Suzumija Haruhi:Knyga4 Pilnas tekstas

Itou Noizi (いとうのいぢ) pieštos spalvotos iliustracijos, esančios ketvirtojoje knygoje.

• 

  Viršelis

• 

  Vidinis atvartas

• 
• 
• 
• 

  Prologo atvartas

Prologas

Buvo šaltas rytas. Toks šaltas, kad atrodė, jog visas pasaulis gražiai sutrūkinėtų, jei kas nors pabaksnotų į jį ledo kirtikliu. Ir jeigu būtų mano valia – sudaužyčiau šitą suknistą sušalusį pasaulį į gabalus.

Vis dėlto, šaltis buvo natūralus dalykas; dabar buvo žiema. Iki mokyklinio festivalio, vykusio maždaug prieš mėnesį, buvo siaubingai karšta. Tada, vos tik atėjo gruodis, oras netikėtai atšalo, tarytum Motina Gamta būtų galiausiai tai atsiminusi, ir dabar savo kūnu turėjau kęsti tai, kad Japonija šiais metais neturėjo rudens. Tik nesakykit, kad konkretus kai kas sumaišė verslo klestėjimą su neįprasta žodžio rašyba... Tas Sibiro šalčio frontas tegul varo kur nors kitur. Jam visai nebūtina šitaip kasmet mus aplankyti.

Gal sutriko Žemės sukimasis aplink savo ašį? Eidamas keliu nuoširdžiai jaudinausi dėl Motinos Gamtos sveikatos, kai išgirdau,

"Ei, Kjonai!"

Prie manęs pribėgo lengvabūdiškasis vaikėzas ir lengvai pliaukštelėjo man per petį. Pernelyg vargintų sustoti, todėl link jo pasukau tik galvą.

"Sveikas, Taniguči."

Atsakiau, o po to vėl pasisukau į priekį ir su panieka spoksojau į tolimą kalno viršūnę. Mes kiekvieną dieną kopiame į šitą viršukalnę, tai kodėl jie negali mūsų pagailėti per fizinio lavinimo pamokas? Visi fizinio lavinimo mokytojai, kaip, pavyzdžiui, mūsų auklėtojas Okabė, turėtų labiau rūpintis mokiniais, kurie kiekvieną dieną turi kopti į šitą kalną. Juk vis dėlto, mokytojai atvažiuoja automobiliais.

"Ko čia šneki kaip koks nukaršęs senis? Pasijudink! Tai puiki mankšta! Juk nuo to sušyli, ar ne? Pasižiūrėk į mane, aš net be megztinio. Vasara tiesiog knisa, o šis metų laikas man tiesiog nuostabus!"

Puiku, kad esi tokios suknistai geros nuotaikos, bet iš kur tu traukei tiek tos energijos? Bent biški pasidalink su manimi.

Neužsičiaupianti Tanigučio burna pradėjo šypsotis.

"Semestro pabaigos testai baigėsi! Ir dėl to šiais metais mums baigėsi mokslai. Ar nemanai, kad tai svarbiau, nei bet kokie ateities rūpesčiai?"

Semestro pabaigos testai vienodai užgriuvo ant visų mokinių galvų ir taip pat vienodai pasibaigė. Jei ir buvo kokių skirtumų, tai turbūt pažymio skaičius ant popieriaus lapų, kuriuos grąžina mokiniams.

Prisiminiau mamos išraišką, kai ji pradėjo jaudintis dėl man gresiančių pasirengiamųjų kursų ir mano nuotaika akimirksniu nusirito velniop. Kai sekančiais metais tapsime antramečiais, mūsų klasė bus padalinta pagal tai, kur ketiname stoti. Humanitariniai ar tikslieji mokslai? Viešasis ar privatus universitetas? Nuo pasirinkimų man pradėjo suktis galva.

"O kam tai rūpi?" nusijuokė Tanigučis.

"Dabar reikia rūpintis dėl daug svarbesnių dalykų. Ar žinai, kokia šiandien diena?"

"Gruodžio 17-ta." atsakiau. "Na, ir kas?"

"Koks durnas atsakymas! Nejaugi neatsimeni ypatingos dienos kitą savaitę, per kurią tavo širdis skrajoja po dangų?"

"A, aišku." dabar supratau teisingą atsakymą. "Semestro pabaigos ceremonija. Žiemos atostogų iš tikrųjų verta laukti."

Tačiau Tanigučis į mane pasižiūrėjo kaip mažas žvėrelis, susidūręs su degančiu mišku.

"Tu apsimeti, ką? Data po vienos savaitės! Tu galvok! Atsakymas turėtų būti tiesiog akivaizdus!"

"Hmm..."

Atsidusau ir išleidau baltą garų debesį.

Gruodžio 24-oji.

Aišku, kad žinojau. Aš jau numačiau, kad konkretus kai kas kitai savaitei rezgė piktą planą ar kokią apgaulę. Net jei visi kiti tai pamiršo, tiesa niekada neišsprūdo man iš akių. Žmogus, kuris net greičiau už mane pastebėjo tokias šventes, sėdėjo visai netoli, vietoje vos už manęs. Ji nuolat dejavo dėl to, kad praėjusį mėnesį praleido progą per Heloviną, ir nėra jokių abejonių, jog šį kartą ji smogs.

Na, tiesą sakant, aš jau tiksliai žinojau, ką ji ketina daryti.

Vakar klubo kambaryje Suzumija Haruhi paskelbė šį pranešimą...

"Ar kas nors turite planų Kalėdoms?"

Haruhi, kuri vos uždariusi duris numetė savo krepšį, nepagarbiai į mus pasižiūrėjo akimis, kurios tviskėjo kaip Oriono juostos žvaigždės.

Jos tonas skambėjo taip, lyg jo potekstė būtų, "Nu aišku, kad neturit jokių planų. Aš tai jau žinau. Juk tai savaime aišku!". Ji garantuotai tiesiog paleistų speigą, jei kas nors prisipažintų, kad turi svarbesnių planų.

Tuo momentu aš ir Koizumis žaidėme TRPG. Asahina-san, kuri vilkėjo savo tarnaitės kostiumą, kuris lyg palaipsniui būtų tapęs jos įprasta apranga, laikė rankas virš elektrinės viryklės. Nagato skaitė savo naujausią mokslinės fantastikos kietaviršelę knygą, judindama tik savo pirštus ir akis.

Haruhi padėjo didelę rankinę, kurią atsinešė drauge su savo krepšiu, ant grindų ir nuėjo prie manęs. Išpūtusi krutinę ji pasižiūrėjo į mane ir pareiškė:

"Kjonai, tiksliai žinau, kad neturi jokių planų. Nereikia net klausti. Visgi, blogai jausčiaus, jei nepasitikslinčiau, todėl štai ir mano klausimas."

Ant jos veido buvo lyg garsiausio pasaulyje katino šypsena. Atidavęs kauliukus, kuriuos jau ketinau mesti, Koizumiui, kuris šypsojosi, tarytum regztų kažkokį sąmokslą, ir pasisukau link Haruhi.

"O kas jeigu aš turiu planų? Pirma atsakyk tai."

"Vadinasi, tu jų neturi!"

Pasipūtusiai linkčiodama Haruhi patraukė nuo manęs akis. Ei, vieną akimirką! Aš dar neatsakiau!... Na, tai ne pirmas kartas, kada manęs nesiklauso.

"Koizumi-kun, ar eisi į pasimatymą su savo mergina?"

"Ak, koks būčiau laimingas, jei taip iš tikrųjų būtų..."

Delne kratydamas kauliukus, Koizumis dramatiškai atsiduso. Jis akivaizdžiai apsimetė, nuo jo tiesiog smirdėjo nenuoširdumu.

"Nežinau, ar turėčiau tai laikyti laime, ar nelaime, tačiau mano tvarkaraštis prieš ir po Kalėdų yra visiškai tuščias. Aš vienas daug dvejojau, rūpindamasis, kaip turėčiau praleisti šį laiką."

Ant to jo gražaus besišypsančio veido buvo tiesiog užrašyta "MELAGIS". Tačiau Haruhi net neabejodama prarijo jo istoriją.

"Nesijaudink! Tai pati didžiausia laimė!"

Tada Haruhi pasisuko link panelės tarnaitės.

"O kaip tu, Mikuru-čian? Ar kas nors pasikvietė tave vidurį nakties 'pamatyti akimirkos, kai lietus pavirsta į sniegą?' Be to, jei kas nors tau rimtu veidu pasakys tokias nesąmones, tiesiog duok jam per ausį."

Spoksodama į Haruhi savo didelėmis, plačiai atmerktomis akimis, Asahina-san atrodė nustebusi, būdama užklupta tokios staigios kryžminės apklausos.

"Na, pagalvokim. Šiuo metu tokių nėra... E, vidurį nakties...? A... tuoj atnešiu jums arbatos..."

"Ugnikalnio karštumo, prašyčiau! Praėjusį kartą daryta arbata buvo tiesiog nepakartojama." pareiškė savo užsakymą Haruhi.

"T—Taip! Vieną minutę."

Asahina-san švytinčiu veidu uždėjo arbatinuką ant nešiojamos viryklės. Nejaugi gaminti tą arbatą taip smagu?

Linkčiodama iš pasitenkinimo, Haruhi galiausiai pasisuko link Nagato.

"Juki?"

"Ne."

Nagato trumpai atsakė, net nepakeldama galvos nuo knygos.

"Taip ir galvojau."

Pabaigusi tiesmuką spygaujantį pokalbį, arogantiškai besišypsodama Haruhi vėl pasisuko į mane. Pasižiūrėjau į išblyškusį Nagato veidą. Jos visas dėmesys buvo sutelktas į knygą, tarytum šis pokalbis būtų visai su ja nesusijęs. Pagalvojau sau – ji turbūt net nenori aušinti burną tokiems sąmojingiems pokalbiams. Bent jau kurį laiką apsimesk, kad apmąstai savo planus!

Haruhi pakėlė ranką.

"Pasiūlymas dėl Komandos SOS Kalėdų vakarėlio buvo vieningai priimtas! Jei turite pasiūlymų ar priekaištavimų, prašau juos perduoti po vakarėlio. Jei man reikės, aš juos perskaitysiu!"

Kitaip tariant, vėl nutiko visiems puikiai žinoma situacija: vos kažką pasakiusi, ji jokia kaina nebeatsiims savo žodžių. Nors tai buvo paprasčiausiais gestas, tačiau palyginus su tuo, kokia ji buvo prieš pusę metų, pats faktas, kad Haruhi klausinėja visų kitų planų, gali būti laikomas pažanga. Na, būtų buvę dar geriau, jei ji būtų klaususi mūsų nuomonių, o ne planų.

Su išraiška, kuri tiesiog tryško pasitenkinimu dėl to, kad viskas klostėsi taip, kaip ji tikėjosi, Haruhi įkišo savo ranką į ant grindų buvusią rankinę.`

"Vis dėlto, niekas negali ateiti nepasiruošęs tokiai šventei kaip Kalėdos, tiesa? Todėl tam atsinešiau keletą daiktų. Teisingas tokios šventės praleidimo būdas prasideda nuo nuotaiką sukuriančių niekučių!"

Iš rankinės išlindo purškiamas sniegas, auksiniai bei sidabriniai blizgučiai, papliauškos, miniatiūrinė eglutė, pliušinės elnio kelnės, balta vata, Kalėdinės lemputės, vainikas, raudonai žali plakatai, Alpių apmušalas, prisukamas sniego senis, storas žvakių stovas, milžiniškos Kalėdinės kojinės, kuriose tilptų darželinukas, Kalėdinių dainų kompaktiniai diskai...

Besišypsodama lyg kaimynystės didžioji sesė, kuri duoda vaikams saldainių, Haruhi vieną paskui kitą kruopščiai ant stalo išdėliojo visokius su Kalėdomis susijusius daikčiukus.

"Įkvėpsiu šventinės dvasios šiam nykiam kambariui. Pirmasis žingsnis, kuris užtikrina aktyvų ir pilnavertį mėgavimąsi Kalėdomis, yra išvaizda. Ar ne tą patį darėte, kai buvote maži?"

Nesvarbu, norėdavau tai daryti ar ne, mano sesuo po kelių dienų Kalėdoms būtinai papuoš savo kambarį. Mama šiais metais mane turbūt vėl privers jai padėti. Beje, mano sesuo, kuriai šiemet sukanka vienuolika ir jau eis į penktąją klasę, atrodo, kad kažkaip vis dar tiki Kalėdų Seneliu. Ji vis dar nesupranta apie mūsų tėvų slapukavimą, kurį aš perpratau jau labai seniai, savo gyvenimo pradžioje.

"Pasimokyk iš savo sesutės nekaltos širdelės! Viskas prasideda nuo tikėjimo svajone. Kitaip, net pasiekiami tikslai taps nepasiekiami. Niekas nelaimi loterijos, jei nenusiperka bilieto, ar ne? Gal tu ir viliesi, kad kas nors tau atiduos milijono vertą loterijos bilietą, tačiau tai nenutiks!"

Haruhi, turėdama neprilygstamų įgūdžių džiaugsmingai šūkauti, išsiėmė kūgio formos vakarėlių kepuraitę ir užsidėjo ją sau ant galvos.

"Kai esi Romoje, elkis kaip romėnai. Kai esi kaime, laikykis kaimo įstatymų. Kai Kalėdos, laikaisi Kalėdų taisyklių. Štai todėl nėra daug žmonių, kurie savo gimtadienius švenčia būdami blogos nuotaikos. Juk net ponas Kristus apsidžiaugtų, matydamas kaip mes linksminamės!"

Yra daug teorijų, susijusių su Kristaus gimimu, kad ir jo gimimo metai apsupti paslapties. Antra vertus, aš ne toks bukas, kad imčiausi vardinti visas tas teorijas, kol aiškiai suprantu, kokia dabar čia atmosfera. Išgirdusi įvairias siūlomas Kristaus gimimo datas, Haruhi garantuotai išvapėtų – "Na, tada kiekvieną iš jų padarykime Kalėdomis!" – ir būtume priversti daug kartų per metus atsinešti kalėdinę eglutę. Kiltų dar daugiau triukšmo, jei atmestume mūsų eros pradžios datą; nors nieko čia nepadarysi. Nesvarbu, tai romėnų kalendorius ar senovės babiloniečių kalendorius, jie visi skirti tik žmonių patogumui. Dangiškiesiems kūnams, kurie tyliai sukasi plačiojoje visatoje, tokie reikalai visiškai neverti susidomėjimo, todėl jie toliau daro tai, ką jie ten daro, iki mūsų gyvenimėlių pabaigos. Ak, kokia nepakartojama ta visata!

Didingosios visatos paslaptys toliau kuteno mano jaunatvišką sielą, tačiau Haruhi buvo visiškai nusispjaut į mano svajones. Tarytum panda, Haruhi entuziastingai ritinėjosi visur po kambarį, gražindama apstatymą, dėliodama ant visų kampų mažas Kalėdines puošmenėles, uždėdama trikampę kepuraitę net ant Nagato galvos, ir savo purškiamu sniegu ant lango iškaldama žodžius "Merry X-mas!".

Atrodo gražiai, bet juk supranti, kad iš išorės bus atvirkščiai?

Kol Haruhi užsiėmė savo reikalais, Asahina-san, nešdamasi padėklą su puodukais, po truputį nužingsniavo link mūsų.

"Suzumija-saaan, arbata jau paruošta."

Asahinos-san išvaizda, su ta tarnaitiška šypsena, šiandien buvo dangiška, kaip visada, praturtindama mano širdį, nesvarbu, kiek kartų į ją pasižiūrėdavau. Nors susidurdavo su tragiška lemtimi beveik kiekvieną kartą, kai Haruhi praverdavo burną, atrodė, kad šį kartą Asahina-san neprieštarauja Kalėdų vakarėliui. Palyginus su skrajučių dalinimu, vilkint merginos zuikės kostiumą, arba pasirodymą filme, vilkint visokiais seksualiai tvirkinančiais kostiumais, vakarėlis būtų daug linksmesnis laiko praleidimo būdas, kuriame dalyvauti galėtų visa Komanda SOS.

Tačiau nejaugi iš tikrųjų taip ir bus?

"Dėkoju, Mikuru-čian."

Būdama gerai nusiteikusi, Haruhi pagriebė puoduką, ir stovėdama gėrė jai paruoštą arbatžolių arbatą. Asahina-san su nekalta šypsena tai stebėjo.

Haruhi per kelias sekundes išgėrė karštą skystį, o jos šypsena veide pasidarė dvigubai didesnė nei prieš tai.

Blogas ženklas. Tai šypsena, kurią ji nutaiso, kai rezga kažką žemo ir nepadoraus. Ilgą laiką prabuvęs šalia jos net aš galiu tai pastebėti.

Problema ta...

"Nepakartojamas skonis, Mikuru-čian. Negalėčiau to pavadinti dovana iš dėkingumo, bet norėčiau iš anksto įteikti tau dovaną."

"O, tikrai?"

Dailioji tarnaitė suplazdeno akimis.

"Tai tiesa. Tokia tiesa, kad nėra didesnės tiesos. Tokia tiesa, kaip tai, kad mėnulis sukasi aplink Žemę, o Žemė aplink Saulę. Gali netikėti Galilėjumi, tačiau tikėk manimi!"

"A, t-t-taip."

Haruhi vėl pradėjo knistis po savo rankinę.

Kažką pajutęs, pasukau galvą ir akis į akį susidūriau su Koizumiu, kuris tik gūžtelėjo pečiais ir priverstinai nusišypsojo. Norėčiau, kad jis liautųsi būti toks dviprasmiškas, tačiau daugmaž jį supratau. Jis ne veltui buvo prisijungęs prie Haruhi gaujos, būtų keista, jei jis neatspėtų, kas netrukus nutiks.

Taip, kaip ir galvojau.

Problema ta, kad pasaulyje nėra žmogaus ar vaisto, kuris galėtų pagydyti tas Haruhi užgaidas. Aš asmeniškai išreikščiau didžiausią pagarbą tam žmogui, kuris sugebėtų tai išrasti.

"Ta-daaa!"

Padarydama vaikišką garso efektą, Haruhi iš savo rankinės dugno ištraukė paskutinį Kalėdinį dalyką.

Ir tai buvo...

"Tai... Tai..."

Asahina-san refleksiškai atsitraukė, o Haruhi, žiūrėdama, tarytum senolė burtininkė, atiduodanti branginamą stebuklingą lazda savo mokinei, pareiškė:

"Kalėdų Senelė, štai kas! Kalėdų Senelė! Juk tai tau kuo puikiausiai tinka! Nereikia net sakyti – tau jokiu būdu negalima praleisti šio metų laiko, be tam deramos aprangos! O štai ir ji! Padėsiu tau persirengti..."

Palaipsniui artėdama prie besitraukiančios Asahinos-san, Haruhi atskleidė tai, ką turėjo savo rankose – be jokių abejonių, Kalėdų Senelės kostiumėlis.

Tada aš ir Koizumis buvome išvaryti iš klubo kambario, ir galėjau tik beprasmiškai bandyti įsivaizduoti, kaip Haruhi vykdo Asahinos-san perrengimo procesiją.

"Ach", "Ach", "Ugch"...

Bejėgiški nevilties šauksmai užtvindė mano vaizduotę neprašytais vaizdais, dėl kurių užsinorėjau matyti kiaurai per duris. Jo, tikriausiai man irgi atėjo laikas išdurnėti.

Kurį laiką man buvus pasinėrus į fantazijų pasaulį, Koizumis galiausiai pradėjo pokalbį, tikriausiai tam, kad prastumtų laiką.

"Man gaila Asahinos-san."

Vyrukas, turintis per daug geros išvaizdos ir manierų, sukryžiavęs rankas atsirėmė į sieną.

"Tačiau man labai palengvėja, kai matau, kad Suzumija-san šitaip linksminasi. Mane labiausiai skaudina, kai matau ją susierzinusią."

"Nes tuomet atsiranda tos keistos erdvės?"

Smiliumi nusibraukęs plaukų sruogą, jis atsakė:

"Taip, dėl to irgi. Niekas manęs ir mano kolegų labiau negąsdina, nei Uždarųjų Erdvių ir Avatarų atsiradimas. Nors gali atrodyti, kad su jais lengva susidoroti, tačiau tai tikrai sunkus darbas. Dėkoju savo laimingosioms žvaigždėms, kad nuo šio pavasario jų atsiradimo dažnumas palaipsniui mažėjo."

"Nori pasakyti, kad kartas nuo kartų jų vis dar atsiranda?"

"Retai. Pastaruoju metu tai nutinka tik nuo vidurnakčio iki aušros, kai Suzumija-san miega. Tikriausiai, kai ji sapnuoja blogus sapnus, pasąmoniškai sukuria Uždarąsias Erdves."

"Iš jos vienos problemos, ji atsibudusi, ar mieganti!"

"Visai ne!"

Koizumiui toks aštrus paprieštaravimas buvo neįprastas ir, atvirai kalbant, mane šiek tiek nustebino. Koizumis paslėpė savo šypseną ir ilgai bei įdėmiai į mane pasižiūrėjo.

"Tu tikrai nežinai, kokia Suzumija-san buvo prieš įstodama į gimnaziją. Prieš trejus metus, kai mes pradėjome savo stebėjimą, mums buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad ji galėtų kasdien šitaip laimingai juoktis. Viskas prasidėjo tada, kai ji sutiko tave – ne, tiksliau, kai judu sugrįžote iš Uždarosios Erdvės. Suzumijos-san psichika nepaprastai stabilizavosi. Tai tiesiog nepalyginama su tuo, kokia ji buvo vidurinėje."

Atsakydamas spoksojau į Koizumį, neištardamas nei žodžio, tarytum akių patraukimas šalin reikštų, kad buvau nugalėtas.

"Suzumija-san akivaizdžiai keičiasi. Ir galiu pasakyti, kad į gerąją pusę. Mes visi trokštame, kad tai ir toliau tęstųsi, ir manau, jog tu taip pat. Dabar jai Komanda SOS nepakeičiama. Tik čia ji gali rasti tave, gali rasti Asahiną-san, taip pat jai būtina Nagato-san bei, atleisk už pasipūtimą, manau, ir aš."

Čia tik tu taip galvoji.

"Tai tiesa. Vis dėlto, juk tai neskamba prastai, ar ne? O gal labiau norėtum matyti, kaip ji kas valandą išlaisvina savo Avatarus? Atleisk, tačiau manau, kad tai tikrai žalingas hobis."

Nei joks tai mano hobis, ir visai nenoriu tokio turėti. Juk aiškiai pasakiau!

Koizumis pakeitė savo išraišką ir sugrįžo prie savo įprastos dviprasmiškos šypsenos.

"Man palengvėja tai girdint. Kalbant apie pasikeitimus, jie apima ne vien Suzumiją-san. Mes visi keičiamės. Tai apima tave, mane, ir Asahiną-san. Ir tikriausiai, taip pat Nagato-san. Ne vien Suzumija-san, o visi daugiau ar mažiau pakeitė savo mąstyseną."

Aš atsitraukiau. Ne dėl to, kad jis buvo visiškai teisus. Aš to visai nepriėmiau asmeniškai, todėl perkeltine prasme nebuvau pritrenktas. Mane nustebino tai, kad šis vyrukas taip pat pastebėjo, kad Nagato po truputį keitėsi. Nesąžiningosios beisbolo rungtynes, trejus metus užsitęsusi Tanabata, urvinio svirplio sunaikinimas, žmogžudystės drama toje atsiskyrusioje saloje, begalinės vasaros atostogos... Kol mes lakstėme aplink, darydami tai vieną, tai kitą, nežymūs Nagato gestai ir išraiškos darė mažus, tačiau neabejotinus pasikeitimus. Neverta net lyginti su mūsų pirmuoju susitikimu Literatūros klubo kambaryje, kada buvo visko pradžia. Tai nebuvo apgaulė. Aš tai pastebėjau akimis, kurios buvo lyg savadarbiai teleskopai. Kai dabar pagalvoju, ši mergina šiek tiek neįprastai elgėsi jau toje atsiskyrusioje saloje. Ir viešajame baseine. Ir net per Obon festivalį. Ji rodė net dar keistesnį elgesį, kai filmui buvo priversta vaidinti burtininkę ir per tą kompiuterinio žaidimo mūšį prieš Kompiuterių klubą...

Bet ar tai nėra gerai? Haruhi pokyčiai yra didžiuliai, tačiau manau, kad Nagato – daug svarbesni!

"Kad būtų užtikrinta taika pasaulyje," šypsodamasis pasakė Koizumis, "surengti Kalėdų vakarėlį yra nepaprastai maža kaina. Be to, jeigu jis bus linksmas, nematau jokios priežasties prieštarauti!"

Kažkaip man pasijutus įsižeidusiam dėl to, kad nesugebėjau sugalvoti, kaip atsikirsti, netikėtai atsidarė durys.

"Jau galit užeit!"

Į vidų atsidarė durys ir aš, visu savo svoriu atsirėmęs į duris, su garsiu trenksmu nerangiai nudribau ant nugaros.

"Hieee?!"

Šis balsas buvo nei mano, nei Haruhi, o Asahinos-san, ir sklido iš viršaus. Kitaip tariant, aš gulėjau ant nugaros ir žiūrėjau viršun į lubas, tačiau pamačiau ne lubas, o kai ką kitą.

"Ei, Kjonai! Nežvilgčiok!"

Štai ir Haruhi.

"Hva, aaa..."

O tai Asahina-san, kuri būdama visiškai netikėtai užklupta, sušuko ir pašoko atgal. Prisiekiu visiems šventiesiems, aš mačiau tik jos kojas!

"Ko čia drybsai? Bliamba, staigiai kelies!"

Haruhi pagriebtas už apykaklės, galiausiai pajėgiau atsikelti.

"Tu ištvirkęs, Kjonai! Tau dar dviem milijonais penkiais tūkstančiais šešiais šimtais metų per anksti drįsti žvilgčioti į Mikuru-čian kelnaites! Tu tyčia taip padarei? Tyčia, ane?!"

Tai tu dėl to kalta, nes visai neįspėjusi atidarei duris! Tai tik nelaimingas atsitikimas. Nelaimingas atsitikimas, Asahina-san! — Šitie žodžiai buvo man ant liežuvio galo, tačiau mano akis traukė kažkur kitur. Pala, kas ko ką klausė?

"Va-va..."

Mano akyse buvo tik Asahina-san, stovinti su savo rausvai paraudusiais skruostukais.

Raudonas kostiumėlis su baltu pamušalu. Raudona kepuraitė su pūkuotu kamuoliuku ant jos galo... vilkėdama tik tai, Asahina-san abejomis rankomis susiėmė už savo trumpo sijonėlio ir įdėmiai į mane žiūrėjo ašarotomis, drovumo kupinomis akimis.

Tai buvo pati tikriausia Kalėdų Senelė, visais bruožais tobula, nepriekaištinga ir be jokių trūkumų. Šiuo metu tai privalėjo buvo tikroji Asahinos-san tapatybė — nusenusio Kalėdų Senelio anūkė, kuriai jis paslapčia perdavė šeimos verslą.

Tai išgirdus, 80% žmonių tuo patikėtų. Mano sesuo garantuotai būtų tarp tų 80%. Jokių abejonių.

"Tiesiog pasakiška." Koizumis pareiškė savo nuomonę. "Apgailestauju, tačiau pajėgiu tai apibūdinti tik tokiais banaliais žodžiais. Tau tikrai labai tinka."

"Nu tai aišku!"

Haruhi apglėbė Asahinos-san pečius ir pradėjo trinti savo skruostus į jos veidą.

"Juk ji nerealiai miela? Mikuru-čian, turėtum turėti daugiau pasitikėjimo savimi! Nuo dabar iki Kalėdų vakarėlio tu būsi Komandos SOS Kalėdų Senelė! Tu visais bruožais tam tobulai tinki!"

Asahina-san graudžiai dūsavo. Vis dėlto, šį kartą Haruhi buvo visiškai teisi. Nemanau, kad kas nors galėtų tam paprieštarauti. Kai pasisukau į Nagato, visai nenustebau pamatęs, kad smulkioji, trumpaplaukė, tylioji mergina tiesiog toliau buvo pasinėrusi į skaitymą.

Ant jos galvos vis dar buvo trikampė kepuraitė.

Po to, Haruhi išrikiavo mus į eilę ir atsistojo priešais.

"Supratot? Šiais laikais neteisinga išsiblaškiusiai sekti kiekvieną gatvėje sutiktą Kalėdų Senelį. Jie – netikri. Tikrasis egzistuoja tik išskirtinėse Žemės vietose. Mikuru-čian, tau reikia būti ypatingai atsargiai! Neimk dovanų iš jokių įtartinų Kalėdų Senelių, net nelinkčiok jiems."

Žinai, tai ne pats geriausias patarimas po to, kai vos prieš akimirką pačią Asahiną-san privertei būti netikra Kalėdų Senele.

Tik nesakykit, kad ši mergiotė, nepaisant jos amžiaus, taip kaip mano sesuo, vis dar tiki tuo senstelėjusiu dėduku, kuris užsiima tarptautiniu labdaros verslu. Na, juk tai ta pati mergiotė, kuri siuntė savo norus Orihimei ir Hikobošiui, todėl tai nėra neįmanoma. Vis dėlto, šį skepticizmą aš tiesiog pasilaikysiu sau. Na, visgi, juk šiame kambaryje pasirodė Šventoji Asahina! Tu tik pažiūrėk, klastotė, kuri pranoko originalą! Ko gi galima norėt daugiau? Jei kas nors galėtų drįsti užsimanyti dar kažko, iš Skandinavijos šalių pradėtų ateiti skundai.

Man besvarstant apie šio tingaus senio, kuris dirbo tik kartą per metus, šešėlinį kapitalo šaltinį:

"Ei, Kjonai. Pati Kalėdų vakarėlio idėja yra gera, tačiau šiais metais ji kilo per vėlai, todėl galėsim švęsti tik Kristaus gimtadienį. Bet kitais metais būtinai turėsim kelti ir Budos bei Mohamedo gimtadienių vakarėlius. Kitaip būtų nesąžininga!"

Tai kodėl tada tau taip pat nekėlus ir manicheismo bei zoroastrizmo pranašams? Žiūrėdami, kaip gauja netikinčių draugelių dėl jų švenčia, tie veikėjai, kurie turbūt dabar sėdi kažkur virš debesų, galėtų nebent nusijuokti. Na, juk Haruhi visa tai darė vien tik tam, kad galėtų švęsti; ji tiesiog norėjo preteksto, kad galėtų kelti vėją, todėl tikriausiai tai kažkaip vienas kitą pateisina. Vis dėlto, jei kažkas už tai turėtų susilaukti Dievo bausmės, prašau, kaltinkit vien tik Haruhi. Žinot, mano, kaip jos bendrininko, vaidmuo – labai jau mažas.

Kažin kuriai dievybei šioje situacijoje turėčiau atsiprašyti? Kol šios mintys buvo užėmusios mano kalvą, Haruhi atsisėdo į Komandos vadės kėdę ir paniekinančiai į mane pasižiūrėjo.

"Kaip manot, kas būtų skanu? Mėsos troškinys? Sukijaki? Krabai – nė už ką. Tiesiog užknisa krapštyti mėsą iš jų šarvų! Kodėl krabai savo šarvus nepadarė valgomus? Norėčiau sužinot, kodėl jie nieko dėl to nepadarė per savo evoliucijos procesą."

Būtent dėl šios priežasties jie ir išsivystė šarvus. Jie neperėjo natūraliosios atrankos kažkur jūros dugne vien dėl tavo pilvo!

Koizumis pakėlė ranką ir prabilo.

"Tuomet turėtume iš anksto išsinuomoti vietą. Artėja atostogos, todėl jei nepaskubėsim, visur bus užimta."

Na jau ne, nesu linkęs eiti į jo rekomenduojamas vietas. Gali būti, kad vidurį to puotavimo išlįstų koks prietranka savininkas ir vėl surengtų tokią žmogžudystės komediją, kokios niekas net nepajėgtų tikėtis.

"A, dėl to visai nereikia jaudintis."

Tarytum būtų susidariusi tokį pat įspūdį, kaip ir aš, šypsodamasi Haruhi papurtė galvą. Bet štai ką ji po to pasakė:

"Jį rengsime čia. Vienintelis dalykas, ko mums trūksta, yra maistas, o visus kitus būtinus daiktus čia jau turime. Pagalvokim... Praverstų atsinešti ir ryžių virtuvą. Beje, alkoholis – griežtai draudžiamas, nes aš iš visos širdies prisiekiau, kad daugiau niekada gyvenime nebegersiu."

Labiau norėčiau, kad prisiektum kai ką kitą... bet šios temos apsvarstymui šiuo metu nebuvo laiko, nes buvo pareikštas teiginys, kuris nieku gyvu negali būti nepaisomas.

"Čia?"

Apsižvalgiau po kambarį.

Šiame kambaryje jau buvo puodas ir nešiojama viryklė. Čia buvo net ir šaldytuvas. Haruhi čia viską suvilko per Komandos SOS aušrą, bet nejaugi jie visi buvo skirti vien tik šiai dienai! Iki šiol, ta nešiojama viryklė buvo naudinga tik Asahinai-san ruošiant arbatą. Tačiau gaminti mokykloje, ypač tokiame sename, nuskurusiame klubų komplekse, ar tai tikrai gera mintis? Šiame pastate draudžiama atvira ugnis!

"Viskas bus gerai."

Nesuglumusi, Haruhi nušvito tarytum virėja vunderkindė, kuri net neturėdama licenzijos kažkaip pasiekė kulinarijos aukštumas.

"Štai todėl bus dar linksmiau viską daryti paslapčiomis. Jei mokinių taryba arba mokytojai apie mus sužinotų, aš jiems parodyčiau savo nepakartojamai paruoštą mėsos troškinį. Štai toks planas: tada jie būtų tokie sužavėti jo neįtikėtino skonio, jog apsiašaroję mūsų vakarėliui suteiktų išskirtinį leidimą! Nepriekaištingas planas! Tiesiog tobula!"

Nors ji baisiai neapkentė visko, kas vargino, Haruhi viską puikiai atlikdavo, jei tik jai to reikėdavo. Na, turbūt jos maisto ruošimo įgūdžiai be abejonės prilygs jos žodžiams. Bet kodėl mėsos troškinį? Kada gi tai buvo nuspręsta? Pokalbis kažkaip pakrypo, kai buvo nuspręsta, kad krabai netinka. Ji tik apsimetė, kad teiraujasi kitų nuomonės, ir pati padarė sprendimą — na, juk tai jau ne pirmas kartas. Atleisk ir užmiršk tai...

Taigi, štai kas nutiko vakar. Kol papasakojau Tanigučiui viso to trumpąją versiją, mes net sugebėjome pasiekti mokyklą.

"Kalėdų vakarėlis, hm..."

Kai praėjome pro mokyklos įėjimą, Tanigučiui vis dar buvo sunku tramdyti juoką.

"Garantuotai Suzumijai būdingas užsiėmimas. Mėsos troškinio vakarėlis klubo kambaryje. Nu, žiūrėkit, kad jūsų nepagautų mokytojai! Kitaip vėl iki kaklo prisidirbsit."

"O tu ar ateisi?"

Dėl mūsų ankstesnio pokalbio, pabandžiau ir jį pasikviesti. Jei tai Tanigučis, manau, net Haruhi neprieštarautų. Jis, Kunikidas ir Curuja-san tapo savotišku "Atsarginių Trio", kai tik mus kyla problemų, randant papildomų žmonių.

Vis dėlto, Tanigučis papurtė galvą.

"Labai atsiprašau, Kjonai. Tą dieną aš visiškai neturiu laiko, kad galėčiau išsidirbinėti per kažkokį kvailą mėsos troškinio vakarėlį! Vuachacha!"

Kaip dabar suprast tą šlykštų juoką?

"Klausykis: susirinkti į neaiškių draugelių šaiką ir per Kalėdų vakarėlį baksnoti į mėsos troškinį – tai tik nepopuliariems apkiautėliams. Apgailestauju, tačiau aš jau atsisveikinau su šia grupe."

Negali būti, tu rimtai?

"Na, galvok apie mane kaip apie tą, kuris pranoko visus tavo lūkesčius. Mano kalendoriuje 24-oji diena pažymėta raudonos širdies žyme! Atsiprašau. Mano nuoširdūs atsiprašymai. Aš TAIP, TAAAIP atsiprašau!"

Kas per velnias? Kaip po galais tas nevisprotis Tanigučis galėjo sau susirasti merginą, kol aš tuo tarpu turiu užsiimti paslaptingosiomis kvailystėmis su Haruhi ir kitais iš Komandos SOS?

"Kas ji tokia?"

Paklausiau, stengdamasis kaip galėdamas neskambėti ciniškai.

"Pirmametė iš Koujouen. Saugus statymas, ar ne?"

Koujouen akademija. Merginų gimnazija netoli stoties, kalno papėdėje. Ji įsikūrusi pačioje tos kankinančios įkalnės pradžioje, todėl ryte įprasta matyti juodų švarkelių uniformas vilkinčių merginų Daimio paradą. Mokykla garsi savo aukščiausios klasės merginomis, tačiau dar labiau įžeidžia tai, jog joms nereikia kopti į tą žmogžudišką kalną. Ne, Tanigučiui aš visai nepavydžiu.

"O kas tau blogai? Juk tu jau turi Haruhi! Troškinys... Juk ji jį gamins, tiesa? Man asmeniškai namų gamybos mėsos troškinys skamba šiek tiek kvailai ir nuobodžiai, tačiau esu įsitikinęs, kad jis tau nepaprastai patiks. Aš tau nežmoniškai pavydžiu, Kjonai!"

Tas pašlemėkas. Jis pradėjo pokalbį apie Kalėdas vien tam, kad galėtų patenkinti savo tuščią troškimą pasipuikuoti?

"Hmm, tikriausiai man jau būtų metas nuspręsti kur ir kaip su ja praleisti laiką? Ak, kaip tai mane kamuoja!"

Su kiekviena akimirka netekau nuotaikos ir žodžių.

Po pamokų nenutiko nieko ypatingo. Koizumis ir aš buvome gainiojami po klubo kambarį, kad uždėliotume Haruhi atneštas naujas puošmenas. Haruhi tik įsakinėjo ir baksnojo visur savo pirštu. Asahina-san, vilkėdama Kalėdų Senelės kostiumą, buvo mūsų talismanė ir arbatos tiekėja. O Nagato šiandien skaitė storaviršelę knygą... toliau būdama ant galvos užsidėjusi trikampę šventinę kepuraitę.

Ir taip atėjo dienos pabaiga. Mėsos troškinio turinys vis dar buvo nenuspręstas. Tuo metu buvo nuspręsta tik tai, kad aš buvau paskirtas būti nešiku ir išsiųstas apsipirkti. Iš ko gi tas mėsos troškinys galėtų būti? Nenorėčiau gauti kokio atsitiktinio marmalo, atsiduodančio niekingomis užmačiomis.

Ką gi, prologui tai buvo kiek per daug. Vis dėlto, visa tai, kas buvo parašyta prieš tai, tikrai buvo tik prologas ir nieko daugiau. Nuo dabar prasidės rimtas reikalas, pradedant jau sekančia diena. Nors gal iš tikrųjų tai prasidėjo jau šiąnakt, bet tai visai nesvarbu.

Sekanti diena buvo gruodžio 18-oji, diena, kai atrodė, jog sustingo net kalnų vėjai. Tą dieną aš buvau įmestas į siaubo bedugnę.

Pasakysiu iš anksto: man tai buvo visai nejuokingas dalykas.

Pirmasis skyrius

Ryte, kartu su triplaukiu katinu, kuris buvo šalia manęs susisukęs į antklodę, buvau pažadintas mano sesers jau įprasto žudikiškojo antklodės nuplėšimo manevro. Štai kokia ta mano sesulė – ankstyvo ryto galvažudė, uoliai vykdanti mamos nurodymus.

"Mama sakė, kad kaip pridera eitum valgyt pusryčių."

Besišypsodama, mano sesuo abejomis rankomis pasiėmė pagiežingą katiną ir patrynė savo nosį jam tarp ausų.

"Tau irgi, Šiami! Laikas valgyti!"

Šiamisenas, kuris po mokyklos festivalio buvo tapęs mūsų namų augintiniu, būdamas tuščia išraiška nusižiovavo ir palaižė savo priekinę leteną. Anksčiau kalbus triplaukis katinas buvo visiškai praradęs savo balsą ir mūsų namuose įgavęs paprasčiausio augintinio statusą. Jis tapo niekuo neišsiskiriančiu katinu, kurį buvo galima rasti bet kur – kai dabar pagalvoju, atrodo tarytum tai, kad šis katinas kada nors kalbėjo žmonių kalba, buvo tik kažkokia mano regėta haliucinacija. Katinas tikrai puikus ir visai neišrankus, retai kada miauksi, beveik niekada, lyg drauge su žmonių būtų pamiršęs ir kačių kalbą. Kažkodėl jis mano kambarį pavertė savo guoliu, todėl jam teko prisitaikyti prie dažnų mano sesers apsilankymų, kuri nežmoniškai troško rūpintis Šiamisenu.

"Šiamiiii, Šiamiiii. Laikas valgyt!"

Dainuodama žodžius, kurie visai nepataikė į ritmą, mano sesuo išėjo iš kambario, turėdama dėti akivaizdžias pastangas, kad išlaikytų apglėbtą katiną. Jausdamas šiurpą nuo šalto ryto oro, trumpam paspoksojau į laikrodžio ciferblatą. Galiausiai prisiverčiau atsikelti, palikdamas užsitęsusį potraukį savo šiltai lovai.

Po to persirengiau, nusiprausiau, nuėjau į svetainę, per penkias minutes nurijau pusryčius ir išėjau pro duris anksčiau nei mano sesuo. Šiandien oras vėl buvo šaltas ir tik toliau blogėjo.

Iki dabar, viskas ėjosi normaliai.

Man kaip visada kopiant į kalną, akiratyje pasirodė pažįstamas pakaušis. Už maždaug dešimties metrų nuo manęs buvusi figūra be jokių abejonių buvo Tanigučis. Įprastai eidamas keliu į kalną šis vaikinas džiugiai šokinėja ir strakalioja, tačiau šiandien jis ėjo tikrai lėtai. Po akimirkos aš jį pasivijau.

"Ei, Taniguči!"

Pamaniau sau, kad kartas nuo karto būtų visai neprošal man pačiam imtis iniciatyvos patapšnoti jam per petį, todėl taip ir padariau.

"...Hmm, Kjonai?"

Jo balsas buvo akivaizdžiai prislopintas. Tai savaime suprantama; Tanigučis buvo su balta medicinine kauke.

"Kas nutiko? Sloga?"

"E...?" Tanigučis atrodė paliegęs. "Sloga, kaip kad pats matai. Tiesą sakant, geriau būčiau likęs namuose, bet mano senis dėl to pradėjo kelti vėją."

Vakar jis buvo toks kupinas energijos, bet, kaip suprantu, staiga pasigavo slogą.

"Apie ką tu čia šneki? Aš ir vakar suknistai jaučiausi! *Ehem, ehem*"

Gerai jau, nereikia čia manęs trikdyti vien dėl to, kad aš nepratęs matyti Tanigučį kosėjantį ir paliegusį. Bet nejaugi jau vakar jam nedaug trūko, kad imtų sirgti? Man jis tiesiog atrodė kvaištelėjęs kaip visada.

"Hmm... Jo? Visai nesistengiau atrodyti sveikas."

Tanigučis pakėlė galvą ir piktai nusišypsojo.

"Juk sau toks laimingas spygavai apie tą savo Kalėdų pasimatymą. Na, greičiau pasveik prieš jį! Žinai, tokia proga retai kada pasitaiko!"

Visgi, Tanigučis dar labiau pakėlė galvą.

"Pasimatymas? Apie ką tu čia? *Ehem* Kalėdoms aš neturiu jokių planų."

Klausimas "Ką?" čia man turėtų kilti. Kas gi nutiko tai jo Koujouen gimnazijos merginai? Nejaugi ji vakar jį metė?

"Ei, Kjonai, apie ką tu čia po velnių kliedi? Nieko aš apie tai nežinau!"

Tanigučis paniurusiai užsičiaupė, o po to vėl pasisuko eiti į priekį. Visi jo slogos simptomai atrodė padarė poveikį, o tas jo silpnumas neatrodė apsimestinis. Be to, sprendžiant iš jo būklės, jo planai dėl to pasimatymo garantuotai žlugo, dėl ko jis tikrai ir jaustųsi paliegęs. Po to jo ankstesnio puikavimosi priešais mane, jam turėtų skaudėti širdį vien į mane pažiūrėjus. Aišku, aišku.

"Nebūk nusiminęs!"

Stumtelėjau Tanigučį per nugarą.

"Kodėl gi tau neprisidėjus prie mėsos troškinio vakarėlio? Vis dar gali suspėti!"

"Kokio dar troškinio? Apie kokį dar vakarėlį tu čia šneki? Nepamenu, kad būčiau ką nors apie tai girdėjęs..."

Ak, štai kaip? Matyt, šokas buvo toks didelis, jog kurį laiką niekas, ką jam sakau, neprasiskverbs vidun. Tuomet geriau nekišiu prie viso to rankų. Didingoji amžinoji laiko tėkmė užgydys visas žaizdas. Prižadu, daugiau to nebeminėsiu.

