Sword Art Online:Knyga1 Skyrius2

2 skyrius

"Ahh... ha... uwahh"

Prie keistų šūksnių derėjo aplink neapdairiai mosikuoti kardo ašmenys, kurie nuskambėję perkirsdavo vien tik orą.

Mėlynas šernas, kuris nepaisant savo stambaus kūno staigiu judesiu sugebėjo išsisukti nuo kardo, nedelsiant ėmė įnirtingai pulti link savo užpuoliko. Negalėjau suvaldyti juoko, matydamas kaip nublokštas plokščios šerno nosies, jis kūliais nusirideno per pievą.

"Hahaha... ne taip. Svarbiausias yra pradinis judesys, Kleinai."

"Argh... tas bjaurybė."

Užpuolikas, grupės narys Kleinas, besiskųsdamas atsistojo ir dirstelėjęs į mane apgailėtinu balsu tarė:

"Kas iš to, kad tu taip sakai, Kiritai... Jis be perstojo juda."

Šį žmogų, ant kaktos skarele susirišusį savo rausvus plaukus, o ant sulysusio ir ištįsusio kūno mūvėjusį paprastus odinius šarvus, buvau sutikęs vos prieš keletą valandų. Jeigu susipažįstant būtume atskleidę vienas kitam savo tikruosius vardus, sunku būtų buvę išvengti formalumo, tačiau jo vardas Kleinas ir mano Kiritas buvo išgalvoti mūsų veikėjams, todėl pridėti –san ar –kun vardo gale skambėtų labiau jau juokingai.

Pastebėjęs, kad to Kleino kojos ėmė svirduliuoti, pamaniau sau "matyt kaip reikiant jį pritrenkė", į kairę ranką paėmiau akmenuką iš per žingsnį nuo manęs buvusio žolės kuokšto ir užsimojau juo sau virš peties. Vos tik sistema atpažino pirmąjį kardo įgūdžio judesį, akmenukas ėmė švytėti blankia, žalia spalva.

Po to mano kairė ranka ėmė judėjo vos ne savaime ir akmenukas nuskriejo, piešdamas tiesią švytinčią liniją, pataikydamas šernui į tarpuakį. Ggiik! Šernas sužviegė iš įsiūčio ir atsisuko į mane.

"Žinoma, kad jie juda, juk tai ne treniravimosi manekenai. Jeigu pradėsi tinkamu judesiu, sistema pradės kardo įgūdį ir pataikys į taikinį už tave."

"Judesys... judesys..."

Murmėdamas tai lyg kokį burtažodį, jis pakėlė savo dešinėje rankoje laikytą trumpą kardą.

Nepaisant to, jog mėlynasis šernas, oficialiai pavadintas kaip "Įsiutęs šernas", buvo pirmo lygio monstras, Kleinas jau buvo praradęs maždaug pusė savo HP, jo nutrūktgalviškiems puolimas esant kaipmat kontratakuojamiems. Žinoma, net jeigu ir mirs, jis tiesiog grįš į netoli nuo čia esantį "Pradinį miestą", bet iš naujo eiti visą kelią atgal į medžioklės plotus buvo erzinantis dalykas.

Atrodė, jog iki kovos pabaigos buvo likęs tik vienas smūgis.

Blokuodamas šerno puolimą su dešinėje rankoje laikytu kardu, aš palenkiau galvą.

"Hmm, kaip čia paaiškinus... Tai nėra vienas, du, trys – tada smūgiuoji. Tai labiau panašu į tai, kad sukaupi truputį energijos, ir vos tik pajauti, jog įgūdis prasideda – BAM ir imi jausti kaip puoli priešą."

"Bam, hm?"

Kleinas pakėlė kardą sau prie liemens, jo ganėtinai patraukliam veidas išsiviepė į nemalonią išraišką.

