Sword Art Online:Knyga1 Skyrius4

4 skyrius

Po vieno žaidimo mėnesio, du tūkstančiai žaidėjų jau buvo mirę.

Viltis jog pagalba ateis iš išorinio pasaulio buvo sunaikinta, čia nepateko net jokia žinutė.

Aš pats to nemačiau, bet sako jog panika ir beprotybė apėmusi žaidėjus, kai jie suprato jog tikrai negali grįžti, buvo neįtikėtina. Žmonės verkė ir raudojo, kai kurie netgi bandė prakasti miesto žemę, sakydami jog jie ketina sunaikinti šį pasaulį. Žinoma, visi pastatai buvo nesunaikinami objektai, todėl šis bandymas žlugo be jokių rezultatų.

Žmonės užtruko dienas kol galiausiai priėmė situacija ir pradėjo mastyti ką daryti toliau.

Žmonės pasidalijo į keturias kategorijas.

Pirmoji susidarė iš šiek tiek daugiau nei pusės žaidėjų – jie buvo tie kurie nepriėmė Kayaba Akihiko sąlygų ir vis dar laukė išorinės pagalbos.

Aš skausmingai supratau ką jie galvojo. Jų tikrieji kūnai šiuo metu gulėjo lovose ar sėdėjo kėdėse miegodami. Ten buvo tikrovė, ir dabartinė situacija buvo "netikra". Jei būtų padarytas nors mažiausias atradimas, galbūt jiems pavyktų išeiti. Žinoma, atsijungimo mygtukas buvo dingęs, bet galbūt čia yra kas nors ką žaidimo kūrėjai pražiūrėjo...

Ir išorėje, kompanija valdanti šį žaidimą, Argus, turėtų bandyti išgelbėti žaidėjus. Jeigu palauks, galbūt jie galės atverti savo akis, verksmingai grįžti atgal į šeimą, ir po to sugrįžti į mokyklą ar darbą. Ir visa tai tebūtų kažkas apie ką galima retkarčiais pasikalbėti.

Nebuvo per daug neišmintinga taip galvoti. Manau jog giliai širdyje aš troškau to paties.

Jų planas buvo "laukti". Jie nežengė nei žingsnio iš miesto, ir taupiai naudojo pinigus kurie jiems buvo duoti žaidimo pradžioje (pinigai šiame pasaulyje buvo vadinami "Col"), pirkdami tik maistą jog užtektų tai dienai, ir rasdami pigias užeigas miegui. Jie vaikščiojo grupėmis leisdami dienas apie nieką per daug nesirūpindami.

Gerai tai jog "Pradinis miestas", kuris užėmė 20 procentų pirmojo aukšto, buvo pakankamai didelis jog sutalpintų visą Tokyo rajoną. Taigi penki tūkstančiai žaidėjų turėjo pakankamai vietos gyventi.

Bet jokia pagalba neatėjo, kad ir kiek jie laukė. Kai kuriomis dienomis dangus iš skaisčiai mėlyno pasikeisdavo į pilką su debesimis. Jų pinigai negalėjo tęstis amžinai, ir jie suprato jog ankščiau ar vėliau jie turės kažką daryti.

Antra kategorija sudarė maždaug 30%, arba tris tūkstančius žaidėjų. Tai buvo grupė kurioje visi žaidėjai dirbo kartu. Jos lyderis buvo didžiausio internetinio portalo apie online žaidimus adminas.

Žaidėjai kurie sudarė šią kategoriją buvo padalinti į keletą grupių ir dalinosi gautu pelnu, surinkta žaidimo informacija, bei kartu keliaudavo tyrinėti labirinto srities, kurioje buvo laiptai. Šios grupės lyderis savo baze pasirinko "Juodojo Metalo Pilį" ir iš ten siuntinėjo įvarius įsakymus grupėms.

Ši milžiniška grupė ilgą laiką neturėjo vardo, bet po to kai visi jos nariai gavo uniformas, kažkas juos pavadino gana nuožmiu vardu – "Armija".

