Suzumija Haruhi:Knyga1 Skyrius6

Šeštasis skyrius

Kaip ir vakar, šiandien savo batų spintelėje radau dar vieną laišką. Kas pastarosiomis dienomis užėjo žmonėms, kad pradėjo laiškus siuntinėti per batų spinteles?

Vis dėlto, šįkart jis kėlė kiek kitokį įspūdį. Laiškas nebuvo sulenktas išplėšto popieriaus lapas ir nebuvo anoniminis, kaip praėjusį kartą. Kitoje voko pusėje, kuris atrodė kaip vienas tų dailių vokelių, kuriuos gauni su shoujo-mangos žurnalais, kad galėtum siųsti anketas ir panašiai, buvo aiškiai parašytas vardas. Jei akys manęs neišdavė, puikiai žinojau, kieno vardas ant jo buvo užrašytas.

Asahina Mikuru.

Tučtuojau susigrūdau voką į švarko kišenę ir nulėkiau į vyrų tualetą jo perskaityti. Jame, ant popieriaus lapelio, visur pilname šypsenėlių, buvo užrašyti šie žodžiai:

Lauksiu tavęs klubo kambaryje per pietų pertrauką.

Mikuru-čian

Po vakarykščių nutikimų, mano visas požiūris į gyvenimą, pasaulį ir pačią realybę padarė 360 laipsnių salto, lyg koks akrobatas.

Nebenorėjau daugiau niekada patekti į tokią gyvybei grasinančią padėtį.

Tačiau jokiu būdu negalėčiau neiti. Šiaip ar taip, juk tai Asahina-san, kuri šį kartą mane kviečiasi! Nors neturiu jokių įrodymų, kad šis laiškas parašytas Asahinos-san, niekada neabejočiau jo autentiškumu, nes ji tiesiog idealiai priminė tokią, kuri imtųsi šių netiesioginių poelgių. Be to, įsivaizdavus ją spaudžiant rašiklį ir smagiai rašant ant mielo popieriaus lapelio, tai ją puikiai atitinka. O kadangi tai per pietų pertrauką, klubo kambaryje taip pat turėtų būti Nagato, ir kas nors nutiks, manau, ji kaip mat atskubės mane gelbėti.

Prašau, nesakykit, kad aš apgailėtinas bailys. Vis dėlto, aš dar tik gimnazijoje.

Po ketvirtos pamokos, buvau apsuptas: Tanigučio, spoksančio į mane labai prasmingomis akimis; Kunikido, ateinančio su savo priešpiečių dėžute; ir Haruhi, reikalaujančios, kad drauge su ja eičiau į mokytojų kabinetą, tirti Asakuros išvykimo tiesos. Net nepavalgęs pietų, nuskubėjau į klubo kambarį.

Nors buvo tik gegužė, tačiau saulė spigino lyg vasarą. Saulė, kuri lyg būtų buvusi perkrauta anglies, dosniai spinduliavo energiją į Žemę. O galiausiai atėjus vasarai, Japonija pavirsta į natūralią sauną. Vos nuėjęs kelis žingsnius, jaučiau kaip prakaitas skverbiasi man į apatinius.

Po trijų minučių, pasiekiau klubo kambario duris. Pirma pasibeldžiau.

“Prašom užeiti.”

Be jokių abejonių tai buvo Asahinos-san balsas. Puiku, galiu atsipalaiduoti ir užeiti.

Nagato viduje nebuvo, ir, mano nuostabai, Asahinos-san taip pat.

Priešais mane stovėjo ilgaplaukė moteris, atsirėmusi į lango, vedančio į mokyklos kiemą, atbrailą.

Ji vilkėjo baltą bliuskutę ir juodą mini sijoną, kojas apavusi pora šlepečių, skirtų mokyklos lankytojams.

Pamačiusi mane, nuskubėjo prie manęs ir džiaugdamasi paėmė mane už rankų.

“Kjonai-kun…… seniai nesimatėme.”

Tai buvo ne Asahina-san, nors ją taip priminė, jog lengvai būtų galima sumaišyti su pačia Asahina-san. Atvirai kalbant, net aš būčiau pagalvojęs, kad tai Asahina-san.

Tačiau tai buvo ne Asahina-san. Mano žinoma Asahina-san buvo ne tokia aukšta, o jos veidas nebuvo toks brandus, jau nekalbant apie krūtinę, kuri negalėjo pernakt paaugti trečdaliu.

Nesvarbu, kaip bežiūrėjau, buvau tikras, kad asmuo, kuris stovėjo priešais mane ir besišypsodamas laikė man už rankų, buvo maždaug dvidešimties ir kėlė visai kitokį įspūdį nei antrametė mokyklinukė Asahina-san. Bet kodėl ji šitaip priminė Asahiną-san?

“Ehem……”

Netikėtai sugalvojau priežastį.

“Ar jūs Asahinos-san…… sesuo?”

Ji trumpam nustebo, tada nusišypsojo, mirktelėjo akimis ir gūžtelėjo pečiais. Net jų šypsenos tokios pat.

“Chi, chi, tai aš!” pasakė ji.

“Aš Asahina Mikuru. Tik tiek, kad atkeliavau iš dar tolimesnės ateities, nei tu mane pažįsti…… Aš visąlaik norėjau su tavimi susitikti.”

Tada turbūt atrodžiau labai kvailai. Žinoma, dabar lengvai galėjau pripažinti, kad Asahina-san iš ateities. Žiūrėdamas į priešais mane stovinčią gražuolę, supratau kokia gražia ji užaugo. Be to, ji aukštesnė, dėl to tapdama seksualesne. Nebūčiau įsivaizdavęs, kad ji taps tokia gražuole.

“A, tu manimi vis dar netiki?”

Asahina-san, vilkėdama sekretorę primenančius drabužius, piktai paklausė.

“Tada aš tau įrodysiu!”

Ji paskubomis pradėjo atsisegti savo bliuskutę. Kai atsegė antrą sagą, ji, mano nuostabai, atskleidė dalį savo krūtinės.

“Žiūrėk, žvaigždutės formos apgamas, matai? Jis nepriklijuotas! Nori paliesti?”

Ant jos kairiosios krūties iš tikrų buvo žvaigždutės formos apgamas. Tik jis išsiskyrė ant jos šviesios odos.

“Dabar tiki manimi?”

Iš kur man tai žinoti? Aš net nepamenu, kad būčiau kada nors matęs apgamą ant Asahinos-san krūtinės. Nors neseniai man teko pamatyti, kaip ji rengėsi merginos zuikės kostiumu, tada visai neatkreipiau dėmesio į tokias mažas smulkmenas.

Kol apie tai mąsčiau, patrauklioji, brandžiai atrodanti Asahina-san tarė:

“Keista. Jei nebūtum pasakęs, jog turiu šį apgamą, pati jo nebūčiau pastebėjusi.”

Sutrikusi Asahina-san linktelėjo galva, po to, lyg kažką supratusi, išpūtė akis ir pašėlusiai išraudo.

“Ė…… O ne, aš ką tik…… T… Tiesa! Mes dar ne…… Ką man daryti?”

Asahina-san rankomis užsidengė veidą ir jį papurtė, būdama vis dar prasegta apykakle.

“Aš suklydau…… Aš…Aš atsiprašau! Prašau, užmiršk, ką tik paskiau!”

Lengva tau pasakyt! Ir prašau, ar galėtum užsisegti? Aš nebežinau, kur man dėti akis!

“Viskas gerai, aš tavim tikiu. Šiuo metu aš galiu patikėti bet kuo.”

“Hm?”

“Ne, nieko, tik kalbu su savimi.”

Nežinomo amžiaus Asahina-san rankomis vis dar laikė savo skruostus, kai pastebėjo, kad šnairuoju į jos bliuskutę, ir susigėdusi paskubomis ją užsisagstė. Patogiai atsisėdusi, sausai atsikosėjo ir pasakė:

“Ar tu tikrai tiki, kad į šią laiko plokštumą atkeliavau iš ateities?”

“Žinoma. Hmm, tai reiškia, kad šiuo metu pasaulyje yra dvi Asahinos-san?”