Įkvėpti, iškvėpti; giliai įkvėpęs jis pažemino savo poziciją ir pakėlė savo kardą, lyg ruošdamasis pasidėti jį ant peties. Šįkart sistema pozą atpažino teisingai ir lenktas kardas pamažu ėmė švytėti oranžine šviesa.

"Ha!"

Staigiai šūktelėjęs, jis atsispyrė nuo žemės neįprastai sklandžiu judesiu, visiškai besiskyrusiu nuo jo ankstesnių.

Šmakšt—! Beaidint maloniam garso efektui, kardo ašmenys liepsnos raudonumo spalva ore išrėžė savo trajektoriją. "Plėšikas", bazinis vienos rankos lenkto kardo įgūdis, prieš pat šernui puolant pataikė jam tiesiai į kaklą, ir atsikratė visų jo likusių HP, kurių (kaip ir Kleino) buvo likę maždaug pusė.

"Guekk—" jis išleido graudų šūksnį, ir jo didelis kūnas sudužo tarsi stiklas, ir atsiradę purpuriniai skaičiai rodė kiek patirties taškų aš gavau.

"Ta~~i~~p!"

Kleinas atsistojo pasipūtusio nugalėtojo poza su didele šypsena jo veide ir iškėlė kairę ranką. Aš daviau jam penkis ir vėl nusišypsojau.

"Sveikinu su pirma tavo pergale... bet tu juk žinai, jog tas šernas yra maždaug tokio sunkumo kaip gleivėsiai iš kitų žaidimų."

"Eh, tikrai? O aš maniau tai buvo pusbosis ar kažkas panašaus!"

"Be šansų."

Mano šypsena tapo truputį priverstine kai aš įdėjau kardą atgal į dėklą man ant nugaros.

Ir nors dabar aš jį erzinau, aš supratau ką jis jaučia. Kadangi aš turėjau dviem mėnesiais daugiau patirties, žinojau jog tik dabar jis gali pajusti neįprastą jausmą, kai sunaikini priešą savomis rankomis.

Kleinas pradėjo vėl ir vėl naudoti tą pati kardų įgūdį, tikriausiai norėdamas pasitreniruoti. Aš palikau jį vieną ir nuėjau apsižvalgyti.

Į tolį besitęsiantys laukai apšviesti besileidžiančios saulės nusidažė gražiai raudona spalva. Šiaurėje matėsi miško siluetas, pietuose žibantis ežeras, ir buvo galima beveik įžiūrėti sienas supančias miestą rytuose. Vakaruose matėsi beribis dangus kuriame plaukiojo keli auksiniai debesys.

Mes buvome laukuose besidriekiančiuose į vakarus nuo"Pradinio Miesto", kuris buvo šiaurėje, pirmame skrajojančios pilies "Aincrad" aukšte. Šiuo metu čia prieš monstrus turėtų kovoti gana daug žaidėjų, tačiau dėl milžiniško dydžio jų buvo nematyti.

Kleinas,galiausiai pasitenkinęs, įsidėjo kardą ir priėjo taip pat tyrinėdamas aplinką.

"Tikrai... kad ir kiek į tai bežiūrėčiau, sunku patikėti jog tai "žaidimo viduje."

"Na net jeigu sakai viduje juk nėra jog mūsų sielos būtų įsiurbtos ar kažkas panašaus. Tiesiog mūsų smegenys mato ne akimis ir ausimis.... o signalais kuriuos "NerveGear" siunčia" aš pasakiau trūktelėdamas pečiais."

Kleinas susiraukė lyg mažas vaikas.

"Tu gal jau prie to ir pripratęs, bet man tai pirmasis "FullDive"! Argi tai ne nuostabu? Tikrai... puiku jog aš gimiau šiame amžiuje."

"Tu per daug tai sureikšmini"

Bet nors juokiausi, aš pilnai su juo sutikau.

"NerveGear"

Toks buvo aparato vardas dėl kurio veikė šis VRMMORPG "Sword Art Online".

Šio įrenginio struktūra buvo visiškai kitokia nei prieš tai buvusių įrenginių.