Trečia kategorija susidarė iš maždaug tūkstančio žaidėjų. Ji buvo sudaryta iš žmonių kurie iššvaistė visus savo Col, bet nenorėjo užsidirbti kovodami prieš monstrus.

Reikia paaiškinti – žaidime buvo du baziniai kūno poreikiai: vienas buvo nuovargis ir kitas buvo alkis.

Aš supratau kodėl nuovargis egzistavo: virtuali ir reali informacija smegenims nesiskyrė. Jei žaidėjas tapdavo apsimiegojęs, jis galėjo tiesiog nueiti į užeigą išsinuomoti kambarį, priklausant nuo to kiek jis turėjo pinigų. Jei kas nors susitaupydavo pakankamai Col galėdavo net nusipirkti namą, bet reikiama suma buvo nemaža.

Alkis buvo poreikis kuris daugeliui žaidėjų atrodė keistas. Nors jie nenorėjo įsivaizduoti kas dėjosi su jų kūnais tikrame pasaulyje, tikriausiai mūsų kūnai kažkaip buvo priverstinai maitinami maisto medžiagų. Taigi tuštuma kurią čia jautėme buvo nesusijusi su mūsų tikraisiais kūnais.

Bet jeigu mes nusipirkdavome virtualios duonos ar mėsos ir ją suvalgydavome, tuštuma išnykdavo ir mes jausdavomės pilni. Nebuvo jokio būdo surasti kaip šis keistas mechanizmas veikė, nebent paklausti neurologijos specialisto.

Taigi priešinga taip pat buvo tiesa: alkis neišnykdavo kol ką nors suvalgydavome. Mes tikriausiai nemirtume jei badautume, bet faktas jog tai poreikis kurį sunku ignoruoti nesikeičia. Taigi žmonės laikydavosi NPC reguliuojamuose restoranuose, ir valgydavo maistą, bent jau virtualiai.

Taip pat žaidime nereikėjo tuštintis. O apie tai kas vyko su mūsų tikraisiais kūnais aš nenorėjau galvoti.

Na grįžtant prie pagrindinės temos...

Žmonės kurie iššvaistė visus savo pinigus pačioje pradžioje, ir negalėjo nei miegoti nei valgyti, paprastai prisijungdavo prie organizacijos kurią minėjau šiek tiek ankščiau, "Armijos". Taip buvo todėl jog jie bent gaudavo kažką pavalgyti, jei atlikdavo įsakymus iš aukščiau.

Bet visada yra tokių kurie negali bendradarbiauti su kitais kad ir kaip sunkiai jie banditų. Tokie kurie niekada nenorėjo prisijungti, ar buvo išmesti jog sukeldavo bėdas, naudojo "Pradinio miesto" lušnynus kaip savo bazę ir pradėjo vogti.

Miesto viduje, ar vietose vadinamose "Saugiomis zonomis", sistema neleisdavo žaidėjams sužeisti vienas kito. Bet išorėje viskas buvo kitaip. Žaidėjai sudarydavo grupes ir užpuldavo kitus žaidėjus – kas dažniausiai būdavo pelningiau nei pulti monstrus – laukuose ar labirinto srityje.

Net tada, jie niekada nieko "nenužudydavo" – na, bent jau per pirmuosius metus.

Ši grupė lėtai augo kol pasiekė ankščiau minėtą tūkstančio žaidėjų skaičių.

Paskutinė, ketvirtoji kategorija buvo, paprastai sakant visi likę.

Penkiasdešimt grupių buvo sukurta žmonių, kurie norėjo pereiti žaidimą, bet neprisijungė prie milžiniškos organizacijos. Jų buvo maždaug penki šimtai. Mes vadinome šias grupes "Gildijomis" ir jie turėjo judrumą kurio "Armijai" trūko. Pasinaudodami tuo judrumu, jie nuolat stiprėjo.

Čia taip pat buvo keletas kurie pasirinko prekybos ar amatininkų klases. Jų buvo tik maždaug du ar trys šimtai, bet jie kūrė savas gildijas ir pradėjo treniruoti reikiamus įgūdžius jog galėtų uždirbti Col pragyvenimui.

