savo plačiai atmerktomis akimis.

"Suzumija-san iš tikrųjų turi galią pakeisti 'dabartį', tačiau nemanau, kad ji turi galią pakeisti pasaulio tvarką. Pasaulis toks buvo nuo pat pradžių, jis nebuvo sukurtas Suzumijos-san."

Tai reiškia... Tai visiškai priešinga Koizumiui?

"Manau, Nagato-san taip pat turi kitokią nuomonę."

Pasakė Asahina-san, pirštais sukinėdama savo uniformos kraštą.

"Em... Turbūt taip kalbėti neteisinga, bet..."

Curuja-san išsišiepusi stovėjo per atstumą, lyg motina kregždė, laukianti kol jos jauniklė galiausiai paliks lizdą. Man atrodo, kad ji kažką ne taip suprato.

Asahina-san, skambėdama labai neryžtingai, tęsė:

"Koizumio-san požiūris skiriasi nuo mūsų. Jei tavęs paprašyčiau... em... juo taip paprastai nepasitikėti, tai ne kaip skambėtų, tačiau..."

Ji labai jaudindamasi pamojavo rankomis.

"Atsiprašau, aš nelabai moku tai tinkamai paaiškinti, nes vis dar yra apribojimų... noriu pasakyti..."

Ji vis nulenkdavo galvą, tai vėl į mane pasižiūrėjo.

"Koizumio-kun kolegos turi savo teorijas, mes savo. Tikriausiai taip pat ir Nagato-san, todėl..."

Asahina-san pasižiūrėjo į mane, tarytum bandydama galiausiai sukaupti visą drąsą ir kažką nuspręsti. Ji tokia miela, net būdama tokia rimta. Aš drebėjau iš džiaugsmo, galėdamas iš taip arti stebėti jos gražų veidą. Pasitikėdamas savimi jai atsakiau:

"Suprantu, kaip iš viso Haruhi galėtų būti Dievas?"

Vietoj to, kad tikėčiau to šunsnukio religija, geriau prisidėčiau prie Asahinos-san sukurtos naujos religijos ir garbinčiau ją kaip pranašę. Ji bent jau pritrauktų daugiau tikinčiųjų. Galbūt ją net pripažintų oficialia religija.

"Man tavo paaiškinimą daug lengviau suprasti, nei Koizumio."

Asahina-san atskleidė džiugią šypseną; turbūt taip atrodytų saldžiosios pupelės, jei galėtų šypsotis.

"Em, ačiū. Tačiau Koizumis-kun dėl to su manimi nesutinka. Prašau, suprask."

Pasakiusi labai dviprasmiškus žodžius, ji į mane pasižiūrėjo, o po to paskubomis apsisuko, lyg bandytų pabėgti. Aš net nebandžiau tavęs apkabinti.

Asahina-san man švelniai pamojavo, o tada sekdama paskui Curuja-san, kaip juoda antytė paskui savo mamą, nuėjo.

Mums būtina paskubėti. Ėjau link klubo kambario, mąstydamas, kodėl aš apie tai taip rimtai galvoju. Norėjau kurį laiką pasinaudoti kompiuteriu. Ten kambaryje jau kai kas sėdėjo ir skaitė knygą, vilkėdama pažįstamą juodą skrybėlę ir juodą mantiją.

Man net nespėjus praverti burnos.

"Manau, tokios nuomonės yra Asahina Mikuru."

Pasakė Nagato, tarytum galėtų skaityti mintis.

"Suzumija Haruhi nėra kūrėja ir nėra atsakinga už šio pasaulio sukūrimą. Šis pasaulis šioje būsenoje jau seniai egzistavo. Antgamtinės būtybės esperai, laiko anomalijos ir ateivių gyvybės formos nebuvo sukurtos dėl Suzumijos Haruhi norų, o egzistavo nuo pat pradžių. Suzumijos Haruhi tikslas yra pasąmoniškai atrasti šių būtybių egzistavimą. Ji pradėjo naudotis savo galiomis prieš trejus metus, tačiau jos atradimai nesuteikė jai savo vaidmens įsisąmoninimo. Ji gali ieškoti antgamtinių dalykų, tačiau jie visada prieštarauja jos požiūriui apie antgamtinį pasaulį. Taip yra todėl, kad vis dar yra grupė, kuri neleidžia jai to įsisąmoninti."

Ji ramiai kalbėjo, nerodydama jokios veido išraiškos. Nagato visą laiką į mane žiūrėjo savo veriančiomis akimis, o galiausiai tai pasakiusi nutilo.

"Ir tai būtume mes."

"Asahinos-san aiškinimas skiriasi nuo Koizumio. Ar būtų kenksminga, jei Haruhi pamatytų kažką nepaprasto?"

"Taip."

Nagato vėl nukreipė žvilgsnį link savo atverstos knygos, tarytum pokalbis būtų visai nesvarbus.

"Ji atkeliavo į šią laiko plokštumą tam, kad apgintų ateitį, iš kurios atkeliavo."

Mane apima nuojauta, kad ji taip paprastai kalba apie labai svarbius dalykus.

"Asahinos Mikuru laiko plokštumai Suzumija Haruhi yra kintamasis. Tam, kad stabilizuotų ateitį, būtina konkreti kintamojo reikšmė. Asahinos Mikuru misija pritaikyti priimtiną kintamojo reikšmę."

Nagato nesukeldama garso vertė puslapius. Jai tęsiant jos bejausmės juodos akys net nemirksėjo.