Ne taip kaip senoviniai žmogaus valdomi įrenginiai kaip "plokščiaekraniai monitoriai" ar "valdymo pulteliai", NerveGear turėjo tik vieną sąsają: aptakią sąsają kuri uždengė visą tavo galvą ir veidą.

Viduje buvo daugybė signalo siųstuvų. Pasitelkdamas elektroninius signalus siunčiamus siųstuvų įrenginys pasiekdavo pačias žmogaus smegenis. Naudotojas nenaudojo akių ar ausų jog matytų ar girdėtų, signalai buvo siunčiami tiesiai į smegenis. Įrenginys taip pat galėjo pasiekti ne garsą ir vaizdą, bet ir lietimą, kvapą ir skonį – kitaip sakant visus penkis pojūčius.

Po to kai užsidėdavai ir įjungdavai NerveGear, užsisegdavai dirželį po kaklų ir pasakydavai starto komandą (Link Start), visi garsai išnykdavo ir tu atsidurdavai visiškoje tamsoje. Tačiau vos tik praeidavai pro vaivorykštės spalvomis nudažytą ratą esantį viduryje, atsidurdavai kitame pasaulyje padarytame vien iš duomenų

Taigi...

Prieš pusę metų, šis įrenginys (kuris buvo pradėtas pardavinėti 2022 gegužę) sėkmingai sukūrė "Virtualią Tikrovę". Elektronikos kompanija kuri sukūrė NerveGear patį prisijungimą prie virtualios tikrovės pavadino...

"FullDive"

Tai buvo visiškas pasitraukimas iš tikrovės, todėl jam tiko žodis "full" (pilnas)

To priežastis buvo jog NerveGear ne tik siuntė netikrus signalus į visus penkis pojūčius, bet ir blokavo bei nukreipė įsakymus kurios smegenys siuntė kūnui.

Tai galima pavadinti pačiu paprasčiausiu reikalavimu, jog būtų galima laisvai judėti virtualioje erdvėje. Juk jeigu kūnas gautų signalus siunčiamus smegenų, kai jis yra FullDive rėžime, vos tik vartotojas nuspręstų jog nori "bėgti" jų tikrasis kūnas įbėgtų į sieną.

Kadangi NerveGear galėjo nukreipti signalus siunčiamus per nugaros smegenis, Kleinas ir aš galėjome laisvai judinti savo veikėjus ir nesibaimindami mojuoti kardais.

Mes pilnai buvome žaidime.

Šios patirties efektas žavėjo mane ir kitus žaidėjus kaip iki tokio lygio, jog mes buvome tikri jog niekada negalėsime grįžti prie senų lietimo rašiklių ar jutimo daviklių.

Kleinas įdėmiai žiūrėjo į vėją judantį per laukus, ir į pilies sienas esančias tolumoje su tikromis ašaromis akyse.

"Taigi, SAO (Sword art online) yra pirmasis žaidimas kurį žaidei su NerveGear?" aš paklausiau.

Kleinas, atrodantis lyg ramus ir gražus karys iš Sengoku periodo, pasuko galvą į mano pusę ir palinksėjo.

"Taip."

Jeigu jis tik apsimetinėjo esantis rimtas, jis turėjo stulbinančių savybių kurios būtų leidę jam vaidinti istorinėje pjesėje. Žinoma, tai skyrėsi nuo jo tikro kūno realiame pasaulyje. Tai buvo avataras sukurtas iš nieko, sukurtas renkantis tam tikrus nustatymus.

Žinoma aš taip pat atrodžiau kaip juokingai gražus pagrindinis veikėjas nužengęs iš animacinio filmo.

Kleinas tęsė kalbą savo žemu energingu balsu, kuris (žinoma) skyrėsi nuo jo balso tikrovėje.

