Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius4
Ketvirtasis skyrius[edit]
Visi, kurie yra tai patyrę, puikiai žino kaip baisu naktį vienam vaikščioti po mokyklą.
Ant peties užsikabinau švarką ir lėtai išėjau iš klubo kambario. Lipdamas žemyn laiptais, tarytum nindzė stengiausi nesukelti nei menkiausio garso. Kaskart pasiekęs kampą, visąlaik apsižvalgydavau, prieš judėdamas toliau, kas man baisiai tampė nervus. Neįsivaizdavau, kokiu metu dabar buvau šioje Šiaurės gimnazijoje, tačiau turėčiau rūpesčių, jei mane pastebėtų koks budintis mokytojas. Net nežinočiau kaip man reikėtų tai paaiškinti. Norėčiau, kad man pačiam kas nors visą tai paaiškintų.
Dėl drėgno oro ėjau suprakaitavęs, kol galiausiai pasiekiau paradines duris.
"Na, pro kur dabar išeiti..."
Taip sau pasakęs, atsidariau savo batų spintelę. Jos viduje buvo kažkieno kito šlepetės — net neabejojau, kad jos ne mano. Tučtuojau atmečiau tikimybę, kad kas nors atsidarė ne savo spintelę ir per klaidą apsimovė mano batus. Dabar buvo vasara, o tai reiškia, jog aš vėlgi atsidūriau kitame erdvėlaikyje. Iš tiesų neįtikėtina, kad aš turiu šitokią vaizduotę. Dabartinis šios batų spintelės savininkas buvau ne aš, o kažkas iš šio pasaulio ar laikmečio. Tai mane mažiau stebino nei tikėjausi, tikriausiai todėl, kad jau buvau pripratęs prie tokių nerealių dalykų, o gal jau buvau tapęs nejautrus tokiems pribloškiantiems įvykiams.
"Nieko nepadarysi."
Be abejo, lauke nedera avėti kambarines šlepetes, tačiau neturėjau kitos išeities. Dabar man svarbiausia buvo išsinešdinti iš mokyklos. Kaip ir tikėjausi, naktį mokyklos durys buvo tvirtai užrakintos. Taigi, ant pirštų galų nutipenau link artimiausio lango, pasukau už rankenos ir atsargiai jį atvėriau. Giliai įkvėpiau naktinio vėjo kvapo ir iššokau laukan ant akmeninių laiptų, prie kurių Haruhi mane pažadino, kai buvome atsidūrę Uždarojoje Erdvėje.
Kokiai dešimčiai sekundžių sustojau, o po to įsitikinęs, kad niekas manęs nematė, ėmiau judėti toliau.
Lauke karštis nei kiek nesiskyrė. Tai buvo tipiškos drėgnos japoniškos vasaros temperatūra. Kadangi prieš tai buvau stingdančiame žiemos šaltyje, mano prakaito liaukos dabar paklaikusiai atsivėrinėjo. Nusišluosčiau nuo veido prakaitą savo žieminio švarko ilga rankove ir pajudėjau link vartų. Atsidūrus laike, viskas tapo paprasta – mokyklos neegzistuojančios apsaugos dėka, man tereikėjo tik perlipti per metalinę tvorą. Tai padaręs, pakėliau nuo žemės anksčiau permestą švarką ir žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, svarsčiau, ką gi turėčiau daryti toliau.
Šiuo metu man svarbiausia buvo sužinoti, koks dabar mėnuo, kokia diena, kokia valanda ir kokia minutė. Vis dėlto, juk gali būti didžiulis laiko skirtumas tarp ateities ir praeities.
Pirmiausia nusprendžiau nusileisti nuo kalvos. Pakeliui turėtų būti parduotuvė. Jei tiesiog įeičiau į netoliese esantį namą ir paklausčiau "Kokia šiandien diena?" mane turbūt palaikytų pamišėliu ir praneštų atitinkamoms institucijoms, todėl verčiau nueiti kur nors, kur man nereikėtų niekieno klausti, kad sužinočiau datą.
"Visgi, na ir karšta..."
Man jau ir taip buvo karšta dėl to, kad vilkėjau žieminę uniformą, tačiau dabar dar ir mano kelnės nuo viso to prakaito prisiklijavo man prie kojų. Tuo metu kuo tikriausiai nekenčiau tų sintetinių audinių sukūrėjo. Jau nekalbant apie tai, kad ta uniforma žiemą visai nelaiko šilumos, jos rimtai niekam tikusios.
Tai, kad ėmiau skųstis dėl tokių niekniekių, reiškė, kad mano smegenys vėl pradeda veikti kaip pridera. Užuot stirčiau nuo žiemos šalčio ir laukčiau, kol pagaliau ateis pavasaris, geriau jau mosuodamas sau vėduokle inkšiu dėl vasaros karščio. Vis dėlto, aš juk turiu per daug prisiminimų iš savo pirmosios vasaros gimnazijoje. Dauguma jų buvo fiziškai ir protiškai sekinantys, tačiau kai galiausiai visa tai baigėsi, tai nebuvo taip ir blogai. Bent jau pamačiau Asahiną-san vilkinčią maudymosi kostiumėlį. O žiemą Komanda SOS iki šiol dar beveik neturėjo jokių užsiėmimų.
Po penkiolikos minučių ėjimo, man begalvojant apie mėsos troškinį, kurio skonio paragauti negavau progos, galiausiai pamačiau apšviestą iškabą. Tai buvo parduotuvė, į kurią pakeliui namo retkarčiais užsukdavau nusipirkti ką nors užkasti. Bent jau regis, kad dar nebuvo laikas, kada parduotuvės užsidaro.
Negalėjau sulaukti, kol atsidarys automatinės durys, ir vos tik patekau vidun, pažvelgiau į sieną. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad priprasčiau prie kondicionuojamo oro vėsumo, kol ugningu žvilgsniu spoksojau į ant sienos kabantį analoginį laikrodį.
Pusė devynių.
Kadangi dabar jau tamsu, turėtų būti pusė devynių vakaro.
O kokia data? Kokia šiandien diena, mėnuo ir metai? Prie prekystaliobuvo sudėta įvairių laikraščių. Tiks bet kuris. Nuo viršaus pasiėmiau pirmą pasitaikiusį sporto dienraštį ir atsivertęs, kaip galima greičiau jį peržvelgiau. Turinys buvo nesvarbus, nes net jei visa ta informacija buvo skiedalai, man tai nekėlė jokių problemų. Net jei tai beprotiškiausios fantazijos iškeptas trečiarūšis bulvarinis skaitalas, jie tiek nepersistengtų, kad lapo viršuje rašytų netikrą datą.
Mano klajojantis žvilgsnis staiga sustojo ir aš tai pamačiau.
Laimingieji skaičiai, su kuriais visur susidurdavau, pasirodė man priešais akis.
Kokie tai buvo metai? Tarytum būčiau bandęs praryti popierių, atidžiai pasitikslinau, kurie metai ten buvo atspausdinti. Parduotuvės kasininkas žvilgtelėjo į mane susierzinusiu žvilgsniu, tačiau dabar man tai visiškai nerūpėjo.
