Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius1 Dalis2

From Baka-Tsuki
Jump to navigation Jump to search

Pirmasis skyrius. Kario gimimas[edit]

Antra dalis[edit]

O, kaip gera, kaip nuostabu!

Savo mažame apšiurusiame vieno kambario šešių tatami bute, kurio virtuvės kriauklė pilna neplautų indų, o grindys sujauktos išmėtytais drabužiais, aš iš tikrųjų apsinešiau!

Sienos svirduliuoja ir rangosi, tuo tarpu oro kondicionierius giliai alsuoja.

Stereo Grotuvo Kolonėlė-san kalba.

O! Viskas atgijo. Mes visi vienas pasaulis.

Šaldytuve-san, labas vakaras.

Kotacu-san, dėkoju, kad mane šildote.

Lova-san, jūs pati patogiausia lova.

Televizoriau-san, Kompiuteri-san, ir visi kiti, kuriuos iki šiol sutikau, dėkoju jums už viską.

"Satai-san, paskubėk ir ištrūk iš savo hikikomoriško gyvenimo!"

O, jūs visi mane palaikote? Ačiū, ačiū. Niekas nepadarytų manęs laimingesniu. Dabar man viskas bus gerai. Visų nuoširdžios paramos dėka, aš išsivaduosiu nuo savo kaip hikikomorio gyvenimo.

Prašau, pažiūrėkit. Štai, aš tuojau pat išeisiu laukan. Dabar trečia ryto, tačiau tai man visai nesvarbu. Svarbu, kad pabėgsiu iš šio kambario į platųjį pasaulį.

Vis dėlto, kadangi šalta, būtina deramai apsirengti. Viena akimirką. Tuoj apsivelku drabužius, kepurę, švarką. Štai, viskas vietoje.

Gerai, einu laukan. Laikas man atsisveikinti su visais tais hikikomoriškais dalykais. Iki.

Viso gero.

...Dėl kažkokios priežasties mano buto durys neatsidarė.

Kodėl?

Kodėl gi jos neatsidarytų?

Mane apėmė nerimas.

—Kažkas bandė sutrukdyti mano pabėgimui.

"Teisingai, Satai-san, jeigu išeisite, daugiau nebebūsite hikikomoris." informavo mane Kolonėlė.

Vadinasi—?

"Kažkas jums trukdo."

Visapusiškas šokas, patirtas nuo šios vienintelės man Kolonėlės perteiktos frazės, buvo tiesiog nenusakomas.

Trukdymas.

Jai tai paminėjus, prisiminiau tai, kaip pradėjau gyventi kaip hikikomoris.

...Tada buvo skausmingai karšta vasaros diena.

Aš sunkiai žingsniavau, kopdamas kalva į mokyklą. Mane be paliovos pylė prakaitas ir varvėjo man per sprandą.

Pakeliui nebuvo daug žmonių – galbūt kokia pora namų šeimininkių, grįžtančių namo iš parduotuvės ir keletas paauglių, einančių į tą pačią mokyklą kaip ir aš. Nors prasilenkiau su vos keliais.

Vis dėlto, tą dieną mano kelionė į mokyklą buvo neabejotinai kitokia, nei visos kitos iki šiol—

Visi, pro kuriuos praeidavau, į mane pasižiūrėdavo. Ir aš buvau visiškai įsitikinęs, kad nors tai ir buvo labai labai tylu – beveik taip tylu, kad galėjo prasprūsti man pro ausis – iš kiekvieno iš jų pasigirsdavo kažkas panašaus į kikenimą. Dėl to buvau tikras.

Tai tiesa.

Aš įsitikinęs.

Kiekvienas jų mane pamatęs imdavo tyčiotis! Namų šeimininkės, po to moksleiviai, jie visi mane pamatę imdavo juoktis.

Aš buvau priblokštas. Kodėl? Dėl ko gi jie iš manęs juoktųsi?

"Ei, pažiūrėk į ten tą. Kažkoks nesveikas, ane?"

"Fui, kaip bjauru. Norėčiau, kad toks net neitų laukan."

"Cha, cha, cha. Atrodo kaip visiškas kvailys."

Negali būti... tikriausiai ne... gal ir nebuvo... mane tebuvo apėmusi persekiojimo iliuzija.

Atidžiai klausydamasis, buvau tikras, kad juos girdėjau, jų balsai iš manęs tyčiojosi.

Nuo tada...

Nuo tada aš bijojau eiti laukan.

Kolonėlė tarė:

"Teisingai. Tie žmonės, kurie iš jūsų juokėsi buvo jų operatyviniai trukdymo agentai. Tai jokiu būdu nebuvo tiesiog persekiojimo iliuzija, Satai-san. Jie panaudojo jūsų naivią, lengvai įskaudinamą sielą prieš jus, priversdami tapti hikikomoriu."

A! Tai štai kas nutiko! Tą akimirką šitaip ilgai mano sielą gaubusi niūri tamsa buvo pagaliau išsklaidyta.

Trumpai tariant, iki šiol kažkas manimi psichologiškai manipuliavo. Į tai pažvelgus iš šios pusės, viskas dabar tapo visiškai aišku!

...Tačiau kas gi tokie galėjo šitaip pasielgti? Ir kodėl?

Nežinau. Net nenutuokiu.

Bet tada, netikėtai sušnabždėjo mano televizorius:

"N.H.K. veikia tik tokių žiūrovių, kaip jūs, dėka."

Šie paprastai menkai pastebimi žodžiai kažkodėl ėmė neduoti man ramybės.

N.H.K.