“Taip, mano praeities aš…… šiuo metu sėdi klasėje ir pietauja su savo klasiokėmis.”

“Ar ta Asahina-san žino, kad tu čia esi?”

“Ne, vis dėlto, ji mano praeitis.”

Aišku.

“Kadangi aš norėjau tau kai ką pasakyti, gavau leidimą apsilankyti šioje laiko plokštumoje. Ak taip, aš prieš tai paprašiau Nagato, kad trumpam paliktu mus vienus.”

Nagato turbūt net nesumirksėjo, pamačiusi šią Asahiną-san.

“…… Ar tu žinai, kas tokia yra Nagato?”

“Atleisk, bet tai slapta informacija. A, aš jau senokai to nesakiau.”

“O aš vos prieš kelias dienas girdėjau, kaip tu tai sakiai.”

“Tu teisus.” pasakė Asahina-san, bilstelėjo sau per galvą, ir parodė liežuvį. Tikrai panašu į ją.

Netikėtai jos veidas surimtėjo.

“Negaliu ilgai čia likti, todėl eisiu prie esmės.”

Tada greičiau reikėjo sakyti!

“Ar esi girdėjęs pasaką ‘Snieguolė’?”

Žiūrėjau į truputį aukštesnę, tačiau nepasikeitusią Asahiną-san. Jos juodos akys buvo truputį sudrėkusios.

“Na, taip……”

“Nepaisant kokių rūpesčių patirtum, noriu, kad prisimintum šią pasaką.”

“Turi galvoj septynis nykštukus, piktą raganą ir užnuodytą obuolį?”

“Taip, tą pačią pasaką ‘Snieguolė’.”

“Aš vakar jau patyriau rūpesčių.”

“Ne… Tai daug rimčiau. Negaliu atskleisti smulkmenų, galiu pasakyti tik tai, kad Suzumija Haruhi bus su tavimi.”

Haruhi? Su manimi? Nori pasakyti, kad mes abu, aš ir ji, kartu į kažką įsivelsime? Kada? Kur?

“……Gali būti, kad Suzumija-san nemanys, jog tai rūpesčiai…… tačiau tau ir visiems kitiems tai bus rimta nelaimė.”

“Tu negali pasakyti smulkmenų… ar ne?”

“Apgailestauju, galiu suteikti tik užuominų. Tai viskas, ką galiu.”

Užaugusioji Asahina-san buvo vos ne ašarose. Taip, tai išraiška, kurią Asahina-san įprastai parodo.

“Užuomina – pasaka ‘Snieguolė’?”

“Taip.”

“Gerai, prisiminsiu.”

Pamačiusi mane linktelint, Asahina-san pasakė, kad dar turi šiek tiek laiko, todėl nostalgiškai apsižvalgė po klubo kambarį. Tada nuėjo ir švelniai paglostė tarnaitės kostiumą.

“Aš jį taip dažnai vilkėdavau! Dabar net norėdama nepajėgčiau.”

“Nors dabar atrodo, kad persirenginėji biuro mergina.”

“Chi, chi, kadangi nebeįtelpu į savo mokyklinę uniformą, turiu apsirengti kaip mokytoja.”

Kai kurie žmonės gimė tam, kad ant jų vilktų kostiumus. Na, paklausiu:

“Kaip dar Haruhi tave aprengs?”

“Paslaptis! Tai pernelyg gėdinga. Be to, pats greitai sužinosi, tiesa?”

Avėdama šlepetes, Asahina-san stovėjo priešais mane. Jos akys vėl buvo keistai sudrėkusios, o skruostai paraudę.

“Tada aš jau eisiu!”

Nors tai pasakė, toliau stovėjo, žiūrėdama į mane. Jos lūpos sujudėjo, lyg ji būtų kažko norėjusi. Galbūt turėjau ją pabučiuoti. Kai ketinau ją apkabinti, ji atsitraukė.

Asahina-san apsisuko ir pasakė:

“Galiausiai, turiu paskutinį prašymą. Prašau, pernelyg nesuartėk su manimi.”

Tai pasakiusi, silpnai atsiduso.

Paskubomis sušukau Asahinai-san, kuri jau bėgo link durų:

“Pasakyk man dar vieną dalyką!”

Kai jau ketino atidaryti duris, Asahina-san sustojo.

“Asahina-san, kiek dabar tau metų?”

Asahina-san apsisuko, sukrėsdama savo plaukus, ir su šypsena, dėl kurios bet kas ją įsimylėtų, pasakė: “Slapta informacija~”

Ir taip užsidarė durys. Net jei būčiau bėgęs iš paskos, tai būtų buvę beprasmiška.

Oho, sunkiai galėjau patikėti, kad kai užaugs Asahina-san atrodys taip patraukliai. Tada staiga pagalvojau apie pirmą jos pasakytą dalyką. “Kjonai-kun…… seniai nesimatėme”. Tai gali reikšti tik vieną: Asahina-san su manimi buvo ilgai nesusitikusi.

“Taip, turbūt.”

Asahina-san turbūt greitai turėjo grįžti į ateitį, ten praleisti kelerius metus, kol vėl sugrįžo į šį laikmetį.

Kažin kiek laiko jai praėjo? Sprendžiant iš to, kaip ji subrendo – sakyčiau penki metai…… o gal tik trys. Merginos drastiškai pasikeičia, kai jos baigia mokyklą. Taip buvo mano pusseserei. Kai ji buvo gimnazijoje, ji visada buvo tyli, sumani mokinukė, kuri visai nepritraukdavo dėmesio. Tačiau, kai tik įstojo į universitetą, iš bjauraus vikšro pavirto į nuostabią plaštakę. Nors nieko gero, aš net nežinau Asahinos-san dabartinio amžiaus, labai abejoju, kad jai 17.

Aš alkanas, grįšiu atgal į klasę.

“……”

Štai tada, įėjo Nagato Juki su savo gerai išlaikytu šaltu veidu, tačiau šiandien ji buvo be akinių. Jos nepridengtas žvilgsnis nukrypo į mane.

“Ei, ar ką tik praeinant nesutikai ko nors, kas labai priminė Asahiną-san.” juokaudamas paklausiau jos.

“Asahinos Mikuru atmaina iš kitos laiko plokštumos. Sutikau ją ryte.”

Nagato tyliai atsisėdo ant kėdės, pasidėjo ant stalo knygą ir ją atsivertė.

“Ji jau iškeliavo, jos nebėra šioje laiko plokštumoje.”

“Ar tu taip pat gali keliauti laiku? Tuo savo Informacijos Esybės dalykėliu?”

“Aš – negaliu. Tačiau judėjimas laiku nėra itin sudėtingas. Tiesiog žmonės dar nesuvokia esminių principų. Laikas yra kaip erdvė – judėti juo nelabai sudėtinga.”

“Gali mane pamokyti?”

“Sąvoka negali būti paaiškinta ir suprasta per kalbą.”

“Tikrai?”

“Tikrai.”

“Tada nėra iš ko rinktis.”

“Nėra.”

Supratęs tuštumą, jaučiamą kalbantis su aidu, nusprendžiau grįžti į klasę. Gal dar turėsiu laiko pavalgyti?

“Nagato, ačiū dėl vakar.”

“Nereikia man dėkoti. Asakuros Rjouko veiksmai buvo mano atsakomybė. Stebėdama buvau neapdairi.”

Jos plaukų sruogos truputį susvyravo.

Ar ji bandė man linktelėti ir atsiprašyti?

“Visgi, geriau atrodai be akinių.”

Ji neatsakė.

Kai norėjau nuskubėti į klasę ir papietauti, prie durų susidūriau su manęs laukiančia Haruhi, ir mano planai akimirksniu žlugo. Matyt, tokia lemtis ir laikas man jau su tuo susitaikyti.

Haruhi, kuri nekantriai manęs laukė koridoriuje, piktai ant manęs suklykė:

“Kur tu visąlaik trainiojais? Galvojau, kad greit grįši – velniai žino, kiek laiko turėjau čia prastypsot, laukdama tavęs!”