Vėl ir vėl pasižiūrėjau į keturženklį numerį. Iš tų metų, kuriuose dar neseniai kenčiau šaltą gruodį, man reikėjo atimti metus, kurie buvo atspausdinti šiame sporto dienraštyje. Lengvas matematikos uždavinys. Net vaikas sugebėtų tai išspręsti.
"Tai štai kaip, Nagato..."
Pakėliau akis nuo laikraščio ir žiūrėdamas į lubas, giliai atsidusau.
Nacionalinis Tanabatos festivalis.
Šiandien buvo liepos 7-oji prieš trejus metus.
Tanabata prieš trejus metus... Kas gi nutiko tą dieną?
"Šių metų" Tanabata buvo tarytum rapsodija; užrašius savo norus ir pakabinus juos ant bambuko stiebo, priėmiau Asahinos-san kvietimą ir nukeliavau laiku į šią dieną. Po to sutikau suaugusios Asahinos-san versiją, kuri paprašė manęs tą naktį nueiti į Rytų vidurinę. Tuomet susitikau su pirmamete, per tvorą tuomet besiropščiančia Haruhi, ir buvau jos nusitemptas drauge padėti mokyklos stadione balta kreida parašyti žinutę kosmosui.
Po to, nusivedžiau Asahiną-san (jaunesniąją), kuri buvo pametusi savo kažkokį į laiko mašiną panašų daiktą TPDD, į Nagato butą, ir ten mudu pramiegojome trejus metus, kas mums leido sugrįžti ten, iš kur buvome atvykę...
"Tai reiškia..."
Tai paprasčiau nei atimtis. Man tereikėjo prisiminti tai, ką dariau tą dieną. Būtent, aš pagaliau tai supratau. Būtiną sąlygą atkurti pamišusiam pasauliui.
Taip juk ir turi būti, ar ne?
Mano kojos stipriai drebėjo, tačiau ne iš baimės, o greičiau jau dėl jaudulio supratus, kad reikėjo padaryti kai ką nepaprastai svarbaus.
Prieš trejus metus. Tanabata. Rytų vidurinė. Piktogramos. Džonas Smitas.
Visos iš pažiūros nesusijusios smulkmenos ėmė sietis, kol galiausiai priėjau išvadą. Tai buvo labai paprasta ir aiški išvada. Dar kartą sau tai ištariau:
"Tai reiškia..."
"Jos" yra "čia".
Gundančiai žavinga Asahina-san (vyresnioji) ir laukimo režime esanti Nagato Juki.
Šie du žmonės, kurie galėjo man padėti, buvo štai čia, šiame laikmetyje.
Numečiau laikraštį ir išskubėjau iš parduotuvės. Man bebėgant, ėmiau galvoti.
Prisiminiau, kad kai pirmąjį kartą nukeliavau į praeitį prieš trejus metus, tai yra į dabar, Asahina-san pažadino mane parke, esančiame netoli Koujouen stoties, ir pasakė "dabar maždaug devinta valanda vakaro". Jeigu kokį pusvalandį bėgčiau, turėčiau ten suspėti. Vienintelė problema būtų tai, ar tas kažkas taip pat pakeitė pasaulį ir šiame laikmetyje. Jeigu taip, tada ten nerasiu kito savęs. Bet kokiu atveju, turiu susisiekti su Asahina-san (vyresniąja) arba su Nagato savo prabangiajame bute, arba su jomis abi. Vadinasi, yra dvi vietos, kur galėčiau eiti, tačiau lieka klausimas, kur eiti pirma?
Nagato visąlaik bus savo bute, todėl bet kada galiu su ja susitikti, tuo tarpu su Asahiną-san (vyresniąją) galiu sutikti tik konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku.
Persirengusi kaip mokytoja, suaugusioji Asahina-san buvo ta, kuri man davė užuominą apie snieguolę ir netrukus sugrįžo į dar tolimesnę ateitį, nei mano pažinotoji Asahina-san. Reginį, kaip ji miegančiąja gražuole tapusiai Asahinai-san (jaunesniajai) įžnybia į skruostą ir džiugiai nusišypso, vis dar prisiminiau lyg vakar.
Ta Asahina-san privalo žinoti, kas aš toks, dėl to nėra jokių abejonių.
Nors parkas buvo netoli stoties, ten beveik nebuvo žmonių. Tikriausiai todėl, kad jau naktis. Pats tinkamiausias laikas išlįsti visokiems įtartiniems veikėjams. Kažin, ar tai kokia nors keistuolių Meka... man šovė į galvą ta pati mintis, apie kurią pagalvojau per praėjusią Tanabatą.
Visai neketinau atvirai pasirodyti, todėl apgaubtas nakties tamsos, ėjau palei parką supančia mūrine siena. Nors ji ir vadinosi siena, tačiau jos aukštis tebuvo man tik iki juosmens, tuo tarpu ant jos dar buvo didelė vielinė tvora, o aplink ją prisodinta visokių krūmų. Net dienos metu buvo nepaprastai lengva niekieno nepastebėtam pasislėpti parke, jau nekalbant apie naktį, nors vis dėlto, man geriau reikėjo saugotis praeivių, kurie iš už nugaros į mane žvilgčiotų įtariais žvilgsniais.
Prisimindamas to suoliuko, ant kurio tuomet pabudau, vietą, po truputį sėlinau palei sieną, kad susirasčiau tinkamiausią vietą pasislėpti.
Buvo kaip tik po devynių vakaro.
Regis, tai, ką dabar darau, būtų galima vadinti vojarizmu. Pro krūmus iškišau kaklą ir galiausiai pamačiau tai, ką norėjau išvysti.
"...Štai ten."
Atrodė, tarytum žiūrėčiau į filme vaidinantį save ar iš šalies stebėčiau savo sapną.
"Visgi, kaip man visą tai paaiškinti..."
Apšviestas ryškios naktinio žibinto šviesos iš tamsos pasirodė suoliukas. Nors jis buvo gana tolokai, tiesiog negalėjau klysti, kad ant jo buvę du žmonės vilkėjo Šiaurės gimnazijos uniformas. Buvo taip, kaip ir prisimenu.
Ten buvo mano praeities aš ir Asahina-san.
Šis kitas "aš" gulėjo miegodamas, vietoj pagalvės galvą pasidėjęs ant Asahinos-san kelių. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad toks miegas neatrodė saldžiai. Jei žmogus nesugebėtų gerai išsimiegoti ant šitos brangiausios pasaulyje pagalvės, tuomet jam jau nebėra vilties kada nors išsimiegoti.
Būdama pagalve, Asahina-san retkarčiais žvilgtelėdavo į ant jos kelių miegantį mane, švelniai papūsdavo man į ausį ar pažaisdavo ją tampynėdama ir lankstinėdama. Bliamba, net pavydas ima... Ne, pala, kodėl gi aš sau pačiam pavydžiu?