Likę, maždaug šimtas žaidėjų, buvo vadinami "Pavieniai Žaidėjai" – tai buvo grupė kuriai aš priklausiau.

Tai buvo savanaudžių grupė, kurioje esantys žmonės nusprendė jog veikiant vienam bus lengviau sustiprėti ir išgyventi. Pasinaudodami turima informacija, jie galėjo greitis keltis lygį. Po to kai jie turėjo užtektinai galios kautis prieš monstrus ir banditus vieni, nebuvo jokio privalumo kautis kartu su kitais žaidėjais.

SAO taip pat nebuvo magijos: kitais žodžiais sakant, čia nebuvo "ilgo nuotolio atakų su 100% pataikymo koeficientu", taigi vienas žaidėjas galėjo kautis prieš didesnes monstrų grupes. Jei jis turėjo reikiamų įgūdžių, žaidžiant vienam buvo daug lengviau gauti patirties taškų, nei žaidžiant grupėje.

Žinoma, buvo ir rizikų. Pavyzdžiui, jeigu žmogus tampa "Paralyžiuotu" ir yra kartu su kitais grupės nariais, jie paprasčiausiai jį išgydytų. Bet jeigu žmogus žaistų vienas, tai gali privesti tiesiai prie mirties. Tiesa sakant, pačioje pradžioje, žaidėjai kurie žaidė vieni turėjo didžiausią mirtingumo reitingą iš visų žaidėjų.

Bet jeigu tu turėjai patirties ir žinių kaip visų šių pavojų išvengti, kompensacija už šias rizikas buvo daug didesnė, o beta testuotojai (įskaitant mane) turėjo abu šiuos dalykus.

Su šia vertinga informacija žaidėjai žaidžiantys vieni kėlėsi lygius nuožmiu tempu, ir greitai milžiniškas tarpas atsivėrė tarp jų ir visų kitų likusių žaidėjų. Po to kai žaidimas apsiramino, dauguma vienišų žaidėjų išėjo iš pirmo aukšto ir naudojo miestus esančius aukštesniuose aukštuose kaip savo bazes.

Juodojoje Metalo Pilyje, kur beta testo metu buvo "Prisikėlimo kambarys", dabar stovėjo milžiniškas metalinis monumentas kurio beta metu nebuvo. Jo paviršiuje buvo įrėžti visų dešimt tūkstančių žaidėjų vardai. Vos tik žaidėjas mirdavo, linija perbraukdavo jo vardą ir šone jo atsirasdavo mirties laikas ir priežastis.

Pirmas žmogus turėjo savo vardo išbraukimo garbę po trijų valandų žaidimo.

Mirties priežastis buvo ne žuvimas nuo monstro. Tai buvo savižudybė.

Jis tikėjo teorija jog "pagal NerveGear struktūrą, jei žmogus yra atkirstas nuo sistemos jie automatiškai atgaus sąmonę".Jis perlipo tvorą esančią miesto šiaurėje, Aincrad pakraštyje, ir nušoko.

Po Aincard pilimi nebuvo matyti jokios žemės, kad ir kiek vargintum akis. Čia buvo matyti tik nesibaigiantis dangus su keletu debesų sluoksnių. Kol daugybė žmonių jį stebėjo, berniukas nuolat mažėjo, išleisdamas ilgą riksmą, kol galiausiai pradingo debesyse.

Po dviejų minučių jo vardas be jokio gailesčio buvo perbrauktas. Mirties priežastis buvo "Iškritimas į oro erdvę". Aš net nenorėjau įsivaizduoti ką jis patyrė per tas dvi minutes. Nebuvo jokio būdo sužinoti ar jis sugrįžo į tikrąjį pasaulį, ar kaip Kayaba sakė, jam buvo iškepintos smegenys. Bet dauguma tikėjo jog jei iš šio pasaulio būtų taip lengva pasprukti, žmonės esantys išorėje jau seniai būtų mus atjungę.

Bet vis dar buvo tokių kurie atsidavė tokiam lengvam susitvarkymui su dalykais. Dauguma žmonių, įskaitant mane, sunkiai priėmė "Mirtį" žaidime SAO kaip realybę.

