Sword Art Online:Knyga1 Skyrius8

8 skyrius

Oras miško take buvo šiltas. Atrodė lyg vakar nakties nejaukus jausmas tebuvo iliuzija. Ryto saulė švietė pro medžių šakas, taip sukurdama auksinius šviesos stulpus, kuriuose skraidė drugeliai. Gaila, tačiau jie tebuvo vizualiniai efektai, taigi net juos nusivijus jų sugauti buvo neįmanoma.

Traškiai eidama per minkštą pomiškį, Asuna erzindama pasakė.

"Tu visada dėvi tą patį dalyką"

Ah.

Aš pažvelgiau žemyn į savo kūną: palaidas juodas apsiaustas, kelnės, bei tokios pat spalvos marškiniai. Aš taip pat nedėvėjau jokių virtualių šarvų.

"Na ir kas? Jeigu turi pakankamai pinigų rūbams, geriau nusipirkti ką nors pavalgyti..."

"Ar tu dėvi juodus rūbus dėl praktinių tikslų? Ar taip išreiški save?"

"N-Na, o kaip gi tu? Tu visuomet dėvi šį baltą bei raudoną dalyką..."

Bekalbėdamas, dėl įpročio net pats to nejausdamas pradėjau skenuoti teritoriją. Čia nebuvo jokių monstrų. Bet—

"Aš nieko negaliu padaryti. Tai mano gildijos uni... hm? Kodėl?"

"Palauk šiek tiek..."

Aš šiek tiek pakėliau dešinę ranką ir nutraukiau Asuną. Mano skenavimo ploto krašte buvo žaidėjas. Kai aš susitelkiau į už mane esančias vietas, pradėjo mirksėti daug žalių žymeklių, kurie rodė jog už manęs yra daug žaidėjų.

Nebuvo jokių galimybių jog tai banditų grupė. Banditai visuomet medžiodavo už save silpnesnius žaidėjus, taigi retai pasirodydavo fronto linijoje, kur rinkdavosi visi stipriausi žaidėjai. Dar svarbiau, jog žaidėjui įvykdžius nusikaltimą, jo žymeklis pasikeisdavo į oranžinį, ir neatsikeisdavo atgal gana ilgą laiką. Tačiau mane neramino jų skaičius.

Per pagrindinį meniu aš atidariau žemėlapį, ir nustačiau jį į rodymo rėžimą, jog Asuna taip pat galėtų jį matyti. Apylinkių žemėlapis buvo papildytas mano skenavimo rezultatais ir rodė žalius žymeklius. Jų buvo dvylika.

"Tai gana daug..."

Pritardamas aš palinksėjau. Paprastai jei grupėje būdavo tiek žaidėjų, tapdavo sunkiau kovoti, taigi paprastai grupę sudarydavo penki ar šeši žmonės.

"Pažiūrėk kiek jų daug."

Švieselių minia žygiuodama dvejomis tvarkingomis linijomis sparčiai artėjo. Tai buvo galima pamatyti pavojingame požemyje, bet tokia taisyklinga formuotė retai pasitaikydavo laukuose.

Jeigu būtų buvę įmanoma pamatyti jų lygius, galbūt būtume atspėję ką jie daro, tačiau žaidėjai pirmą kartą sutikę kitą žaidėją negali matyti net jų vardo. Taip buvo numatyta sistemos jog būtų sunkiau žudyti kitus žaidėjus, tačiau tai taip pat nepaliko kitos galimybės kaip tik spėti jų lygį iš įrangos bei apsiginklavimo.

Aš uždariau žemėlapį ir pažvelgiau į Asuną.

"Mes turime į juos pasižiūrėti. Iki kol jie praeis pasislėpkime už to medžio."

"Taip, tu teisus."

Įsitempusi linktelėjo Asuna. Mes perlipome nedidelę kalvą ir pasislėpėme už krūmo, kuris buvo maždaug mūsų ūgio. Tai buvo gera vieta stebėti praeinančią grupę.

"Ak..."