Ji neatrodė pikta – labiau kaip maža mergiūkštė, kuri pyksta, kad paslėptų savo nejaukumą.

“Ir nemėgink kvailai pasiteisinti! Paskui mane!” Haruhi užlaužė man ranką ir vėl nutempė į tamsią laiptinę.

Ak, aš toks alkanas!

“Ką tik mokytojų kambaryje paklausiau Okabės. Mokytojai apie Asakuros persikėlimą sužinojo tik šį rytą. Anksti ryte, kažkas paskambinęs ir prisistatęs Asakuros tėvu, pareiškė, kad jie turi skubiai išvykti. Ir žinai kur? Kanadą, Ka-na-dą! Kaip taip? Tai pernelyg įtartina!”

“Ak, nejaugi?”

“Po to, pasakiau, kad buvau gera Asakuros draugė ir paprašiau mokytojų, kaip susisiekti su ja Kanadoje.”

Tik nereikia, kai ji vis dar buvo, tu beveik su ja nekalbėjai.

“Ir žinai, ką mokytojai pasakė? Jie pasakė, jog nežino. Paprastai, jei kas nors išsikelia, palieka savo susisiekimo detales, ar ne? Kažkas čia ne taip.”

“Ne, nėra!”

“Todėl išprašiau Asakuros Rjouko senojo namų adreso, kuriame gyveno prie išsikraustydama. Eisiu ir po pamokų ten apsižvalgysiu. Gal ką nors ten atrasime.”

Kaip visada, ši mergiotė visai nesiklauso, ką kiti jai sako.

Koks skirtumas, nebandysiu jos sustabdyti. Galų gale, juk Haruhi švaisto savo laiką, ne aš.

“O tu irgi eini kartu.”

“Kodėl?!”

Haruhi giliai įkvėpė, ir kaip drakonas, ketinantis padegti visą kaimynystę, taip garsiai sušuko, kad turbūt visa mokykla girdėjo.

“NES TU ESI KOMANDOS SOS NARYS!!!”

Paklusdamas Haruhi įsakymams, paskubomis atsitraukiau, nuėjau į klubo kambarį pasakyti Nagato, kad perduotų žinią Asahinai-san ir Koizumiui, kai jie ateis. Visgi, nebūdamas tikras, ar tylioji ateivė dar labiau neapsunkins situacijos, dėl visa pikto, paėmiau rašiklį ir parašiau ant vienos iš Komandos SOS skrajučių antros pusės:

“Komandai SOS šiandien nėra jokios veiklos – Haruhi” ir užklijavau lapą ant durų.

Nepaisant Koizumio, bent jau Asahinai-san nereikės persirengti į tarnaitės kostiumą.

Dėl to, penktosios pamokos skambutis nuskambėjo man nespėjus nieko pavalgyti. Štai tau ir pietūs.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekada nesvajojau po pamokų vaikštinėti drauge su mergina, kaip tuose paauglių draminiuose serialuose. Tačiau dabar, kai ši svajonė dabar tapusi tikrove, aš nei iš tolo nelaimingas. Kažin kodėl taip?

“Kažką sakei?”

Paklausė Haruhi, eidama man iš kairės, nešdamasi sąsiuvinio lapą ir žingsniuodama milžiniškais žingsniais. Automatiškai supratau jos klausimą, kaip “Kas tau nepatinka?”

“Ne, visai nieko.”

Mes ėjome nuo kalvos palei geležinkelio bėgiais. Šiek tiek toliau nuo čia buvo Kojouen stotis.

Pagalvojau, kad artėjame prie Nagato namų, tačiau nebūčiau pagalvojęs, kad Haruhi kaip tik ėjo link tos vietos. Mes atkeliavome prie pažįstamo, naujutėlio daugiabučio namo.

“Atrodo, kad Asakura gyveno 505 bute.”

“Nieko keisto.”

“Kaip suprast ‘nieko keisto’?”

“Ne, nieko. Be to, kaip tikiesi patekti vidun? Be rakto net į fojė nepateksi.”

Pirštu parodžiau į komunikatorių ir pridūriau:

“Tau reikia įvesti teisingą kodą, kad atidarytum duris. Ar tai žinojai?”

“Ne. Jei taip – tada eisim į apgultį ir kantriai lauksim!”

Ko tu iš viso ketini laukti? Nors kol galvojau, nereikėjo ilgai laukti. Tą akimirką vidutinio amžiaus moteris atidarė paradines duris iš vidaus, panašu, kad eitų apsipirkti. Ji trumpam žvilgtelėjo į mus klausiančiu žvilgsniu ir nuėjo. Prieš pat durims užsidarant, Haruhi nuskubėjo prie durų ir į jų tarpą įkišo batą.

Jo… žinoma, baisiai gudru.

“Greičiau judinkis!”

Taigi, šitaip buvau nutemptas į vestibiulį, tada įėjau į liftą, kuris buvo sustojęs pirmame aukšte. Keliantis liftu įprasta tyliai žiūrėti į aukšto skaičius……

“Ta Asakura…”

Tačiau nepanašu, kad Haruhi pripažintų etiketo egzistavimą.

“…… Su ja labai daug keistų dalykų. Neatrodo, kad ji taip pat būtų lankiusi vietinę vidurinę.”

Na, tai aišku.

“Aš šiek tiek patyrinėjau ir sužinojau, kad ji persikėlė į Šiaurės gimnaziją iš kito miesto. Tai pernelyg įtartina! Šiaurės gimnazija nėra niekuo garsi mokykla ar panašiai, tik paprasta vietinė gimnazija. Kam ji taip vargtų keliauti iš kito miesto, kad lankytų šią mokyklą?”

“Nežinau.”

“Vis dėlto, ji gyvena netoli mokyklos, ir net tokiame prašmatniame nuosavame bute, o ne kokiame už nuomą. Jis turėtų būti beprotiškai brangus. Nejaugi ji visą tą laiką į vidurinę iš šio miesto važinėjo traukiniu?”

“Juk sakiau, kad nežinau.”

“Atrodo, kad reikės sužinoti, nuo kada Asakura pradėjo čia gyventi.”

Liftas sustojo penktame aukšte. Mes tyliai sustojome ir pasižiūrėjome į 505 buto duris. Lentelė su pavarde prie durų jau buvo pašalinta, pažymint, kad butas dabar buvo tuščias. Haruhi pasukinėjo durų rankeną, bet, savaime suprantama, jos buvo užrakintos.

Haruhi sukryžiavo rankas, svarstydama, kaip įsibrauti vidun į butą savo tyrinėjimams, kol aš stovėjau stengdamasis iš visų pastangų nenusižiovauti. Tai visiškas mano laiko švaistymas.

“Susiraskim durininką!”

“Nemanau, kad jis paskolins mums raktą.”

“Ne, aš ketinu jo paklausti, kada Asakura iš čia atsikraustė.”

“Gana, einam namo! Kas iš to, jei ir sužinosim?”

“Ne.”

Nusileidome liftu, sugrįžome į pirmą aukštą ir nuėjome prie durininko posto, buvusio vestibiulyje. Neatrodė, kad kažkas būtų už stiklo, tačiau kai paspaudėme skambutį, lėtai išlindo mažas senis, pražilusia galva.

Jam net nespėjus prabilti, Haruhi ėmė bombarduoti senuką klausimais.

“Atleiskite, mes čia gyvenusios Asakuros-san draugai. Ji šįryt išsikraustė, net nepalikusi savo naujojo adreso, o mes nežinome, kaip su ja susisiekti. Galėtume paklausti, ar žinote, kur ji išsikraustė? Ir prašau, ar galėtume sužinoti, kada Asakura-san pradėjo čia gyventi?”

Kol buvau priblokštas to, kad Haruhi iš tikrųjų mokėjo taip paprastai ir mandagiai kalbėti, atrodė, senis neprigirdi, nes be perstojo atsakydavo “Ką?”, “Kaip sakei?” ir panašiai.