"Tiesą sakant aš skubėdamas nusipirkau šią įrangą po to kai man pavyko gauti SAO. Jų buvo tik dešimt tūkstančių taigi tikriausiai man pasisekė. Nors pagalvojus apie tai, tau pasisekė 10 kart labiau kai tave išrinko būti beta testuotoju.. Juk jie pasirinko tik vieną tūkstantį!"

"Na taip... Tikriausiai."

Kleinas toliau į mane spoksojo. Pats to nejausdamas aš pasikasiau sau galvą.

Aš lyg viskas vyko dar vakar prisiminiau jaudulį ir entuziazmą kurį "Sword Art Online" sukėlė, kai pirmą kartą apie jį išgirdau per naujienų šaltinius.

NerveGear su FullDive technologija atvėrė kelią ateities žaidimams. Tačiau dėl pačio įrenginio inovatyvios technologijos, pasirodydavo tik niekuo neišsiskiriantys žaidimai. Visi jie buvo puzlės, susiję su mokslu ar aplinkos tipo žaidimai. Tai sukėlė nepasitenkinimą tarp rimtesnių žaidėjų tokių kaip aš.

NerveGear sukurdavo virtualią tikrovę.

Bet tu galėjai nueiti tik šimtą metrų kol atsitrenkdavai į sieną, ir tai buvo didelis nusivylimas. Buvo neišvengiama jog tokie rimti žaidėjai kaip aš, kurie buvo stipriai įtraukti buvimo žaidime patirties, pradėjo laukti tam tikro žanro žaidimo.

Mes laukėme tinklo žaidimo, tokio kuris leistu milijonams žaidėjų prisijungti ir kurti, kovoti ir gyventi kaip atskiri veikėjai, kitaip sakant MMORPG.

Kai laukimas ir troškimas pasiekė savo ribas, pačiu laiku buvo pristatytas pirmasis VRMMORPG – "Sword Art Online". Žaidimo pagrindas yra skrajojanti pilis sudaryta iš 100 aukštų.

Žaidėjai gyveno pasaulyje su miškais ir ežerais, pasitikėdami tik savo kardu ir noru atrasti kelią į kitą aukštą, nugalėti nesuskaičiuojamą kiekį monstrų ir pasiekti viršūnę.

Magija, atrodo būtina MMORPG žaidimo dalis, buvo drąsiai palikta. Ir buvo sukurtas beveik nesuskaičiuojamas kiekis"Kardų įgūdžių". Tai buvo plano dalis, jog žaidėjai pajustų ką reiškia kovoti pasitelkiant savo pačio kūną perFullDive sistemą.

Įgūdžiai buvo įvairūs, tokie kaip produktyvieji įgūdžiai (kalvininkystė, odos išdirbimas ar siuvimas) ir kasdieniai įgūdžiai (žvejyba, kepimas, muzikos grojimas), leidžiantys žaidėjams ne tik keliauti po milžinišką žaidimą, bet ir jame gyventi. Jeigu jie norėdavo, ir jų įgūdžių lygiai būdavo pakankamai aukšti jie net galėdavo nusipirkti namą ir gyventi jame kaip piemenys.

Kai informacija buvo nuolatos atnaujinama, žaidėjų susidomėjimas vis augo.

Bandomajam testui buvo priimti tik tūkstantis žaidėjų. Sakoma jog šimtas tūkstančių žmonių, kas buvo lygu pusė tuo metu parduotų NerveGear, pasisiūlė būti beta testuotojais. Sėkmė buvo vienintelis dalykas dėl kurio aš buvau parinktas. Beta testuotojai taip pat gavo išskirtinę galimybę iš anksto užsisakyti žaidimą.

Du mėnesiai beta testavimo buvo tarsi sapnas. Mokykloje aš nepaliaudamas galvojau apie įgūdžių kombinacijas, aprangą ir daiktus. Vos tik mokykla pasibaigdavo aš parbėgdavau visą kelią namo ir tik grįžęs žaisdavau iki vėlumos. Beta testavimas prabėgo tarsi akies mirksnis. Vieną dieną mano veikėjas buvo restartuotas, ir aš jutau netektį lyg pusė kūno buvo atskirta nuo manęs.