Tanigučis toliau sliūkino į priekį ir aš irgi lėtai šalia jo kopiau į kalvą.

Tuo metu man vis dar buvo neįmanoma tai pastebėti.

Tai man buvo netikėta: be mano žinios sloga 1-5 klasėje tapo epidemija. Į klasę įėjau prieš pat skambutį, tačiau ten vis dar buvo keletas laisvų vietų, o penktadalis klasės buvo užsikrėtęs baltųjų kaukių mada. Vienintelis paaiškinimas galėtų būti tai, kad jie visi vienu metu suderino slogos inkubacinį periodą ir jos protrūkio laikotarpį.

Dar labiau nustebau sužinojęs, kad vieta už mano nugaros nuo pirmos pamokos buvo palikta laisva.

"Tai neįtikėtina..."

Nejaugi persišaldymas privertė namuose likti net Haruhi? Ar ta šių metų sloga tikrai tokia grėsminga ir smarki? Sunku patikėti, kad egzistuoja pantogenų, kurie pakankamai drąsūs, įsibrauti į Haruhi kūną, jau nekalbant apie tai, kaip nesuvokiama, kad vienas jų ją įveiktų. Labiau įtikinantis paaiškinimas būtų tai, kad ji rezga naujas užmačias, kurios jai ką tik šovė į galvą. Galbūt be mėsos troškinio bus dar kažkas?

Klasės nuotaika buvo nyki, ir visai ne dėl oro kondicionieriaus trūkumo. Netikėtai padaugėjo praleidžiančiųjų pamokas. Atrodė, kad net pati 1-5 klasės populiacija buvo kažkaip sumažėjusi.

Žinoma, iš nugaros nejaučiau viską užgožiančio Haruhi buvimo. Nors tuo pačiu metu pajutau, kad atmosfera buvo nepaaiškinamai pasikeitusi.

Tuomet prasidėjo pamokos, kurias atmestinai praleidau, ir greitai atėjo pietų pertrauka.

Kai traukiau iš krepšio savo šaltą kaip akmenį priešpiečių dėžutę, pasirodė Kunikidas, vienoje rankoje laikęs savo priešpiečių dėžutę, ir atsisėdo už manęs.

"Atrodo, kad ši vieta laisva. Neprieštarauji, jei čia atsisėsiu?"

Pasakė Kunikidas, iš servetėlės išvyniodamas savo Tupperware. Po to, kai gimnazijoje tapome klasiokai, pietauti su juo tapo savotišku įpročiu. Apsižvalgiau, ieškodamas kur buvo pasidėjęs mano kitas pietų draugelis Tanigučis, tačiau klasėje jo nebuvo; matyt, jis nuėjo į mokyklos valgyklą. Šonu pasukau savo kėdę.

"Kažkaip staiga sloga pasidarė populiari. Laimei, bent jau aš neužsikrėčiau."

"Hmm?"

Kunikidas ant ištiestos servetėlės atsargiai pasidėjo savo Tupperware ir apžiūrėjęs turinį, pažvelgė į mane nustebusia išraiška. Lyg krabo žnyples laikydamas valgomąsias lazdeles, Kunikidas pasakė:

"Plintančios slogos ženklai buvo pastebimi jau prieš savaitę. Neatrodo, kad tai gripas, nors gal geriau, jeigu ir būtų. Juk šiais laikais prieš jį yra tam tikrų vakcinų."

"Prieš savaitę?"

Paklausiau, nustojęs pjaustyti savo špinatais papuoštą omletą.

Negalėjau įsivaizduoti, kad kas nors tuo pat metu prieš savaitę būtų skleidęs slogos bakterijas. Neatėjusių dėl ligos nebuvo ir, kiek pamenu, per pamokas niekas nekosėjo. Visi 1-5 klasėje atrodė sveiki – nejaugi paslapčiomis man už nugaros veikė kažkoks ligų demonas?

"Ką? Juk buvo gana daug žmonių, kurie dėl ligos neatėjo. Nepastebėjai?"

Visai nepastebėjau. Iš tikrųjų?

"Tikrai taip. Nuo šios savaitės pradžios jis ėme vis labiau blogėti. Tikiuosi, kad jie nepaskelbs karantino. Mane apima nuojauta, kad jie dėl to sutrumpintų mūsų žiemos atostogas."

Kunikidas į savo burną įsidėjo furikake ryžių.

"Tanigučis pastaruoju metu irgi atrodo siaubingai. Jo tėvo nuomone persišaldymą reikia išprakaituoti, todėl neleidžia jam likti namuose, nebent temperatūra būtų virš 40°C. Tikiuosi, kad Tanigučis ką nors sugalvos, kol jam visai nepablogėjo."

Aš sustojau judinti savo valgomąsias lazdeles.

"Kunikidai. Atleisk, bet aš maniau, kad Tanigučis tik nuo šiandien pradėjo atrodyti leisgyvis."

"O ne, jokiu būdu. Jis taip buvo jau nuo šios savaitės pradžios, ar ne? Juk vakar jis net nėjo į fizinį lavinimą."

Dariausi vis labiau ir labiau sutrikęs.

Palauk, Kunikidai. Apie ką tu čia kalbi? Kiek pamenu, per vakarykštę fizinio lavinimo pamoką vykusias futbolo rungtynes Tanigučis vaikėsi kamuolį taip energingai lyg būtų apsinešęs nuo steroidų. Dėl to klysti tiesiog negaliu, nes kaip tik žaidžiau priešingoje komandoje ir nuolatos bandžiau iš jo atkovoti kamuolį. Žinoma, aš tai dariau visai ne dėl to, jog Tanigučis susirado merginą, tačiau jeigu būčiau žinojęs, kas šiandien nutiks, prieš jį puolant būčiau geriau apie tai pagalvojęs.

"Tu tikras? Rimtai? Keista."

Kunikidas nulenkė galvą, krapštydamas morkas iš savo kinpiragobou.

"Gal čia aš suklydau?"

Tarė jis lengvabūdišku tonu.

"Hmm, na, sužinosim, kai grįš pats Tanigučis."

Kas po galais šiandien nutiko? Tanigučis ir Kunikidas kalba tarytum būtų už tiršto rūko ir kažkodėl net Haruhi nėra! Nejaugi tai blogą lemiantis ženklas, reiškiantis rūpesčius visai žmonijai, išskyrus Haruhi? Mano paprastai tylus šeštasis pojūtis pradėjo skambinti visais pavojaus varpais, o keisti šiurpuliai staiga perbėgo man per nugarą.

Aš buvau teisus.

Mano nuojauta manęs nenuvylė. Nebuvo jokių abejonių, kad tai blogą lemiantis ženklas. Mano nuojauta nenustatė tik tai, ant kieno galvos užgrius visi šie rūpesčiai. Visa žmonija, išskyrus Haruhi – na, ne visai. Kad ir kaip tai atrodytų netikėta, tačiau tik vienas žmogelis tai pastebėjo ir buvo sunerimęs dėl šito įvykių posūkio. Išskyrus šį vienintelį vargšelį, visai likusiai žmonijai tai nė kiek nekėlė rūpesčių. Taip buvo todėl, kad jie iš esmės neturėjo jokių galimybių pastebėti pačios šio įvykio pradžios. Neįmanoma pastebėti to, kas už tavo suvokimo ribų. Iš jų perspektyvos pasaulis visai nepasikeitęs.

Tai kas gi tas vienintelis, kuris pakliuvo į bėdą?

Atsakymas akivaizdus –

Aš!

Iš susipainiojimo stovėjau netekęs žado kol visas pasaulis paliko mane užnugaryje.

Taip, pagaliau supratau.

Gruodžio 18-osios pietų pertrauka.

Blogą lemiantis ženklas apsireiškė fizine forma ir atidarė klasės duris.

Vau! Pora merginų, kurios klasėje sėdi prie durų, ėmė cypti iš džiaugsmo. Akivaizdu, kad triukšmas kilo tuomet, kai jos pastebėjo ką tik pro duris įėjusią klasiokę. Pro jūreivių uniformas vilkinčių merginų grupės tarpus akies krašteliu pastebėjau jų dėmesio centre šmėstelint ją.

Būdama ant vienos rankos užsikabinusi krepšį, ji nusišypsojo prie jos skubančioms draugėms.

"Taip, man viskas gerai. Po to, kai man šįryt ligoninėje suleido vakciną, pasijutau daug geriau. Namuose nebuvo ką veikti, todėl nusprendžiau ateiti bent jau į popietines pamokas."

Su švelnia šypsena ji atsakinėjo į klausimus apie savo savijautą. Pabaigusi šį trumpą bet gyvybingą pokalbį, siūbuodama į šonus savo pusiau ilgus plaukus, ji pradėjo palaipsniui... eiti – link – mūsų.

"A, turėčiau pasitraukti."

Kunikidas įsikando savo valgomąsias lazdeles ir atsistojo. Na, o kalbant apie mane, atrodė, kad iš mano balso stygų buvo atimta galimybė skleisti garsus, arba kad net buvau pamiršęs kaip kvėpuojant traukti deguonį. Aš tiesiog į ją spoksojau. Laiko tėkmė atrodė begalinė, nors iš tiesų ji nuėjo vos kelis žingsnius. Kai galiausiai ji sustojo, ji stovėjo priešais mane.

"Kas ne taip?"

Sutrikusiu tonu paklausė ji, žiūrėdama į mane tarytum nieko nebūtų nutikę.

"Atrodai lyg būtum pamatęs vaiduoklį! O gal kas nors yra man ant veido?"

Tada ji pasisuko link Kunikido, kuris bandė susitvarkyti savo Tupperware.

"O, aš tik noru pasikabinti savo krepšį. Toliau valgyk pietus. Aš prieš ateidama pasivalgiau. Per pietų pertrauką galiu tau paskolinti savo suolą."

Kaip ir pasakiusi, ji pasikabino savo krepšį ant prie suolo šono esančio kabliuko ir grakščiai pasisuko link jos laukiančių draugių rato.

"Palauk."

Mano balsas turbūt skambėjo kaip riksmas.

"Kodėl tu čia esi?"

Ji apsisuko ir pervėrė mane šaltu žvilgsniu.

"Ką tu turi galvoje? Kas gi čia keisto, kad aš čia esu? O gal bandai pasakyti, kad būtų geriau, jei dėl slogos ilgiau likčiau namuose? Ką tu tiksliai bandai tuo pasakyti?"

"Ne. Man nerūpi ta tavo sloga. Aš ne apie tai..."

"Kjonai."

Kunikidas susirūpinusiai patapšnojo man per petį.

"Šiandien tu toks keistas! Tu visą dieną kalba keistus dalykus."

"Kunikidai, ar tu apie nieką nepagalvoji, kai į ją pasižiūri?"

Nebegalėdamas to daugiau pakęsti, atsistojau ir pirštu parodžiau į ją, kuri į mane žiūrėjo tarytum būtų susidūrusi su neišsprendžiama mįsle.

"Juk tu irgi žinai, kas ji, ar ne? Ji iš viso neturėtų čia būti!"

"...Kjonai, kaip grubu užmiršti savo klasiokės veidą tik todėl, kad ji porą dienų nebuvo mokykloje! Ką tu turi omenyje, sakydamas, kad ji neturėtų čia būti? Mes juk visąlaik buvom toje pačioje klasėje, tiesa?"

O kaip gi aš galėčiau tai užmiršti! Ji juk kėsinosi mane nužudyti! Net jei kada nors užmiršiu veidą žmogaus, kuris norėjo mane užmušti, pusė metų tam pernelyg trumpas laikas.

"Supratau!"

Jos veide nušvito šypsena, tarytum ji ką tik būtų sugalvojusi neįtikėtiną išdaigą.

"Tu turbūt po pietų nusnūdai, ar ne? Galbūt susapnavai kokį nors košmarą? Matyt, taip ir buvo. Nagi! Pabusk!"

"Ar irgi taip nemanai?" su plačia šypsena savo mielame veide, ji pasisuko link Kunikido, tikėdamasi pritarimo. Ji turėjo būtent tos merginos išvaizdą, kurios vaizdai įsirėžė man į atmintį ir nebegalėjo būti ištrinti.

Įvairūs praeities prisiminimų vaizdiniai. Klasė, pripildyta saulėlydžio spindulių – ant grindų išsiplečiantys šešėliai – langų neturinčios sienos – išsikraipiusi erdvė – rankoje laikytas peilis – nežymi šypsena – sutrupėję smėlį primenantys kristalai...

Mūsų ankstesnė klasės seniūnė, sunaikinta per kovą su Nagato, kuri tariamai turėjo būti išvykusi į Kanadą.

Priešais mane stovėjo Asakura Rjouko.

"Pražvalėsi, jei nusiprausi veidą. Ar turi su savimi nosinaitę? Galiu tau paskolinti savo."

Asakura įsikišo ranką į savo sijono kišenę, bet aš ją savo ranka sulaikiau. Kas žino, ką dar ji išsitrauks kartu su ta savo nosinaite?

"Nereikia. Užuot, pasakyk man kas čia dedasi. Viską. Ypač tai, kodėl palieki savo krepšį prie Haruhi suolo? Čia ne tavo vieta, o Haruhi."

"Haruhi?"

Asakura suraukė antakius ir paklausė Kunikido.

"Kas ta Haruhi? Ar tai kažkieno pravardė?"

Kunikido atsakymas atėmė iš manęs bet kokią viltį.

"Nesu girdėjęs. Haruhi-san... Kaip jos vardas rešomas?"

"Haruhi yra Haruhi."

Sumurmėjau, apimtas gniuždančio jausmo.

"Jūs pamiršot kas yra Suzumija Haruhi? Kaip po velnių iš viso įmanoma ją pamiršti?"

"Suzumija Haruhi... Na, Kjonai."

Raminančiu balsu Kunikidas pradėjo lėtai aiškinti.

"Tokio žmogaus mūsų klasėje nėra! Be to, nuo mūsų paskutinio vietų apsikeitimo, ši vieta priklausė Asakurai-san. Ar tikrai nesumaišei su kita klase? Hmm, nesu anksčiau girdėjęs apie tą Suzumiją. Ji tikriausiai ne iš pirmamečių klasės..."

"Aš irgi net neįsivaizduoju."

Asakura prabilo švelniu katės balsu, tarytum siūlytų man karčių vaistų.

"Kunikidai-kun, ar galėtum žvilgtelėti mano suole? Ten kampe turėtų būti klasės žurnalas."

Pagriebiau žurnalą, kurį ištraukė Kunikidas. Iškart atsiverčiau pirmamečių 1-5 klasės puslapį ir perbėgau pirštu per merginų pavardes.

Saeki, Sakanaka, Suzuki, Seno...

Tarp Suzuki ir Seno daugiau nebuvo jokios pavardės. Suzumijos Haruhi vardas buvo pradingęs iš klasės žurnalo. "Ko tu ieškai? Tokia mergina iš viso net neegzistuoja!" šaukė man žurnalo puslapis. Užvertęs jį, užsimerkiau.

"...Kunikidai, turiu prašymą."

"Taip?"

"Įžnybk man į skruostą. Noriu pabusti."

"Tu tikras?"

Jis įžnybė iš visų jėgų. Skaudėjo. Tačiau aš nepabudau. Atmerkęs akis, aš vis tiek galėjau matyti priešais mane stovinčią Asakurą, surietusią savo lūpas į arką.

Kas čia po velnių nutiko?

Staiga supratau, kad mes tapome klasės dėmesio centru. Visų akys buvo nukreiptos į mane, tarytum jie būtų pamatę nusenusį valkataujantį šunį, kenčiantį nuo šunų maro. Po velnių! Kodėl? Aš nepasakiau nieko blogo!

"Po galais!"

Keletą kartų aplinkinių paklausiau dviejų klausimų:

Kur yra Suzumija Haruhi?

Ar nebuvo Asakura Rjouko persikėlusi į kitą mokyklą?

"Nežinau."

"Ne, nebuvo."

Atsakymai, kuriuos gavau, man nieko gero nežadėjo. Tarytum būtų buvę susitarę, jie privedė mane iki to, kad pradėjau jausti svaigulį ir pykinimą. Jausdamas įtempto puolimo paliktą netektį, turėjau atsiremti savo kūną į netoliese buvusį suolą. Atrodė, kad kažkuri dalis mano sveiko proto buvo sudaužyta į šipulius.

Asakura uždėjo savo ranką man ant riešo ir susirūpinusiai į mane pasižiūrėjo. Jos saldus plaukų kvapas mane veikė kaip narkotikas.

"Manau, tau reikėtų nueiti į slaugės kabinetą. Tokie dalykai gali nutikti, kai blogai jautiesi. Matyt, taip ir yra! Ar tu nepradėjai sirgti sloga?"

'Ne!'

Norėjau sušukti iš visų plaučių. Čia ne aš keistas! Čia pati ši situacija keista!

"Trauk šalin nuo manęs rankas!"

Nustūmiau šalin Asakuros ranką ir nubėgau link klasės durų. Savo odoje jaučiau neaiškiai nemalonų jausmą, kuris skverbėsi man į smegenis. Staigus slogos protrūkis, tarpai pokalbyje su Tanigučiu, Haruhi vardo pradingimas iš klasės žurnalo, Asakuros pasirodymas... Ką? Haruhi dingo? Niekas jos nebeprisimena? Negali taip būt! Ar neturėjo šis pasaulis suktis aplink tą mergiotę? Ar ta nelemta mergiščia nebuvo visuotinio masto rūpesčių kelėja?

Vos nepargriūdamas, iš visų jėgų nutempiau savo kojas pirmyn ir kone ant visų keturių įpuoliau į koridorių.

Pirmas dalykas, kuris atėjo man į galvą, buvo Nagato veidas. Ji be jokios abejonės paaiškintų man šią padėtį. Visgi, ji juk Nagato Juki, tylioji, tačiau visagalė ateivių androidė. Ji visąlaik viską kaip nors išspręsdavo. Visai neperdėčiau sakydamas, kad iki šiol išgyvenau tiktai Nagato dėka.

Aš turiu Nagato!

Ji išgelbės tokį kaip aš iš šios keblios padėties!

Nagato klasė buvo netoliese. Neturėdamas net bėgti, pasiekiau ją vos po kelių sekundžių. Vis tiek negalėdamas nieko sugalvoti, atidariau duris ir paieškojau mažosios trumpaplaukės merginos.

Jos nebuvo.

Tačiau pasiduoti buvo dar per anksti. Per pietų pertrauką ji tikriausiai buvo klubo kambary ir skaitė knygas. Net jei jos nebuvo klasėje, būtų kvaila daryti išvadą, kad net ir Nagato pradingo.

Kitas žmogus, apie kurį pagalvojau, buvo Koizumis. Literatūros klubo kambarys, esantis Senajame komplekse, buvo toli nuo čia. Tas pastatas buvo net už Asahinos-san antramečių klasės. Būtų greičiau nueiti į 1-9, esančią vienu aukštu žemiau. Koizumi Icuki, tu tik būk ten! Jokioj kitoj situacijoj labiau nenorėčiau pamatyti tą jo nuolatos besišypsančią marmūzę.

Risčia nubėgau per koridorių, nusileidau žemyn laiptine, nušokdamas per tris laiptus, ir nuskubėjau link 1-9 klasės, esančios mokyklos pastato kampe, melsdamasis, kad tas antgamtinių galių turintis veikėjas būtų ten.

Praėjus pro 1-7 klasę, po to 1-8 klasę, ten buvo 1-9 klasė...

"Ką? Kodėl?"

Pagaliau pradėjęs susigaudyti, sustojau ir dar kartą pasitikslinau lenteles, kurios kabėjo ant sienos. Į kairę nuo 1-8 klasės buvo 1-7 klasė. Į dešinę nuo 1-8 klasės buvo...

Tik laiptinė, vedanti link atsarginio išėjimo.

Daugiau nieko. Nei šešėlio, nei žymės.

"Kaip taip gali būti...?"

Jau nekalbant apie Koizumį.

Buvo pradingusi visa 1-9 klasė.`

Dabar mano rankos tikrai buvo surištos.

Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad klasė, kuri dar vakar egzistavo, šiandien bus pradingusi? Pradingęs buvo ne šiaip vienas žmogus, ištrinta buvo visa klasė, o pats pastatas susitraukęs. Nesvarbu, kaip skubotai būtų atliktas darbas, būtų buvę neįmanoma viską užbaigti vos per vieną naktį. Kur pradingo visa 1-9 klasė?

Patyręs didžiulį šoką, netekau laiko suvokimo. Tik pats Dievas žino kiek laiko aš ten prabuvau sustingęs vietoje, kol atgavau sąmonę nuo nestipraus bakstelėjimo man į nugarą. Pro miglą išgirdau biologijos mokytojo balsą, kuris apsikabinęs šūsnį vadovėlių atrodė kaip zefyras.

"Ką tu čia darai? Pamoka jau prasidėjo! Grįžk į savo klasę!"

Matyt, aš pražiopsojau skambutį į pamoką. Koridorius jau buvo ištuštėjęs ir jame girdėjosi tik iš 1-7 sklindantis, kiek pakeltas mokytojo balsas.

Svirduliuodamas pradėjau judintis. Laikas, išsiaiškinti ženklams, jau buvo pasibaigęs. Viskas jau buvo nutikę. Tie, kurie čia neturėtų būti, atsirado, o tie, kurie turėjo būti, pradingo. Haruhi, Koizumio ir visų 1-9 klasės mokinių mainai į vien tik Asakurą yra tiesiog nelygiaverčiai!

"Kas per velnias?"

Jei aš neišdurnėjau, tuomet pasaulis išdurnėjo.

Kas tai padarė?

Nejaugi tai tu, Haruhi?

Dėl viso to, kas nutiko, per popietines pamokas negirdėjau visiškai nieko. Visi balsai ir garsiai kiaurai perėjo man per galvą, nesugebėdami palikti jokios informacijos mano smegenų ląstelėse. Man net nepastebėjus, baigėsi klasės valandėlė ir laikas jau buvo po pamokų.

Aš buvau išsigandęs. Ne tiek Asakuros, kuri už manęs kažką keverzojo savo mechaniniu pieštuku, o greičiau to, kad Haruhi ir Koizumio nebuvo mokykloje. Vėl patvirtinus tuos kitų žmonių "nesu girdėjęs", tai privertė mane labiau susierzinti, nei buvo galima pakęsti. Kiekvieną kartą, kai išgirsdavau šiuos žodžius, vis giliau nugrimzdavau į bedugnę pelkę. Buvau toks išsekęs, jog net nuturėjau pakankamai energijos atplėšti užpakalio nuo kėdės.

Tanigučis su Kunikidu, kuris buvo truputį dėl manęs susirūpinęs, išėjo tiesiai namo. Asakura paliko klasę linksmai juokdamasi su pora merginų. Prieš išeidama ji žvilgtelėjo į mane žvilgsniu, parodančiu nuoširdų susirūpinimą nusiminusiu klasioku, o nuo jo ėmiau jausti svaigulį. Keisti. Visi iki paskutinio.

Praktiškai ištemptas laukan keleto vaikinų, kuriems buvo tvarkymosi prievolė, galiausiai sugebėjau išeiti į koridorių, vienoje rankoje laikydamas savo krepšį.

Vis dėlto, juk po pamokų mano vieta buvo ne čia.

Su apsunkusia širdimi nulipau žemyn laiptais ir pasiekiau pirmąjį aukštą. Ten netikėtai priešais mano akis pasirodė šviesos spindulėlis, todėl aš nuskubėjau prie jo.

"Asahina-san!"

Ar gali būti nuostabesnis reginys už šį? Iš kitos pusės link manęs ėjo mano deivė, mano vaizdinis vaistas nuo streso. O dar daugiau džiaugsmo prie džiaugsmo pridėjo Curujos-san figūra, kuri buvo šalia kerinčios gražuolės kūdikio veideliu. Mane apėmęs džiaugsmas privertė mane netekti nuovokos – matyt turėjau būti labiau apdairesnis.

Visu greičiu nuskubėjau link savo dvejų senpai ir stipriai pačiupau už Asahinos-san pečių, kuri į mane žiūrėjo plačiai atmerktomis akimis.

"He-e!"

Nuostaba akivaizdžiai matėsi jos veide, tačiau mano burna tiesiog nesiliovė kalbėti.

"Haruhi pradingo! Koizumio klasė pavirto į 'keliaujantį kabinetą'! Nagato dar nesutikau, bet Asakura čia yra, o pati mokykla pavirto į keistą vietą! Juk tu vis dar manoji Asahina-san, ar ne?!"

Bum! Tai buvo garsas, sukeltas nukritus ant grindų Asahinos-san krepšiui ir kaligrafijos rinkiniui.

"Ė? A, jis... Ė. Na... Bet..."

"Tu juk Asahina-san iš ateities?"

"...Ateities? Ką tu turi galvoje? Prašau... paleisk mane."

Mano skrandžio dugnas susitraukė. Asahina-san į mane žiūrėjo tarytum prijaukinta impala, kuri būtų pamačiusi laukinį jaguarą. Jos akys akivaizdžiai buvo kupinos išgąsčio ir būtent to aš labiausiai bijojau.

Man būnant sustingusiam nuo šoko, staiga pajutau kaip mano ranka trukteli aukštyn. Mano sąnariai nemaloniai trakštelėjo. Skauda!

"Viena minutėlę, vaiki!"

Curuja-san pagriebė mano ranką, naudodama kažkokių senovinių kovų menų techniką.

"Negalima taip staiga šokti ant žmonių! Žiūrėk, mano Mikuru visa dreba nuo galvos iki kojų!"

Atrodė, kad ji šypsojosi, tačiau jos žvilgsnis buvo aštrus tarytum kardas. Pasižiūrėjau į Asahiną-san. Su ašarotomis akimis, ji akivaizdžiai traukėsi atgal.

Atrodė, kad ji šypsojosi, tačiau jos žvilgsnis buvo aštrus tarytum kardas. Pasižiūrėjau į Asahiną-san. Su ašarotomis akimis, ji akivaizdžiai traukėsi atgal.

"Ar tu pirmametis iš 'Mikuru fanų klubo'? Viskam yra taisyklės, vaiki. Skubos darbą velnias neša."

Psichologinis šaltis, kurį šiandien jau daug kartų patyriau, nubėgo man per nugarą.

"Curuja-san..."

Vis dar būdamas įremtas ude-garami pozoje, sudejavau.

Curuja-san įdėmiai pažiūrėjo man į veidą, tarytum jai būčiau buvęs visiškas nepažįstamasis.

"Curuja-san, nejaugi tu irgi...?"

"Ei, o iš kur tu mane pažįsti? Ir kas gi toks tu galėtum būti? Mikuru pažįstamas?"

Pamačiau tai, ką mažiausiai norėjau pamatyti. Susigūžusi už Curujos-san, Asahina-san atidžiau į mane pasižiūrėjo, o po to smarkiai pakraipė galvą.

"A...A...Aš jo visai nepažįstu. Ė..Em. Jis tikriausiai mane sumaišė su kuo nors kitu..."

Jausdamasis, tarytum būčiau gavęs pažymių knygelę, kuri skelbtų, kad iš visko susikirtau, būtent tada, kai mano pirmieji gimnazijos metai jau artėjo į pabaigą, man pradėjo temti akyse. Aš iškęsčiau bet kokius žodžius, jei kas nors mane užsipultų, tačiau Asahinos-san žodžiai man buvo pats didžiausias sukrėtimas nuo tada, kai mano pusseserė, kurią nuo mažens buvau įsimylėjęs, pabėgo su kitu vaikinu.

Žinoma, kad aš jos nesumaišiau su niekuo kitu, Asahiną-san pavadindamas Asahina-san, nebent ši Asahina-san būtų Asahina-san iš kito laiko... A, sugalvojau! Yra vienas būdas, kaip išsiaiškinti, ar ši Asahina-san iš tikrųjų yra Asahina-san, kurią pažinojau, tiesa?

"Asahina-san."

Savo laisva ranka parodžiau į savo krūtinę. Galiu tik pasakyti, kad netekau proto. Sakydamos šiuos žodžius, mano lūpos judėjo pačios.

"Kažkur maždaug čia ant tavo krūtinės turėtų būtų žvaigždutės formos apgamas. Ar tu tokį turi? Jeigu tu neprieštarauji, leisk man patikrinti—"

Man iš visų jėgų buvo trenkta kumščiu.

Asahinos-san kumščiu.

Asahina-san, apstulbinta mano pratrūkusių žodžių, kas akimirką darėsi vis labiau raudonesnė. Ašaros susikaupė jos akyse ir lėtu, mėgėjišku judesiu ji paleido savo dešinį kumštį tiesiai man į veidą.

"Ei, Mikuru! Ak, tiek to. O tu, vaiki, tvardyk savo otaku fantazijas! Supranti, Mikuru-čian labai drovi! Jei išdrįsi jai dar ką nors padaryti, pajusi mano siaubingą įtūžį!"

Paskutinį kartą priešiškai suspaudusi man už riešo, Curuja-san pakėlė nuo grindų krepšį ir kaligrafijos rinkinį, pasiėmė juos į glėbį ir nubėgo paskui Asahiną-san.

"Ei, palauk truputį~ Mikuru~!"

"..."

Man nustėrusiam į jas bežiūrint, šaltas, žiemiškas vėjas papūtė mano galvoje.

Viskas, tai pabaiga.

Kaip aš rytoj išgyvensiu? Jei žinios, kad aš pravirkdžiau Asahina-san, pasklis po mokyklą, tikrai atsiras nemažas skaičius vaikinų, kurie norės mane primušti. Jei situacija būtų priešinga, aš irgi daryčiau tą patį. Turbūt man reikėtų parašyti testamentą.

Viena po kitos man baigėsi išeitys. Pabandžiau paskambinti į Haruhi mobilųjį, tačiau išgirdau tik operatorės "numeris, kuriuo skambinate, yra nepasiekiamas". Jos namų telefono nežinojau, o jos vardas buvo pradingęs iš klasės žurnalo. Pagalvojau, kad galėčiau nueiti pas ją į namus, tačiau antra vertus, aš pas ją niekada nebuvau. Tai nesąžininga, turint galvoje, kad Haruhi yra buvusi mano namuose, tačiau dabar jau per vėlu apie tai galvoti.

Nepaisydamas į 1-9 klasės pradingimą, nuėjau į mokytojų kambarį pasiteirauti, ar Haruhi ir Koizumio nėra mokykloje dėl ligos. Atsakymas buvo kategoriškai neigiamas. Nei vienoje klasėje nebuvo mokinės, vardu Suzumija Haruhi. Nebuvo jokio į šią mokyklą persikėlusio arba persikeliančio mokinio, vardu Koizumis Icukis. Ar bent jau taip man pasakė.

Buvau atsidūręs akligatvyje.`

Kur turėčiau ieškoti užuominų? Ar tai kažkoks "Surask Haruhi" žaidimas, kurį ji pati surengė? Ar tai žaidimas, kurio tikslas buvo surasti vietą, į kurią buvo pradingusi Haruhi? O kokia buvo viso šito žaidimo prasmė?

Ėjau apie tai galvodamas. Vieno Asahinos-san smūgio dėka mano galva šiek tiek atvėso. Dabar nebuvo prasmės ant savęs griežti dantį. Tokiu metu man buvo būtina nusiraminti. Nusiraminti.

"Prašau, maldauju tavęs." sumurmėjau.

Man buvo likusi vienintelė išeitis. Paskutiniai įtvirtinimai, galutinė absoliučios gynybos linija. Jei ji griūtų, reikštų, jog viskas baigta. Sunaikinta.

Literatūros klubo kambarys, esantis klubų komplekse, įprastai vadinamame Senuoju kompleksu.

Jeigu Nagato ten nebus, ką man reikės daryti?

Tyčia sulėtinau žingsnį ir duodamas sau tiek laiko, kiek man reikėjo, po truputį judėjau link klubo kambario. Po kelių minučių aš jau stovėjau priešais senas ir nusidėvėjusias medines duris. Užsidėjau ranką ant krūtinės ir patikrinau sau pulsą. Jis nei iš tolo nebuvo normalus, tačiau daug geresnis, nei per pietų pertrauką. Matyt, patyrus per daug smūgių nuo visos tos anomalijų grandinės, mano pojūčiai palaipsniui apmirė. Vėl jaučiausi įspeistas į kampą. Priešais mane nebuvo kito kelio, išskyrus brautis per tamsos debesį, pasiruošus pačiam blogiausiam scenarijui.

Praleidęs beldimąsi, plačiai atvėriau duris.

"...!"

Ir tuomet aš pamačiau.

Smulkutė figūra, sėdinti ant sulankstomos kėdės, su atversta knyga už priešais ją buvusio ilgo stalo kampo.

Tai buvo Nagato Juki, kiek pravėrusi savo burną ir pro akinius žiūrinti tiesiai į mane nuostabos kupinu veidu.

"Tu čia..."

Sumurmėjau, atsidusdamas pusiau iš paguodos, pusiau iš palengvėjimo, ir uždariau už savęs duris. Nagato kaip visada nieko nesakė, tačiau aš negalėjau atsipalaiduoti ir imti džiūgauti. Nagato, kurią pažinojau, nuo pat to nutikimo su Asakura nebenešiojo akinių. Vis dėlto, čia esanti Nagato turėjo lygiai tokius pat akinius, kokius nešiojo kažkada anksčiau. Pagalvojau apie tai antrą kartą, tačiau Nagato tiesiog daug geriau atrodė be akinių. Taip man labiau patiko.

Be to, ta išraiška jai visiškai netiko. Kodėl jos išraiška buvo lyg Literatūros klubo narės, kurią netikėtai užklupo vidun įpuolęs vaikinas, kurio ji visai nepažįsta? Kas tai per nuostaba? Ar nebuvo Nagato būdo bruožas būti atokiausiai nuo tokių emocijų?

"Nagato."

Atmintyje jausdamas dar šviežią pamoką iš Asahinos-san, sugebėjau užgniaužti savo pirmyn šokti ketinusią viršutinę kūno dalį ir nuėjau prie stalo.

"Ką?"

Net nesujudėjusi atsakė Nagato.

"Pasakyk man. Ar žinai, kas aš toks?"

Ji suspaudė savo lūpas ir pastūmė aukštyn akinių tiltelį. Tada ilgą laiko tarpą buvo tyla.

Aš jau galvojau pasiduoti ir susirasti sau vienuolyną, kuriame galėčiau atsiskirti nuo viso šio pasaulio, kuomet pasigirdo atsakymas:

"Žinau."

Nagato nukreipė savo žvilgsnį man kažkur į krūtinę. Man vėl sugrįžo viltis. Ši Nagato visgi gali būti Nagato, kurią pažinojau.

"Iš tiesų, aš taip pat šiek tiek apie tave žinau. Ar mane išklausysi?"

"..."

"Tu ne žmogus, bet ateivių sukurtas organinis androidas. Tu daug kartų naudojai į magiją panašias galias. Pavyzdžiui, homerun-režimo lazda, ar patekimas į urvinio svirplio erdvę..."

Kai tik pradėjau kalbėti, mane užplūdo gailėjimosi jausmas. Nagato akivaizdžiai buvo su keista išraiška. Jos akys ir burna buvo plačiai pravertos, o jos žvilgsnis klajojo kažkur prie mano pečių. Aplink ją buvusi aura kėlė įspūdį, kad ji bijojo į mane tiesiai pasižiūrėti.

"...Tokia esi tu, kurią aš visąlaik pažinojau. Ar aš klystu?"

"Atsiprašau."

Nagato atsakymas privertė mane suabejoti, ar aš gerai girdžiu. Kodėl atsiprašai? Kodėl Nagato taip sako?

"Aš apie tai nežinau. Žinau, tik kad tu esi 1-5 klasės mokinys. Retkarčiais tave pamatau. Tačiau daugiau nieko, išskyrus tai, nežinau. Man tai pirmas kartas, kada su tavimi kalbu."

Paskutinieji įtvirtinimai pavirto į trapų kortų namelį, kuris subyrėjo ir išsisklaidė.

"...Vadinasi, tu ne ateivė? Suzumijos Haruhi vardas tau visiškai nieko nereiškia?"

Būdama sutrikusi, Nagato pakreipė galvą, savo lūpomis formuodama žodį "ateivė".

"Ne" atsakė ji.

"Palauk!"

Kuo gi daugiau, jeigu ne Nagato aš galėčiau pasikliauti? Aš buvau lyg ką tik išsiritusi kregždė, kurią buvo apleidę tėvai. Mano vienintelė viltis išsaugoti sveiką protą buvo tai, kad ji ką nors sugalvos. Jei tai ir toliau tęsis, aš išprotėsiu.

"Juk taip negali būti!"

Tai beviltiška, aš vėl netekau šaltakraujiškumo. Mano protas buvo sumaištyje, aplink paklaikusiai krentant trijų pagrindinių spalvų meteorų lietui. Apėjau aplink stalą ir nuėjau prie Nagato.

Jos išblyškę pirštai užvertė knygą. Tai buvo stora, kietaviršelė knyga. Neturėjau kada pamatyti jos pavadinimą. Nagato atsistojo nuo savo kėdės ir žengė žingsnį atgal, tarytum trauktųsi nuo manęs šalin. Jos dvi akys, atrodžiusios tarytum nugludinti Go akmenėliai, sunerimusiai bėgiojo į visas puses.

Uždėjau rankas ant Nagato pečių. Buvau netekęs savitvardos prisiminti savo ankstesnę nesėkmę su Asahina-san. Visiškai nenorėjau jos paleisti. Bijojau, kad jei taip jos nelaikysiu, visi mano draugai išslys man pro tarpupirščius. Aš nebenorėjau daugiau nieko prarasti.

Savo rankose jausdamas pro mokyklinę uniformą sklindančią kūno šilumą, prabilau jos trumpuose plaukuose įrėmintam profiliui, jai nusukant savo veidą šalin nuo manęs.

"Prašau, prisimink! Tarp vakar ir šiandien pasaulis pasikeitė. Vietoj Haruhi čia yra Asakura! Kas atsakingas už šį žaidėjų keitimą? Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Asakura buvo prikelta, tu privalai ką nors žinoti! Juk Asakura tokia pat kaip ir tu, tiesa? Ką ji rezga? Net jei naudotum sudėtingus žodžius, tu vis tiek turėtum galėti tai paaiškinti—"

Visą tai pasakęs, ketinau tęsti, tačiau pajutau jausmą, tarytum man viduriuose sklistų skystas švinas.

Kas tai per reakcija... lyg normalaus žmogaus?

Nagato akys buvo tvirtai užmerktos, o jos porceliano baltumo skruostai buvo pradėję rausti. Dejonės, lyg menki atodūsiai, ištrūko pro jos vos pravertas lūpas, ir aš galiausiai pastebėjau jos gležnų pečių virpėjimą po mano rankomis, tarytum šunyčio, stingdančiame šaltyje. Drebantis balsas pasiekė mano ausis.

"Liaukis..."

Man sugrįžo protas. Nagato jau kurį laiką buvo nugara prispausta prie sienos. Kitaip tariant, aš net nepastebėjęs įrėmiau ją į sieną. Ką aš po galais padariau? Aš juk elgiausi kaip koks stuobrys. Jei kas nors būtų tai pamatę, man nedelsiant būtų už nugaros surakintos rankos ir neišvengiamai būčiau sulaukęs visuomenės sankcijų. Aš buvau ne kas kitas, o niekšas, kuris užpuolė bejėgę Literatūros klubo narę, jiems vieniems būnant kambaryje. Objektyviai nebebuvo ką daugiau galvoti.

"Atsiprašau."

Pakėlęs rankas, jaučiau kaip netenku jėgų.

"Aš nenorėjau tave užpulti. Aš tik norėjau kai kuo įsitikinti..."

Mano kojos ėmė svirduliuoti. Prisitraukiau prie savęs sulankstomą kėdę ir vos tik ant jos atsisėdau, susmegau lig koks moliuskas. Nagato vis tiek nejudėjo, atrėmusi savo nugarą į sieną. Tikriausiai man pasisekė, kad bent jau ji neišbėgo iš kambario.

Dar kartą perbėgau akimis per kambarį ir iš pirmo žvilgsnio suvokiau, jog tai nebuvo slaptoji Komandos SOS bazė. Šiame kambaryje buvo tik knygų lentynų ir sulankstomų kėdžių eilės, bei stalinis kompiuteris ant ilgo sulankstomo stalo. Kompiuteris nebuvo tas, kurį naudodama šantažą iš Kompiuterių klubo pavogė Haruhi, o bent trijomis kartomis senesnis modelis. Lyginti jų apdorojimo galią buvo lyg dviejų arklių tempiamą karietą ir traukinį ant magnetinės pagalvės.

Kaip ir reikėjo tikėtis, vadės stalo, ant kurio buvo piramidė su užrašu "Komandos vadė", niekur nesimatė. Šaldytuvo ir įvairių kostiumų pakabos taip pat nebuvo. Jokių Koizumio atneštų stalo žaidimų. Jokios tarnaitės. Jokios Kalėdų senelio anūkės. Visiškai nieko.

"Po velnių."

Rankomis susiėmiau už galvos. Game Over. Jei tai kažkieno psichologinis puolimas, jis nepaprastai sėkmingas. Labai pagirtina. Na, tai kas už visą tai atsakingas? Haruhi? Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Kažkoks naujas, neatskleistas pasaulio priešas...?

Tai truko maždaug penkias minutes. Bandydamas kaip nors susiimti, suglumusiai pakėliau galvą.

Nagato vis dar buvo prilipusi prie sienos, nukreipusi savo juodmedžio akis į mane. Jos akiniai buvo šiek tiek pakrypę. Galiu tik dėkoti Dievui, kad jos akys nerodė baimės ar siaubo, bet žvilgėjo lyg būtų atsitiktinai prekybos rajono gatvėje sutikusi savo tariamai žuvusį brolį. Bent jau neatrodė, kad ji apie tai praneš. Visoje šioje beviltiškoje padėtyje, tai buvo mano vienintelis mažytis paguodos šaltinis.

'Kodėl nesisėdi?', ketinau jos paklausti, bet supratau, kad buvau užėmęs Nagato kėdę. Ar turėčiau jai užleisti šią kėdę, ar išlankstyti jai kitą? Ne, ji tikriausiai nenorės sėdėti šalia manęs.

"Atleisk."

Dar kartą atsiprašęs, atsistojau. Pasiėmęs vieną atremtą sulankstomą kėdę, nusinešiau ją į kambario centrą. Nusprendęs, ar tai pakankamas atstumas nuo Nagato, išsilanksčiau ją, atsisėdau ir vėl susiėmiau rankomis už galvos.

Čia buvo tiesiog paprastas Literatūros klubo kambarys. Tą gegužės dieną, Haruhi mane čia nusitempė lyg nebevaldomas pramoninis robotas ir mes pirmą kartą susitikome su Nagato. Kambarys, kurį pamačiau mūsų pirmojo susitikimo metu, buvo lygiai toks pat kaip ir šis. Tuo metu kambaryje buvo tik stalas, kėdės, knygų lentynos ir Nagato. Nuo to laiko, čia pradėjo atsirasti įvairiausi daiktai, nes Haruhi lyg niekur nieko paskelbė, "Nuo šiol čia bus mūsų klubo kambarys!". Tarp tų daiktų buvo nešiojama viryklė, virdulys, molinis katilas, šaldytuvas, kompiuteris...

"Pala."

Patraukiau savo rankas nuo galvos.

Palauk, kas ten buvo?

Drabužių kabykla, virdulys, arbatinukas, arbatos puodukai, lėkštės, senas radijas...

"Ne tai."

Ieškok daiktų, kurie atsirado po to, kai kambarys pavirto į Komandos SOS irštvą, ir egzistuoja dabar, šiame kambaryje.

"Kompiuteris!"

Modelis akivaizdžiai skyrėsi. Ant grindų išsirangęs buvo tik maitinimo laidas, todėl tikriausiai jis nebuvo prijungtas prie interneto. Vis dėlto, tai buvo vienintelis daiktas, kuris atkreipė mano dėmesį. Tai vienintelis atsakymas į žaidimą "Surask skirtumą".

Nagato vis dar stovėjo. Ji jau ilgą laiką nenuleido nuo manęs akių, atrodydama labai susirūpinusi dėl kiekvieno mano judesio. Vis dėlto, kai tik pasukau savo veidą link jos, ji tuoj pat nukreipė savo žvilgsnį į grindis. Geriau pasižiūrėjęs, jos skruostuose vėl galėjau pamatyti nežymų paraudimą. Ei... Nagato. Tai ne tu. Tu ne tokia, kuri greitai parausta ir leidžia akims dėl nerimo imti klajoti.

Galbūt tai buvo beprasmiška, bet atsistodamas apsimečiau, kad esu ramus, nenorėdamas sukelti jai nerimo.

"Nagato."

Parodžiau pirštu į kompiuterio galą.

"Ar galėčiau juo trumpam pasinaudoti?

Nagato išraiškoje iš pradžių atsispindėjo nuostaba, o po to pasidarė šiek tiek sutrikusi, jos akims šokinėjant tarp manęs ir kompiuterio. Ji giliai įkvėpė.

"Palauk truputį."

Ji nerangiai atsinešė savo kėdę priešais kompiuterį, paspaudė įjungimo mygtuką ir atsisėdo.