Nepaisant to, Haruhi vis tiek sugebėjo sužinoti iš senio, kad jis taip pat buvo labai nustebintas Asakuros netikėto išsikėlimo. (Net nemačiau atvykstančių nešikų, tačiau visi baldai viduje buvo dingę. Man dėl to vis dar nejauku.) Tai, kad Asakura atsikraustė prieš trejus metus. (Atsimenu, kaip graži maža panelytė tą dieną atnešė man dėžutę saldainių.) Be to, vietoj įmokų mokėjimo, už butą buvo sumokėta grynaisiais vienu kartu. (Jie turbūt buvo baisiai turtingi!) Oho! Jei taip ir toliau, galėtum tapti tikra detektyve!

Senis atrodė patenkintas, kad galėjo pasišnekučiuoti su tokia jauna mergina.

“Tačiau, kai pagalvoju, nors dažnai mačiau tą gražią panelę, nepamenu, kad būčiau matęs jos tėvus.”

“Pamenu, kad ta panelė buvo vardu Rjouko. Išauklėta, daili mergina…”

“Tikėjausi, kad ji bent jau atsisveikins…… kaip gaila. Ak, taip, tu taip pat labai miela!”

Seniui pradėjus taip kalbėtai, Haruhi nusprendė, kad nebeišpeš iš jo daugiau informacijos, todėl mandagiai jam nusilenkė ir pasakė: “Labai ačiū už jūsų pagalbą.”

Tada ji paragino mane eiti lauk. Raginti visai nereikėjo, nes ir taip jau buvau pasiruošęs sekti paskui ją pro duris.

“Ei, vaiki, ta mergužėlė užaugs į tikrą gražuolę, žiūrėk tu man, nepaleisk jos!”

Senis aiškiai nusišnekėjo. Haruhi irgi tai nugirdo, todėl pradėjau jaudintis dėl jos reakcijos. Vis dėlto, ji toliau paskubomis tyliai ėjo pirmyn, o aš irgi tylėjau. Už kelių žingsnių nuo paradinių durų, mes susidūrėme su Nagato, besinešančią savo krepšį ir kelis plastikinius maišelius iš parduotuvės. Jei Nagato, kuri dažniausiai būna klubo kambaryje ir skaito knygą, kol užsidaro mokykla, yra čia, reiškia, kad man išėjus ji irgi greitai išėjo.

“A! Nejaugi tu irgi čia gyveni? Koks sutapimas!”

Nagato linktelėjo savo išblyškusiu veidu. Tik nereikia, kaip tai gali būti tik sutapimas?

“Ar ką nors girdėjai apie Asakurą?”

Ji papurtė galvą.

“Aišku. Jei ką nors apie ją sužinosi, nepamiršk man pasakyti.”

Ji linktelėjo galvą.

Jos plastikiniame maišelyje pastebėjęs kelias maisto skardines ir daržoves, pagalvojau "ji vis dėlto maistą valgo."

“Kas nutiko tavo akiniams?”

Nagato į klausimą neatsakė, tik tyliai į mane pasižiūrėjo. Šiek tiek supanikavau, kad ji taip į mane spoksojo, nors Haruhi visai nelaukdama jos atsakymo, paprasčiausiai gūžtelėjo pečiais ir nepasižiūrėjusi atgal pradėjo eiti. Pakėliau ranką ir atsisveikinimui pamojavau Nagato.

Einant vienam pro kitą, Nagato sušnabždėjo:

“Būk atsargus.”

Dėl ko būti atsargiam šį kartą? Kai jau ketinau apsisukti ir jos paklausti, Nagato jau buvo įėjusi į daugiabutį.

Sekiau paskui Haruhi, kuri be tikslo ėjo palei geležinkelį, atsilikdamas nuo jos dviem ar trimis žingsniais. Jei ir toliau eisime šia kryptimi, dar labiau nutolsiu nuo namų, todėl paklausiau jos, kur einame.

“Niekur konkrečiai.” atsakė ji.

Pasižiūrėjau į Haruhi pakaušį ir pasakiau:

“Tada galiu jau eiti namo?”

Tą akimirką, Haruhi staiga nustojo eiti, žiūrėdama lyg tuoj nugrius į priekį. Tada pasižiūrėjo į mane tokiu išblyškusiai baltu veidu, kaip Nagato.

“Ar kada nors pagalvojai, kokie nereikšmingi esame šioje Žemėje?”

Ji tęsė: “Aš esu, ir niekada to nepamiršiu.”

Haruhi stovėjo prie geležinkelio perėjos, ir pradėjo kalbėti.

“Kai buvau šeštoje klasėje, su savo šeima ėjome į beisbolo rungtynes. Manęs labai nedomino beisbolas, tačiau kai ten nuėjau, buvau priblokšta, kai pamačiau, kiek daug aplink buvo žmonių. Žmonės kitoje stadiono pusėje nuolat judėjo, buvo maži kaip ryžių kruopelytės. Galvojau, kad tada visa šalis susirinko toje vietoje. Todėl paklausiau tėčio, kiek žmonių buvo stadione. Mano tėtis pasakė, kad tą dieną stadionas buvo pilnas, todėl galbūt apie penkiasdešimt tūkstančių.”

“Po rungtynių keliai buvo sausakimši nuo žmonių. Visą tai matydama vėl buvau priblokšta. Ten buvo tiek daug žmonių, tačiau jie tik mažytė šalies dalelytė. Per geografijos pamokas sužinojau, kad Japonijoje gyvena apie šimtas milijonų, todėl grįžau namo ir su skaičiuotuvu paskaičiavusi sužinojau, kad penkiasdešimt tūkstančių yra tik viena dutūkstantoji šalies gyventojų dalis. Buvau priblokšta dar kartą. Aš buvau tik mažytė stadiono su tiek daug žmonių dalelytė, o tiek daug žmonių buvo tik viena dutūkstantoji visos šalies dalis.”

“Prieš tai, aš visada laikiau save ypatinga. Buvau laiminga su savo šeima, jaučiau, kad mano klasėje patys įdomiausi žmonės pasaulyje. Tačiau nuo tada supratau, kad viskas buvo netiesa. Patyrimai mokykloje, kurie atrodė patys laimingiausi dalykai pasaulyje, paaiškėjo, jog egzistuoja kone kiekvienoje mokykloje. Įprastas visų žmonių, gyvenančių visose šalyse, gyvenimas. Kai man tai paaiškėjo, visas pasaulis aplink mane prarado spalvas. Vakarais aš valiausi dantis ir eidavau miegoti, po to pabusdavau ir ryte pusryčiavau. Tokius dalykus gali pamatyti visur.”

“Man viskas pradėjo atrodyti nuobodūs ir beverčiai, kai supratau, kad visi šie dalykai – įprasta žmogaus gyvenimo dalis. Vis dėlto, kadangi pasaulyje yra tiek daug žmonių, maniau kad privalo būti žmogus, kuris gyvena nepaprastą ir jaudinantį gyvenimą. Bet kodėl tas žmogus ne aš?”

“Kol baigiau pradinę, aš nuolatos apie tai galvojau. Todėl, kai pradėjau eiti į vidurinę, nusprendžiau pasikeisti. Norėjau, kad pasaulis sužinotų, jos aš ne mergina, kuri sėdės ir lauks. Aš stengiausi, kaip galėjau, tačiau viskas veltui. Ir dabar aš jau gimnazijoje, vis dar tikiuosi, kad kas nors pasikeis…”

Kai ji baigė, pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg gailėtųsi visą tai pasakiusi, ir sielvartaudama pasižiūrėjo į dangų

Haruhi viską pasakė nenutrūkdama, lyg sakydama kalbą per debatus. Kai ji baigė, pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg gailėtųsi dabar visą tai pasakiusi, ir sielvartaudama pasižiūrėjo į dangų. Pro mus sparčiai pravažiavo traukinys. Dėl gaudžiančio triukšmo, turėjau laiko pagalvoti ar turėčiau patylėti, o gal sugalvoti kažką filosofiško, kad paguosčiau Haruhi.

Žiūrėjau į nuvažiuojantį traukinį, paliekantį Doplerio efekto garsą, ir pasakiau:

“Aišku…”

Pasijutau blogai, kad pajėgiau atsakyti tik tokiu menku atsakymu.