"Koizumis Icukis ir Asahina Mikuru turi skirtingus metodus, vykdant užduotis, susijusias su Suzumija Haruhi. Jie niekada nepripažins kitos pusės interpretacijos, nes vienos pusės teorija pažeistų kitos pusės esminius egzistavimo pagrindus."

Palauk... ar Koizumis nesakė, kad savo galias jis gavo tik prieš trejus metus?

Nagato greitai atsakė į mano klausimą.

"Niekas negali garantuoti, kad Koizumis Icukis sako tiesą."

Jo patrauklaus besišypsančio veido vaizdas šmėstelėjo mano galvoje. Iš tiesų, niekas negali garantuoti, kad juo galima pasitikėti. Koizumis tiesiog sugebėjo suteikti deramus paaiškinimus visiems dalykams, su kuriais iki šios susidūriau, tačiau daugiau nieko. Kas gali garantuoti, jog jo paaiškinimai teisingi? Net Asahina-san man sakė, kad juo netikėčiau, tačiau jai galioja tas pats, kas gali garantuoti, kad jos paaiškinimas teisingas?

Įdėmiai pasižiūrėjau į Nagato. Galbūt tai, ką sakė Koizumis buvo netiesa, ir galbūt Asahina-san nežino, kad jos nuomonė yra klaidinga. Tikriausiai tik ši tyli ateivė man nemeluotų.

"O ką tu galvoji? Kuris aiškinimas teisingas? Tu kažką minėjai apie auto-evoliuciją, kaip dėl to teorijos?"

"Kad ir kaip tiksliai aš tau tai perteikčiau, tu jokiu būdu negalėtum tam rasti tvirtų įrodymų."

"Kodėl?"

Tą akimirką pamačiau tai, ko anksčiau nemačiau. Buvo priblokštas, Nagato veide pamatęs sutrikusią išraišką.

"Niekas negali garantuoti, kad aš sakau tiesą."

Nagato padėjo savo knygą ir išeidama iš kambario pasakė:

"Bent jau ne tau."

Pradėjo skambėti skambutis, pranešantis apie netrukus prasidėsiančią pamoką.

Nesuprantu.

Kaip normalus žmogus galėtų suprasti?

Tiek Koizumis, tiek Nagato, jie turėtų viską paaiškinti kalba, kurią pajėgtų suprasti žmonės! Aš net pradedu įtarti, kad jie tyčia taip kalba, kad niekas negalėtų suprasti. Jiedu turėtų praleisti daugiau laiko apgalvojant savo žodžius, kitaip niekas jų nesiklausys, nes žodžiai paprasčiausiai pro vieną ausį įeis, o pro kitą išeis.

Man einant sukryžiuotomis rankomis, pro mane praėjo gauja žmonių, apsirengusių viduramžių kostiumais ir nuėjo koridoriumi už kampo. Jei Nagato su savo juoda mantija įsimaišytų tarp šių žmonių, niekas jos net nepastebėtų. Galbūt kokia nors klasė nusprendė pradėti filmuoti savo mokslinės fantastikos filmą, nenorėdami leisti Haruhi susišluoti visos šlovės. Tai nebūtų taip blogai. Jie bent jau neturėtų taip kankintis, kaip aš, ir galėtų laimingai kurti savo filmą, vadovaujami režisieriaus, kuris turėtų bent kiek sveiko proto, ir duotų nuovokius nurodymus.

Giliai atsidusau ir nuėjau link klasės 1-5.

Haruhi buvo vienintelė, kuri galvojo, kad filmo kūrimas ėjosi pagal planą. Tuo tarpu virš mano, Koizumio ir Asahinos-san veidų augo šešėliai.

Per filmavimą nutiko daugybė dalykų. Kurį laiką žaislinis šautuvas vietoj šratų šaudė vandenines kulkas; Asahina-san turėdavo kiekvieną kartą drebėti, kai Haruhi atsinešdavo vis kitos spalvos kontaktinį lęšį (auksiniai gali šaudyti šautuvo kulkas, o žalieji sukurti mikro juodąsias skyles) ir būti įkasta Nagato; sakuros vos pražydusios sekančią dieną nustojo žydėti; be to, atrodo, kad šventyklos balandžiai dabar pavirto į karvelius keleivius, kurie jau seniai turėjo būti išnykę (kaip slapta man pasakė Koizumis); net truputį pasikeitė Žemės precesija (remiantis Nagato).

Normalus pasaulis paskubomis važiavo velniop.

Tempiant savo išsekusį kūną namo, ūsuotasis gyvūnas vėl prasižiojo:

"Vadinasi, viskas bus gerai tol, kol tylėsiu priešais energingąją merginą?"

Katinas snaudė ant mano lovos sfinkso poza.

"O tu labai paklusnus.", švelniai sučiupau ilgą Šiamiseno uodegą, tačiau ji galop išslydo man iš pirštų.

"Nes tu to paprašei. Vis dėlto, mane apima nuojauta, kad jeigu ta mergina išgirtų mane kalbantį, nenutiktų nieko gero."

"Na, remiantis Koizumiu, regis, taip."

Kadangi šitas katinas gali kalbėti, mums reikia sugalvoti įtikinančią priežastį, kuri paaiškintu, kodėl jis gali kalbėti. Paprasčiausias sprendimas būtų sukurti pasaulį, kuriame nebūtų keista pamatyti kalbančias kates. Tačiau koks būtų tas pasaulis? Ir kokios ten būtų katės?