Asuna staiga pažvelgė į savo drabužius. Raudoną bei baltą uniformą buvo gana lengvai pastebima tarp žalių augalų.

"Ką aš turėčiau daryti? Aš daugiau nieko neturiu..."

Taškai dabar buvo gana arti ir buvo netoli matymo nuotolio.

"Atleisk man."

Aš pravėriau savo paltą ir juo taip pat uždengiau Asuną. Asuna trumpam rūsčiai į mane pažiūrėjo tačiau leido man ją uždengti. Paltas neatrodė labai gražiai, tačiau suteikė didelį slėpimosi bonusą. Be didelio skenavimo įgūdžio turėtų būti sunku mus pastebėti.

"Na jis nėra labai gražus, tačiau gana naudingas, tiesa?"

"Aš nežinau!... Ša, jie čia!"

Asuna sušnibždėjo ir prie lūpų pridėjo piršta. Aš pasilenkiau žemiau, ir mano ausis pasiekė žingsnių garsas.

Galiausiai mes galėjome matyti taku einančią grupę.

Visi jie buvo kariai. Visi jie dėvėjo tokius pat juodus metalinius šarvus bei žalius kovinius rūbus. Visa jų apranga buvo praktiško dizaino, išskyrus ant kiekvieno skydo esantį pilies paveikslėlį.

Priekiniai šeši turėjo vienos rankos kardus, o galiniai šešias alebardas. Visų jų antveidžiai buvo nuleisti, taigi buvo neįmanoma pamatyti jų veido išraiškų. Mums bežiūrint į dvylika tobula tvarka bežygiuojančių žaidėjų, aš netgi pradėjau galvoti jog tai sistemos valdomi NPC.

Dabar aš buvau tikras. Jie buvo milžiniškos grupės "Armija" nariai, kuri buvo įsikūrusi pirmame aukšte. Aš jaučiau Asuna sulaikant savo kvapą.

Paprastiems žmonėms jie nebuvo priešai. Iš tikrųjų, juos galima laikyti grupe skiriančia daugiausia pastangų jog sustabdytų nusikaltimus.

Bet jų metodai buvo gana šiurkštūs, ir buvo sakoma jog jie puola oranžinius žaidėjus – kurie buvo taip vadinami dėl jų žymeklio spalvos – vos tik juos radę, neklausdami jokių klausimų. Tuomet jie iš oranžinių žaidėjų viską atimdavo ir įkalinto juos Juodo Metalo Pilies požemyje. Gandai apie tai ką jie darydavo nepasiduodantiems žaidėjams buvo gana baisūs.

Jie taip pat keliaudavo dideliais būriais ir perimdavo visos medžiojimo zonos plotą, taigi tarp žaidėjų buvo žinoma jog jie "Turėtų niekada nesiartinti prie "Armijos"". Na, jie paprastai veikdavo 50-ąjame aukšte ir žemiau, stiprindami savo grupę ir išlaikydami tvarką, taigi buvo keista matyti juos priekinėse linijose—

Mums tyliai žiūrint, dvylika gerai ginkluotų karių, lydimi jų šarvų bei batų žvangėjimo, pradingo miške.

Žinant jog visi žaidėjai sugebėjo gauti šią programą, buvo galima sakyti jog visi įkalinti SAO žaidime buvo žaidimų maniakai, rasė, neturinti jokių ryšių su žodžiu "Taisyklės". Nepaisant to, faktas jog šie žaidėjai vis dar judėjo tokia lygia formuote buvo neįtikėtinas. Galbūt jie buvo stipriausias "Armijos" būrys.

Įsitikinę jog jie dingo iš žemėlapio ribų, Asuna ir aš atsidusome iš palengvėjimo.

"...Gandas, tai tiesa..."

Aš sušnibždėjau Asunai, vis dar uždengęs ją savo apsiaustu.

"Gandas?"