Ir dabar – 2022 Lapkričio 6, sekmadienis.

"Sword Art Online" po to kai buvo baigti visi paruošimai, oficialiai pradėjo savo darbą 13:00.

Žinoma, aš jau laukiau 30 minučių ir prisijungiau negaišdamas nė sekundės. Kai aš patikrinau serverį, jau buvo prisijungę daugiau nei 950 žmonių. Atrodė jog visi kurie sugebėjo gauti žaidimo kopiją jautėsi taip pat kaip ir aš. Visos internetinės žaidimų parduotuvės paskelbė jog žaidimas buvo išparduotas per kelias sekundes nuo jo pasirodymo. Fizinės žaidimų parduotuvės, kurios pradėjo pardavinėti šį žaidimą vakar, sukūrė eilės kuriose žmonės turėjo stovėti keturias dienas, taip sukeldamos šurmulį kuris patraukė ir žiniasklaidos dėmesį. Tai reiškė jog beveik visi žmonės kurie sugebėjo nusipirkti žaidimo kopiją, buvo rimti žaidėjai.

Tai matėsi ir Kleino veiksmuose.

Vos tik prisijungęs prie SAO pradėjau bėgti nostalgišku akmeniniu "Pradinio miesto" grindiniu link ginklų parduotuvės. Pamatęs mane staigiai pradedant bėgti Kleinas nesuabejojęs prie manęs pribėgo.

"Ei, išmokyk mane keleto dalykų" jis maldavo.

Aš svarsčiau, kaip jis nesigėdija to reikalauti žmogaus, kurio niekada prieš tai niekada nebuvo sutikęs. Man trūko žodžių.

"Ah, er, tada... gal einame į ginklų parduotuvę?" Aš atsakiau lyg koks NPC. Galiausiai mes sudarėme grupę ir aš pradėjau jį mokyti kovos pagrindų. Štai kaip mes atsidūrėme dabartinėje situacijoje.

Tiesą sakant aš nelabai moku bendrauti su žmonėmis tikrame gyvenime, žaidimuose gal net labiau. Per beta testavimą aš susipažinau su keletu žmonių, bet nei vieno iš jų negalėjau vadinti draugu.

Bet Kleinas turėjo pusę kuri prie lyg ir prie tavęs prisitaiko, ir aš nesijaučiau suvaržytas. Galvodamas jog galėčiau su juo sutarti, aš pasakiau.

"Taigi...Ką tu nori daryti? Ar nori toliau medžioti kol prie to priprasi?"

"Žinoma!...norėčiau pasakyti, bet..."

Kleino akys žligterelėjo į apatinį dešinį kampą. Jis tikriausiai tikrina kiek dabar valandų.

"Aš turėčiau atsijungti ir pavalgyti. Aš užsisakiau picą kuri turi atvykti 17:30."

"Gana apdairu" pasakiau nerasdamas žodžių.

Kleinas išpūtė krūtinę.

"Žinoma!" jis išdidžiai atsakė "Aš pažadėjau netrukus susitikti su keliais draugais "Pradiniame mieste". Galėčiau tave pristatyti keletui iš jų irjei norėtum užsiregistruotum juos kaip savo draugus. Tai visada galėtum su jais susisiekti. Ką tu apie tai?"

"Errr... Hmmm..." aš nesąmoningai sumurmėjau.

Aš sutariu su Kleinu gana gerai, bet nėra garantijos jog taip pat bus ir su jo draugais. Jaučiau jog didesnė galimybė jog aš su jais nesutarsiu, ir tokiu būdu taip pat išsiskirsiu su Kleinu.

"Ar turėčiau...?"

Atrodo supratęs mano netvirto atsakymo priežastį Kleinas papurtė galvą.

"Ah, nenoriu tavęs versti. Dar bus proga susipažinti su jais kitą kart."

"Taip... Atsiprašau ir ačiū už tai."