Laiko, prireikusio užsikrauti operacinei sistemai, būtų pakakę atvėsti ką tik nupirktos karštos kavos skardinei iki temperatūros, kurią galėtų gerti katės. Po to, kai galiausiai nustojo girdėtis voverę, griaužiančią medžio šaknis, primenantis garsas, Nagato paskubomis ėmė dirbti pele, matyt tam, kad perkeltų ar ištrintų kai kuriuos failus. Turbūt ten buvo kas nors ko ji nenorėjo, kad kiti pamatytų. Suprantu, kaip ji jaučiasi. Aš taip pat nenorėčiau, kad kas nors pamatytų mano MIKURU aplankalą.

"Prašom."

Į mane net nepasižiūrėjusi, tyliu balsu pasakė Nagato, paliko savo vietą ir atsistojo kaip sargybinė prie sienos.

"Atleisk už rūpesčius."

Įsitaisęs kėdėje, tuoj pat pažvelgiau į ekraną ir išbandžiau visus būdus, kokius tik žinojau, ieškoti MIKURU aplankalo ir Komandos SOS tinklapio failų. Jausmas, kad tai bergždžios pastangos, užgriuvo mano pečius.

"...Nėra."

Nesvarbu, ką dariau, negalėjau rasti jokių sąsajų. Haruhi egzistavimo įrodymų niekur nebuvo.

Svarsčiau, kokią informaciją prieš tai paslėpė Nagato, tačiau iš nugaros jutau kaip mane vėrė sekantis žvilgsnis. Atmosfera buvo tokia, lyg ji būtų buvusi pasirengusi akimirksniu ištraukti kištuką iš elektros lizdo, vos tik slaptoji informacija būtų atrasta.

Atsistojau nuo kėdės.

Kompiuteryje tikriausiai nebuvo jokių užuominų. Iš tiesų, aš net nesitikėjau rasti nei Asahinos-san foto galeriją, nei Komandos SOS tinklapį. Aš vyliausi išvysti pasirodančią Nagato žinutę, taip kaip tada, kai aš ir Haruhi buvome įkalinti Uždarojoje Erdvėje. Mano viltys buvo negailestingai sutryptos.

"Atleisk, kad broviausi."

Atsiprašiau išsekusiu balsu ir pasisukau link durų. Einu namo. O po to tiesiai į lovą.

Tuomet nutiko kai kas netikėta.

"Palauk."

Nagato iš knygų lentynos tarpo išsitraukė prasto popieriaus lapą ir neryžtingai atsistojo priešais mane. Žiūrėdama kažkur ties mano kaklaraiščiu, ji pasakė:

"Jeigu neprieštarauji..."

Ji ištiesė ranką.

"Prašau, paimk."

Popieriaus lapas, kurį ji man padavė, buvo stojimo į klubą paraiškos blankas.

Taigi.

Bent jau turėčiau džiaugtis, kad iki šiol jau buvau susidūręs su visokio plauko absurdu. Kitaip, be jokios abejonės, dabar visur lakstyčiau, ieškodamas psichiatro.

Sprendžiant iš situacijos, arba man pasimaišė galvoje, arba pasaulis nuvažiavo velniop nuo savo bėgių, bet dabar esu beveik tikras, kad galiu išbraukti ankstesniąją tikimybę. Aš visada esu sveiko proto ir laikau save šaltakraujišku tsukomi komentatoriumi, kuris kritiškas viskam, kas po saule. Ei, net jei pasaulis kvaištelėjo, aš vis tiek galiu įsiterpti su savo sarkastišku komentaru. Nandeyanen?/Kas per velnias?

"..."

Nagato'iškai nutilau. Man visapusiškai pasidarė šalta. Net visai tai mano apsimestinei drąsai buvo ribos.

Nagato buvo pavirtusi į akiniuotą, knygas mėgstančią merginą. Asahina-san buvo pavirtusi į svetimą senpai. Koizumis niekada nepersikėlė į Šiaurės gimnaziją ir turbūt tebesimoko kur nors kitur.

Kas tai, po galais?

Ar tai reiškia, kad man reikės viską pradėti iš naujo? Ir tokiu atveju, ar nebuvo sumaišyti metų laikai? Jeigu būtų reikėję viską pradėti iš naujo, tuomet būčiau sugrįžęs į pačią pradžią.. tai reikštų, grįžti į pirmąją dieną gimnazijoje, tiesa? Neturiu jokio supratimo, kas paspaudė tą perkrovimo mygtuką, tačiau pakeisti tik aplinkos nustatymus, laiko tėkmę paliekant, kokia buvusi, žiauriai supainioja žmones, suprantat? Tik pažiūrėkit į mane – aš visai sutrikęs ir pasimetęs. Aš maniau, kad šis vaidmuo skirtas tik Asahinai-san!

Ir kur gi dabar yra ta kita mergiotė? Kur gi ta kvaiša nerūpestingai sau leidžia dieneles, kol aš tokioj vietoj styrau šalty?

Kur yra Haruhi?

Kur tu esi?

Tučtuojau pasirodyk! Nejaugi tu visai nesijauti kalta?

"...Po velnių. Ir kodėl aš iš viso turiu eiti jos ieškoti?"

Antra vertus, ar tu iš viso čia egzistuoji, Haruhi?

Baik išsidirbinėt, aišku?! Nežinau, kodėl po velnių aš taip pagalvojau, tačiau be tavęs pasakojimas negali tęstis! Versti tik mane vieną dūsauti ir liūdėti yra tiesiog grynai neteisinga! Kas tau užėjo?

Mano galvoje sklandant užsitęsusiam profesionalių vergų, į kalną nešančių akmens luitus mauzoliejaus statybai, vaizdiniui, iš jungiamojo koridoriaus pasižiūrėjau į šiek tiek debesuotą šaltą dangų.

Stojimo į klubą blankas sušlamėjo mano kišenėje.

Kai grįžau į savo kambarį, jame mane pasveikino Šiamisenas ir mano sesuo. Mano sesuo su nekalta šypsena mojavo lazdele su susivėlusiu pūkų kamuoliu ant galo. Ant lovos gulėjęs Šiamisenas pasikartojančiai gaudavo lazdele per kaktą. Nepatenkintas Šiamisenas buvo primerkęs akis ir retkarčiais prieš mano sesers puolimus pakeldavo savo letenas.

Kai grįžau į savo kambarį, jame mane pasveikino Šiamisenas ir mano sesuo.

"O, sveikas sugrįžęs~"

Mano sesuo su šypsena pasižiūrėjo į mano veidą.

"Netrukus bus vakarienė. Vakarienė-da-nja, Šiami~"

Šiamisenas taip pat pakėlė savo galvą, bet netrukus plačiai nusižiovavo ir toliau tingiai priešinosi mano sesers pūkų atakoms.

Na ką gi, jame dar buvo vilties.

"Ei."

Pačiupau šerytę primenančią lazdelę ir švelniai trinktelėjau savo sesei per kaktą.

"Ar atsimeni Haruhi? O Asahiną-san? Nagato? Koizumį? Juk drauge dalyvavom beisbolo rungtynėse ir filmavomės filme?"

"Ką~, Kjonai-kun? Nežinau~"

Tada pakėliau Šiamiseną.

"Kada šis katinas atsirado mūsų namuose? Kas jį čia parnešė?"

Mano sesers akys pasidarė dar labiau apvalesnės.

"Hmmm... Prieš mėnesį. Tu jį parnešei, Kjonai-kun, ar ne? Tu jį gavai iš savo draugo, kuris išsikraustė į užsienį. Tiesa, Šiami~?"

Pagriebusi triplaukį katiną man iš rankos, mano sesuo meiliai į jį patrynė savo skruostą. Šiamisenas, kuris apsnūdusiai primerkė akis, pasižiūrėjo į mane akivaizdžia "nu, pasiduodu" išraiška.

"Atiduok."

Vėl atgal pasiėmiau katiną. Šiamiseno ūsai trūkčiojo, matyt, susinervinus, kad su juo elgiasi kaip su kokiu daiktu. Atleisk, vėliau tau atsidėkosiu sausu maistu.

"Man reikia su juo apie šį bei tą pasikalbėti. Vieniems. Todėl nešdinkis iš mano kambario, nagi!"

"Ei, aš irgi noriu pasikalbėti. Nesąžininga, Kjonai-kun! Ė... Tu kalbėsies su Šiamiu? Ė? Tikrai?"

Toliau neatsakinėdamas, pakėliau savo seserį už liemens ir išmečiau ją iš kambario.

"Neatidaryk durų! Jokiu būdu!"

Ir griežtai įspėjęs uždariau duris.

"Mama~, Kjonui-kun smegenys suminkštėjo!"

Girdėjosi, kaip mano sesuo lipa laiptais ir sako žodžius, kurie, vis dėlto, galėjo būti tiesa.

"Taigi, Šiamisenai."

Atsisėdau sukryžiavęs kojas ir pradėjau kalbėti su ant grindų tupinčiu retuoju triplaukiu katinu.

"Anksčiau tau liepiau jokiu būdu nekalbėti. Bet dabar tai atsiimu. Iš tiesų, aš labai apsidžiaugčiau, jei dabar prabiltum. Štai todėl, Šiamisenai, ką nors pasakyk. Tinka bet kas. Filosofija, gamtos mokslai, kas tik nori. Net dalykai, kuriuos sunku suprasti. Prašau, kalbėk!"

Šiamisenas pasižiūrėjo į mane nuobodžiaujančia išraiška. Tarytum būtų visai netekęs susidomėjimo, Šiamisenas pradėjo laižytis sau kailį.

"...Ar bent supranti ką tau sakau? Ar tai reiškia, kad negali kalbėti, tačiau girdi ir supranti? Tokiu atveju, uždėk savo dešinę leteną, jeigu 'Yes', ir kairią, jeigu 'No'."

Ištiesiau savo delną ir atkišau jam priešais nosį. Šiamisenas akimirką pauostė mano pirštus, bet kaip ir reikėjo tikėtis, nieko nepasekęs ar parodęs supratimo, toliau grįžo laižyti savo kailį.

Atrodo, normalu.

Šis katinas kalbėjo tik tuomet, kai filmavome filmą ir tai truko tik trumpą laiko tarpą. Vos tik baigėme filmavimą, jis vėl atvirto į normalų katiną. Normalų katiną, kurį galima rasti bet kur. Tokį, kurį galima susieti su veiksmažodžiais "valgyti", "miegoti" ir "žaisti".

Supratau vieną dalyką. Tai ne pasaulis, kuriame katės kalba.

"Ar tai ne savaime suprantama?"

Išsekęs, atsiguliau ant nugaros ir ištiesiau rankas ir kojas. Katės nekalba. Vadinasi, keista buvo tada, kai Šiamisenas ėmė kalbėti, ne dabar. O ar tikrai?

Norėčiau tiesiog būti katinu. Tuomet galėčiau nustoti apie viską galvoti ir gyvenčiau savo gyvenimėlį remdamasis įgimtais instinktais.

Likau tokioje pozoje kol grįžo mano sesuo pasakyti, kad vakarienė paruošta.

Antrasis skyrius

Tarytum būdama įkalinta virtoje želatinoje, gruodžio 18-oji galiausiai baigėsi ir atėjo sekanti diena.

Gruodžio 19-oji.

Nuo šiandien mums bus sutrumpintos pamokos. Jos iš tikrųjų turėjo būti sutrumpintos daug anksčiau, bet neperseniausiai mūsų mokykla rezultatų vidurkiu per bandomuosius egzaminus buvo pralenkta konkuruojančios prefektūrinės mokyklos. Mūsų direktorius ėmė spjaudytis ugnimi ir priverstinai įvedė reformas mokyklinių pasiekimų gerinimui. Regis, istorija nesikeičia.

Antra vertus, aplink mane, Šiaurės gimnazijoje ir Komandoje SOS buvo vien tik pasikeitimai. Tarytum pakliuvęs į konkretaus kažkieno kaprizingas pinkles, nuėjau į mokyklą ir sužinojau, kad nepasirodžiusių 1-5 klasėje buvo tik dar labiau padaugėję. Tanigučio taip pat niekur nesimatė, matyt, galiausiai pasiekė 40 ºC.

Šiandien vietoje už manęs vietoj Haruhi toliau sėdėjo Asakura.

"Labas rytas. Ar šiandien pabudęs? Tikiuosi, kad taip."

"Nu, jo."

Su abejinga išraiška veide, pasidėjau savo krepšį prie suolo. Asakura ranka pasirėmė savo smakrą.

"Bet žinai, vien tai, kad esi atmerkęs akis, nebūtinai reiškia, kad esi atsibudęs. Kad suprastum, kas dedasi aplinkui, pirmiausia turi gerai suvokti, ką matai priešais savo akis. O kaip tu? Ar gerai suvoki savo aplinką?"

"Asakura."

Pasilenkiau ir numečiau žvilgsnį į dailius Asakuros Rjouko veido bruožus.

"Nežinau, ar tu iš tikrųjų neprisimeni ar tik apsimetinėji, bet paklausiu dar kartą: ar tu anksčiau nebandei manęs nužudyti?"

Asakuros veidas staiga pasidarė niūrus. Vėl tos akys, lyg žiūrėtų į ligonį.

"...Vis dėlto, tu dar nepabudai. Patariu tau – kuo greičiau nueik į ligoninę. Kol ne per vėlu."

Tuomet ji užčiaupė ir nepaisydama į mane dėmesio pradėjo kalbėtis su greta jos buvusia mergina.

Pasisukau į priekį, sukryžiavau rankas ir tiesiog spoksojau į tuštumą.

O jeigu tai apibūdintume šitaip:

Sakykim, kažkur yra toks labai labai nelaimingas žmogus. Kaip gi bežiūrėtum, objektyviai ar subjektyviai, tas žmogus buvo neįtikėtinai nelaimingas. Šis žmogus buvo įgimtas nelaimingumo įsikūnijimas, net pats princas Sidharta, įvaldęs giliausias nušvitimo reikšmes, laikytų šį žmogų nelaimingu. Viena dieną jis (tai gali būti ir ji, bet kad išvengtume painiavos, tiesiog tarkim, jog tai jis) kamuojamas savo kasdieninių kančių, užmiega ir kai kitą dieną pabunda, pamato, jog pasaulis apsivertęs aukštyn kojom. Pasaulis tampa toks žodžiais nenusakomai nepakartojamas, jog net žodis "utopija" netinka jam apibūdinti. Šiame pasaulyje buvo dingusios visos jo nelaimės, o jo kūnas ir siela visais bruožais, nuo galvos iki kojų, buvo pripildyti laimės. Jo pečius daugiau nebeužgriūna jokios nelaimės. Vos per naktį jį kažkas ištraukė iš pragaro ir nuskraidino į dangų.

Žinoma, pats šis žmogus nieko nelėmė. Be jo žinios jis buvo perkeltas kažkieno, ko jis nepažįsta, ir to kažkieno tapatybė taip ir išlieka visiška paslaptimi. Neaišku, kodėl tas kažkas tam žmogui taip padarė, ir niekas kitas to irgi neišsiaiškina.

Taigi, tokiu atveju, ar šis žmogus turėtų būti laimingas? Pasikeitus pasauliui, visos to žmogaus nelaimės akimirksniu dingo. Visgi, šis pasaulis šiek tiek skiriasi nuo jo ankstesniojo pasaulio, o didžiausia paslaptimi lieka tai, kokia šių pasikeitimų priežastis.

Kadangi jo laimė pasiekusi viršūnę, kam gi tas žmogus turėtų išreikšti savo dėkingumą?

Nereikia nei sakyti — tas žmogus esu ne aš. Pernelyg jau skiriasi mastas.

Ech... Šis palyginimas mano atveju turbūt netinka. Negaliu sakyti, kad iki pat vakar dienos aš visąlaik buvau nugramzdintas į nelaimių prarają, o dabar esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.

Vis dėlto, nepaisant į problemos mastą, jeigu šis palyginimas ne visiškai tikslus, tai bent jau artimai pavaizduoja esmę. Iki šiol mano nervais buvo tiesiog grojama, kai aplink Haruhi nuolatos vyko visi tie keisti nutikimai. Tačiau akivaizdu, jog visi tie vargai man daugiau nebereikšmingi.

Visgi—

Čia nėra Haruhi, nėra Koizumio, Nagato ir Asahina-san yra normalūs žmonės, o Komandos SOS egzistavimas yra visiškai ištrintas. Nėra alien, nėra time-travel, nėra ESP. Galų gale, katės nekalba. Tai tik visiškai normalutėlis pasaulis.

Tai kaip?

Kuris pasaulis man labiau tinka? Kuris pasaulis suteiks man laimę? Pasaulis, kuriame buvau iki šiol? Ar pasaulis, kuriame esu dabar?

Ar dabar aš esu laimingas?

Po pamokų mano kojos iš įpročio auto-pilotu keliavo link Literatūros klubo kambario. Tai tipiškas refleksas – kai veiksmas kartojamas kasdien, kūnas juda net negalvojant. Panašiai kaip maudantis – nėra jokios eilės tvarkos, kaip vonioje prasti savo kūną, bet po kiek laiko nuolatos kartojant ji susidaro mechaniškai.

Kiekvieną dieną, kai baigiasi pamokos, aš įprastai judu link Komandos SOS, geriu Asahinos-san paruoštą arbatą, su Koizumiu žaidžiu stalo žaidimus, visą laiką turėdamas klausytis Haruhi kliedesių. Nors tai blogas įprotis, man sunku jo atsikratyti, galbūt būtent todėl, kad tai ir yra blogas įprotis.

Vis dėlto, šiandien atmosfera truputį skyrėsi.

"Ką man su šituo daryti?"

Eidamas spoksojau į tuščią stojimo blanką. Nagato tikriausiai man jį davė todėl, jog tikėjosi, kad įstosiu į Literatūros klubą. Tačiau nesuprantu, kodėl ji mane pasikvietė. Todėl, kad Literatūros klubas neturėjo kitų narių ir jam grėsė būti panaikintam? Visgi, ji drąsi, kad nusprendė pasikviesti mane, kuris tiesiogine prasme išdygo lyg iš niekur ir ją užpuolė. Regis, net šiame kitokiame pasaulyje, tik Nagato niekada nekeičia savo kiek savotiškos logikos.

"A!"

Man einant link klubų pastato, susidūriau su Asahinos-san Curujos-san combo. Mane pamačiusi, Asahina-san tiesiogine prasme atšoko atgal ir, pasislėpusi už Curujos-san, į ją įsikabino. Įskaudintas mielosios senpai reakcijos mane pamačius, aš paskubomis joms linktelėjau ir nužingsniavau šalin. Kaip norėčiau, kad vėl grįžtų tos paprastos dienos, kuomet galėjau mėgautis savo nektaru.

Šį kartą pasibeldžiau ir išgirdau tylų atsakymą. Tik tada atidariau duris.

Nagato perbėgo akimis man per veidą, o po vėl sugrįžo prie savo rankose laikytos knygos. Judesys, kuriuo ji pastūmė aukštyn savo akinius, atrodė, kad buvo jos pasisveikinimas.

"Nieko tokio, kad vėl atėjau?"

Ji užtikrintai linktelėjo man savo mažą galvele. Visgi atrodė, kad jos akys buvo labiau susidomėjusios priešais ja atversta knyga, nes ji net nepakėlė savo galvos.

Pasidėjau savo krepšį ir apsižvalgiau aplink, ieškodamas kažko, ką turėčiau daryti toliau. Deja, šiame apytuščiame kambaryje nebuvo jokių niekučių, kuriuos būčiau galėjęs rakinėti, todėl neturėdamas iš ko rinktis, nukreipiau akis į knygų lentyną.

Visos lentynos buvo iki kraštų prikimštos visokiausių storių knygų. Storaviršelių knygų buvo daugiau nei plonaviršelių ar romanų, kas akivaizdžiai rodė Nagato pomėgį sunkiam skaitymui.

Tyla.

Aš jau turėčiau būti pripratęs prie šios Nagato tylos, tačiau šiandien ji buvo itin skausminga. Jeigu nieko nepasakysiu, mane visai užvaldys nerimas.

"Ar visos tos knygos tavo?"

Nedelsiant pasigirdo atsakymas.

"Kai kurios iš jų čia buvo dar prieš mane."

Nagato parodė man savo laikytos knygos viršelį.

"Šita pasiskolinta. Iš viešosios bibliotekos."

Ant knygos buvęs barkodo lipdukas rodė, kad tai viešosios bibliotekos nuosavybė. Fluorescentinė šviesa atsispindėjo nuo laminuoto viršelio, dėl ko akimirką blykstelėjo Nagato akiniai.

Pokalbio pabaiga. Nagato toliau tęsė savo tylų storos knygos skaitymo maratoną, o aš tiesiog neberadau sau vietos.

Tyla buvo tokia nepakeliama, jog dusino. Ieškojau bet kokios pokalbio temos ir sakiau kas tik šovė į galvą.

"Ar nebandei pati ką nors parašyti?"

Po to buvo kokios ¾ minutės tylos.

"Aš tik skaitau."

Mažą sekundės dalį, prieš pasislėpdamos už akinių lęšių, jos akys žvilgtelėjo į kompiuterį, tačiau tai nesugebėjo praslysti man pro akis. Mat kaip. Tai štai kodėl Nagato reikėjo ten kažką padaryti, prieš prileidžiant mane prie kompiuterio. Man kilo nenumaldomas noras perskaityti istoriją, kurią parašė Nagato. Kažin ką ji rašė? Gal mokslinę fantastiką? Juk tai negalėtų būti meilės istorija?

"..."

Su Nagato visąlaik buvo sunku užmegzti pokalbį. Šiuo atžvilgiu ši Nagato niekuo nesiskyrė.

Grįžau prie savo tylaus knygų lentynos tyrinėjimo.

Netikėtai mano akys sustojo ties vienos knygos nugarėle.

Tai buvo pažįstamas pavadinimas. Tuo metu, kai užgimė Komanda SOS, Nagato man paskolino pirmąją šios ilgos užsienietiškų mokslinės fantastikos romanų serijos knygą. Knygą, kurioje buvo pasibaisėtinas kiekis žodžių. Kai dabar pagalvoju, tuomet, kai Nagato, nieko neklaususi, įbruko man į rankas tą knygą, ji vis dar buvo akiniuota. Ji paprasčiausiai tėkštelėjo man į veidą žodį "imk" ir nieko nelaukusi išėjo. Man prireikė dviejų savaičių, kad perskaityčiau visą tą daiktą. Mane apima jausmas, kad nuo tada prabėgo ištisi metai. Per visą tą laiką nutiko šitiek daug dalykų.

Iš lentynos pasiėmus tą kietaviršelę knygą, mane apėmė keista nostalgija. Lyg būdamas knygyne, atmestinai varčiau jos puslapius, visai neketindamas ją rimtai skaityti. Kai jau žadėjau ją padėti į vietą, šalia mano kojų nukrito mažas stačiakampis popieriaus lapelis.

"Kas čia?"

Pakėliau jį. Tai buvo knygos žymeklis su ant jo esančiais gėlėtais raštais. Jis atrodė kaip vienas tų žymeklių, kuriuos net neprašius tau įkiša knygynai – žymeklis?

Jaučiausi, tarytum aplink mane būtų pradėjęs suktis pasaulis. Būtent... Tuo metu... Aš atverčiau šią knygą savo kambaryje... Radau lygiau tokį pat žymeklį... Ir tada nuskubėjau savo dviračiu... Iš atminties glūdumos vis dar galėjau atgaminti tą frazę:

Šiąnakt septintą valandą lauksiu tavęs parke, prie stoties.

Užgniaužęs kvapą, apverčiau savo drebančią ranką — ir pamačiau.

『Programos paleidimo sąlyga: surinkti raktus. Galutinis terminas: dvi dienos.』

Ant iš kietaviršelės knygos iškritusio žymeklio buvę nežinia kada sukurtos žinutės žodžiai buvo parašyti tvarkingu, kompiuterinį primenančiu, šriftu.

Tuoj pat apsisukau ir trimis žingsniais nušuoliavau link priešais Nagato buvusio stalo. Įbedęs žvilgsnį į jos plačiai atmerktas juodas akis, paklausiau:

"Ar tu tai parašei?"

Kurį laiką žiūrėjusi į mano rankoje buvusį žymeklį, Nagato pakėlė galvą. Būdama sutrikusios išraiškos, Nagato atsakė:

"Tai panašu į mano raštą. Bet... Aš apie jį nežinau. Nepamenu, kad būčiau tai rašiusi."

"..Aišku. Taip ir galvojau. Ne, viskas gerai. Susirūpinčiau, jei žinotum. Man kai kas šiek tiek neduoda ramybės. Nekreipk dėmesio, aš tik kalbu su savimi."

Iš mano burnos sklindant pasiteisinimams, mano protas sklandė kažkur visai kitur.

Nagato.

Vis dėlto tu palikai man žinutę. Nors tai tik monotoniškos, sausos raidės, aš nepaprastai džiaugiuosi. Ar galiu tai laikyti dovana nuo tos tavęs, kurią visąlaik pažinojau? Tai kažkokia užuomina, kaip ištrūkti iš dabartinės situacijos, tiesa? Kitaip juk tu nerašytum tokio dviprasmiško raštelio?

Programa. Sąlyga. Raktai. Galutinis terminas. Dvi dienos.

...Dvi dienos?

Šiandien buvo 19-ikta. Ar turėčiau skaičiuoti dienas nuo šios akimirkos? Ar nuo vakar, kuomet pasaulis pasidarė keistas? Blogiausiu atveju, galutinis terminas – rytoj, 20-ąją.

Mano vienkartinė nuostaba palaipsniui atvėso lyg magma, lėtai besisunkusi iš žemės plutos. Nieko nesuprantu, tačiau atrodo, jog man reikia surinkti kažkokius raktus, kad paleisčiau kažkokią programą. O kas tie raktai? Kur jie išbarstyti? Kiek jų iš viso yra? Kai juos visus surinksiu, kur turėsiu juos iškeisti į prizą?

Virš mano galvos susispietė būriai lūkuriuojančių klaustukų, kol galiausiai visi susiliejo į vieną didelį klaustuką.

Jei paleisiu tą programą, ar pasaulis vėl taps koks buvęs?

Pradėdamas nuo tolimojo galo, paskubomis ištraukinėjau ir atgal į lentyna dėliojau knygas, patikrindamas, ar į jas nebuvo įsprausta kokių kitų žymeklių. Kęsdamas apstulbusios Nagato žvilgsnį, toliau kapsčiausi po knygas, bet veltui. Daugiau jų nebuvo.

"Vadinasi, tai viskas?"

Na, jei tampi pernelyg godus ir imi griebti kiekvieną suvenyrą, kuris tau pasitaiko po ranka, jų svoris tave užgriūna ir galų gale turi grįžti į pačią pradžią. Aklai klaidžioti be aiškaus tikslo yra grynas laiko ir HP švaistymas. Visų pirmiausia reikia rasti raktus. Viršukalnė dar aukštai, bet bent jau pajėgiau surasti šiokį tokį kelrodį.

Pasiklausęs leidimo, atvėriau savo priešpiečių dėžutę ir pasidėjau įstrižai nuo Nagato. Žiaumodamas savo maistą, aš taip pat atvėriau ir savo mintis. Regis, Nagato kartas nuo karto nukreipdavo savo akis link manęs, bet aš tiesiog mechaniškai darbavausi valgomosiomis lazdelėmis, susitelkęs į pirmumą turintį reikalą – toliau uoliai gabenti maisto medžiagas į savo smegenis.

Laikas bėgo ir mano priešpiečių dėžutė ištuštėjo. Kai jau ketinau užsisakyti arbatos, supratau, kad su mumis Asahinos-san nebuvo, ir pasijutau prislėgtas, tačiau toliau galvojau. Tai tiesos akimirka. Negaliu veltui iššvaistyti šią per didelius vargus gautą užuominą. Raktai. Raktai. Raktai. Raktai...

Galbūt kokias dvi valandas buvau paskendęs mintyse.

Palaipsniui vis labiau besišlykštėjant savo paties bukumu, mane visai apėmė nusivylimas.

"Neturiu nei menkiausio supratimo!"

Patylomis keikiau save.

Juk tie "raktai" iš esmės buvo pernelyg nekonkretu. Tikriausiai tai reiškia ne raktus, kurie skirti atrakinimui ir užrakinimui, o greičiausiai tokius raktus kaip "raktažodis" ar "raktinis asmuo". Vis dėlto, galimybių apimtys vis tiek per plačios. Tai daiktas ar frazė? Pajudinamas ar nepajudinamas? Labai norėčiau gauti daugiau tokių užuominų. Bandžiau įsivaizduoti, ką Nagato galvojo tada, kai rašė ant to knygos žymeklio, tačiau pajėgiau įsivaizduoti tik kaip ji skaito savo sudėtingą knygą ar rėžia įspūdingą, bet skausmingai ilgą pareiškimą – būtent tokią Nagato, kokią visada pažinojau.

Staiga atsiradus susidomėjimui, įstrižai pasukau galvą ir pamačiau, kad Nagato visai nejudėjo, tarytum snaustų. Galbūt man tik pasirodė, tačiau atrodė, kad Nagato nuolat skaitė tą patį puslapį ir nedarė progreso. Visgi, lyg anaiptol įrodydami, kad ji neužmigo pokaičio miegu, jos skruostai ėmė rausti, vos tik ji pastebėjo mano išsiblaškiusį žvilgsnį. Ši Literatūros klubo narė Nagato arba buvo nepaprastai drovi, arba nepratusi prie kitų dėmesio.

Iš išorės ji atrodė lygiai taip pat, tačiau vis reaguodavo neįprastais būdas, kurie žadino mano susidomėjimą. Tyčia ėmiausi atidaus jos stebėjimo.

"..."

Nors jos akys buvo įbestos į knygą, buvo akivaizdu, kad ji neskaito nei žodžio. Nagato pro trūputį pravertas lupas tyliai gaudė orą, o vos pastebimas jos krūtinės ritmiškas bangavimas palengva tapo matomas. Su kiekviena minute jos nežymus skruostų paraudimas darėsi vis labiau ryškesnis. Tiesą sakant, ši Nagato buvo ganėtinai – ne, net labai miela. Nors tik akimirkai, man galvoje šmėstelėjo mintis: gal ne taip ir blogai būtų tiesiog įstoti į Literatūros klubą ir džiaugtis nauju pasauliu be Haruhi.

Tačiau dar ne. Aš dar negaliu pasiduoti. Išsiėmiau iš kišenės knygos žymeklį ir suspaudžiau, stengdamasis jo nesuglamžyti. Tai, kad šis žymeklis paslapčiomis prasprūdo į šį pasaulį, reiškia, kad Nagato, kuri skaitė, užsidėjusi trikampę kepuraitę, su manimi vis dar turėjo nebaigtų reikalų. O aš juk irgi jų turiu! Aš dar neparagavau Haruhi namų gamybos patiekalų. Aš dar neišdeginau Kalėdų Senelės Asahinos vaizdo savo tinklainėje. Mano žaidimas su Koizumiu buvo nutrauktas man pirmaujant, nes jis buvo užsiėmęs kambario puošimu. Jei būtume tęsę, be abejonės būčiau laimėjęs, todėl jeigu negrįšiu, neteksiu sau teisėtai priklausančių šimto jenų.

Pro langą švietė besileidžianti saulė ir atėjo laikas jai slėptis už mokyklos pastato lyg milžiniškam oranžiniam kamuoliui.

Man nusibodo nejudant sėdėti, nes kad ir kiek gręžiau savo smegenis, nieko gero iš jų neišlindo. Atsistojau ir ištiesiau ranką link savo krepšio.

"Jau eisiu namo."

"Gerai."

Nagato užvertė savo knygą, kuria neaišku, ji skaitė ar ne, įsidėjo į savo krepšį ir atsistojo. Nejaugi ji laukė, kol aš tai pasakysiu?

Viena ranka pasiėmiau krepšį ir žengiau į priekį, nes atrodė, kad jei pirmas to nepadarysiu, ji taip ir liks ten stovėti.

"Ei, Nagato?"

"Ką?"

"Tu gyveni viena, ar ne?"

"...Taip."

Ji tikriausiai svarsto, iš kurgi aš galiu tai žinoti?

Kai jau ketinau paklausti, ar ji neturėjo kokio šeimos nario, su kuriuo galėtų gyventi, pamačiau, kaip nejučia ji nudelbė žemyn savo blakstienas, todėl atsisakiau šios minties. Prisiminiau jos beveik visai baldų neturinčio kambario tuštumą. Mano pirmasis apsilankymas pas ją įvyko prieš septynis mėnesius, kai išgirdau tą milžiniško masto kosminių radijo bangų kalbą, kurios turinys tiesiog visapusiškai mane gąsdino. Antrasis apsilankymas buvo per Tanabatą prieš trejus metus, kuomet buvau drauge su Asahina-san. Chronologiškai, antrasis apsilankymas įvyko anksčiau nei pirmasis, ką galiu laikyti savotišku savo pasiekimu.

"Kodėl tau neauginus katės? Katės šaunios! Nors jos nuolatos atrodo lengvabūdiškos, kartais tiesiog kyla įspūdis, kad jos supranta, ką sakai. Visai nenustebčiau, jei egzistuotų katinas, kuris galėtų kalbėti. Aš čia rimtai kalbu."

"Augintiniai draudžiami."

Atsakiusi, ji vėl kurį laiką nutilo, liūdnai mirksėdama savo akimis. Sukeldama pro šalį praskriejančios kregždės garsą, ji įkvėpė ir prabilo trapiu balsu.

"Norėtum užeiti?"

Nagato žiūrėjo man į nagus.

"Kur?"

Atsakė mano nagai.

"Pas mane į namus."

Pusinė pauzė tylos.

"...Galiu?"

Kas čia po galias nutiko? Ji drovi, baikšti ar agresyvi? Šios Nagato psichologinės savybės visai nenuoseklios! O gal įprastos šiuolaikinės mokyklinukės psichologija tokia pat nepastovi, kaip Banginio žvaigždyne esančios α Ceti žvaigždės šviesos ciklų kreivė?

"Gerai."

Nagato pradėjo eiti ir ištrūko man iš akiračio. Išjungusi kambario šviesas, ji atidarė duris ir pradingo koridoriuje.

Žinoma, nusekiau paskui ją. Nagato namai. Prabangiame bendrabutyje esantis 708 butas. Aš tik žvilgtelėsiu į svetainę. Galbūt ten rasiu kokių nors naujų užuominų.

Jeigu ten rasiu miegantį kitą save, tuoj pat kumščiu jį pažadinsiu.

Pakeliui iš mokyklos, aš ir Nagato apie nieką nesikalbėjome.

Nagato tiesiog tylėdama ėjo žemyn nuo kalno, pristabdydama žingsnį tik tada, kai į ja papūsdavo stiprus, šaltas vėjas. Pasižiūrėjęs į jos iš nugaros staigaus vėjo gūsio sutaršytus trumpus plaukus, aš irgi tiesiog toliau abejingai judinau savo kojas. Nebuvo daug temų, kuriomis būtume galėję kalbėtis, be to, atrodė, kad geriau neklausti, kodėl iš viso ji mane pas save pasikvietė.

Kurį laiką paėjus, Nagato galiausiai sustojo priešais prabangų daugiabutį. Kažin kiek kartų aš jau esu čia buvęs? Dukart buvau apsilankęs Nagato bute, kartą buvau atėjęs prie Asakuros buto ir kartą užlipęs ant stogo.

Prie įėjimo įvedusi kodą, Nagato atrakino paradines duris ir nepasižiūrėjusi atgal nuėjo į vestibiulį.

Lifte ji taip pat tylėjo. Prie septintame aukšte esančio aštuntojo buto, ji į durų spyną įkišo raktą ir jas atrakino, bet net tada ji mane į vidų pakvietė tik gestu.

Taip pat tylėdamas, įėjau į vidų. Buto išplanavimas buvo išlikęs nepasikeitęs nuo to, kurį prisiminiau. Tuščias butas. Svetainėje nebuvo daugiau kitų baldų, išskyrus kotacu. Kaip ir anksčiau, čia nebuvo net užuolaidų.

Be to, ten dar buvo svečių kambarys. Tai turėtų būti kambarys, atskirtas nuo šio stumiamosiomis durimis.

"Ar galėčiau žvilgtelėti į šį kambarį?"

Paklausiau Nagato, kuri atėjo iš virtuvės su japonišku arbatos servizu. Nagato lėtai sumirksėjo.

"Prašau."

"Atleisk akimirkai."

Stumiamosios duris lengvai atsidarė, lyg būtų buvusios su ratukais.

"..."

Viduje buvo tik tatami kilimas.

Na, to ir turėjau tikėtis. Juk negali būti, kad aš tiek daug kartų galėčiau keliauti į praeitį...

Atgal uždariau stumiamąsias duris ir parodžiau Nagato, kuri mane stebėjo, savo ištiestus delnus. Matyt, šis gestas jai nieko nereiškė. Nieko nepasakius, Nagato ant kotacu padėjo du puodukus ir mandagiai atsisėdusi pradėjo pilti arbatą.

Sukryžiavęs kojas atsisėdau priešais ją, toje pat vietoje, kuomet lankiausi pas ją pirmąjį kartą. Man tada reikėjo beprasmiškai išgerti keletą Nagato paruoštos arbatos puodukų ir paskui išklausyti tą NPC monologą apie visatą. Tuomet buvo žaliuojančių augalų ir baisaus karščio sezonas – visai kita dimensija nei dabartinis speigas. Net mano širdis dabar skendi šaltyje.

Tyloje mums vienam priešais kitą geriant arbatą, Nagato nuleido savo už akinių pasislėpusias akis.

Atrodė, kad Nagato dėl kažko dvejojo. Jos burna tai prasiverdavo, tai vėl užsičiaupdavo. Ji pasižiūrėjo į mane lyg jau būtų sukaupusi drąsą, tačiau po to vėl nusisuko. Tai pakartojusi keletą kartų, ji galiausiai pastūmė į šalį savo puoduką ir, su didelėmis pastangomis, ištarė:

"Aš tave buvau anksčiau sutikusi."

O po to dar pridūrė:

"Už mokyklos."

Kur?

"Ar prisimeni?"

Ką?

"Bibliotekoje."

Išgirdus šį žodį, mano smegenų glūdumoje girgždėdami ėmė suktis krumpliaračiai. Man iš atminties iškilo prisiminimai apie tai, kaip su Nagato buvau bibliotekoje. Tai nutiko per pirmąją, įsimintinąją "Paslaptingų Nutikimų Paiešką".

"Šią gegužę."

Nagato nuleido akis.

"Tu man padėjai pasidaryti bibliotekos kortelę."

Tarytum nutrenktas elektros šoku, mano protas nustojo veikti.

...Taip. Jei nebūčiau jos padaręs, nebūčiau sugebėjęs tavęs nutempti nuo tos knygų lentynos. Turėdamas kęsti nervinančius Haruhi skambučius, tiesiog privalėjau ją padaryti, kitaip nebūtume greitai grįžę į susirinkimo vietą...

"Tu..."

Vis dėlto, tolimesnis Nagato situacijos apibūdinimas skyrėsi nuo to, ką prisiminiau. Remiantis tuo, ką išgirdau iš tylaus, murmančio Nagato balso, štai kas nutiko tą dieną:

Maždaug vidury gegužės, Nagato pirmą kartą nuėjo į viešąją biblioteką, tačiau nežinojo kaip pasidaryti kortelę. Jai būtų pakakę paklausti vieno iš bibliotekininkų, bet tuomet jie visi buvo užsiėmę. Be to, ji buvo drovi ir nedrįso klausti. Ir taip, Nagato ėmė beprasmiškai klajoti aplink bibliotekininkų postą. Turbūt nebegalėdamas daugiau taip į ją žiūrėti, pro šalį einantis vaikinas už ją atliko visus formalumus.

Tas žmogus –

"Buvai tu."

Nagato pasuko savo veidą link manęs ir jos akims susitikus su manosiomis, po pusės sekundės ji jas vėl nukreipė į kotacu.

"..."

Tarp manęs ir Nagato sklandė trys taškai. Į tuščią svetainę sugrįžo tyla, tačiau niekaip negalėjau rasti žodžių. Negalėjau jai atsakyti į klausimą, ar tai prisimenu. Mano ir jos prisiminimai nežymiai skyrėsi. Tai tiesa, kad aš jai padariau bibliotekos kortelę, tačiau aš buvau ne praeivis. Priešingai, aš buvau tas, kuris ją ir nusivedė į biblioteką. Pasidavus toje "Paslaptingų Nutikimų Paieškoje", kuri ir taip jau buvo pasmerkta žlugti, nusprendėme nueiti į biblioteką ir prastumti joje laiką. Nors mano gebėjimai prisiminti tokie pat menki, kaip jūrinės plukės lervos, niekada neužmiršiu to tylos apsupto Nagato uniformos vaizdo.

"..."

Nežinodama kaip atsakyti į mano tylą, Nagato kiek liūdnai pakreipė lūpas ir savo plonu pirštu pradėjo sukti ratus aplink puoduko kraštą. Pamatęs jos truputį drebančius pirštus, tapau dar labiau nebylus ir tyla vis labiau augo.

Viskas būtų buvę paprasta, jei būčiau tiesiog atsakęs, kad prisimenu. Tai nebūtų visiškas melas. Tiesiog šioje tiesioje buvo keletas nesutapimų. O šiuo atveju, šie nesutapimai nebuvo didžiausia problema.

Kodėl gi iš viso buvo tie skirtumai?

Mano pažinota ateivė nežinia kur pradingo, palikusi vien tik knygos žymeklį.

Din-dilin!

Komunikatoriaus skambutis nutraukė amžiną tylą. Išgirdęs tą netikėtą garsą, vos nepašokau iš vietos. Taip pat nustebusi, Nagato kiek virpančiu kūnu pasisuko link įėjimo.

Vėl nuskambėjo skambutis. Atėjo dar kitas svečias? Visgi, kas gi eitų į svečius pas Nagato? Galėjau įsivaizduoti nebent kokį kurjerį ar mokesčių surinkėją.

"..."

Lyg nuo kūno atsiskyrusi siela, Nagato atsistojo ir nuslinko prie sienos, žingsniais net nesukeldama garso. Komunikatoriaus valdymo pulte ji paspaudė keletą mygtukų ir išgirdo kažkieno balsą. Tuomet šiek tiek sunerimusia išraiška pasisuko link manęs.

Nagato kažką tyliai šnabždėjo į garsiakalbį, regis, prieštaravo, sakydama, "Bet..." bei "Na, dabar...".

"Palauk truputį."

Matyt įveikta, Nagato nupleveno link įėjimo ir atrakino duris.

"O?"

Lyg pečiu būtų atidariusi duris, į vidų įsibrovė mergina.

"Kodėl gi čia esi tu? Kaip neįprasta – Nagato-san namo parsivedė vaikiną."

Šiaurės gimnazijos uniformą vilkinti mergina abejomis rankomis laikė puodą ir mikliai nusimovė batus, prispausdama pirštus prie durų slenksčio.

"Tik nesakyk, kad per prievartą čia įsirovei?"

Pirma tu pati pasakyk, kodėl esi čia? Netikėtas reginys, pamatyti tavo veidą už klasės ribų.

"Aš čia kaip savotiška savanorė. Labiau jau netikėta pamatyti, kad tu čia esi!"

Gražus veidas ėmė šypsotis.

Tai buvo klasės seniūnė, sėdinti už manęs.

Kitaip tariant, čia buvo pasirodžiusi Asakura Rjouko.

"Kažin, ar ne per daug padariau. Jis buvo toks karštas ir sunkus!"

Besišypsodama, Asakura ant kotacu padėjo didelį puodą. Šiuo metų laiku nuėjus į parduotuvę, tave įprastai pasveikina šis kvapas. Puode buvo oden. Ar Asakura jį pagamino?

"Teisingai. Kartais pagaminu daugiau tokio lengvai paruošiamo maisto ir pasidalinu juo su Nagato-san. Jei paliksi ją vieną, ji tiesiog pakankamai nepavalgys."

Nagato nuėjo į virtuvę paimti lėkščių ir valgomųjų lazdelių. Galėjo girdėtis tarškančios lėkštės.

"Taigi? Norėčiau sužinoti, ką tu čia veiki. Man tai labai domina."

Pasimečiau, nežinodamas, ką atsakyti. Juk aš net tiksliai nesupratau, kodėl iš viso Nagato mane pasikvietė. Dėl pasakojimo apie biblioteką? Būtų visai pakakę apie tai pasikalbėti klubo kambaryje. Tuo tarpu aš čia paklusniai atėjau tik todėl, kad tikėjausi, jog galbūt čia rasiu bent kokių nors užuominų apie tuos "raktus", tačiau aš tiesiog negalėjau to garsiai pasakyti. Vėl pradės rūpintis, kad man galvoj negerai.

Surezgiau bet kokį melą.

"Na... Em. Drauge su Nagato ėjau namo... Jo, aš svarsčiau, ar man reikėtų stoti į Literatūros klubą. Todėl eidamas drauge su ja paklausinėjau jos nuomonės. Kai pasiekėme jos namus, pokalbis dar nebuvo baigtas, todėl ji mane pasikvietė vidun. Aš tikrai nesibroviau."

"Tu, Literatūros klube? Atleisk, bet tai visai nepanašu į tave. Ar tu bent skaitai knygas? O gal rašai?"

"Aš dar kol kas nenusprendžiau ar turėčiau skaityti, ar rašyti. Ir viskas."