Tai vis dar nepasikeitė. Fenomenas kai tavo HP pasiekia 0, ir kvadratėlių iš kurių sudarytas mūsų kūnas sunaikinimas, buvo per daug kaip "Žaidimo pabaiga" prie kurios vis buvome pripratę. Tikriausiai vienintelis būdas suprasti tikrą SAO mirties prasmę buvo ją pačiam patirti. Ši abejotina tiesa buvo priežastis kodėl žaidėjų skaičiaus mažėjimas sulėtėjo.

Tačiau daug žaidėjų priklausančių "Armijai", ypač tie kurie pirmiausia priklausė pirmajai grupei, pradėjo prarasti gyvybes bandydami pereiti žaidimą ar kovodami su monstrais.

Prie SAO kovų reikėjo priprasti. Reikėjo mažiau savo versti judėti, bet "patikėti" savo judesius sistemai.

Pavyzdžiui, net paprastam smūgiui iš apačios su vienos rankos kardu, jei žaidėjas išmokdavo "Vienos rankos kardo įgūdį" ir tuomet iš sąrašo pasirinkdavo "Smūgis iš apačios", jiems tereikdavo pradėti pradinį judesį, ir sistema beveik automatiškai judindavo kūną už juos. Bet jeigu kas nors be įgūdžio bandydavo kopijuoti judesius, jie būtų per lėti ir silpni tikrai kovai. Ta buvo lyg suvedinėti komandas kovos žaidime.

Žmonės kurie prie to neprisitaikė ir tiesiog aplinkui mojavo kardais, pralaimėdavo net šernams ar vilkams, kuriuos jie nugalėtų jei pasinaudotų vieno smūgio įgūdžiais kuriuos jie turėjo nuo pat pradžių. Netgi jei jie pasiduotų ir pabėgtų praradę dalį savo HP, jie nemirtų, bet...

Ne taip kaip 2D monstrų atakos kurias matome per monitoriaus ekraną, SAO kovos buvo tokios tikroviškos jog išsigąsdavai. Atrodė lyg tikras monstras iššiepia tau dantis ir vejasi tave norėdamas nužudyti.

Netgi beta testo metu kai kurie supanikuodavo viduryje kovos, bet dabar pralaimėjus tavęs laukė mirtis. Panikos apimti žaidėjai pamišdavo apie įgūdžius ar net bėgimą šalin, jų HP pasiekdavo nulį ir jie būdavo ištremiami iš šio pasaulio amžiams.

Savižudybės, pralaimėjimai prieš monstrus. Išbrauktų vardų skaičius augo bauginančiu greičiu.

Po mėnesio žaidimo šis skaičius pasiekė du tūkstančius, ir nevilties debesis pakibo virš išgyvenusių žaidėjų. Jei mirtys tesis tokiu pat greičiu, mažiau nei per pusę metų visi žaidėjai mirs. Pereiti visus šimtą aukštų atrodė kaip sapnas.

Bet... žmonės prisitaiko.

Šiek tiek daugiau nei po mėnesio, buvo pereitas pirmasis labirintas ir minčių skaičius sparčiai pradėjo mažėti. Žmonės pradėjo dalintis informacija tam kad išgyventi, ir dauguma žaidėjų suvokė jog monstrai nėra tokie baisūs jei surinksi pakankamai patirties taškų ir tinkamai kelsiesi lygį.

Galbūt įmanoma pereiti žaidimą ir grįžti į tikrąjį pasaulį. Taip galvojančių žaidėjų nors ir lėtai, tačiau nuolat daugėjo.

Paskutinis aukštas buvo dar gana toli, bet žaidėjai pradėjo judėti vedami šios miglotos vilties... ir pasaulis vėl pradėjo suktis.

Dabar, po dviejų metų, liko dvidešimt šeši aukštai. Išgyvenusių kiekis maždaug šeši tūkstančiai.

Tokia dabartinė Aincrad situacija.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į trečiąjį skyrių

Toliau į penktąjį skyrių