Šiamisenas žiovavo ir laižydamasis savo uodegą pasakė:

"Katinai yra įvairūs, ar žmonės ne tokie patys?"

Labai norėčiau sužinoti, ką turi galvoje tuo "įvairūs".

"O ką darytumei, jeigu žinotum? Nemanau, kad galėtum katėms padaryti ką nors naudingo, nei kada nors suprasti, kaip katės mąsto."

Kaip man viskas įkyrėjo.

Kai jau ketinau eiti maudytis, atėjo mano sesuo ir pasakė, jog turiu svečią.

Nulipau laiptais, svarstydamas, kas ten galėjo būti. Nebūčiau net pagalvojęs, kad tai būtų Koizumis. Nusprendžiau išeiti laukan ir pasikalbėti su juo po naktiniu dangumi. Nenoriu jo pasikviesti į vidų, nes kitaip turėčiau klausytis jo begalinių kalbų. Be to, nenoriu klausytis, kaip jis drauge su Šiamisenu man aiškina savo abstrakčias filosofijas, kurias neįmanoma suprasti.

Kaip ir galvojau, Koizumis apipylė mane savo kalbomis, galiausiai pasakydamas tai:

"Suzumijai-san nereikšmingos siužeto detalės nėra svarbios. Manau, taip jai patinka ir to pilnai pakanka. Nėra jokio protingo paaiškinimo, smulkmenų ar paslėptų siužeto linijų, kurios galėtų būti užuominomis. Galima sakyti, kad visa istorija bus labai trumpalaikė. Ji net nepasvarstė apie pabaigą, kas žino, filmas gali pasibaigti ir be pabaigos."

Ir kas čia tokio? Nori pasakyti, kad jeigu filmas pasibaigs be atomazgos, ši tikrovė bus visam laikui iškraipyta ir pavirs nauju pasauliu? Vadinasi, mums reikia sukurti deramą pabaigą, kuri tiktu Haruhi, ir tokią, kuri sugrąžintų pasaulį į savo vėžes. Tačiau problema ta, kad tokiais dalykais turime pasirūpinti mes, nes pati Haruhi dėl to visai nesirūpina, ir net jei rūpintųsi, viskas pasibaigtų visuotine katastrofa. Todėl geriau palikti galvojimą mums. Tačiau kodėl mes turime apie tai galvoti? Ar nėra nieko, kas galėtų už mus panešti šitą prakeiktą naštą?

"Jei jis egzistuotų, jis jau būtų prieš mus pasirodęs."

Koizumis gūžtelėjo pečiais.

"Todėl mes turime viskuo pasirūpinti. Ypatingas viltis dedu į tave."

Kokias dar "viltis"? Būk konkretesnis.

"Kai tik fantastinis pasaulis taps tikrove, mūsų teorijos bus bevertės. Galbūt Asahina-san taip pat bus paveikta, nes atrodo, kad jos grupė taip pat vadovaujasi savo teorijomis. Kalbant apie Nagato-san, aš apie ją daug nežinau, tačiau tikriausiai stebėtojai priima bet kokias pasekmes. Jų grupė ramiai priimtų bet kokias pasekmes, net jei pradingtų Žemė, kol tik Suzumija-san egzistuoja, jiems to pakaktų."

Blyškios gatvės lempos tamsoje apšvietė nekintančią Koizumio išraišką.

"Tiesą sakant, 'Organizacija' ir Asahinos-san grupė nėra vieninteliai žmonės, kurių filosofijos sukasi aplink Suzumiją-san. Jų yra daug. Norėčiau galėti tau trumpai papasakoti apie visus slaptus konfliktus, kurie už scenos vyksta net dabar. Aljansai ir išdavystės, sąmokslai ir apgaulės, griovimas ir kruvinos žudynės. Tam, kad išgyventų, kiekviena grupė kovai prieš kitą grupę skiria visus savo resursus."

Koizumis toliau šypsojosi savo apsimestine, ciniška šypsena.

"Net aš nelaikau mūsų teorijų absoliučiai tiksliomis; tačiau dabartinėje situacijoje man nėra kito pasirinkimo, o tik priimti šias teorijas, ar bent jau dabar. Aš nuo pat pradžių buvau vienoje pusėje ir dabar negaliu to pakeisti. Baltoji šachmatų figūra negali tapti juodųjų pėstininku."

Ar negalėtum pavyzdžiams naudoti Otelo ar šiogio?

"Tikriausiai tai niekaip su tavimi nesusiję. Kaip ir su Suzumija-san, o tai yra geras dalykas, ypač Suzumijai-san. Tikiuosi, kad ji niekada apie tai nesužinos. Nenorėčiau skaudinti jai širdies. Man asmeniškai Suzumija-san turi labai patrauklių bruožų. Žinoma, kaip ir tu."

"Kodėl tu man tai sakai?"

"Tiesiog prasitariau, nėra jokios konkrečios priežasties. Galbūt aš juokauju, o galbūt mane apėmė keistos mintys, o gal tiesiog bandau nusipelnyti tavo gailesčio. Kad ir kaip būtų, visa tai nesvarbu."

Būtent, man visai neįdomu.

"Be to, norėčiau paminėti dar kai ką nesvarbaus. Ar kada nors pagalvojai, kodėl Asahina Mikuru... Atsiprašau, kodėl Asahina-san yra su mumis? Tiesa, Asahina-san turi patrauklios merginos išvaizdą, ir galiu suprasti, kodėl žmonės gali trokšti jai ištiesti pagalbos ranką. Tu turbūt taip pat labai ją užjauti, ar ne?"