Akimirką labai užsinorėjau nustumti tą kitą "mane" šalin ir užimti jo vietą, tačiau galų gale nusprendžiau užgniaužti šį troškimą. Tuo metu "aš" nematė kito savęs. Jei imsiu ir ten pasirodysiu, viskas gali tapti painu... ar ne? Erdvėlaikio kontinuumas ir taip jau sujauktas, mažiausiai noriu pats jį dar labiau darkyti.
Tramdydamas savo kūno impulsyvumą, toliau tęsiau savo "Peeping Tom" (arba kitaip tariant vujaristo) vaidmenį. Netgi atsidūręs tokiame jovale, vis dar sugebu išlaikyti savitvardą. Kai dabar pagalvoju, savotiškai savimi didžiuojuosi.
Kupinas tokių emocijų, tęsiau savo stebėjimą. Asahina-san pajudino savo vyšnines lūpytes ir kažką pasakė ir ant jos kelių gulėjęs "aš" sujudėjo ir palengva pabudo. Nors iš čia, kur slėpiausi, nieko negirdėjau, aiškiai prisiminiau, kad Asahina-san paklausė:
"O, tu pabudai?"
Kurį laiką "man" su ja pasišnekučiavus, Asahiną-san staiga apėmė nuovargis ir jos galva atsirėmė "man" į petį...
Už suoliuko buvę krūmai sušlamėjo ir iš už jų pasirodė tas žmogus.
Balta ilgarankovė bliuskutė ir tamsiai mėlynas mini sijonas, aš jokiu būdu negalėčiau pamiršti šios mokytojos aprangos.
Prieš pat gegužės pabaigą, ji parašė man laiškelį, kviečiantį susitikti ir tada davė užuominą apie Snieguolę. Ji net netyčia prasitarė man apie savo žvaigždutės formos apgamo buvimo vietą. O galiausiai, šią dieną, Tanabatą, ji užmigdė Asahiną-san (jaunesniąją) ir nurodžiusi man nueiti ten, kur buvo Haruhi, neilgai trukus nuėjo...
Suaugusioji Asahinos-san versija.
Per keletą metų tiek ūgiu, tiek kūnu suaugusioji, atkeliavusi net iš dar tolimesnės ateities, nei keliautoja laiku Asahina-san, tai buvo ne kas nors kita, o Asahina-san (vyresnioji).
Taip, kaip ir tą kartą.
Buvau teisus. Aš čia buvau per Tanabatą prieš trejus metus ir viskas vyko būtent taip, kaip ir prisiminiau.
Pasakiusi "man" keletą žodžių, Asahina-san (vyresnioji) pritūpė įžnybti Asahinai-san (jaunesniajai) į žandą ir ją paglostė, o po to atsistojo "man" vėl kažką pasakyti.
Jos užduotis buvo tave čia atgabenti, tačiau nuo dabar būti tavo vedle bus mano darbas.
Em...... tiesiog kas čia......
Kiek pamenu, pokalbis buvo toks.
Viską paaiškinusi nustėrusiajam "man", Asahina-san (vyresnioji) nuėjo ir pradingo iš gatvės žibintų šviesos. Ir tik dabar pastebėjau, kad ji ėjo link išėjimo, esančio priešingoje pusėje, nei tas, kuris vedė į Rytų vidurinę.
"Aš" toliau buvęs sustingęs, spoksojo į miegančiąja gražuole tapusią Asahiną-san (jaunesniąją) ir apie kažką galvojo. Neprisiminęs, apie ką ten galvojau, po kelių akimirkų nusprendžiau atsisakyti kelionės Prisiminimų skersgatviais. Dabar man nebuvo galima leisti pamesti Asahiną-san (vyresniąją) sau iš akių.
Išlindau iš šešėlio, kuriame slėpiausi, ir nuskubėjau palei parko pakraščiu. Man nebebuvo daugiau būtinybės slėptis, nes kai aš buvau "aš", "aš" manęs nematė. Tuo metu "mano" dėmesys visai nebuvo nukreiptas į iš kito laikmečio čia atvykusį mane. Apie tai net neturėjau jokio supratimo. Ir tai savaime suprantama. Mano praeities "aš" net nebūtų pagalvojęs, koks gi iš tiesų sujauktas mano laikmetyje taps erdvėlaikio kontinuumas. Neturėjau laiko kada kreipti dėmesį į "mane", kuris buvo pernelyg užsiėmęs Asahinos-san nešimu sau ant nugaros, kad galėtų apie kažką daugiau sau galvoti, ir ėmiau bėgti.
Pasukęs už parko kampo, pamačiau ją priešais save už maždaug šimto metrų. Ji ėjo atsukusi į mane nugurą. Girdėjosi jos aukštakulnių sukeliamas ritmiškas tarškėjimas. Ji neatrodė, kad kur nors skubėtų, kas man puikiai tiko, nes aš net labai skubėjau su ja susitikti. Jei dabar ją pamesiu iš akiračio, tuomet tikrai neaišku, kokių galų aš tiek vargau čia ateiti.
Vėl paspartinau žingsnį. Man prie jos artėjant, jos ilgos rankos ir purūs plaukai atrodė lyg švytėtų nuo blankių nakties šviesų. Nors mačiau tik jos nugarą, net neabejojau, kad tai ji.
Netrukęs pasivyti, pašaukiau ją:
"Asahina-san!"
Ji sustojo. Tylus jos kulniukų tarškėjimas liovėsi. Jai ant nugaros kritę rudi plaukai supleveno. Tarytum sulėtintame kine, ji palengva atsisuko. Ėmiau spėlioti, kokias gi frazes ji man pasakys:
—Kodėl? Ar prieš akimirką mes neatsisveikinome?
—Tu mane iki čia pasekei... Bet tu negalėjai.
—A, o kur mano kita aš?
Vis dėlto, ji nebuvo nei viena iš šių.
"Labas vakaras, Kjonai-kun."
Ji pažvelgė į mane man puikiai pamenamo žavesio veidu ir pasveikino mane savo kerinčia šypsena.
"Seniai nesimatėme. Bent jau 'tau'."
Taip pasakė suaugusioji Asahina-san ir primerkė man akį. Tai išties buvo šypsena, kurią man teko išvysti prieš penkis mėnesius.
Su vaikiška palengvėjimo išraiška veide, Asahina-san (vyresnioji) pasakė:
"Visgi, kaip džiaugiuosi, kad čia tave vėl sutikau. Iš tikrųjų, jau buvau net išsigandusi, kad kažkur suklydau."
Vis dar būdama gana neapdairi, Asahina-san mielai kyštelėjo liežuvį. Tai buvo toks žavus gestas, jog galėjo suminkštinti kaulus žmogaus kūne. Vis dėlto, jei dabar išskysiu, viskas bus per nieką.
Ši Asahina-san žinojo, ką man reikėjo daryti toliau.