Haruhi rankomis susiglostė plaukus, kurie buvo sutaršyti pravažiuojančio traukinio skersvėjo, ir tada tarė:

“Einu namo.”

Po to, ji nuėjo link ten, iš kur mes atėjome. Nors namo būčiau grįžęs greičiau, jei irgi ten būčiau ėjęs, man pasirodė, kad Haruhi nugara man tyliai sakė “Neik paskui mane”, todėl likau, kur buvau, ir žiūrėjau į nueinančią Haruhi, kol ji dingo man iš akių.

Tiesiog ką aš po galiais visą laiką dariau?

Kai grįžau namo, prie durų radau manęs laukiantį Koizumį.

“Sveikas.”

Jo šypsena atrodė kiek netikra, lyg skirta pasveikinti seną draugą. Jis širdingai man pamojavo, vis dar vilkėdamas uniformą ir nešdamasis savo krepšį, matyt, neseniai grįžus iš mokyklos.

“Noriu ištesėti pažadą, kurį anksčiau tau daviau, todėl tavęs laukiau. Negalvojau, kad taip greitai grįši.”

Koizumis tęsė, šypsodamasis savo nuolatine šypsena.

“Galiu tave trumpam sutrukdyti? Noriu tave pakviesti pamatyti vieną vietą.”

“Kažkas susijęs su Suzumija?”

“Kažkas susijęs su Suzumija-san.”

Atidariau duris ir palikau savo krepšį koridoriuje. Tada pasakęs savo seseriai, kuri buvo ką tik išlindo, kad šiandien truputį vėluosiu, grįžau prie Koizumio.

Po kelių minučių, galėjome keliauti.

Koizumis pamojo taksi, kuri važiavo būtent pro mano namus ir mes nuvažiavome palei pagrindiniu keliu į rytus. Koizumis pasakė vairuotojui važiuoti į didelį miestą už prefektūros. Pigiau būtų buvę traukiniu, bet kadangi moka Koizumis, man nelabai rūpi.

“Gerai, koks tas pažadas, kurį norėjai ištęsėt?”

“Ar nesakei, kad norėjai pamatyti mano galių įrodymą? Dabar yra proga, todėl norėčiau, kad keliautum kartu.”

“Ar taip jau būtina keliauti taip toli?”

“Taip. Aš galiu parodyti savo galias tik tam tikrose vietose ir esant tam tikroms aplinkybėms. Vieta, į kurią judame, atitinka šias sąlygas.”

“Tu vis dar tiki, kad Haruhi yra Dievas?”

Koizumis, kuris drauge su manimi sėdėjo gale, šonu į mane pasižiūrėjo.

“Ar esi girdėjęs apie Antropinį principą?”

“Pirmąkart girdžiu.”

Koizumis vėl nusišypsojo.

“Iš esmės, tai teorija, kad ‘jei kas nors mūsų, kaip žmonių, egzistavimui privalo būti tiesa, tada tai yra tiesa, nes mes iš tiesų egzistuojame’.”

Nepagavau kampo.

“Visata egzistuoja paprasčiausiai todėl, kad esame mes, kurie ją stebi. Kitaip tariant, protingos gyvybės formos, žmonės, sužinojo apie visatos būvimą stebėdami, kaip visata buvo suformuota, atrasdami fizikos dėsnius. Jei žmonės nebūtų evoliucionavę į dabartinį lygį, tada stebėjimas būtų neįmanomas, o tada jie nebūtų sužinoję apie visatos egzistavimą. Tai reiškia, nesvarbu, visata egzistuoja ar ne, žmonėms, kurie dar visiškai neevoliucionavo, tai nedaro jokio skirtumo. Taip yra todėl, kad pilnai evoliucionavusių žmonių akyse, visatos egzistavimas plačiai pripažintas. Tai mąstymo metodas iš žmonių perspektyvos.”

“Koks keistas tas mąstymas! Turiu galvoj, visata egzistuoja, nepaisant žmogus tiki ja, ar ne.”

“Tu teisus. Štai todėl, Antropinis principas ne visiškai mokslinis, o tik filosofinis mąstymo būdas. Tačiau kai kas įdomaus išvedama iš šios teorijos.”

Taksi sustojo prie raudonos šviesoforo šviesos. Vairuotojas žiūrėjo tik į priekį, ir nesivargino pasisukti į mus.

“Kodėl visata pasiekė būtent tokią būseną, jog tapo tinkama gyventi žmonėms? Nežymus pasikeitimas gravitacinėje konstantoje reikštų visiškai kitokią visatą, nei kurioje esame. Kiti dėsnių rinkiniai, kaip pavyzdžiui, Planko konstanta, molekulių atominis masės santykis, atrodo, lyg būtų sukurti išskirtinai tam, kad žmonės galėtų gyventi šioje visatoje. Ar tai tavęs nestebina?”

Man pradėjo niežėti nugarą. Koizumio pasakoti dalykai skamba kaip iš tų naujai sukurtų religijų dalinamų retorinių brošiūrų, kurių kūrimo principai remiasi mokslinėmis teorijomis.

“Nurimk! Aš netikiu Visagalio Viešpačio egzistavimu, ar Pirminiu Kūrėju, kuris sukūrė žmones. Dauguma mano kolegų mano taip pat. Vis dėlto, yra vienas dalykas, kuris mus neramina.”

Kas neramina?

“Galbūt mes tik klounai, stovintys ant pirštų galų prie pat bedugnės krašto?”

Veido išraiška mano veide turbūt nežmoniškai keista, nes kitaip Koizumis nebūtų taip stipriai juokęsis, kaip kokia višta perekšlė.

“Aš juokauju!”

“Aš rimtai nesuprantu apie kokiu vėjus tu čia šneki.”

Aš aiškiai pasakiau, kad neturiu laiko su tavimi kvailai išsidirbinėti. Gali išleisti? Vairuotojau, ar galite apsisukti? Jei galima, man labiausiai patinka paskutinis pasirinkimas.

“Antropinį principą aš paminėjau tik kaip palyginimą. Mes dar nepradėjome kalbėti apie Suzumiją-san.”

Kas jums užėjo! Kodėl tu, Nagato ir Asahina-san, visi taip pametę galvas dėl tos Haruhi?

“Manau, kad ji labai žavinga asmenybė. Pakaks apie tai. Ar vis dar prisimeni, kaip sakiau, kad pasaulis gali būti sukurtas Suzumijos-san?”

Taip, nors man tai nepatiko, bet iš tikrų prisimenu.

“Ji turi sugebėjimą paversti savo troškimus realybe.”

Koks rimtas pareiškimas.

“Negaliu nebūti toks kategoriškas, nes pasaulis juda link Suzumijos-san svajonių.”

“Suzumija-san visada tikėjo, kad ateiviai egzistavo, todėl atsirado Nagato Juki. Panašiai, ji norėjo susitikti su keliautojais laiku, todėl Asahina Mikuru taip pat pasirodė. Ir taip pat aš prie jos atsiradau dėl tų pačių priežasčių.”

“Ir iš kur tu tai žinai?”

“Prieš trejus metus……”

Vėl tas ‘prieš trejus metus’! Man jau įgriso apie tai girdėti!

“Vieną dieną, netikėtai supratau, kad turiu konkrečių galių, ir dėl kažkokios priežasties visiškai supratau, kaip jomis naudotis. Tuo pat metu sužinojau, kad yra ir kitų kaip aš, kuriems pabudo tokios galios, o jas mums suteikė Suzumija Haruhi. Tai tvirtai žinojau, nors negalėjau to paaiškinti.”

“Gerai, nors jei patikėsiu, kad turi šias galias, aš vis tiek negaliu patikėti, kad Haruhi gali kažką panašaus.”

“Aš taip pat negalėjau. Paprasta mokyklinukė, turinti sugebėjimą pakeisti pasaulį, ne, turbūt tiksliau būtų pasakyti, sugebėjimą sukurti pasaulius! Baisus dalykas tas, kad tai merginai šis pasaulis atrodo nuobodus.”

“Kodėl?”