Nusprendžiau išeiti laukan ir pasikalbėti su juo po naktiniu dangumi. Nenoriu jo pasikviesti į vidų, nes kitaip turėčiau klausytis jo begalinių kalbų.

"Na, ir kas tame blogo?"

Ginti silpnuosius turėtų būti kiekvieno žmogaus siekis.

"Jos misija yra suartėti su tavimi, ir štai todėl ji turi tokią išvaizdą ir charakterį. Būtent tokią, kokią tu asmeniškai mėgsti – drovią ir mielą. Kadangi tu esi vienintelis žmogus, kuris kažkokiu mastu klausosi, ką sako Suzumija-san, jai būtina pritraukti tavo dėmesį."

Nutilau, kaip giliavandenė žuvis ir prisiminiau, ką prieš pusę metų man sakė Asahina-san. Ne dabartinė Asahina-san, o toji Asahina-san iš ateities, suaugusi Asahina-san. Su rašteliu mane pasikvietusi, ši Asahina-san man pasakė "Prašau, pernelyg nesuartėk su manimi". Galbūt jos situacija privertė ją taip pasakyti? O gal ji išreiškė savo asmeninius jausmus?

Matydamas, kad likau tylus, Koizumis toliau kalbėjo savo sodriu balsu, kuris skambėjo senoviškai, kaip Jomon-sugi. [labai senas japoniškas kedras; kažkas panašaus lietuvišką Stelmužės ąžuolą]

"Kas, jei Asahina-san tik vaidina nekaltos mielos merginos vaidmenį, tačiau jos ketinimai visiškai kitokie? Ji turbūt galvoja, kad taip ji lengviau sulauks tavo gailesčio. Atrodyti nekalta ir bejėge, turint kęsti absurdiškus Suzumijos-san reikalavimus, visa tai dalis jos plano. Ji visą tai darė tam, kad galėtų pritraukti tavo dėmesį."

Jam visai nuvažiavo stogas. Bandydamas imituoti Nagato, atsakiau nerodydamas jokių emocijų.

"Man jau įgriso klausytis tavo kvailų juokelių."

Koizumis lėtai nusišypsojo ir apsimestinai pamojo rankomis.

"Ak, atleisk. Atrodo, kad juokaujant man reikia dar daug išmokti. Aš visus šiuos dalykus išsigalvojau, kad tave apgaučiau. Aš tik bandžiau tau palikti įspūdį. Nejaugi tikrai pagalvojai, kad aš kalbu rimtai? Na, tokiu atveju tu man suteiki daug pasitikėjimo savo vaidyba. Galėsiu lipti ant scenos, būdamas atsipalaidavęs."

Jis akimirką nusijuokė, o po to tęsė:

"Mūsų klasė statys Šekspyro pjesę, tiksliau sakant 'Hamletą'. Aš vaidinsiu Gildensterną."

Nesu tokio girdėjęs. Garantuotai koks nors nereikšmingas veikėjas.

"Iš esmės, toks ir turėjo būti, tačiau repeticijų pusiaukelėje mes nusprendėme naudotis Tomo Stoppardo versija, todėl mano vaidmuo tapo ženkliai svarbesnis."

Na, tada sėkmės tau. Nors net neįsivaizdavau, kad be šekspyrikškosios egzistuoja kitos 'Hamleto' versijos.

"Dėl Suzumijos-san filmo ir mano klasės vaidinimo mano dienotvarkė dabar tapo labai įtempta, todėl jaučiu nepaprastai daug spaudimo. Jei atrodau pavargęs, tai turbūt priežastis. Nemanau, kad ištverčiau, jei dabar imtų ir pasirodytų Uždaroji Erdvė. Štai todėl atėjau prašyti tavo pagalbos. Prašau tavęs, kaip nors sulaikyk antgamtinių reiškinių atsiradimą, kurį sukelia Suzumijos-san filmas."

Turi galvoje protingą pabaigą. Ar pats nesakei, kad galim tiesiog paskelbti, jog visa tai tik sapnas?

"Tiesiog priversti Haruhi suprasti, jog viskas jos filme yra išgalvota... Tiesa?"

"Ji privalo tai aiškiai suvokti. Vis dėlto, juk ji nekvaila ir supranta, kad filmas yra netikras. Aš tiesiog manau, kad būtų geriau, jei viskas būtų aišku. Privalai suprasti, kad tai nebegali ilgiau tęstis ir turi būtų išspręsta iki filmavimo pabaigos."

Aš tavimi pasikliaunu. Koizumis man nusilenkė, o po to pradingo tamsoje. Kas per velnias...? Jis atėjo tik tam, kad galėtų man suversti visą atsakomybę? Kadangi jis jau toks užsiėmęs, aš turiu pasirūpinti viskuo kitu? Tokiu atveju kreipiesi ne į ta žmogų. Čia ne kortų žaidimas, ir aš visai nevengiu atsakomybės. Suzumija Haruhi nėra penkiasdešimt trečioji korta. Ji nei karalius, nei tūzas ir net ne džiokeris.

"Ne, bet..."

Sumurmėjau sau.

Nebegalima daugiau to taip palikti. Nepaisant Nagato, atrodo, kad Asahina-san ir Koizumis ties savo galimybių ribomis. Pasaulis tikriausiai irgi... Tiesiog aš to dar nepastebėjau.