Stengdamasis suvaldyti savo visai susipainiojusį liežuvį, prabilau:
"Asahina-san, tu žinojai, kad aš čia vėl atsirasiu... Tu žinojai, kad aš dar kartą sugrįšiu į šią vietą ir laiką, tiesa?"
"Taip." linktelėjo galva Asahina-san. "Nes tai buvo iš anksto nulemtas įvykis."
"Kai tą Tanabatos dieną, kai mažoji Asahina-san nugabeno mane į Tanabatą, prieš trejus metus... kitaip sakant į dabar, tai buvai tu, kuri jai taip nurodė, ar ne?"
"Taip, tai buvo visiškai būtina. Priešingu atveju, juk dabartinis tu čia nebūtumei, tiesa?"
Jei nebūčiau nuėjęs Rytų vidurinės stadione piešti tų keverzonių, nebūčiau pasakęs pirmametei Haruhi, kad esu Džonas Smitas. Žinoma, tai būtų reiškę, kad ta Haruhi, kuri buvo pirmamete Koujouen akademijoje, būtų nežinojusi to vardo. Kitaip tariant, man nebūtų pavykę užmegzti su ja ryšio. Juk be to vardo, tarp manęs ir tos Haruhi, su kuria dar neseniai buvau, visiškai nebūtų buvę jokios sąsajos, ko pasekoje mes penkiese nebūtume susirinkę klubo kambaryje, o avarinio išėjimo programa nebūtų buvusi paleista.
Tą akimirką man į galvą šovė klausimas. Tas kitas Džonas Smitas... Nejaugi?
"Tai esi tu, Kjonai-kun. Dabartinis tu."
Asahina-san (vyresnioji) nusišypsojo man nuostabios lyg balta rožė šypsena.
"Truputį vargina kalbėtis stovint, todėl susiraskime kur nors vietą atsisėsti. Mes dar turime laiko."
Jos šypsenoje ir žodžiuose buvo užtektinai galios, kad iš mano kūno išguitų bet kokias abejones ir nerimą.
Tai, kad čia yra Asahina-san (vyresnioji), reiškia, kad su ateitimi viskas tvarkoje. Tai ne ateitis, kurioje po gruodžio 18-osios pasaulis išprotėjo. Tai mano ir mane pažinojusių Haruhi ir Asahinos-san ateitis.
Privalo būti būdas visą tai išspręsti.
Dėl įgauto pasitikėjimo savimi ėmiau jausti palengvėjimą, o tai tik dar labiau sustiprindama, ji tęsė:
"Nuo šiol būti tavo vedle bus mano darbas. Vis dėlto, vėliau sprendimus turėsi daryti savarankiškai. Tada aš tik laikysiuosi tavo nurodymų."
O po to taip primerkė akį, jog galėjo pakirsti man kojas.
Mes sugrįžome į parką ir atsisėdome ant suoliuko, ant kurio prieš akimirką sėdėjo "aš" ir Asahina-san. Prieš atsisėsdama, Asahina-san švelniai paglostė suoliuką, tarytum būtų liestųsi protėvių relikviją. Surimtėjęs, aš taip pat atsisėdau. Suoliukas vis dar buvo šiltas nuo prieš penkis mėnesius čia į trejus metus į praeitį atkeliavusio mano ir Asahinos-san kūnų šilumos.
Paskubomis paklausiau:
"Kas nutiko laiko tėkmei? Kiek suprantu, tas laikmetis, kuriame anksčiau buvau, ir ši Tanabata yra susieti. Priešingu atveju, nebūčiau galėjęs čia atsirasti. Tada, Asahina-san... Ar tai reiškia, kad tarp tavo ateities ir tos pakeistos ateities, kurioje prieš tai buvau, nėra jokios ryšio?"
"Aš negaliu tau paaiškinti detalių."
Taip ir galvojau. Juk tai viena tų slaptų informacijų.
"Ne."
Asahina-san (vyresnioji) papurtė galvą.
"Aš negaliu tau viso to paaiškinti taip, kad tu suprastumei. Mūsų STC teorija paremta savitais terminais. Žodžiais neįmanoma tai suprantamai paaiškinti. Ar vis dar pameni, kai pirmąjį kartą tau papasakojau apie savo tikrąją tapatybę?"
Sėdint prie upės kranto ir aplink krentant sakurų žiedlapiams, Asahina-san, kurią laikiau tiesiog žavia aukštesnės klasės mokine, atskleidė man pribloškiančią tiesą, jog yra keliautoja laiku.
"Juk tada sakei, kad visiškai nieko nesupratai, ar ne? Šiuo atveju būtų taip pat. Aš tik dar labiau tave supainiočiau."
Asahina-san (vyresnioji) primerkusi vieną akį lengvai stuktelėjo sau per viršugalvį. Kad ir ką ji bedarytų, kiekvienas jos poelgis tiesiog toks gundantis.
"Tai sąvoka, kurią neįmanoma paaiškinti žodžiais, ją galima perteikti tik kokiais nors kitokias būdais. Ar supranti?"
Man nėra jokių vilčių suprasti. Nors man jau ėmė svaigti galva, tarytum bandydama išmokyti pradinuką diferencialinių skaičiavimų, Asahina-san toliau stengėsi viską paaiškinti:
"Am, visgi, tu greitai suprasi. Užtikrinu tave. Tai viskas, ką dabar galiu tau pasakyti."
Greitai suprasi — atrodo, kad prieš vasaros atostogas man kažkas jau yra tai sakęs. Teisingai, tai buvo Nagato... Pala.
Staiga mano smegenų sinapsėse blykstelėjus įkvėpimui, atsakiau štai taip:
"Prieš vasaros atostogas... Per tą nutikimą su milžinišku urviniu svirpliu Nagato sakė.... Ji sakė, kad ateities kompiuteriai nebe tokie kaip dabartiniai, ar tai reiškia... "
"O, tai bent, tu vis dar tai prisimeni? Teisingai. Mūsų epochoje kompiuteriai ir internetą atitinkanti sistema, em... nėra paremta materija ir egzistuoja savotiška neapčiuopiama forma mūsų galvose. TPDD taip pat."
Daiktas, kuris neturėjo, bet vis tiek buvo pradingęs.
"Tai laiko mašina?"
"Time Plane Destroid Device."
Ar tai neturėjo būti slapta informacija?
"Na, anksčiau man tai buvo įslaptinta, tuo tarpu dabar man suvaržymai šiek tiek švelnesni. Turėjau uoliai dirbti, kad tiek pasiekčiau!"
Asahina-san išdidžiai papūtė krūtinę, nedaug trūkstant, kad imtų ir ištrūktų jos bliuskutės sagos. Fiziškai neįmanomoms kūno proporcijoms pasirodžius priešais mano akis, paprastai nustėrčiau nuo tokio reginio, tačiau, deja, mano protas dabar nebuvo nusiteikęs šiais vaizdais sotinti mano akių apetitą. Vėl paklausiau:
"Dėl kokios priežasties visa tai nutiko? Suprantu, kad mano ateitis pasikeitė. Tačiau, kada gi ji pasikeitė?"