Vos tik jam padėkojau Kleinas energingai papurtė galvą.

"Ei, ei! Aš turėčiau tau dėkoti, o ne tu man. Tikrai daug man padėjai. Kada nors tau atsilyginsiu už tai."

Kleinas nusišypsojo ir dar kartą pažiūrėjo į laikrodį.

"Na, aš trumpam atsijungiu. Ačiū, Kiritai. Iki."

Tuomet jis ištiesė ranką į priekį. Tuo metu, pagalvojau jog jis būtų puikus lyderis "kitame žaidime" ir paspaudžiau jam ranką.

"Taip, iki pasimatymo."

Mes paleidome vienas kito rankas.

Tai buvo taškas, kuriame Aincrad arba Sword Art Online nustojo būti tik smagiu žaidimu.

Kleinas truputį atsitraukė, sudėjo nykštį ir vidurinį pirštą kartu ir patraukė žemyn. Tai buvo veiksmas atidarantis "pagrindinį meniu langą". Iškart po to, nuskambėjo garsas ir pasirodė spindintis purpurinis stačiakampis.

Aš šiek tiek pasitraukiau, atsisėdau ant akmens ir taip pat atsidariau savo meniu. Aš pradėjau judinti pirštą jog surūšiuoti daiktus, kuriuos gavau po kovos su šernu.

Tada...

"Eh?" Kleinas pasakė keistu balsu "Kas tai? Čia nėra atsijungimo mygtuko."

Aš sustabdžiau savo pirštą ir pakėliau galvą.

"Nėra mygtuko? Negali būti, pažiūrėk šiek tiek atidžiau" pasakiau šiek tiek sutrikęs.

Kleinas plačiai atvėrė savo akis ir pristūmė savo veidą arčiau prie meniu.

Stačiakampis, kurio plotis buvo didesnis nei aukštis, kairėje turėjo daugybę mygtuku kairėje ir siluetą kaip atrodai dešinėje. Pačioje apačioje buvo mygtukas "ATSIJUNGTI", kuris leido ištrūkti iš šio pasaulio.

Kai aš sukau galvą į inventorių, kuris rodė daiktus kuriuos gavau per keletą kovos valandų, Kleinas pradėjo kalbėti neįprastai garsiu balsu.

"Jo tikrai čia nėra. Pats pasižiūrėk Kiritai."

"Aš sakau tau jog negali būti jog jo nėra" aš sumurmėjau atsidusdamas kai spaudžiau mygtuką kairėje jog sugrįžti į pagrindinį meniu.

Inventoriaus langas dešinėje užsidarė ir atsivėrė pagrindinis meniu. Mano silueto kairėjo, kuris vis dar turėjo gana daug tuščių plotų, buvo eilė mygtukų.

Aš perbraukiau ranka žemyn judesiu, kuris jau buvo beveik tapęs įpročiu.

Mano kūnas sustingo.

Jo čia nebuvo.

Kaip ir Kleinas sakė, mygtukas kuris buvo beta testavimo metu, ne, kuris buvo po to kai prisijungiau – pradingo.

Aš spoksojau į tuščia vietą keletą sekundžių, tada peržiūrėjau meniu jog įsitikinti jog jis nepakeitė savo pozicijos. Kleinas pasižiūrėjau su išraiška, aiškiai sakančia "Sakiau?"

"...Nėra, tiesa"

"Taip, jo čia nėra."

Aš linktelėjau, nors erzino taip lengvai sutikti. Kleinas nusišypsojo ir pradėjo kasytis savo tankiai apaugusį smakrą.

"Na šiandien pirma taigi tokios klaidos vis dar gali pasitaikyti. Maždaug dabar GM turėtų verkti nuo juos užplūdusių žinučių kiekio"Kleinas ramiai pasakė.

"Ar tau tinka stovėti lyg niekur nieko? Juk sakei jog užsisakei picą?" aš paklausiau erzindamas.

"Ak, tiesa!"