"Taip. Per gildijos susirinkimą girdėjau jog "Armija" keičia savo veikimo būdą ir pradėjo pasirodyti aukštesniuose aukštuose. Kadaise jie buvo grupė, kuri bandė pereiti žaidimą, tiesa? Bet po žalos patirtos 25-ajame aukšte, jie pradėjo telktis ties grupės stiprinimu ir nustojo kovoti fronto linijose. – Taigi, užuot kaip ankščiau į labirintus ėję milžiniškomis grupėmis ir taip sukeldami didelį šurmulį, jie nusprendė siųsti mažesnius elitinius dalinius jog parodytų jog jie vis dar stengiasi pereiti žaidimą. Raportas skelbė jog pirmasis dalinys turėtų greitu laiku pasirodyti."

"Taigi jie reklamuoja savo įgūdžius. Bet ar jie tikrai gali taip įsiveržti į netyrinėtą plotą...? Jie atrodė gana aukštų lygių, bet..."

"Galbūt... jie bandys nugalėti bosą..."

Kiekviename labirinte buvo bosas saugantis laiptus į kitą aukštą. Jie daugiau nebeatsirasdavo ir buvo labai stiprūs, bet įgauta reputacija bei populiarumas būtų milžiniški. Tai būtų labai efektyvi reklama.

"Taigi jie surinko šiuos žmones...? Bet tai vis tiek kvaila. Niekas dar net nematė 74-ojo aukšto boso. Paprastai žmonės siunčia žvalgybos grupes jog išanalizuoti boso jėgą bei kovos modelį."

"Netgi gildijos veikia kartu jog nugalėtų bosą. Galbūt jie dar tą patį...?"

"Nežinau... Na, jie taip pat turėtų žinoti jog šitaip kovoti prieš bosą yra beprasmiška. Mes turėtume paskubėti. Tikiuosi jog su jais daugiau nebesusidursime."

Aš atsikėliau ir buvau šiek tiek nusivylęs, kad turiu paleisti Asuną. Išeidama Asuna suvirpėjo.

"Jau beveik žiema... Aš taip pat turėčiau nusipirkti paltą. Iš kokios parduotuvės tu jį pirkai?"

"Hmm... Tai tikriausiai buvo parduotuvė vakariniame Algade."

"Tuomet nuvesk mane ten kai baigsime tyrinėti."

Tai pasakiusi Asuna pašokusi švelniai nusileido ant tako. Dėl sistemos šokimas man taip pat nebuvo problema.

Mūsų laimei mes išėjome iš miško nesutikę nei vieno monstro, ir prieš mus pasirodė pieva pilna mėlynų gėlių. Takas vedė tiesiai per pievą ir baigėsi Labirinto Zonoje.

Aukščiausioje bokšto vietoje yra milžiniškas kambarys, kuriame bosas saugo kito aukšto laiptus – šiuo atveju 75-ojo. Jeigu bosas būtų nugalėtas ir kas nors nuvyktų į kito aukšto gyvenvietę bei aktyvuotų teleportacijos vartus, šis aukštas būtų pereitas.

"Miesto Atidarymas" būtų švenčiamas didelės minios susirinkusios iš iš žemesnių aukštų apžiūrėti naujo miesto, ir visa vieta taptu labai gyva, lyg vyktų koks festivalis. Jau buvo praėję devynios dienos nuo aktyvaus 74-ojo aukšto tyrinėjimo. Jau buvo laikas kam nors atrasti bosą.

Bokštas buvo cilindrinis pastatas padarytas iš raudonai-rudo kalkakmenio. Mes su Asuna šioje vietoje buvome daugybę kartų, bet buvo neįmanoma jaustis neįbaugintam šio milžiniško pastato dydžio. Ir vis dėlto tai buvo tik viena šimtoji viso Aincrad. Tai buvo beviltiškas noras, bet slapčia aš norėjau pamatyti milžinišką skraidančią pilį iš išorės.

Mes negalėjome matyti "Armijos" dalinio. Jie tikriausiai jau įėjo į vidų. Mes ėjome link įėjimo, nejučiomis spartindami savo žingsnį.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į septintąjį skyrių

Toliau į devintąjį skyrių