"Bus geriau, jei smulkmenų pasiteirausi iš šio laikmečio Nagato-san. Vis dėlto, galiu pasakyti tau vieną dalyką: pasikeitimas laiko plokštumoje, iš kurios tu atvykai, įvyko po trejų metų nuo 'dabar', ankstų gruodžio 18-osios rytą."
Man tai būtų prieš dvi dienas. Pasikeitimas laiko plokštumoje. Tokiu atveju... Vėl pabandžiau prisiminti tas dvi Koizumio pasiūlytas tikimybes. Vadinasi, teisinga buvo ta ne paralelinio pasaulio teorija.
"Teisingai. Nakties metu STC informacija... em, visas pasaulis pasikeitė. Išliko nepasikeitę tik tavo prisiminimai. Tai buvo milžiniškas erdvėlaiko drebėjimas, kurį buvo galima aptikti net tolimoje ateityje."
Negaliu sakyti, kad manęs nedomino kas ta STC ar erdvėlaikio drebėjimas, tačiau dabar neturėjau laiko lyg tsukkomi kamantinėti jos tokių nereikšmingų dalykų. Yra ir svarbesnių klausimų:
"Asahina-san, ar čia laukei, nes tu esi ta, kuri turi ištaisyti tą didžiulį ateities išsidarkymą, į kurį net pats įsivėliau?"
"Man vienai tai būtų neįmanoma.", jos veidas pasidarė niūrus. "Mums reikalinga Nagato-san pagalba. Žinoma, neišsiverstume ir be tavęs, Kjonai-kun."
"Kas už visą tai atsakingas? Nors negaliu įsivaizduoti ką nors kitą nei Haruhi."
"Ne."
Nustojusi šypsotis, rimtai pasakė Asahina-san.
"Tai ne Suzumija-san. Kaltininkas yra kai kas kitas."
"Koks nors naujas veikėjas? Iš kažkur išdygęs nežinomas padugnė slaideris—?"
"Ne."
Pertraukusi, Asahina-san pasakė man kažkodėl nusiminusiai skambėjusiu balsu:
"Tai kai kas, ką tu puikiai pažįsti."
Pasižiūrėjusi į savo laikrodį, Asahina-san (vyresnioji) pasakė, kad vis dar yra laiko ir ėmė nostalgiškai kalbėti apie savo prisiminimus su Komanda SOS. Man visa tai yra šių metų prisiminimai, tuo tarpu jai tai įvyko prieš daugelį metų. Ji pradėjo kalbėti apie tai, kaip, Haruhi ją pagrobus, buvo atitempta į klubo kambarį, buvo priversta persirengti merginos zuikės kostiumu, per Tanabatą rašė norus, nuošaliojoje saloje dalyvavo žmogžudystės dramoje, per O-bon festivalį vilkėjo jukatą, visai komandai drauge susirinkus darė vasaros namų darbus, apie kvailystes nutikusias filmuojant filmą... Prisiminimams palengva sugrįžtant iš mano atminties gelmių, Asahina-san (vyresnioji) ėmė kalbėti vis lėčiau ir lėčiau.
Tikėjausi, kad jai išsprūs ir koks mano ateities epizodas, tačiau ši Asahina-san buvo ypač atsargi ir apsiribojo tik paprastomis pokalbių temomis.
"Nors reikėjo patirti daug vargų, visa tai puikūs prisiminimai."
Tarytum šiuo sakiniu būtų viską apibendrinusi, Asahina-san liovėsi kalbėti ir ėmė tyliai į mane žiūrėti.
Man besvarstant, ką turėčiau atsakyti į šias jos mintis, man ant peties nukrito kažkas švelnaus ir šilto. Tai buvo Asahinos-san (vyresniosios) galva. Ką gi galėjo reikšti šis jos poelgis? Jos į mane atsirėmusio kūno svoris buvo lygus auksui – jos malonaus kvapo verpetai ir kūno prisilietimas žadino visas mano jusles ir audrino visokiausias nederamas mintis, bandančias iš manęs padaryti tikrą pašlemėką. Ką ji siekė man pasakyti tuo saldžiu nuo jos marškinių sklindančiu kvapu? O gal norėjo ką nors iš manęs pajusti? Užmerkusi akis ir atsilošusi galvą ant mano peties, Asahina-san (vyresnioji) nieko nesakė, tačiau galėjau justi kaip juda jos vyšninės lūpos. Nors jos balso nesigirdėjo, ji tikrai kažką šnabždėjo. Kažin kas tai buvo?
Negali būti... Aš vėl ėmiau skrajoti po fantazijų pasaulį. Nejaugi ši Asahina-san taip pat užmigs, kad pasirodytų dar kita Asahina-san ir vėlgi man pasakytų kažką tai keisto? Ir taip, aš likčiau čia amžiams susitikinėti su begale vis iš kito laikmečio atvykusių Asahinų-san... Bliamba, mano mintys susipainiojusios lyg skalbiniai skalbimo mašinoje. Ką gi po velnių aš čia sau galvoju? Malonėkit kas nors man paaiškinti!
Asahina-san taip prabuvo prie manęs prisiglaudusi kokią minutę.
"Chi chi."
Tarytum būtų galėjusi perskaityti mano mintis, ji nusišypsojo ir pasakė:
"Jau beveik laikas. Eime."
Ji atsistojo lyg nieko nebūtų nutikę, ir nors buvo apmaudu, aš irgi privalėjau nusileisti ant žemės. Ji teisi, jau laikas eiti. Em... Pala, o kur?
Mūsų antroji stotelė.
Asahinos-san laikrodis rodė, kad jau buvo be kelių minučių dešimta vakaro. Tai laikas, kada jau buvau pabaigęs savo vaidmenį kaip pirmametės Haruhi sėbro, prisidėjusio prie jos šunybės Rytų vidurinės stadione piešti tas terliones, pasiėmęs raudančią Asahiną-san už rankos ir nuėjęs pas Nagato į butą. Tam "man" laikas jau buvo sustabdytas.
Laikas vėl nueiti į svečius pas Nagato.
"Bet prieš tai,"
Asahina-san nusišypsojo nuoširdžia, žvaigždėtą dangų primenančia šypsena.
"Juk pirmiau turi padaryti dar kai ką, tiesa?"
Šiek tiek paėjėję už parko, pasiekėme gyvenamąjį rajoną.
Laikydamasis Asahinos-san nurodymų, pasukau į skersgatvį.
Priešais mane, tamsiu keliu lyg vėjas skuodė mažo žmogaus siluetas. Pro jos trumparankovius marškinėlius ir šortus kyšojo pora gležnų rankų ir kojų, o jos neįprastai ilgi plaukai plaikstėsi į šalis, jai skubant tolyn į priekį.
"Ei!"
Tolumoje marškinėlius ir šortus vilkėjusi žema figūra lėtai pasuko galvą. Įsitikinęs, kad ji manęs nemato, sudėjau rankas drauge ir sušukau iš visų plaučių:
"Pasirūpink Džonu Smitu, kuris paskleis džiugesį visame pasaulyje!"