"Po velnių..."

Tai taip nervina! Velnias! Aš irgi pradėjau taip jaustis!

Aš giliai susimasčiau. Kaip atšaukti Haruhi laukinę vaizduotę? Filmo pasaulis ir mūsų tikrovė yra du skirtingi dalykai, jie niekada nesusiduria vienas su kitu. Ką turiu padaryti, kad ji visiškai tai suprastų? Ką turėčiau padaryti, kad ji vėl suprastų, jog visa tai savaime suprantama? Sapnas...? ...O kas dar be to yra?"

Iki mokyklos festivalio pradžios buvo likę nebedaug laiko.

Sekančią dieną Haruhi daviau pasiūlymą. Kurį laiką su manimi pasiginčijusi galiausiai linktelėjo ir sutiko.

"Baigėm!"

Pliauškėdama savo garsiakalbiu garsiai sušuko Haruhi,

"Puikiai padirbėta! Visas filmavimas dabar baigtas! Norėčiau visiems padėkoti už sunkų darbą, o ypač – sau! Aš vis dar sugebu nestebinti save! Nepakartojama!"

Išgirdusi jos pareiškimą, padavėja Asahina-san galiausiai susmuko ant savo kelių ir atrodė, kad tuo pradės verkti iš laimės. Nors, iš tiesų, ji tikrai verkė, tačiau Haruhi, žinoma, pagalvojo, kad Asahina-san buvo sujaudina jos kalbos.

"Mikuru-čian, dabar dar per anksti verkti. Pataupyk savo ašaras iki tol, kol gausime Auksinę palmės šakelę arba Oskarą už geriausią filmą! Tada visi dalinsimės laime!"

Iki mokyklos festivalio buvo likusi vos viena diena. Mes buvome susirinkę ant mokyklos stogo, o dėl to, kad filmavimo tvarkaraštis buvo toks įtemptas, neturėjome laiko net pavalgyti.

Galutinė kova tarp Mikuru ir Juki buvo užbaigta Koizumio Icukio, kuris netikėtai supratęs apie savo neįtikėtinas galias, jas panaudojo, kad nublokštų Juki į kitą visatos kraštą.

"Tai tobula! Nerealus filmas! Kaip ir tikėjausi! Jei nugabensim jį į Holivudą, daugybė studijų norės nupirkti šį filmą! Bet pirmiausia mums reikia pasirašyti kontraktą su protingu agentu!"

Haruhi siekiai apglėbti pasaulinį kiną buvo užgniaužiantys kvapą. Nežinau, kas žiūrėtų šitą filmą, vienintelė priežastis būtų pagrindinė aktorė, tačiau visų kitų net neverta minėti. Jeigu galima, norėčiau tapti Asahinos-san agentu. Esu tikras, kad iš to užsikalčiau neblogų komisinių. Galbūt taip pat turėčiau pabandyti Haruhi padaryti kita pop žvaigžde. Manau, turėčiau pradėti nusiųsdamas jų nuotraukas ir reziumė.

"Galiausiai baigėme?"

Pasakė Koizumis ir džiugiai nusišypsojo.

Na, tai mane sunervino, tačiau ta jo netikra šypsena jam kuo puikiausiai tiko. Man geriau jis toks, nei niūriai atrodantis, nes tada verčia mane pasijusti nemaloniai.

"Dabar pažvelgus atgal, kai filmavimas baigtas, apima jausmas, kad viskas nutiko per akimirką. Kai kurie žmonės sako, kad laikas bėga greitai, kai esi laimingas. Įdomu, kas čia labiausiai laimingas?"

Kažin kas...

"Ar galiu tau patikėti visą kitą? Šiuo metu aš galiu galvoti tik apie savo klasės repeticijas. Kitaip nei filme, scenoje negali būti dublių."

Koizumio veide toliau buvo jo įprasta šypsena, o paplekšnojus man per petį jis sušnabždėjo:

"Ir dar vienas dalykas. Ačiū tau mano 'Organizacijos' ir mano paties vardu."

Su šiais žodžiais jis išėjo. Paskui jį taip pat tyliai išėjo ir Nagato, nerodydama jokių emocijų.

Asahinos-san pečiai buvo apglėbti Haruhi rankų, kai jos žiūrėjo į tolumoje esančią jūrą.

"Mūsų tikslas yra Holivudas ir Brodvėjus!" ji buvo priversta tai garsiai sušukti. Geras dalykas turėti tokių didelių troškimų, tačiau jei keliausit kryptimi, į kurią dabar žiūrite, atsidursite Australijoje.

"Ech."

Atsidusau ir atsisėdau, šalia savęs pasidėdamas kamerą. Koizumiui, Nagato ir Asahinai-san rūpesčiai galbūt baigėsi, tačiau man jie tik prasidėjo. Padaryti liko dar daug dalykų.

Kažkas turi rasti būdą, kaip paversti šitą filmuotą medžiagą, kuri iš esmės buvo krūva šlamšto, į "filmą". Ir kas už tai atsakingas? Aišku, net neklausus.

Penktadienio naktį tik aš ir Haruhi likome klubo kambaryje, tuo tarpu kiti trys išėjo organizuoti savo pačių klasės veiklas.

Žinoma, gerai, kad filmavimas buvo baigtas, tačiau jis užsitęsė per ilgai, o pasirūpinti kitais dalykais buvo likę per mažai laiko. Įkėlus filmuotą medžiagą į kompiuterį ir keletą kartų ją peržiūrėjus, priėjau išvadą – tai paprasčiausiai buvo Asahinos Mikuru reklaminis video.