Pakėlus puodo dangtį, nuo kotacu po visą kambarį pasklido apetitą keliantis aromatas. Minkštai virti kiaušiniai, kurie plūduriavo padaže, buvo įgavę gražią spalvą.

Asakura, kuri sulenkusi kojas sėdėjo kairiajame kampe, svaidė į mane įtartinus žvilgsnius. Gal tik man taip atrodė, bet jie buvo tokie aštrūs, kad jeigu būtų turėję svorį, mano kaktoje būtų atsiradę daugybė mažų skylučių. Ankstesnioji Asakura buvo pusiaukelėj tampant serijine žudike, tuo tarpu šios Asakuros pakiliame elgesyje galėjai įžvelgti giliai įsišaknijusį pasitikėjimą savimi. Nebuvo abejonių, kad niekur nebūtum radęs skanesnio oden už šį. Tai kažkodėl mane vertė jausti nepaaiškinamą spaudimą. Šiuo metu man visapusiškai trūko pasitikėjimo savimi. Nepajėgiau daryti nieko, tik lakstyti sau pirmyn ir atgal.

Nebegalėdamas daugiau to pakęsti, pasičiupau krepšį ir atsistojau.

"O, tu su mumis nevalgysi?"

Tyla atsakydamas į pasišaipantį Asakuros balsą, nusprendžiau ant pirštų galų pasišalinti iš svetainės.

"A."

Vos nesusidūriau su Nagato, kuri buvo begrįžtanti iš virtuvės. Jos rankose buvo šūsnis mažų lėkščių, o ant jų valgomosios lazdelės ir indelis garstyčių.

"Aš išeinu. Atleisk, kad sutrukdžiau."

Kai jau ketinau išeiti, pajutau švelnų lyg plunksnos timptelėjimą sau už rankos.

"..."

Nagato tempė man už rankos. Truktelėjimas buvo labai švelnus, lyg ji naudotų tiek pat pastangų, kiek norėdama pakelti naujagimį žiurkėną.

Nagato tempė mane už rankos. Truktelėjimas buvo labai švelnus, lyg ji naudotų tiek pat pastangų, kiek norėdama pakelti naujagimį žiurkėną.

Jos išraiška buvo labai drovi. Nagato tiesiog buvo nuleidusi akis, tik savo pirštais liesdama mano rankovę. Ar tai reiškia, kad ji nenori, jog aš išeičiau? Ar ji jautėsi nemaloniai, likdama viena su Asakura? Kaip bebūtų, aš neprieštarauju, ypač turint galvoje tai, kad pamačiau tokia karštligiškai besielgiančią Nagato.

"...nors antra vertus, pasiliksiu pavalgyti. Ak, aš toks alkanas, kad tuoj numirsiu. Jeigu dabar ko nors neįmesiu į skrandį, neišgyvensiu net kol grįšiu namo."

Ji galiausiai paleido pirštus. Kažkaip ėmiau dėl to gailėtis. Įprastai juk niekada nepamatysi to, kad Nagato atvirai rodo savo norus. Tokia akimirka retenybė.

Žiūrėdama, kaip parslenku į svetainę, Asakura primerkė akis, tarytum sakytų "viskas aišku".

Mano skonio receptoriai be perstojo klykė nuo skonio sukeliamo malonumo, todėl būdamas visiškai sutelkęs dėmesį į oden grūdimą sau į gerklę, nei kiek nesuvokiau, ką gi aš ten būtent valgiau. Nagato kreipė dėmesį kiekvienam savo mažyčiam kąsneliui ir užtruko beveik tris minutes vien tam, kad sukramtytų ir nurytų gabalėlį konbu. Tarp mūsų trejų, tik Asakura sau džiugiai plepėjo, o aš jai visą tą laiką abejingai atsakinėjau.

Man jaučiantis lyg stovyklaučiau prie pragaro vartų, vakarienė užsitęsė ilgiau nei valandą ir mano pečiai tapo baisiai įsitempę.

Galų gale, Asakura atsistojo.

"Nagato-san, likučius sudėk į kokį nors indelį ir padėk į šaldytuvą. Puodą ateisiu pasiimti rytoj, todėl iki tada jį palieku čia."

Aš nusekiau paskui ją. Jaučiausi, tarytum būčiau išlaisvintas iš visų grandinių. Pamačiusi, kaip mes pakylam nuo grindų, Nagato dviprasmiškai linktelėjo ir nuleido akis.

Įsitikinęs, kad Asakura išėjo pirma,

"Na, iki."

Prie durų sušnibždėjau Nagato.

"Ar neprieštarauji, jei rytoj vėl ateisiu į klubo kambarį? Po pamokų aš kaip ir neturiu kur daugiau eiti."

Nagato nukreipė į mane savo akis ir...

...nusišypsojo menkute, bet akivaizdžia šypsena.

Mane tai tiesiog pritrenkė.

Leidžiantis liftu, Asakura sukikenusi paklausė:

"Ei, ar tau patinka Nagato-san?"

Na, negaliu sakyti, kad ji man nepatinka. Jei turėčiau rinktis tarp to, ar ją mėgstu, ar nemėgstu, rinkčiausi pirmesnįjį variantą, nes išties neturiu priežasties jos nemėgti. Ji mano gelbėtoja. Būtent. Asakura, tai juk Nagato Juki buvo ta, kuri išgelbėjo mane nuo to tavo žmogžudiško peilio. Kaip gi aš galėčiau jos nemėgti?

...Žinoma, negalėjau viso to sakyti. Ši Asakura nebuvo toji Asakura ir tas pats galiojo Nagato. Atrodė, kad šiame pasaulyje tik aš turėjau neįprastą požiūrį, o visi kiti buvo tapę normaliais. Juk čia nebuvo Komandos SOS.

Kaip ši mano gražioji klasiokė suprato mano tylą, kuria atsakiau į jos klausimą? Ji tik pro nosį nusijuokė.

"Ne, negali būti. Tikriausiai aš tik per daug galvoju. Tau juk labiau patinka keistesnės merginos, todėl Nagato-san tau paprasčiausiai netinka."

"Ir iš kur tu žinai apie tai, kas man patinka?"

"Tiesiog nugirdau iš Kunikido-kun. Tu toks buvai ir vidurinėje, ar ne?"

Tas niekšas, skleidžia aplink tokius paistalus. Čia tiesiog Kunikidas viską neteisingai suprato. Nekreipk į tai dėmesio.

"Bet žinok! Jei ketini susitikinėti su Nagato-san, geriau būk rimtai tam nusiteikęs. Priešingu atveju, aš tau neatleisiu! Nors gali tau taip neatrodyti, Nagato-san širdis nepaprastai trapi."

Kodėl Asakura šitaip rūpinasi Nagato? Antra vertus, mano ankstesniajame pasaulyje, Asakura buvo Nagato pastiprinimas, tad galėčiau tai suprasti. Na, nors galų gale jai pasimaišė ir buvo ištrinta.

"Tai draugystė, gimusi gyvenant po vienu stogu. Aš kažkaip tiesiog negaliu palikti jos vienos. Kai tik į ją pasižiūriu, mane apima jausmas, kad turiu ja rūpintis. Ir taip, manyje atsirado troškimas ją ginti, supranti?"

Gal supratau, o gal ir ne.

Čia baigėsi pokalbis, Asakurai išlipus iš lifto penktajame aukšte. Kiek pamenu, ji gyveno 505 bute.

"Iki rytojaus."

Asakuros besišypsantis veidas pradingo už užsivėrusių durų.

Kai išėjau iš daugiabučio, mane lauke apsupusi tamsi atmosfera buvo labiau stingdanti, nei naujo šaldiklio. Atšiaurus šiaurinis vėjas iš manęs atėmė dar kažką daugiau nei kūno šilumą.

Pagalvojau, jog reikėtų pasisveikinti su senuoju durininku, bet paskui nusprendžiau, kad nereikia. Jo poste langai buvo tvirtai uždaryti, o viduje buvo tamsu. Jis tikriausiai miegojo.

Norėjau kuo greičiau grįžti namo ir eiti miegoti. Man visai pakaks ir sapno. Ta mergiščia net nepagalvojusi be vargo gali įsibrauti į kitų žmonių sapnus.

"Tu sukeli šitiek rūpesčių, nesvarbu, tu čia esi, ar ne, tai ar negali dabar tiesiog imti ir pasirodyti, tokią kritišką akimirką? Ar negali bent sykį išklausyti mano norą...?"

Sušnabždėjau žvaigždėtam nakties dangui ir nustėrau, suvokęs, apie ką aš galvojau. Norėčiau sau gerai užvožti už tai, kad man iš viso drįsta į galvą šauti tokios pasibaisėtinos mintys.

"Kas man po galais užėjo..."

Iš mano burnos ištrūkę žodžiai pavirto į baltą atodūsį ir išsisklaidė ore.

Aš norėjau pamatyti Haruhi.

Trečiasis skyrius

Gruodžio 20-oji.

Išaušo trečiosios dienos rytas nuo tada, kai pasikeitė pasaulis ir kuomet pabudau iš besapnio miego. Kaip įprastai, išlipau iš lovos, jausdamasis, tarytum mano skrandis būtų buvęs prikimštas tuzinu .30 mm kulkų. Šiamisenas, kuris miegojo ant antklodės, staiga nusirideno ant grindų ir išsitiesė. Koja švelniai bakstelėjau jam į pilvą ir atsidusau.

Iškišusi savo galvą pro duris, mano sesuo nusiminė, pamačiusi, kad jau buvau atsibudęs.

"Na, ar Šiamis kalbėjo?"

Ji manęs to kamantinėjo nuo pat vakar vakaro. Mano atsakymas visąlaik buvo toks pat:

"Ne~a."

Man dar savo pirštuose tebejaučiant katino kailio švelnumą, mano sesuo pasigrobė Šiamiseną ir išsinešė jį iš mano kambario, dainuodama jam savo kūrybos "pusryčių dainelę". Gerai tiems katinams, vieninteliai jų rūpesčiai tai paėsti, pamiegoti ir pasilaižyti kailį. Kaip norėjau su juo bent dienai pasikeisti vietomis. Ką gali žinoti, galbūt tada lengviau rasčiau tai, ko ieškojau.

Teisingai, aš vis dar neradau tų raktų. Nei nesužinojau ką tie raktai reiškė. Jau nekalbant apie programos paleidimo sąlygas. Jei šiandien ko nors nepadarysiu, pasaulis toks ir išliks. O gal net dar labiau pablogės. Galutinis terminas... kodėl jis iš viso nustatytas? Ar Nagato reikėjo spausti savo galias iki pat jų ribų, kad man suteiktų bent jau tokį ribotą laiko limitą?

Nei kiek nepasistūmėdamas į priekį, išėjau į mokyklą. Virš visų galvų kyboję niūrūs debesys pranašavo, kad tuoj ims snigti. Matyt, šiais metais bus baltos Kalėdos, juk iki šiol irgi daug snigo. Pastaraisiais metais apylinkėse daug sniego nebuvo, tačiau sprendžiant iš šios žiemos šaltumo, tikriausiai pripustys kaip reikiant. Ruošdamasi žiemos išvykai Haruhi turbūt džiūgautų kaip šunytis... Žinoma, jei tik Haruhi vis dar čia būtų.

Man kaip visada kopiant į kalvą link Šiaurės gimnazijos, nepastebėjau nieko, kas atkreiptų mano dėmesį, kol galiausiai pasiekiau 1-5 klasę. Dėl savo menko fizinių jėgų atsinaujinimo, į klasę sugebėjau įropoti tik prieš pat skambutį. Kaip ir vakar, klasėje buvo daug dėl ligos nepasirodžiusių, tačiau kas mane nustebino buvo tai, kad Tanigučiui pakako vos vienos poilsio dienos. Nors jis vis dar buvo su kauke, visgi atėjo. Tik dabar supratau, kad šitam tipeliui vis dėlto patinko eiti į mokyklą.

Beje, už manęs sėdinti Asakura šiandien labai jau prasmingai šypsojosi.

"Labas rytas."

Asakura su manimi paprasčiausiai pasisveikino, kaip ir su visais kitais. Aš jai tiesiog linktelėjau atgal.

Kai tik nuskambėjo skambutis, skelbiantis pamokų pradžią, pro duris energingai įėjo Okabė ir ėmėsi uoliai vesti klasės valandėlę.

Jau buvau pasimetęs, kuri gi savaitės diena šiandien buvo. Šiandienos pamokų tvarkaraštis atrodė kitoks, nei atsimenu, nors nebuvau dėl to tikras. Net nebuvau tikras, ar praėjusią savaitę šią dieną turėjau tokias pat pamokas. Jei vakarykštis ir šiandieninis pamokų tvarkaraščiai būtų sukeisti vietomis, abejoju, ar bent pastebėčiau. Nejaugi čia tik aš pasidariau keistas? Mergina, žinoma kaip Suzumija Haruhi, niekada neegzistavo, Asakura buvo populiariausia visoje klasėje, Asahina-san buvo nepasiekiama senpai, o Nagato buvo vienintelė Literatūros klubo narė.

Tai kas iš tiesų buvo tikra? Nejaugi Komanda SOS ir viskas, ką iki šiol turėjau patirti, buvo tik mano vaizduotės vaisius?

Po velnių, mano mintys darosi vis labiau ir labiau neigiamos.

Per pirmąją pamoką, fizinį lavinimą, buvau išsiblaškęs vartininkas, kurio visai nedomino vartų gynyba; sekanti pamoka buvo matieka, per kurią man tiesiog viskas įeidavo pro vieną ausį ir pro kitą išeidavo; man net nepastebėjus, atėjo pertrauka.

Tuomet, kai nudribau ant suolo, kad atvėsinčiau galvą...

"Ei, Kjonai."

Tai buvo Tanigučis. Jis po smakru buvo pasikabinęs savo kaukę ir šypsojosi ta savo idiotiška šypsenėle.

"Sekanti pamoka bus chemija, o mokytojas šiandien klausinės mano eilę, biški man padėk."

Tau padėt? Nu, tu gal visai išdurnėjai? Juk pats supranti, kad jau skersai ir išilgai žinome vienas kito stiprybes ir silpnybes, ar ne? Kaip aš galiu žinoti tai, ko tu nežinai?

"Ei, Kunikidai."

Pasišaukiau savo kitą partnerį, kuris ką tik buvo grįžęs iš tualeto.

"Pamokyk Tanigučį visko ką žinai apie natrio hidroksidą. Ypač tai, kaip jis draugauja su druskos rūgštimi."

"Na, tai paprasta, kai juos sumaišai, jie neutralizuojasi."

Atsakė Kunikidas, perbėgęs akimis per Tanigučio vadovėlį.

"A, tai čia tas klausimas. Pirma apsiskaičiuok molius ir tada galėsi juos pasiversti į kilogramus. Leisk pagalvoti..."

Matant, kaip nusimanantis žmogus tai taip kasdieniškai aiškina, imi jaustis visiškai bejėgis.

Tanigučis be perstojo linkčiojo galva, tačiau Kunikidui tęsiant, jis pats daugiau nebesistengė spręsti. Nuo mano suolo jis pasičiupo mechaninį pieštuką ir pakeverzojo keletą skaičių ir simbolių tuščiuose vadovėlio vietose.

Sutvarkius visą šį reikalą, Tanigučis man keistai šyptelėjo:

"Kjonai, per fizinį žaidžiant fūlę Kunikidas man viską papasakojo. Taip išeina, kad užvakar kėlei kažkokį sambrūzdį."

Tai juk pats buvai tą dieną mokykloje, ar ne?

"Per pietų pertrauką ėjau nusnaust į slaugės kabinetą, o po to visą popietę jaučiausi mieguistas. Tik šįryt apie tai sužinojau. Girdėjau, kad tau visai buvo pasimaišę, nejaugi tu tikrai sakei, kad Asakura neturėtų egzistuoti?"

"Nu jo."

Pakėliau ranką ir pamojau ja, rodydamas "Atsiknisk tu pagaliau nuo manęs!". Visgi, Tanigučis tik šyptelėjo ir tęsė:

"Kaip gaila, kad manęs čia nebuvo. Retai kada tave pamatysi taip juokingai šūkaujantį."

Atrodė, kad Kunikidas kažką iš tada prisiminė ir pasakė:

"Kjonui šiandien jau geriau. Tą dieną galėjo pasirodyti, kad jis tyčia bandė prisikabinti prie Asakuros-san. Ar ji tau kažką padarė, kad supykdė?"

Jei būčiau pasakęs, mane būtų palaikę bepročiu. Štai todėl tylėti buvo savaime suprantamas dalykas.

"A taip, tu sakei, kad Asakura-san kažką pakeitė. Ar galiausiai radai tą žmogų? Jos vardas Haruhi, ar ne? Kas ji tokia?"

Malonėtumei man viso to nepriminėt? Dabar aš kiekvieną kartą nevalingai krūptelėju, kai paminimas tas vardas, net jei jis būtų ištartas papūgos.

"Haruhi?"

Matai? Net Tanigučis kraipo galvą. Ne vien tai, jis net pasakė:

"Sakydamas Haruhi, juk neturi galvoje Suzumijos Haruhi, ar ne?"

Taip, tos Suzumijos Haruhi......

Kaulai mano kakle sugirgždėjo. Lėtai pakėliau galvą ir pasižiūrėjau į savo klasioką, kuris spoksojo į mane ta buka išraiška.

"Taniguči, ką tu ką tik pasakei?"

"Sakiau Suzumija, prietranka iš Rytų vidurinės. Aš trejus metus praleidau su ja vienoje klasėje. Kažin, kaip ten ji laikosi...... O iš kur tu ją pažįsti? Sakei, kad ji buvo pakeista Asakuros, kaip iš viso tai suprast?"

Mano akys akimirksniu išbalo—

"Tu! Tu sumautas plikas aštuonkoji!"

Staiga pašokęs, sušukau. Matyt įbauginti mano staigaus protrūkio, abu, Tanigučis ir Kunikidas, instinktyviai šiek tiek atsitraukė.

"Ką tu vadini 'aštuonkoju'?! Jei aš tau aštuonkojis, tai tu sepija! Be to, mano šeima jau daugelį kartų turi sidabraspalvius plaukus, todėl pats dėl savųjų labiau rūpinkis!"

Tai ne tavo sumautas reikalas! Pagriebiau Tanigučį už jo apykaklės ir prisitempiau jį link savo veido, kol vos nesusilietė mūsų abiejų nosys.

"Sakei, kad pažįsti Haruhi?!"

"Kaip aš galiu jos nepažinot? Aš penkiasdešimt metų jos neužmiršiu! Jei ir yra kas nors, kas iš Rytų vidurinės jos nepažįsta, jiems reiktų pasitikrinti, ar neserga amnezija."

"Kur?"

Lyg giedodamas kokią mantrą, šaudžiau klausimą po klausimo:

"Kur ta mergiotė? Kur dabar yra Haruhi? Sakyk, kur!"

"Kas tau užėjo? "Kur", "kur" lyg taiko būgnas! Nejaugi kur nors ją pamatei ir įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio? Pasiduok! Sakau taip tik tavo paties labui. Nors iš išvaizdos ji kiekvieno vaikino svajonė, jos elgesio pakanka, kad sudaužytų visas tas svajones į šipulius. Pavyzdžiui, ji......"

Kalkėmis mokyklos stadione piešė keistas geometrines figūras, ane? Ir pats jau žinau. Manęs nedomina jos praeities nusikalstama veikla, man terūpi kur po velnių Haruhi yra dabar!

"Ji Koujouen akademijoje."

Pasakė Tanigučis, tarytum atsakytų, koks vandenilio atominis skaičius.

"Jei neklystu, ji įstojo į tą mokyklą, kalvos papėdėj, iškart priešais stotį. Ji gana protinga, todėl savaime suprantama, kad ji mokytųsi tokioje elitinėje mokykloje."

Elitinėje?

"Nejaugi ta Koujouen tikrai tokio aukšto lygio? Galvojau, kad ten tiesiog turtingų merginų mokykla."

Tanigučis pasižiūrėjo į mane užjaučiančiomis akimis ir atsakė:

"Kjonai, nežinau ko tau ten prišnekėjo vidurinėj, bet ta akademija visada buvo mišri. Jau nekalbant apie tai, kad ji turi vieną aukščiausių visoj prefektūroj įstojimo į universitetą rodiklių. Turėti tokią mokyklą mūsų rajone žiauriai nervina!"

Klausydamasis Tanigučio paistalų, palengva paleidau rankas.

Kaip aš anksčiau to nesupratau? Už tai man derėtų sau seppuku pasidaryti.

Vien tik dėl to, kad Haruhi nebuvo Šiaurės gimnazijoje, pamaniau, kad ji visai pradingo iš šio pasaulio. Kaip matot, mano vaizduotė blogesnė nei to milžiniško urvinio svirplio. Kai sekančią vasarą vyksiu pas gimines į kaimą, man reikės eiti pasišnekučiuoti su vienu jo giminaičių, sėdinčių kur nors prie balkono. Mes turbūt puikiai sutartume.

"Ei, tu gal raminkis." Tanigučis susitvarkė apykaklę ir tarė, "Kunikidai, tu teisus. Jam tikrai stogas nuvažiavo ir atrodo, kad jam tik dar labiau blogėja."

Šnekėk ką nori, aš dabar neturiu nuotaikos su tavim ginčytis, nes šiuo metu buvo kai kas, kas mane labiau nervino, nei išdavikiškasis Tanigučis ir be perstojo linkčiojantis Kunikidas.

Tiesiog sunku patikėti mano bloga sėkme. Jei tą dieną kas nors iš Rytų vidurinės būtų sėdėjęs netoliese, arba Tanigučis tada būtų buvęs klasėje, būčiau daug anksčiau išgirdęs Haruhi vardą. Bliamba, kieno tai kaltė? Nagi, pasirodyk, niekše, kad galėčiau tau atspardyti subinę! Nors visai neprieštarauju to atidėti ir kitam kartui. Visi klausimai, kuriems reikėjo atsakymų, buvo paklausti. Toliau liko tik imtis veiksmų.

"Kur tu eini, Kjonai? Tualetą?"

Apsisukau, skubėdamas link klasės durų ir pasakiau:

"Aš išeinu anksti."

Kaip tik galima anksčiau.

"O kaip dėl tavo krepšio?"

Jis tik trukdys.

"Kunikidai, jei klaustų Okabė, pasakyk, kad aš mirštu nuo buboninio maro, dizenterijos ir vidurių šiltinės vienu metu. Be to, Taniguči!"

Nuoširdžiai padėkojau savo klasiokui, kuris nukabinęs žandikaulį žvilgsniu lydėjo mane išeinant:

"Dėkui!"

"A, aha......?"

Toliau nežiūrėdamas, kaip Tanigučis prie smilkinio sukinėja pirštu, išbėgau iš klasės ir po kokios minutės jau buvau prie mokyklos vartų.

Dideliu tempu bėgti nuo kalno buvo išties sunku. Todėl, kad buvau pernelyg susijaudinęs, bėgau iš visų jėgų ir po kokių dešimties minučių mano kojos ir plaučiai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad per daug juos spaudžiu, jau nekalbant apie mano širdį. Kai dabar pagalvoju, aš čia būčiau laisvai suspėjęs, net jei būčiau palaukęs, kol baigsis trečia pamoka. Šiuo metų laiku, Koujouen akademijoje turbūt irgi yra sutrumpintos pamokos. Būtų pakakę, jeigu būčiau ten nusigavęs iki nuskambant paskutiniam skambučiui. Net jei būčiau tiesiog atėjęs iš Šiaurės gimnazijos, aš vis tiek būčiau užtrukęs ne daugiau nei pusvalandį.

Tuomet, kai suvokiau kokie menki buvo mano laiko paskirstimo įgūdžiai, jau buvau pasiekęs privačiąją mokyklą prie stoties, pradiniame mano kasdieninio priverstinio kopimo maršruto į mokyklą taške. Mokykloje buvo labai tylu, ar jiems vis dar buvo pamokos? Pasižiūrėjau į savo laikrodį: jeigu pas juos pamokos nesiskiria nuo mūsiškių, jiems tikriausiai dabar trečia pamoka. Kitaip tariant, kol atsidarys mokyklos vartai, aš turiu visą valandą laisvo laiko. Viskas, ką galėjau tuščiomis rankomis daryti šitame šaltame ore, buvo laukti.

"Galėčiau tiesiog įsibrauti be leidimo......"

Mano vietoje, Haruhi būtent taip ir darytų ir kuo gražiausiai susitvarkytų. Deja, aš neturėjau tokio pasitikėjimo savimi ir, lėtai priėjęs prie vartų, pasimečiau ir tuoj pat vėl paskubomis nusliūkinau šalin. Už uždarytų mokyklos vartų stovėjo rūstaus veido apsauginis. To juk ir tereikia tikėtis iš turtingos privačios mokyklos.

Iš tiesų, aš galėjau perlipti tvorą ir įsmukti į mokyklą; bėda tik ta, kad tvoros viršūnė buvo gana tolokai nuo žemės, o ant jos dar buvo apraizgaliota spygliuota viela, todėl geriau atrodė tiesiog palaukti, kol bus atidaryti mokyklos vartai. Jei braučiausi be leidimo, viskas būtų baigta, jeigu būčiau pagautas. Aš jau taip toli nuėjau, nenoriu leisti, kad taip paprastai būtų Game Over. Galų gale, priešingai nei Haruhi, kai reikia, aš vis dar sugebu suimti save į rankas.

Taigi, aš taip pralaukiau beveik dvi valandas.

Nuskambėjus neįprastam mokyklos skambučiui, pro atvertus vartus lyg potvynis pasipylė mokiniai.

Tanigučis buvo teisus, čia iš tiesų buvo mišri mokykla. Merginų uniformos buvo tokios pat kaip ir anksčiau – juodi moteriški švarkeliai, o tarp jų įsimaišę ir namo skubantys vaikinai vilkėjo tradicines gakuran uniformas. Tai buvo visiška priešingybė Šiaurės gimnazijai, kur merginos vilkėjo jūreivių uniformas, o vaikinai – švarkus. Pagal merginų ir vaikinų santykį, atrodė, kad daugiau buvo merginų......

"Kaip taip gali būti...... Tiek to."

Tarp vaikinų buvo keletas pažįstamų veidų, jie buvo mokiniai iš 1-9 klasės. Aš maniau, kad jie visi buvo pradingę, bet, kaip paaiškėjo, jie visą laiką buvo šitoje gimnazijoje. Nežinau, ar tai tik sutapimas, tačiau tarp jų nemačiau nei vieno, kuris būtų buvęs iš mano vidurinės. Tie, kuriuos buvau sutikęs anksčiau, nelabai kreipė į mane dėmesio ir paskubomis ėjo pro šalį, greitai žvilgtelėdami į mane įtariu žvilgsniu. Dabar jie tikriausiai turi visą naujų prisiminimų rinkinį, labai tikėtina, kad kur kas laimingesnių mokyklinių prisiminimų, nes jiems bent jau nereikia einant į mokyklą kasdien kopti į tą nelemtą kalną.

Aš toliau laukiau. Sakyčiau, tikimybė, kad ją sutiksiu, buvo kokie 50/50. Jei ta mergiotė buvo įstojusi į kokį klubą ar buvo kažkuo tai užsiėmusi ir turėjo likti mokykloje, tuomet man tereikia čia pastypsoti kaip kaliausei. Meldžiu. Greičiau eik namo. Ir tada pasirodyk priešais mane.

O kas, jei šitoj Koujouen akademijoje yra kita Komanda SOS su kitais nariais nei aš, su kuriais ji užsiima visokia tai veikla......

Vien apie tai pagalvojus, mano vidaus organai ėmė maištauti kaip paklaikę. Ar tai nereiškia, kad Asahina-san, Nagato, Koizumis ir aš esame tik nereikalingos šiukšlės? Tokiu atveju aš esu net ne antraeilis veikėjas, o visiškas pašalinis. Aš to visai nenoriu! Kam aš turėčiau melstis? Jėzui, Mahometui, Būdai, Maniui, Zaratrustrai, Lovecraft'ui, man tiks bet kas! Jei tik kuris nors iš jų numalšins man šį nerimą, aš tikėsiu bet kokia jų skelbiama pranašyste ar legenda. Net jei tai būtų viena tų po gatves besišlaistančių įtartinų sektų, aš mielu noru prie jų prisidėčiau. Dabar aš galiausiai suprantu, koks jausmas būti žmogumi, kuris bandosi kabintis į bet kokį šiaudą ir vis tiek nugrimzta į liūną.

Maždaug dešimt minučių kentęs nerimą ir liūdesį,

"......Ech,"

Giliai atsidusau, net nežinodamas, ką reiškė šis atodūsis. Kodėl gi aš šitaip giliai atsidusau iš paguodos?

Nes pasirodė ji.

Švarkelių ir gakuran uniformų jūroje pamačiau veidą, kurio nebepamiršiu visą likusį savo gyvenimą.

Kaip ir tada, kai pirmąją mokslo metų dieną ji save prisistatė ir sustingdė klasėje orą, ji turėjo ilgus plaukus, kurie siekė jai iki liemens. Kurį laiką žiūrėjau į ją pritrenktas, o po ėmiau skaičiuoti pirštais, bandydamas išsiaiškinti, kuri gi šiandien buvo savaitės diena. Šiandien nebuvo diena, kada ji turėjo būti palaidais plaukais. Matyt, šitos Haruhi nedomino kvailiojimas su plaukais.

Tarytum būdami nepatenkinti, kad užstoju kelią, Koujouen akademijos mokiniai turėjo mane apeiti pro kairę ir dešinę pusę. Neįsivaizduoju, ką jie galvojo apie vaikiną, kuris lyg nevisprotis stovėjo priešais mokyklos vartus, tačiau jie gali sau galvoti ką tik nori. Aš neturėjau laiko kada dėl to rūpintis.

Stovėjau sustingęs ir stebėjau, kaip palengva artėjo mergina, vilkinti mokyklinę uniformą.

Suzumija Haruhi.

Stovėjau sustingęs ir stebėjau, kaip palengva artėjo mergina, vilkinti mokyklinę uniformą.

Aš pagaliau tave radau.

Nevalingai nusišypsojau, pamatęs, kad Haruhi nebuvo vienintelė, kurią radau.

Šalia Haruhi ėjo ir ja šnekučiavosi vaikinas, vilkintis gakuran uniformą. Besišypsantis šypsena, kurios tiesiog negalėjau pakęsti, buvo ne kas kitas, o Koizumis Icukis. Tai tikrai netikėtas priedas.

Vadinasi, dabar jiedu buvo tapę tokie artimi, jog drauge eidavo namo iš mokyklos. Visgi, Haruhi neatrodė pernelyg laiminga – jos išraiška buvo tokia pat niūri, kokia buvo tada, kai pirmą kartą ją pamačiau mokslo metų pradžioje. Ji retkarčiais trumpai atsakydavo, o po to toliau būdama susiraukusi vėl nusukdavo savo rūstų žvilgsnį į asfaltą.

Tai buvo ankstesnioji ji. Dar prieš tai, kai jai šovė į galvą mintis sukurti Komandą SOS, kai kur tik ji mokykloje beeidavo, jos išraiška nuolatos buvo lyg kovų menų meistro, beviltiškai nerandančio sau lygaus varžovo. Ta jos išraiška man kėlė nostalgiją. Tai buvo ta Haruhi, kuriai buvo įgrisęs kasdienybės paprastumas, ta, kuri uoliai stengėsi rasti bent kiek linksmybių, nors taip ir nesuprato, kad pati gali priversti atsirasti viską, ko tik ji trokšta.

Kaip ten bebūtų, klajoti po prisiminimus visada bus laiko, tačiau tik ne dabar. Jiems palengva artėjant prie manęs, neatrodė, kad jie kreiptų į mane dėmesio.

Kad ir kaip tai beviltiškai skambėtų, jau dabar negalėjau sutramdyti savo besidaužančios širdies. Jeigu man dabar tektų apsilankyti pas gydytoją, iš manęs sklindantis dviejų dūžių ritmas būtų toks garsus, jog gydytojas nepajėgtų prie ausų nulaikyti stetoskopo. Oras buvo stingdančiai šaltas, tačiau nepaisant to mane tiesiog pylė prakaitas. Vyliausi, kad mano drebančios kojos tik mano vaizduotės vaisius. Iki šiol juk nebūdavau toks bailys.

......Jie jau čia. Haruhi ir Koizumis buvo tiesiai priešais mane.

"Ei!"

Man prireikė didžiulių pastangų, kad vien priversčiau savo balsą tai ištarti.

Haruhi pakėlė galvą ir apsikeitė su manimi žvilgsniais.

Jos juodas kojines mūvinčios kojos nustojo ėjusios.

"Ko?"

Jos žvilgsnis dvelkė tokiu šalčiu lyg šaldytuvo kamera. Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o po to nusuko akis šalin.

"Ko tu iš manęs nori? Ne, greičiau jau turėčiau klausti, kas tu toks? Aš ne tokia, kuri leidžiasi, kad į ją kreiptųsi "Ei!". Jei nori flirtuoti, susirask ką kitą, aš neturiu jokio noro tokiems užsiėmimams."

Psichologiškai jau buvau tam pasiruošęs, todėl tai man nebuvo didelis šokas. Kaip ir tikėjausi, ši Haruhi manęs nepažinojo.

Koizumis taip pat buvo sustojęs ir žiūrėjo į mane abejingu žvilgsniu. O iš jo žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jis ne tik manęs neatpažino, bet ir iš viso anksčiau nebuvo regėjęs.

Pasisukau ir kreipiausi į šį Koizumį:

"Ar tau tai irgi pirmas kartas, kada mes susitinkame?"

Koizumis lengvai gūžtelėjo pečiais ir atsakė:

"Manau, taip. Galėčiau pasiteirauti, kas tu toks?"

"Ar tu persikėlęs mokinys šitoj mokykloje?"

"Aš persikėliau čia šį pavasarį...... Iš kur tu žinai, kad aš persikėlęs mokinys?"

"Ar žinai ką nors apie grupę, kuri vadinasi 'Organizacija'?"

"'Organizacija'...... ar ne? Kaip tai rašosi?"

Ši mandagi šypsena man buvo puikiai pažįstama jo ypatybė. Vis dėl to, jo akys išdavė atsargumo jausmą. Taip kaip ir Asahina-san, jis manęs nepažinojo.

"Haruhi."

Haruhi skruostas nežymiai trūktelėjo ir ji nukreipė į mane savo dideles juodas akis.

"Kas tau leido kreiptis į mane vardu? Kas tu iš viso per vienas? Nepamenu, kad būčiau prašiusi persekiotojo draugijos. Eik pagaliau šalin, užstoji kelią."

"Suzumija."

"Neleidžiu kreiptis ir pavarde. Iš kur tu iš viso žinai kuo aš vardu? Lankei Rytų vidurinę? Tai Šiaurės gimnazijos uniforma, ar ne? Apskritai, ką tu čia iš viso darai?"

Haruhi prunkštelėjo ir nusisuko šalin.

"Nekreipk į jį dėmesio, Koizumi-kun. Apsimeskim, kad viso to niekada ir nebuvo. Nėra prasmės švaistyti laiko su šiuo stuobriu. Šiaip ar taip, jis tiesiog kvailys. Eime!"

Kodėl Haruhi po pamokų namo ėjo drauge su Koizumiu? Nejaugi Koizumis šiame pasaulyje buvo perėmęs mano vaidmenį? Nors ši mintis akimirką man buvo atėjusi į galvą, tuomet per daug įtemptai apie tai negalvojau.

"Palauk!"

Pagriebiau Haruhi už peties, kai ji bandė pro mane praeiti.

"Trauk nuo manęs rankas!"

Haruhi papurtė savo ranką ir nubloškė manąją šalin. Dabar jos veidas buvo kupinas įniršio, tačiau tokio masto pykčio nebuvo gana, kad ją paleisčiau, nes kitaip visos tos stovėjimo valandos būtų buvusios beprasmės.

"O tu tai įkyrus!"

Haruhi pasilenkė ir grakščiai man spyrė per koją. Iš mano kulkšnies sklidęs skausmas buvo toks stiprus, jog atrodė, kad tuoj uždusiu, nors nepargriovė mane ant žemės. Kažkaip atgavęs pusiausvyrą ir jausdamas tiek fizinį, tiek psichologinį skausmą, pasakiau:

"Tik pasakyk man vieną dalyką."

Išspaudžiau paskutinius savo drąsos likučius. Jei tai nesuveiks, aš visiškai bejėgis. Tai buvo mano paskutinė viltis — paklausiau šį klausimą:

"Ar prisimeni Tanabatą prieš trejus metus?"

Jai jau benueinant, Haruhi vėl sustojo. Žiūrėdamas į jos ilgus juodus plaukus, tęsiau:

"Tą dieną tu įslinkai į savo mokyklą ir stadione balta kreida pripiešei įvairių figūrų."

"Na ir kas?"

Haruhi apsisuko ir pasižiūrėjo įtūžusiu žvilgsniu.

"Visi jau tai žino. Kaip tu iš viso apie tai užsimeni?"

Atsargiai rinkausi žodžius, stengdamasis kuo greičiau pabaigti:

"Tu nebuvai vienintelė, kuri tą naktį įslinko į mokyklą. Su tavimi buvo vaikinas, kuris nešėsi Asahiną..... merginą. Su juo tu piešei tuos simbolius. Tai buvo žinutė Hikobošiui ir Orihimei, kuri apytikriai reiškė 'Aš esu čia—'"

Aš negalėjau pabaigti sakinio.

Haruhi dešine ranka pagriebė už mano kaklaraiščio ir patempė prie savęs. Tempiamas šios bauginančios jėgos, prieš savo valią parpuoliau į priekį ir gavau smūgį į kaktą nuo Haruhi kietos lyg akmuo galvos.

"Ai!"

Reikšdamas nepasitenkinimą pasižiūrėjau į ją, o jos akys man tučtuojau atkirto tokiu pat piktumu. Jos veriantis žvilgsnis žiūrėjo tiesiai man į akis. Tas jos žvilgsnis kėlė savotišką nostalgiją, kaip ir ta susierzinusi Haruhi išraiška.

Įtūžio nevaldanti mergiotė paklausė manęs sumišusiu balsu, jos venoms atrodant, kad tuoj pratrūks:

"Iš kur tu tai žinai?! Kas tau tai pasakė?! Ne, aš juk niekam to nepasakojau. Tuo metu......"

Haruhi staiga sustojo, o jai pamačius mano uniformą, jos žvilgsnis dramatiškai pasikeitė.

"Šiaurės gimnazija...... Nejaugi...... Kuo tu vardu?!"

Jai tvirtai mane laikant už kaklaraiščio, man darėsi sunku kvėpuoti. Na ir žvėriška tos mergiotės jėga. Vis dėlto, dabar netinkamas laikas dalytis prisiminimais apie neįtikėtiną Haruhi jėgą. Mano vardas? Turėčiau jai pasakyti savo tikrąjį vardą, kurio ji niekada nėra girdėjusi, ar tą kvailą pravardę, kuria visi priprato mane vadinti?

Ne, priešais mane esančiai merginai nei vienas iš šių vardų neturėtų jokio poveikio. Nemanau, kad kada nors ji būtų girdėjusi šiuos abu vardus. Šiuo atveju buvo tik vienas vardas, kuriuo aš galėjau naudotis:

"Džonas Smitas."

Nors stengiausi tai ištarti kuo ramesniu tonu, man tai buvo anaiptol nelengva, turint galvoje, kad buvau laikomas pakeltas už kaklo. Ar nematai, kad man darosi sunku kvėpuoti...... Ir kai tik apie tai pagalvojau, didžiulis spaudimas priešais mano krūtinę netikėtai pradingo.

"......Džonas Smitas?"

Haruhi paleido mano kaklaraištį ir atrodė priblokšta, laikydama savo sustingusią ranką pakeltą ore. Retai kada esu ją tokią matęs. Plačiai atvėrusi burną, Suzumija Haruhi atrodė tarytum giltinė būtų išplėšusi jai sielą.

"Vadinasi, tai tu...... Tu tas Džonas Smitas? Tas keistas gimnazistas...... kuris man tada padėjo...... Rytų vidurinėje......"

Haruhi staiga susvirduliavo. Jos ilgi tamsūs plaukai uždengė jai akis, ir kai ji jau buvo besusmunkanti, Koizumis spėjo laiku ją sugauti.

Man pavyko užmegzti ryšį.

Kaip suprast "padėjau tau"? Iš esmės, aš turėjau viską už tave padaryti...... Tačiau neketinau švaistyti laiko ir su ja ginčytis. Būtent, man galiausiai pavyko rasti užuominą! Šiame visiškai pasikeitusiame pasaulyje vienintelį žmogų, kuris dalinosi su minimi tokiais pat prisiminimais.

Vadinasi, tai tu.

Ne kas kitas, o Suzumija Haruhi.

Jei ši Haruhi matė mane per Tanabatą prieš trejus metus, tuomet šis pasaulis po trejų metų gali būti susiejamas su tuo laiko tašku. Ne viskas "dingo be pėdsako". Kai su Asahina-san keliavau į praeitį prieš trejus metus ir Nagato galių pagalba sugrįžau į dabartį, ta istorijos dalis iš tiesų egzistavo. Dar nežinau, kas pakeliui nutiko ne taip, bet bent jau prieš trejus metus šis pasaulis tebebuvo toks pat, kaip ir tas, kurį pažinojau.

Kas gi galėjo nutikti ne taip? Kodėl aš buvau vienintelis, likęs su ankstesniaisiais prisiminimais?

Na, turbūt galėsiu apie tai pagalvoti vėliau.

Pasižiūrėjau į Haruhi, kuri atrodė tokia priblokšta, tarytum būtų pamačiusi vieną tų pasaulio stebuklų, ir pasakiau jai:

"Aš viską paaiškinsiu. Ar dabar turi laiko? Pasakojimas bus gana ilgas......"

Mums trims einant petys į petį, Haruhi pasakė:

"Džoną Smitą aš sutikau dukart. Netrukus po to, kai išėjau, pakeliui namo kažkas man iš už nugaros sušuko. Ką jis ten man pasakė...... A, taip! Kažką panašaus į 'Pasirūpink Džonu Smitu, kuris paskleis džiugesį visame pasaulyje!'. Ką gi visa tai reiškia?"

Aš nieko panašaus nesu sakęs. Įsitikinęs, kad Haruhi jau nebebuvo stadione, nuėjau pažadinti Asahiną-san ir nuskubėjau link Nagato buto. Nejaugi yra dar kitas Džonas Smitas? Ir apie ką po velnių tas Džonas Smitas kalbėjo?

Atrodo, tarytum tasai Džonas Smitas tiesiog nėrėsi iš kailio, kad padrąsintų Haruhi.

"Ar tas Džonas Smitas buvo tas pats, kurį matei Rytų vidurinėje?"

"Jis buvo per toli, o dar tuomet buvo tamsu. Aš neatsimenu nei vieno iš jų veidų. Bet jo balsas skambėjo taip, kaip tavo, be to jis vilkėjo Šiaurės gimnazijos uniformą."

Rodos, kad reikalai darosi vis labiau ir labiau painūs. Kai jau maniau, kad man per didelius vargus pagaliau pavyko surasti sąsają, detalės vis tiek nederėjo.

Mes nuėjome į netoliese esančią kavinę. Iš pradžių norėjau nueiti į tą kavinę, kurioje Komanda SOS įprastai rengdavo savo susirinkimus, tačiau ji buvo gana tolokai nuo čia.

"Mano pažinota kita tu mokėsi Šiaurės gimnazijoje ir po priėmimo ceremonijos štai ką ji pasakė......"

Dar net nepasirodžius mūsų užsakymams, tuoj pat pradėjau savo pasakojimą. Nespėjus cafe au lait atvėsti tiek, kad ją būtų galima išgerti vienu gurkšniu, be sustojimo papasakojau jai sutrumpintą istorijos apie tai, kas iki šiol nutiko, versiją. Apie tai, kaip ateivė, keliautoja laiku ir esperas visi drauge prisijungė prie Komandos SOS, o mūsų klubo kambariu buvo tapęs Literatūros klubo kambarys.

Ypač detaliai jai papasakojau apie mano kelionę laiku per Tanabatą, nes tiesiog maniau, kad tai pati svarbiausia dalis.

Daviau Haruhi tik bendrą supratimą apie tai, kaip ji tariamai buvo dievas, laiko iškraipymas ir evoliucinė tikimybė, nes nei viena iš tų teorijų nebuvo patvirtinta. Aš tiesiog jai pasakiau, kad joje slypėjo neįtikėtina galia ir kad ši nežinoma galia galėjo net pakeisti pasaulį.

Vien to pilnai pakako, kad prikaustyčiau šios mergiotės dėmesį. Jai nuolat paskęstant mintyse, ji galop paklausė:

"Kaip tu galėjai perskaityti tą mano išgalvotą ateivių kalbą? Ar tikrai tie simboliai reiškė 'Aš esu čia, pažiūrėkit į mane'?"

"Kai kas man tai išvertė."

"Turi omenyje, ta ateivė?"

"Tiksliau tariant, ateivių sukurta gyvoji humanoidinė sąsaja, skirta bendrauti su žmonėmis... Kiek pamenu, ji taip sakė."