Jaučiau, kad šiose trijose abėcėlės raidėse galimai slypėjo kažkokia grėsminga paslaptis.

Tai garantuotai nebuvo kokia paprasta didybės manija ar dar kokie absurdiški pezalai. Nors šiuo metu dėl stipraus haliucinogeno buvau pusiaukelėje į stebuklų šalį, tai visai nereiškia, kad netekau nuovokaus proto. Iš tikrųjų, mano smegenys veikė kur kas geriau, nei kada nors anksčiau per dvidešimt dvejus mano gyvenimo metus.

Vienas plius vienas lygu du. Du plius du lygu keturi. Matot, mano loginio mąstymo operacijos veikia tiesiog nepriekaištingai. Štai todėl man reikia galvoti. Būtent dabar reikia galvoti!

N.H.K. Po šiomis trimis raidėmis slypi su manimi susijusi neišpasakyta paslaptis.

Iš esmės, tai tebuvo tik paprasčiausia nuojauta, tačiau dabar nebegalėjau abejoti jos tikslumu. Ją būtų galima įvardinti kaip dieviškąją apvaizdą. Nei kiek neperdėčiau tai pavadinęs net nušvitimu.

Visgi, hm... Mano protą užplūdo ankstesniai prisiminimai apie N.H.K. Apie tai begalvodamas, prisiminiau, kai kai buvau mažas, man patikdavo N.H.K. Kai buvau pradinėje, mačiau "Nadia: Mėlynųjų Vandenų Paslaptis"[1]. Tai buvo tokia įdomi anime.

Hm. Anime...

Paminėjus anime, prieš akis iškyla otakai[2]. O kai kalbama apie otakus, jie nelinkę bendrauti su kitais žmonėmis. Su kitais nelinkę bendrauti žmonės linkę tapti hikikomoriais.

Štai kaip.

Viskas aišku! Tiesioginė sąsaja tarp N.H.K. ir hikikomorių dabar jau turėtų būti visiems akivaizdi. Trumpai tariant, rodydama tokią įdomią anime, N.H.K. masiškai gamino anime otakus, o kartu neišvengiamai dideliu mastu prikurdama hikikomorių. Bliamba! Kokia niekšybė!

Vis dėlto, dabar aš jau buvau aptikęs jų sąmokslą. Šitiek pasiekus, buvau tik per žingsnį nuo visiško šios mįslės išaiškinimo. Atrėmęs galvą į savo kotacu, pasinėriau į mintis.

Vaistų dėka, vaizdas priešais akis sukosi. Visi kambario baldai mane sutartinais šūksniai drąsino.

Žinoma! Su mano draugų baldų pagalba, niekas manęs nesulaikys! Tie niekingi operatyviniai trukdymo agentai nepersekios manęs amžinai. Laikas atkirčiui. Priversiu jus visus gailėtis už tai, kad iš manęs tyčiojotės.

Dar vos vieną žingsnį...

Man taip nedaug trūksta, kad išnarpliočiau visas šias paslaptis. Televizoriau, kotacu, kompiuteri, suteikit man savo jėgas!

Ir tada—

Tą akimirką mane aplankė dieviškas apsireiškimas. O konkrečiau, jis nukeliavo tiesiai į mano smegenis kaip patarlė:

"Viską pasako vardas."[3]

Kitaip tariant, pats pavadinimas N.H.K. turėtų atskleisti šios organizacijos prigimtį. N.H.K. reiškia "Nippon Housou Kyoukai"[4], tačiau tai negalėjo reikšti vien tik tai. Privalėjo egzistuoti kita, slapta dviguba reikšmė.

"N.H.K., N.H.K., N.H.K...."

Be paliovos sau murmėjau šias tris raides.

N reiškia Nippon. Jei taip, tuomet H turėtų...

Supratau! Viskas šitaip paprasta! Paslaptis buvo galutinai išspręsta. Atskleidžiau už visko slypėjusią tiesą. H reiškia Hikikomori! Kitaip tariant, N.H.K. turėtų atitikti "Nippon Hikikomori Kyoukai"!

Tą dieną prasidėjo mano kova.

Kol buvau apsinešęs nuo haliucinogenų, nesugebėjau suvokti, kad mano buto durys atsidarė ne dėl kažko daugiau, kaip fakto, kad jos buvo užrakintos. Tačiau tuo metu tai buvo pati menkiausia mano problema.

Bet kokia kaina turiu kovoti iki galo. Tol kol vieną dieną nugalėsiu N.H.K., privalau narsiai prieš ją kautis.

Aš nei už ką nepralaimėsiu.

Nors kartais, aš noriu mirti...


Pastabos[edit]

  1. Anime serialas, paremtas Žiulio Verno romanu "20000 mylių po vandeniu". http://en.wikipedia.org/wiki/Nadia:_The_Secret_of_Blue_Water
  2. Otaku (jap. おたく / オタク) – japoniškas terminas, kuriuo įvardijami žmonės, turintys liguistą susidomėjimą kokiu nors pomėgiu, dažniausiai nors ir nebūtinai tai būna anime, manga, kompiuteriniai žaidimai, populiarioji kultūra.
  3. Pažodinis šios japoniškos patarlės vertimas – "vardas atskleidžia kūną" (名は体を表す).
  4. N.H.K. (jap. 日本放送協会, Nippon Hōsō Kyōkai) – Japonijos valstybinė leidybos organizacija, viešasis transliuotojas.
Grįžti atgal į pagrindinį puslapį Grįžti atgal į pirmojo skyriaus pirmąją dalį Toliau į antrojo skyriaus pirmąją dalį