Atvirai kalbant, iki pat pabaigos man buvo nei per pikselį neaišku, kokį filmą sukūrė Haruhi. Padavėja, mirties mergina ir jaunuolis, kuris kaip mulkis nuolatos šypsosi – ar jie visai kvanktelėję? Ir be to, paprasčiausiai nepakako laiko pridėti specialiuosius efektus, jau nekalbant apie tai, kad aš neturiu tam įgūdžių. Panašu, kad turėsime tiesiog parodyti nesumontuotą medžiagą, visai be redagavimo.

Haruhi pradėjo niurzgėti.

"Mes negalime rodyti nepabaigto filmo! Daryk ką nors!"

Tu man tai sakai?

"Manęs skubinimas nepadės, mokyklos festivalis jau rytoj, o aš jau varau iš paskutiniųjų. Bandyti suklijuoti scenas, kurias tu akimirksniu sugalvojai, kelia man galvos skausmą. Mane jau nuo filmų pykina."

Tačiau Haruhi turėjo didelę patirtį, akimirksniu gniuždant kitų žmonių nuomones.

"Ar nesugebėtum jo pabaigti, jei nemiegotum visą naktį?"

Kas čia tau nemiegos naktį? Nesivarginau to paklausti, nes šiuo metu čia buvau tik aš ir Haruhi, kuri į tiesiai mane žiūrėjo savo juodomis, lyg juodmedis, akimis.

"Galim ir čia pernakvoti."

Po to Haruhi pasakė kai ką, kas labai mane nustebino:

"Aš tau padėsiu."

Galų gale, Haruhi visai nepadėjo. Kurį laiką ji pastovėjo už manęs niurzgėdama, tačiau po valandos jau gulėjo ant stalo miegodama. Velnias, norėčiau nufilmuoti ją miegančią. Galėčiau uždėti šį jos miegančios vaizdą filmo pabaigoje.

Apie tai kalbant, matyt, kad aš irgi po kiek laiko užmigau, nes tuo metu, kai pravėriau akis, jau buvo pakilusi saulė, o klaviatūra buvo įsispaudusi į pusę mano veido.

Taigi, praleisti čia naktį buvo visiškai beprasmiška, filmas vis tiek nebaigtas. Išbandžiau visus būdus redaguoti, stengdamasis padaryti trisdešimties minučių filmą, tačiau jis vis tiek atrodė kaip apgailėtina šiukšlė. Tikriausiai taip atrodo filmas, kai jį sukuria impulsyvus mėgėjas. Būtų buvę daug geriau, jei jame būtų rodoma tik kaip Asahina-san, apsirengusi merginos zuikės kostiumu, reklamuotų parduotuves prekybos rajone, tačiau kadangi visas tas kratinys buvo aplaidžiai iškarpytas ir suklijuotas į krūvą, bandant surišti kažkokią istoriją, kuri praktiškai neegzistavo, filmas buvo tiesiog pasišlykštėtinas. Galų gale, filmas nebuvo redaguotas, o vaizdo efektai nebuvo pridėti. Filmas buvo pasityčiojimo verta nesąmonė. Tokio net Tanigučis negalėtų žiūrėti.

Žiūrėjau į mane spindinčią rytinę saulės šviesą ir svarsčiau, ar nereikėtų išmesti kompiuterio pro langą. Naktį praleidau miegodamas nepatogioje pozoje, todėl dabar man skaudėjo visą kūną.

Kai buvau pažadintas Haruhi, kuri pabudo prieš mane, buvo po šešių trisdešimt. Kai dabar pagalvoju, tai pirmas kartas, kada naktį praleidau mokykloje.

"Ei, kaip sekėsi?"

Haruhi pro mano pečius pažiūrėjo į ekraną, todėl neturėjau iš ko rinktis ir paspaudžiau pelę.

"...Oho!"

Išgirdęs nudžiugusios Haruhi šūktelėjimą, nepaprastai nustebau. Filmas prasidėjo su prašmatniais titrais, kurių, vis dėlto, neturėjo būti. Tada pasirodė užrašas "Asahinos Mikuru nuotykiai – Epizode 00". Istorija buvo labai nenuosekli, žodžiai vos girdėjosi, matėsi, kaip dreba kamera, ir net girdėjosi, kaip už kadro šūkauja režisierė, tačiau atrodo, kad pasiekėme tokį kokybės lygį, kurio tikėtųsi iš gimnazistų sukurto filmo. Lazeriai šaudė ne tik iš Asahinos-san akių, bet ir iš Nagato lazdelės sklido keistų spalvų spinduliai.

"Che, che."

Net Haruhi buvo sužavėta.

"Visai neblogai! Yra šiek tiek trūkumų, tačiau tu puikiai padirbėjai!"

Tai buvau ne aš. Tai turbūt padarė kažkas kitas, kol aš miegojau; aš jokiu būdu negalėjau to padaryti. Labiausiai tikėtina kandidatė – Nagato, tikėtinas pretendentas – Koizumis. Apie Asahiną-san negali būti net kalbos. Arba koks nors paslaptingas asmuo, kuris dar nepasirodė. Kažkas iš jų.

Kurį laiką mes tyliai žiūrėjome filmą, kuris kažkaip sugebėjo pats susiredaguoti. Jei būtume žiūrėję ne tokiame mažame, o dideliame ekrane, esu tikras, kad mūsų įspūdis būtų didesnis.