“Ar nesakiau anksčiau? Jei ji gali savo valia sukurti pasaulius, tada ji gali pradanginti šį pasaulį be pėdsako ir perkurti jį taip, kaip ji nori. Tada, tiesiogine prasme, ateitų pasaulio pabaiga. Negalime patikrinti, ar ši teorija teisinga, ar ne; kas žino, pasaulis, kuris manome, kad yra unikalus, galbūt anksčiau buvo perkurtas daugelį kartų.”

Taip dažnai naudojau žodį “neįtikėtina”, kad dabar man jau reikėjo žodyno.

“Tokiu atveju, kodėl paprasčiausiai nepasakai Haruhi, kas toks esi? Leisk jai žinoti, kad esperai tikrai egzistuoja. Jei žinos, manau ji bus laiminga. Galbūt tada ji ir nebenorės bandyti sunaikinti pasaulio!”

“Tada tai sukeltų dar didesnę problemą. Jei Suzumija-san tikėtų, kad esperų egzistavimas labai įprastas dalykas, tada visas pasaulis toks pavirstų. Visi žinomi fizikos dėsniai būtų iškraipyti: molekulinė konstanta, antrasis termodinamikos dėsnis, ir visa likusi visata paskęstų chaose.”

“Yra kai kas, ko nesuprantu.” tęsiau “pamenu, kad sakei, jog dėl to, kad Haruhi svajojo susitikti su ateiviais, keliautojais laiku ir esperais, prie jos atsiradai tu, Nagato ir Asahina-san .”

“Taip.”

“Jei tai tiesa, tada kodėl Haruhi apie tai dar nesužinojo? Priešingai, tik aš viską žinau. Ar tai šiek tiek nekeista?”

“Ar manai, kad tai nesuderinama? Net labai yra; Suzumijos-san prieštarauja savo širdyje.”

Prašyčiau, ar galėtum kalbėt suprantamai?!

“Kitaip tariant, ji iš tikrų tikisi ateivių, keliautojų laiku ir esperų egzistavimo. Tačiau jos sveikas protas jai sako, kad tokie dalykai neegzistuoja, ir sukuria vidinį konfliktą. Nors ji gali būti ekscentriška veiksmais ir kalba, jos mąstymas nesiskiria nuo paprasto žmogaus. Jos audringas entuziazmas per pastaruosius mėnesius buvo po truputį aprimęs ir mes džiaugėmės matydami, kad ji stabilizavosi, tačiau staiga nutiko viesulą primenantis pasikeitimas.”

“Ir dėl ko tai?”

“Viskas dėl tavęs.”

Koizumis pakėlė lūpas.

“Jei nebūtum davęs Suzumijai-san kažkokių keistų minčių, dabar mes ir toliau būtume ją stebėję tik iš už scenos.”

“Kuo čia aš dėtas?!”

“Tu buvai tas, kuris ją padrąsino sukurti tą keistą klubą. Tik dėl to pokalbio su tavimi, jai šovė mintis sukurti klubą ir surinkti neįprastus žmones. Todėl už tai turi nešti visišką atsakomybę. Tik dėl tavęs trys grupės, kuriomis labiausiai domisi Suzumija Haruhi, dabar susirinko drauge.”

“……Tai absurdiškas kaltinimas!” neįtikinančiai save gyniau.

Koizumis tik nusišypsojo ir tęsė:

“Bet tai ne vienintelė priežastis.”

Tai pasakęs jis nustojo kalbėti. Kai jau ketinau kažką pasakyti, vairuotojas netikėtai tarė:

“Mes atvažiavome.”

Automobilis sustojo ir durys atsidarė. Su Koizumiu išlipau į pilną žmonių gatvę.

Nors vairuotojas nuvažiavo net nepaėmęs užmokesčio, visai nebuvau nustebęs.

Jei žmonės šiame mieste norėtų apsipirkti, jiems reikėtų tai daryti būtent šioje vietoje. Tai tipiškas vietinis didmiestis su išsišakojusiais metro terminalais, taip pat visokiomis parduotuvėmis ir neįprastais pastatais. Saulėlydis ryškiomis spalvomis maudė judrią gatvę, pilną pėsčiųjų. Kai sankryžoje šviesoforo spalva tapo žalia, kelias akimirksniu užtvino žmonių jūra. Nulipus nuo šaligatvio dėl šios bangos mes trumpam išsiskyrėme.

“Ką čia atsivedęs norėjai man parodyti?”

Lėtai eidamas per pėsčiųjų perėję, Koizumis pasižiūrėjo pirmyn ir pasakė:

“Tau vis dar yra laiko persigalvoti.”

“Aš ir taip jau čia, einam prie reikalo.”

Eidamas šalia manęs, Koizumis staiga paėmė mane už rankos. Ei, ką tu darai?! Šlykštu!

“Atleisk, bet ar galėtum trumpam užsimerkti? Ilgai tai netruks.”

Pasitraukiau, kad išvengčiau susidūrimo su žmogumi biuro kostiumu. Žalia šviesa vis dar degė.

Gerai jau! Taigi, kaip paprašytas užsimerkiau. Vis dar girdėjau daug žingsnių gatvėje, ūžiančius variklius, nesibaigiantį kalbėjimą, visokį triukšmą.

Vedamas Koizumio, į priekį paėjau vieną, du, tris žingsnius, o po to sustojau.

“Jau gali atsimerkti.”

Lėtai atmerkiau akis.

Visas pasaulis buvo apsitraukęs pilku šešėliu.

Buvo labai tamsu. Negalėjau nepakelti galvos link dangaus. Švytinčios oranžinės saulės niekur nebesimatė, o dangus buvo uždengtas niūrių pilkų debesų. Ar tie debesys tikri?

Beribis tamsus horizontas priešais mane išsitempė į visas puses. Vienintelis dalykas, kuris neleido pasauliui visiškai paskęsti tamsybėse, buvo retkarčiais prasiskverbianti šviesa, pakeitusi ryškią saulę, skleisdama silpną švytėjimą pilkame danguje.

Čia visai nebebuvo žmonių.

Be manęs ir Koizumio, stovinčių vidurį perėjos, judri minia, kuri čia buvo vos prieš akimirką, dabar buvo dingusi be pėdsako. Plačioje tamsoje, švietė tik šviesoforai, pasikeisdami į raudoną, kol šoninėje eilėje pasikeisdavo į žalią, nors aplink ant kelio nebuvo nei vienos mašinos. Buvo taip tylu, jog galėjai sudvejoti, ar Žemė irgi nenustojo suktis.

“Dabar mes tarpe tarp dimensijas skiriančios ribos; tai Uždaroji Erdvė, vieta, kuri visiškai atskirta nuo mūsų pasaulio.”

Koizumio balsas šioje tyloje pasidarė ypatingai aiškus.

“Šios perėjos centras yra prieš pat šios Uždarosios Erdvės ’sieną’. Žiūrėk, štai kaip.”

Koizumio ištiesta ranka sustojo viduryje oro, lyg būtų kažko sustabdyta. Pabandžiau padaryti tą patį ir ištiesiau ranką link tos pusės; pasijaučiau lyg liesdamas šaltas plautas daržoves.

Paspaudžiau rankas į elastingos nematomos sienos paviršių, tačiau nepajėgiau pastumti toliau dešimties centimetrų.

“Šios Uždarosios Erdvės spindulys maždaug penki kilometrai. Paprastai, neįmanoma čia patekti naudojantis įprastomis fizinėmis priemonėmis. Viena iš mano galių patekti į tokias erdves.”

Stovint kaip bambuko stiebams, aplinkiniuose pastatuose nešvietė jokia šviesa. Prekybos rajone visų parduotuvių viduje buvo tamsu, tik gatvės lempos blankiai mirgėjo.

“Kas čia per vieta?”

Ne, tikslesnis klausimas turėtų būti “Kas čia per dimensija?”.

“Pakeliui paaiškinsiu” kasdieniškai pasakė Koizumis.

“Nesu labai tikras dėl smulkmenų, tačiau ši dimensija yra netoli mūsiškės…… Sakykim, taip – dimensijas skirianti riba pasirodė štai čia ir mes patekome į jų tarpą. Šiuo momentu, išoriniame pasaulyje toliau verda kasdieninis gyvenimas. Paprastiems žmonėms beveik neįmanoma atsitiktinai patekti į šį pasaulį.”