Trumpai jiems papasakojau apie Nagato Juki. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė kaip netikėtas Literatūros klubo priedas, nors iš tikrųjų ji tebuvo tik sukurta tylia, neišraiškinga, knygas mėgstančia mergina. Po to jiems papasakojau apie Asahiną-san. Serijinė persirenginėjanti talismanė, taip pat mūsų viešųjų ryšių pareigūnė ir išimtinai komandos arbatos tiekėja iš tikrųjų buvo keliautoja laiku iš ateities. Ji buvo ta, su kuria aš keliavau laiku į Tanabatą prieš trejus metus, o Nagato dėka mums pavyko grįžti atgal.

"Vadinasi, tai reiškia, kad tas Džonas buvai tu, ar ne? Tuomet aš tavimi patikėsiu, juk nieko blogo dėl to nenutiks. Štai kaip, tada tu keliavai laiku......"

Haruhi žvelgė į mane akimis, kuriomis būtų apžiūrinėjamas keliautojas laiku, ir linktelėjo galva.

Ar tu ne perdėtai patikli? Nebūčiau net pagalvojęs, kad būtum taip lengvai visu tuo patikėjusi. Aną kartą, kai tik mudu vieni ėjome po miestą ieškoti paslaptingų dalykų, mums būnant toje kavinėje mano pasakojimą tu palaikei visiškai paistalais.

"Ta kita aš tikra durnė. Aš tavimi tikiu,"

Haruhi pasilenkė ir pridūrė:

"Nes taip tiesiog žiauriai įdomiau!"

Man puikiai pažįstama ryški šypsena pražydo lyg didžiulė gėlė. Tai buvo šypsena, kuria Haruhi nusišypsojo, kai pirmą kartą pamačiau ją šypsantis. Tai buvo ta milijono vatų šypsena, kuria ji nusišypsojo per anglų kalbos pamoką, kai jai staiga šovė į galvą mintis sukurti Komandą SOS.

"Nuo tos dienos, aš ėmiau ir ištyrinėjau visus iš Šiaurės gimnazijos. Sykį net buvau įsilaužusi. Visgi, taip ir nepamačiau nieko, kas būtų priminęs Džoną. Aš šitaip ant savęs pykau, kad deramai neįsiminiau tavo veido. Bet dabar viskas aišku, nes prieš trejus metus tu net nebuvai įstojęs į Šiaurės gimnaziją......"

Tuo metu egzistavo dvi mano versijos. Viena jų lengvabūdiškai leido laiką vidurinėje, kita drauge su Asahina-san buvo sustingdyta laike Nagato svečių kambaryje.

Toliau galėčiau paminėti ir ano vaikino patyrimus:

"Tame pasaulyje Koizumis yra esperas. Tu man daug padėjai, bet taip pat ir sukėlei daug rūpesčių."

"Jei tai tiesa, tuomet tai ganėtinai pribloškia."

Grakščiai gerdamas savo arbatą, pasakė Koizumis, žvelgdamas įtariu žvilgsniu.

Vėl pasisukau link Haruhi.

"Kodėl nestojai į Šiaurės gimnaziją?"

"Iš tikrųjų, nėra jokios konkrečios priežasties. Šiaurės gimnazija mane domino tik dėl to nutikimo per Tanabatą. Bet iki tol, kol būčiau įstojusi į gimnaziją, Džonas jau būtų ją baigęs, neminint to, kad man jau anksčiau nepavyko jo rasti. Be to, Koujouen turi aukštesnį įstojimo į universitetą rodiklį, o mano vidurinės auklėtojas nuolat zyzė, kad ten stočiau, todėl tiesiog sutikau, kad daugiau nebeįkyrėtų. Iš tikrųjų, man kaip ir nėra skirtumo, kurioje mokykloje mokytis."

Nusprendžiau taip pat paklausti ir Koizumio:

"O kaip tu? Kodėl persikelti nusprendei į tą mokyklą?"

"Klausi kodėl, na, mano atsakymas iš esmės toks pat kaip Suzumijos-san. Aš paprasčiausiai stojau į tokią mokyklą, kuri atitiko mano mokymosi sugebėjimus. Žinoma, aš jokiu būdu neteigiu, kad Šiaurės gimnazija kuo nors prasta, tiesiog Kouyouen daug geresnė atsižvelgiant į mokymosi sąlygas."

Negaliu ginčytis, Šiaurės gimnazijoje net nebuvo oro kondicionavimo.

Haruhi atsiduso.

"Komanda SOS, hm...... Skamba smagiai."

Vien tik tavo dėka.

"Jei tai, ką sakei, laikytume tiesa,"

Įsiterpė Koizumis, dabar būdamas su kiek rimtesne išraiška veide.

"Sprendžiant iš tavo pasakojimo, padėtį, kurioje atsidūrei, galima paaiškinti dviem būdais."

Tai iš tiesų skamba kaip kažkas, ką pasakytų Koizumis.

"Pirmasis, kad patekai į paralelinį pasaulį – iš savo ankstesniojo pasaulio į šį. Antrasis paaiškinimas būtų, kad pasikeitė visas pasaulis, išskyrus tave."

Aš ir pats apie tai galvojau.

"Vis dėlto, abiem atvejais vis tiek lieka neatsakytų klausimų. Pirmuoju atveju, kur pradingo tavo antrininkas iš šio pasaulio? Antruoju – kodėl tu buvai vienintelis, kurio nepaveikė pasikeitimas? Tai galėtų paaiškinti nebent tai, kad turi kokių nors neįtikėtinų galių."

Ne, galiu tai garantuoti.

Koizumis jam būdingu erzinančiu gestu grakščiai gūžtelėjo pečiais ir tęsė:

"Jeigu patekai į paralelinį pasaulį, tada turi rasti būdą, kaip sugrįžti į savo ankstesnįjį pasaulį. Jeigu buvo visiškai pakeistas pasaulis, tuomet tau reikia rasti būdą, kaip atkurti jį į jo ankstesnę būseną. Bet kuriuo atveju, greičiausias būdas tai išspręsti būtų rasti viso to kaltininką. Labai tikėtina, kad jis žinotų, kaip viską sutvarkyti."

Kas gi daugiau tai galėtų būti, jei ne Haruhi?

"Ką gali žinoti? Galbūt tai kokie nors užpuolikai iš kito pasaulio naudoja Žemę kaip savo žaidimų aikštelę. Iš kur nors gali imti ir netikėtai pasirodyti koks nors blogio genijus."

Iš karto matėsi, kad jis visą tai išsigalvoja, nes iš jo tono buvo akivaizdu, kad Koizumis nusišneka. Visgi, Haruhi to visai nepastebėjo, nes jos akys net žėrėjo.

"Aš labai norėčiau pamatyti tą Nagato-san ir Asahiną-san. A, taip, ir dar norėčiau pamatyti tą klubo kambarį. Jei aš tikrai buvau ta, kuri pakeitė pasaulį, tuomet aš galbūt ką nors prisiminsiu. Tiesa, Džonai, juk tu irgi manai, kad tai puiki mintis?

Na, taip. Neturiu dėl ko prieštarauti. Jei ši mergiotė tikrai dėl visko kalta – o bent jau aš taip manau – tuomet galbūt tai kaip nors ją paveiks, o Nagato ir Asahina-san taip pat mane prisimins. Kai tik ateivė ir keliautoja laiku atgautų protą, visą kitą sutvarkyti būtų paprasta. Pala, ar ji ką tik Džonu pavadino mane?

"Sakei, Kjonas? Džonas skamba geriau, kadangi jis panašesnis į žmogaus vardą, jau nekalbant apie tai, kad vakaruose jis dažnas vardas. Kas iš viso sugalvojo tau tokią kvailą pravardę kaip Kjonas? Dėl jos atrodo, kad visi iš tavęs šaipytųsi."

Mano teta buvo ta, kuri man davė tą pravardę, o mano sesuo buvo atsakinga už platų jos paskleidimą. Nepaisant to, man buvo labai malonu, kad ši Haruhi dėl to reiškė nepasitenkinimą. Kažin kodėl, juk ne taip ir seniai aš girdėjau tą pravardę.

"Na, eime."

Vienu gurkšniu išgėrusi savo Darjeeling arbatą, pasakė Haruhi ir į ranką pasiėmė savo mokyklinį krepšį.

Manau, pabandysiu paklausti:

"Dabar? Kur?"

Haruhi jau buvo atsistojusi ir, iš aukšto į mane žiūrėdama, išdidžiai sušuko:

"Tai aišku, kad į Šiaurės gimnaziją!"

Vos tai pasakiusi, Haruhi akimirksniu išskubėjo iš kavinės. Ji atrodė tokia nekantraujanti, jog net negalėjo išlaukti kol atsidarys automatinės durys.

Tai labai jau priminė jos elgesį, savotiškai jaučiau dėl to palengvėjimą.

To ir reikėjo iš tavęs tikėtis, Haruhi. Tu buvai tokia, kaip ir visada. Kai tik ką nors sugalvoji, jau mažiau nei po dviejų sekundžių imi veikti. Tai neabejotinai tu. Kaskart, kai tu pasitikinčiai savimi išspiri klubo kambario duris, mums iš karto aišku, kad ketini pranešti kokią nors neįtikėtiną idėją. Vienintelė Nagato likdavo nenustebusi......

"Po velnių!"

Pasižiūrėjau į laikrodį. Pamokos buvo jau seniai pasibaigusios. Visai pamiršau apie pažadą, kurį vakar padariau Nagato bute. Pasakiau jai, kad rytoj ateisiu klubo kambarį, tačiau vis vien vėlavau. Mano galvoje šmėstelėjo vaizdinys, kuriame Nagato atrodė nusiminusi, vienui viena laukdama beldimo į duris. Prašau, palauk dar truputį. Aš jau pakeliui.

Koizumis pakėlė Haruhi paliktą sąskaitą ir paklausė:

"Taigi, ar aš moku tik už Suzumiją-san?"

Jei užmokėsi ir už mane, papasakosiu tau šį tą daugiau.

"O, ir ką gi?"

Aš paprasčiausiai trumpai jam atpasakojau viską, ką pats esperas man buvo papasakojęs anksčiau. Tokius dalykus kaip antropinis principas ar kaip Haruhi yra dievas. Taip pat apie tai, kaip jis įdėjo daug pastangų, kad vien dėl Haruhi pramogos nuošalioje saloje surengtų žmogžudystės mįslę.

Matydamas, kaip Koizumis susimasto, paklausiau:

"Ar Haruhi dėl to kalta, ar kas nors visai kitas? Kaip, tavo nuomone, yra iš tiesų?"

"Jeigu tavo minėta Suzumija-san iš tikrųjų turi dieviškų galių, tuomet tai gali būti ir jos darbas."

Na, aš tiesiog negaliu sugalvoti, kas gi kitas tai galėtų. Tačiau jei taip iš tiesų yra, tai reikštų, kad Haruhi šalia savęs pasiliko Koizumį, tuo tarpu Nagato, Asahiną-san ir mane išmesdama šalin. Nenoriu skambėti taip lyg skųsčiaus, tačiau aš tiesiog netikiu, kad Haruhi būtų labiau prisirišusi prie Koizumio, nei kurio nors iš mūsų. Ar tai irgi pasąmoniškų galių darbas?

"Sakyčiau, jaučiuosi pagerbtas, kad mane išsirinko."

Koizumis šyptelėjo ir pasakė:

"Vis dėlto, aš...... Na taip, man patinka Suzumija-san."

"......Tu rimtai?"

Tu nejuokauji?

"Manau, kad ji labai žavinga asmenybė."

Ir kur gi anksčiau aš tai girdėjau? Koizumis toliau tęsė rimtu tonu:

"Vis dėlto, Suzumiją-san domina tik mano išoriniai bruožai. Ji sakė, kad ėmė su manimi kalbėtis tik dėl to, kad buvau persikėlęs mokinys. O kadangi esu tik paprastas persikėlęs mokinys, atrodo, kad pastaruoju metu jai tai pradeda nusibosti. Toje tavo minėtoje Komandoje SOS, kokių ypatingų bruožų tu turėjai? Jeigu jokių, vadinasi tą Suzumiją-san tu nuoširdžiai dominai. Žinoma, jeigu ta Suzumija-san yra ta pati, kurią pažįstu."

Dabar ar anksčiau, nemanau, kad į savo reziumė esu įrašęs kokių nors įgūdžių, dėl kurių mane nusiųstų tiesiai į beprotnamį, išskyrus tą beprasmį sugebėjimą ne savo noru įsivelti į paslaptingus nutikimus.

Haruhi iškišo savo galvą pro duris ir šūktelėjo mums su išraiškinga šypsena savo veide:

"Ką judu ten darot? Nagi, greičiau!"

Koizumiui susimokant už mūsų tris gėrimus, aš žengiau žingsnį laukan iš šiltos ir jaukios kavinės, kur kiekvienas atokvėpis tampa matomas.

Priešais kavinę laukė sustojusi taksi, kurią susistabdė Haruhi. Atrodė, kad ji mirė nekantrumu kuo greičiau nusigauti į Šiaurės gimnaziją. Be to, tai nebuvo ta paslaptinga juoda taksi, kuria esu keletą kartų važiavęs su Koizumiu, o įprasta geltona taksi.

"Į Šiaurės gimnaziją, visu greičiu pirmyn!"

Vos tik įšokusi į taksi paliepė vairuotojui Haruhi. Pasekiau paskui Koizumį ir atsisėdau ant galinės sėdynės. Vidutinio amžiaus vairuotojas neparodė, jog įsižeidė, kad jam taip nurodinėja kažkokia tai mergiščia, ir tiesiog kreivai šyptelėjęs spustelėjo greičio pedalą.

"Man nelabai rūpi, kad įsibrausi į Šiaurės gimnaziją," pasakiau Haruhi, iš šono žiūrėdamas į jos veidą, "Tačiau jūsų uniformos pernelyg krenta į akis. Mokiniams iš kitų mokyklų reikia priežasties, kad galėtų patekti į mokyklą. Galit patekti į bėdą, jei mokytojai sužinos."

Haruhi vilkėjo juodą kostiumėlį, o Koizumis savo gakuran uniformą. Dėl sutrumpintų pamokų, po pietų nebuvo likę daug mokinių, bet jei tiesiog taip bandysit įsilieti tarp jūreivių uniformas ir mėlynus švarkus vilkinčių mokinių, garsiai ir aiškiai skelbsitės, kad esat iš kitos mokyklos.

"Na, taip......"

Haruhi trims sekundėms susimastė.

"Džonai, ar tau šiandien buvo fizinis lavinimas? Ne, juk tai nesvarbu. Tavo fizinio apranga yra tavo klasėje, ar ne?"

Na, šiandien man pirma pamoka buvo fizinis, per kurį žaidžiau futbolą.

"Vadinasi, turi atsinešęs fizinio aprangą ir treningus?"

Turiu, kodėl klausi?

Haruhi mįslingai šyptelėjo,

"Paaiškinsiu misijos planą. Džonai, Koizumi-kun, pasislinkit arčiau."

Kas gi tokio nutiks, jei taksi vairuotojas viską nugirs? Visgi, mes vis tiek paklusniai pasilenkėm ir išklausėm, kaip Haruhi tyliai išdėstė savo misijos instruktažą.

"Labai jau panašu į tave."

Atsakiau ir žvilgtelėjau į Koizumį, kuris suraukęs antakius žiūrėjo keblia išraiška.

Pirmas išlipęs iš taksi, sustojusios netoli Šiaurės gimnazijos, nuėjau atgal į savo klasę, kad pasirengčiau Haruhi infiltracijos į Šiaurės gimnaziją planui.

Beje, už važiavimą taksi vėlgi sumokėjo Koizumis. Atrodo, kad šis Koizumis iš esmės buvo tapęs vaikščiojančia Haruhi pinigine. Nežinau, ką tas vargšas jai padarė, kad to nusipelnė. Nejaugi jo jausmai Haruhi yra romantiški? Labai norėjau jo imti ir paklausti, kuo gi jam iš tikrųjų Haruhi patiko. Nors pamenu, kad Tanigučis yra man kartą sakęs, kad nepaisant to, jog vidurinėje Haruhi elgėsi ekscentriškai, ji buvo gana populiari tarp vaikinų. Na, tikriausiai jeigu šioje mokykloje ji nebūtų sukūrusi Komandos SOS, tuomet būtų ištisas dienas atstūminėjusi visus vaikinus, visai nepaisydama, kas jai prisipažindavo. Ar tai nereiškia, kad Komanda SOS iš tikrųjų buvo Haruhi prieglobstis? Jai tapus neginčijama tokio paslaptingo klubo vade, bet kuris sveiko proto vaikinas ėmė savaime jos vengti, lyg atmušėjas, išsisukantis nuo stipraus metimo. Vietoj to, kad makaluotų lazda ir gautų dead-ball'ą į makaulę, dauguma žmonių tiesiog keturis kartus juos praleistų ir ramiai nueitų link pirmosios bazės.

Galvodamas sau apie tokius dalykus, ėjau link viršutinio aukšto. Mokyklos pastate nebuvo likę daug žmonių, nors nebuvo visiškai tuščia. Vienur ir kitur dar buvo išsibarsčiusių mokinių, neturinčių ką daugiau veikti namuose ir nusprendusių pasilikti savo klubo užsiėmimams. Laimei 1-5 klasė buvo tuščia. Tiesą sakant, ganėtinai baiminausi, kad mane pagaus Okabė. Jo vietoje labai jau knietėtų sužinoti, kodėl kas nors, kas būtų pabėgęs iš pamokų, norėtų vėl atgal įsėlinti į klasę.

Kažkas nusprendė man padėti ir kruopščiai sutvarkė mano suolą. Tikriausiai Asakura. Buvau ėmęs svarstyti, kur buvo dingusios mano knygos ir rašymo reikmenys, bet paaiškėjo, kad viskas buvo sutvarkyta ir ant suolo šono buvo likęs kabėti tik mano krepšys, tuo tarpu mano ieškoti batai kabėjo kitoje suolo pusėje.

"O ji tai viską apgalvoja."

Imdamas savo krepšį su fizinio lavinimo apranga, sumurmėjau, girdamas Haruhi smulkmeniškumą. Dideliame sportiniame krepšyje buvo mano šiandien per pirmąją fizinio lavinimo pamoką vilkėti marškinėliai, šortai, treningas ir kelnės. Haruhi sugalvotas infiltracijos planas be abejo buvo "persirengti Šiaurės gimnazijos mokiniais." "Koizumis persirengs į lengvosios atletikos aprangą, o aš apsimausiu treningus ir kelnes. Tuomet galėsime tiesiog įbėgti pro vartus ir visi pamanys, kad mes iš atletikos klubo ir ką tik baigėm bėgiot. Nepriekaištingas planas!"

Kitaip tariant, turėjome kaip vabzdžiai išmokti mimikrijos. Na, tai bent jau geriau nei atsitiktinai pasigauti iš Šiaurės gimnazijos namo einantį vaikiną ir merginą ir atimti iš jų drabužius.

"Nu, tai irgi nebloga mintis."

Nerūpestingai pasakė Haruhi, stovėdama ir laukdama manęs už kampo nuo mokyklos vartų. Paimdama iš manęs krepšį, pareiškė:

"Būtų mažiau tikėtina, kad mus įtartų, jei apsirengtume taip kaip tu. Anksčiau reikėjo mums pasakyti, kad tau kilo net dar geresnė mintis."

Tai pakelės apiplėšimas, kaip tu gali iš manęs to tikėtis?

Haruhi atrišo mano krepšį ir apvertusį jį aukštyn kojomis, be gailesčio iškratė jo turinį. To pasekoje dabar ant asfalto voliojosi ketveri drabužiai.

"Tu juos tinkamai išskalbei?"

Jo, prieš savaitę.

"Beje, Suzumija-san,"

Koizumis pasižiūrėjo į mano purvu suteptą aprangą lyg dykumos smiltpelė, beviltiškai žiūrinti į mongolinį tigrą, prirėmusį ją į aklavietę.

"Kur mums reikėtų persirengti? Ar kur nors netoliese nėra atokesnės vietos?

"Galim ir čia."

Akimirksniu atsakė Haruhi ir tuoj pat pasičiupo kelnes.

"Aplink juk praeivių nėra, ir ne taip jau šalta. A, nesijaudink, aš nusisuksiu. Džonai, tu irgi nusisuk, pridengsim jį."

Tuomet ji žvilgtelėjo į mane įžūloku žvilgsniu.

"Aš tai visai neprieštarauju, kad į mane žiūrėtų."

Ji pikdžiugiškai šyptelėjo ir ėmėsi po savo sijonu mautis sportines kelnes.

"Nebūčiau pagalvojusi, kad tavo kojos tokios ilgos."

Ji pritūpė žemyn, kad atsiraitotų ilgas kelnes, o pasitaisiusi jų ilgį, vėl atsistojo ir atsisagstė savo sijoną, o šis lengvai nuslydo jai liemeniu. Po to ji nusimovė savo juodą švarką ir kai jau ėmė atsisagstyti savo palaidinukę, aš paskubomis nusisukau šalin.

"Nieko tokio, aš po ja vilkiu marškinėlius."

Palaidinukė nukrito ant švarko ir sijono. Lėtai atsisukau atgal. Vilkėdama baltus vienspalvius trumparankovius marškinėlius, Haruhi išdidžiai išpūtė krūtinę, jos ilgiems plaukams plevenant vėjyje. Į tai bežiūrint, man kažkodėl staiga kilo noras vėl pamatyti tam tikrą reginį:

"Ei, ar nenorėtum susirišti plaukus į kasytę?"

Haruhi pasižiūrėjo atgal į mane.

"Kodėl?"

Šiaip sau, be jokios priežasties.

Haruhi lengvabūdiškai prunkštelėjo nosimi.

"Nors gali atrodyti, kad susirišti kasytę yra lengva, tačiau susirišti gražią tikrai sunkoka."

Vis dėlto, Haruhi iš savo ant asfalto gulėjusio švarko išsiėmė plaukų gumytę ir grakščiai už galvos susirišo savo ilgus juodus plaukus.

Vis dėlto, Haruhi iš savo ant asfalto gulėjusio švarko išsiėmė plaukų gumytę ir grakščiai už galvos susirišo savo ilgus juodus plaukus.

"Na, galbūt taip labiau atrodys, kad esu iš lengvosios atletikos klubo. Na, ar gerai?"

Tiesiog nepriekaištinga. Mano nuomone, tavo žavesys padidėjo 36% procentais.

"Durnius."

Man besvarstant, kaip turėčiau į tai reaguoti, supratau, jog ji tik apsimetinėjo, kad supyko. Turėjau iš karto suprasti.

Nors užtruko ilgiau, Koizumis galiausiai irgi baigė persirengti. Tikriausiai jam sunku tokiame lediniame ore vilkėti tik šortus ir trumparankovius marškinėlius. Jau nekalbant apie tai, kad jam reikėjo jaustis išskirtinai nejaukiai, nes turėjo vilkėti kažkieno kito sportinę aprangą. Visas drebėdamas ir pašiurpęs, Koizumis paklausė:

"Suzumija-san, juk tu nežadi vilkėti treningo, tiesa? Ar neprieštarautumei, jei jį pasiskolinčiau?"

Haruhi taip pat buvo plikomis rankomis, tačiau vien jos šypsenos pakako, kad išsklaidytų visą šaltį.

"Ne-a. Man jo reikia, kad paslėpčiau krepšius. Galiausiai taip užsimaskavus, nenoriu, kad krepšiai imtų ir viską sugadintų."

Iš tiesų, Koujouen akademijos ir Šiaurės gimnazijos mokykliniai krepšiai iš išorės šiek tiek skyrėsi. Haruhi lyg staltiesę išskleidė treningą ir apvyniojo juo savo ir Koizumio krepšius, o po to paliepė man juos nešti. Tada ji sugrūdo savo ir Koizumio drabužius į mano sportinį krepšį ir vėlgi liepė man jį nešti.

"Taigi, dabar,"

Pasakė Haruhi, užsidėjusi rankas ant liemens,

"Dabar mes atrodom taip, lyg grįžtume iš maratono treniruotės. Neblogai, ane?"

Aišku, tau gal neblogai, bet kaip man? Kur tu esi mačiusi lengvosios atletikos klubo narį, kuris bėgiotų, nešdamasis su savim šitiek mantos, ir dar tuo metu vilkėtų įprastą uniformą?

"Na, juk gali save laikyti klubo vadybininku. Nagi, viens, du, fight! Viens, du, fight!"

Mergiotei su kasyte nubėgus, aš ir Koizumis susižvalgėme, ir abu vienu metu gūžtelėję pečiais, nusekėme paskui ją.

Tiek šis Koizumis, tiek aš puikiai žinojome, kaip nesuvokiamai sunku buvo sustabdyti Haruhi, kai ji ima sau kažkur lėkti, nesvarbu, kokios gi bebūtų aplinkybės. Taigi, mums nebuvo daugiau iš ko rinktis, ir tik lėkti paskui ją.

Na, juk visada taip buvo, ar ne?

Nežinau, tai gerai ar blogai, tačiau priešingai nei kalvos papėdėje esančioje privačiojoje mokykloje, Šiaurės gimnazijos vartai visada atviri. Niekur nėra jokių apsauginių. Viskas ėjosi pagal planą; Haruhi apsimestinis maratonas su skanduojamais šūkiais greitai atėjo į pabaigą, mums sėkmingai prie įėjimo pasiekus finišą. Nebūčiau pagalvojęs, kad būtų prireikę tiek pastangų, kad tiesiog atsivesčiau Haruhi ir Koizumį į savo mokyklą – juk prieš tris dienas jūs vis dar kasdien lankėt šią vietą.

"Koks senas pastatas! Tos sienos sudėtos iš blokų? Nejaugi prefektūrinės mokyklos tikrai tokios skurdžios? Gerai padariau, kad čia nestojau."

Klausydamasis šio jos nepaprastai teisingo teiginio, nukreipiau žvilgsnį link išsirikiavusių batų spintelių eilių. Savo batus jau buvau persimovęs. Man besižvalgant, kur buvo šlepetės svečiams, Haruhi jau buvo paprasčiausiai atsidariusi arčiausiai jos buvusią spintelę ir pasiėmusi atsitiktinio mokinio šlepetes.

Būtent tai, ką Haruhi ir darytų. Savaime kreivai nusišypsojau.

"Ko čia šypsaisi? Atrodai žiauriai kvailai. Aš juk nepadariau nieko juokinga."

Jai taip pasakius, tuoj pat nusikračiau tos šypsenos. Ji buvo teisi: nesvarbu, kaip nederamai Haruhi besielgtų, dabar buvo visai netinkamas metas šypsotis.

Pamaniau, kad Tanigučio batų dydis turėtų būti panašus į Koizumio, todėl paėmiau ir padaviau jam Tanigučio šlepetes.

"Dėkoju. Apgailestauju dėl rūpesčių."

Koizumis man mandagiai padėkojo tonu, kuris visai neskambėjo apgailestaujančiai, ir apsimovė šlepetes. Jo mūvėtus sportbačius sugrūdau į Tanigučio spintelę.

Po to vėl pasiėmiau po ranka jų treningu apvyniotus krepšius.

"Parodysiu kelią, paskui mane."

"Pala biški!"

Jau benueinant, Haruhi mane sulaikė. Nevalingai tarp pirštų sukinėdama savo plaukų kasytę, ji pasakė:

"Ateivė, vardu Nagato-san, yra Literatūros klube, ar ne?"

Tiksliau sakant, dabartinė Nagato yra tik paprasta mokyklinukė, kuri anksčiau buvo ateivė. Vis dėlto, manau, kad ji viena ten vis dar laukia, kol aš ateisiu.

"Ta Nagato-san turbūt niekur nepabėgs. Pirma eikim sugaukim keliautoją laiku Asahiną-san. Kur ji yra?"

Ji turbūt jau išėjo namo...... Netikėtai man į galvą šovė mintis. Mano instinktai iš tiesų nebuvo apsimestiniai. Man net nereikėjo knaisiotis po savo atsiminimus. Ši manęs nepažinojusi Asahina-san turėjo kaligrafijos rinkinį. Prieš tai, kai ją pagrobė Komanda SOS, ji buvo kaligrafijos klubo narė. Vadinasi, galbūt ji vis dar yra čia.

"Gerai tada, čionai."

Atleisk, Nagato. Palauk dar truputį. Prieš ateidami pas tave, mes turime nueiti iki kaligrafijos klubo kambario. Tyliai melsdamasis, kad šiandien veiktų kaligrafijos klubas, savaime paspartinau žingsnį.

Haruhi buvo ta, kuri atidarė klubo kambario duris. Ta mergiotė tiesiog visai neturėjo supratimo, kad į duris reikia pasibelsti, nors ir pats neturėjau nuotaikos jai pamokslauti apie tokius nereikšmingus dalykus, kol tuo tarpu Koizumis nejaukiai stovėjo koridoriuje.

Kaligrafijos klubo kambaryje buvo trys merginos, kurios uoliai praktikavosi rašyti kakizome.

"Kuri iš jūsų yra Asahina-san?"

"...Taip?"

Mažiausia iš jų pasižiūrėjo plačiai atmerktomis akimis ir sumurmėjo droviu balsu pro savo vyšnines lūpytes.

"Kuo galiu padėti......?"

Asahina-san grakščiai sėdėjo ant kėdės, ore sustingusioje rankoje laikydama teptuką.

Linktelėjau ir pro Haruhi petį apžiūrėjau kambarį. Curujos-san čia nebuvo. Iš palengvėjimo atsidusau. Reiškia, kaligrafijos klubui ji nepriklausė.

Haruhi sušnabždėjo man į ausį:

"Tai ta mergina, ar ne? Ar ji tikrai antrametė? Man labiau atrodo, kad ji vis dar būtų vidurinėje."

"Man irgi taip atrodė, tačiau ten ji. Ten garantuotai Asahina Mikuru-san."

Tai išgirdusi, Haruhi milžiniškais žingsniais nužingsniavo link jos ir ėmėsi šiai mažajai angelėlei, kuri vis dar sustingusi laikė teptuką, skiesti visokias tai nesąmones:

"Aš Suzumija iš mokinių tarybos informacijos skyriaus. Asahina Mikuru-san, mes pageidautume paklausti keleto klausimų. Prašau trumpam eiti su mumis."

Ir taip sakai vilkėdama marškinėlius ir treningines kelnes.

"Mokinių tarybos....... Informacijos skyriaus? Kas tai...... Aš nieko..."

"Tiesiog eik su manim!"

Haruhi atėmė iš jos teptuką ir numetė prie popieriaus, o po to pagriebė už Asahinos-san rankos ir priverstinai pastatė ją ant kojų. Kitos klubo narės buvo pernelyg pritrenktos ir išsigandusios, kad galėtų ką nors pasakyti. Jei čia būtų buvusi Curuja-san, mes tikriausiai būtume galėję pamatyti nežemišką dvikovą tarp jos ir Haruhi. Haruhi apsivijo rankomis aplink Asahinos-san liemenį ir paprasčiausiai ją pagrobė, nieko žmoniškai ir nepaaiškinusi.

"Tavo krūtys...... Jos milžiniškos! Hmm, tu puiki veikėja. Man patinka!"

Džiugiai pasakė Haruhi, grabaliodama aukštesnės klasės mokinės iš kitos mokyklos krūtis.

"Kjaa! Vaa! Kas... Ką... Aa!?"

Pastebėjusi mane stovintį prie durų, Asahina-san dar labiau išpūtė akis. Ji turbūt pagalvojo: "Vėl pasirodė tas anos dienos iškrypėlis!" Apsiašarojusi, Asahina-san taip pat pasižiūrėjo į Koizumį, kuris trypčiojo koridoriuje, stengdamasis nesušalti, o Koizumis žvilgtelėjo į ją lyg būtų pašalinis ir pasakė:

"Aš nesu koks nors įtartinas žmogus, tikrai."

Koizumi, nemėgink taip apsirengęs apsimetinėti, kad esi niekuo dėtas.

Tarytum motina, bandanti neleisti pabėgti vaikui, kuriam pasakė, kad vedasi jį pas dantistą, Haruhi, laikydama spurdančią Asahiną-san, pasakė:

"Na, Džonai, dabar liko tik Nagato-san. Greičiau vesk mus pas ją."

Neprivalai man to sakyti.

Visgi, man reikėjo greičiau skubėti į tą vietą, kol manęs nepastebėjo koks akylas mokinys ar mokytojas, žinantis, kad aš pabėgau iš pamokų.

Į vietą esančią trečiajame pastato, žinomo kaip Senasis Kompleksas, aukšte, Komandos SOS vadavietę, kuri oficialiai žinoma kaip Literatūros klubo kambarys.

Šį kartą prieš atidarant duris, pasibeldžiau.

"Ei, Nagato."

Akiniuotoji tuoj pat pakėlė savo žvilgsnį nuo ant stalo buvusios storos storaviršelės knygos.

"A......"

Mane pamačiusi, Nagato atsiduso iš palengvėjimo.

"E?"

Kai ji pamatė, kad paskui mane pasirodė ir Haruhi, jos akys išsipūtė.

"......E?"

Pamačiusi, kad Haruhi atitempia jos pagrobtą Asahiną-san, ji išsižiojo.

"......"

Ir galiausiai įėjus Koizumiui, ji liko tiesiog be žado.

"Laba diena!"

Haruhi skaisčiai nusišypsojo. Įsitikinusi, kad visi jau buvo kambaryje, ji užrakino duris. Trakšt! Išgirdusios šį garsą, Nagato ir Asahina-san sureagavo vienodai – jų abiejų kūnai sustingo iš baimės.

"K-Ką tu darai?"

Taip kaip ir tą dieną, atrodė, kad Asahina-san tuoj apsiverks.

"K-Kokia čia vieta? Kodėl jūs čia mane atsivedėte? Ir, k-kodėl užrakini duris? Ko tu iš manęs nori?"

Dėl šios jos vienodos reakcijos tiesiog norėjosi verkti. Kaip nostalgiška...

"Patylėk."

Lygiai taip pat, kaip ir tą dieną, Haruhi prievarta pasiglemžė padėties valdžią sau į rankas, o po apsižvalgė po kambarį.

"Vadinasi, mergina su akiniais yra Nagato-san? Malonu susipažinti! Aš Suzumija Haruhi! Tas vaikinas, vilkintis lengvosios atletikos aprangą Koizumis-kun, o ši mergiūkštė absurdiškai didelėmis krūtimis Asahina-san. Na, o jį juk pažįsti, tiesa? Jis Džonas Smitas."

"Džonas Smitas...?"

Nustebusi Nagato pastūmė savo akinių rėmelius ir pasižiūrėjo į mane sutrikusiu žvilgsniu. Gūžtelėjau pečiais ir priėmiau tą kvailą vardą. Kjonas ir Džonas juk vis tiek panašiai skamba.

"Nu, reiškia čia. Komanda SOS. Nors nieko nėra, čia puikus kambarys. Reiktų šičia atsinešti visokių daiktų."

Tarytum smalsi katė naujame name, Haruhi ėmė šniukštinėti po kambarį, pasižvalgydama pro langą, smalsiu žvilgsniu apžiūrinėdama knygų lentyną, o tuomet manęs paklausė:

"Nu, o ką toliau darom?"

Tik nesakyk, kad visą kelią čia atėjai nieko neapgalvojusi? Rimtai jau haruhiška mąstysena.

"Aš neprieštarauju šį kambarį padaryti mūsų štabu, tačiau labai nepatogiu čia rinktis. Būtų laiko švaistymas kaskart po pamokų čia vykti. Šiaurės gimnazijoje aš neturiu jokių pažinčių. Sugalvojau! Ką manot, jei susitartumėme dėl laiko ir tiesiog rinktumėmės kavinėje prie stoties?"

Jai taip pasakius, niekas, išskyrus mane ir kalbančiąją mergiotę, nebesuprato, kas gi čia dedasi.

Nagato atrodė kaip lėlė su sutrikusia išraiška, Asahina-san drebėdama keistai elgėsi, tuo tarpu Koizumis tapo tyliu mimu.

Pravėriau burną, bet man nespėjus nieko pasakyti—

Pypt!

Netikėtai, iš niekieno nepaliesto kompiuterio nuskambėjo kažkoks elektroninis garsas. Nagato instinktyviai pasuko link jo veidą.

"A?"

Asahina-san išsitiesė, kad bent kaip nors suprastų, kas čia dedasi. Šis keistas kompiuteris pritraukė visą mano supratimą apie tai, kaip veikia šitie daiktai.

Senoviškas CRT monitorius trakštelėjo ir lėtai nušvito – tai supratau tik iš atspindžio Nagato akiniuose.

Paskui tai turėjo sekti besisukančio kietojo disko garsas, tačiau nieko panašaus nesigirdėjo. Aš jau esu anksčiau tai matęs... Ne, pamenu, kad tada pirma turėjau jį įjungti... Vietoj besikraunančios operacinės sistemos, ekrane pasirodė neįprastas reginys, kuris atrodė nepaprastai pažįstamas...

"Pasitrauk."

Mano kūnas savaime ėmė judėti. Pastūmiau Haruhi į šalį ir visu greičiu nuskubėjau prie ekrano.

Tamsiai pilkame ekrane pradėjo tyliai lietis žodžiai:

JUKI.N > Jei tai skaitai, aš tikriausiai nebeesu savimi.

...Taip, būtent, Nagato...

"Kas čia dedasi? Niekas juk nespaudinėja klavišų, kaip netikėta!"

"Galbūt jis buvo nustatytas, kad konkrečiu laiku įsijungtų? Vis dėlto, šis kompiuteris atrodo labai senas, turbūt tam prireikė begalės darbo."

Negalėjau klausyti, apie ką Haruhi ir Koizumis už manęs kalbėjo. Nedrįsau net mirkčioti, bijodamas praleisti bent vieną žodį. Spoksodamas į ekraną ausyse galėjau girdėti kaip daužosi mano širdis.

JUKI.N > Šios žinutės pasirodymas reiškia, kad tu, aš, Suzumija Haruhi, Asahina Mikuru ir Koizumis Icukis yra visi čia susirinkę.

Tarytum prisitaikęs prie mano skaitymo greičio, žymeklis neišskirtiniu šriftu be paliovos spausdino žodžius:

JUKI.N > Tai yra raktas. Tu radai atsakymą.

Iš tikrųjų ne aš radau atsakymą. Aš už jo tiesiog atsitiktinai užkliuvau, kai iš paskos mane drauge su Koizumiu čia atitempė Haruhi. O ši Haruhi tikrai gana naudinga... Beje, Nagato, seniai nesimatėm.

Skaitydamas ekrane esančius žodžius jaučiau nostaligiją. Nors eilutės buvo tylios, širdyje galėjau girdėti, kaip Nagato monotonišku balsu taria kiekvieną žodį. Žymeklis toliau judėjo:

JUKI.N > Tai avarinio išėjimo programa. Jai aktyvuoti, paspausk "Enter" klavišą, priešingu atveju – bet kurį kitą klavišą. Aktyvavus, tau butų suteiktas šansas ištaisyti erdvėlaikio kontinuumą. Vis dėlto, sėkmė nėra garantuojama. Be to, tavo sėkmingas sugrįžimas taip pat nėra garantuojamas.

Avarinio išėjimo — programa. Žinoma! Tai šis kompiuteris!

JUKI.N > Ši programa gali būti paleidžiama tik kartą. Ją paleidus, ji bus ištrinta. Jei pasirinksi ją nepaleisti, ji taip pat bus ištrinta. Ｒｅａｄｙ？_

Ir taip viskas baigėsi. Pabaigoje liko tik mirksintis žymeklis.

Spausti "Enter" ar kokį kitą klavišą?

Man atsipeikėjus, supratau, kad Haruhi žvilgčioja man pro petį.

"Ką visa tai reiškia? Čia kažkokia gudrybė? Džonai, liaukis kvailioti ir paaiškink mums pagaliau!"

Visiškai nepaisiau į Haruhi, Koizumį ir Asahiną-san. Šią akimirką mano akys nebuvo nukreiptos nei į kasytę susirišusią Haruhi, nei į mano fizinio lavinimo aprangą vilkintį Koizumį, nei į visada tokią nepakartojamą Asahiną-san. Visas mano dėmesys buvo nukreiptas į šį kompiuterį ir vienintelį kitą žmogų, buvusį šiame kambaryje. Paklausiau akiniuotosios merginos, kuri iš nuostabos įdėmiai žiūrėjo į ekraną:

"Nagato, ar ką nors apie tai prisimeni?"

"...Ne."

"Tikrai ne?"

"Kodėl?"

Kodėl ji taip skubėjo paneigti bet kokį susijimą su visu tuo? Juk tai tu buvai ta, kuri parašė šiuos žodžius...... Norėjau jai tai pasakyti, tačiau jei būčiau, ši Nagato būtų tik dar labiau sutrikusi.

Dar kartą nusprendžiau peržvelgti paskutinę žinutės dalį.

Nagato paliko man šią žinutę. Mano pažinota Nagato. Atvirai kalbant, nelabai supratau, kas buvo ta avarinio išėjimo programa, o tai, kad sėkmė nėra garantuota, kėlė man nerimą.

Vis dėlto, dabar buvo ne laikas nerimauti. Anksčiau aš visiškai pasitikėjau ta Nagato, ir dabar vėl galėjau pasitikėti tik ja. Jei ne Nagato, ta tyliąja ateivių sukurta gyvąja humanoidine sąsaja, kuri jau begalę kartų išgelbėjo mano gyvybę, kuo gi daugiau aš galėjau pasitikėti? Jei abejoju net jos žodžiais, tada man tikrai galvoje pasimaišė.

"Ei, Džonai. Kas tau? Tavo keista išraiška."

Atrodė, kad Haruhi balsas būtų sklidęs iš toli.

"Patylėk akimirką. Aš bandau sutvarkyti savo mintis."

Šiuo metu man tikrai reikėjo viską gerai apgalvoti. Haruhi ir Koizumis, kurie mokėsi kitoje mokykloje, Asahina-san, kuri nebuvo keliautoja laiku, ir Nagato, kuri nieko apie visą tai nežinojo. Apie tai pagalvojęs, supratau, kad dabar nebuvo dėl ko rūpintis.

Ekrane atsispindėjo asmeninės Nagato mintys. Šios žinutės tikrumu negalima abejoti.

Ištiesiau rankas ir giliai įkvėpiau.

Taip...

Aš buvo tikras tik dėl to, kad norėjau ištrūkti iš šio pasaulio. Aš norėjau vėl pamatyti Komandą SOS, kuri man buvo tokia pažįstama, jog buvo tapusi mano kasdieninio gyvenimo dalimi, kaip ir visus kitus tame pasaulyje. Čia nebuvo jokios "Organizacijos" ar Integruotos Informacijos Minčių Esybės, o suaugusios Asahinos-san versija niekada nesilanko šiame pasaulyje. Viskas buvo taip neteisinga.

Man neprireikė daug laiko, kad apsispręsčiau.

Iš kišenės išsiėmiau suglamžytą popieriaus lapą...

"Atleisk, Nagato, bet turiu jį tau grąžinti."

Nagato lėtai ištiesė savo išblyškusius pirštus ir priėmė tuščią stojimo į klubą paraiškos blanką. Vieną kartą nepavykus, antrą kartą jai galiausiai pavyko jį sugriebti. Vos tik lapą paleidau, jis ėmė virpėti, nors čia nesijautė jokio vėjo.

"Aišku......"

Nagato balsas net drebėjo, o jos akys pasislėpė už blakstienų.

"Bet žinai," pasiskubinau paaiškinti, "Tiesą sakant, aš jau anksčiau buvau šio kambario narys. Man nėra prasmės stoti į Literatūros klubą, nes..."

Haruhi, Koizumis ir Asahina-san žiūrėjo į mane išraiška, sakančia "Apie ką jis po galais kalba?" Nagato išraišką slėpė jos plaukai, todėl negalėjau aiškiai jos matyti. Bet tai nesvarbu. Nesijaudink, Nagato. Kas benutiktų, aš būtinai sugrįšiu į šį kambarį.

"Nes visų pirmiausia, aš Komandos SOS narys!"

Ready?

O.K. Be jokios abejonės.

Ištiesiau pirštą ir paspaudžiau "Enter" klavišą.

Vos po akimirkos......

"Aa?!"

Netikėtai mane apėmė stiprus svaigulys. Man prieš akis ėmus suktis vaizdui, nevalingai įsikibau į stalą. Man ėmė skambėti ausyse. Tolumoje galėjau girdėti žmonių balsus. Viskas priešais užtemo. Netekau bet kokio pusiausvyros jausmo, jaučiausi lyg plūduriuočiau, tarytum medžio lapas įkritęs į sraunią upę, be paliovos sukdamasis. Mane šaukę balsai ėmė blėsti. Ką jie man sakė? Ar tai Džonas, ar Kjonas? Dėl to irgi nebuvau tikras. Tai neskambėjo panašiai į Haruhi balsą. Tamsu. Ar aš krentu? Kur aš krentu? Kas nors man pasakykit.

Mano mintys buvo visiškoje sumaištyje. Ar mano akys tikrai atmerktos? Aš nieko nemačiau, ir nieko negirdėjau. Galėjau tik jausti, kaip plūduriuoju. Kur gi buvo mano kūnas? Haruhi? Viskas išsikraipė. Koizumi? Asahina-san? Kur aš? Kur aš keliavau? Kas gi manęs laukė šioje avarinio išėjimo programoje?

Nagato—

"Aa?!"

Vėl sušukau. Mano keliai vos nesulūžo, man vos ne vos pajėgus išlaikyti pusiausvyrą. Tik tada suvokiau, kad aš vis dar stovėjau.