Ekrane pasirodė paskutinė filmo scena. Koizumis ir Asahina-san susikibę už rankų ėjo žydinčių sakurų taku, aplinkui plevenant jų žiedlapiams. Kamera pakilo aukštyn, rodydama giedrą žydrą dangų, o pradėjus skambėti teminei dainai, pradėjo leistis titrai.

Galiausiai, atėjo laikas Haruhi pranešimui.

Tai buvo dalykas, kurį priverčiau Haruhi padaryti bet kokia kaina. Įtikinau ją, kad tai būtina filmo dalis, o paskutinius žodžius privalo pasakyti režisierė.

Tokie buvo stebuklingi žodžiai, kurie išsprendė visas mūsų problemas:

"Šiame filme pavaizduoti įvykiai yra netikri. Jis neturi nieko bendra su jokiu asmeniu, organizacija, ar kokiomis nors žinomomis sąvokomis bei reiškiniais. Viskas išgalvota. Kokie nors sutapimai yra visiškai atsitiktiniai. A, taip, išskyrus reklamas. Paremkite Oomori Elektronikos ir Jamacuči žaislų parduotuves! Bėkit pirkti! ...Hm? Nori, kad pakartočiau? Šiame filme pavaizduoti įvykiai yra netikri. Jis neturi nieko bendra su jokiu asmeniu, organizacija... Kjonai, kodėl aš turiu tai sakyti? Juk tai ir taip aišku!"

Epilogas

Prasidėjus mokyklos festivaliui, mes daugiau nebebuvome užsiėmę.

Tiesą sakant, manau, kad pati įdomiausia festivalio dalis yra pats jo organizavimas. Kai tik jis prasideda, visi būna tokie užsiėmę, jog nepastebi, kaip greitai bėga laikas, bet net nepastebėjus viskas baigiasi ir tenka eiti tvarkytis. Tačiau kol tai nutiks, aš mėgausiuosi šiuo savo laisvu laiku. Bent jau esu laisvas šiandien ir rytoj, ir viliuosi, kad per šį laiką niekas man nerėkaus į ausis.

Haruhi, vienintelis žmogus, kuris skųstųsi šiomis laisvomis dienomis, vėl vilkėjo savo merginos zuikės kostiumą ir dalino skrajutes prie mokyklos įėjimo. Man buvo šiek tiek smalsu, kiek gi ji jų sugebės išdalinti, kol mokytojai vėl įsikiš.

Išėjau iš klubo kambario ir nužingsniavau link judraus mokyklos kiemo.

Pavojingieji pasikeitimai tikrovėje buvo pašalinti. Taip tvirtino Koizumis, o Nagato tai garantavo, todėl dabar nebeturėtų būti jokių problemų. Šiamisenas nebegali kalbėti ir to man pakako, kad įsitikinčiau, jog viskas buvo grįžę į savo vėžes. Dabartinis Šiamisenas tylus kaip Nagato. Pamaniau, kad būtų nehumaniška jį išmesti į gatvę, todėl nusprendžiau imti jį laikyti kaip augintinį. Be to, mano sesuo buvo labai laiminga, turėdama pliušinį žaislą, kuris pats gali judėti, todėl savo šeimai pasakiau, kad "buvęs savininkas nusprendė visam laikui išsikraustyti."

Žinoma, kačiūkštis retkarčiais sumiauksėdavo, nors ką gali žinoti, gal taip tik aš girdėjau, gal jis iš tikrųjų kalbėjo... Ech, tiek to.

Kalbant apie pradingimus, tie žmonės, kurie prieš keletą dienų vilkėjo keistus kostiumus, iš tikrųjų festivalyje taip ir nepasirodė.

Aš peržiūrėjau brošiūrą, kurią išleido vykdomasis komitetas, ir jų ten nebuvo. Aš taip pat jų pašnipinėjau klubuose, kur jie galėjo būti (tokiuose kaip Teatro klubas), tačiau man nepavyko nieko rasti. Kas po galais buvo tie žmonės?

"Hmm."

Savaime sau sumurmėjau, eidamas per mokyklos koridorių.

Kas, jei po mokyklą slankiojo antgamtinės būtybės? Kas, jei jie čia buvo su savo antgamtiniais kostiumais? Taip, kaip Nagato?

Jei taip iš tikrųjų ir buvo, reiškia, kad Nagato tyčia taip apsirengė, kad nuslėptų jų tapatybę nuo Haruhi, sukeldama įspūdį, kad per festivalius tokių kostiumų pilna.

Nagato visada tylėjo, todėl neturėjau jokių būdų tai išsiaiškinti. Tikriausiai kur nors toli man nežinant vyksta dar koks nors mūšis. Vis dėlto, net jei Nagato išgelbėtų Žemę nuo sunaikinimo, ji vis tiek tylėtų. Jei jos paklausčiau, ji turbūt man atsakytų. Tačiau esu tikras, kad kalbėtų apie dalykus, kurių žmonių kalba neįmanoma paaiškinti, todėl mano smegenys jos žodžių nesugebėtų suvirškinti.

Todėl ir pats tylėjau. Manau, ypač dėl Haruhi turėčiau patylėti.