Mes perėjome gatvę. Koizumis ėjo kryptimi, kuria eiti jau buvo nusprendęs.

“Įsivaizduok apverstą dubenį primenančią, kiaušinio formos dimensiją, o šią vietą kaip jos vidų.”

Mes įėjome į daugiaaukštį daugiabutį namą, tačiau nesimatė nei vieno žmogaus, net nei kruopelytės dulkių.

“Uždarosios Erdvės atsiranda atsitiktinai. Kartais atsiranda kartą per dieną, o kartais vos kartą per kelerius mėnesius. Vis dėlto, aišku viena…”

Mes lipome laiptais aukštyn. Laiptinėje buvo tamsu ir jei nebūčiau iš arti sekęs Koizumio, būčiau pargriuvęs.

“Kai Suzumijos-san mintys tampa nestabilios, atsiranda ši erdvė.”

Mes pasiekėme daugiabučio namo stogą.

“Kai tik Uždaroji Erdvė atsiranda, aš galiu ją pajusti; taip pat gali ir mano kolegos. Iš kur mes tai žinome? Atvirai, net mes patys nenutuokiame. Bet kokiu atveju, mes tiesiog žinome kada ir kur Uždaroji Erdvė atsiras, ir kaip į ją persiskverbti. Negaliu apibūdinti šio jausmo žodžiais.”

Laikiausi į stogo tvorą ir pasižiūrėjau link dangaus; nesijautė jokio vėjo.

“Tai pasikvietei mane čia, kad visą tai pamatyčiau? Čia beveik nieko nėra.”

“Ne, tikrasis dalykas bus po to. Netrukus prasidės.”

Pakaks stumti laiką! Vis dėlto, Koizumis apsimetė, kad nepastebėjo mano nemalonios veido išraiškos.

“Mano sugebėjimai nėra vien Uždarųjų Erdvių pajutimas ir patekimas į jas. Atvirai kalbant, aš galiu nustatyti net Suzumijos-san minčių būseną. Šitas pasaulis lyg pūslė, sukurta Suzumijos-san nestabilios emocinės būklės sukrėtimų, o aš esu vaistas, sukurtas tas pūsles gydyti.”

“Tavo palyginimus baisiai sunku suprasti.”

“Man dažnai taip sako. Tarp kitko, tu tikrai įspūdingas! Visai neatrodai išsigandęs, pamatęs visą šį vaizdą.”

Šią akimirką, be pėdsako pradingstančios Asakuros ir užaugusios Asahinos-san vaizdai sumirgėjo mano galvoje: aš jau per daug turėjau tokių patyrimų.

Netikėtai, Koizumis pakėlė savo galvą ir pažiūrėjo į tolį.

“Atrodo, prasidėjo. Apsisuk ir pasižiūrėk.”

Ir aš tai pamačiau.

Tarp aukštų pastatų tolumoje stovėjo mėlynai švytintis milžinas.

Ties galva jis buvo didesnis nei trisdešimties aukštų pastatas. Sulysusi, ryškiai mėlyno atspalvio figūra, atrodo, buvo padaryta iš kažkokios medžiagos, kuri leido jam švytėti iš vidaus. Kadangi buvo per tamsu, negalėjau įžvelgti jo kontūrų, išskyrus akis ir burną, kurios atrodė šiek tiek tamsesnės, o jo veidas atrodė, kad neturi jokių kitų bruožų.

Kas čia per vienas?

Milžinas lėtai pakėlė ranką ir užsimojo žemyn lyg kirviu.

Šalia buvęs pastatas sugriuvo pusiau; lėtai, lyg sulėtintame filme, betonas, laidai ir nuolaužos nukritusios ant žemės sukėlė kurtinantį triukšmą.

“Mes manome, kad tai Suzumijos-san nusivylimo išraiška. Kiekvieną kartą, kai jos vidinis konfliktas pasiekia tam tikrą ribą, pasirodo šis milžinas ir naikina viską, kas pasitaiko kelyje, kad palengvintų spaudimą, tačiau ji negali leisti šiam daiktui elgtis kaip nori mūsų realybėje, kitaip jis sukels masinį naikinimą. Štai todėl sukuriamos šios Uždarosios Erdvės, kuriose jis gali naikinti. Ar nemanai, kad tai logiška?”

Kiekvieną kartą švytinčiam milžinui užsimojus rankomis, pastatai būna perkirsti pusiau, ir girdisi tik griūnančių pastatų triukšmas, o ne milžino žingsniai.

“Remiantis fizikos dėsniais, tokiam milžinui, kaip jis, dėl savo svorio būtų neįmanoma pastovėti. Vis dėlto, jis gali judėti aplink besvorėje būsenoje. Nors pastatų griovimui reikalingas molekulinės struktūros pakeitimas, nepanašu, kad šie dėsniai jam galiotų. Net armija nepajėgtų jo sustabdyti.”

“Tai ar leisime jam elgtis, kaip jam tinka?”

“Ne, ir dėl to egzistuoju aš. Prašau, pasižiūrėk štai ten.”

Koizumis parodė link milžino. Pasižiūrėjau, kur jis rodė, ir pastebėjau kelis švytinčius raudonus taškus, kurių prieš tai dar nebuvo, dabar skraidančius aplink milžiną. Palyginus su didžiuliu mėlynu milžinu, raudonieji taškai buvo kaip sezamo sėklos. Iš viso jų buvo penki, tačiau kadangi jie skraidė labai greitai, mano akys nespėjo paskui juos sekti. Kaip palydovai, raudonieji taškai sukosi aplink milžiną lyg bandytų jį sustabdyti nuo ėjimo pirmyn.

“Tai mano kolegos, kurie, kaip ir aš, įgavo galių iš Suzumijos-san. Jie kariai, atsakingi už šių milžinų sumedžiojimą.”

Raudonieji taškai įgudusiai išsisukinėjo nuo milžino rankų puolimų, skubiai keisdami skridimo kryptį, ir puldinėjo milžino kūną. Pasirodė, kad milžinas padarytas iš dujų, nes raudonieji taškai tiesiog kiaurai jį perskrisdavo.

Vis dėlto, milžinas neatrodė, kad paisytų raudonųjų taškų puolimų, ir vėl pakėlęs savo ranką sudaužė dar vienos parduotuvės pastatą.

Nepaisant, kaip raudonieji taškai puolė, nepanašu, kad milžinas liautųsi. Raudoni lazerius primenantys spinduliai dabar be perstojo vėrė milžino kūną, tačiau buvau per toli, kad galėčiau suprasti atremtos žalos kiekį. Buvau tikras tik dėl vieno: raudonieji spinduliai nepadarė jokių skylių milžino kūne.

“Ką gi, manau, metas man prie jų prisidėti.”

Koizumio kūnas pradėjo raudonai švytėti, ir greitai, jo švytintis kūnas buvo padengtas raudonu tviskančiu rutuliu. Priešais mane stovėjo nebe žmogus, o didelis švytintis kamuolys.

Tai darosi absurdiška.

Lyg duodamas ženklą, švytintis rutulys pradėjo kilti ir neįtikėtinu greičiu nuskrido tiesiai link milžino.

Kadangi raudonieji rutuliai nesiliovė skraidę, nepajėgiau suprasti, kiek iš viso jų ten buvo, tačiau neturėjo būti daugiau nei dešimt, įskaitant Koizumį. Jie drąsiai skrido link milžino kūno, tačiau tegalėjo per jį perskristi kiaurai. Milžinas tebuvo vos sužeistas, jei iš viso buvo. Kai taip galvojau, vienas iš raudonųjų rutulių staiga priskrido prie milžino riešo ir aplink jį apsuko ratu.

Po akimirkos milžino ranka buvo nupjauta. Šeimininko netekusi ranka nukrito ant žemės ir, kaip mozaika sušvytėjusi, pradėjo darytis permatoma, o po to išsisklaidė lyg sniegas, ištirpdytas saulės. Turbūt, mėlyni dūmai, išeinantys iš sužeisto milžino riešo, turėtų būti kraujas. Priešais vykusi scena buvo tikrai fantastikos dalykas.