Paskubomis žvilgtelėjusi į mano pusę, pirmametė mergiščia kažko tai supyko ir apsisukusi nulėkė pirmyn.
Ji turbūt pamanė, kad ji vis tiek galės mane susirasti, jei nueis į Šiaurės gimnaziją, ir be jokių dvejonių sau nuėjo. Žvelgdamas į tuos pusiau ilgus tamsius plaukus, patylomis pridūriau:
"Būtinai tai atsimink, Haruhi. Tą Džoną Smitą..."
Iš visos širdies meldžiausi, kad ši vis dar dvylikametė Haruhi ir toliau Rytų vidurinėje būtų ta nenuorama Haruhi.
Nepamiršk, kad aš čia buvau.
Kelią į prabangųjį daugiabutį jau žinojau skersai ir išilgai, todėl dabar ten nueiti galėjau ir užmerktomis akimis. Eidamas iškart priešais Asahiną-san (vyresniąją), pakėliau galvą, kad pasižiūrėčiau į pastatą, kuriame man teko lankytis prieš kokias dvidešimt valandų. Nors mes vis dar buvome lauke, Asahina-san (vyresnioji) jau buvo pradėjusi susigūžusi slėpti savo gražų kūną už manęs.
"...Kjonai-kun, prašau."
Nebuvo visiškai jokios priežasties, dėl kurios bučiau galėjęs ją atstumti. Kad ir iš kurio laikmečio tu bebūtumei, Asahina-san, aš nesu toks priešgynus tipas, kad atmesčiau tavo prašymus.
"Atleisk, aš vis dar jaučiuosi truputį nejaukiai, kai esu šalia Nagato-san..."
Tas tiesa, Asahina-san (jaunesnioji) šitaip elgdavosi tiek būdama klubo kambaryje, tiek ir praėjusį kartą, kai čia buvome čia atkeliavę. Išskyrus Haruhi, vienintelis žmogus, kuris išlaikydavo šaltakraujiškumą priešais ateivę ar keliautoją laiku, buvo Koizumis.
"Na, lyg ir suprantu."
Paguodžiančiai pasakiau ir prie įėjimo buvusioje klaviatūroje surinkęs 708, paspaudžiau skambinimo mygtuką.
Po kelių akimirkų pro komunikatorių pasigirdo trakštelėjimas, reiškęs, kad buvo atsiliepta.
Į tylą buvo atsakyta tyla.
"Nagato, čia aš."
Tyla.
"Atleisk, tai šiek tiek sunku paaiškinti, bet aš vėl sugrįžau iš ateities. Su manimi drauge yra Asahina-san. Turiu omenyje, suaugusioji. Em, kaip tu ten sakei, kita laiko atmaina?"
Tyla.
"Mums reikia tavo pagalbos. Tiksliau tariant, tai ateities tu mane čia atsiuntė."
Tyla.
"Pas tave juk jau yra aš ir Asahina-san, ar ne? Miegantys tame laike sustabdytame svečių kambaryje..."
Automatinės durys pyptelėjo ir atsidarė.
"Užeikit."
Pro komunikatorių sklidęs Nagato balsas skambėjo labai raminančiai. Tai buvo tas įprastas, šaltas, tylus ir neemocingas balsas. Nors jame jautėsi netikėtumo ir nuostabos gaidelė, tikriausiai tik man taip atrodė. Nagato nėra nieko neįmanoma. Net šitokioje situacijoje ji ras išeitį. Priešingu atveju, man šakės.
Tarytum su aukštakulniais būtų balansavusi ant sienos viršaus, atrodydama baisiai įsitempusi, Asahina-san įsikibo pirštais man į diržą. Liftas atidarė savo burną ir įsiurbė mus vidun, kad pakeltų į viršų.
Galiausiai pasiekėme pažįstamąjį butą 708.
Čia taip pat buvo skambutis, tačiau man nesinorėjo jo spausti ir vietoj to tyliai pasibeldžiau į duris. Nejutau, kad kas nors stovėtų už durų, vis dėlto, durys tuojau pat atsidarė.
"......"
Mažas akiniuotas veidas pro duris pasižiūrėjo į mane, po to nukreipė savo žvilgsnį į Asahiną-san (vyresniąją) ir galop sugrįžo prie manęs.
"......"
Neišraiškinga ir tyli, savo tuščiu atsaku verčianti prašyti jos bent ką nors pasakyti. Tai neabejotinai Nagato. Nagato Juki, su kuria man teko susipažinti. Vis dar tokia pat, kokia buvo mokslo metų pradžioje pavasarį ir kai "aš" "prieš trejus metus" prašė jos pagalbos.
"Galime užeiti?"
Po tylių apmąstymų akimirkos, Nagato per kokį milimetrą linktelėjo savo galvą, o po to apsisuko ir nuėjo atgal į savo butą. Matyt, tai reikėjo suprasti kaip "Yes", todėl už manęs buvusiai ir sunerimusiai atrodžiusiai gražuolei pasakiau:
"Eime, Asahina-san."
"Taip... Tu teisus, viskas bus gerai."
Pasakė ji tonu, kuris skambėjo tarytum tai būtų sakiusi sau pačiai.
Beje, kažin kiek kartų aš jau esu čia buvęs? Remiantis mano biologiniu laikrodžiu, tai būtų mano ketvirtasis kartas, tačiau chronologiškai tik antrasis. Mane patį laiko tvarka baigia išmušti iš vėžių, todėl net didžiuojuosi, kad mano biologinis laikrodis nesugedęs gali atlaikyti tokią betvarkę. Šuoliuoti iš žiemos į vasarą ir dukart sugrįžti į praeitį prieš trejus metus – nebūtų nieko keista, jei man pakriktų sveikata, tačiau nepaisant to dabar jaučiausi kuo puikiausiai. Priešingai, mano mintys aiškesnės nei kada nors anksčiau. Galbūt prie viso to pripratau? Šitiek kartų atsidūriau nerealistiškose situacijose, jog ėmiau tai laikyti savaime suprantamu dalyku. Paprasto žmogaus nervų sistemą tai jau seniai būtų užtrumpinę.
Man vėlgi pamatytas Nagato gyvybės neturintis butas buvo vis dar toks pat, kokį ir prisimenu. Jis nei kiek nesiskyrė nuo to ankstesniojo "prieš trejus metus" ir buvo lygiai toks pat, kokį man teko išvysti, kai gegužę pirmąjį kartą čia apsilankiau.
Vis dėlto, kas mane labiausiai ramino buvo tai, kad ši Nagato Juki buvo ta pati Nagato, kurią pažinojau. Tokia pat apatiškai neišraiškinga, nieko neįbauginama ir visuomet patikima ateivė.