Grįžtu prie esmės. Mūsų filmas šiuo metu buvo rodomas aktų salėje. Tikriausiai rodomi tik mūsų ir Filmų kūrėjų klubo filmai. Po to, kai Haruhi tam klubui pagrasino, jie galiausiai pasidavė ir sutiko drauge su savuoju filmu parodyti ir mūsiškį. Ei, juk nieko nepadarysi, ten vienintelė vieta, kur yra projektorius. Nors turiu pripažinti, kad iki pat pabaigos to klubo nariai rodė nepasitenkinimą, bet vis dėlto, jie, kaip ir bet kas kitas pasaulyje, nesugebėjo pasipriešinti Haruhi sprendimams. Taigi, galų gale, jie buvo praktiškai priversti parodyti mūsų žemos kokybės filmą, vidury turintį reklamų.

Apie tai kalbant, turėčiau jums patikslinti, kad, pasak mokinių vykdomojo komiteto, Komanda SOS vis dar nėra oficialus klubas. Todėl "Asahinos Mikuru nuotykiai" nėra oficialiame veiklų sąraše. Regis, visgi negalėsime laimėti pirmosios vietos. Manau, visi mums skirti balsai atiteks Filmų kūrėjų klubo grupei.

Ir dar vienas paaiškinimas – tas filmas, kuris sukėlė Haruhi idėją sukurti savo pačios filmą. Šiek tiek pasidomėjęs sužinojau, kad jis nelaimėjo "Auksinio gaublio". Tai buvo senas, juodai baltas filmas, kurį rodė per Kanų kino festivalį, pavadinimu "Dake" [liet. "tik"]. Ji turbūt pakvaišo, pagalvojusi, kad tas filmas galėjo laimėti kokį nors apdovanojimą. Kad tai patikrinčiau, išsinuomojau tą filmą. Per pirmąjį pusvalandį užmigau, todėl nežinau, ar jo turinys įdomus ar nuobodus. Tikriausiai prieš grąžindamas jį dar kartą pamėginsiu pažiūrėti.

Kadangi tai buvo reta proga, aš taip pat pažiūrėjau ir 1-9 klasės vaidinimą.

Koizumis per visą vaidinimą prasišypsojo. Jo veikėjas pabaigoje labai durnai numirė; durnumo lygiu galėjo varžytis su Haruhi filmu. Tačiau sėkmė tarp žiūrovų buvo akivaizdi. Galbūt aš buvau taip nusistatęs todėl, kad aktorius buvo būtent Koizumis. Jo vaidyba visai neatrodė kaip vaidyba, labiau atrodė, kad jis kalba taip, kaip visada. Tikriausiai tai kita priežastis, kodėl man vaidinimas atrodė nelabai geras.

Nusilenkęs plojantiems žiūrovams, Koizumis mirktelėjo į mano pusę. Nespėjus šiam šlykščiam mirktelėjimui manęs pasiekt, aš iš ten išsinešdinau. Aš taip pat ketinau pasišaipyti ir iš Nagato klasės. Vis dėlto, nesitikėjau, kad prie jų pranašysčių kambario bus tokia ilga eilė. Trumpam žvilgtelėjau vidun. Po juodomis užuolaidomis tarp juodai apsirengusių merginų pamačiau Nagato išblyškusį ir neišraiškingą veidą. Užsidėjusi rankas ant krištolinio rutulio ji bejausmiu balsu kažką aiškino klientams. Nagato, prašau, apsiribok pradingusių daiktų suradimu, gerai?

Kalbant apie netvarką, kurią sukėlė filmas. Regis, kad viskas išsitaisė pabaigoje pridėjus "Ši istorija yra netikra". Bet juk tikrasis pasaulis irgi galėjo imti ir pasibaigti, jei paskelbsi, kad jis išgalvotas. Aš, Haruhi, Asahina-san, Nagato ir Koizumis toliau esame čia, vadinasi, žodžiai "Tai neturi nieko bendra su tikrais žmonėms" nieko nepradangino. Kad ir kaip būtų, anksčiau ar vėliau, visi komandos nariai išsiskirs ir išsisklaidys, tačiau šiuo metu Komanda SOS egzistuoja, o jos nariams viskas gerai.

Ir žinot, kartais aš svarstau, gal visa tai tik didelis melas? Gal Haruhi visai neturi jokių galių ir tai tik Asahinos-san, Nagato ir Koizumio apgaulė? Gal tie balandžiai nudažyti, Šiamiseno kalbėjimas - pilvakalbystė ar paslėptas mikrofonas, o rudenį žydinčios sakuros ir "Mikuru Spindulys" tik specialieji efektai?

Net jei yra taip, aš vis tiek mažai ką turiu į tai atsakyti.

"Juk tai negali būti įmanoma."

Kad ir kaip būtų, visa tai nesvarbu. Manau, pakliūti į keblią padėtį daug maloniau drauge su visais, nei vien su Haruhi. Džiaugiuosi, kad esu ne vienintelis Komandos SOS narys.

Net jei vienintelis esu normalus.

Mano akys užkliuvo už laikrodžio vienoje klasėje, kuri, kaip ir 1-5 klasė, buvo tapusi vieta atsipalaiduoti.

Ak, taip, dabar ne metas užsigalvoti, jau atėjo laikas. Kaip galėčiau iššvaistyti šį brangų nuolaidų kuponą? Jau nekalbant apie tai, kad mane labai domino tai, ką ji vilki.

Paskubomis nubėgau susitikti su Tanigučiu ir Kunikidu. Mums reikėjo aplankyti kavinę, kurioje makaronais aptarnavo Asahina-san.

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Toliau į autoriaus pastabas