"Kas gi...?"

Visur buvo tamsu. Vis dėlto, ne aklinai tamsu, nes laimei vis dar galėjau matyti savo akimis.

"Kur aš...?"

Pro langą šviečiant blankiai šviesai, bandžiau išsiaiškinti, kur buvau. Tai buvo panašu į kambarį, o aš laikiau savo rankas ant stalo, ant kurio buvo senas kompiuteris...

"Literatūros klubo kambarys!"

Kaip ir prieš tai.

Vis dėlto, Nagato čia nebuvo. Haruhi, Asahina-san ir Koizumis taip pat buvo dingę. Likau tik aš vienas. Buvo tamsu, nors dar visai neseniai į kambarį švietė saulė. Sutemo pernelyg staiga. Pasižiūrėjau pro langą ir nakties danguje pamačiau keletą negausiai išsibarsčiusių, žibančių žvaigždžių. Laikas tikrai greitai bėga.

Kambario išvaizda buvo tokia pat, kaip ir prieš akimirką. Čia buvo knygų lentyna, ilgas stalas ir senas kompiuteris. Supratau tai vos juos pamatęs. Aš nesugrįžau į savo ankstesnį pasaulį, nes čia nebuvo jokio Komandos SOS turto. Čia nebuvo vadės stalo, nei viso Asahinos-san cosplay garderobo. Tiesiog tuščias Literatūros klubo kambarys... visgi...

Man nuo kaktos ant akių ėmė varvėti prakaitas, kurį nusišluosčiau švarko rankove.

Kažkas buvo ne taip.

Koks gi čia klaidinantis jausmas? Aš žinau, kur aš esu. Čia neabejotinai buvo Literatūros klubo kambarys. "Tu ką, taiko būgnas?" Staiga prisiminiau tą Tanigučio juokelį. Kur. Tai nesvarbu. Būtent, "kur" buvo visai nesvarbu.

"Čia..."

Netikėtai supratau priežastį, dėl kurios jaučiausi taip nejaukiai. Man atrodė, kad pajutau, jog staiga pakilo mano kūno temperatūra, tačiau iš tikrųjų taip nebuvo. Temperatūra jau anksčiau buvo aukšta, todėl šoktelėjus mano kūno temperatūra nebuvo tik iliuzija.

Nebegalėdamas daugiau iškęsti, nusimoviau savo paltą. Atsivėrė visos mano kūno poros ir ėmė prakaituoti. Po to nusimoviau švarką ir atsiraitojau marškinių rankoves, tačiau kambaryje susikaupęs karštis nesidarė ne kiek mažiau pakenčiamas.

"Karšta!"

O tada sumurmėjau.

"Karšta lyg..."

Karšta lyg vidurvasaryje.

Kitaip tariant, dabar buvo tik vienas klausimas, kurį man reikėjo klausti:

Kada dabar yra?

Ketvirtasis skyrius

Visi, kurie yra tai patyrę, puikiai žino kaip baisu naktį vienam vaikščioti po mokyklą.

Ant peties užsikabinau švarką ir lėtai išėjau iš klubo kambario. Lipdamas žemyn laiptais, tarytum nindzė stengiausi nesukelti nei menkiausio garso. Kaskart pasiekęs kampą, visąlaik apsižvalgydavau, prieš judėdamas toliau, kas man baisiai tampė nervus. Neįsivaizdavau, kokiu metu dabar buvau šioje Šiaurės gimnazijoje, tačiau turėčiau rūpesčių, jei mane pastebėtų koks budintis mokytojas. Net nežinočiau kaip man reikėtų tai paaiškinti. Norėčiau, kad man pačiam kas nors visą tai paaiškintų.

Dėl drėgno oro ėjau suprakaitavęs, kol galiausiai pasiekiau paradines duris.

"Na, pro kur dabar išeiti..."

Taip sau pasakęs, atsidariau savo batų spintelę. Jos viduje buvo kažkieno kito šlepetės — net neabejojau, kad jos ne mano. Tučtuojau atmečiau tikimybę, kad kas nors atsidarė ne savo spintelę ir per klaidą apsimovė mano batus. Dabar buvo vasara, o tai reiškia, jog aš vėlgi atsidūriau kitame erdvėlaikyje. Iš tiesų neįtikėtina, kad aš turiu šitokią vaizduotę. Dabartinis šios batų spintelės savininkas buvau ne aš, o kažkas iš šio pasaulio ar laikmečio. Tai mane mažiau stebino nei tikėjausi, tikriausiai todėl, kad jau buvau pripratęs prie tokių nerealių dalykų, o gal jau buvau tapęs nejautrus tokiems pribloškiantiems įvykiams.

"Nieko nepadarysi."

Be abejo, lauke nedera avėti kambarines šlepetes, tačiau neturėjau kitos išeities. Dabar man svarbiausia buvo išsinešdinti iš mokyklos. Kaip ir tikėjausi, naktį mokyklos durys buvo tvirtai užrakintos. Taigi, ant pirštų galų nutipenau link artimiausio lango, pasukau už rankenos ir atsargiai jį atvėriau. Giliai įkvėpiau naktinio vėjo kvapo ir iššokau laukan ant akmeninių laiptų, prie kurių Haruhi mane pažadino, kai buvome atsidūrę Uždarojoje Erdvėje.

Kokiai dešimčiai sekundžių sustojau, o po to įsitikinęs, kad niekas manęs nematė, ėmiau judėti toliau.

Lauke karštis nei kiek nesiskyrė. Tai buvo tipiškos drėgnos japoniškos vasaros temperatūra. Kadangi prieš tai buvau stingdančiame žiemos šaltyje, mano prakaito liaukos dabar paklaikusiai atsivėrinėjo. Nusišluosčiau nuo veido prakaitą savo žieminio švarko ilga rankove ir pajudėjau link vartų. Atsidūrus laike, viskas tapo paprasta – mokyklos neegzistuojančios apsaugos dėka, man tereikėjo tik perlipti per metalinę tvorą. Tai padaręs, pakėliau nuo žemės anksčiau permestą švarką ir žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, svarsčiau, ką gi turėčiau daryti toliau.

Šiuo metu man svarbiausia buvo sužinoti, koks dabar mėnuo, kokia diena, kokia valanda ir kokia minutė. Vis dėlto, juk gali būti didžiulis laiko skirtumas tarp ateities ir praeities.

Pirmiausia nusprendžiau nusileisti nuo kalvos. Pakeliui turėtų būti parduotuvė. Jei tiesiog įeičiau į netoliese esantį namą ir paklausčiau "Kokia šiandien diena?" mane turbūt palaikytų pamišėliu ir praneštų atitinkamoms institucijoms, todėl verčiau nueiti kur nors, kur man nereikėtų niekieno klausti, kad sužinočiau datą.

"Visgi, na ir karšta..."

Man jau ir taip buvo karšta dėl to, kad vilkėjau žieminę uniformą, tačiau dabar dar ir mano kelnės nuo viso to prakaito prisiklijavo man prie kojų. Tuo metu kuo tikriausiai nekenčiau tų sintetinių audinių sukūrėjo. Jau nekalbant apie tai, kad ta uniforma žiemą visai nelaiko šilumos, jos rimtai niekam tikusios.

Tai, kad ėmiau skųstis dėl tokių niekniekių, reiškė, kad mano smegenys vėl pradeda veikti kaip pridera. Užuot stirčiau nuo žiemos šalčio ir laukčiau, kol pagaliau ateis pavasaris, geriau jau mosuodamas sau vėduokle inkšiu dėl vasaros karščio. Vis dėlto, aš juk turiu per daug prisiminimų iš savo pirmosios vasaros gimnazijoje. Dauguma jų buvo fiziškai ir protiškai sekinantys, tačiau kai galiausiai visa tai baigėsi, tai nebuvo taip ir blogai. Bent jau pamačiau Asahiną-san vilkinčią maudymosi kostiumėlį. O žiemą Komanda SOS iki šiol dar beveik neturėjo jokių užsiėmimų.

Po penkiolikos minučių ėjimo, man begalvojant apie mėsos troškinį, kurio skonio paragauti negavau progos, galiausiai pamačiau apšviestą iškabą. Tai buvo parduotuvė, į kurią pakeliui namo retkarčiais užsukdavau nusipirkti ką nors užkasti. Bent jau regis, kad dar nebuvo laikas, kada parduotuvės užsidaro.

Negalėjau sulaukti, kol atsidarys automatinės durys, ir vos tik patekau vidun, pažvelgiau į sieną. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad priprasčiau prie kondicionuojamo oro vėsumo, kol ugningu žvilgsniu spoksojau į ant sienos kabantį analoginį laikrodį.

Pusė devynių.

Kadangi dabar jau tamsu, turėtų būti pusė devynių vakaro.

O kokia data? Kokia šiandien diena, mėnuo ir metai? Prie prekystaliobuvo sudėta įvairių laikraščių. Tiks bet kuris. Nuo viršaus pasiėmiau pirmą pasitaikiusį sporto dienraštį ir atsivertęs, kaip galima greičiau jį peržvelgiau. Turinys buvo nesvarbus, nes net jei visa ta informacija buvo skiedalai, man tai nekėlė jokių problemų. Net jei tai beprotiškiausios fantazijos iškeptas trečiarūšis bulvarinis skaitalas, jie tiek nepersistengtų, kad lapo viršuje rašytų netikrą datą.

Mano klajojantis žvilgsnis staiga sustojo ir aš tai pamačiau.

Laimingieji skaičiai, su kuriais visur susidurdavau, pasirodė man priešais akis.

Kokie tai buvo metai? Tarytum būčiau bandęs praryti popierių, atidžiai pasitikslinau, kurie metai ten buvo atspausdinti. Parduotuvės kasininkas žvilgtelėjo į mane susierzinusiu žvilgsniu, tačiau dabar man tai visiškai nerūpėjo.

Vėl ir vėl pasižiūrėjau į keturženklį numerį. Iš tų metų, kuriuose dar neseniai kenčiau šaltą gruodį, man reikėjo atimti metus, kurie buvo atspausdinti šiame sporto dienraštyje. Lengvas matematikos uždavinys. Net vaikas sugebėtų tai išspręsti.

"Tai štai kaip, Nagato..."

Pakėliau akis nuo laikraščio ir žiūrėdamas į lubas, giliai atsidusau.

Nacionalinis Tanabatos festivalis.

Šiandien buvo liepos 7-oji prieš trejus metus.

Tanabata prieš trejus metus... Kas gi nutiko tą dieną?

"Šių metų" Tanabata buvo tarytum rapsodija; užrašius savo norus ir pakabinus juos ant bambuko stiebo, priėmiau Asahinos-san kvietimą ir nukeliavau laiku į šią dieną. Po to sutikau suaugusios Asahinos-san versiją, kuri paprašė manęs tą naktį nueiti į Rytų vidurinę. Tuomet susitikau su pirmamete, per tvorą tuomet besiropščiančia Haruhi, ir buvau jos nusitemptas drauge padėti mokyklos stadione balta kreida parašyti žinutę kosmosui.

Po to, nusivedžiau Asahiną-san (jaunesniąją), kuri buvo pametusi savo kažkokį į laiko mašiną panašų daiktą TPDD, į Nagato butą, ir ten mudu pramiegojome trejus metus, kas mums leido sugrįžti ten, iš kur buvome atvykę...

"Tai reiškia..."

Tai paprasčiau nei atimtis. Man tereikėjo prisiminti tai, ką dariau tą dieną. Būtent, aš pagaliau tai supratau. Būtiną sąlygą atkurti pamišusiam pasauliui.

Taip juk ir turi būti, ar ne?

Mano kojos stipriai drebėjo, tačiau ne iš baimės, o greičiau jau dėl jaudulio supratus, kad reikėjo padaryti kai ką nepaprastai svarbaus.

Prieš trejus metus. Tanabata. Rytų vidurinė. Piktogramos. Džonas Smitas.

Visos iš pažiūros nesusijusios smulkmenos ėmė sietis, kol galiausiai priėjau išvadą. Tai buvo labai paprasta ir aiški išvada. Dar kartą sau tai ištariau:

"Tai reiškia..."

"Jos" yra "čia".

Gundančiai žavinga Asahina-san (vyresnioji) ir laukimo režime esanti Nagato Juki.

Šie du žmonės, kurie galėjo man padėti, buvo štai čia, šiame laikmetyje.

Numečiau laikraštį ir išskubėjau iš parduotuvės. Man bebėgant, ėmiau galvoti.

Prisiminiau, kad kai pirmąjį kartą nukeliavau į praeitį prieš trejus metus, tai yra į dabar, Asahina-san pažadino mane parke, esančiame netoli Koujouen stoties, ir pasakė "dabar maždaug devinta valanda vakaro". Jeigu kokį pusvalandį bėgčiau, turėčiau ten suspėti. Vienintelė problema būtų tai, ar tas kažkas taip pat pakeitė pasaulį ir šiame laikmetyje. Jeigu taip, tada ten nerasiu kito savęs. Bet kokiu atveju, turiu susisiekti su Asahina-san (vyresniąja) arba su Nagato savo prabangiajame bute, arba su jomis abi. Vadinasi, yra dvi vietos, kur galėčiau eiti, tačiau lieka klausimas, kur eiti pirma?

Nagato visąlaik bus savo bute, todėl bet kada galiu su ja susitikti, tuo tarpu su Asahiną-san (vyresniąją) galiu sutikti tik konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku.

Persirengusi kaip mokytoja, suaugusioji Asahina-san buvo ta, kuri man davė užuominą apie snieguolę ir netrukus sugrįžo į dar tolimesnę ateitį, nei mano pažinotoji Asahina-san. Reginį, kaip ji miegančiąja gražuole tapusiai Asahinai-san (jaunesniajai) įžnybia į skruostą ir džiugiai nusišypso, vis dar prisiminiau lyg vakar.

Ta Asahina-san privalo žinoti, kas aš toks, dėl to nėra jokių abejonių.

Nors parkas buvo netoli stoties, ten beveik nebuvo žmonių. Tikriausiai todėl, kad jau naktis. Pats tinkamiausias laikas išlįsti visokiems įtartiniems veikėjams. Kažin, ar tai kokia nors keistuolių Meka... man šovė į galvą ta pati mintis, apie kurią pagalvojau per praėjusią Tanabatą.

Visai neketinau atvirai pasirodyti, todėl apgaubtas nakties tamsos, ėjau palei parką supančia mūrine siena. Nors ji ir vadinosi siena, tačiau jos aukštis tebuvo man tik iki juosmens, tuo tarpu ant jos dar buvo didelė vielinė tvora, o aplink ją prisodinta visokių krūmų. Net dienos metu buvo nepaprastai lengva niekieno nepastebėtam pasislėpti parke, jau nekalbant apie naktį, nors vis dėlto, man geriau reikėjo saugotis praeivių, kurie iš už nugaros į mane žvilgčiotų įtariais žvilgsniais.

Prisimindamas to suoliuko, ant kurio tuomet pabudau, vietą, po truputį sėlinau palei sieną, kad susirasčiau tinkamiausią vietą pasislėpti.

Buvo kaip tik po devynių vakaro.

Regis, tai, ką dabar darau, būtų galima vadinti vojarizmu. Pro krūmus iškišau kaklą ir galiausiai pamačiau tai, ką norėjau išvysti.

"...Štai ten."

Atrodė, tarytum žiūrėčiau į filme vaidinantį save ar iš šalies stebėčiau savo sapną.

"Visgi, kaip man visą tai paaiškinti..."

Apšviestas ryškios naktinio žibinto šviesos iš tamsos pasirodė suoliukas. Nors jis buvo gana tolokai, tiesiog negalėjau klysti, kad ant jo buvę du žmonės vilkėjo Šiaurės gimnazijos uniformas. Buvo taip, kaip ir prisimenu.

Ten buvo mano praeities aš ir Asahina-san.

Šis kitas "aš" gulėjo miegodamas, vietoj pagalvės galvą pasidėjęs ant Asahinos-san kelių. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad toks miegas neatrodė saldžiai. Jei žmogus nesugebėtų gerai išsimiegoti ant šitos brangiausios pasaulyje pagalvės, tuomet jam jau nebėra vilties kada nors išsimiegoti.

Būdama pagalve, Asahina-san retkarčiais žvilgtelėdavo į ant jos kelių miegantį mane, švelniai papūsdavo man į ausį ar pažaisdavo ją tampynėdama ir lankstinėdama. Bliamba, net pavydas ima... Ne, pala, kodėl gi aš sau pačiam pavydžiu?

Akimirką labai užsinorėjau nustumti tą kitą "mane" šalin ir užimti jo vietą, tačiau galų gale nusprendžiau užgniaužti šį troškimą. Tuo metu "aš" nematė kito savęs. Jei imsiu ir ten pasirodysiu, viskas gali tapti painu... ar ne? Erdvėlaikio kontinuumas ir taip jau sujauktas, mažiausiai noriu pats jį dar labiau darkyti.

Tramdydamas savo kūno impulsyvumą, toliau tęsiau savo "Peeping Tom" (arba kitaip tariant vujaristo) vaidmenį. Netgi atsidūręs tokiame jovale, vis dar sugebu išlaikyti savitvardą. Kai dabar pagalvoju, savotiškai savimi didžiuojuosi.

Kupinas tokių emocijų, tęsiau savo stebėjimą. Asahina-san pajudino savo vyšnines lūpytes ir kažką pasakė ir ant jos kelių gulėjęs "aš" sujudėjo ir palengva pabudo. Nors iš čia, kur slėpiausi, nieko negirdėjau, aiškiai prisiminiau, kad Asahina-san paklausė:

"O, tu pabudai?"

Kurį laiką "man" su ja pasišnekučiavus, Asahiną-san staiga apėmė nuovargis ir jos galva atsirėmė "man" į petį...

Už suoliuko buvę krūmai sušlamėjo ir iš už jų pasirodė tas žmogus.

Balta ilgarankovė bliuskutė ir tamsiai mėlynas mini sijonas, aš jokiu būdu negalėčiau pamiršti šios mokytojos aprangos.

Prieš pat gegužės pabaigą, ji parašė man laiškelį, kviečiantį susitikti ir tada davė užuominą apie Snieguolę. Ji net netyčia prasitarė man apie savo žvaigždutės formos apgamo buvimo vietą. O galiausiai, šią dieną, Tanabatą, ji užmigdė Asahiną-san (jaunesniąją) ir nurodžiusi man nueiti ten, kur buvo Haruhi, neilgai trukus nuėjo...

Suaugusioji Asahinos-san versija.

Per keletą metų tiek ūgiu, tiek kūnu suaugusioji, atkeliavusi net iš dar tolimesnės ateities, nei keliautoja laiku Asahina-san, tai buvo ne kas nors kita, o Asahina-san (vyresnioji).

Taip, kaip ir tą kartą.

Buvau teisus. Aš čia buvau per Tanabatą prieš trejus metus ir viskas vyko būtent taip, kaip ir prisiminiau.

Pasakiusi "man" keletą žodžių, Asahina-san (vyresnioji) pritūpė įžnybti Asahinai-san (jaunesniajai) į žandą ir ją paglostė, o po to atsistojo "man" vėl kažką pasakyti.

Jos užduotis buvo tave čia atgabenti, tačiau nuo dabar būti tavo vedle bus mano darbas.

Em...... tiesiog kas čia......

Kiek pamenu, pokalbis buvo toks.

Viską paaiškinusi nustėrusiajam "man", Asahina-san (vyresnioji) nuėjo ir pradingo iš gatvės žibintų šviesos. Ir tik dabar pastebėjau, kad ji ėjo link išėjimo, esančio priešingoje pusėje, nei tas, kuris vedė į Rytų vidurinę.

"Aš" toliau buvęs sustingęs, spoksojo į miegančiąja gražuole tapusią Asahiną-san (jaunesniąją) ir apie kažką galvojo. Neprisiminęs, apie ką ten galvojau, po kelių akimirkų nusprendžiau atsisakyti kelionės Prisiminimų skersgatviais. Dabar man nebuvo galima leisti pamesti Asahiną-san (vyresniąją) sau iš akių.

Išlindau iš šešėlio, kuriame slėpiausi, ir nuskubėjau palei parko pakraščiu. Man nebebuvo daugiau būtinybės slėptis, nes kai aš buvau "aš", "aš" manęs nematė. Tuo metu "mano" dėmesys visai nebuvo nukreiptas į iš kito laikmečio čia atvykusį mane. Apie tai net neturėjau jokio supratimo. Ir tai savaime suprantama. Mano praeities "aš" net nebūtų pagalvojęs, koks gi iš tiesų sujauktas mano laikmetyje taps erdvėlaikio kontinuumas. Neturėjau laiko kada kreipti dėmesį į "mane", kuris buvo pernelyg užsiėmęs Asahinos-san nešimu sau ant nugaros, kad galėtų apie kažką daugiau sau galvoti, ir ėmiau bėgti.

Pasukęs už parko kampo, pamačiau ją priešais save už maždaug šimto metrų. Ji ėjo atsukusi į mane nugurą. Girdėjosi jos aukštakulnių sukeliamas ritmiškas tarškėjimas. Ji neatrodė, kad kur nors skubėtų, kas man puikiai tiko, nes aš net labai skubėjau su ja susitikti. Jei dabar ją pamesiu iš akiračio, tuomet tikrai neaišku, kokių galų aš tiek vargau čia ateiti.

Vėl paspartinau žingsnį. Man prie jos artėjant, jos ilgos rankos ir purūs plaukai atrodė lyg švytėtų nuo blankių nakties šviesų. Nors mačiau tik jos nugarą, net neabejojau, kad tai ji.

Netrukęs pasivyti, pašaukiau ją:

"Asahina-san!"

Ji sustojo. Tylus jos kulniukų tarškėjimas liovėsi. Jai ant nugaros kritę rudi plaukai supleveno. Tarytum sulėtintame kine, ji palengva atsisuko. Ėmiau spėlioti, kokias gi frazes ji man pasakys:

—Kodėl? Ar prieš akimirką mes neatsisveikinome?

—Tu mane iki čia pasekei... Bet tu negalėjai.

—A, o kur mano kita aš?

Vis dėlto, ji nebuvo nei viena iš šių.

"Labas vakaras, Kjonai-kun."

Ji pažvelgė į mane man puikiai pamenamo žavesio veidu ir pasveikino mane savo kerinčia šypsena.

Ji pažvelgė į mane man puikiai pamenamo žavesio veidu ir pasveikino mane savo kerinčia šypsena.

"Seniai nesimatėme. Bent jau 'tau'."

Taip pasakė suaugusioji Asahina-san ir primerkė man akį. Tai išties buvo šypsena, kurią man teko išvysti prieš penkis mėnesius.

Su vaikiška palengvėjimo išraiška veide, Asahina-san (vyresnioji) pasakė:

"Visgi, kaip džiaugiuosi, kad čia tave vėl sutikau. Iš tikrųjų, jau buvau net išsigandusi, kad kažkur suklydau."

Vis dar būdama gana neapdairi, Asahina-san mielai kyštelėjo liežuvį. Tai buvo toks žavus gestas, jog galėjo suminkštinti kaulus žmogaus kūne. Vis dėlto, jei dabar išskysiu, viskas bus per nieką.

Ši Asahina-san žinojo, ką man reikėjo daryti toliau.

Stengdamasis suvaldyti savo visai susipainiojusį liežuvį, prabilau:

"Asahina-san, tu žinojai, kad aš čia vėl atsirasiu... Tu žinojai, kad aš dar kartą sugrįšiu į šią vietą ir laiką, tiesa?"

"Taip." linktelėjo galva Asahina-san. "Nes tai buvo iš anksto nulemtas įvykis."

"Kai tą Tanabatos dieną, kai mažoji Asahina-san nugabeno mane į Tanabatą, prieš trejus metus... kitaip sakant į dabar, tai buvai tu, kuri jai taip nurodė, ar ne?"

"Taip, tai buvo visiškai būtina. Priešingu atveju, juk dabartinis tu čia nebūtumei, tiesa?"

Jei nebūčiau nuėjęs Rytų vidurinės stadione piešti tų keverzonių, nebūčiau pasakęs pirmametei Haruhi, kad esu Džonas Smitas. Žinoma, tai būtų reiškę, kad ta Haruhi, kuri buvo pirmamete Koujouen akademijoje, būtų nežinojusi to vardo. Kitaip tariant, man nebūtų pavykę užmegzti su ja ryšio. Juk be to vardo, tarp manęs ir tos Haruhi, su kuria dar neseniai buvau, visiškai nebūtų buvę jokios sąsajos, ko pasekoje mes penkiese nebūtume susirinkę klubo kambaryje, o avarinio išėjimo programa nebūtų buvusi paleista.

Tą akimirką man į galvą šovė klausimas. Tas kitas Džonas Smitas... Nejaugi?

"Tai esi tu, Kjonai-kun. Dabartinis tu."

Asahina-san (vyresnioji) nusišypsojo man nuostabios lyg balta rožė šypsena.

"Truputį vargina kalbėtis stovint, todėl susiraskime kur nors vietą atsisėsti. Mes dar turime laiko."

Jos šypsenoje ir žodžiuose buvo užtektinai galios, kad iš mano kūno išguitų bet kokias abejones ir nerimą.

Tai, kad čia yra Asahina-san (vyresnioji), reiškia, kad su ateitimi viskas tvarkoje. Tai ne ateitis, kurioje po gruodžio 18-osios pasaulis išprotėjo. Tai mano ir mane pažinojusių Haruhi ir Asahinos-san ateitis.

Privalo būti būdas visą tai išspręsti.

Dėl įgauto pasitikėjimo savimi ėmiau jausti palengvėjimą, o tai tik dar labiau sustiprindama, ji tęsė:

"Nuo šiol būti tavo vedle bus mano darbas. Vis dėlto, vėliau sprendimus turėsi daryti savarankiškai. Tada aš tik laikysiuosi tavo nurodymų."

O po to taip primerkė akį, jog galėjo pakirsti man kojas.

Mes sugrįžome į parką ir atsisėdome ant suoliuko, ant kurio prieš akimirką sėdėjo "aš" ir Asahina-san. Prieš atsisėsdama, Asahina-san švelniai paglostė suoliuką, tarytum būtų liestųsi protėvių relikviją. Surimtėjęs, aš taip pat atsisėdau. Suoliukas vis dar buvo šiltas nuo prieš penkis mėnesius čia į trejus metus į praeitį atkeliavusio mano ir Asahinos-san kūnų šilumos.

Paskubomis paklausiau:

"Kas nutiko laiko tėkmei? Kiek suprantu, tas laikmetis, kuriame anksčiau buvau, ir ši Tanabata yra susieti. Priešingu atveju, nebūčiau galėjęs čia atsirasti. Tada, Asahina-san... Ar tai reiškia, kad tarp tavo ateities ir tos pakeistos ateities, kurioje prieš tai buvau, nėra jokios ryšio?"

"Aš negaliu tau paaiškinti detalių."

Taip ir galvojau. Juk tai viena tų slaptų informacijų.

"Ne."

Asahina-san (vyresnioji) papurtė galvą.

"Aš negaliu tau viso to paaiškinti taip, kad tu suprastumei. Mūsų STC teorija paremta savitais terminais. Žodžiais neįmanoma tai suprantamai paaiškinti. Ar vis dar pameni, kai pirmąjį kartą tau papasakojau apie savo tikrąją tapatybę?"

Sėdint prie upės kranto ir aplink krentant sakurų žiedlapiams, Asahina-san, kurią laikiau tiesiog žavia aukštesnės klasės mokine, atskleidė man pribloškiančią tiesą, jog yra keliautoja laiku.

"Juk tada sakei, kad visiškai nieko nesupratai, ar ne? Šiuo atveju būtų taip pat. Aš tik dar labiau tave supainiočiau."

Asahina-san (vyresnioji) primerkusi vieną akį lengvai stuktelėjo sau per viršugalvį. Kad ir ką ji bedarytų, kiekvienas jos poelgis tiesiog toks gundantis.

"Tai sąvoka, kurią neįmanoma paaiškinti žodžiais, ją galima perteikti tik kokiais nors kitokias būdais. Ar supranti?"

Man nėra jokių vilčių suprasti. Nors man jau ėmė svaigti galva, tarytum bandydama išmokyti pradinuką diferencialinių skaičiavimų, Asahina-san toliau stengėsi viską paaiškinti:

"Am, visgi, tu greitai suprasi. Užtikrinu tave. Tai viskas, ką dabar galiu tau pasakyti."

Greitai suprasi — atrodo, kad prieš vasaros atostogas man kažkas jau yra tai sakęs. Teisingai, tai buvo Nagato... Pala.

Staiga mano smegenų sinapsėse blykstelėjus įkvėpimui, atsakiau štai taip:

"Prieš vasaros atostogas... Per tą nutikimą su milžinišku urviniu svirpliu Nagato sakė.... Ji sakė, kad ateities kompiuteriai nebe tokie kaip dabartiniai, ar tai reiškia... "

"O, tai bent, tu vis dar tai prisimeni? Teisingai. Mūsų epochoje kompiuteriai ir internetą atitinkanti sistema, em... nėra paremta materija ir egzistuoja savotiška neapčiuopiama forma mūsų galvose. TPDD taip pat."

Daiktas, kuris neturėjo, bet vis tiek buvo pradingęs.

"Tai laiko mašina?"

"Time Plane Destroid Device."

Ar tai neturėjo būti slapta informacija?

"Na, anksčiau man tai buvo įslaptinta, tuo tarpu dabar man suvaržymai šiek tiek švelnesni. Turėjau uoliai dirbti, kad tiek pasiekčiau!"

Asahina-san išdidžiai papūtė krūtinę, nedaug trūkstant, kad imtų ir ištrūktų jos bliuskutės sagos. Fiziškai neįmanomoms kūno proporcijoms pasirodžius priešais mano akis, paprastai nustėrčiau nuo tokio reginio, tačiau, deja, mano protas dabar nebuvo nusiteikęs šiais vaizdais sotinti mano akių apetitą. Vėl paklausiau:

"Dėl kokios priežasties visa tai nutiko? Suprantu, kad mano ateitis pasikeitė. Tačiau, kada gi ji pasikeitė?"

"Bus geriau, jei smulkmenų pasiteirausi iš šio laikmečio Nagato-san. Vis dėlto, galiu pasakyti tau vieną dalyką: pasikeitimas laiko plokštumoje, iš kurios tu atvykai, įvyko po trejų metų nuo 'dabar', ankstų gruodžio 18-osios rytą."

Man tai būtų prieš dvi dienas. Pasikeitimas laiko plokštumoje. Tokiu atveju... Vėl pabandžiau prisiminti tas dvi Koizumio pasiūlytas tikimybes. Vadinasi, teisinga buvo ta ne paralelinio pasaulio teorija.

"Teisingai. Nakties metu STC informacija... em, visas pasaulis pasikeitė. Išliko nepasikeitę tik tavo prisiminimai. Tai buvo milžiniškas erdvėlaiko drebėjimas, kurį buvo galima aptikti net tolimoje ateityje."

Negaliu sakyti, kad manęs nedomino kas ta STC ar erdvėlaikio drebėjimas, tačiau dabar neturėjau laiko lyg tsukkomi kamantinėti jos tokių nereikšmingų dalykų. Yra ir svarbesnių klausimų:

"Asahina-san, ar čia laukei, nes tu esi ta, kuri turi ištaisyti tą didžiulį ateities išsidarkymą, į kurį net pats įsivėliau?"

"Man vienai tai būtų neįmanoma.", jos veidas pasidarė niūrus. "Mums reikalinga Nagato-san pagalba. Žinoma, neišsiverstume ir be tavęs, Kjonai-kun."

"Kas už visą tai atsakingas? Nors negaliu įsivaizduoti ką nors kitą nei Haruhi."

"Ne."

Nustojusi šypsotis, rimtai pasakė Asahina-san.

"Tai ne Suzumija-san. Kaltininkas yra kai kas kitas."

"Koks nors naujas veikėjas? Iš kažkur išdygęs nežinomas padugnė slaideris—?"

"Ne."

Pertraukusi, Asahina-san pasakė man kažkodėl nusiminusiai skambėjusiu balsu:

"Tai kai kas, ką tu puikiai pažįsti."

Pasižiūrėjusi į savo laikrodį, Asahina-san (vyresnioji) pasakė, kad vis dar yra laiko ir ėmė nostalgiškai kalbėti apie savo prisiminimus su Komanda SOS. Man visa tai yra šių metų prisiminimai, tuo tarpu jai tai įvyko prieš daugelį metų. Ji pradėjo kalbėti apie tai, kaip, Haruhi ją pagrobus, buvo atitempta į klubo kambarį, buvo priversta persirengti merginos zuikės kostiumu, per Tanabatą rašė norus, nuošaliojoje saloje dalyvavo žmogžudystės dramoje, per O-bon festivalį vilkėjo jukatą, visai komandai drauge susirinkus darė vasaros namų darbus, apie kvailystes nutikusias filmuojant filmą... Prisiminimams palengva sugrįžtant iš mano atminties gelmių, Asahina-san (vyresnioji) ėmė kalbėti vis lėčiau ir lėčiau.

Tikėjausi, kad jai išsprūs ir koks mano ateities epizodas, tačiau ši Asahina-san buvo ypač atsargi ir apsiribojo tik paprastomis pokalbių temomis.

"Nors reikėjo patirti daug vargų, visa tai puikūs prisiminimai."

Tarytum šiuo sakiniu būtų viską apibendrinusi, Asahina-san liovėsi kalbėti ir ėmė tyliai į mane žiūrėti.

Man besvarstant, ką turėčiau atsakyti į šias jos mintis, man ant peties nukrito kažkas švelnaus ir šilto. Tai buvo Asahinos-san (vyresniosios) galva. Ką gi galėjo reikšti šis jos poelgis? Jos į mane atsirėmusio kūno svoris buvo lygus auksui – jos malonaus kvapo verpetai ir kūno prisilietimas žadino visas mano jusles ir audrino visokiausias nederamas mintis, bandančias iš manęs padaryti tikrą pašlemėką. Ką ji siekė man pasakyti tuo saldžiu nuo jos marškinių sklindančiu kvapu? O gal norėjo ką nors iš manęs pajusti? Užmerkusi akis ir atsilošusi galvą ant mano peties, Asahina-san (vyresnioji) nieko nesakė, tačiau galėjau justi kaip juda jos vyšninės lūpos. Nors jos balso nesigirdėjo, ji tikrai kažką šnabždėjo. Kažin kas tai buvo?

Negali būti... Aš vėl ėmiau skrajoti po fantazijų pasaulį. Nejaugi ši Asahina-san taip pat užmigs, kad pasirodytų dar kita Asahina-san ir vėlgi man pasakytų kažką tai keisto? Ir taip, aš likčiau čia amžiams susitikinėti su begale vis iš kito laikmečio atvykusių Asahinų-san... Bliamba, mano mintys susipainiojusios lyg skalbiniai skalbimo mašinoje. Ką gi po velnių aš čia sau galvoju? Malonėkit kas nors man paaiškinti!

Asahina-san taip prabuvo prie manęs prisiglaudusi kokią minutę.

"Chi chi."

Tarytum būtų galėjusi perskaityti mano mintis, ji nusišypsojo ir pasakė:

"Jau beveik laikas. Eime."

Ji atsistojo lyg nieko nebūtų nutikę, ir nors buvo apmaudu, aš irgi privalėjau nusileisti ant žemės. Ji teisi, jau laikas eiti. Em... Pala, o kur?

Mūsų antroji stotelė.

Asahinos-san laikrodis rodė, kad jau buvo be kelių minučių dešimta vakaro. Tai laikas, kada jau buvau pabaigęs savo vaidmenį kaip pirmametės Haruhi sėbro, prisidėjusio prie jos šunybės Rytų vidurinės stadione piešti tas terliones, pasiėmęs raudančią Asahiną-san už rankos ir nuėjęs pas Nagato į butą. Tam "man" laikas jau buvo sustabdytas.

Laikas vėl nueiti į svečius pas Nagato.

"Bet prieš tai,"

Asahina-san nusišypsojo nuoširdžia, žvaigždėtą dangų primenančia šypsena.

"Juk pirmiau turi padaryti dar kai ką, tiesa?"

Šiek tiek paėjėję už parko, pasiekėme gyvenamąjį rajoną.

Laikydamasis Asahinos-san nurodymų, pasukau į skersgatvį.

Priešais mane, tamsiu keliu lyg vėjas skuodė mažo žmogaus siluetas. Pro jos trumparankovius marškinėlius ir šortus kyšojo pora gležnų rankų ir kojų, o jos neįprastai ilgi plaukai plaikstėsi į šalis, jai skubant tolyn į priekį.

"Ei!"

Tolumoje marškinėlius ir šortus vilkėjusi žema figūra lėtai pasuko galvą. Įsitikinęs, kad ji manęs nemato, sudėjau rankas drauge ir sušukau iš visų plaučių:

"Pasirūpink Džonu Smitu, kuris paskleis džiugesį visame pasaulyje!"

Paskubomis žvilgtelėjusi į mano pusę, pirmametė mergiščia kažko tai supyko ir apsisukusi nulėkė pirmyn.

Ji turbūt pamanė, kad ji vis tiek galės mane susirasti, jei nueis į Šiaurės gimnaziją, ir be jokių dvejonių sau nuėjo. Žvelgdamas į tuos pusiau ilgus tamsius plaukus, patylomis pridūriau:

"Būtinai tai atsimink, Haruhi. Tą Džoną Smitą..."

Iš visos širdies meldžiausi, kad ši vis dar dvylikametė Haruhi ir toliau Rytų vidurinėje būtų ta nenuorama Haruhi.

Nepamiršk, kad aš čia buvau.

Kelią į prabangųjį daugiabutį jau žinojau skersai ir išilgai, todėl dabar ten nueiti galėjau ir užmerktomis akimis. Eidamas iškart priešais Asahiną-san (vyresniąją), pakėliau galvą, kad pasižiūrėčiau į pastatą, kuriame man teko lankytis prieš kokias dvidešimt valandų. Nors mes vis dar buvome lauke, Asahina-san (vyresnioji) jau buvo pradėjusi susigūžusi slėpti savo gražų kūną už manęs.

"...Kjonai-kun, prašau."

Nebuvo visiškai jokios priežasties, dėl kurios bučiau galėjęs ją atstumti. Kad ir iš kurio laikmečio tu bebūtumei, Asahina-san, aš nesu toks priešgynus tipas, kad atmesčiau tavo prašymus.

"Atleisk, aš vis dar jaučiuosi truputį nejaukiai, kai esu šalia Nagato-san..."

Tas tiesa, Asahina-san (jaunesnioji) šitaip elgdavosi tiek būdama klubo kambaryje, tiek ir praėjusį kartą, kai čia buvome čia atkeliavę. Išskyrus Haruhi, vienintelis žmogus, kuris išlaikydavo šaltakraujiškumą priešais ateivę ar keliautoją laiku, buvo Koizumis.

"Na, lyg ir suprantu."

Paguodžiančiai pasakiau ir prie įėjimo buvusioje klaviatūroje surinkęs 708, paspaudžiau skambinimo mygtuką.

Po kelių akimirkų pro komunikatorių pasigirdo trakštelėjimas, reiškęs, kad buvo atsiliepta.

Į tylą buvo atsakyta tyla.

"Nagato, čia aš."

Tyla.

"Atleisk, tai šiek tiek sunku paaiškinti, bet aš vėl sugrįžau iš ateities. Su manimi drauge yra Asahina-san. Turiu omenyje, suaugusioji. Em, kaip tu ten sakei, kita laiko atmaina?"

Tyla.

"Mums reikia tavo pagalbos. Tiksliau tariant, tai ateities tu mane čia atsiuntė."

Tyla.

"Pas tave juk jau yra aš ir Asahina-san, ar ne? Miegantys tame laike sustabdytame svečių kambaryje..."

Automatinės durys pyptelėjo ir atsidarė.

"Užeikit."

Pro komunikatorių sklidęs Nagato balsas skambėjo labai raminančiai. Tai buvo tas įprastas, šaltas, tylus ir neemocingas balsas. Nors jame jautėsi netikėtumo ir nuostabos gaidelė, tikriausiai tik man taip atrodė. Nagato nėra nieko neįmanoma. Net šitokioje situacijoje ji ras išeitį. Priešingu atveju, man šakės.

Tarytum su aukštakulniais būtų balansavusi ant sienos viršaus, atrodydama baisiai įsitempusi, Asahina-san įsikibo pirštais man į diržą. Liftas atidarė savo burną ir įsiurbė mus vidun, kad pakeltų į viršų.

Galiausiai pasiekėme pažįstamąjį butą 708.

Čia taip pat buvo skambutis, tačiau man nesinorėjo jo spausti ir vietoj to tyliai pasibeldžiau į duris. Nejutau, kad kas nors stovėtų už durų, vis dėlto, durys tuojau pat atsidarė.

"......"

Mažas akiniuotas veidas pro duris pasižiūrėjo į mane, po to nukreipė savo žvilgsnį į Asahiną-san (vyresniąją) ir galop sugrįžo prie manęs.

"......"

Neišraiškinga ir tyli, savo tuščiu atsaku verčianti prašyti jos bent ką nors pasakyti. Tai neabejotinai Nagato. Nagato Juki, su kuria man teko susipažinti. Vis dar tokia pat, kokia buvo mokslo metų pradžioje pavasarį ir kai "aš" "prieš trejus metus" prašė jos pagalbos.

"Galime užeiti?"

Po tylių apmąstymų akimirkos, Nagato per kokį milimetrą linktelėjo savo galvą, o po to apsisuko ir nuėjo atgal į savo butą. Matyt, tai reikėjo suprasti kaip "Yes", todėl už manęs buvusiai ir sunerimusiai atrodžiusiai gražuolei pasakiau:

"Eime, Asahina-san."

"Taip... Tu teisus, viskas bus gerai."

Pasakė ji tonu, kuris skambėjo tarytum tai būtų sakiusi sau pačiai.

Beje, kažin kiek kartų aš jau esu čia buvęs? Remiantis mano biologiniu laikrodžiu, tai būtų mano ketvirtasis kartas, tačiau chronologiškai tik antrasis. Mane patį laiko tvarka baigia išmušti iš vėžių, todėl net didžiuojuosi, kad mano biologinis laikrodis nesugedęs gali atlaikyti tokią betvarkę. Šuoliuoti iš žiemos į vasarą ir dukart sugrįžti į praeitį prieš trejus metus – nebūtų nieko keista, jei man pakriktų sveikata, tačiau nepaisant to dabar jaučiausi kuo puikiausiai. Priešingai, mano mintys aiškesnės nei kada nors anksčiau. Galbūt prie viso to pripratau? Šitiek kartų atsidūriau nerealistiškose situacijose, jog ėmiau tai laikyti savaime suprantamu dalyku. Paprasto žmogaus nervų sistemą tai jau seniai būtų užtrumpinę.

Man vėlgi pamatytas Nagato gyvybės neturintis butas buvo vis dar toks pat, kokį ir prisimenu. Jis nei kiek nesiskyrė nuo to ankstesniojo "prieš trejus metus" ir buvo lygiai toks pat, kokį man teko išvysti, kai gegužę pirmąjį kartą čia apsilankiau.

Vis dėlto, kas mane labiausiai ramino buvo tai, kad ši Nagato Juki buvo ta pati Nagato, kurią pažinojau. Tokia pat apatiškai neišraiškinga, nieko neįbauginama ir visuomet patikima ateivė.

Nusimoviau batus ir perėjęs siaurą koridorių, įžengiau į svetainę. Nagato mūsų ten jau laukė. Sau viena stovėdama ir nieko nesakydama, ji tiesiog žiūrėjo į mane ir Asahiną-san. Net jei ją ir nustebino mūsų apsilankymas, iš jos veido to suprasti negalėjau. Galbūt Nagato jau priprato, kad pas ją vis atkeliauju iš ateities, nors man pačiam visai nesinori begalę kartų sugrįžti į šią dieną.

"Manau, galime apsieiti ir be prisistatymų."

Nagato nesisėdo, todėl aš ir Asahina-san irgi toliau stovėjome.

"Čia Asahinos-san suaugusioji versija. Anksčiau jūs jau buvote susitikusios." ir tik tada prisiminiau, kad tai įvyks po trejų metų. "Ne, jūs dar susitiksit. Na, tai neabejotinai Asahina-san, todėl nekvaršink sau dėl to galvos."

Nagato pasižiūrėjo į Asahiną-san (vyresniąją) lyg į valstybinio matematikos IIB egzamino lapą, po to perbėgo akimis per svetainę, ir galiausiai vėl pažvelgė į už manęs besislėpusią kerinčią figūrą.

"Supratau."

Nagato nežymiai linktelėjo, jos plaukams beveik nesuvirpant.

Man pasekus jos žvilgsnį, tapo visiškai aišku, kur jis vedė. Ten greta svetainės buvo ypatingas kambarys, atskirtas stumiamosiomis durimis.

"Galiu atidaryti?"

Man rodant į svečių kambarį, Nagato papurtė galvą.

"Atidaryti negalima. Šio kambario struktūrinė sandara yra sustabdyta laike."

Tai išgirdus pajutau tiek apmaudą, tiek paguodą.

Ant kaklo pajutau šiltą dvelksmą. Tai buvo Asahinos-san (vyresniosios) švelnus atodūsis. Matyt, jai kilo tokios pat mintys, kaip ir man. Kažin ką gi Asahina-san (vyresnioji) būtų sau pagalvojusi, jei būtų pamačiusi ant to paties čiužino greta jaukiai miegančią save ir mane? Nors man ir knietėjo to paklausti, tačiau dabar buvo daug svarbiau paaiškinti esamą padėtį.

