Sword Art Online:Knyga1 Skyrius17
17 skyrius[edit]
SAO sistemoje buvo galimi keturių tipų santykiai tarp žaidėjų.
Pirmasis buvo žmonės kurie vienas kito nepažinojo. Kitas buvo draugai. Žmonės įtraukę vienas kitą į draugų sąrašą galėjo iš bet kurios vietos siusti trumpas žinutes. Jie taip pat galėjo žinoti vienas kito vietą žemėlapyje.
Trečiasis tipas buvo gildijos draugai. Neskaitant aukščiau išvardintų privalumų jie taip pat gaudavo nedidelį parametrų padidėjimą kai sudarydavo grupę su nariais iš tos pačios gildijos. Tačiau jie turėdavo atiduoti šiek tiek uždirbtų Col gildijos mokesčiams.
Iki šiol aš ir Asuna buvome draugai bei tos pačios gildijos nariai, nepaisant fakto, jog šiuo metu darėme pertrauką. Bet mes nusprendėme pradėti paskutinį santykių tipą.
Santuoką— nors susituokti buvo labai paprasta. Tereikėdavo kitam žmogui nusiųsti pasipiršimo pranešimą, ir kitam asmeniui jį priėmus jie tapdavo susituokusiais. Tačiau skirtumas tarp susituokusių ir draugų ar gildijos narių buvo nepalyginamai didelis.
Vedybos SAO reiškė visų daiktų ir informacijos dalinimąsi. Buvo galima bet kada pasižiūrėti vienas kito parametrų langus, ir netgi inventoriai būdavo sujungti į vieną. Kitais žodžiais tariant, partneriui būdavo patikimos svarbiausios apsaugos priemonės. Aincrade, kuri išdavystės ir apgavystės buvo gana dažnos, netgi tarp artimiausių porelių tik keletas nusprendė susituokti. Žinoma dar viena svarbi priežastis – ypač išbalansuotas vyrų-moterų santykis.
22-asis aukštas buvo viena iš mažiausiai apgyvendintų vietų visame Aincrad. Kadangi tai buvo vienas iš žemesnių aukštų, jis buvo ypač didelis; tačiau didžiąją jo dalį užėmė miškai ir daugybė aplink išsibarsčiusių ežerų; todėl gyvenamoji zona buvo tokia maža, jog ą geriausiu atveju galima pavadinti kaimu. Monstrai retai pasirodydavo šio aukšto laukuose, ir kadangi šio labirinto lygis buvo išskirtinai mažas, šis aukštas buvo pereitas per tris dienas ir dauguma žaidėjų nieko daug iš jo neatsiminė.
Gyventi mudu su Asuna nusprendėme nusipirkti mažą, apvalų namą 22-ojo aukšto miškuose. Nors jis ir buvo mažas, SAO žaidime vis tiek reikėjo nemažos pinigų sumos namui nusipirkti. Asuna pasisiūlė parduoti savo namą Salemburge, bet aš tam smarkiai priešinausi, kadangi parduoti taip puikiai apstatytą namą buvo per daug apgailėtina. Taigi galų gale mes surinkome visus savo retus daiktus ir su Agilio pagalba juos pardavę, sugebėjome surinkti reikiamą pinigų sumą namui.
Nors liūdnai nusiteikęs Agilis pasakė jog jei norime galime naudotis antruoju jo parduotuvės aukštu, aš maniau jog pradėti jaunavedžių gyvenimą krautuvėje būtų per daug tragiška. Be to, aš net nenorėjau įsivaizduoti kas nutiktų jei faktas jog visų mėgstama Asuna susituokė taptų visiems žinomu. Aš galvojau, jog mes turėtume taikiai praleisti savo dienas retai gyvenamame 22-ajame aukšte.
"Uwa— Koks gražus vaizdas!"
Asuna palinko į priekį ir išlindo pro miegamojo langą; nors tai buvo vadinama miegamuoju, visame name tebuvo du kambariai.
Peizažas lauke buvo tikrai atimantis žadą. Tai buvo netoli Aincrad pakraščio, taigi įmanoma vienu metu matyti spindinčius ežerus, žalius miškus, ir beribį dangų. Kadangi paprastai mes gyvendavome su šimtu metru aukščiau esančiomis lubomis, atviras dangus suteikė nepaaiškinamą laisvės jausmą.
"Tik neiškrisk bežiūrėdama į kraštovaizdį."
Aš nustojau rūšiuoti namų apyvokos daiktus ir rankomis apsivijau Asuną. Ši moteris dabar yra mano žmona – man taip pagalvojus, žiemoje ryškiai šviečiančios saulės šiluma, nuostabus nuostabos jausmas, ir nuostaba, kaip toli mes pažengėme, užplūdo mane vienu metu.
Iki kol aš užstrigau šiame žaidime, aš tebuvau vaikas einantis ir grįžtantis iš mokyklos be jokio tikslo gyvenime. Bet dabar, tikrasis pasaulis tapo tolima praeitimi.
Jei-Jei šis žaidimas būtų pereitas, mes galėtume grįžti į tikrąjį pasaulį... tai buvo tai ko visi žaidėjai, įskaitant Asuną ir mane, norėjo. Bet kiekvienąkart apie tai pagalvojęs negalėjau sau nieko padaryti ir jaučiausi neramiai. Pats to nesuprasdamas aš ėmiau smarkiau rankomis spausti Asuną.
" Tai skauda, Kiritai... Ar kažkas negerai...?"
"A-Atleisk... Ei, Asuna..."
Akimirką aš nustojau kalbėti tačiau turėjau pabaigti klausti.
"...Mūsų santykiai, ar tai tik žaidime...? Ar jie išnyks vos tik mes grįšime į tikrąjį pasaulį...?"
"Aš supyksiu Kiritai."
Asuna apsisuko ir pažvelgė į mane akimis pilnomis emocijų.
"Net jeigu tai ir būtų paprastas žaidimas o ne ši keista situacija, aš taip paprastai nepamėgčiau kito žmogaus."
Ji abejomis rankomis suspaudė mano skruostus ir pasakė:
"Aš čia kai ką išmokau, ir tai yra, jog reikia nuolat bandyti ir niekada nepasiduoti. Jei mes grįšime į tikrąjį pasaulį, aš būtinai vėl susirasiu Kiritą, ir vis dar tave mylėsiu."
Kiek kartų aš stebėjausi Asunos atvira ir stipria širdimi? Ar galbūt manoji buvo per silpna.
Bet net jeigu aš ir buvau silpnasis, tai vis tiek gerai. Aš ilgą laiką buvau pamiršęs kaip jauku pasikliauti kitu žmogumi, ir žinoti, kad jis pasikliauna tavimi. Aš nežinojau, kaip ilgai mes galėsime ten likti, bet visą tą laiką mes bent būsime toli nuo mūšio lauko—
Aš leidau savo mintims nuklysti ir sutelkiau savo jausmus į mano rankose esantį švelnumą bei malonų aromatą.
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į šešioliktą skyrių | Toliau į aštuonioliktą skyrių |