Atrodė, kad raudonieji taškai pakeitė savo puolimo pobūdį iš puolimo tiesiai link milžino. Jie artinosi prie milžino, kaip būrys blusų, apsupusių šunį. Raudonieji spinduliai perpjovė per milžino veidą ir jo galva nukrito žemyn; po to, taip pat nukrito jo petys, paskui jį jo viršutinė liemens dalis, kol liko tik keista forma. Krentantys gabalai pradėjo skleisti būdingą mozaikinį švytėjimą, o tada išgaravo ir pradingo.

Kadangi milžinas stovėjo dideliame žemės plote, be jokių kliūčių, galėjau regėti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. Kai nukrito milžino liemuo, likusi kūno dalis taip pat pradėjo sklaidytis, galiausiai išgaruodama į mažesnius nei dulkės lašelius, ir pasklido virš nuolaužų.

Kai viršui sklandę raudonieji taškai įsitikino, kad jų darbas baigtas, jie pradėjo išsiskraidyti į skirtingas puses. Dauguma jų iš karto pradingo; tik vienas skrido link manęs, kol galiausiai nusileido ant daugiabučio pastato stogo. Raudonasis rutulys palaipsniui nustojo švytėti, kol prieš mane vėl stovėjo Koizumis, pretenzingai mojuodamas plaukus, šypsodamasis savo įprasta šypsena.

“Atleisk, kad priverčiau laukti.”

Jis nuskambėjo labai ramiai ir visai neišsekęs.

“Pabaigai, norėčiau tau parodyti dar kai ką įdomaus.”

Koizumis pirštu parodė į dangų. Kažką įtardamas pakėliau galvą ir niūriame pilkame danguje šį tą pamačiau.

Tiesiai virš ten, kur pirma pasirodė milžinas, buvo įtrūkimas, lyg besiperiančio paukščiuko, bandančio prasikalti pro kiaušinio lukštą. Įtrūkimas pradėjo sparčiai plisti kaip voro tinklas.

“Sekdama paskui mėlynojo padaro sunaikinimą, Uždaroji Erdvė bus taip pat sunaikinta. Netrukus prasidės!”

Kai tik Koizumis baigė, dideli įtrūkimai dabar buvo padengę visą priešais buvusį pasaulį, lyg metalinėmis grandinėmis.

Tinklo kraštai pradėjo siaurėti, kol tapo maži, kaip kreivos juodos linijos. Tada, tą akimirką, triokšt!

Iš tikrųjų, aš visai negirdėjau jokio garso. Tiesiog mano smegenys bandė imituoti dūžtančio stiklo garsą. Šviesa persiskverbė pro tarpą danguje, o tada pasklido į visas puses per skliautą. Pajaučiau krentančių saulės spindulių liūtį. Ne, neteisingas žodis: tai labiau priminė viso Tokijo stadiono įtraukiamojo stogo atidarymą, vos per kelias sekundes. Net ne vien stogas, o esmės pradingo visas stadionas!

Garsus triukšmas vėl pradėjo gausti mano ausų būgneliuose, ir instinktyviai užsidengiau ausis. Tai buvo todėl, kad gana ilgai praleidau tylos pasaulyje ir negalėjau taip greitai prisitaikyti.

Kai vėl atsargiai pasiklausiau, girdėjosi įprastas gatvių bruzdesys.

Pasaulis grįžo į savo įprastą būseną.

Nebuvo griūnančių pastatų, pilko dangaus, nei raudonų rutulių, aplink skraidančių ore. Kelias buvo pilnas automobilių ir žmonių. Pažįstamas oranžinis saulės švytėjimas matėsi pro pastatų tarpus. Pasaulis dėkingai sutiko mus tokia šviesa, o už nugarų ištempė ilgus šešėlius

Papūtė švelnus vėjas.

“Ar supranti?”

Koizumis vėl manęs paklausė, kai lipome į taksi, kuri, atrodė, magiškai sustojo priešais mus, kai tik išėjome iš daugiabučio. Kai pasižiūrėjau, supratau, kad mašinoje sėdi tas pats vairuotojas, kaip ir prieš tai.

“Visai nieko.” nuoširdžiai atsakiau.

“Žinojau, kad taip atsakysi.” nusijuokė Koizumis “Tuos mėlynus padarus mes vadiname Avatarais, ir, kaip sakiau anksčiau, jie smarkiai susiję su Suzumijos-san minčių būkle. Mes, žinoma, taip pat. Kai tik atsiranda Uždaroji Erdvė, ir kai tik Avatarai pradeda judėti, mes galime naudotis savo galiomis. Mes galime naudotis tomis galiomis tik Uždarojoje Erdvėje; šiuo metu, aš neturiu jokių galių.”

Tyliai žvilgtelėjau į vairuotojo nugarą.

“Nežinau, kodėl tik mes turime tokias galias, bet manau, kad tai neturi nieko bendro su mūsų tapatybėmis. Tai kaip išlošti loterijoje: nors tikimybės gali būti nepaprastai mažos, kažkas privalo laimėti. Į mane tiesiog pataikė atsitiktinė kulka.”

“Turbūt tokia lemtis.”

Koizumis priverstinai nusišypsojo. Aš toliau tylėjau, nes nežinojau, ką turėčiau pasakyti.

“Mes negalime leisti Avatarams laisvai judėti. Kodėl? Todėl, kad kuo daugiau Avatarai padaro žalos, tuo labiau išsiplečia Uždarosios Erdvės skliautas. Ta, kurią ką tik matei, buvo ganėtinai maža. Jei paliksim jas be priežiūros, jos toliau plėsis, kol padengs visą šalį, net visą pasaulį, ir galiausiai, tas pilkasis pasaulis visiškai pakeis visatą, kurioje gyvename.”

Galiausiai pravėriau burną.

“Iš kur tu tiek daug žinai?”

“Juk sakiau, aš tiesiog žinau, negaliu to paaiškinti. Visiems, kuriuos jungia ‘Organizacija’, yra taip pat. Vieną dieną jie tiesiog staiga žinojo viską apie Suzumiją-san ir kaip ji galėjo paveikti šį pasaulį, o taip pat supratę, kad dabar turėjo antgamtinių galių, jie negalėjo tiesiog leisti toms Uždarosioms Erdvėms toliau likti nepaliestoms. Kai paprasti žmonės sužino apie tokius dalykus, jie paprastai nori sužinoti, ar gali kaip nors padėti. Jei nebūtume nieko dėl to nedarę, mūsų žinomas pasaulis jau būtų buvęs sunaikintas.”

“Ir tai būtų nemalonu.” sumurmėjęs šiuos žodžius, Koizumis nutilo.

Kol pasiekiau namus, mes tyliai žiūrėjome pro šoninį langą.

Automobilis sustojo, ir man lipant lauk, jis vėl prabilo:

“Prašau, nenuleisk akių nuo Suzumijos-san veiksmų. Jos iš pažiūros pastovi minčių būklė pradėjo rodyti sparčių pasikeitimų ženklus. Tai, kas nutiko šiandien, buvo nutikę jau gana seniai.”

Kas iš to, jai aš ją stebėsiu – aš vis tiek nesugebėsiu pakeisti jos nuotaikos!

“Ką galiu pasakyti…… Manau, teisinga tavimi pasikliauti. Tarp mūsų yra skirtingai apie tai galvojančių.”

“Atvirai, aš taip pat nežinau. Tačiau manau, kad gera mintis būtų viską palikti tau, kadangi kai kurie mano kolegos apie kai kuriuos dalykus galvoja pernelyg sudėtingai.”

Nespėjus man atsakyti, Koizumis galvą atgal įkišo į mašiną ir uždarė duris. Kol žiūrėjau, kaip legendinė fantominė taksi nuvažiuoja tolyn, staiga pasijutau labai kvailai, todėl nusprendžiau žygiuoti atgal į namus.

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į penktąjį skyrių

Toliau į septintąjį skyrių