"Nagato, atleisk, kad nuolat pas tave taip veržiamės, vis dėlto, prašau, išklausyk mus."

Kiek gretimame kambaryje esantis "aš" jai jau papasakojo? Komandos SOS istoriją iki Tanabatos įvykių, ar ne? Tuomet turėčiau tęsti pasakoti apie tai, kas vyko toliau. Po melancholiškojo pavasario kenčiant Haruhi nuobodulį, sekė pagrindine mano nenutrūkstamų atodūsių priežastimi tapęs jos filmo kūrimas, vykęs po maždaug šešių mėnesių nuo pasakojimo pradžios. Be abejo, tu taip pat ten buvai, Nagato. Tau nuolatos skubant man į pagalbą, man teko patirti įvairiausių dalykų. Vis dėlto, užvakar man pabudus, netikėtai pasikeitė pasaulis. Norėdamas sužinoti, kodėl gi taip nutiko, Nagato sukurtos avarinio išėjimo programos dėka galop nusigavau iki čia.

Turbūt būtų prireikę nežinia kiek valandų, jei būčiau viską dėstęs detaliai, todėl tiesiog pakartojau jai suvirškintąją versiją, kurią papasakojau Haruhi. Nupasakojau tik bendrą siužetą, o smulkmenas praleidau. Jai to tikrai turėtų daugiau nei pakakti.

"......Štai kaip viskas buvo. Aš vėl čia, vien tik tavo dėka."

Kadangi įkalčiai svarbesni nei paprasčiausias liudijimas, iš savo apsiausto kišenės ištraukiau suglamžytą knygos žymeklį. Tarytum ant vaiduoklio kabinęs stebuklingą talismaną, padaviau jį Nagato.

"......"

Pirštais suėmusi žymeklį ir nekreipdama į gėlėtus raštus, Nagato nudelbė akis į tekstą, lyg archeologas, ką tik iš kreidos periodo pamatinės uolienos iškasęs LCD televizorių. Jau atrodžius, kad ji amžinai taip į juos žiūrės, pertraukiau ją klausimu:

"Ką mums daryti?"

"A-Aš norėčiau normalizuoti šį erdvėlaikio nukrypimą."

Asahina-san (vyresnioji) buvo tokia įsitempusi lyg būtų ketinusi prisipažinti meilėje savo svajonių vyrui. Asahinos-san įprotis imti nerimauti, kai tik ji drauge su Nagato, nebus pasikeitęs net po daugelio metų. Bent jau tuo metu taip galvojau.

"Nagato-san...... Ar galėtumei mums padėti? Tu vienintelė, kuri gali atkurti pakeistą laiko plokštumą. Maldauju..."

Asahina-san sunėrė rankas ir užmerkė akis, tarytum melstųsi dievybei. Didingoji Deive Nagato, aš taip pat tavęs meldžiu. Aš noriu pabusti pasaulyje, kur klubo kambaryje vėl galėčiau išvysti Asahiną-san ir pasimėgauti jos ruošta arbata, su Koizumiu pažaisti stalo žaidimus, šalia savęs pamatyti sėdinčią lyg statulą ir skaitančią tave, kai tuo metu su trenksmu vidun įsiveržtų Haruhi. Tai viskas ko aš noriu.

"......"

Nagato pakėlė akis nuo žymeklio ir ėmė žiūrėti į tuštumą. Galima suprasti Asahinos-san nerimą. Jeigu Nagato požiūris skirtųsi, mes nuturėtume jokių šansų jai pasipriešinti. Kas gi daugiau galėtų prilygti Nagato? Turbūt nebent Haruhi.

Kadangi tai buvo namas su gera garso izoliacija, į vidų beveik neprasiskverbdavo nei jokio garso. Buvo taip tylu, jog atrodė, kad net pats laikas sustojo. Nagato ir mano žvilgsniams susitikus, išvydau jos sutikimo gestą. Tą jos nežymų linktelėjimą per kelis milimetrus.

"Tikrinama."

Ir tai pasakiusi, Nagato užmerkė akis, nespėjus man paklausti, ką ji tikrina.

"......"

Vos po akimirkos ji vėl atsimerkė ir pasisuko link manęs savo juodomis stiklinėmis akimis.

"Sinchronizacija negalima."

Greitai pasakiusi, ji ėmė į mane žiūrėti. Jos išraiška atrodė nežymiai pasikeitusi, ir nemanau, kad šįkart man pasivaideno. Tai buvo išraiška, kuria ji buvo tarp pavasario ir vasaros. Koizumis irgi pastebėjo tai, kaip nuo mūsų pirmo susitikimo Nagato išraiškos pamažu keitėsi. Vis dėlto, ši Nagato dar nebuvo pasiekusi žiemos.

Ji vėl pravėrė savo išblyškusias lūpas:

"Negaliu gauti prieigos prie to savo atmainos to laikmečio erdvėlaikio kontinuume. Mano paraiška yra atrankos būdu atmetama pasitelkiant apsauginę sistemą."

Nors nieko nesupratau, tai mane vertė jaustis nesmagiai. Ei, pala biški, juk tai nereiškia "padėtis beviltiška"?

Nepaisydama mano baimių, Nagato tęsė:

"Vis dėlto, dabar žinoma padėtis. Atkūrimas įmanomas."

Nagato švelniai pirštais palietė žymeklį, o po to pradėjo savo aiškinimą, prikraudama žodžių lyg naujai pripustyto sniego:

"Erdvėlaikio keitėjas maksimaliai pasinaudojo Suzumijos Haruhi gebėjimu kurti informaciją ir dalinai pakeitė pasaulio informaciją."

Pažįstamas ramus balsas. Tarytum klausyčiausi kūdikystėje girdėtos muzikinės dėžutės melodijos, kaip tai ramina širdį.

"Dėl šios priežasties pakeistoji Suzumija Haruhi nebeturi galios kurti informaciją. Informacijos kūrimo galia nebeegzistuoja. Tame erdvėlaikyje Integruotos Informacijos Minčių Esybė taip pat nebeegzistuoja."

Gerai nesupratau, bet skambėjo žiauriai rimtai. Ne vien Haruhi supantys žmonės išskyrus mane, tačiau absoliučiai visko praeitis buvo perkurta naujai. Merginų mokykla tapo bendra, dalis Šiaurės gimnazijos mokinių buvo perkelti ten, o visų prisiminimai paslapčia pakeisti. "Organizacijos" šaika, ateivė Nagato ir keliautoja laiku Asahina-san gyveno visiškai kitokius gyvenimus. Taip iš naujo atsirandant Asakurai ir iš Šiaurės gimnazijos mokinių atminties ištrynus Haruhi egzistavimą buvo sukurta istorija, kurioje Asakura ten egzistavo, o Haruhi ne. O dabar paaiškėjo, kad net ir Nagato bosas buvo pradangintas.

Na ir jovalas.

"Pavogus Suzumijos Haruhi galias, erdvėlaikio keitėjas pakeitė praeities prisiminimų informaciją 365 dienų ribose."

Kitaip tariant, visų prisiminimai nuo praėjusio gruodžio – laiko, iš kurio atkeliavau, atžvilgiu – iki šių metų gruodžio 17-osios buvo visiškai pakeisti. Vis dėlto, iki Tanabatos prieš trejus metus – tai yra, šiandien – to kaltininko rankos nepasiekė. Būtent dėl to ir išsikapanojau. Iki čia sugebėjau nusigauti tik dėl to, kad Haruhi prisiminė tą Tanabatos nutikimą. Visgi, kas gi toks darytų tokias Haruhiškas kvailystes?

Nagato toliau netraukė nuo manęs akių.

"Tam, kad būtų atkurtas ankstesnis pasaulio būvis, reikia nuvykti į gruodžio 18-ąją po trejų metų ir iš karto po erdvėlaikio pakeitimo įvykdymo aktyvuoti atkūrimo programą."

Vadinasi, keliausime į ateitį po trejų metų, ar ne? Tu darysi tą atkūrimą?

"Aš negaliu."

Kodėl?

Paaiškėjo, kai tik Nagato parodė į svečių kambarį.

"Aš negalių jų palikti."

Pasak Nagato paaiškinimo, kad ten miegantiems kitam man ir Asahinai-san laikas toliau būtų sustojęs, ji pati negali keliauti erdvėlaikiu. Po to lyg laiką pranešančiu balsu pasakė:

"Kritinės padėties režimas."

"Tai ką mums daryti?" ėmiau kiek nerimauti.

"Perkūrimas."

Kaip visada išreiškiu nepasitenkinimą dėl nepakankamo paaiškinimo.

Nagato lėtai nusiėmė akinius ir apgaubė juos savo rankomis. Tarytum būtų buvę pakabinti ant nematomo siūlo, akiniai ėmė sklandyti jai virš delnų. Jei man tektų išvysti normalų žmogų taip darant, tikrai pagalvočiau, kad jam ten prie pirštų prikabinti kokie nors nematomi siūlai. Be jokios abejonės, Nagato nedarytų kažką tokio normalaus.

Spūst

Rėmeliai ir abu lęšiai ėmė iškraipyti, įgavo keisto sūkurio pavidalą ir jau po akimirkos akiniai buvo pavirtę į visai ką kitą. Ši forma man jau matyta. Ir ne per daugiausiai troškau ją vėl išvysti, nes šis instrumenčiukas žmonėms instinktyviai kelia siaubą.

Mikčiodamas jį apibūdinau:

"Atrodo kaip didžiulis švirkštas..."

"Teisingai."

Jis buvo pripildytas bespalvio skaidraus skysčio. Nejaugi šituo daiktu man reikės kažką nusmeigti?

"Tai atkūrimo programa, kurią reikia suleisti erdvėlaikio keitėjui."

Pamatęs aštrią adatą, styrančią iš to švirkšto, tučtuojau nusukau akis šalin .

"Em... Ar nėra bent truputį švelnesnio būdo? Deja, aš visai neturiu įgūdžių tokiems dalykams. Bus nieko gero, jei įdursiu kokioj netinkamoj vietoj."

Nagato pasuko savo tamsias lyg išjungto LCD ekrano akis link jos laikyto švirkšto ir pasakė:

"Aišku."

Jai vėl išskleidus rankas, švirkštas dar kartą pavirto į sūkurį kol įgavo dar kitą formą. Atsidusau supratęs, kas gi tokia buvo naujoji forma.

"Dar kitas pavojingas daiktas atsirado..."

Šįkart tai buvo šautuvas. Visgi, jo vamzdis buvo labai siauras, o padarytas buvo iš medžiagos, panašios į nerūdijantį plieną.

Nagato pasidėjo metališkai blizgantį ir į naują žaislinį šautuvą panašų ginklą sau ant delno ir ištiesė jį link manęs.

"Didelė tikimybė, kad jis peršaus drabužius, tačiau labiau pageidautina, kad taikytumei tiesiogiai į odą."

"O šoviniai? Juk jis nešaudo tikromis kulkomis?"

Iš išorės jis atrodė kaip aliuminis ar plastikinis šautuvas.

"Tai adatinis šautuvas. Programa įdiegta adatos smaigalyje."

Palyginus su storu švirkštu, šiam daiktui buvau psichologiškai atsparesnis. Priėmiau ginklą ir nustebau, koks jis buvo lengvas.

"Galų gale,"

Pagaliau ištariau klausimą, kurio anksčiau nedrįsau paklausti.

"Kas gi kaltininkas? Kas toks buvo tas, kuris pakeitė pasaulį? Jei ne Haruhi, tada kas? Pasakyk."

Išgirdau, kaip Asahina-san (vyresnioji) tyliai atsiduso.

Nagato ramiai pravėrė burną ir be jokių emocijų pasakė man kaltininko vardą.

Penktasis skyrius

"............"

Man toliau nežinant ką sakyti, Nagato pasisuko link Asahinos-san (vyresniosios).

"Perduosiu taikinio erdvėlaikio koordinates."

"A, žinoma."

Lyg paklusnus šuo, norintis pasisveikinti, Asahina-san (vyresnioji) ištiesė ranką.

"Prašau..."

Nagato pirštu palietė Asahinos-san (vyresniosios) delną, o po to vėl palengva jį atitraukė... Ir viskas? Visgi, regis, kad Asahinai-san (vyresniajai) to visiškai pakako.

"Supratau, Nagato-san. Mums tereikia ištaisyti ten esančią "ją", tiesa? Tai neturėtų būti sunku, kadangi tuo metu "ji" turėtų nebeturėti jokių galių..."

Atrodydama pasiryžusi, keliautoja laiku sugniaužė ranką, kai tada ateivė pasakė:

"Palaukite."

Nebemūvėdama akinių ir rodydama savo nepridengtą veidą, Nagato abejingai pridūrė:

"Dabartiniame būvyje jūs taip pat būtumėte įtraukti į erdvėlaikio pakeitimą. Privalo būti panaudotos atsakomosios priemonės."

Ji tyliai ištiesė ranką.

"Ranką."

Kam tau ji? Ji nori su manimi irgi pasisveikinti? Man paklusniai atkišus savo ranką, Nagato paėmė už mano riešo savo lediniais pirštais, akimirką priversdama mano širdį plakti greičiau.

"............"

Staiga Nagato pritraukė savo veidą man prie rankos.

"A!"

Savaime surikau. Visgi, manau, kad tai buvo neišvengiama reakcija. Pritūpusi, Nagato netik lūpomis prilietė mano riešą, tačiau taip pat parodė ir savo dantis. Taip, kaip per filmo kūrimą, kai ji užpuolinėjo Asahiną-san ją kandžiodama.

Tiesą sakant, visai neskaudėjo. Tai buvo panašu į vieną tų nepiktų Šiamiseno įkandimų, bandant jį paglostyti, nors katino dantys suleisti man į odą vis tiek dūrė. Tuo tarpu Nagato įkandimas visiškai nekėlė skausmo, tarytum jos seilėse būtų buvę kokios nors nuskausminančios medžiagos. Lyg uodo įgėlimas.

Pritūpusi, Nagato netik lūpomis prilietė mano riešą, tačiau taip pat parodė ir savo dantis.

Penkias ar dešimt sekundžių pabuvusi kandusi man ranką, Nagato lėtai pakėlė galvą.

"Tavo kūno paviršius buvo apgaubtas kontržvalgybinių veiksmų apsauginiu šydu ir gynybiniu lauku."

Pasakė Nagato be jokio paraudimo ar drovėjimosi. Kita vertus, abejomis rankomis užsidengusi burną, Asahina-san (vyresnioji) atrodė ganėtinai nustebusi. Pasižiūrėjau į savo riešą, kuriame jaučiau keistą nutirpimą. Ant jo buvo dvi vampyro įkandimo žymes primenančios skylutės, kurios dar man bežiūrint dingo be pėdsako. Taip, kaip Asahinai-san kuriant filmą, man į kūną buvo įleista ypatingųjų Nagato nanomašinų.

"Tu taip pat."

Baimindamasi Nagato, Asahina-san taip pat droviai ištiesė drebančią ranką.

"...Jau senokai man to nedarei. Tuo metu aš tau sukėliau šitiek rūpesčių..."

"Man tai pirmas kartas."

"A, t-tiesa, pamiršau......"

Stipriai užmerkusi akis, keliautoja laiku priėmė ateivės bučinį ant riešo, paslaptingųjų nanomašinų suleidimui trukus trumpiau nei man, ir galiausiai baigus, ji sausai atkosėjo.

"Ką gi, keliaukime, Kjonai-kun. Nuo dabar prasidės tikrasis darbas."

Labai tikiuosi, šis apšilimas ir taip jau baisiai ilgas buvo. Nors į tai dėjau begalę pastangų, nenoriu to kada nors daugiau daryti.

"Dėkui."

Stengdamasis išlikti kaip galima ramesne išraiška, padėkojau būto šeimininkei. Tylos įsikūnijimu buvusi Nagato nieko neatsakė. Jos išraiškoje nesijautė jokios savimonės. Vis dėlto, nežinau kodėl, tačiau stovinčios Nagato siluetas man atrodė nepaprastai vienišas. Juk taip ir buvo, kaip kad ir anksčiau buvau pamanęs?

"Iki pasimatymo, Nagato. Būtinai lauk, kol aš ir Haruhi pasirodysime Literatūros klubo kambaryje."

Tarytum lėlės, kuriai buvo įkvėpta gyvybė, judesiu, ateivių sukurta organinė gyvybės forma linktelėjo galvą.

"Lauksiu."

Šis tylus balsas privertė suprasti apie neįprasto liūdesio buvimą mano širdyje. Vis dėlto, apie šio nuliūdimo priežasties ieškojimą teko užmiršti greičiau nei apie užgesintos cigaretės dūmą, Asahinai-san (vyresniajai) pasakius:

"Kad išvengtumei laikligės,"

Ji tvirtai paėmė mane už pečių.

"Užmerk akis."

Padariau kaip lieptas. Priešais save jutau stovinčią Asahiną-san, laikiusią mano rankas.

"Kjonai-kun..."

Jos švelnus šnabždesys skambėjo nepaprastai maloniai. Nejaugi ji ketina mane pabučiuoti?

"Pradėkim."

Prašau, prašau, kiek tik tau širdis geidžia, kuo aistringiau, tuo geriau. Ir man apie tai begalvojant...

Mane apėmė dramatiškas svaigulys. Laimei, kad užsimerkiau. Nors net jei nebūčiau, man vis tiek būtų užtemę akyse. Tai buvo lyg važiavimas amerikietiškais kalneliais be apsaugų. Darėsi nebeaišku, ar kraujas buvo traukiamas man iš kūno, ar jis tekėjo man į smegenis. Toliau sklandant nesvarumo būsenoje, net užsimerkus atrodė, kad man sukasi akyse. Nepraradau sąmonės vien tiek dėl šilumos, sklidusios iš Asahinos-san (vyresniosios) rankų.

Kiek gi minučių aš taip prabuvau? O gal valandų? Netekau bet kokios laiko ir erdvės nuovokos. Aš daugiau nebeiškęsiu. Mane pykina, Asahina-san...

Man jau be jokio taktiškumo bandant užčiuopti ką nors, į ką būčiau galėjęs nusivemti...

"Em... Mes atvykome."

Man iš po kojų prapuolęs tvirtos žemės jausmas buvo vėl sugrįžęs.

Pro kojines jutau sklindantį žemės šaltį. Tuo pat metu sugrįžo ir kūną veikusi žemės trauka. Pykinimo jausmas išnyko lyg jo nei nebūtų buvę.

"Jau gali atsimerkti. Kaip gerai, mes Nagato-san nurodytoje vietoje... ir laike."

Pasižiūrėjau viršun. Naktiniame danguje spindėjo žiemos meto žvaigždynai, o dėl švaresnio oro jie matėsi kur kas geriau nei vasarą. Pasukęs galvą iš karto atpažinau virš gyvenamųjų namų kyšantį Šiaurės gimnazijos pastato stogą.

Apsižvalgiau aplink, bandydamas išsiaiškinti, kur dabar buvau. Nors buvau apgaubtas nakties tamsa, dėl to nebuvo jokios abejonės. Aš čia buvau vos prieš kelias valandas. Prisiminiau vietą, kurioje drauge buvau su kasyte susirišusia Haruhi ir fizinio lavinimo aprangą vilkinčiu Koizumiu.

Tai buvo ta pati vieta, kurioje Haruhi ir Koizumis persirengė. Turbūt... sutapimas.

Ką gi, koks dabar laikas?

Pasižiūrėjusi į savo laikrodį, Asahina-san (vyresnioji) atsakė:

"Dabar gruodžio 18-oji, aštuoniolika po keturių ryto. Po maždaug penkių minučių bus pakeistas pasaulis."

Nuo tada, kai 20-ąją paspaudžiau "Enter" ir nukeliavau trejus metus į praeitį, 18-oji būtų prieš dvi dienas. Tą dieną pabudau visai nenutuokdamas apie tai, kas nutiko, ir kaip visada nuėjęs į mokyklą, puoliau į visišką paniką, išvydęs, kad Šiaurės gimnazija buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Vietoj pradingusios Haruhi, atsirado turėjusi nebeegzistuoti Asakura, bei manęs nebepažinojusi Asahina-san ir paprastu žmogumi tapusi Nagato.

Viskas prasidėjo čia. Viskam prasidedant dabartinis aš esu netoliese, kad galėčiau neleisti viskam prasidėti. Dėl šios priežasties dabar aš čia esu.

Man bepasineriant į gilius apmąstymus...

"A, pamiršau pasiimti batus."

Suglumusiai sumurmėjo Asahina-san (vyresnioji).

Juk keliavome neavėdami batų, tiesiai iš svetainės. Kaip ir buvo galima tikėtis iš mūsų išsiblaškėlės Asahinos-san, net laiko tėkmė bejėgė ją pakeisti.

"Tikiuosi, kad Nagato-san man juos pasaugos."

Jos sunerimę žodžiai man pačiam leido bent trumpam atsipalaiduoti. Manau, jiems nieko nenutiks. Ji juk trejus metus išsaugojo tanzaku, todėl batų tikrai turėtų neišmesti. Tereikės tik pas ją nueiti ir paprašyti jos patikrint spintelę......

Lengvabūdiškai apie tai begalvojant, staiga man per kūną lyg elektros srovė perbėgo šiurpas.

Kadangi iš vasaros vėl buvau peršokęs į žiemą, jau nekalbant, kad stovėjau sau basas, buvo nepaprastai šalta. Tuojau pamaniau apsivilkti rankoje laikytą mokyklinį švarką, kai pastebėjau apglėbusią save rankomis ir susigūžusią Asahiną-san (vyresniąją). Na, tokioje žemoje temperatūroje vilkint tik bliuskutę ir mini sijoną, turėtų būti siaubingai šalta.

"Prašau, apsivilk."

Apgaubiau jos virpančius pečius savo apsiaustu. Net pats didžiavausi savo riterišku poelgiu.

"A, ačiū. Atsiprašau."

Nereikia atsiprašinėti, tai niekis. Jei prieš trejus metus nebūtumei manęs laukusi, aš niekaip nebūčiau iki čia nusikapanojęs. Vien už tai galėčiau dėl tavęs čia plikai išsirengti.

"Chi."

Asahina-san (vyresnioji) šyptelėjo pusei liaudies kojas pakertančia, nepakartojamo žavesio ir mielumo derinio šypsena, tačiau tuoj pat vėl surimtėjo.

"Jau netrukus."

Galbūt ir gerai, kad pamiršome batus, nes eidami nebesukėlinėjome nei garso. Nors nepaisant to, aš ir Asahina-san (vyresnioji) vis tiek pro Šiaurės gimnazijos vartus tipenome net užgniaužę kvapą. Sustojome už kampo ir lyg medžiotojai persekiojantys savo grobį, iškišę tik galvas žvelgėme į priešais tamsoje paskendusį kelią.

Aplink nebuvo daug gatvės žibintų, o priešais vartus stovėjo vos vienas. Tik ta vieta buvo blankiai apšviesta. Nors šviesa ir nebuvo labai ryški, jos pakako, kad būtų galima įžiūrėti, ar kas nors ten buvo.

"Ateina......"

Asahina-san (vyresnioji) man ant peties padėjo savo šiltą ranką, o prie ausies jaučiau jos įsitempusį, tačiau saldų alsavimą. Paprastai tai akimirksniu būtų mane apkerėję, tačiau šiuo metu šitokia reakcija visiškai buvo išgaravusi man iš galvos.

Iš nakties tamsos po gatvės žibinto šviesa pasirodė erdvėlaikio keitėja.

Šiaurės gimnazijos uniforma. Asmuo, kurį mums įvardijo Nagato. "Ji" buvo atsakinga už mūsų pasaulio pakeitimą, Komandos SOS narių išskyrimą ir visų pavertimą paprastais žmonėmis. Palikdama tik mano prisiminimus, o visų kitų prisiminimus ir istoriją visiškai pakeisdama.

"Ji" jau rengėsi tai daryti.

Vis dėlto, negaliu skubėti. Turiu palaukti kol pabaigs, kaip kad patarė Nagato. Privalau palaukti, kol "ji" pakeis pasaulį, ir tik tada šauti atkūrimo programą. Priešingu atveju, nebeegzistuos istorija, kurioje aš aktyvavau avarinio išėjimo programą. Nors nevisai tai supratau, Nagato ir Asahina-san (vyresnioji) tai labai aiškiai pabrėžė. Jos dvi gi supranta kaip veikia ta laiko tėkmė. Aš juk visai nesuprantu. O kadangi niekaip ir nesuprasiu, geriau tiesiog laikysiuosi suprantančiųjų nurodymų. Ta Nagato niekada nemeluotų, visąlaik būdama mūsų pusėje, su oria išraiška savo veide......

Tvirtai suėmiau Nagato man duotą adatinį šautuvą ir tyliai laukiau tos akimirkos.

Ramiais žingsniais priėjusi prie Šiaurės gimnazijos vartų, "ji" sustojo, kad pasižiūrėtų į tamsoje paskendusį, apšiurusį mokyklos pastatą.

Padvelkus vėjui suplazdeno jos uniformos sijonas.

Regis, mūsų nepastebėjo. Visa tai Nagato mums suleistų nanomašinų apsauginio šydo ir gynybinio lauko dėka.

Netikėtai, "ji" ištiesė ranką ir mostelėjo ja tarytum būtų pagriebusi už oro. Tai buvo keistai nenatūralus gestas, tarytum ji būtų buvusi kažkieno valdoma, tačiau buvo visiškai aišku, kad taip iš tiesų nebuvo.

"Neįtikėtina..." iš nuostabos suriko Asahina-san (vyresnioji) "Koks galingas laiko drebėjimas. Ji iš tikrųjų turi šitiek galios... Net matant sunku tuo patikėti."

Nors viską regėjau pats savomis akimis, nepastebėjau, kad kas nors būtų pasikeitę. Tiesiog toliau tęsėsi naktis. Vis dėlto, Asahina-san (vyresnioji) atrodė pajutusi, kaip kažkokiu tai būdu ką tik įvyko pasaulio istorijos pasikeitimas. Ji juk keliautoja laiku, nieko čia keisto, jeigu galėjo.

Asahina-san tvirtai prie manęs prisiglaudė. Juk iš tikrųjų turėjome būti įtraukti į "jos" pasaulio pakeitimą, tačiau Nagato įkandimo dėka galėjome to išvengti. Nagato ir Asahina-san (vyresnioji). Be jų dviejų garantuotai pražūčiau. Judėjau teisinga linkme, nes sekantis žingsnis turėjo būti paskutinis veiksmas, sprendžiant šią situaciją. Tiesiog negalėjau susimauti paskutinę akimirką.

Užgniaužiau kvapą, pamatęs, kad "ji" nuleido ranką ir staiga link mūsų pasisuko. Pirma pamaniau, kad ji pastebėjo, jog mes čia slepiamės, nors ji tik sunerimusiai žvalgėsi aplink.

"Viskas gerai, ji mūsų nepastebėjo. Vos prieš akimirką ji atgimė. Erdvėlaikio drebėjimas... pasaulio pakeitimas baigtas. Kjonai-kun, dabar eilė mums."

Tvirtumo ir rimtumo kupinas Asahinos-san (vyresniosios) balsas man buvo kaip ženklas.

Išnirau iš tamsos ir ėmiau palengva eiti link mokyklos vartų. Nebuvo ko skubėti. "Ji" juk nesiruošė niekur bėgti. Kaip ir reikėjo tikėtis, toliau stovėdama priešais mokyklos vartus, "ji" atpažino gatvės žibintų šviesoje pasirodžiusį mane. Vienintelis pasikeitimas buvo jos išraiška. Išvydęs tą nuostabą jos veide, kažkodėl staiga pasijutau melancholiškai.

"Ei."

Beeidamas prie jos šūktelėjau lyg seniai nematytai draugei.

"Čia aš. Vėl susitikom."

Jau iš Asahinos-san (vyresniosios) kalbėsenos galėjau tai miglotai nujausti. Kas gi dar be Haruhi iš man pažįstamų žmonių galėtų priversti ją jaustis šitaip nejaukiai? Pagalvok. Po 18-osios, visos Komandos SOS narių keistųjų paslapčių biografijos pradingsta. Vis dėlto, charakteriai išlieka. Išskyrus ją vienintelę, rodžiusią iki tol neregėtas išraiškas ir elgesį.

Nakties tamsoje čia stovėjo Šiaurės gimnazijos uniformą vilkinti, smulkutė pasimetusi figūra. Ši nebežinančio, kaip gi čia atsidūrė, ir besižvalgančio lyg per miegus vaikščiojančio ir ką tik pabudusio žmogučio figūra...

"Nagato,"

Tariau jai.

"Visa tai buvo tavo darbas, tiesa?"

Tai buvo ta akinius mūvėjusi Nagato. Po 18-osios vienintele likusia Literatūros klubo kambario valdytoja tapusi Nagato Juki. Nebe kokia ateivė ar dar velniai žino kas, o tik drovi, knygas mėgstanti mergina.

Ši akiniuotoji Nagato dabar atrodė net dar labiau nustebusi, negalėdama suprasti, kas čia dedasi.

"...Kodėl, čia, tu?"

"Tavęs galiu paklausti to paties, ar pati žinai, kodėl čia esi?"

"...Ėjau pasivaikščioti."

Tyliu balsu atsakė Nagato. Ant į mane plačiai atmerktomis akimis žiūrėjusios merginos veido kabojusiuose akiniuose atsispindėjo gatvės žibintų šviesa. Į ją žiūrėdamas ėmiau galvoti.

Ne, viskas ne taip, Nagato.

Ši mergina pavargo. Nuo tų nuolatinių Haruhi užgaidų, manęs gelbėjimo, ir turbūt dar kur nors paslapčia nuo mūsų daromo darbo... Nuovargis nuo tų visokiausių dalykų galiausiai susikaupė.

Man prieš tai būnant Nagato bute, štai ką Nagato prieš trejus metus man pasakė:

"Klaidingi duomenys, susikaupę mano atminties duomenų bazėje, sukels suvokimo bug'ą, tapsiantį anomalaus elgesio priežastimi. Tai prognozuotinas ir neišvengiamas reiškinys. Gruodžio 18-ąją po trejų metų aš neabejotinai perkursiu pasaulį."

Po to ramiai pridūrė:

"Prieš tai neesama jokių atsakomųjų priemonių, kadangi man nėra žinoma klaidos kilmė."

O aš žinau.

Kas gi sukėlė šį anomalų elgesį, kurio netgi pati Nagato negali suprasti? Kas gi buvo tie susikaupę klaidingi duomenys?

Tai vienas tų elementarių dalykų. Net nuo programos ribų nukrypti negalinčiam dirbtiniam intelektui ar tokių mikroschemų net neturinčiam robotui, laikui bėgant būdinga atsirasti tam tikriems dėsningumams. Tu to nesupranti, tačiau aš suprantu. Haruhi turbūt irgi.

Toliau kruopščiai stebėjau Nagato suglumusią išraišką. Trapioji Literatūros klubo narė dabar atrodė net dar labiau nejaukiai. Regėdamas šį jos bejėgiškumą, mintyse ištariau:

...Žinai, Nagato, mes tai vadiname emocijomis.

Kadangi buvo sukurta apatiška, jos reakcija savaime buvo nepalyginamai stipresnė. Tikriausiai kartais ji norėjo imti verkti, įniršti ir tiesiog sušukti "Nebegaliu daugiau tavęs pakęst!". Ne, net jei taip negalvojo, turėjo galvoti. Mes turėjome jai lesti. Dėl to kaltas ir aš. Aš įpratau be perstojo užkrauti visą naštą ant Nagato pečių. Pamaniau sau, kad jeigu tik Nagato viskuo pasirūpins, galėsiu sau kaip koks durnelis nustot galvoti. Aš didesnis kvailys net už Haruhi. Neturiu jokios teisės kam nors priekaištauti.

Kol galų gale, Nagato – ją tai privedė prie minties pakeisti pasaulį.

Bug'as? Klaida?

Kur gi ne. Nieko panašaus.

Tai buvo Nagato troškimas. Ji troško šitokio normalaus pasaulio.

Palikdama tik mano prisiminimus, o visą kitą, įskaitant ir save, pakeisdama.

Atsakymas į pastarąsias kelias dienas mane kamavusį klausimą dabar galiausiai buvo aiškus.

—Kodėl gi aš vienintelis buvau likęs nepaveiktas?

Atsakymas paprastas. Ji norėjo, kad nuspręsčiau aš.

Ar pakeistasis pasaulis geresnis? Ar ankstesnysis pasaulis geresnis? Scenarijų rinktis man.

"Po velnių."

Koks dar suknistas pasirinkimas?

Jei iš tikrųjų būčiau tenorėjęs tik Komandos SOS, būčiau galėjęs apsieiti ir be rizikavimo atkurti pasaulį. Nors Haruhi ir Koizumis mokėsi kitoj vietoj, tai juk visai menka problema. Paprasčiausiai galėtume tai laikyti savo popamokiniu užsiėmimu. Šis paslaptingasis klubas galėtų tiesiog toliau šlaistytis mūsų įprastoje kavinėje. Ten, kaip ir visada, Haruhi prisigalvotų visokiausių durnysčių, Koizumis sau sėdėtų išsišiepęs, Asahina-san atrodytų baisiausiai pasimetusi, tuo tarpu aš su pagiežinga išraiška veide tiesiog traukčiau akis kur nors šalin – štai toks reginys šmėstelėjo man galvoje. Galiausiai ir Nagato, net būdama tokiu jautriu charakteriu, vis tiek ten būtų, patyliukais skaitydama knygą. O vis dėlto...

Tai nebūtų mano pažinota Komanda SOS. Nagato ne ateivė, Asahina-san nebe keliautoja laiku, Koizumis tiesiog paprastas žmogus, o Haruhi be jokių neįtikėtinų galių. Tiesiog paprasta gerų draugelių kompanija.

Ar tai nėra nuostabu? Ar tai nėra net dar geriau?

Ką gi aš apie tai galvojau? Ką gi aš maniau apie tą begalę Haruhi sukeltų beprotiškų nutikimų?

Velniop visą tai.

Raminkis tu pagaliau.

Visai išdurnėjai?

Tu man jau įkyrėjai.

"........."

Mano širdį pervėrė skausmas.

Aš buvau eilinis pilietis, prieš savo valią įpainiojamas į daugybę varginančių situacijų, paprastas moksleivis, kuris nenoriai kamavosi, kad išpildytų Haruhi nepagrįstus reikalavimus. Tai turėjo būti mano vaidmuo.

Taigi, aš. Taip, tu. Aš turiu sau klausimą. Todėl malonėk atidžiai klausytis. O po to atsakyk. Išsisukinėti nuo klausimo draudžiama. Pakaks "Yes" arba "No". Aišku? Štai ir klausimas:

—Ar nemanai, kad toks nekasdieniškas mokyklinis gyvenimas yra linksmas?

Atsakyk, aš. Gerai pagalvok. Tai kaip? Kodėl gi tau nepasidalinus savo mintimis? Nagi, paklausom.

Būti Haruhi gainiojamam ratais, būti užpultam ateivių, iš keliautojų laiku išgirsti keistų tauškalų, iš esperų išgirsti dar daugiau keistų tauškalų, būti įkalintam Uždarojoje Erdvėje, išvysti siautėjančius avatarus, turėti kalbantį katiną, be aiškios priežasties keliauti laiku, ir visų svarbiausiai privalėti laikytis griežtos taisyklės, visą tai laikyti paslaptyje nuo Haruhi, kad vienintelė nieko nežinodama paslaptingųjų nutikimų beieškančioji Komandos SOS komandos vadė toliau būtų sau laiminga, visiškai nenutuokianti, jog iš tikrųjų tai ji yra kalta dėl visos šios didžiulės betvarkės.

Ar manai, kad toks pasaulis yra įdomus?

O gal, kad tai nervus ėdanti, iki gyvo kaulo įkyrėjusi kvailystė, su kuria nebenori turėti nieko bendra? Cha! Argi tai ne tiesa? Trumpai tariant, aš galvoju štai taip:

—Tas pasaulis visai neįdomus.

Ar ne taip? Juk taip ir yra? Tu manai, jog Haruhi užknisa, o visa, kas su ja susiję, varo tik liūdesį. Štai todėl visa tai tau ir neatrodo įdomu. Nesakyk, kad taip nėra. Juk akivaizdu.

O vis dėlto, iš tikrųjų tau buvo linksma. Kadangi šitaip tau įdomiau.

Klausi, kodėl aš tai žinau?

Tuomet galiu tave apšviesti:

—Juk tu paspaudei "Enter" klavišą, ar ne?

Avarinio išėjimo programa. Įrankis, kurį tau paliko Nagato.

Ready?

Į tą klausimą tu atsakei "Yes".

Ar ne tiesa?

Mūsų Nagato-sama turėjo šitiek vargti, kad tau sukurtų stabilų pasaulį, o tu visą tai atstūmei. Kai tik balandį sutikai Suzumiją Haruhi, tu kaip mat pripažinai tą prakeiktų kvailysčių kupiną pasaulį. Tu norėjai sugrįžti į tą beprotybės pasaulį, kuriame po mokyklą lyg niekur nieko slankioja ateiviai, keliautojai laiku ir esperai.

Na kodėl? Juk tai tu be perstojo verkšleni? Juk tai tu nuolatos dejuoji dėl savo kančių?

Tokiu atveju juk tau geriau reikėjo tiesiog nekreipt į tą avarinio išėjimo programą? Pasirinkęs pasilikti, Haruhi, Asahiną-san, Koizumį ir Nagato pažinotum kaip paprastus mokyklos draugus, ir kaip visada Haruhi jums vadovaujant, galėtumei sau laimingai gyventi. Kadangi Haruhi nebeturėtų jokių galių, nebereikėtų kvaršinti galvos dėl kokių nors kasdienybę gadinančių nutikimų.

Tame pasaulyje Haruhi būtų tiesiog paprasta mergiote, mėgstančia visiems nurodinėti, Asahina-san jokių ypatingų keliautojos laiku bruožų neturinčia, žavinga moe veikėja, Koizumis eiliniu gimnazistu, nebepriklausančiu jokioms įtartinoms grupuotėms, ir galiausiai Nagato būtų drovia, knygas mėgstančia mergina, neturinčia vykdyti jokių keistų misijų, neturinčia naudoti jokių keistų galių, neturinčia kažką stebėti ar tokį kažką-san ginti. Na taip, ji toliau liktų neišraiškinga, tačiau vis tiek nusijuoktų iš nevykusių juokelių, o po to nejaukiai paraustų. O laikui bėgant, po truputį atvertų širdį. Ji juk galėjo tapti tokiu žmogučiu.

Tu išsižadėjai šitokio ramaus gyvenimo.

Na kodėl gi?

Klausiu dar sykį. Dabar jau paskutinį. Žmoniškai atsakyk.

Ar aš manau, kad dėl Betvarkės Deivės Haruhi ir jos sukeltų košmariškų nutikimų man buvo linksma? Atsakyk!

"Žinoma, kad buvo."

Atsakau aš.

"Juk ir taip aišku, kad linksma. Neklausk tokių akivaizdžių dalykų."

Jeigu kas nors to paklaustas iš tikrųjų atsakytų, jog jam tai neatrodo įdomu, tada tas žmogus pats tikriausias kvailys. Turintis trisdešimt kartų mažiau nuovokos nei Haruhi.

Juk čia yra ateivių, keliautojų laiku ir esperų!

Vos vieno visai pakaktų, o čia aplink laksto net trys įdomūs veikėjai! O kadangi čia kaip priedas yra ir Haruhi, išlįstų ir dar daugiau "mistery power"! Man tai tiesiog negali būti neįdomu. Tokiam, kuris dar drįstų tokioj situacijoj reikšti nepasitenkinimą, iškart atspardyčiau subinę.

"Štai kaip."

Tariau. Būtų galima sakyti, kad galiausiai atsivėriau.

"Vis tik man labiau patinka ankstesnis pasaulis. Šis man tiesiog netinka. Atleisk, Nagato. Man patinka ne dabartinė, o ankstesnioji tu. Be to, tu geriau atrodai be akinių."

Ši Nagato atsisuko ir pasižiūrėjo į mane įtaria išraiška.

"Apie ką tu kalbi...?"

Mano pažįstama Nagato Juki jokiu būdu nepasakytų kažką panašaus.

Ji nieko nežinojo apie tas tris dienas, nuo to ryto, kai pastebėjau keistenybes, iki dabar. Savaime suprantama. Juk ši Nagato vos prieš akimirką atgimė, ji dar net nebuvo manęs sutikusi. Ji net neturėjo prisiminimų apie tai, kokia apstulbusia išraiška ji žiūrėjo į mane, kai aš tada įsiveržiau į Literatūros klubą.

Šios Nagato atmintyje buvo tik tas perdirbtas bibliotekos prisiminimas. Be jo, vieninteliai mūsų bendri prisiminimai tik apie tai, kas vyksta šiuo metu.

Pasak Koizumio, tada, kai aš ir Haruhi vieni buvome įkalinti toje pilkoje Uždarojoje Erdvėje, Haruhi bandė sukurti naują pasaulį.

Nagato tikriausiai pasinaudojo ta galia. Kažkaip ji perėmė ar pasisavino tą galią, kad sukurtų šį pasaulį.

Baisiai jau patogi ta galia. Juk visi yra kada nors pagalvoję, kad norėtų galėti viską pradėti iš naujo ar savo naudai pakeisti pačią tikrovę.

Vis dėlto, paprastai juk tai neįmanoma. Bet juk taip ir geriau. Aš nenoriu viską pradėti nuo nulio. Štai todėl drauge su Haruhi aš ir sugrįžau iš Uždarosios Erdvės.

Tuo tarpu šį kartą tiesiog ta begalinė dieviškoji galia nežinia kaip iš Haruhi atsidūrė pas Nagato. Vietoj Haruhi, kuri pasaulį keitė pasąmoniškai, savitvardos netekusi Nagato, kuri tai padarė tyčia.

"Nagato."

Žengiau žingsnį link priešais mane stovėjusios, smulkutės, sustingusios figūros. Nagato toliau nejudėdama žiūrėjo į mane.

"Nesvarbu, kiek turėčiau tai sakyti, mano atsakymas bus toks pat. Sugrąžink viską, kaip buvo anksčiau. Sugrąžink save, kokia buvai anksčiau. Vėl ką nors nuveikime klubo kambary. Tik paprašyk ir aš tau padėsiu. Pastaruoju metu Haruhi juk taip jau nebesiautėja. Neprivalai naudoti tos galios, kad prievarta viską pakeistumei. Juk viskas ir taip buvo gerai."

Už akinių buvusiose akyse matėsi baimės atspalvis.

"Kjonai-kun..."

Asahina-san timptelėjo man už rankovės ir pasakė:

"Šiai Nagato-san ką nors sakyti beprasmiška. Visgi, ji juk pakeitė ir save. Ši Nagato-san nebeturi jokių galių... Ji tiesiog paprasta mergina..."

Staiga prisiminiau.

Ilgaplaukę Haruhi, vadinusią mane Džonu. Jokią dievybę ar dar kažin ką, o tiesiog paprastą mergina, kuri net nesudvejojusi įsibrovė į Šiaurės gimnaziją. Žėrinčiomis akimis prasiklausiusią mano pasakojimo apie Komandą SOS ir šūktelėjus "Skamba smagiai!" sau išsišiepusią.

Savąja puikiąja šypsena besišypsojusį Koizumį, sakiusį, kad jam patinka toji Haruhi. Su keblia išraiška veide mano sportinę aprangą vilkėjusį, gabųjį persikėlusį mokinį.

Kvietimą stoti į klubą man įbrukusią, pas save į butą pasikvietusią, apie mane savo netikrame prisiminime pasakojusią, akiniuotąją Nagato. Staiga panorau dar bent kartą išvysti tą jos aušrą primenančią šypseną.

Aš jų daugiau niekada nebesutiksiu. Atvirai kalbant, negaliu sakyt, jog man visai nėra apmaudu. Vis dėlto, jie juk iš tiesų netikri. Tai ne mano Haruhi, Koizumis, Nagato ir Asahina-san. Gaila, kad negalėjau atsisveikinti, tačiau aš sugrįšiu pas savo Haruhi, Koizumį, Nagato ir Asahiną-san. Aš nusprendžiau.

"Atleisk."

Paėmiau pistoletą ir nukreipiau į ją. Pamatęs kaip Nagato kūnas akimirksniu sustingo, ėmiau justi baisią kaltę. Tačiau iki čia nuėjus, dvejoti beprasmiška.

"Netrukus viskas vėl bus taip, kaip buvę. Vėl drauge galėsim visur keliauti. Pirma, per Kalėdų vakarėlį pasimėgausim mūsų troškiniu, o vėliau vyksim į vilą kalnuose. Šį kartą tu galėsi būti detektyve. Tikra Didingąja Super Detektyve, kuri galėtų išnarplioti bet kokią bylą, vos tik jai įvykus. Ką manai? Juk tai..."

"Kjonai-kun! Saugokis......! Kjaa!!"

Vos tik Asahina-san suklykė, kažkas trenkėsi man į nugarą. Bum, stiprus smūgis sudrebino mano kūną ir kartu nuo gatvės žibinto atsiradusį šešėlį. Su juo buvo susiliejęs kažkieno kito šešėlis. Ką? Kas tai toks?