Nusimoviau batus ir perėjęs siaurą koridorių, įžengiau į svetainę. Nagato mūsų ten jau laukė. Sau viena stovėdama ir nieko nesakydama, ji tiesiog žiūrėjo į mane ir Asahiną-san. Net jei ją ir nustebino mūsų apsilankymas, iš jos veido to suprasti negalėjau. Galbūt Nagato jau priprato, kad pas ją vis atkeliauju iš ateities, nors man pačiam visai nesinori begalę kartų sugrįžti į šią dieną.
"Manau, galime apsieiti ir be prisistatymų."
Nagato nesisėdo, todėl aš ir Asahina-san irgi toliau stovėjome.
"Čia Asahinos-san suaugusioji versija. Anksčiau jūs jau buvote susitikusios." ir tik tada prisiminiau, kad tai įvyks po trejų metų. "Ne, jūs dar susitiksit. Na, tai neabejotinai Asahina-san, todėl nekvaršink sau dėl to galvos."
Nagato pasižiūrėjo į Asahiną-san (vyresniąją) lyg į valstybinio matematikos IIB egzamino lapą, po to perbėgo akimis per svetainę, ir galiausiai vėl pažvelgė į už manęs besislėpusią kerinčią figūrą.
"Supratau."
Nagato nežymiai linktelėjo, jos plaukams beveik nesuvirpant.
Man pasekus jos žvilgsnį, tapo visiškai aišku, kur jis vedė. Ten greta svetainės buvo ypatingas kambarys, atskirtas stumiamosiomis durimis.
"Galiu atidaryti?"
Man rodant į svečių kambarį, Nagato papurtė galvą.
"Atidaryti negalima. Šio kambario struktūrinė sandara yra sustabdyta laike."
Tai išgirdus pajutau tiek apmaudą, tiek paguodą.
Ant kaklo pajutau šiltą dvelksmą. Tai buvo Asahinos-san (vyresniosios) švelnus atodūsis. Matyt, jai kilo tokios pat mintys, kaip ir man. Kažin ką gi Asahina-san (vyresnioji) būtų sau pagalvojusi, jei būtų pamačiusi ant to paties čiužino greta jaukiai miegančią save ir mane? Nors man ir knietėjo to paklausti, tačiau dabar buvo daug svarbiau paaiškinti esamą padėtį.
"Nagato, atleisk, kad nuolat pas tave taip veržiamės, vis dėlto, prašau, išklausyk mus."
Kiek gretimame kambaryje esantis "aš" jai jau papasakojo? Komandos SOS istoriją iki Tanabatos įvykių, ar ne? Tuomet turėčiau tęsti pasakoti apie tai, kas vyko toliau. Po melancholiškojo pavasario kenčiant Haruhi nuobodulį, sekė pagrindine mano nenutrūkstamų atodūsių priežastimi tapęs jos filmo kūrimas, vykęs po maždaug šešių mėnesių nuo pasakojimo pradžios. Be abejo, tu taip pat ten buvai, Nagato. Tau nuolatos skubant man į pagalbą, man teko patirti įvairiausių dalykų. Vis dėlto, užvakar man pabudus, netikėtai pasikeitė pasaulis. Norėdamas sužinoti, kodėl gi taip nutiko, Nagato sukurtos avarinio išėjimo programos dėka galop nusigavau iki čia.
Turbūt būtų prireikę nežinia kiek valandų, jei būčiau viską dėstęs detaliai, todėl tiesiog pakartojau jai suvirškintąją versiją, kurią papasakojau Haruhi. Nupasakojau tik bendrą siužetą, o smulkmenas praleidau. Jai to tikrai turėtų daugiau nei pakakti.
"......Štai kaip viskas buvo. Aš vėl čia, vien tik tavo dėka."
Kadangi įkalčiai svarbesni nei paprasčiausias liudijimas, iš savo apsiausto kišenės ištraukiau suglamžytą knygos žymeklį. Tarytum ant vaiduoklio kabinęs stebuklingą talismaną, padaviau jį Nagato.
"......"
Pirštais suėmusi žymeklį ir nekreipdama į gėlėtus raštus, Nagato nudelbė akis į tekstą, lyg archeologas, ką tik iš kreidos periodo pamatinės uolienos iškasęs LCD televizorių. Jau atrodžius, kad ji amžinai taip į juos žiūrės, pertraukiau ją klausimu:
"Ką mums daryti?"
"A-Aš norėčiau normalizuoti šį erdvėlaikio nukrypimą."
Asahina-san (vyresnioji) buvo tokia įsitempusi lyg būtų ketinusi prisipažinti meilėje savo svajonių vyrui. Asahinos-san įprotis imti nerimauti, kai tik ji drauge su Nagato, nebus pasikeitęs net po daugelio metų. Bent jau tuo metu taip galvojau.
"Nagato-san...... Ar galėtumei mums padėti? Tu vienintelė, kuri gali atkurti pakeistą laiko plokštumą. Maldauju..."
Asahina-san sunėrė rankas ir užmerkė akis, tarytum melstųsi dievybei. Didingoji Deive Nagato, aš taip pat tavęs meldžiu. Aš noriu pabusti pasaulyje, kur klubo kambaryje vėl galėčiau išvysti Asahiną-san ir pasimėgauti jos ruošta arbata, su Koizumiu pažaisti stalo žaidimus, šalia savęs pamatyti sėdinčią lyg statulą ir skaitančią tave, kai tuo metu su trenksmu vidun įsiveržtų Haruhi. Tai viskas ko aš noriu.
"......"
Nagato pakėlė akis nuo žymeklio ir ėmė žiūrėti į tuštumą. Galima suprasti Asahinos-san nerimą. Jeigu Nagato požiūris skirtųsi, mes nuturėtume jokių šansų jai pasipriešinti. Kas gi daugiau galėtų prilygti Nagato? Turbūt nebent Haruhi.
Kadangi tai buvo namas su gera garso izoliacija, į vidų beveik neprasiskverbdavo nei jokio garso. Buvo taip tylu, jog atrodė, kad net pats laikas sustojo. Nagato ir mano žvilgsniams susitikus, išvydau jos sutikimo gestą. Tą jos nežymų linktelėjimą per kelis milimetrus.
"Tikrinama."
Ir tai pasakiusi, Nagato užmerkė akis, nespėjus man paklausti, ką ji tikrina.
"......"
Vos po akimirkos ji vėl atsimerkė ir pasisuko link manęs savo juodomis stiklinėmis akimis.
"Sinchronizacija negalima."
Greitai pasakiusi, ji ėmė į mane žiūrėti. Jos išraiška atrodė nežymiai pasikeitusi, ir nemanau, kad šįkart man pasivaideno. Tai buvo išraiška, kuria ji buvo tarp pavasario ir vasaros. Koizumis irgi pastebėjo tai, kaip nuo mūsų pirmo susitikimo Nagato išraiškos pamažu keitėsi. Vis dėlto, ši Nagato dar nebuvo pasiekusi žiemos.
Ji vėl pravėrė savo išblyškusias lūpas:
"Negaliu gauti prieigos prie to savo atmainos to laikmečio erdvėlaikio kontinuume. Mano paraiška yra atrankos būdu atmetama pasitelkiant apsauginę sistemą."