Aš nusišypsojau kai jis plačiai išplėtęs akis šokinėjo aplinkui.

Iš savo inventoriaus, kuris nusidažė raudona spalva dėl per didelio daiktų kiekio, aš išmečiau keletą daiktų ir priėjau prie Kleino.

"Argh! Mano ančiuvių pica ir imbierinis limonadas...!"

"Kodėl tau nepaskambinus GM? Galbūt jie galės tave atjungti?"

"Aš bandžiau, bet nėra jokio atsakymo. Jau 5:25! Ei, Kiritai! Ar nėra kokio kito būdo atsijungti?"

Išklausęs tai ką Kleinas pasakė mojuodamas abejomis rankomis...

Mano veidas pastėro. Jutau nepagrįstą baimę slenkant man stuburu.

"Pažiūrėkim...jog atsijungti..." aš pasakiau galvodamas.

Jog iš virtualios tikrovės patekti atgal į savo kambarį, aš turėjau: atsidaryti pagrindinį meniu, paspausti "Atsijungti" mygtuką ir paspausti "Taip" iššokusiame lange. Tai buvo gana paprasta. Bet tuo pačiu metu, išskyrus šią procedūrą, aš nežinojau jokio kito būdo atsijungti.

Aš pažiūrėjau į Kleino veidą, esantį šiek tiek aukščiau už maniškį, ir papurčiau galvą.

"Ne, daugiau jokio būdo nėra. Jeigu nori atsijungti, turi pasinaudoti meniu. Išskyrus tai, jokio kito būdo nėra."

"Neįmanoma! Juk turi koks nors būti!"

Kleinas pradėjo šaukti, lyg norėdamas paneigti mano teiginį.

"Grįžti! Atsijungti! Išeiti!"

Žinoma nieko neatsitiko. SAO žaidime nėra balso komandų su tokiu apibūdinimu.

Po to kai Kleinas dar kelis kartus sušuko ir pašokinėjo aplinkui aš prakalbau.

"Kleinai, tai beprasmiška. Net žaidimo instrukcijoje nėra nieko apie avarinį prisijungimo nutraukimą."

"Bet... juk tai kvaila! Net jeigu tai ir klaida, aš net negaliu sugrįžti į savo kūną kai to noriu!" Kleinas sušuko sumišusia veido išraiška.

Aš visiškai su juo sutikau.

Tai buvo neįmanoma. Tai buvo visiška nesąmonė. Bet tai buvo nenuginčijama tiesa.

"Ei... kas tai? Tai tikrai keista. Dabar mes negalime išeiti iš žaidimo!"

Kleinas beviltiškai nusijuokė ir greitai vėl pradėjo kalbėti.

"Palauk, juk mes galime tiesiog išjungti energiją. Ar tiesiog nusiimti įrangą."

Kai aš žiūrėjau kaip Kleinas judina rankas, lyg bandydamas nusiimti nematomą skrybėlę, jaučiau kaip sugrįžta nerimas.

"Nei vieno iš šių dalykų atlikti neįmanoma. Dabar mes negalime judinti savo kūnų... tikrų kūnų. "NerveGear" sulaiko visus signalus kurie yra siunčiami čia" aš paliečiau savo galvą "ir perduoda į musų avatarus čia."

Kleinas palengva užsičiaupė ir nuleido rankas.

Mes abu stovėjome netekę žado, paskendę savo mintyse.

Jog pasiekti FullDive rėžimą, NerveGear slopina visus signalus kuriuos smegenys siunčia į stuburą ir išverčia juos, jog mes galėtumėme judinti savo avatarus šiame pasaulyje. Todėl kad ir kaip įnirtingai mojuotume rankomis čia, mūsų tikro kūno rankos (kurios šiuo metu guli ant lovos), nepajudėtų nei centimetrą, tai užtikrinant jog jos neatsitrenktų į stalo kraštą ar kai ką panašaus.

Bet dėl šios funkcijos, mes niekaip negalime atjungti FullDive savo pačių valia.