"Neleisiu tau skriausti Nagato."

Pasukau galvą ir per petį pamačiau baltą merginos veidą.

Asakura Rjouko.

"K..."

Negalėjau ištarti nei žodžio. Pajutau, kad man buvo įsmeigtas kažkoks šaltas daiktas. Kažkoks plokščias daiktas giliai pervėręs man kūną. Toks siaubingai šaltas. Diskomfortas buvo baisesnis net už tą draskantį skausmą. Kas čia dedasi? Kaip gi taip? Kodėl čia buvo Asakura?

"Chu chu."

Nusišypsojusios šypsotis neturėjusios kaukės šypsena. Staigiu judesiu Asakura nuo manęs atsitraukė, išplėšdama man šone styrojusį ilgą, kruviną peilį.

Netekau pusiausvyros ir besisukdamas lyg vilkelis, kritau ant žemės. Gulinčiam man priešais akis – Nagato kojas apleido jėgos ir ji susmuko ant kelių. Jos lūpos net tirtėjo.

"Asakura... -san?"

Visur taškydama mano kraują, tarytum pasisveikindama Asakura pamojavo savo šveicarišku armijos peiliu.

"Teisingai, Nagato-san. Čia kuo tikriausiai aš. Aš pašalinsiu viską, kas tau kels grėsmę. Dėl to aš čia ir esu."

Asakura sukikeno.

"Juk tu to ir norėjai. Tiesa?"

Melas. Nagato jokiu būdu to nenorėtų. Ji ne tokia, kuri paprasčiausiai imtų ir žudytų paukštį vien už tai, kad jis čiulba ne taip, kaip jai patinka. Tikrai ne. Nagato ėmus neįprastai elgtis, ji atkūrė ir tą nenormalią Asakurą. Ji tėra tik Nagato šešėlis...

Virš manęs pasirodė blyškus Asakuros šešėlis. Jos galvai užstojus mėnulį, iškart pasidarė tamsiau.

"Pribaigsiu tave. Gali jau mirti. Tu verti Nagato-san kentėti. Skauda? Ir turėtų. Gerai tuo pasimėgauk, nes tai paskutinis jausmas, kurį jausi savo gyvenime."

Ji lėtai užsimojo peiliu, kurio smaigalys buvo nukreiptas man į širdį. Aš be paliovos kraujavau. Juk vien jau tai mirtina...? Vos sąmoningas, miglotai apie tai pagalvojau. Man blėso tikrovės jausmas. Taigi, Žmogžude Asakura, vadinasi, tai tokia tavo misija? Nagato Juki pastiprinimas...

Peilis ėmė leistis žemyn...

Ir lyg šviesos žybsnis iš šono pasirodė ranka.

"—!"

Kažkas sugriebė už peilio ašmenų. Plika ranka.

"Kas?!"

Plika ranka...? Kažkada jau esu matęs tokią sceną...

Man buvo pradėję lietis akyse, todėl nepajėgiau įžiūrėt kieno tai veidas. Nepakankamai šviesu. Padidinkit kas nors apšvietimą. Gatvės žibinto šviesa temdė tą veidą. Trumpaplaukė mergina... Šiaurės gimnazijos uniforma... Be akinių... Tiek teįžiūriu... Koizumi... Kur gi pasidėjęs tas už apšvietimą atsakingas žmogėnas, kai jo taip reikia...?

"A...?"

Tylus aiktelėjimas su prikibusiu klaustuku pasigirdo iš ant žemės parkritusios Nagato. Jos akiniuose atsispindėjo žibintų šviesa, todėl negalėjau įžiūrėti jos išraiškos. Baimė, o gal nuostaba...

"Kodėl? Juk tu...? Kaip gi..."

Sušuko Asakura. Atrodo, ji tai sakė peilį sustabdžiusiai merginai, tačiau jos priešininkė toliau tylėjo ir nieko neatsakė.

Šalia savęs ėmiau girdėti Asahinos-san balsą.

"Atleisk man, Kjonai-kun... Aš turėjau žinoti..."

"Kjonai-kun! Kjonai... Ne! Tu negali!"

Asahinos-san figūrų atrodė sudvigubėję. Viena buvo suaugusioji Asahina-san, o kita – manoji vaikiškoji Asahina-san. Abi apsipylusios ašaromis purtė mano kūną. Asahinos-san, man juk skauda...

...Pala, kodėl gi čia yra Asahina-san (jaunesnioji)? Dėl vyresniosios Asahinos-san versijos viskas aišku. Drauge su ja aš čia juk atkeliavau. Tačiau iš kur čia atsirado mažoji Asahina-san? A, viskas aišku. Tai tiesiog graži vizija, prieš pat mirtį regimas prabėgantis gyvenimas...

Tai daug labiau gąsdina už skausmą ir jausmą, kas man stipriai bėga kraujas.

Šakės, aš mirsiu.

Man skendėjant apgailestavimuose, jog neparašiau testamento, pajutau, kad man virš galvos pasirodė kažkieno siluetas. Jis pakėlė tą šalia manęs gulėjusį Nagato sukurtą suleidimo įrankį.

Prabilo girdėtas, tačiau vis tiek neaišku kam priklausęs balsas:

"Atleisk. Nors galėjau, turėjau tau nepadėti. Bet nesijaudink. Man irgi skaudėjo. Na, viskuo kitu mes kaip nors pasirūpinsim. Ne, jau žinom kaip. Tu irgi greitai suprasi. Dabar tiesiog miegok."

Ką jis ten šneka, ir kas ten toks šneka, ir kaip ten kažkuo kažkaip pasirūpinsit? Man priešais akis susimaišius pribaigiamos Asakuros, į žemę rankomis besirėmusios, akiniuotos Nagato Juki, dviejų Asahinų-san ir kitos mokyklos uniformą vilkinčios Haruhi vaizdams...

Aš netekau sąmonės.

Šeštasis skyrius

Čyrkšt, čyrkšt

Mano ausį pasiekė kažkoks tykus šnaresys.

Iš tamsos palengva sugrįžus mano sąmonei, ėmiau apdujusiai galvoti.

Galbūt visa tai tebuvo tik sapnas. Susapnavus kokį nors žiauriai įdomų sapną, tas nerealumo įspūdis trunka vos kokias penkias minutes. Nuėjus valytis dantis smulkmenos jau būna susiliejusios, o pusryčiaujant išgaruoja be pėdsako, pasiliekant tik jausmui, kad tai buvo "žiauriai įdomus sapnas". Daugybę kartų esu tai patyręs.

Nors yra buvę ir taip, kad visai neįdomūs sapnai buvo tokie aiškus, jog visam laikui įsirėžia į galvą. Gal tai tie tokie sapniški ne sapnai, panašiai kaip kad tą naktį, kai drauge su Haruhi buvau įkalintas Uždarojoje Erdvėje, nors tiesą sakant, tiesiog deduosi, kad tie atmintyje tūnantys prisiminimai iš tikrųjų ir nenutiko.

Tai pirmoji mintis, kuri pramerkus akis man šovė į galvą.

Lubos buvo baltos. Aš nebuvau savo kambaryje. Neesant aišku rytas ar vakaras, permatoma oranžinė šviesa buvo nudažiusi tokias pat baltas kaip ir lubos sienas.

"O."

Mano protui pamažu pradedant giedrėti, šis balsas buvo toks raminantis lyg bažnyčios varpai atsidavusiam tikinčiajam.

"Tu galiausiai pabudai? Buvai gana giliai įmigęs."

Pasukau galvą, kad sužinočiau to balso savininką. Jis sėdėjo ant kėdės šalia manęs ir peiliu lupo obuolius. Čyrkšt, čyrkšt. Raudona obuolio odelė palengva atsilupo ir nukaro žemyn.

"Pasakyčiau labas rytas, tačiau jau vakaras."

Koizumis Icukis nusišypsojo savo ramia šypsena.

Neilgai trukęs, Koizumis obuolį nulupo ir padėjo į lėkštę, buvusią ant staliuko prie lovos. Po to iš popierinio maišelio išsitraukė antrą ir nusišypsojo man ta savo šypsena.

"Labai džiugu, kad pabudai. Tiesą sakant, jau buvau visai nebežinąs ką daryti. O... Atrodai ganėtinai sutrikęs, ar supranti, kas aš toks?"

"O tu pats ar žinai, kas aš toks?"

"Tai keistas klausimas. Žinoma."

Pakanka vien pasižiūrėti į jo drabužius, kad būtų galima suprasti, kuris tai Koizumis.

Jis vilkėjo tamsiai mėlyną sportinį švarką, o ne juodą gakuran.

Tai Šiaurės gimnazijos uniforma.

Viena mano ranka buvo iškišta iš po antklodės. Virš jos kabėjo man prijungta lašelinė. Į ją žiūrėdamas, paklausiau:

"Kuri šiandien diena?"

Koizumis nutaisė tik jam būdingą nuostabos išraišką.

"Ar toks tavo pirmasis klausimas pabudus? Iš tavo žodžių atrodytų tarytum suvoktumei, kokioje situacijoje esi atsidūręs. Kad atsakyčiau į tavo klausimą, dabar gruodžio dvidešimt pirma, po penkių popiet."

"Dvidešimt pirma..."

"Taip, šiandien buvo jau trečia diena, kai buvai be sąmonės."

"Kokia čia vieta?"

"Privati ligoninė."

Apsižvalgiau aplink. Aš gulėjau lovoje, kažkokiame prašmatniame vienam žmogui skirtame kambary. Buvau paguldytas į asmeninę palatą. Nebūčiau pagalvojęs, kad mano šeima tokia turtinga.

"Mano dėdės pažįstamas yra šios ligoninės vadovas, todėl tau buvo skirtas ypatingas gydymas — tai štai kaip nutiko."

O va taip visai ir nebuvo.

Koizumis švelniai šyptelėjo, didžiuliai Asahinos-san ašarų lašai toliau krito ant grindų, o Haruhi nusisuko šalin, iš pirmo žvilgsnio atrodydama supykusi.

"Taip. Paprašiau, kad mums padėtų 'Organizacija'. Būtumei galėjęs čia pigiai miegoti nors ir ištisus metus. Vis dėlto, man nepaprastai palengvėja, kad pabudai vos po trejų dienų. Ne, pinigai čia tikrai niekuo dėti. Mano viršininkai norėjo tiesiog nusukti man sprandą, už tai kad būdamas drauge leidau kažkam tokio nutikti. Reikėjo net raštiško atsiprašymo."

Trys dienos prieš dvidešimt pirmąją būtų aštuonioliktoji. Kažin kas gi ten man nutiko tą dieną... A, jo, tiksliai, tą dieną aš vos mirtinai nenukraujavau, todėl mane ir atvežė į ligoninę... Ne, pala, kažkas čia ne taip.

Nedrąsiai pasižiūrėjau į savo vilkėtus ligoninės drabužius ir apsičiupinėjau savo dešinį šoną.

Ten nieko nebuvo. Nejutau nei skausmo, nei niežulio, tik kutenimą. Per tris dienas toks sužalojimas jokiais būdais neužgytų. Nebent kas nors būtų mane užlopęs.

"Dėl kokios priežasties aš čia esu? Nes netekau sąmonės?"

"Tai visgi nepameni? Nereikia tikėtis neįmanomo. Juk gavai siaubingą smūgį į galvą."

Ranka apsigraibiau galvą. Čia irgi tebuvo tik plaukai. Nebuvo nei tvarsčių ar kokio apsauginio tinklelio.

"Na taip. Stebina tai, kad nepatyrei jokių sužalojimų. Nebuvo jokio vidinio kraujavimo, o smegenų funkcijose nerasta jokių sutrikimų. Terapeutas visai pasimetė, nesuprasdamas, kas su tavimi blogai."

Vis dėlto, Koizumis po to pridūrė:

"Bet juk mums teko išvysti kaip tu nugarmėjai laiptais. O tai buvo tiktai neapsakomas nukritimas. Atvirai kalbant, mes tiesiog pamėlynavome. Smūgio sukeltas garsas buvo toks baisus, jog atrodė, kad užmigai visam laikui. Ar papasakoti apie tai, kas tada nutiko?"

"Varyk."

Kaip paaiškėjo, beeinant iš klubų pastato, man paslydo koja ar nutiko dar velniai žino kas ir ant galvos nudardėjęs žemyn tiesiog taip dėjau Tekšt! į grindis ant makaulės ir labanaktis.

Koizumio paaiškinime tai skambėjo įtikinamiau.

"Buvo siaubinga. Iškvietėme greitąją ir drauge nugabenome visiškai nebereaguojantį tave į ligoninę. Tai buvo pirmas kartas, kada mačiau Suzumiją-san tokią išblyškusią. A, Nagato-san buvo ta, kuri iškvietė greitąją. Jos savitvarda tave ir išgelbėjo."

"O kaip reagavo Asahina-san?"

Koizumis gūžtelėjo pečiais.

"Tikriausiai taip, kaip ir įsivaizduoji. Ji į tave įsikibo ir verkdama be paliovos ėmė šaukti tavo vardą."

"Kelintą valandą visa tai nutiko? Ir prie kurių laiptų?"

Nesustodamas šaudžiau klausimus. Juk kalbant apie aštuonioliktąją, kai pasikeitė pasaulis, aš jau pačią pirmąją dieną puoliau į paniką.

"To taip pat nepameni? Netrukus po vidurdienio. Komanda SOS buvo ką tik užbaigusi savo susirinkimą ir mes visi penki išsiruošėme eiti apsipirkti."

Apsipirkti?

"Nejaugi net tai dingo tau iš atminties? Tikrai turėtum tai prisiminti, juk neapsimetinėji, kad pamiršai?"

"Nu tik pasakok tu pagaliau."

Koizumis švelniai šyptelėjo.

"Tos dienos susirinkimo tema buvo, em, Kalėdų dieną Suzumijos-san kaimynystėje vyksiantis vaikų vakarėlis, kuriame mūsų Komanda SOS ketina atlikti savo kviestinį pasirodymą. Šitaip yra siekiama kuo efektingiau panaudoti Asahinos-san Kalėdų Senelės kostiumą. Tai bus širdį glostanti šventė, per kurią vaidindama Kalėdų Senelės vaidmenį ji dalins vaikučiams dovanas. Visą tai surengė Suzumija-san."

Kaip visada, dirba kas tik jai užplaukia.

"Vis dėlto, buvo išreikšta mintis, jog būtų netikroviška, jei Kalėdų Senelė būtų viena. Taigi, Suzumija-san parašė scenarijų, kuriame kas nors būtų aprengtas elnio kostiumu, ant kurio įjodama Asahina-san pasirodytų scenoje. Kas gi buvo tas laimingasis, kuris traukiant burtus gavo šį vaidmenį? Ar jau atsimeni?"

Nei biški. Tas, kuri gali atsiminti tai, ko atmintyje nėra nei buvę, yra pagarbos vertas melagis. Ir jam derėtų gydytis kitokioje ligoninėje. Nors Koizumiui tai sakyti buvo beprasmiška.

"Na, juo tapai tu. Galiausiai mums nusprendus patiems pasisiūti elnio kostiumą, ketinome eiti į miestą nusipirkti būtiniausių dalykų ir mums belipant laiptais tu ir nukritai."

"Skamba kaip durnystė kažkokia."`

Tai išgirdęs, Koizumis šiek tiek suraukė antakius.

"Kadangi ėjai pačiame gale, niekas nematė, kaip tu tada nukritai. Iš mūsų pusės tai atrodė taip," Koizumis tai pademonstravo tai savotišku pasirodymu, tyčia leisdamas obuoliui išriedėti jam iš dešinės rankos ir tada sugaudamas kaire. "Tu tiesiog su trenksmu nuriedėjai žemyn. Visgi,"

Koizumis vėl ėmė lupti obuolį.

"Mums tuojau pat nuskubėjus prie nebejudančio tavęs, Suzumija-san pasakė, jog pajuto, kad kažkas buvo laiptų viršuje. Ji matė kaip už kampo akimirką supleveno uniformos sijonas ir tuoj pat pradingo. Man taip pat norėjosi tai išsiaiškinti, tačiau tuo metu klubų pastate be mūsų daugiau nieko nebebuvo. Nagato-san taip pat tik pakraipė galvą. Tai lyg vaiduoklė mergina. Tikėjomės, jog tu galėsi paliudyti, ar buvai kieno nors pastumtas, bet..."

Nieko neatsimenu. Manau, šiuo metu tai būtų geriausias atsakymas. Tai paprastas nelaimingas atsitikimas, kurį tiesiog sukėliau per savo neatsargumą. Tegul taip ir lieka.

"Tu vienas atėjai mane aplankyti?"

Žadėjau klaust, kur Haruhi, bet sustojau. Vis dėlto, Koizumis vis tiek šyptelėjo.

"Kodėl gi prieš tai šitaip žvalgeisi? Kieno nors ieškai? Nesijaudink. Mes paeiliui prie tavęs budėjome, kad tau pabudus, kas nors būtinai šalia tavęs būtų. Netrukus turėtų atvykti Asahina-san."

Pastebėjau, jog Koizumio išraiška kažkokia keista. Tarytum žiūrėtų į draugą, kuris iš tikrųjų patikėjo balandžio pirmosios melu, ir nebežinotų ką bepasakyt. Ko čia taip žiūri?

"Na, tiesiog pagalvojau, kad tau pavydžiu. Galima būtų tai vadinti pavydu."

Tai ne kažkas, ką būtų galima sakyti mano situacijoje esančiam žmogui.

"Mes, komandos nariai, budėjome paeiliui, tačiau komandos vadės įsitikinimu, jos darbas yra pasirūpinti savo nariais."

Skrupulingai nulupęs obuolį, Koizumis iš jo išpjaustinėjo zuikį ir padėjo ant stalo buvusios lėkštės.

"Suzumija-san čia buvo nuolat. Visas tris dienas, nuolatos."

Man pirštu buvo parodyta kryptis. Už lovos, kitoje pusėje nuo Koizumio. Ant grindų.

"..."

Štai ir ji.

Įsilindusi į miegmaišį ten miegojo Haruhi, iš lūpų nutaisiusi へ [hiraganos "hė"] formą.

"Mes jaudinomės dėl tavęs. Tiek aš, tiek ji."

Jo prislėgtas tonas skambėjo lyg iš kokios muilo operos.

"Ypač turint galvoje tai, kokia sielvartaujanti atrodė Suzumija-san... Ne, apie galėsime pasikalbėti ir kitą kartą. Visgi, juk yra šis bei tas, ką privalai padaryti pirmiau, tiesa?"

Ko visiems taip patinka man nurodinėti? Asahina-san (vyresnioji), dabar dar ir Koizumis... Tačiau užgniaušiu savyje tą tsukkomi. Juk tai taip nesvarbu, kaip ir tai, kad kažkam vis tik reikės suvalgyti tuos Koizumio pripjaustytus obuolius.

"Nu jo." pasakiau aš.

Nupiešt ką nors jai ant veido... žinoma ne. Tai irgi galima atidėti kitam kartui. Juk nuo šiol tam bus begalė progų.

Atsisėdau ant lovos ir ištiesiau ranką, kad pirštais galėčiau paliesti jos piktai atrodžiusį miegantį veidą.

Jos plaukai kasytei nepakankamai ilgi. Mano akyse savaime pasirodė nostalgija. Tarytum būtų įsižeidę, jos tamsūs plaukai sukrutėjo.

Haruhi pabudo.

"......amm?"

Kažką neaiškiai suniurnėjusi, Haruhi šiaip ne taip atmerkė akis ir vos tik suprato, kas jai žnaibė skruostą...

"aĄ?!"

Panašu, jog ji pamiršo, kad buvo miegmaišyje. Pabandžiusi iškart pašokti lyg žaislinė spyruoklė, patyrė tragišką nesėkmę, todėl aplink raitėsi ir vartėsi lyg koks sprindinis vikšras, kol vargais negalais išsikapsčiusi, ėmėsi aplink baksnodama smiliumi mane keikti.

"Bliamba, Kjonai! Iš anksto įspėk, jei ketini man žadint! Aš juk turiu tinkamai pasiruošt!"

Na ir nusišnekėjai. Vis dėlto, toks jos šūkavimas dabar man pats geriausias vaistas.

"Haruhi."

"Ko?"

"Nusivalyk seiles."

Timpčiojant jos lūpoms ir antakiams, Haruhi paskubomis nusišluostė burną, o po to besičiupinėdama veidą smeigė į mane žvilgsniu.

"Tu, juk nieko nenupiešei man ant veido?"

Nu, norėjau.

"Chmp. Na, ar nežadi dar kai ką pasakyti?"

Atsakiau į šį lauktą klausimą:

"Atrodo, priverčiau jus nerimauti. Atsiprašau."

"T-Tai gerai, jei tik supranti. Šiaip ar taip, juk tai vadės pareiga rūpintis dėl savo komandos narių!"`

Besiklausant Haruhi malonaus ausiai bambėjimo, pasigirdo tylus beldimas į duris. Koizumis žvitriai atsistojo ir atidarė stumiamąsias duris.

Ten stovėjusiai trečiajai lankytojai mane pamačius:

"A. Aa, aaa...."

Ji aiktelėjo pasimetusiu balsu, toliau su vaza rankose tebestovėdama tarpduryje. Purių plaukų, stebuklingo žavesio vaikiško veido, smulkutė, tačiau ne ką mažiau kerinti Šiaurės gimnazijos antrametė.

"O... Asahina-san, sveika."

Gal reikėjo pasakyti seniai nesimatėme, bet juk dabartiniam man tai visai nebeaišku.

"Unkščia..."

Iš Asahinos-san akių lašais pasipylė ašaros.

"Kaip džiaugiuosi... Kaip aš džiaugiuosi..."

Labai troškau ją taip kaip tą praėjusį kartą apkabinti ir ką gili žinoti, galbūt Asahina-san galvojo apie tą patį, visai pamiršusi padėti vazą, toliau nepaliaujamai verkdama.

"Na kam gi taip? Jis juk tik biški susitrenkė galvą ir nualpo. Aš tai visąlaik žinojau. Tas Kjonas negalėtų nepabust."

Pasakė kažkaip tai įtemptu balsu, į mane net nežiūrėjusi Haruhi.

"Juk aš tai nusprendžiau. Komanda SOS dirba kasdien, ištisus metus. Absoliučiai visi privalo dalyvauti. Nežadu priimti tokių apgailėtinų pasiteisinimų, kaip galvos susitrenkimas ar patirta koma. Aišku? Kjonai, trys pravaikštos dienos tau brangiai kainuos. Už tai bus bausmė, bausmė! Ir dar delspinigiai!"

Koizumis švelniai šyptelėjo, didžiuliai Asahinos-san ašarų lašai toliau krito ant grindų, o Haruhi nusisuko šalin, iš pirmo žvilgsnio atrodydama supykusi.

Visą tai stebėdamas, linktelėjau ir gūžtelėjau pečiais.

"Supratau. Kiek, įskaitant delspinigius, aš turėčiau sumokėti?"

Haruhi į mane paspoksojo ir nusišypsojo taip, lyg nei nebūtų buvusi supykusi. Na ji ir lengvabūdiška.

Čia pat vietoje buvau nuteistas tris dienas visus vaišinti kavinėje, todėl regis, jog man net nereikės keisti savo kasdienybės.

"Ir dar,"

Nejaugi bus daugiau?

"Nu, nes mokestis už rūpinimąsi yra visai kitas reikalas. Būtent, Kjonai. Per mūsų Kalėdų vakarėlį apsirengęs elnio kostiumu turėsi surengti pasirodymą. Ir turėsi tai daryti tol, kol mes visi pradėsim raitytis iš juoko! Jei bus nuobodu, nuspirsiu tave į kitą dimensiją! Tuo pačiu galėsi pasirodyti ir per vaikų vakarėlį. Gerai, ane?"

Lyg nuo prizmės tviskant jos akims, Haruhi vėl bedė į mane pirštu.

Pabudimas buvo savaime geras dalykas, tačiau ligoninę man iš karto nebuvo galima palikti. Apklausinėtas atskubėjusio terapeuto, buvau nutemptas į laboratoriją ir įkištas į visokiausius aparatus. Jie buvo tiek įsismarkavę, jog net kilo įspūdis, kad jie bando iš manęs padaryti kiborgą, nors asmeniškai vos nepadvėsiau iš nuobodulio. Papildomai čia turėjau praleisti dar parą, kad jie galėtų toliau stebėti mano būklę ir atlikti įvairių tyrimų, todėl šiąnakt man vėl teks miegoti ligoninės palatoje. Nors ir sakau vėl, iš tikrųjų šiandien man juk buvo pirmoji diena, o kadangi manęs niekada nėra buvę paguldę į ligoninę, tai gali būti visai puiki proga.

Prieš pat išeinant Haruhi, Koizumiui ir Asahinai-san, manęs aplankyti atėjo manoji motušė ir sesuo. Su jomis kalbėdama, Haruhi atrodė labai mandagi, o tai, kad ji gali turėti tiek savitvardos, mane gana nustebino.

Bebūnant sesers ir motinos draugijoje, mano smegenyse sukosi įvairios mintys.

Kaip būtų buvę, jei viskas būtų likę kaip tada? Nagato, Asahina-san ir Koizumis būtų tiesiog paprasti žmonės, be jokių beprotiškų tapatybių. Nagato būtų nekalbia, knygas mėgstančia Literatūros klubo nare, Asahina-san būtų aukštumų gėlelę primenančia aukštesnės klasės mokine, Koizumis būtų paprasčiausiu kitoje mokykloje besimokančiu persikėlusiu mokiniu.

O galiausiai Haruhi būtų truputį savito charakterio gimnaziste.

Juk pasakojimas būtų galėjęs prasidėti ir nuo ten. Nebereikėtų kaip nors bandyti suvokti tikrovės, rūpintis dėl vykusių pasaulio pasikeitimų. Tiesiog su ta išsikraipiusia kasdienybe nieko bendra nebeturėjęs pasakojimas.

Esu tikras, jog ten aš nebeturėčiau jokio vaidmens. Galėčiau sau ramiai leisti mokyklinį gyvenimą, o po to ramiai baigti mokyklą.

Kur aš būčiau laimingesnis?

Manau, jau žinau.

Man būtent "dabartyje" buvo linksma. Priešingu atveju, ar visas tas rizikavimas gyvybe nebūtų bergždžias?

Štai ir klausimas. Ką gi jūs rinktumėtės? Atsakymas turėtų būti akivaizdus. O gal tik man vienam taip atrodo?

Mano šeimai galiausiai išėjus, o ligoninėje atėjus laikui gesinti šviesas, aš tiesiog spoksojau į lubas. Kadangi neturėjau ką daugiau daryti, užmerkiau akis ir pasinėriau į tamsą.

Tos trys pastarosios dienos. Tas tris dienas šio pasaulio aš praleido miegodamas, ar bent jau taip man sakė.

Tokiu atveju...

Šis pasaulis taip pat privalėjo būti pakeistas.

Šis pasaulis buvo pakeistas dukart. Kitaip tariant, kad būtų atkurtas tos Nagato pakeistas pasaulis, jis turėjo būti dar kartą pakeistas. O kas tada padarė tą antrąjį pakeitimą?

Tai negalėjo būti Haruhi. Per tas tris dienas ji nebeturėjo tokių galių, o šio pasaulio Haruhi apie pasaulio pakeitimą net nenutuokė.

Tuomet, kas gi?

Sugebėti akimirksniu plika ranka sustabdyti Asakuros peilį būtų galėjusi—

Tik Nagato.

Visgi, prieš prarasdamas sąmonę aš juk mačiau dvi Asahinas-san. Be suaugusiosios ten buvo manoji Asahina-san. Šiame pasaulyje esanti, mano puikiai pažįstama, iš ateities atkeliavusi žavingoji mergina iš aukštesnės klasės.

Be to, ten buvo dar vienas žmogus, kurio balsas taip pat atrodė svarbus. Pačioje pabaigoje man prabilęs, kažkur labai girdėtas balsas.

Pasistengiau prisiminti kam jis priklausė ir greitai tapo aišku, kad visai nereikėjo stengtis.

Tai buvo mano balsas.

"Aišku, tai štai kaip buvo."

Kitaip tariant...

Aš turėsiu dar kartą sugrįžti į tą laiką. Į tą ankstyvą gruodžio aštuonioliktosios rytą, drauge su šio laikmečio Asahina-san ir Nagato.

Tik tada pasauliui bus sugrąžinta dabartinė būsena.

Asahinos-san užduotis bus atgabent mane ir Nagato į tą laikmetį. Nagato užduotis bus ištaisyti tas tris kvaištelėjusias dienas ir tą nebesivaldžiusią save. Nors nežinau, ar ji vėl pasinaudos tomis Haruhi ar Integruotos Informacijos Minčių Esybės galiomis.

Aš irgi turiu užduotį.

Na, juk visgi turiu? Tuo metu aš girdėjau savo balsą. Dėl to, kad girdėjau, dabar egzistuoju dabartinis aš. Tam, kad aš likčiau aš, aš savo praeities aš turiu pasakyti šiuos žodžius:

"Atleisk. Nors galėjau, turėjau tau nepadėti. Bet nesijaudink. Man irgi skaudėjo. Na, viskuo kitu mes kaip nors pasirūpinsim. Ne, jau žinom kaip. Tu irgi greitai suprasi. Dabar tiesiog miegok."

Kartodamas stengiausi juos įsiminti. Regis, taip turėtų ir būti. Nors negaliu garantuoti, kad viskas atitinka žodis žodin, esmė turėtų maždaug sutapti.

Vietoj peiliu nusmeigtojo manęs, suleidimo įrankio panaudojimas taip pat buvo perleistas į dabartinio manęs rankas.

Supratau ir priežastį, dėl kurios negalėjau būti išgelbėtas nuo beprotės Asakuros užpuolimo. Sprendžiant iš to ateities aš balso, tuo metu jis visai neatrodė, kad būtų lėkte ten atskubėjęs, todėl tikriausiai iš anksto buvo pasislėpęs kur nors netoliese. Drauge su Asahina-san ir Nagato, laukdami tobulos akimirkos pasirodyti. Nei per anksti, nei per vėlai. Aš privalau būti Asakuros nudurtas, kadangi tuometiniam aš tai neabejotinai įvykęs dalykas. Arba kaip pasakytų Asahina-san:

"Tai iš anksto nulemtas įvykis."

Nors jau buvo vėlyva naktis, toliau neketinau miegoti.

Aš laukiau. Ko gi aš laukiau? Argi tai ne akivaizdu? Tos, kuri iš čia turėjusių ateiti dar nebuvo atėjusi. Tos, apie kurią vien pamanyti, jog ji neateis, būtų visiška nesąmonė.

Man gulėjus lovoje ir toliau spoksojus į lubas, prieš vidurnaktį mano kantrybė atsipirko. Lankymo valandos buvo jau seniai pasibaigusios.

Palatos durys lėtai atsidarė ir koridoriaus šviesoje ant grindų pasirodė maža figūra.

Tai buvo mano paskutinis šiandieninis lankytojas – jūreivės uniformą vilkėjusi Nagato Juki.

Nagato kaip visada neišraiškingai pasakė:

"Už viską atsakinga esu aš."

Girdėdamas šį raminančiai monotonišką balsą, pasijutau lyg būčiau beprotiškai jo išsiilgęs.

"Šiuo metu yra svarstoma mano bausmė."

Pakėliau galvą ir paklausiau:

"Kieno svarstoma?"

"Integruotos Informacijos Minčių Esybės."

Ramiai pasakė Nagato, tarytum su ja pačia tai būtų visai nesusiję.

Be jokios abejonės, Nagato seniai žinojo ką ji padarys gruodžio 18-ąją, nes su suaugusiąja Asahina-san buvau nukeliavęs susitikti su Nagato prieš trejus metus. Ir tai žinodama, stengėsi kaip nors užkirsti tam kelią. Vis dėlto, tai vis tiek turėjo įvykti. Kartais net žinodamas, kas nutiks ateityje, tiesiog negali to išvengti. Ne, juk galėjo...

"Vis dėlto," pertraukiau ją, "jeigu jau prieš trejus metus žinojai apie tą bug'ą, juk bet kada galėjai mums pasakyti, ar ne? Po mokyklos festivalio, ar net prieš beisbolo turnyrą. Tokiu atveju, galiausiai atėjus gruodžio aštuonioliktajai būčiau galėjęs lengvai viskuo pasirūpinti. Būčiau galėjęs tuojau pat visus surinkti drauge ir sugrįžti į trejus metus į praeitį."

Nagato veidą tebedengė šypsenos nerodanti veido išraiška.

"Jeigu būčiau tau pasakiusi iš anksto, anomaliai besielgiančia tapusi aš būtų ištrynusi atitinkamus tavo prisiminimus ir galiausiai vis tiek pakeitusi pasaulį. Beje, nėra jokių garantijų, kad tai iš tikrųjų nėra nutikę. Aš galėjau tik kaip įmanoma labiau išlaikyti tavo pirminį būvį atėjus gruodžio aštuonioliktajai dienai."

"Juk palikai man avarinio išėjimo programą. To visiškai pakako."

Jai dėkodamas ėmiau justi pyktį. Ne ant Nagato ir ne ant savęs.

Tarp palatos sienų tyliai nuskambėjo blankus balsas:

"Neįmanoma patvirtinti, jog man vėl neatsiras anomalus elgesys. Kol aš čia egzistuosiu, toliau kaupsis mano vidinės klaidos. Yra tokia tikimybė. Tai labai pavojinga."

"Pasakyk jiems, kad tai mėšlas!"

Girdėdama mane keikiantis, Nagato neištarusi nei žodžio keliais milimetrais kilstelėjo galvą. Ji net mirktelėjo.

Ištiesiau savo vienintelę laisvą ranką ir paėmiau už jos gležnos, išblyškusios rankos. Nagato nesipriešino.

"Perduok tam savo bosui tokią žinutę: Jei tu išnyksi ar būsi kur nors pradanginta, tegul žino — aš čia patį pragarą užkursiu. Aš žūtbūt tave susigrąžinčiau. Pats neturiu jokių galių, bet dar ir kaip galiu sukurstyti Haruhi."

Tam aš turiu savo stipriausią kozirį. Man tereikia pasakyti "Aš esu Džonas Smitas."

Nu jo, galių aš gal turiu nedaugiau nei kempinė, tačiau Haruhi jomis tiesiog absurdiškai aptekusi. Vos tik Nagato pradingtų, aš viską Haruhi atskleisčiau ir ji manim patikėtų. O tada mes leistumėmės į žygį ieškoti Nagato. Net jei Nagato bosas būtų ką nors jai padaręs ir kur nors ją paslėpęs, Haruhi juk kaip nors tai sutvarkytų. Aš ją privesčiau. O drauge tikriausiai į tai įsiveltų ir Koizumis su Asahina-san. Iš kur susižinosiu, kuriam ten visatos užkampį kabo ta Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Pasiklausčiau, kas žino.

Nagato mūsų bendražygė. Jeigu kas nors iš Komandos SOS pradingtų, Haruhi nesėdėtų sau sudėjusi rankas. Ir ne vien tik Nagato, bet taip pat jeigu aš, Koizumis ar Asahina-san netikėtai pradingtume, net jei ir savo valia, ta mergiščia nei už ką mums to neleistų. Trūks plyš mus susigrąžintų. Va tokia jau ta Suzumija Haruhi. Egoistiška, savanaudė, nesupratinga, rūpesčius kelianti, didi mūsų komandos vadė.

Įtemptai pažvelgiau į Nagato.

"Jei jie kažkaip reikš nepasitenkinimą, mes drauge su Haruhi visiškai perkursim pasaulį. Panašų į tą trijų dienų, kur tu egzistuoji, o Integruotos Informacijos Minčių Esybė – ne. Net neabejoju, kad dėl to jie biški labiau nusimintų. Kokie dar stebėjimai, tegul susikiša jie tuos savo stebėjimus!"

Kuo toliau kalbėjau, tuo labiau augo mano pyktis.

Net neįsivaizduoju, kiek tos Integruotos Informacijos Minčių Esybės chėbra pažengusi. Tikriausiai neįtikėtinai protingos būtybės. Turbūt tokie, kurie gali per dvi sekundes apskaičiuoti trilijoninį skaičiaus pi skaitmenį po kablelio ir naudotis visokiausiais gąsdinančiai įmantriais sugebėjimais.

Ir todėl aš noriu jiems visą tai aiškiai išrėžti.

Juk jie be vargo galėjo suteikti šiai Nagato Juki geresnį charakterį. Prieš tapdama žmogžude, Asakura buvo visų klasėje mėgiama, linksma ir šneki, o savaitgaliais su draugėmis lakstydavo po parduotuves. Akivaizdu, kad jie galėjo sukurti tokį charakterį. Tuomet kodėl gi jie nustatė kitą būti liūdna, vieniša, kambaryje užsidariusia ir vien tik knygas skaitančia mergina? Kitaip nebūtų atrodžius kaip Literatūros klubo narė? Nebūtų kritusi Haruhi į akis? Kas po velnių prisigalvojo tokių dalykų?

Tą akimirką pastebėjau, kad pernelyg stipriai spaudžiau Nagato ranką. Vis dėlto, knygas mėgstančioji organinė androidė už tokį mano elgesį nieko nepasakė.

Tiesiog į mane žiūrėjusi Nagato lėtai linktelėjo.

"Perduosiu."

O po to tylus balsas švelniai pridūrė:

"Ačiū."

Epilogas

Ką gi, galiu viską apgalvoti.

Pasibaigus semestro baigimo ceremonijai ir iš auklėtojo Okabės atsiėmus pažymių knygelę, šiais metais mano mokyklinis gyvenimas atėjo į pabaigą.

Šiandien gruodžio 24-oji.

Išnykusi 1-9 klasė ir visi jos mokiniai buvo sugrįžę, įskaitant ir Koizumį, kuris šioje istorijoje beveik neturėjo progos pasirodyti. Asakura buvo jau pusmetis kaip pradingusi, Tanigučis toliau sau aplink džiugiai strakaliojo, vieta už manęs šiandien vėl tapo užimta Haruhi, o sloga liovėsi būti populiari. Aktų salėje matytos Nagato veidas buvo be akinių, o po ceremonijos atsitiktinai sutiktas Asahinos-san ir Curujos-san duetas sutartinai su manim pasisveikino. Pakeliui į mokyklą pasidomėjus paaiškėjo, kad privačioji Koujouen akademija buvo vėl atvirtusi į turtingųjų panelyčių mokyklą.

Pasaulis vėl buvo toks, kaip ir ankščiau.

Vis dėlto, galimybė rinktis vis dar buvo mano rankose. Jei nesugrįšiu su Nagato ir Asahina-san į praeitį – tą ankstyvą gruodžio 18-osios rytą – pasaulis taip ir neatgaus dabartinės būklės. Tik sugrįžus jį būtų galima galutinai atkurti. Visgi, aš dar nenusprendžiau, kada tai darysiu. Asahinai-san to taip pat dar neminėjau. Tikriausiai apie visą šią padėtį jai papasakos jos pačios suaugusioji versija. Nors per kelias pastarąsias dienas buvau ją sutikęs, neatrodė, kad ji jau būtų ką nors apie tai žinojusi.

"Po galais."

Beprasmiškai suniurnėjęs, toliau nešinausi per koridorių link klubų pastato.

Tarytum žiedinių lenktynių automobilis paklusau dėsniui, sugrįžti į tą pačią vietą. Nelabai svarbu, kad atsilieku dviem ar trimis ratas, nes tai juk nuo manęs net nepriklauso. Nors kelias ir aplinkinis vaizdas pirmame ir paskutiniame rate vienodi, jie turi visiškai skirtingą prasmę. Man tereikia tiesiog atsargiai važiuojant nebūti DNF'intam ir sėkmingai pasiekti finišo liniją, kad kas nors galėtų pamojuoti juodai baltai languota vėliava.

......Tiek to, akivaizdu, kad visa tai bereikalingi filosofavimai.

Nėra prasmės bandyti pasiteisinti, kadangi aš pats pasirinkau šią pusę. Mano pasirinkimas buvo kitoks, nei Haruhi'škas happy'iškas pasąmoniškas siautėjimas. Aš laisva valia nusprendžiau čia lakstyti ratais kaip durnelis.

Tokiu atveju, už tai būtina prisiimti atsakomybę.

Ne Nagato, ne Haruhi, ir ne kam nors gi kitam, o man.

"Taip man ir reikia..."

Pasišaipiau iš savęs, už tokius ketinimus vaizduoti pasikėlusį. Nors ir nesvarbu, juk niekas nemato. Ir vos tik sau taip pagalvojau, į mane pasižiūrėjo pro šalį einanti anonimė mergina. Akimirką žvilgtelėjusi, ji tuojau nusuko akis šalin ir nuskubėjo į priekį. Visgi, nors tikriausiai ji neišgirdo, tariau jai:

"Linksmų Kūčių."

Jei tai būtų paskutinė muilo operos serija, dabar imtų kristi žėrinčios snaigės, ir vienai jų nukritus pagrindiniam veikėjui ant delno, jis aiktelėtų "A!" ar kažką panašaus. Regis, šiais metais neverta tikėtis baltų Kalėdų. Šiandien buvo tiesiog stebinančiai puikus oras.

Žengiau žingsnį ant pirmojo laiptelio.

Dabar aš neabejotinai esu tapęs vienu iš pagrindiniųjų. Laikai, kada tebuvau tik stebėtojas, jau visiškai pradingo galaktikos platybėse ir teliko tik praeities reliktu.

"O kodėl gi?"

Iki šiol aš tuo jau įsitikinau. Mano vieta čia. Jau seniai buvau tai supratęs. Jau tada, kai buvau Haruhi nutemptas į Literatūros klubo kambarį ir išgirdau jo užgrobimo paskelbimą.

Dabar aš stoviu greta Komandos SOS elitinių karių kaip lygiavertis šio pasaulio gynėjas. Niekieno nebuvau verčiamas, savo noru pakėliau ranką.

Taip išeina, kad man buvo likę padaryti tik vieną dalyką.

Čia bus panašiai, kaip pargriuvus atsikelti yra lengviau su kieno nors kito pagalba. Nors juk padėti atsikelti turėsiu sau pačiam, todėl galima sakyti, kad tai dariau taip pat ir savo paties labui.

Lipant laiptais mano galvoje sukosi mintys apie netrukus prasidėsiančią mūsų veiklą. Haruhi ir Asahina-san buvo atsakingos už produktų nupirkimą. Aš turėjau būti paskirtas nešiku, tačiau kadangi vis dar sveikau, buvau nuo to pagailėtas. Visai ne dėl Haruhi rūpestingumo, o greičiau jau dėl to, kad ji norėjo iki paskutinės minutės meniu išlaikyti paslaptyje, o po to atidengti dangtį ir visus apstulbinti — ar kokio panašaus planiūkščio. Turbūt bandys čia realizuoti nuošaliojoje saloje prisigraibstytą patirtį. Pigusis Tamsaus Troškinio Kalėdų Vakarėlis.

Kažin ką ji ten rezga? Juk tai Haruhi, ir vietoj jos norimo siurprizo, gali išeiti toks eksperimentinis mėsos troškinys, kokio per visą žmonijos kulinarijos istoriją dar nėra buvę. Vis dėlto, kad ir ką ji ten bevirtų, tai vis tiek turėtų būti valgoma. Net Haruhi nėra tokia buka, kad virtų kažką nesuvirškinamo. Žinoma, būtų visai kita kalba, jeigu ji turi kokį monstrišką skrandį, tačiau net ir kvanktelėjusioji Haruhi turėtų jį turėti tokį pat, kaip ir kiti žmonės. Tik galvos turinys pas ją nežmoniškas.

Beje, apsirengęs elnio kostiumu dar turėsiu surengti pasirodymą. Bloga darosi vien apie tai pagalvojus.

"Jarė jarė."

Dar prieš mėnesį užgniaužtas atodūsis ištrūko man iš burnos, tačiau jokiu būdu nereikia jaudintis. Galbūt jie skamba vienodai, tačiau jų prasmės nevienodos lyg visiškai skirtingų žodžių.

Kurdamas pasiteisinimą už šios frazės panaudojimą, į savo galvos užrašinę įsirašiau vieną nepaprastai svarbų įsipareigojimą.

Įsipareigojimą, kurį visiškai privalėjau įvykdyti, nes nuo jo priklausė, ar galėsiu toliau čia būti.

—Netolimoje ateityje turėsiu keliauti atkurti pasaulio.

Artindamasis prie klubo kambario, galėjau užuosti sklindantį malonų aromatą. Vien jo galėjo pakakti, kad pasijustum sotus. Kažin iš kur gi šitoks pasitenkinimo jausmas? Anksčiau ar vėliau man reikės viską sutvarkyti, tačiau dar nieko nepadaręs, aš jau jaučiausi patenkintas.

—Bet tiek to, iki tol...

Dar yra laiko. Tai darys mano ateities aš. Ne pernelyg tolimos ateities, bet ir ne sekančios akimirkos.

Uždėjau ranką ant Literatūros klubo durų rankenos ir paklausiau pasaulio:

Ei, pasauli, pakentėk tu truputį, gerai? Juk gali šiek tiek palūkėt, kol tave atkursiu?

Bent jau...

Juk nebus per vėlu, jei pirma paragausiu Haruhi ypatingojo troškinio, ar ne?

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Toliau į autoriaus pastabas