Nors nieko nesupratau, tai mane vertė jaustis nesmagiai. Ei, pala biški, juk tai nereiškia "padėtis beviltiška"?
Nepaisydama mano baimių, Nagato tęsė:
"Vis dėlto, dabar žinoma padėtis. Atkūrimas įmanomas."
Nagato švelniai pirštais palietė žymeklį, o po to pradėjo savo aiškinimą, prikraudama žodžių lyg naujai pripustyto sniego:
"Erdvėlaikio keitėjas maksimaliai pasinaudojo Suzumijos Haruhi gebėjimu kurti informaciją ir dalinai pakeitė pasaulio informaciją."
Pažįstamas ramus balsas. Tarytum klausyčiausi kūdikystėje girdėtos muzikinės dėžutės melodijos, kaip tai ramina širdį.
"Dėl šios priežasties pakeistoji Suzumija Haruhi nebeturi galios kurti informaciją. Informacijos kūrimo galia nebeegzistuoja. Tame erdvėlaikyje Integruotos Informacijos Minčių Esybė taip pat nebeegzistuoja."
Gerai nesupratau, bet skambėjo žiauriai rimtai. Ne vien Haruhi supantys žmonės išskyrus mane, tačiau absoliučiai visko praeitis buvo perkurta naujai. Merginų mokykla tapo bendra, dalis Šiaurės gimnazijos mokinių buvo perkelti ten, o visų prisiminimai paslapčia pakeisti. "Organizacijos" šaika, ateivė Nagato ir keliautoja laiku Asahina-san gyveno visiškai kitokius gyvenimus. Taip iš naujo atsirandant Asakurai ir iš Šiaurės gimnazijos mokinių atminties ištrynus Haruhi egzistavimą buvo sukurta istorija, kurioje Asakura ten egzistavo, o Haruhi ne. O dabar paaiškėjo, kad net ir Nagato bosas buvo pradangintas.
Na ir jovalas.
"Pavogus Suzumijos Haruhi galias, erdvėlaikio keitėjas pakeitė praeities prisiminimų informaciją 365 dienų ribose."
Kitaip tariant, visų prisiminimai nuo praėjusio gruodžio – laiko, iš kurio atkeliavau, atžvilgiu – iki šių metų gruodžio 17-osios buvo visiškai pakeisti. Vis dėlto, iki Tanabatos prieš trejus metus – tai yra, šiandien – to kaltininko rankos nepasiekė. Būtent dėl to ir išsikapanojau. Iki čia sugebėjau nusigauti tik dėl to, kad Haruhi prisiminė tą Tanabatos nutikimą. Visgi, kas gi toks darytų tokias Haruhiškas kvailystes?
Nagato toliau netraukė nuo manęs akių.
"Tam, kad būtų atkurtas ankstesnis pasaulio būvis, reikia nuvykti į gruodžio 18-ąją po trejų metų ir iš karto po erdvėlaikio pakeitimo įvykdymo aktyvuoti atkūrimo programą."
Vadinasi, keliausime į ateitį po trejų metų, ar ne? Tu darysi tą atkūrimą?
"Aš negaliu."
Kodėl?
Paaiškėjo, kai tik Nagato parodė į svečių kambarį.
"Aš negalių jų palikti."
Pasak Nagato paaiškinimo, kad ten miegantiems kitam man ir Asahinai-san laikas toliau būtų sustojęs, ji pati negali keliauti erdvėlaikiu. Po to lyg laiką pranešančiu balsu pasakė:
"Kritinės padėties režimas."
"Tai ką mums daryti?" ėmiau kiek nerimauti.
"Perkūrimas."
Kaip visada išreiškiu nepasitenkinimą dėl nepakankamo paaiškinimo.
Nagato lėtai nusiėmė akinius ir apgaubė juos savo rankomis. Tarytum būtų buvę pakabinti ant nematomo siūlo, akiniai ėmė sklandyti jai virš delnų. Jei man tektų išvysti normalų žmogų taip darant, tikrai pagalvočiau, kad jam ten prie pirštų prikabinti kokie nors nematomi siūlai. Be jokios abejonės, Nagato nedarytų kažką tokio normalaus.
Spūst
Rėmeliai ir abu lęšiai ėmė iškraipyti, įgavo keisto sūkurio pavidalą ir jau po akimirkos akiniai buvo pavirtę į visai ką kitą. Ši forma man jau matyta. Ir ne per daugiausiai troškau ją vėl išvysti, nes šis instrumenčiukas žmonėms instinktyviai kelia siaubą.
Mikčiodamas jį apibūdinau:
"Atrodo kaip didžiulis švirkštas..."
"Teisingai."
Jis buvo pripildytas bespalvio skaidraus skysčio. Nejaugi šituo daiktu man reikės kažką nusmeigti?
"Tai atkūrimo programa, kurią reikia suleisti erdvėlaikio keitėjui."
Pamatęs aštrią adatą, styrančią iš to švirkšto, tučtuojau nusukau akis šalin .
"Em... Ar nėra bent truputį švelnesnio būdo? Deja, aš visai neturiu įgūdžių tokiems dalykams. Bus nieko gero, jei įdursiu kokioj netinkamoj vietoj."
Nagato pasuko savo tamsias lyg išjungto LCD ekrano akis link jos laikyto švirkšto ir pasakė:
"Aišku."
Jai vėl išskleidus rankas, švirkštas dar kartą pavirto į sūkurį kol įgavo dar kitą formą. Atsidusau supratęs, kas gi tokia buvo naujoji forma.
"Dar kitas pavojingas daiktas atsirado..."
Šįkart tai buvo šautuvas. Visgi, jo vamzdis buvo labai siauras, o padarytas buvo iš medžiagos, panašios į nerūdijantį plieną.
Nagato pasidėjo metališkai blizgantį ir į naują žaislinį šautuvą panašų ginklą sau ant delno ir ištiesė jį link manęs.
"Didelė tikimybė, kad jis peršaus drabužius, tačiau labiau pageidautina, kad taikytumei tiesiogiai į odą."
"O šoviniai? Juk jis nešaudo tikromis kulkomis?"
Iš išorės jis atrodė kaip aliuminis ar plastikinis šautuvas.
"Tai adatinis šautuvas. Programa įdiegta adatos smaigalyje."
Palyginus su storu švirkštu, šiam daiktui buvau psichologiškai atsparesnis. Priėmiau ginklą ir nustebau, koks jis buvo lengvas.
"Galų gale,"
Pagaliau ištariau klausimą, kurio anksčiau nedrįsau paklausti.
"Kas gi kaltininkas? Kas toks buvo tas, kuris pakeitė pasaulį? Jei ne Haruhi, tada kas? Pasakyk."
Išgirdau, kaip Asahina-san (vyresnioji) tyliai atsiduso.
Nagato ramiai pravėrė burną ir be jokių emocijų pasakė man kaltininko vardą.
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į trečiąjį skyrių | Toliau į penktąjį skyrių |