"...Taigi kol klaida nebus ištaisyta arba kas nors tikrame pasaulyje nuims nuo manęs įrangą, mes turime laukti?" vis dar apsvaigęs Kleinas sumurmėjo.

Aš tai tyliai patvirtinau.

"Bet aš gyvenu vienas. O tu?"

Aš šiek tiek suabejojau bet pasakiau jam tiesą.

"Aš gyvenu trise, su savo mama ir jaunesne seserimi. Manau jog kas nors mane priverstinai atjungs jei nenusileisiu vakarienės..."

"Ką? K-Kiek tavo seseriai metų?"

Kleinas staiga pažvelgė į mane spindinčiomis akimis. Aš nustūmiau jo galvą į šalį.

"Tu vis dar gana ramus, ar ne? Ji eina į sporto klubą ir nekenčia žaidimų, todėl neturi nieko bendro su žmonėmis kaip mes... bet svarbiau už tai..." aš ištiesiau dešinę ranką bandydamas pakeisti temą. "ar nemanai kad tai keista?"

"Na taip. Juk tai klaida."

"Ne, tai ne paprasta klaida, tai "negali atsijungti" klaida. Tai gana didelė klaida kuri turėtų sutrikdyti žaidimo veikimą. Kad ir tavo pica realiame pasaulyje tampa vis šaltesne kiekvieną sekundę, taigi tai ir ekonominis praradimas, argi ne?"

"... Šalta pica... Tai taip pat beprasmiška!"

Aš ignoravau jo beprasmiškus komentarus ir kalbėjau toliau.

"Jeigu taip atsitiko, operatoriai turėtų išjungti serverius ir visus atjungti, kad ir kokia būtų to priežastis. Bet... jau praėjo 15 minučių po to kai mes tai pastebėjome, ir vis dar nebuvo jokio sistemos pranešimo, ką jau sakyti apie serverio išjungimą. Tai per daug keista."

Kleinas su rimta veido išraiška pradėjo trinti sau smakrą. Plote po skarele, kuri uždengė šiek tiek jo smailios nosies, jo akyse sužibėjo išmintis.

Aš klausiausi Kleino, jausdamasis šiek tiek keistai kalbėdamas su žmogumi kurio niekada nebesutikčiau jei mano veikėjas būtų ištrintas.

"...Kompanija kuri sukūrė SAO, "Argus", yra žinoma dėl atidumo savo klientams. Štai kodėl visi taip kovojo jog galėtų gauti žaidimo kopiją, nors tai ir pirmasis internetinis žaidimas. Taigi tai gana beprasmiška jei jie susimaus pačioje pirmoje dienoje."

"Aš sutinku. Ir SAO yra pirmasis VRMMORPG, todėl jei kas nors atsitiks,jie gali uždėti tam tikrus apribojimus visam žanrui."

Kleinas ir aš pasižiūrėjome į vienas kito virtualius veidus ir atsidusome.

Aincrado sezonai paremti tikrove, taigi čia taip pat buvo ruduo.

Aš pasižiūrėjau į viršų, įtraukdamas virtualų orą. Darydamas gilų, šaltą kvėpavimą.

Už 100 metrų aš beveik galėjau matyti purpurinį antrojo aukšto dugną. Sekdamas nelygų paviršių, aš pamačiau milžinišką bokštą – "labirintą" kuris buvo kelias į aukštesnį aukštą – ir pamačiau jog ji susijungęs su išoriniu įėjimu.

Buvo šiek tiek po 5:30 ir mažas ruožas dangaus kuris buvo matomas buvo nusidažęs raudona saulėlydžio spalva. Nepaisant situacijos kurioje buvau, beribių laukų vaizdas nudažytų auksine spalva paliko mane be žado prieš šį virtualaus pasaulio grožį.

Iš karto po to...

Pasaulis amžiams pasikeitė.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į pirmąjį skyrių

Toliau į trečiąjį skyrių